Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Tačiau panagrinėkime kiek smulkiau šią visagalę p. Diuringo „prievartą“. Robinzonas „su kardu rankoje“ pavergia Penktadienį. Iš kurgi jis paėmė kardą? Net fantastiškose robinzonadų salose kardai lig šiol ant medžių neauga, ir p. Diuringas į šį klausimą nieko neatsako. Jei Robinzonas galėjo įsigyti kardą, tai lygiai taip pat galima įsivaizduoti, kad vieną gražų rytą Penktadienis ateina su užtaisytu revolveriu rankoje, ir tuomet visas „prievartos“ santykis darosi atvirkščias: Penktadienis komanduoja, o Robinzonas yra priverstas dirbti išsijuosęs. Mes atsiprašome skaitytoją, kad tolydžio grįžtame prie Robinzono ir Penktadienio istorijos, kuriai, tiesą sakant, vieta vaikų kambaryje, o ne moksle. Bet ką gi mes galime padaryti? Mes esame priversti sąžiningai taikyti aksiominį p. Diuringo metodą, ir ne mūsų kaltė, jei mes čia nuolat sukinėjamės gryniausio vaikiškumo srityje. Taigi, revolveris nugali kardą, ir tuo atveju net naiviausiam aksiomatikos šalininkui turi pasidaryti aišku, kad prievarta nėra tiesiog valios aktas, bet kad ji reikalinga labai realių prielaidų jai įvykdyti, būtent — tam tikrų įrankių, iš kurių tobulesnis ima viršų prieš mažiau tobulą; toliau, kad šie įrankiai turi būti pagaminti ir kad jau dėl to tobulesnių prievartos įrankių, arba tiesiog — ginklų, gamintojas nugali mažiau tobulų įrankių gamintoją; žodžiu tariant, kad prievartos pergalė remiasi ginklų gamyba, o ginklų gamyba savo ruožtu remiasi aplamai gamyba, vadinasi, — „ekonomine galia“, „ūkine padėtimi“, materialinėmis priemonėmis, esančiomis prievartos žinioje.
Prievarta — tai šiuo metu yra kariuomenė ir karo laivynas, o ir viena ir kita, kaip mes visi, deja, žinome, atsieina „velnioniškai brangiai“. Tačiau prievarta pati savaime pinigų gaminti negali, o geriausiu atveju tegali tik pagamintus pinigus atiminėti, bet ir iš to ne visuomet būna daug naudos, kaip mes tai ir vėl, deja, žinome iš patyrimo su Prancūzijos milijardais. Vadinasi, pinigai, galų gale, turi būti įgyti ekonominės gamybos keliu; vadinasi, prievartą ir vėl nulemia ūkinė padėtis, teikianti jai lėšas jos įrankiams įgyti bei išlaikyti. Bet tai dar ne viskas. Niekas taip nepriklauso nuo ekonominių sąlygų, kaip kariuomenė ir laivynas. Apginklavimas, sudėtis, organizacija, taktika ir strategija pirmiausia priklauso nuo atitinkamu momentu pasiektos gamybos pakopos ir nuo susisiekimo priemonių. Revoliucionizuojantį poveikį čia darė ne genialių karvedžių „laisva proto kūryba“, bet geresnių ginklų išradimas ir gyvosios kareiviškos medžiagos pasikeitimas; genialių karvedžių įtaka geriausiu atveju apsiribodavo tuo, kad jie kovos būdą taikė naujiems ginklams ir naujiems kovotojams.
XIV amžiaus pradžioje Vakarų Europos tautos perėmė iš arabų paraką ir jis, kaip yra žinoma kiekvienam moksleiviui, padarė ištisą perversmą visoje karyboje. Bet kaip ten bebūtų, parako ir šaunamųjų ginklų įvedimas nebuvo prievartos aktas, o tebuvo pramoninė, atseit, ūkinė pažanga. Pramonė lieka pramone, ar ji bus nukreipta į daiktų gamybą, ar į jų naikinimą. Šaunamųjų ginklų paplitimas darė revoliucionizuojantį poveikį ne tik pačiai karybai, bet ir politiniams viešpatavimo ir priespaudos santykiams. Parakui ir šaunamiesiems ginklams įsigyti buvo reikalinga pramonė ir pinigai, o viena ir kita buvo miestiečių rankose. Todėl šaunamieji ginklai iš pat pradžių buvo ginklas miestų ir kylančiosios monarchijos, kuri savo kovoje prieš feodalinę bajoriją rėmėsi miestais. Lig tol nenugalimi riterių pilių mūrai neatsilaikė prieš miestiečių patrankas; biurgerių šautuvų kulkos pramušė riterių šarvus. Kartu su šarvais apkaustyta bajorų kavalerija griuvo taip pat ir bajorijos viešpatavimas; biurgerijai besivystant, pėstininkai ir artilerija vis labiau tampa lemiamomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis; artilerijos reikalavimai vertė karo amatą prisijungti naują, grynai pramoninę šaką — inžineriją.
Šaunamieji ginklai tobulėjo labai iš lėto. Patrankos ilgą laiką buvo griozdiškos, o šautuvai, nepaisant daugelio dalinių patobulinimų, buvo grubūs. Praslinko daugiau kaip 300 metų, kol atsirado tinkamas visai pėstijai apginkluoti šautuvas. Tik XVIII amžiaus pradžioje titnaginis šautuvas su durtuvu galutinai išstūmė iš pėstijos apginklavimo ietį. Anuometinė pėstija buvo sudaryta iš gerai išmuštruotų, bet visiškai nepatikimų kareivių, kuriuos kunigaikščiai verbuodavo iš labiausiai pagedusių visuomenės elementų ir kurių tarpe tik lazda tegalima buvo palaikyti drausmę; dažnai šią pėstiją sudarydavo prievarta paimti į kariuomenę priešo karo belaisviai; vienintelė kovos forma, kurioje šie kareiviai galėdavo pritaikyti naująjį ginklą, buvo linijinė taktika, aukščiausiojo tobulumo pasiekusi Fridricho II laikais. Visa kariuomenės pėstija būdavo išrikiuojama trimis linijomis, labai ilgo ir iš vidaus pusės tuščio keturkampio pavidalu, ir judėdavo kautynių rikiuotėje tik kaip visuma; tik kraštutiniais atvejais vienam iš dviejų flangų būdavo leidžiama pasistūmėti kiek į priekį arba atsitraukti atgal. Ši nepaslanki masė tvarkingai judėti tegalėjo tik visiškai lygioje vietovėje, ir tai labai iš lėto (75 žingsniai per minutę); pakeisti rikiuotę kautynių metu būdavo neįmanoma, ir kai tik pėstininkai stodavo į mūšį, pergalė arba pralaimėjimas išsispręsdavo per trumpą laiką vienu smūgiu.
Prieš šias nepaslankias gretas Amerikos nepriklausomybės karo metu stojo būriai sukilėlių, kurie, tiesa, nemokėjo marširuoti, bet užtat puikiai šaudė iš savo karabinų; kovodami už savo gyvybingiausius reikalus, jie nedezertyruodavo, kaip samdomoji kariuomenė. Jie neteikdavo anglams malonumo — stoti prieš juos linijine kautynių rikiuote atviroje lygumoje, o puldavo juos išsklaidytais judriais šaulių būriais miškuose, kuriais pasinaudodavo kaip priedanga. Linijinė rikiuotė čia buvo bejėgė ir pralaimėjo kovoje su nematomais ir nepasiekiamais priešininkais. Tuo būdu vėl buvo išrasta išskleistinė šaulių rikiuotė — naujas kovos būdas, kaip pasikeitusios kareiviškosios medžiagos pasekmė.
Tai, ką pradėjo Amerikos revoliucija, užbaigė prancūzų revoliucija, — taip pat ir karinėje srityje. Prieš gerai apmokytą samdomąją koalicijos kariuomenę ji taip pat tegalėjo išstatyti tik blogai apmokytas, bet gausingas mases, laisvanorišką visos tautos kariuomenę. Bet su šiomis masėmis teko ginti Paryžių, vadinasi, pridengti tam tikrą vietovę, o to negalima buvo pasiekti be pergalės atvirame masiniame mūšyje. Vien tik šaulių būrių jau nebepakako; reikėjo surasti tinkamą formą taip pat ir masėms panaudoti, ir ši forma buvo surasta kolonoje. Rikiavimas kolonomis įgalino net menkai teapmokytą kariuomenę judėti gana tvarkingai, ir, be to, net pagreitinta žygiuote (100 ir daugiau žingsnių per minutę); susirikiavus kolona, galima buvo pralaužti nepaslankias senosios linijinės rikiuotės formas, kautis bet kurioje, vadinasi, ir nepalankiausioje linijinei rikiuotei vietovėje, grupuoti kariuomenę bet kuriuo, aplinkybes atitinkančiu būdu ir, sutartinai su išsisklaidžiusių šaulių veiksmais, sulaikyti, atitraukti, kamuoti priešo linijas — kol jas bus galima sprendžiamajame pozicijos punkte pralaužti, panaudojant rezerve laikomas mases. Šį naują mūšio vedimo būdą, pagrįstą šaulių jungimu su pėstininkų kolonomis ir kariuomenės suskirstymu į savarankiškas, iš visų ginklų rūšių sudarytas divizijas arba armijos korpusus, tiek iš taktinės, tiek ir iš strateginės pusės pilnai išvystė Napoleonas. Tačiau šis būdas pasidarė būtinas pirmiausia dėl prancūzų revoliucijos, kuri pakeitė armijos asmeninės sudėties savybes. Bet naujam kovos būdui buvo reikalingos dar dvi labai svarbios techninės prielaidos: pirma, Gribovalio sukonstruotieji lengvesni lauko patrankų lafetai įgalino kilnoti jas iš vienos vietos į kitą dabar reikalingu greičiu, antra, 1777 metais Prancūzijoje įvestas iš medžioklinio šautuvo perimtas šautuvo buožės išlenkimas — iki tol ji buvo tiesus vamzdžio tęsinys — įgalino taikyti į atskirą žmogų, ne būtinai prašaunant pro šalį. Be šios pažangos senuoju ginklu negalima būtų buvę šaudyti išskleistinėje rikiuotėje.
Revoliucinė visos tautos apginklavimo sistema greit buvo apribota priverstiniu naujokų šaukimu (su teise turtingiesiems išsipirkti, pastatant savo vietoje kitą asmenį), ir šia forma karinė prievolė buvo priimta daugumoje didžiųjų kontinento valstybių. Tik Prūsija mėgino savo landvero [1] sistema įtraukti tarnybon karines tautos pajėgas platesniu mastu. Be to, Prūsija buvo pirmoji valstybė, kuri visą savo pėstiją apginklavo naujausiu ginklu: per uoksą užtaisomu graižtviniu šautuvu — po to, kai tarp 1830 ir 1860 metų savo trumpalaikį vaidmenį atliko karo reikalams tinkamas, per vamzdžio galą užtaisomas graižtvinis šautuvas. Abi šios naujovės nulėmė 1866 metais Prūsijos laimėjimus.
Prancūzų—prūsų kare pirmą kartą stojo viena prieš kitą dvi armijos, abi ginkluotos per uoksą užtaisomais graižtviniais šautuvais, ir, be to, iš esmės imant, abi su tokia pat kovos rikiuote, kuri buvo vartojama senojo lygiavamzdžio titnaginio šautuvo laikais; skirtumas buvo tik tas, kad prūsai pamėgino surasti tinkamesnę naujam apginklavimui kovos formą — kuopos koloną. Bet kai rugpiūčio 18 d., ties Sen-Priva, prūsų gvardija pamėgino Šią kuopos koloną rimtai pritaikyti, penki pulkai, daugiausia dalyvavę šiose kautynėse, per kokias dvi valandas neteko daugiau kaip trečdalio savo sudėties (176 karininkų ir 5 114 eilinių), ir nuo to laiko kuopos kolona, kaip kovos forma, buvo galutinai pasmerkta, kaip ir bataliono kolonos bei linijinė rikiuotė. Nuo bet kokio mėginimo priešo šautuvų ugniai priešpastatyti kokius nors suglaustus dalinius buvo atsisakyta, ir vėliau vokiečiai kaudavosi tik tomis tankiomis šaulių grandinėmis, į kurias paprastai kolonos jau ir anksčiau išsiskleisdavo pačios, kai patekdavo į priešo šautuvų ugnį, nors aukštesnioji vadovybė su tuo ir kovojo kaip su tvarkos ardymu. Lygiai taip pat priešo šautuvų ugnies veikimo sferoje vienintele judėjimo forma pasidarė perbėgimas. Kareivis ir čia pasirodė esąs sumanesnis už karininką: kaip tik jis, kareivis, instinktyviai surado vienintelę kovos formą, kuri lig šiol taikoma per uoksą užtaisomų šautuvų ugnyje, ir jis sėkmingai apgynė ją, nepaisant vyresnybės priešinimosi.
Prancūzų—prūsų karas buvo posūkis, turįs visiškai kitokią reikšmę, negu visi pirmesnieji. Pirma, ginklai dabar tiek ištobulėjo, kad nauja pažanga, kuri turėtų kokio nors perversmo reikšmę, daugiau nebeįmanoma, Kai yra patrankos, iš kurių galima pataikyti į batalioną, jei tik jį įžiūri akis, kai yra šautuvai, iš kurių taip pat sėkmingai galima taikyti ir pataikyti į atskirą žmogų, ir kai, be to, šautuvo užtaisymui reikia mažiau laiko, negu taikymui, — visi tolesni patobulinimai lauko karui yra daugiau ar mažiau nereikšmingi. Tuo būdu šia kryptimi išsivystymo era esminiais bruožais yra užbaigta. Antra, šis karas privertė visas didžiąsias kontinento valstybes įvesti pas save sustiprintą prūsiškąją landvero sistemą ir tuo pačiu užsikrauti ant savo pečių karo naštą, kurios slegiamos, jos per nedaugelį metų turi žlugti. Kariuomenė pasidarė svarbiausias valstybės tikslas, ji pasidarė savitikslis; tautos tik ir tegyvena tam, kad tiektų kareivius ir juos maitintų. Militarizmas viešpatauja Europoje ir ją ryte ryja. Tačiau šiame militarizme slypi ir jo paties žlugimo užuomazga. Varžybos tarp atskirų valstybių verčia jas, iš vienos pusės, kasmet leisti vis daugiau pinigų armijai, laivynui, patrankoms ir t. t., vadinasi, vis labiau artinti finansinę katastrofą; antra vertus, tos varžybos verčia jas vis rimčiau vykdyti visuotinę karinę prievolę ir tuo pačiu, galų gale, apmokyti vartoti ginklą visą liaudį, ir pastaroji įgalinama tam tikru momentu įgyvendinti savo valią priešingai vadovaujančiajai kariuomenės vyresnybei. Ir šis momentas ateis, kai tik liaudies masės — kaimo ir miesto darbininkai, o taip pat valstiečiai — turės savo valią. Šioje pakopoje monarcho kariuomenė pavirsta liaudies kariuomene, mašina atsisako tarnauti, ir militarizmas dėl savo paties dialektinio išsivystymo žlunga. Ko neįstengė atlikti buržuazinė 1848 metų demokratija, kaip tik dėl to, kad ji buvo buržuazinė, o ne proletarinė, vadinasi, dėl to, kad ji nepajėgė duoti darbo žmonių masėms valios, kurios turinys būtų atitikęs jų klasinę padėtį, — tai būtinai atliks socializmas. O tai reiškia militarizmo ir drauge su juo visų nuolatinių armijų susprogdinimą iš vidaus.
Tokia yra mūsų šiuolaikinės pėstijos istorijos pirmoji moralė. Antroji moralė, vėl grąžinanti mus prie p. Diuringo, yra ta, kad visa armijų organizacija ir kovos metodas, o drauge su tuo pergalės ir pralaimėjimai, pasirodė priklausą nuo materialinių, t. y. ekonominių, sąlygų: nuo žmogiškosios medžiagos ir nuo ginklų, vadinasi, — nuo gyventojų kokybės ir kiekybės ir nuo technikos. Tik tokia medžiotojų tauta, kaip amerikiečiai, galėjo vėl išrasti šaulių rikiuotę, o medžiotojai jie buvo dėl grynai ekonominių priežasčių, lygiai taip pat, kaip dabar tie patys senųjų Valstijų jankiai dėl grynai ekonominių priežasčių pavirto žemdirbiais, pramonininkais, jūrininkais ir pirkliais, kurie jau nebesiverčia medžiokle neįžengiamose giriose, bet užtat juo sėkmingiau darbuojasi spekuliacijos srityje, kurioje jie taip pat toli į priekį pastūmėjo masių panaudojimo meną. — Tik tokia revoliucija, kaip prancūziškoji, ekonomiškai išlaisvinusi buržua ir ypač valstietį, galėjo išrasti masines armijas ir kartu laisvas jų judėjimo formas, į kurias sudužo senosios, nepaslankios linijos — karinis jų ginamo absoliutizmo atspindys. Mes jau esame matę, kaip kiekvienu atveju technikos laimėjimai, vos tik jie galėdavo būti ir faktiškai būdavo pritaikomi karo tikslams, tučtuojau — beveik per prievartą, be to, dažnai dar prieš kariuomenės vadovybės valią — sukeldavo pasikeitimus ir net perversmus karyboje. Kiek karo vedimas priklauso, be to, nuo savoje užnugario ir nuo karo veiksmų rajono gamybinio pajėgumo ir susisiekimo priemonių, šiuo reikalu p. Diuringą šiandien gali apšviesti kiekvienas stropus puskarininkis. Žodžiu tariant, „prievartai“ visur ir visuomet padėdavo nugalėti ekonominės sąlygos bei ištekliai, be kurių ji netenka savo jėgos, ir kas įsigeistų reformuoti karo mokslą, besivadovaudamas priešingu, p. Diuringo principus atitinkančiu požiūriu, tas nesusilauktų nieko kito, išskyrus griežtą atkirtį (2).
Jei mes nuo sausumos pereisime prie jūros, tai tik per paskutinius 20 metų galėsime čia konstatuoti dar kur kas reikšmingesnį perversmą. Krymo karo metu buvo naudojamas medinis dviejų ir trijų denių karo laivas, turėjęs nuo 60 iki 100 patrankų; jis plaukiojo daugiausia su burėmis ir turėjo silpną garo mašiną tik pagalbiniam darbui. Toks laivas buvo apginkluotas daugiausia 32-jų svarų patrankomis, 50 centnerių svorio, ir tik viena kita 68-ių svarų patranka, 95 centnerių svorio. Karui besibaigiant, pasirodė plaukiojančios šarvuotos baterijos, nepaslankios, beveik nejudamos, bet esant anuometinei artilerijai — nepažeidžiamos pabaisos. Netrukus šarvai buvo perkelti ir į karo laivus; iš pradžių šarvai buvo ploni: 4-rių colių storio šarvas buvo laikomas labai sunkiu. Bet artilerijos pažanga šarvą greit pralenkė; bet kurio, kaskart vis didėjančio storumo šarvui buvo išrandama nauja, sunkesnė patranka, kuri lengvai jį pramušdavo. Tuo būdu mes jau priėjome, iš vienos pusės, iki 10, 12, 14 ir 24-ių colių šarvų (Italija ketina pastatyti laivą su 3-jų pėdų storio šarvu), o iš antros pusės — iki 25, 35, 80 ir net 100 tonų svorio (skaitant toną po 20 centnerių [3]) graižtvinių patrankų, kurios 300, 400, 1 700 ir iki 2 000 svarų sviedinius svaido į anksčiau negirdėtą tolį. Šių dienų karo laivas yra milžiniškas šarvuotas sraigtinis garlaivis, 8 000—9 000 tonų talpos ir 6 000—8 000 arklio jėgų, su pasukamais bokštais ir keturiomis, daugiausia — šešiomis sunkiomis patrankomis ir su išsikišančiu laivo priekyje, žemiau vaterlinijos, taranu priešo laivams pramušti. Toks karo laivas yra ištisa didžiulė mašina, kur garas ne tik suteikia šarvuočiui didelį greitį, bet ir valdo vairą, pakelia ir išmeta inkarą, pasuka bokštus, nukreipia ir užtaiso patrankas, išsiurbia vandenį, kelia ir nuleidžia valtis, kurios iš dalies taip pat yra varomos garu, ir t. t. Varžybos tarp apsauginio šarvo ir patrankų pajėgumo dar taip toli nuo pabaigos, kad šiuo metu karo laivas labai dažnai nebepatenkina jam statomų reikalavimų, pasensta, dar nespėjus nuleisti jį į vandenį. Šiuolaikinis karo laivas yra ne tik stambiosios pramonės produktas, bet tuo pačiu laiku ir jos pavyzdys, plaukiojąs fabrikas, — fabrikas, kuriame, tiesą pasakius, gamybą daugiausia atstoja pinigų eikvojimas. Šalis su labiausiai išsivysčiusia stambiąja pramone, galima sakyti, turi šių laivų statybos monopolį. Visi turkų, beveik visi rusų ir dauguma vokiečių šarvuočių yra pastatyti Anglijoje; bent kiek pakenčiami šarvai gaminami beveik vien tik Šefilde; iš trijų Europos geležies liejyklų, kurios vienos ir tegali gaminti sunkiausias patrankas, dvi yra Anglijoje (Vulviče ir Elsvike), o trečioji (Krupo) — Vokietijoje. Šis pavyzdys kuo akivaizdžiausiai parodo, kad „tiesioginė politinė prievarta“, kuri, anot p. Diuringo, esanti „lemiama ūkinės padėties priežastis“, atvirkščiai, yra visiškai pajungta ūkinei padėčiai; kad ne tik jūrinio prievartos įrankio — karo laivo — pagaminimas, bet ir pats jo valdymas pasidarė šiuolaikinės stambiosios pramonės šaka. Ir niekas taip skaudžiai nepajuto šios permainos, kaip tik pati „prievarta“ — valstybė, kuriai šiuo metu vienas laivas atsieina tiek pat, kiek anksčiau atsieidavo ištisas nedidelis laivynas; be to, jai tenka savo akimis matyti, kaip šie brangūs laivai, dar nenuleisti į vandenį, jau pasensta ir, vadinasi, netenka savo vertės; ir valstybė — tikriausiai ne mažiau už p. Diuringą — yra nepatenkinta tuo, kad „ūkinės padėties“ žmogus, inžinierius, šiandien laive turi didesnę reikšme, negu „tiesioginės prievartos“ žmogus — kapitonas. Mes, priešingai, neturime jokio pagrindo sielotis, matydami, kad varžybose tarp šarvo ir patrankos karo laivas yra pasiekęs tokią tobulumo ribą, kada jis darosi tiek pat neįperkamas, kiek ir netinkamas karo reikalams (4), ir kad tų pačių varžybų dėka ir jūrų karo srityje atsiskleidžia tie vidiniai dialektinio judėjimo dėsniai, pagal kuriuos militarizmas, kaip ir kiekvienas kitas istorinis reiškinys, žūva nuo savo paties vystymosi pasekmių.
Tuo būdu ir čia aišku kaip diena, kad „pirminio veiksnio ieškoti tiesioginėje politinėje prievartoje, o ne netiesioginėje ekonominėje galioje“ — negalima. Kaip tik priešingai. Iš tikrųjų, kas gi pasirodė esąs „pirminis veiksnys“ pačioje prievartoje? Ekonominė galia, galingų stambiosios pramonės priemonių valdymas. Politinė galia jūroje, besiremianti šiuolaikiniais karo laivais, anaiptol nėra „tiesioginė“ prievarta, o kaip tik atvirkščiai — ją sąlygoja ekonominė galia, aukštas metalurgijos išsivystymas, galimumas turėti savo žinioje sumanius technikus ir turtingas anglies kasyklas.
Tačiau kam apie visa tai kalbėti? Tegu artimiausiame jūrų kare vyriausias vadovavimas bus perduotas p. Diuringui, ir jis be jokių torpedų bei kitų gudrybių, vien tik savo „tiesiogine prievarta“, sunaikins visus šarvuočių laivynus, vergiškai priklausančius nuo „ūkinės padėties“.
[1] — atsargos kariuomenė.
(2) Prūsijos generaliniame štabe tai yra taip pat gerai žinoma. „Karybos pagrindas pirmiausia yra ūkinė tautų gyvenimo santvarka aplamai“, — sako viename moksliniame pranešime generalinio štabo kapitonas Maksas Jensas („Kölnische Zeitung“ [„Kelno Laikraštis“.] 1876 m. balandžio 20 d., trečiasis lapas).
[3] Čia turimas galvoje vokiškas centneris (50 kg), kuris sudaro pusę metrinio centnerio.
(4) Atrodo, kad ištobulėjus automatiškai judančioms torpedoms — naujausiam stambiosios pramonės, dirbančios jūrų karo reikalams, gaminiui, — tai bus pasiekta; tuomet net mažiausias torpedlaivis būtų pranašesnis už didžiausią šarvuotį. (Beje, reikia atsiminti, kad tai buvo parašyta 1878 metais.)