Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Beveik šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai Leipcige pasirodė knyga, iki mūsų šimtmečio pradžios susilaukusi daugiau kaip 30 leidimų; ją platino mieste ir kaime valdžios organai, pamokslininkai ir įvairios rūšies filantropai, ir visur ji buvo rekomenduojama liaudies mokykloms kaip skaitymų knyga. Ši knyga vadinosi: Rochovo „Vaikų bičiulis“. Jos tikslas buvo duoti jaunajai valstiečių ir amatininkų kartai pamokymus apie jos gyvenimo pašaukimą ir jos pareigas visuomeninių bei valstybinių viršininkų atžvilgiu ir kartu įkvėpti jai išganingą pasitenkinimą savo žemiškąja dalia — juoda duona ir bulvėmis, lažu, mažu darbo užmokesčiu, tėviškomis rykštėmis bei kitais panašiais malonumais, ir viso to buvo siekiama pasitelkiant į pagalbą anuomet paplitusią šviečiamąją veiklą. Tuo tikslu miesto ir kaimo jaunimui buvo aiškinama, kaip išmintingai sutvarkiusi gamta, kad žmogus pragyvenimo reikmenis ir išteklius malonumams turi įsigyti darbu, ir, vadinasi, koks laimingas turi jaustis kiekvienas valstietis ir amatininkas, kad likimas įgalino jį gardinti savo valgį karčiu darbu, tuo tarpu kai turtingas apsirijėlis, amžinai sergąs viduriavimu, virškinimo sutrikimu arba prietvaru, tik su pasibiaurėjimu nuryja prašmatniausius skanėstus. Tas pačias banalybes, kurias senasis Rochovas laikė pakankamomis ano meto Saksonijos valstiečių vaikams, p. Diuringas pateikia mums 14-me ir sekančiuose savo „Kurso“ puslapiuose kaip kažką „absoliučiai fundamentalaus“ naujausioje politinėje ekonomijoje.
„Žmogaus poreikiai kaip tokie turi savo natūralinį dėsningumą, ir jų augimui yra nustatytos tam tikros ribos; laikinai peržengti jas tegali tik iškrypimas, bet ir tai tik tol, kol ims reikštis pasibiaurėjimas, persisotinimas gyvenimu, suglebimas, socialinis luošumas ir, pagaliau, išganinga mirtis... Vien tik malonumų kupinas gyvenimas-žaismas, be tolesnio rimto tikslo, greit veda į persisotinimą arba, kas yra tas pat, į bet kokio sugebėjimo ką nors suvokti praradimą. Tikrasis vienos ar kitos formos darbas yra socialinis visų sveikų būtybių gamtos dėsnis. Jei instinktai ir poreikiai neturėtų priešsvaros, tai jie vos-ne-vos galėtų užtikrinti net grynai kūdikišką gyvavimą, nekalbant jau apie istoriškai kylantį gyvenimo vystymąsi. Jei poreikius be jokio vargo galima būtų pilnai patenkinti, tai jie greit išsisemtų, po savęs palikdami tuščią egzistavimą — varginamus protarpius, trunkančius tol, kol vėl ima reikštis poreikiai... Tuo būdu instinktų ir aistrų patenkinimas priklauso nuo vienokios ar kitokios ūkinės kliūties nugalėjimo, ir tai yra visais atžvilgiais išganingas pagrindinis išorinės gamtos sandaros ir vidinių žmogaus savybių dėsnis“ ir t. t., ir t. t. Kaip mato skaitytojas, garbingojo Rochovo banaliausios banalybės p. Diuringo knygoje švenčia savo šimto metų sukaktuves ir dar, be to, pateikiamos kaip vienintelės tikrai kritinės bei mokslinės „socialitarinės sistemos“ „gilus pagrindimas“.
Padėjęs tokiu būdu pamatus, p. Diuringas gali tęsti statybą toliau. Pavartodamas matematinį metodą, jis duoda mums iš pradžios, senio Euklido pavyzdžiu, eilę definicijų. Tai yra juo patogiau, kad jis iš pat pradžios gali savo definicijas taip sukonstruoti, kad teiginiai, kurie turi būti jomis įrodyti, iš dalies jau būtų jose. Antai, pirmiausia mes sužinome, kad vadovaujamoji ligšiolinės politinės ekonomijos sąvoka vadinasi turtas, o turtas, kaip jis iš tikrųjų lig šiol pasaulinėje istorijoje buvo suprantamas ir ta forma, kuria vystėsi jo viešpatavimas, yra „ekonominė valdžia žmonėms ir daiktams“. Tai yra dvigubai neteisinga. Pirma, senovinių giminės ir kaimo bendruomenių turtas anaiptol nebuvo viešpatavimas žmonėms. Antra, net tokiose visuomenėse, kurios vystosi klasiniuose priešingumuose, turtas, kiek jis apima viešpatavimą žmonėms, yra daugiausia ir net beveik išimtinai viešpatavimas žmonėms dėl viešpatavimo ir per viešpatavimą daiktams. Jau nuo tų labai senų laikų, kai vergų medžioklė ir vergų išnaudojimas pasidarė atskiri verslai, vergų darbo išnaudotojai turėjo vergus pirkti, t. y. įgyti viešpatavimą žmonėms tik viešpataudami daiktams, perkamajai kainai, vergų išlaikymo priemonėms ir darbo priemonėms. Per visus viduramžius stambioji žemėvalda buvo prielaida tam, kad feodalinė bajorija gaudavo savo valdžion duoklę mokančius valstiečius ir lažininkus. O mūsų laikais net šešerių metų vaikas mato, kad turtas viešpatauja žmonėms išimtinai per daiktus, kuriuos jis turi savo žinioje.
Kyla klausimas, kuriems gi galams p. Diuringui prireikė sukurti šią neteisingą turto definiciją, kam jam prireikė nutraukti buvusį lig šiol visose klasinėse visuomenėse faktišką ryšį? Tam, kad pertemptų turtą iš ekonominės srities į moralinę. Viešpatavimas daiktams — labai geras dalykas, bet viešpatavimas žmonėms — piktos dvasios padaras, o kadangi p. Diuringas pats sau uždraudė aiškinti viešpatavimą žmonėms viešpatavimu daiktams, tai jis vėl gali griebtis drąsios gudrybės ir viešpatavimą žmonėms tiesiog aiškinti savo mėgiamąja prievarta. Turtas, kaip viešpatavimas žmonėms, yra „grobimas“, ir tuo būdu mes vėl ateiname į pablogintos laidos seną Prudono aforizmą: „nuosavybė yra vagystė“.
Tuo būdu mes laimingai pritaikėme turtui du pagrindinius požiūrius — gamybos ir paskirstymo: turtas, kaip viešpatavimas daiktams, gamybinis turtas, — geroji pusė; turtas, kaip viešpatavimas žmonėms, lig šiol tebeegzistuojąs paskirstomasis turtas, — blogoji pusė, šalin ją! Pritaikant šiuolaikiniams santykiams, tai reiškia: kapitalistinis gamybos būdas yra visai geras ir gali ir toliau gyvuoti, bet kapitalistinis paskirstymo būdas yra niekam tikęs ir turi būti panaikintas. Štai prie kokios nesąmonės galima prieiti, kai rašoma apie politinę ekonomiją, nesupratus net sąryšio tarp gamybos ir paskirstymo.
Po turto definicijos eina vertės definicija. Ji skamba šitaip: „vertė yra toji reikšmė, kurią turi ūkinėje apyvartoje ūkiniai daiktai ir darbai“. Ši reikšmė atitinka „kainą arba kurį nors kitą ekvivalento pavadinimą, pavyzdžiui, darbo užmokestį“. Kitais žodžiais tariant: vertė yra kaina. Arba, veikiau, kad nebūtume neteisingi p. Diuringo atžvilgiu ir jo apibrėžimo absurdiškumą atvaizduotume, kiek galima, jo paties žodžiais: vertė — tai kainos. Nes 19-me puslapyje jis sako: „vertė ir ją pinigais išreiškiančios kainos“, vadinasi, p. Diuringas pats konstatuoja, kad ta pati vertė turi labai įvairias kainas ir kartu, vadinasi, tiek pat įvairių verčių. Jei Hegelis nebūtų jau seniai miręs, jis pasikartų. Vertė, turinti tiek pat įvairių verčių, kiek ir kainų, — to negalėtų sugalvoti ir Hegelis su visa savo teologika. Ir vėl reikia turėti p. Diuringo aplombą, norint naują, gilesnį politinės ekonomijos pagrindimą pradėti nuo pareiškimo, kad nesąs žinomas kitoks skirtumas tarp kainos ir vertės, išskyrus tą, kad viena išreiškiama pinigais, o kita jais neišreiškiama.
Tačiau mes vis dar nežinome, kas yra vertė, ir dar mažiau — kas ją apsprendžia. Todėl p. Diuringas yra priverstas duoti smulkesnių paaiškinimų. „Savo visiškai bendru pavidalu pagrindinis lyginimo ir įvertinimo dėsnis, kuriuo remiasi vertė ir ją pinigais išreiškiančios kainos, glūdi pirmiausia vien tik gamybos srityje, nepriklausomai nuo paskirstymo, kuris į vertės sąvoką įneša tik antrąjį elementą. Didesnės ar mažesnės kliūtys, kurias natūralinių sąlygų skirtingumas priešpastato nukreiptiems į daiktų sukūrimą siekimams ir kurių dėka tas skirtumas verčia daryti didesnes ar mažesnes ūkinės jėgos sąnaudas, — šios kliūtys nulemia taip pat... didesnę ar mažesnę vertę“, o pastaroji nustatoma pagal „kliūtis, kurias gamybai daro gamta ir sąlygos. .. Į juos (daiktus) įdėtos mūsų pačių jėgos dydis yra toji priežastis, kuri betarpiškai nulemia aplamai vertės ir tam tikro atskiro jos dydžio buvimą“.
Kiek visa tai turi šiokią tokią prasmę, tai reiškia: kurio nors darbo produkto vertę apsprendžia jam pagaminti reikalingas darbo laikas, o tai mes seniai žinojome ir be p. Diuringo. Užuot tiesiog pranešęs faktą, jis pateikia jį mums orakuliškai supainiotą. Tiesiog neteisinga, kad dydis tos jėgos, kurią kas nors įdeda į vieną ar kitą daiktą (jei paliksime šį prašmatnų posakį), yra betarpiškai lemiama vertės ir vertės dydžio priežastis. Pirma, svarbu, į kokį daiktą jėga yra įdedama, o, antra, kaip ji įdedama. Jeigu kas nors pagamins daiktą, neturintį jokios vartojamosios vertės kitiems, tai visa jo jėga nesukurs nė vieno atomo vertės; o jeigu jis užsispirs pagaminti rankomis daiktą, kurio pagaminimas mašina atsieina dvidešimt kartų pigiau, tai devyniolika dvidešimtųjų jo įdėtos jėgos nesukurs nei aplamai vertės, nei bet kokio jos atskiro dydžio.
Toliau, gamybinį darbą, kuriantį kažką teigiamo, paversti kažkuo grynai neigiamu — priešinimosi nugalėjimu, reiškia visiškai iškraipyti dalyką. Jei taip būtų, tai, norėdami gauti marškinius, mes turėtume atlikti štai ką: pirmiausia nugalėti medvilnės sėklos priešinimąsi sėjai ir auginimui, po to subrendusios medvilnės priešinimąsi nuėmimui, supakavimui ir persiuntimui, paskui jos priešinimąsi išpakavimui, karšimui ir verpimui, toliau — verpalų priešinimąsi audimo procesui, audeklo priešinimąsi baltinimui bei siuvimui ir, pagaliau, pasiūtų marškinių priešinimąsi jų apsivilkimui.
Kam visi šie vaikiški išsisukinėjimai ir iškraipymai? Ogi tam, kad per „priešinimąsi“ galima būtų nuo „gamybinės vertės“, nuo šios tikrosios, bet lig šiol tik idealinės vertės, prieiti iki prievarta falsifikuotos „paskirstomosios vertės“, kuri lig šiol nedalomai viešpatavo istorijoje. „Be to priešinimosi, kurį rodo gamta... yra dar kita, grynai socialinė kliūtis... Tarp žmogaus ir gamtos stoja stabdomoji jėga, ir toji jėga vėl yra žmogus. Atskirai ir izoliuotai paimtas žmogus yra laisvas gamtos atžvilgiu... Bet padėtis keičiasi, kai tik mes įsivaizduojame kitą žmogų, kuris su kardu rankoje užima visas prieigas prie gamtos bei jos resursų ir už įėjimą reikalauja vienos ar kitos formos mokesčio. Šis antrasis... tarsi apdeda mokesčiu pirmąjį ir tuo būdu yra priežastis to, kad geidžiamo daikto vertė pasirodo esanti didesnė, negu kad ji būtų be tokios politinės ar visuomeninės kliūties to daikto įgijimo ar pagaminimo kelyje... Atskiros šio dirbtinio daiktų reikšmės pakėlimo formos yra labai įvairios, ir šis pakėlimas natūraliai atsispindi atitinkamame darbo reikšmės sumažėjime... Todėl būtų iliuzija iš anksto laikyti vertę ekvivalentu tikrąja to žodžio prasme, t. y. kažkuo lygiareikšmiu, arba mainų santykiu, kuris yra atsiradęs pagal principą, kad tam tikras patarnavimas ir mainais už jį daromas patarnavimas turi būti lygūs vienas kitam... Atvirkščiai, požymis, kuris rodys vertės teoriją esant teisingą, bus tai, kad tos teorijos numanoma bendriausioji vertinimo priežastis nesutaps su ta ypatinga įvertinimo forma, kuri remiasi prievartiniu paskirstymu. Ši forma keičiasi kartu su socialine santvarka, o tikroji ekonominė vertė tegali būti tik gamybinė vertė, kuri yra matuojama gamtos atžvilgiu ir todėl privalo keistis tik drauge su grynai gamybinėmis gamtinio bei techninio pobūdžio kliūtimis“.
Tuo būdu praktikoje egzistuojanti kurio nors daikto vertė, p. Diuringo nuomone, susideda iš dviejų dalių: pirma, iš įdėto į jį darbo, o antra, iš prievarta, „su kardu rankoje“, išreikalaujamo mokestinio priedo. Kitais žodžiais tariant, šiuo metu egzistuojanti vertė yra monopolinė kaina. Bet jei, pagal šią vertės teoriją, visos prekės turi tokią monopolinę kainą, tai tėra galimi tik du atvejai. Arba kiekvienas žmogus, kaip pirkėjas, netenka to, ką jis laimi kaip pardavėjas; kainos pasikeičia tik nominaliai, o iš tikrųjų — savo tarpusavio santykyje — jos lieka nepasikeitusios: viskas lieka po senovei, ir garsioji paskirstomoji vertė pasirodo esanti paprasta regimybė. Arba tariamieji mokestiniai priedai reiškia tikrąją vertės sumą, būtent ta, kurią pagamina dirbančioji, vertę kuriančioji klasė, bet pasisavina monopolistų klasė, ir tuomet šią vertės sumą sudaro tiesiog neapmokėtas darbas; šiuo atveju, nepaisant žmogaus su kardu rankoje, nepaisant tariamųjų mokestinių priedų ir spėjamos paskirstomosios vertės, mes vėl prieiname prie Markso pridedamosios vertės teorijos.
Tačiau įsižiūrėkime į kai kuriuos garsiosios „paskirstomosios vertės“ pavyzdžius. 135-me ir sekančiuose puslapiuose sakoma: „Kainos susidarymą individualinės konkurencijos keliu taip pat reikia laikyti ekonominio paskirstymo ir tarpusavio apmokestinimo forma... Jei įsivaizduosime, kad kurios nors reikalingos prekės atsarga staiga ima žymiai mažėti, tai pardavėjų pusėje atsiranda neproporcingai didesnė išnaudojimo galimybė... Kad kainų pakilimas tokiu atveju gali pasiekti milžinišką mastą, ypač parodo tie išimtiniai atvejai, kai ilgesniam laikui nutrūksta reikalingų produktų pristatymas“, ir t. t. Be to, priduria p. Diuringas, ir normaliomis sąlygomis esti faktiškų monopolių, kurie įgalina savivališkai kelti kainas, pavyzdžiui, geležinkeliai, vandens ir šviečiamųjų dujų tiekimo miestams bendrovės ir t. t. Kad tokių monopolinio išnaudojimo atvejų pasitaiko, tai seniai yra žinoma. Bet kad jų sudaromos monopolinės kainos turi būti laikomos ne išimtimis arba specialiais atvejais, o kaip tik klasikiniais šiuo metu viešpataujančio vertės nustatymo būdo pavyzdžiais — tai yra nauja. Kaip nustatomos pragyvenimo reikmenų kainos? Eikite į apsiaustą miestą, į kurį privežimas yra nutrauktas, ir sužinokite! — atsako p. Diuringas. Kaip konkurencija veikia rinkos kainų nustatymą? Paklauskite monopolį, ir jis jums papasakos!
Beje, net ir tokių monopolių atvejais negalima aptikti žmogaus su kardu rankoje, kuris, esą, stovi už jų nugaros. Priešingai: apsiaustuose miestuose žmogui su kardu, t. y. komendantui, jei tik jis atlieka savo pareigas, paprastai labai greit pavyksta baigti su monopoliu ir lygaus paskirstymo tikslais konfiskuoti monopolininkų atsargas. O šiaip, aplamai imant, tais atvejais, kai žmonės su kardu mėgindavo fabrikuoti „paskirstomąją vertę“, jie visuomet susilaukdavo tik blogų reikalų ir nuostolių. Olandai, monopolizuodami Ost-Indijos prekybą, sužlugdė ir savo monopolį ir savo prekybą. Dvi stipriausios vyriausybės, kokios tik bet kada yra buvusios, būtent revoliucinė Siaurės Amerikos vyriausybė ir nacionalinis Prancūzijos konventas, išdrįso nustatyti maksimalias kainas ir susilaukė visiško kracho. Rusijos vyriausybė jau eilę metų stengiasi pakelti savo popierinių pinigų kursą, kurį Rusijoje ji numuša, be paliovos išleisdama nekeičiamuosius banknotus; tuo tikslu ji taip pat tolydžio supirkinėja Londone į Rusiją išrašytus vekselius. Per keletą metų šis malonumas Rusijos vyriausybei atsiėjo 60 milijonų rublių, o rublio kursas dabar krito žemiau dviejų markių, tuo tarpu kai anksčiau jis buvo trys su viršum. Jei kardas turėtų tą užburtą ekonominę jėgą, kurią jam priskiria p. Diuringas, tai kodėl gi nė viena vyriausybė negali pasiekti, kad prievartos priemonėmis galėtų blogiems pinigams ilgam laikui suteikti gerų pinigų „paskirstomąją vertę“ arba asignacijoms suteikti aukso vertę? Ir kurgi pagaliau yra tas kardas, kuris komanduoja pasaulinėje rinkoje?
Toliau, yra dar viena pagrindinė forma, kurioje paskirstomoji vertė tarnauja svetimo darbo pasisavinimui be ekvivalento, būtent: turtinė renta, t. y. žemės renta ir kapitalo pelnas. Šią aplinkybę mes tuo tarpu pažymime tik tam, kad galėtume pasakyti, jog tai yra viskas, ką mes sužinome apie garsiąją „paskirstomąją vertę“. — Bet ar viskas? Ne visiškai viskas. Paklausykime toliau:
„Nepaisant dvejopo požiūrio, kuris išryškėja pripažįstant gamybinę vertę ir paskirstomąją vertę, vis dėlto pagrindas visuomet lieka kažkas bendra — tas daiktas, iš kurio susideda visos vertės ir kuriuo jos dėl to taip pat yra matuojamos. Tiesioginis, natūralus matas yra įdėtoji jėga, o paprasčiausias vienetas — žmogaus jėga šiurkščiausia to žodžio prasme. Pastaroji suvedama į egzistavimo laiką, kurio savęs išlaikymas savo ruožtu reiškia tam tikros išsimaitinimo ir gyvenimo sunkumų sumos nugalėjimą. Paskirstomoji vertė, arba pasisavinimo vertė, grynu pavidalu tėra išimtinai tik ten, kur teisė tvarkyti nepagamintuosius daiktus, arba, įprastesne kalba kalbant, patys šie daiktai yra mainomi į darbą arba į tikrąją gamybinę vertę turinčius daiktus. Tas bendras pradas, kuris iškyla aikštėn kiekvienoje vertės išraiškoje ir pasireiškia joje, vadinasi, ir sudėtinėse vertės dalyse, pasisavinamose paskirstymo keliu be ekvivalento, — tas bendras pradas yra įdėtoji žmogaus jėga... įkūnyta... kiekvienoje prekėje“.
Kas gi belieka mums dėl to pasakyti? Jei visos prekių vertės yra matuojamos prekėse įkūnytu įdėtuoju žmogaus darbu, tai kurgi čia paskirstomoji vertė, kur kainos priedas, apmokestinimas? Tiesa, p. Diuringas mums sako, kad ir tie daiktai, kurie nėra pagaminti darbu, vadinasi, tie, kurie negali turėti tikrosios vertės, gali įgauti paskirstomąją vertę ir būti mainomi į darbu pagamintus, vertę turinčius daiktus. Bet kartu jis sako, kad visos vertės, vadinasi, ir grynai paskirstomojo pobūdžio vertės, susideda iš jose įkūnytos įdėtosios jėgos. Ir čia mes, deja, nesužinome, kokiu būdu įdėtoji jėga įsikūnija daikte, kuris nėra pagamintas darbu. Šiaip ar taip, iš visos šios verčių makalynės galų gale paaiškėja, matyti, tik vienas dalykas: iš paskirstomosios vertės, iš šio dėl socialinės padėties priverstiniu būdu išgaunamo prekių kainos priedo, iš šio su kardo pagalba vykdomo apmokestinimo, ir vėl nieko nebeišeina; vadinasi, prekių vertes apsprendžia vien tik įdėta žmogaus jėga, vulgo [1] — jose įkūnytas darbas? Vadinasi, jei paliksime nuošalyje žemės rentą ir kai kurias monopolines kainas, p. Diuringas sako tą patį — tik palaidžiau ir painiau, — ką jau seniai daug ryškiau ir aiškiau yra pasakiusi jo taip puolama Rikardo—Markso vertės teorija?
Taip, jis tai sako, bet čia pat jis sako priešinga. Remdamasis Rikardo tyrinėjimais, Marksas sako: prekių vertę apsprendžia jose įkūnytas visuomeniškai būtinas, visuotinis žmogaus darbas, kuris savo ruožtu yra matuojamas savo trukme. Darbas yra visų verčių matas, bet jis pats neturi jokios vertės. Iškėlęs taip pat, nors ir su jam įprastu nerūpestingumu, darbą kaip vertės matą, p. Diuringas tęsia: darbas „suvedamas į egzistavimo laiką, kurio savęs išlaikymas savo ruožtu reiškia tam tikros išsimaitinimo ir gyvenimo sunkumų sumos nugalėjimą“. Nekreipsime dėmesio į tai, kad paprastas originalumo troškimas paskatino jį darbo laiką, apie kurį čia ir tegali būti kalbama, supainioti su egzistavimo laiku, kuris lig šiol dar niekuomet nėra verčių kūręs ir matavęs. Nekreipsime dėmesio ir į tą melagingą „socialitarinę“ regimybę, kurią turi sudaryti šio egzistavimo laiko „savęs išlaikymas“; nuo to laiko, kai egzistuoja pasaulis, ir kol jis egzistuos, kiekvienas turi pats save išlaikyti ta prasme, kad jis pats suvartoja savo gyvenimui palaikyti reikalingus reikmenis. Tarkime p. Diuringą išreiškus savo mintį tikslia politinės ekonomijos kalba; tuomet aukščiau pateiktas teiginys arba nieko nereiškia, arba reiškia štai ką: prekės vertę apsprendžia joje įkūnytas darbo laikas, o šio darbo laiko vertę apsprendžia reikalingų darbininkui per tą laiką išlaikyti pragyvenimo reikmenų vertė. Pritaikant šiuolaikinei visuomenei, tai reiškia: prekės vertę apsprendžia joje esąs darbo užmokestis.
Čia mes pagaliau priėjome prie to, ką iš tikrųjų nori pasakyti p. Diuringas. Prekės vertę apsprendžia, vartojant vulgariosios ekonomijos terminologiją, gamybos kaštai. O Keris, priešingai, „pabrėžė ta tiesą, kad vertę apsprendžia ne gamybos kaštai, o reprodukcijos kaštai“ („Kritische Geschichte“, S. 401 [2]). Kokią prasmę turi šie gamybos ar reprodukcijos kaštai, apie tai mes pasakysime vėliau; o čia tiek tepastebėsime, kad juos, kaip žinoma, sudaro darbo užmokestis ir kapitalo pelnas. Darbo užmokestyje išreikšta prekėje įkūnyta „įdėtoji jėga“, gamybinė vertė. Pelne išreikštas muitas arba kainos priedas, paskirstomoji vertė, kurią kapitalistas išgauna prievarta su savo monopolio pagalba, su kardu rankoje. Ir tuo būdu visa prieštaringa diuringinės vertės teorijos painiava pagaliau įgauna kuo darniausią aiškumą.
Teigimas, kad prekių vertę apsprendžia darbo užmokestis, teigimas, kuris Adomo Smito veikaluose dar gana dažnai sutinkamas greta teigimo, kad vertę apsprendžia darbo laikas, yra išguitas iš mokslinės politinės ekonomijos nuo Rikardo laikų ir šiuo metu tebėra paplitęs tik vulgariojoje ekonomijoje. Kaip tik lėkščiausieji esamosios kapitalistinės visuomenės santvarkos sikofantai skelbia, kad vertę apsprendžia darbo užmokestis, kartu vaizduodami kapitalisto pelną kaip aukštesnę darbo užmokesčio rūšį, kaip atlyginimą už susilaikymą (už tai, kad kapitalistas nepraūžė savo kapitalo), kaip premiją už riziką, kaip atlyginimą už vadovavimą įmonei ir t. t. Ponas Diuringas nuo jų tesiskiria tik tuo, kad pelną aiškina grobimu. Kitais žodžiais tariant, savo socializmą p. Diuringas betarpiškai pagrindžia blogiausios rūšies vulgariosios ekonomijos teorijomis. Jo socializmas turi tokią pat mokslinę vertę, kaip ir ta vulgarioji ekonomija: abu jie yra nenutrūkstamai tarp savęs susiję.
Juk aišku: tai, ką darbininkas pagamina, ir tai, kiek atsieina jo darbo jėga, — šie dalykai yra tokie pat skirtingi, kaip ir tai, ką pagamina mašina, ir tai, kiek ji atsieina. Vertė, kurią darbininkas sukuria per 12-os valandų darbo dieną, neturi nieko bendro su verte tų pragyvenimo reikmenų, kuriuos jis per tą darbo dieną ir jai priklausančias poilsio pertraukas suvartoja. Šiuose pragyvenimo reikmenyse, priklausomai nuo darbo našumo išsivystymo laipsnio, gali būti įkūnytos 3, 4 ar 7 darbo laiko valandos. Tarkime, kad tiems produktams pagaminti reikėjo 7 darbo valandų. Tuomet pagal p. Diuringo priimamos vulgariosios ekonomijos vertės teorijos prasmę 12-os valandų darbo produktas turi 7 valandų darbo produkto vertę, 12 darbo valandų yra lygios 7 darbo valandoms, arba 12＝7. Kad būtų dar aiškiau, paimkime tokį pavyzdį: kaimo darbininkas, bet kokiems visuomeniniams santykiams esant, per metus pagamina tam tikrą grūdų kiekį, sakysime, 20 hektolitrų kviečių. Jis pats per tą laiką suvartoja verčių sumą, kuri išreiškiama 15-ka hektolitrų kviečių. Tokiu atveju šie 20 hektolitrų kviečių turi tą pačią vertę, kaip ir 15. Ir tai toje pačioje rinkoje ir kitoms sąlygoms esant lygioms; kitais žodžiais tariant, 20 yra lygu 15. Ir tai vadinama ekonomijos mokslu!
Visas žmonių visuomenės vystymasis, išėjus iš laukinių gyvulių stadijos, prasideda nuo tos dienos, kai šeimos darbas ėmė kurti daugiau produktų, negu jų reikėjo jai išlaikyti, nuo tos dienos, kai dalis darbo jau galėjo būti panaudojama ne vien tik pragyvenimo reikmenims, bet ir gamybos priemonėms gaminti. Darbo išlaikymo kaštus viršijantis darbo produktas, ir visuomeninio gamybinio ir rezervinio fondo susidarymas ir susikaupimas iš to pertekliaus — visa tai buvo ir tebėra bet kurios visuomeninės, politinės ir intelektualinės pažangos pagrindas. Ligšiolinėje istorijoje šis fondas buvo tos privilegijuotosios klasės nuosavybė, kuriai kartu su šia nuosavybe atitekdavo taip pat politinė valdžia ir dvasinis vadovavimas. Būsimasis socialinis perversmas šį visuomeninį gamybinį ir rezervinį fondą, t. y. visą masę žaliavos, gamybos įrankių ir pragyvenimo reikmenų, pirmą kartą padarys tikrai visuomeniniu, išimdamas jį iš privilegijuotosios klasės žinios ir perduodamas jį visai visuomenei kaip bendrą turtą.
Viena iš dviejų. Arba prekių vertę apsprendžia toms prekėms pagaminti būtino darbo išlaikymo kaštai, t. y. šiuolaikinėje visuomenėje apsprendžia darbo užmokestis. Tokiu atveju kiekvienas darbininkas gauna savo darbo užmokestyje savo darbo produkto vertę, ir tuomet kapitalistų klasės vykdomas samdomųjų darbininkų klasės išnaudojimas yra neįmanomas dalykas. Tarkime, kad darbininko išlaikymo kaštai kurioje nors visuomenėje sudaro 3 markes per dieną. Tuomet darbininko vienos dienos produktas, pagal aukščiau išdėstytąją vulgariosios ekonomijos teoriją, turi 3-jų markių vertę. Dabar tarkime, kad kapitalistas, samdąs tą darbininką, prie produkto kainos prideda pelną, imdamas 1 markę duoklės, ir parduoda produktą už 4 markes. Tą patį daro ir kiti kapitalistai. Bet tokiu atveju darbininkas jau nebegali padengti savo vienos dienos biudžeto 3 markėmis, tam jam reikia taip pat 4-rių markių. Kadangi numanoma, kad visos kitos sąlygos yra nepakitėjusios, tai ir darbo užmokestis, išreikštas pragyvenimo reikmenimis, turi likti nepakitėjęs, vadinasi, pinigais išreikštas darbo užmokestis turi padidėti, būtent — nuo 3 markių per dieną iki 4. Tai, ką kapitalistai atima iš darbininkų klasės pelno forma, jie turi jai grąžinti darbo užmokesčio forma, Tuo būdu mes nepažengėme nė vieno žingsnio į priekį: jei darbo užmokestis apsprendžia vertę, tai nėra galimas joks kapitalisto vykdomas darbininko išnaudojimas. Bet tuomet negalimas ir produktų pertekliaus susidarymas, nes darbininkai, kaip mes tarėme, suvartoja kaip tik tiek vertės, kiek jie pagamina. O kadangi kapitalistai jokios vertės nepagamina, tai negalima net įsivaizduoti, iš ko jie mano gyventi. Ir jei tokia suvartojimą viršijanti gamyba, toks gamybinis ir rezervinis fondas vis dėlto egzistuoja ir, be to, yra kapitalistų rankose, tai nebelieka jokio kito galimo paaiškinimo, išskyrus tą, kad darbininkai savęs išlaikymui tesuvartoja tik prekių vertę, o pačios prekės lieka paskui kapitalistų žinioje tolimesniam suvartojimui.
Arba tenka pripažinti kitą klausimo sprendimą. Jeigu šis gamybinis ir rezervinis fondas iš tikrųjų yra kapitalistų klasės rankose, jeigu jis iš tikrųjų atsirado iš sukaupto pelno (žemės rentos mes tuo tarpu neliečiame), tai jį būtinai sudaro susikaupęs darbininkų klasės teikiamo kapitalistų klasei darbo produkto perteklius, viršijantis kapitalistų klasės sumokamą darbininkų klasei darbo užmokesčio sumą. Bet tokiu atveju vertę apsprendžia ne darbo užmokestis, o darbo kiekis; vadinasi, darbininkų klasė darbo produkte kapitalistų klasei teikia didesnį vertės kiekį, negu gauna iš kapitalistų klasės darbo užmokesčio pavidalu, ir tuomet kapitalo pelnas, kaip ir visos kitos svetimo neapmokėto darbo produktų pasisavinimo formos, gali būti paaiškinamas kaip paprasta sudėtinė tos Markso atrastos pridedamosios vertės dalis.
Beje. Apie didį atradimą, kuriuo Rikardo pradeda savo svarbiausiąjį veikalą, sakydamas, kad „tam tikros prekės vertė priklauso nuo darbo kiekio, būtino jai pagaminti, o ne nuo didesnio ar mažesnio atlyginimo, sumokėto už tą darbą“, — apie šį epocha sudariusį atradimą p. Diuringas visame savo „Politinės ekonomijos kurse“ nepasako nė žodžio. „Kritinėje istorijoje“ jis apsiriboja šitokia orakuliška fraze: „jis (Rikardo) neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad didesnė ar mažesnė proporcija, kuria darbo užmokestis gali būti asignuojamas gyvenimo poreikiams (!), turi... įnešti tam tikrą įvairumą į verčių santykių formavimąsi“. Frazė, apie kurią skaitytojas gali manyti ką tinkamas, o visų geriausia, jeigu jis apie ją nieko nemanys.
O dabar tegu skaitytojas iš penkių įvairių p. Diuringo mums pateiktų vertės rūšių pats pasirenka tą rūšį, kuri jam labiau patinka: arba gamybinę vertę, kuri kyla iš gamtos, arba paskirstomąją vertę, sukurtą žmonių nedorybės ir pasižyminčią tuo, kad ji yra matuojama įdėtąja jėga, kurios betgi joje nėra, arba, trečia, vertę, matuojamą darbo laiku, arba, ketvirta, vertę, matuojamą reprodukcijos kaštais, arba, pagaliau, penkta, vertę, matuojamą darbo užmokesčiu. Pasirinkimas gausus, painiava didžiausia. Ir mums belieka tik kartu su p. Diuringu sušukti: „Vertės teorija yra bandomasis akmuo ekonominių sistemų tinkamumui nustatyti!“
[1] — paprastai tariant.
[2] „Kritinė istorija“, 401 psl.