Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
„Labai svarbi yra toji aplinkybė, kad faktiškai viešpatavimas gamtai įvyko (viešpatavimas įvyko!) tik dėl viešpatavimo žmogui aplamai (!). Ūkinis žemės nuosavybės panaudojimas didesniuose plotuose niekuomet ir niekur nebuvo vykdomas iš anksto nepavergus žmogaus ir neprivertus jo dirbti vienokios ar kitokios rūšies vergišką ar baudžiavinį darbą. Ekonominio viešpatavimo daiktams prielaida buvo politinis, socialinis ir ekonominis žmogaus viešpatavimas žmogui. Argi galima įsivaizduoti stambų žemvaldį, neviešpataujantį vergams, baudžiauninkams arba netiesiogiai nelaisviems žmonėms? Ką galėjo reikšti stambaus masto žemdirbystei praeityje ar dabartyje jėga vieno žmogaus, kurio žinioje geriausiu atveju buvo jo pagalbinė šeimos narių jėga? Žemės eksploatavimas arba ekonominio viešpatavimo žemei išplėtimas iki tokio laipsnio, kuris viršija natūralines atskiro žmogaus jėgas, — iki šiol istorijoje tebuvo galimas tik dėl to, kad, prieš nustatant viešpatavimą žemei arba vienu metu su juo, buvo įvykdytas vienoks ar kitoks žmogaus pavergimas. Paskesniuose vystymosi laikotarpiuose šis pavergimas buvo sušvelnintas... Dabartinė jo forma labiau išsivysčiusiose valstybėse yra samdomasis darbas, kuriam didesniu ar mažesniu laipsniu vadovauja policinis viešpatavimas. Vadinasi, praktinė galimybė tos šiuolaikinio turtingumo atmainos, kuri pasireiškia platesniu viešpatavimu žemei ir (!) stambia žemėvalda, yra pagrįsta samdomuoju darbu. Savaime suprantama, visos kitos paskirstomojo turto rūšys istoriškai turi būti paaiškinamos panašiu būdu, ir netiesioginė žmogaus priklausomybė nuo žmogaus, kuri šiuo metu sudaro pagrindinį ekonominiu atžvilgiu labiausiai išsivysčiusios santvarkos bruožą, negali būti suprasta ir išaiškinta pati iš savęs, o tik kaip šiek tiek pasikeitęs pirmesnio tiesioginio pajungimo ir eksproprijavimo palikimas“. Taip teigia p. Diuringas.
Tezė: Viešpatavimas (žmogaus) gamtai numato viešpatavimą (žmogaus) žmogui.
Įrodymas: Ūkinis žemės nuosavybės panaudojimas didesniuose plotuose niekuomet ir niekur nebuvo vykdomas kitaip, kaip pavergtų žmonių darbu.
Įrodymo įrodymas: Kaip gali egzistuoti stambūs žemvaldžiai be pavergtų žmonių? Juk stambus žemvaldys su savo šeima be pavergtų žmonių galėtų apdirbti tik menkutę savo žemių dalį.
Taigi, norėdamas įrodyti, kad gamtai pasijungti žmogus turėjo pirmiau pavergti kitą žmogų, p. Diuringas, ilgai negalvodamas, „gamtą“ paverčia „žemės nuosavybe didesniuose plotuose“, o šią žemės nuosavybę — nežinia kam priklausančią — jis tuoj paverčia nuosavybe stambaus žemvaldžio, kuris, žinoma, be pavergtų žmonių pagalbos savo žemės dirbti negali.
Bet, pirma, „viešpatavimas gamtai“ ir „ūkinis žemės nuosavybės panaudojimas“ anaiptol nėra tas pat. Viešpatavimas gamtai pramonėje vyksta nepalyginti didesniu mastu negu žemdirbystėje, kuri, užuot pati pajungusi sau klimatą, yra ligi šiol priversta prie jo taikytis.
Antra, jei mes apsiribojame ūkiniu žemės nuosavybės panaudojimu didesniuose plotuose, tai kyla klausimas, kam toji žemės nuosavybė priklauso, ir čia visų kultūringųjų tautų istorijos pradžioje mes randame ne „stambųjį žemvaldį“, kurį čia pakiša mums p. Diuringas su įprasta jam fokusininko maniera, jo vadinama „natūraline dialektika“, — o giminės ir kaimo bendruomenes su bendruomenine žemėvalda. Nuo Indijos iki Airijos žemės nuosavybe didesniuose plotuose pradžioje naudojosi kaip tik tokios giminės bei kaimo bendruomenės, ir žemė būdavo apdirbama arba išvien visos bendruomenės, arba būdavo skirstoma į atskirus sklypus, kuriuos bendruomenė duodavo tam tikram laikui atskiroms šeimoms, miškus ir ganyklas visą laiką paliekant bendram naudojimui. Ir vėl būdinga p. Diuringo „kruopščiausioms specialioms studijoms“ „politinių ir juridinių mokslų srityje“, kad jis apie visa tai nieko nežino, kad visi jo veikalai rodo, kad jis yra visiškai nesusipažinęs su epochą sudariusiais Maurerio veikalais apie vokiškosios markos pirmykštę santvarką — visos vokiečių teisės pagrindą; lygiai taip pat p. Diuringo veikalai liudija, kad jis visiškai nėra susipažinęs su nuolat didėjančia literatūra, kuri — daugiausia Maurerio veikalų įtakoje — nustato, kad pirmykštė bendruomeninė žemėvalda užtinkama visose kultūringosiose Europos ir Azijos tautose, ir tiria įvairias jos gyvavimo bei suirimo formas. Kaip prancūzų ir anglų teisės srityje p. Diuringas „pats yra atsakingas už visą savo nemokšiškumą“, — o šis nemokšiškumas yra labai didelis, — lygiai taip jis „pats yra atsakingas“ už savo žymiai didesnį nemokšiškumą vokiečių teisės srityje. Žmogus, kuris taip smarkiai piktinasi universiteto profesorių akiračio ribotumu, vokiečių teisės srityje lig šiol dar tebelieka geriausiu atveju tokiame lygyje, kokiame profesoriai yra buvę prieš 20 metų.
Pono Diuringo tvirtinimas, kad ūkiniam žemės nuosavybės panaudojimui didesniuose plotuose buvę reikalingi dvarininkai ir pavergti žmonės, yra grynas jo „laisvos kūrybos ir vaizduotės produktas“. Visuose Rytuose, kur žemės savininkas yra bendruomenė arba valstybė, kalboje nėra net žodžio „dvarininkas“, — apie tai p. Diuringas gali pasiteirauti pas anglų teisininkus, kurie Indijoje taip pat veltui kamavosi, ieškodami atsakymo į klausimą: „Kas čia yra žemės savininkas?“, kaip veltui laužė sau galvą šviesaus atminimo kunigaikštis Henrikas LXXII Reis-Greic-Šleic-Lobenštein-Ebersvaldė dėl klausimo: „Kas čia yra naktinis sargas?“ Tik turkai pirmieji įvedė Rytuose jų nukariautose šalyse kažką panašaus į dvarininkišką feodalizmą. Graikija jau herojų laikotarpyje įžengia į istoriją susiskirsčiusi luomais, o tai savo ruožtu tebuvo tik akivaizdus ilgesnės ar trumpesnės, mums nežinomos ankstyvesnės istorijos rezultatas. Bet ir čia žemę dirbo daugiausia savarankiški valstiečiai; stambesni, kilmingiesiems bei giminių vadams priklausę dvarai buvo išimtis ir, be to, jie greit išnyko. Italijoje žemę pirmieji pradėjo dirbti daugiausia valstiečiai; kai paskutiniaisiais Romos respublikos laikais stambios grupės dvarų — latifundijos — išstūmė smulkiuosius valstiečius ir pakeitė juos vergais, jos kartu žemdirbystę pakeitė gyvulininkyste ir, kaip tai buvo žinoma jau Plinijui, atvedė Italiją į pražūtį (latifundia Italiam perdidere). Viduramžiais visoje Europoje viešpatauja (ypač suariant nedirbamos žemės plotus) valstiečių ūkis, ir čia dabar svarstomam klausimui nesvarbu, ar tie valstiečiai turėjo mokėti — ir kokias būtent — duokles vienam ar kitam feodalui. Frizų, žemutinių saksų, flamandų ir Reino žemupio kolonistai, kurie pradėjo dirbti iš slavų atimtas žemes į rytus nuo Elbos, darė tai kaip laisvi valstiečiai, mokėdami labai lengvatinius mokesčius, bet anaiptol ne „vienos ar kitos lažo rūšies“ sąlygomis.
Šiaurės Amerikoje didesnioji žemės ploto dalis buvo sukultūrinta laisvųjų valstiečių darbu, tuo tarpu kai stambieji Pietų dvarininkai su savo vergais ir savo grobuoniška ūkininkavimo sistema taip nualino žemę, kad joje tegalėjo augti tik eglės, ir medvilnės kultūra turėjo keltis vis toliau į vakarus. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje visi anglų vyriausybės mėginimai dirbtinai sukurti agrarinę aristokratiją nepasisekė. Trumpai tariant, išskyrus tropines ir subtropines kolonijas, kur klimatas neleidžia europiečiui verstis žemdirbyste, stambus žemvaldys, kuris pajungia savo viešpatavimui gamtą ir išaria naujus žemės plotus, panaudodamas vergų ar baudžiauninkų darbą, pasirodo esąs gryniausias fantazijos vaisius. Priešingai, ten, kur senovėje pasirodydavo stambus žemvaldys, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, ten jis ne dirvonus paversdavo dirbamais laukais, bet, atvirkščiai, valstiečių įdirbtus laukus paversdavo ganyklomis, išvaikydamas žmones ir nuskurdindamas ištisas šalis. Tik naujausiais laikais, nuo to laiko, kai didesnis gyventojų tankumas pakėlė žemės vertę, o ypač kai agronomijos išsivystymas įgalino ir blogesnę žemę padaryti tinkamesnę dirbimui, — tik nuo to laiko stambieji žemvaldžiai pradeda „plačiu mastu dalyvauti išariant dirvonus ir ganyklas, daugiausia grobstydami bendruomenines valstiečių žemes tiek Anglijoje, tiek ir Vokietijoje. Tačiau ir čia neapsieita be priešingo proceso: kiekvienam akrui bendruomeninės žemės, kurią buvo išarę stambieji Anglijos žemvaldžiai, Škotijoje teko bent trys ariamosios žemės akrai, kuriuos jie pavertė avių ganyklomis, o paskiau net tiesiog stambių žvėrių medžioklės parkais.
Čia mes teturime reikalą tik su p. Diuringo tvirtinimu, kad žymių žemės plotų, t. y. faktiškai beveik viso kultūrinio dirbamosios žemės ploto, įsavinimas žemdirbystei „niekad ir niekur“ nėra vykęs kitaip, kaip tik stambiesiems žemvaldžiams panaudojant pavergtus žmones, — tvirtinimu, „kurio prielaidą sudaro“, kaip mes matėme, tikrai negirdėtas istorijos nežinojimas. Todėl mums čia nėra reikalo aiškinti, kiek įvairiais laikotarpiais žemių plotai, jau pilnai ar didesne dalimi išarti, buvo dirbami vergų (kaip Graikijos klestėjimo laikotarpiu) ar baudžiauninkų (lažiniai valstiečių kiemai nuo viduramžių laikų); mums taip pat nėra reikalo tirti, kokia yra buvusi įvairiose epochose visuomeninė stambiųjų žemvaldžių funkcija.
Atskleidęs mums šį puikų fantastišką paveikslą, kuriame nebežinai, kuo labiau stebėtis, ar dedukcijos fokusais, ar istorijos klastojimu, — p. Diuringas džiūgaudamas sušunka: „Savaime suprantama, visos kitos paskirstomojo turto rūšys istoriškai turi būti paaiškinamos panašiu būdu!“. Tuo jis, žinoma, išvengia reikalo bent vieną žodelį tarti, pavyzdžiui, apie kapitalo atsiradimą.
Ponas Diuringas tvirtina, kad žmogaus viešpatavimas žmogui yra žmogaus viešpatavimo gamtai prielaida. Jei jis aplamai tenori tuo pasakyti tik tai, kad visa mūsų šiuolaikinė ekonominė santvarka, šiuo metu pasiekta žemdirbystės ir pramonės išsivystymo pakopa, yra klasiniuose priešingumuose, viešpatavimo ir pavergimo santykiuose besivystančios visuomenės istorijos rezultatas — tai jis sako kažką tokio, kas nuo „Komunistų Manifesto“ laikų seniai virto banalybe. Bet svarbu yra kaip tik išaiškinti klasių ir viešpatavimo santykių atsiradimą, ir jei p. Diuringas tam visuomet teturi tik vieną vienintelį žodį — „prievarta“, tai toks aiškinimas nė kiek nepastumia mūsų į priekį. Jau tas paprastas faktas, kad engiamųjų ir išnaudojamųjų visais laikais yra buvę žymiai daugiau negu engėjų ir išnaudotojų ir kad, vadinasi, tikroji jėga visuomet yra buvusi pirmųjų pusėje, — jau vien šis faktas pakankamai aiškiai parodo visos prievartos teorijos absurdiškumą. Vadinasi, viešpatavimo ir pavergimo santykių paaiškinimą reikia dar surasti.
Jie atsirado dvejopu būdu.
Kokie žmonės yra buvę pradžioje, išsiskirdami iš gyvulių (siauresne žodžio prasme) pasaulio, tokie jie ir įžengė į istoriją: dar kaip pusiau gyvuliai, dar laukiniai, bejėgiai prieš gamtos jėgas, dar neįsisąmoninę savųjų jėgų; dėl to jie buvo vargingi, kaip gyvuliai, ir nedaug kuo už juos produktyvesni. Čia viešpatauja tam tikra gyvenimo lygio lygybė, o šeimų galvoms — taip pat savotiška visuomeninės padėties lygybė, bent visuomeninių klasių nebuvimas, kuris pastebimas dar ir vėlesniųjų kultūringųjų tautų pirmykštėse žemdirbinėse bendruomenėse. Kiekvienoje tokioje bendruomenėje nuo pat pradžios esama tam tikrų bendrų interesų, kurių apsaugą tenka pavesti atskiriems asmenims, nors ir visos visuomenės priežiūroje; tokie bendri interesai yra: ginčų sprendimas; represijos prieš asmenis, peržengiančius savo teises; drėkinimo priežiūra, ypač karštosiose šalyse; pagaliau, pirmykščiame laukiniame būvyje — religinės funkcijos. Tokios pareigos pirmykštėse bendruomenėse yra randamos visais laikais, — pavyzdžiui, seniausiose vokiškosiose markose ir dar dabar Indijoje. Tokios pareigos, savaime suprantama, teikia tam tikrą valdžią ir sudaro valstybinės valdžios užuomazgą. Palaipsniui gamybinės jėgos auga; gyventojų tankumui didėjant, vienais atvejais atsiranda atskirų bendruomenių interesų bendrumas, o kitais — jų interesai susiduria; bendruomenių susigrupavimas į stambesnę visumą vėl sukelia naują darbo pasidalijimą ir įvedimą naujų organų bendriems interesams ginti ir prieš visuomenę nukreiptiems interesams slopinti. Šie organai, kurie, jau kaip bendrų visos grupės interesų atstovai, kiekvienos atskiros bendruomenės atžvilgiu užima ypatingą, tam tikromis aplinkybėmis dargi antagonistinę, padėtį, greit darosi dar savarankiškesni, iš dalies dėl visuomeninių pareigų paveldimumo, atsirandančio beveik savaime pasaulyje, kur viskas vyksta stichiškai, o iš dalies, konfliktams su kitomis grupėmis dažnėjant, dėl didėjančio tokių organų būtinumo. Mums čia nėra reikalo aiškinti, kokiu būdu šis vis didėjęs visuomeninių funkcijų savarankiškumas visuomenės atžvilgiu ilgainiui galėjo išaugti į viešpatavimą visuomenei; kokiu būdu pirmykštis visuomenės tarnas, esant palankioms sąlygoms, palaipsniui virto jos ponų; kaip šis ponas, priklausomai nuo aplinkybių, pasireikšdavo čia rytų despotu ar satrapu, čia graikų giminės vadu, čia keltų klano galva ir t. t.; kiek jis, šiam kitimui vykstant, vartojo taip pat prievartą ir kaip, pagaliau, atskiri viešpataujantieji asmenys susitelkė į viešpataujančiąją klasę. Mums tėra svarbu čia nustatyti, kad politinio viešpatavimo pagrindą visur sudarė kurios nors visuomeninės tarnybinės funkcijos atlikimas ir kad politinis viešpatavimas ilgiau truko tik tuo atveju, jeigu jis vykdė šią visuomeninę tarnybinę funkciją. Kad ir kiek yra buvę Persijoje ir Indijoje viena po kitos klestėjusių, o paskui žlugusių despotijų, — kiekviena iš jų labai gerai žinojo, kad ji pirmiausia yra bendras darbų vykdytojas, drėkinant upių slėnius, — be tokio drėkinimo ir pati žemdirbystė ten buvo neįmanoma. Tik apsišvietusieji anglai sugebėjo pražiopsoti šią aplinkybę Indijoje; jie apleido drėkinamuosius kanalus ir šliuzus, ir tik dabar, reguliariai besikartojant badmečiams, jie pradeda, pagaliau, suvokti, kad neįvertino vienintelės veiklos, kuri galėtų pateisinti jų viešpatavimą Indijoje bent tiek, kiek buvo teisėtas jų pirmtakų viešpatavimas.
Bet greta šio klasių susidarymo proceso vyko dar ir kitas procesas. Stichiškai atsiradęs darbo pasidalijimas žemdirbio šeimoje įgalino, pasiekus tam tikrą gerovės laipsnį, prijungti prie šeimos vieną ar keletą darbo jėgų iš šalies. Taip yra buvę ypač tose šalyse, kuriose senasis bendruomeninis žemės valdymas jau buvo iširęs arba kur bent pirmesnįjį bendrą žemės dirbimą buvo pakeitęs žemės sklypų dirbimas atskiromis šeimomis. Gamyba jau buvo tiek išsivysčiusi, kad žmogaus darbo jėga dabar galėjo pagaminti daugiau, negu buvo reikalinga paprastam jos išlaikymui; atsirado išteklių didesniam darbo jėgų kiekiui išlaikyti, o taip pat priemonių joms panaudoti; darbo jėga įgijo vertę. Bet pati bendruomenė ir sąjunga, kuriai ši bendruomenė priklausė, dar neišskirdavo iš savo tarpo laisvų, atliekamų darbo jėgų. Užtat tokių jėgų tiekdavo karas, o karas yra toks pat senas, kaip ir kelių bendruomeninių grupių gyvavimas vienu metu kaimynystėje. Lig tol nebuvo žinoma, ką daryti su karo belaisviais, ir todėl juos tiesiog žudydavo, o dar anksčiau — suvalgydavo. Bet dabar pasiektoje „ūkinės padėties“ pakopoje karo belaisviai įgijo tam tikrą vertę; todėl juos pradėta palikti gyvus ir naudotis jų darbu. Tuo būdu prievarta, užuot viešpatavusi ūkinei padėčiai, priešingai, buvo priversta jai tarnauti. Buvo atrasta vergovė. Ji greit pasidarė viešpataujančia gamybos forma visose tautose, kurios savo išsivystyme pažengė toliau senovinės bendruomenės, bet galiausiai ji pasidarė taip pat viena iš svarbiausiųjų jų smukimo priežasčių. Tik vergovė padarė galimą stambesniu mastu darbo pasidalijimą tarp žemdirbystės ir pramonės ir tuo būdu sudarė sąlygas senojo pasaulio kultūrai — graikų kultūrai suklestėti. Be vergovės nebūtų buvę graikų valstybės, graikų meno ir mokslo; be vergovės nebūtų buvę ir Romos valstybės. O be to pamato, kurį padėjo Graikija ir Roma, nebūtų ir šiuolaikinės Europos. Mes niekuomet neturėtume pamiršti, kad viso mūsų ekonominio, politinio ir intelektualinio išsivystymo prielaidą sudarė tokia santvarka, kurioje vergovė buvo taip pat būtina, kaip ir visuotinai pripažinta. Šia prasme mes turime teisę pasakyti: be antikinės vergovės nebūtų ir šiuolaikinio socializmo.
Nėra nieko lengvesnio, kaip prapliupti ištisa srove bendrų frazių apie vergovę ir panašius dalykus, išgiežiant savo taurų dorovingą apmaudą dėl tokių gėdingų reiškinių. Deja, šiuo pasipiktinimu išreiškiama tik tai, kas kiekvienam yra žinoma, būtent, — kad šie antikiniai institutai daugiau nebeatitinka mūsų šiuolaikinių sąlygų ir nuo šių sąlygų priklausančių mūsų jausmų. Bet iš to mes ničnieko nesužinome apie tai, kaip tie institutai atsirado, kodėl jie egzistavo ir kokį vaidmenį jie suvaidino istorijoje. Ir jeigu jau mes pradėjome apie tai kalbėti, tai turime pasakyti, — kad ir koks prieštaravimas ir erezija tai atrodytų, — kad anuometinėmis sąlygomis vergovės įvedimas buvo didelis žingsnis į priekį. Juk negalima neigti to fakto, kad žmogus, buvęs pradžioje žvėris, savo išsivystymui buvo reikalingas barbariškų, beveik žvėriškų priemonių, kad galėtų iš to barbariško būvio ištrūkti. Senovinės bendruomenės, kur jos išliko, per ištisus tūkstantmečius buvo pagrindas pačiai šiurkščiausiai valstybinei formai, rytų despotizmui, nuo Indijos iki Rusijos. Tik ten, kur jos iširo, tautos savo jėgomis pasistūmėjo į priekį vystymosi keliu, ir artimiausioji ekonominė jų pažanga buvo gamybos didinimas ir tolesnis jos vystymas panaudojant vergų darbą. Aišku yra viena: kol žmogaus darbas buvo dar taip mažai našus, kad jis tedavė tik labai menkutį būtinų pragyvenimo reikmenų perteklių, tol gamybinių jėgų augimas, susisiekimo plėtimas, valstybės ir teisės vystymasis, meno ir mokslo kūrimas — visa tai pasidarė įmanoma tik sustiprinus darbo pasidalijimą, kurio pagrindą sudarė stambusis darbo pasidalijimas tarp paprastą fizinį darbą dirbančios masės ir nedidelio skaičiaus privilegijuotųjų, kurie vadovauja darbams, verčiasi prekyba, tvarko valstybės reikalus, o paskiau užsiima taip pat ir mokslu bei menu. Paprasčiausia, visiškai stichiškai susidėjusi šio darbo pasidalijimo forma ir buvo kaip tik vergovė. Esant istorinėms senojo, skyrium imant, graikiškojo pasaulio prielaidoms, perėjimas prie klasiniais priešingumais pagrįstos visuomenės tegalėjo įvykti tik vergovės forma. Net patiems vergams tai buvo pažanga: karo belaisviai, iš kurių tarpo būdavo verbuojama vergų masė, dabar bent būdavo paliekami gyvi, tuo tarpu kai anksčiau jie buvo žudomi, o dar anksčiau net suvalgomi.
Šia proga pastebėsime, kad visi lig šiol buvusieji istoriniai priešingumai tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų, viešpataujančiųjų ir engiamųjų klasių yra paaiškinami tuo pačiu palyginti neišvystytu žmogaus darbo našumu. Kol faktiškai dirbantieji gyventojai tiek yra užimti savo būtinu darbu, kad jiems nebelieka laiko bendrą reikšmę turintiems visuomeniniams reikalams — vadovauti darbams, valstybiniams reikalams, teisingumui vykdyti, menui, mokslui ir t. t., — tol neišvengiamai turėjo egzistuoti tam tikra klasė, kuri, būdama laisva nuo tikrojo darbo, rūpinosi tais reikalais, bet kartu niekuomet nepraleisdavo progos savo naudai vis labiau ir labiau versti darbo naštą ant dirbančiųjų masių pečių. Tik milžiniškas stambiosios pramonės pasiektas gamybinių jėgų augimas leidžia paskirstyti darbą tarp visų be išimties visuomenės narių ir tuo būdu kiekvienam taip sutrumpinti darbo laiką, kad visiems liktų pakankamai laisvo laiko dalyvauti tiek teoriniuose, tiek ir praktiniuose visos visuomenės reikaluose. Vadinasi, tik dabar pasidarė nereikalinga bet kuri viešpataujanti ir išnaudojanti klasė, dar daugiau: ji net pasidarė tiesiogine visuomenės vystymosi kliūtimi; tik dabar ji bus be pasigailėjimo nušalinta, kad ir kokią „tiesioginę prievartą“ ji turėtų savo žinioje.
Taigi, jei p. Diuringas taip paniekinamai atsiliepia apie graikiškąjį pasaulį dėl to, kad jis rėmėsi vergove, jis su tokia pat teise gali prikišti graikams garo mašinų ir elektrinio telegrafo neturėjimą. O kai jis teigia, kad mūsų šiuolaikinė samdomoji vergovė tesanti tik šiek tiek pakeistas ir sušvelnintas senosios vergovės palikimas ir kad ji negalinti būti paaiškinta pati iš savęs (t. y. šiuolaikinės visuomenės ekonominiais dėsniais), tai arba šis teigimas reiškia, kad samdomasis darbas, kaip ir vergovė, yra pavergimo bei klasinio viešpatavimo forma, — tai yra žinoma kiekvienam vaikui, — arba šis teigimas yra neteisingas. Juk su tokia pat teise mes galėtume pasakyti, kad samdomasis darbas tegalįs būti paaiškintas tik kaip sušvelninta forma žmogėdystės, kuri, kaip dabar yra nustatyta, visur yra buvusi pirminis nugalėtųjų priešų panaudojimo būdas.
Iš čia yra aišku, kokį vaidmenį vaidina istorijoje prievarta ekonominio vystymosi atžvilgiu. Pirma, kiekviena politinė valdžia pradžioje remiasi kuria nors ekonomine, visuomenine funkcija ir auga visuomenės nariams dėl pirmykščių bendruomenių irimo virstant privatiniais gamintojais ir, vadinasi, dar labiau didėjant atitolimui tarp jų ir bendrųjų, visuomeninių funkcijų vykdytojų. Antra, kai politinė valdžia pasidarė savarankiška visuomenės atžvilgiu ir iš jos tarno pavirto jos viešpačiu, ji gali veikti dviem kryptimis. Arba ji veikia dėsningo ekonominio vystymosi dvasia ir kryptimi. Šiuo atveju tarp jos ir to vystymosi nekyla jokio konflikto, ir ekonominis vystymasis paspartėja. Arba politinė valdžia veikia priešingai šiam vystymuisi, ir tuomet ji, su mažomis išimtimis, kaip taisyklė, žlunga ekonominio vystymosi spaudžiama. Tos negausios išimtys yra tie pavieniai užkariavimų atvejai, kai mažiau kultūringi užkariautojai išžudydavo arba išvarydavo kurios nors šalies gyventojus ir sunaikindavo jų gamybines jėgas, arba, nemokėdami jų panaudoti, leisdavo joms sunykti. Taip, pavyzdžiui, pasielgė krikščionys maurų Ispanijoje su didesne dalimi drėkinamųjų įrengimų, kurie leido maurams aukštai išvystyti savo žemdirbyste ir sodininkystę. Kiekvieną kartą, kai nugali mažiau kultūringa tauta, savaime suprantama, sutrinka ekonominio vystymosi eiga ir sunaikinama daugybė gamybinių jėgų. Bet kai užkariavimas užtrunka ilgesnį laiką, mažiau kultūringas užkariautojas dažniausiai esti priverstas prisitaikyti prie užkariautos šalies aukštesnės „ūkinės padėties“, kokia ji yra po užkariavimo; jis yra nugalėtosios tautos asimiliuojamas ir dažniausiai perima net jos kalbą. O ten, kur tarp vidinės kurios nors šalies valstybinės valdžios — nekalbant apie užkariavimo atvejus — ir tos šalies ekonominio vystymosi kildavo antagonizmas, kaip tai iki šiol tam tikroje išsivystymo pakopoje atsitikdavo beveik su kiekviena politine valdžia, — ten kova kiekvieną kartą pasibaigdavo politinės valdžios nuvertimu. Ekonominis vystymasis skynė sau kelią nepermaldaujamai, nedarydamas jokių išimčių; paskutinį, labiausiai įtikinamą pavyzdį šiuo atžvilgiu mes jau esame minėję: tai didžioji Prancūzijos revoliucija. Jei kurios nors šalies „ūkinė padėtis“, o kartu su ja ir ekonominė santvarka, sutinkamai su p. Diuringo mokymu, tiesiog priklausytų nuo politinės prievartos, tai negalima suprasti, kodėl Fridrichui Vilhelmui IV po 1848 metų, nepaisant visos jo „šauniosios kariuomenes“, nepavyko įdiegti cechinės viduramžių santvarkos ir kitų romantinių įgeidžių savo šalies geležinkeliams, garo mašinoms ir kaip tik tuo metu pradėjusiai vystytis stambiajai pramonei; arba kodėl Rusijos caras, kuris kur kas plačiau vartoja prievartą, ne tik nepajėgia sumokėti savo skolų, bet nebegali net išlaikyti savo „prievartos“ kitaip, kaip tolydžio užtraukdamas paskolas iš Vakarų Europos „ūkinės padėties“.
Ponui Diuringui prievarta yra kažkas absoliučiai bloga. Pirmasis prievartos aktas yra buvęs, jo nuomone, nusidėjimas. Visa jo doktrina yra verkšlenimas dėl to, kad šis prievartos aktas suteršęs pirmagime nuodėme visą istoriją ligi pat dabartinių laikų, kad visi gamtos dėsniai ir socialiniai dėsniai esą šiuo velnio įrankiu — prievarta — gėdingai iškreipti. Kad prievarta vaidina istorijoje ir kitą vaidmenį — būtent, revoliucinį, kad ji, Markso žodžiais, yra pribuvėja bet kuriai senai visuomenei, kai ji yra nėščia nauja visuomene, kad prievarta yra tas įrankis, kuriuo visuomeninis judėjimas skinasi kelią ir laužo suakmenėjusias, apmirusias politines formas, — apie visa tai p. Diuringas nesako nė žodžio. Tiktai dūsaudamas ir dejuodamas jis prileidžia galimybę, kad išnaudotojiškam šeimininkavimui nuversti prireiks, gal būt, prievartos — deja, matote, nes kiekvienas prievartos panaudojimas demoralizuojąs tą, kuris ją naudoja. Ir tai sakoma, neatsižvelgiant į tą aukštą dorovinį ir idėjinį pakilimą, kuris būdavo kiekvienos pergalingos revoliucijos padarinys! Ir tai sakoma Vokietijoje, kur prievartinis susirėmimas, kuris juk gali būti primestas liaudžiai, turėtų bent tą pirmenybę, kad išdegintų vergiškumo dvasią, kuri iš Trisdešimties metų karo pažeminimo įsiskverbė į nacionalinę sąmonę. Ir šis blankus, suglebęs, bejėgis klerikališkas mąstymas drįsta siūlytis revoliucingiausiai partijai, kokią tik pažįsta istorija?