Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
„Bendrosios politikos santykis su ūkinės teisės formomis yra mano sistemoje taip griežtai ir kartu taip savotiškai apibrėžtas, kad šio klausimo studijavimui palengvinti pravers specialiai į ji nurodyti. Politinių santykių forma yra istoriškai fundamentalus dalykas, o ūkinės priklausomybės tėra tik pasekmė arba atskiras atvejis, todėl jos visuomet tėra antros eilės faktai. Kai kurios iš naujausiųjų socialistinių sistemų vadovaujančiu principu laiko į akis krintančią visiškai atvirkščio santykio regimybę: jos teigia, kad politinio pajungimo formos tarsi išaugančios iš ekonominės padėties. Žinoma, šios antros eilės pasekmės, kaip tokios, egzistuoja ir šiuo metu yra ypač juntamos; bet pirminio veiksnio tenka ieškoti tiesioginėje politinėje prievartoje, o ne netiesioginėje ekonominėje galioje“. Tas pat sakoma ir kitoje vietoje, kur p. Diuringas „remiasi tuo, kad politinė santvarka yra lemiama ūkinės padėties priežastis ir kad atvirkščias santykis tėra tik grįžtamasis antros eilės veikimas... Kol žmonės žiūrės į politinę grupuotę ne kaip į savaimingą išeities tašką, o išimtinai kaip į pasisotinimo priemonę, — tol žmonių pažiūrose slypės geroka reakcingumo dozė, kad ir kokios radikaliai socialistinės ir revoliucinės tos pažiūros atrodytų“.
Tokia yra p. Diuringo teorija. Ir čia, ir daugelyje kitų vietų p. Diuringas ją tiesiog skelbia, taip sakant, dekretuoja. Niekur visuose trijuose storuose tomuose mes nerandame nė mažiausio mėginimo ją įrodyti ar paneigti priešingą pažiūrą. Ir jeigu net įrodymai būtų pigesni už grybus, tai ir tuo atveju p. Diuringas nepateiktų jų nė vieno. Juk klausimą jau išsprendė garsusis Robinzono nusidėjimas, kai šis pavergė Penktadienį. Tai buvo prievartos aktas, vadinasi, politinis aktas. O kadangi šis pavergimas, būdamas visos ligšiolinės istorijos išeities taškas, pagrindinis jos faktas, užkrėtė ją pirmagime neteisingumo nuodėme, ir tokiu būtent mastu, kad paskesniaisiais istorijos laikotarpiais šis pavergimas tik sušvelnėjo, „pavirsdamas labiau netiesioginėmis ekonominės priklausomybės formomis“; kadangi šiuo pirmuoju pavergimo aktu remiasi taip pat visa lig šiol viešpataujanti „prievartinė nuosavybė“, — tai aišku, kad visi ekonominiai reiškiniai turi būti aiškinami politinėmis priežastimis, būtent — prievarta. Kas tokiu aiškinimu nesitenkina, tas — slaptas reakcionierius.
Visų pirma pastebėsime, jog reikia būti taip įsimylėjusiam patį save, kaip p. Diuringas, kad galima būtų šią pažiūrą laikyti tokia „savotiška“, kokia ji visai nėra. Pažiūra, kad garsūs valstybiniai politiniai darbai turį lemiamą reikšmę istorijoje, yra tokia pat sena, kaip ir pati istoriografija. Ši pažiūra buvo svarbiausioji priežastis, dėl kurios mums taip maža teišliko žinių apie tų triukšmingų išstojimų užnugaryje tylomis vykstantį tautų vystymąsi, kuris iš tikrųjų yra varomoji jėga. Ši pažiūra viešpatavo visame ankstesniajame istorijos supratime ir pirmą kartą ją išklibino restauracijos laikų buržuaziniai prancūzų istorikai; „savotiška“ šiuo atveju tėra tik tai, kad p. Diuringas ir vėl nieko apie visa tai nežino.
Toliau, tarkime valandėlę, kad p. Diuringas yra teisus ir kad visa ligšiolinė istorija iš tikrųjų gali būti suvedama į žmogaus pavergimą kito žmogaus; tai vis dėlto dar toli gražu neišaiškina mums dalyko esmės. Juk pirmiausia kyla klausimas: kam Robinzonui prireikė pavergti Penktadienį? Tiesiog dėl malonumo? Žinoma, ne. Priešingai, mes matome, kad Penktadienis „verčiamas atlikti ūkinius patarnavimus kaip vergas arba paprastas įrankis ir dėl to yra išlaikomas taip pat tik kaip įrankis“. Robinzonas pavergia Penktadienį tik tam, kad Penktadienis dirbtų Robinzono naudai. O kuriuo būdu Robinzonas gali turėti sau naudos iš Penktadienio darbo? Tik tuo būdu, kad Penktadienis savo darbu pagamina daugiau pragyvenimo reikmenų negu Robinzonas turi duoti Penktadieniui, kad pastarasis ir toliau būtų darbingas. Vadinasi, nepaisant tiesioginio p. Diuringo nurodymo, Robinzonas žiūri į Penktadienio pavergimu sukurtą „politinę grupuotę ne kaip į savaimingą išeities tašką, o išimtinai kaip į pasisotinimo priemonę“, ir tegul jis dabar pats pagalvoja, kaip jam susikalbėti su savo ponu ir mokytoju Diuringu.
Tuo būdu vaikiškas pavyzdys, kurį p. Diuringas specialiai sugalvojo, siekdamas įrodyti „istoriškai fundamentalų“ prievartos pobūdį, teįrodo tik tai, kad prievarta yra vien priemonė, o tikslas, priešingai, yra ekonominė nauda. Kiek tikslas yra „fundamentalesnis“ už priemonę, pavartotą jam pasiekti, tiek pat ekonominė santykių pusė yra istorijoje fundamentalesnė už politinę pusę. Vadinasi, pateiktasis pavyzdys įrodo kaip tik priešinga tam, ką jis turėjo įrodyti. Ir lygiai taip, kaip pavyzdyje su Robinzonu ir Penktadieniu, yra ir visais kitais lig šiol buvusiais viešpatavimo ir pavergimo atvejais. Pavergimas visuomet yra buvęs, prašmatniais p. Diuringo žodžiais tariant, „pasisotinimo priemonė“ (suprantant šį pasisotinimą plačiausia žodžio prasme), bet niekuomet ir niekur jis nėra buvęs „savaimingai“ įvesta politinė grupuotė: Reikia būti p. Diuringu, kad pagalvotum, kad mokesčiai valstybėje esą tik „antros eilės pasekmės“, arba kad šiuolaikinė politinė grupuotė, kurią sudaro viešpataujančioji buržuazija ir pavergtasis proletariatas, egzistuojanti „savaimingai“, o ne viešpataujantiems buržua „pasotinti“, būtent pelnui gauti ir kapitalui kaupti.
Tačiau grįžkime vėl prie mūsų dviejų vyrų. Robinzonas „su kardu rankoje“ paverčia Penktadienį savo vergu. Bet tai darant, Robinzonui, be kardo, reikia dar kai ko. Ne kiekvienam vergas duoda naudos. Norint gauti iš jo naudos, reikia turėti dviejų rūšių daiktus: pirma, darbo įrankius bei objektus ir, antra, išteklių skurdžiam vergo išlaikymui. Vadinasi, ligi vergovė pasidaro galima, turi būti jau pasiekta tam tikra gamybos išsivystymo pakopa ir tam tikras paskirstymo nelygybės laipsnis. O tam, kad vergovinis darbas pasidarytų viešpataujančiu gamybos būdų visoje visuomenėje, reikalingas dar žymiai didesnis gamybos, prekybos ir turtų kaupimo lygio pakėlimas. Pirmykštėse bendruomenėse, su bendra žemės nuosavybe, vergovės arba visiškai nebuvo, arba ji tevaidino tik labai nežymų vaidmenį. Taip yra buvę ir Romoje, kuri pradžioje buvo valstiečių miestas; o kai ji pasidarė „pasauliniu miestu“ ir itališkoji žemėvalda vis labiau ir labiau telkėsi negausios nepaprastai turtingų savininkų klasės rankose, — tuomet valstiečius išstūmė vergai. Jei karų su persais metu vergų skaičius Korinte siekė 460 000, o Eginoje — 470 000 ir kiekvienam laisvam gyventojui buvo priskaitoma po 10 vergų, tai tam reikėjo kai ko daugiau negu „prievartos“, būtent, buvo reikalinga aukštai išvystyta dailės bei amatų pramonė ir plati prekyba. Amerikos Jungtinėse Valstijose vergovė rėmėsi prievarta kur kas mažiau, negu anglų medvilnės pramone; tose vietovėse, kur medvilnė neaugo, arba tose vietovėse, kurios, kaip kad pasienio valstijos, nesivertė vergininkyste vergams parduoti medvilnę auginančioms valstijoms, vergovė išnyko savaime, nevartojant prievartos, tiesiog dėl to, kad ji nebeapsimokėjo.
Vadinasi, p. Diuringas tikrąjį santykį apverčia aukštyn kojom, vadindamas šiuolaikinę nuosavybę prievartine nuosavybe ir apibrėždamas ją kaip „tokią viešpatavimo formą, kurios pagrindą sudaro ne tik savo artimo pašalinimas nuo naudojimosi natūraliomis, pragyvenimui reikalingomis priemonėmis, bet — ir tai yra dar svarbiau — žmogaus pavergimas ir jo vertimas dirbti vergo darbą“. Kad būtų galima kuriuo nors būdu pavergti žmogų ir priversti jį dirbti vergo darbą, pavergėjas turi būti iš anksto apsirūpinęs darbo priemonėmis, kuriomis jis ir tegali išnaudoti pavergtąjį, o esant vergovei —be to — ir reikalingais vergui išmaitinti pragyvenimo reikmenimis. Tuo būdu visais atvejais tariama, jog žmogus valdo tam tikrą turtą, kuris viršija vidutinį lygį. Iš kurgi tas turtas atsirado? Kaip ten bebūtų, aišku, kad nors jis ir galėjo būti prisiplėštas, vadinasi, galėjo būti paremtas prievarta, bet kad tai visai nėra būtina. Jis galėjo būti įgytas taip pat darbu, pavogtas, įgytas prekyba, apgaule. Aplamai imant, jis turi būti pirmiau įgytas darbu, o jau vėliau jis gali būti pagrobtas.
Iš viso privatinės nuosavybės atsiradimas istorijoje jokiu būdu nėra plėšimo ir prievartos pasekmė. Priešingai, ji yra jau senovinėje, pirmykštėje visų kultūringųjų tautų bendruomenėje, nors ir apsiriboja tik tam tikrais daiktais. Jau šios bendruomenės viduje privatinė nuosavybė išsivysto į prekės formą, iš pradžių mainuose su svetimšaliais. Kuo daugiau bendruomenės produktai įgauna prekių formą, t. y. kuo mažesnė jų dalis gaminama paties gamintojo vartojimui ir kuo didesnė jų dalis gaminama mainams, kuo labiau mainai ir bendruomenės viduje išstumia pradinį, stichiškai susidariusį darbo pasidalijimą, — tuo nelygesnė darosi taip pat turtinė atskirų bendruomenės narių padėtis, tuo giliau pakertama senoji bendruomeninė žemėvalda, tuo greičiau bendruomenė pradeda irti, pavirsdama smulkių savininkų-valstiečių kaimu. Rytų despotizmas ir vienas po kito atėjusių nukariautojų-klajoklių viešpatavimas per ištisus tūkstantmečius nieko negalėjo padaryti šioms senovinėms bendruomenėms; tuo tarpu laipsniškas jų stichiškai išsivysčiusios naminės pramonės irimas, dėl stambiosios industrijos produktų konkurencijos, vis labiau ir labiau ardo šias bendruomenes. Apie prievartą čia tiek pat maža tegalima kalbėti, kaip ir šiuo metu dar tebevykstančio bendruomeninių žemių skirstymo vadinamosiose „Gehöferschaften“ [1] Mozelyje ir Hochvalde atžvilgiu: valstiečiai tiesiog laiko sau naudingu bendruomeninės žemės nuosavybės pakeitimą privatine nuosavybe. Net pirmykštės gimininės aristokratijos atsiradimas bendruomeninės žemėvaldos pagrindu, — kaip tai yra buvę pas keltus, germanus ir Indijos Pendžabe, — pradžioje remiasi visai ne prievarta, o laisva valia ir papročiu. Privatinė nuosavybė atsiranda visur kaip pasikeitusių gamybos ir mainų santykių rezultatas, gamybos kėlimo ir susisiekimo plėtimo interesais, vadinasi, dėl ekonominių priežasčių. Prievarta čia nevaidina jokio vaidmens. Juk aišku, kad privatinės nuosavybės institutas jau turi egzistuoti pirma, negu grobikas gali pasisavinti svetimą turtą, vadinasi, kad, nors prievarta ir gali pakeisti turto savininką, bet ji negali sukurti privatinės nuosavybės, kaip tokios.
Bet mes negalime prievarta arba prievartinė nuosavybe aiškinti ir „žmogaus pavergimo ir jo vertimo dirbti vergo darbą“, moderniausiąja jo forma, samdomojo darbo forma. Mes jau esame minėję, kokį vaidmenį vaidina yrant senovinėms bendruomenėms, vadinasi, tiesiogiai ar netiesiogiai visuotinai plintant privatinei nuosavybei, darbo produktų pavirtimas prekėmis, t. y. jų gamyba ne savam vartojimui, o mainams. Tuo tarpu Marksas „Kapitale“ kuo aiškiausiai įrodė, — ir p. Diuringas vengia bent vienu žodeliu apie tai užsiminti, — kad prekinė gamyba, pasiekusi tam tikrą vystymosi stadiją, pavirsta kapitalistine gamyba ir kad šioje pakopoje „pasisavinimo dėsnis arba privatinės nuosavybės dėsnis, kuris remiasi prekine gamyba ir prekine cirkuliacija, savos, vidinės, nepašalinamos dialektikos dėka pavirsta tiesiogine savo priešybe. Ekvivalentų mainai, kurie buvo pirminė operacija, taip pasikeitė, kad jie pasirodo esą tik regimybe; iš tikrųjų, į darbo jėgą išmainyta kapitalo dalis, pirma, pati yra tik dalis be ekvivalento pasisavinto svetimo darbo produkto; antra, ją sukūręs darbininkas turi ją ne tik padengti, bet padengti su nauju perteklium... Iš pradžių nuosavybės teisė mums atrodė esanti paremta savu darbu... O dabar (Markso analizės pabaigoje) pasirodo, kad nuosavybė kapitalistui yra teisė pasisavinti svetimą neapmokėtą darbą arba jo produktą, o darbininkui — negalimumas pasisavinti savo paties produktą. Nuosavybės atsiskyrimas nuo darbo pasidaro būtina pasekme to dėsnio, kurio išeities taškas, atrodė, buvo jų tapatybė“ [2]. Kitais žodžiais tariant, jei mes net atmesime bet kurio plėšimo, prievartos ir apgaulės galimybę, jei net tarsime, kad bet kuri privatinė nuosavybė iš pradžių buvo pagrįsta asmeniniu savininko darbu ir kad visoje tolesnėje raidoje buvo mainomos tik lygios vertės, — tai ir tuomet, gamybai ir mainams toliau besivystant, mes neišvengiamai prieisime prie šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo, prie gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų monopolizavimo vienos negausios klasės rankose, prie kitos klasės, sudarančios didžiulę daugumą, nusmukdymo ligi beturčių proletarų padėties, prie spekuliacinės gamybos karštligės ir prekybinių krizių periodinio keitimosi ir prie visos dabartinės anarchijos gamyboje. Visas procesas išaiškintas grynai ekonominėmis priežastimis, ir nė vieno karto neprireikė čia pasiremti plėšimu, prievarta, valstybės ar kuriuo nors kitu politiniu įsikišimu. „Prievartinė nuosavybė“ ir šiuo atveju pasirodo esanti paprasta skambi frazė, kuri turi pridengti nepakankamą tikrosios dalykų eigos supratimą.
Šis procesas, istoriškai išreikštas, yra buržuazijos išsivystymo istorija. Jei „politinė santvarka yra lemiama ūkinės padėties priežastis“, tai šiuolaikinė buržuazija būtų turėjusi išsivystyti ne kovoje su feodalizmu, o būti laisvanorišku jo kūriniu, mėgiamuoju jo kūdikiu. Tačiau kiekvienas žino, kad yra buvę kaip tik priešingai. Būdama pradžioje engiamas luomas, privalantis mokėti duoklę viešpataujančiai feodalinei bajorijai ir papildantis savo eiles išeiviais iš įvairios rūšies priklausomųjų ir baudžiauninkų, buržuazija nepaliaujamoje kovoje su bajorija atkariavo vieną poziciją po kitos, kol, pagaliau, labiausiai išsivysčiusiose šalyse pati virto viešpataujančia klase, užimdama bajorijos vietą; Prancūzijoje ji bajoriją tiesiog nuvertė, o Anglijoje palaipsniui ją suburžuazino ir įjungė ją į savo tarpą kaip dekoratyvinę viršūnę. Kuriuo gi būdu buržuazija tai pasiekė? Tik pakeisdama „ūkinę padėtį“, o po to pakeitimo, anksčiau ar vėliau, laisva valia ar kaip kovos rezultatas, sekė taip pat politinės santvarkos pasikeitimas. Buržuazijos kova su feodaline bajorija yra miesto kova prieš kaimą, pramonės kova prieš žemėvaldą, piniginio ūkio kova prieš natūralinį ūkį, o lemiamasis buržuazijos ginklas šioje kovoje buvo jos žinioje buvusios ekonominės galios priemonės, kurios, besivystant pramonei, iš pradžios amatų pramonei, vėliau išsivysčiusiai į manufaktūrą, ir besiplečiant prekybai, be paliovos augo. Per visą šios kovos laiką politinė jėga buvo bajorijos pusėje, išskyrus vieną laikotarpį, kai karališkoji valdžia savo kovoje su bajorija pasinaudojo buržuazija, siekdama sudrausti vieną luomą su kito pagalba; tačiau nuo to momento, kai politiškai vis dar bejėgė buržuazija, savo ekonominės galios augimo dėka, pradėjo darytis pavojinga, karališkoji valdžia vėl sudarė sąjungą su bajorija ir tuo sukėlė buržuazinę revoliuciją, iš pradžių Anglijoje, o paskui Prancūzijoje. „Politinė santvarka“ Prancūzijoje liko nepasikeitusi, tuo tarpu kai „ūkinė padėtis“ šią santvarką peraugo. Pagal politinę padėtį bajorija buvo viskas, buržuazija — niekas; pagal socialinę padėtį buržuazija dabar buvo svarbiausioji klasė valstybėje, tuo tarpu kai bajorija neteko visų savo socialinių funkcijų ir tik toliau tegaudavo pajamas kaip atlyginimą už šias išnykusias funkcijas. Maža to, visa buržuazinė gamyba liko įsprausta į feodalines politines viduramžių formas, kurias ši gamyba — ne tik manufaktūra, bet net ir amatai — jau seniai peraugo; gamybos vystymąsi varžė begalinės cechinės privilegijos, virtusios priekabių šaltiniu ir gamybos pančiais, varžė vietinės ir provincinės muitų užtvaros.
Buržuazinė revoliucija padarė tam galą, bet ne pritaikydama, sutinkamai su p. Diuringo principu, ūkinę padėtį prie politinės santvarkos, — kaip tik tai ilgus metus veltui mėgino daryti bajorija ir karališkoji valdžia, — o atvirkščiai, atmesdama senąjį, supuvusį politinį šlamštą ir sukurdama tokią politinę santvarką, kurios sąlygomis galėjo gyvuoti ir vystytis naujoji „ūkinė padėtis“. Ir šioje naujojoje, jai tinkamoje politinėje bei teisinėje atmosferoje „ūkinė padėtis“ puikiai išsivystė, — taip puikiai, kad buržuazija dabar jau yra nebetoli nuo tos padėties, kurią buvo užėmusi bajorija 1789 metais; ji darosi ne tik vis labiau ir labiau nereikalinga socialiniu požiūriu, bet ir tiesiogine socialine kliūtimi, ji vis labiau nutolsta nuo gamybinės veiklos ir — kaip kitados bajorija — tampa klase, kuri tik gauna pajamas. Ir šį perversmą savo pačios padėtyje, kaip ir naujosios klasės, proletariato, sukūrimą, buržuazija įvykdė be jokio prievartinio fokuso, grynai ekonominiu būdu. Dar daugiau. Buržuazija anaiptol nenorėjo tokio savo pačios veiklos rezultato, priešingai: šis rezultatas prasiskynė sau kelią su neįveikiama jėga, prieš buržuazijos valią ir priešingai jos norams; pačios buržuazijos gamybinės jėgos peraugo jos vadovavimą ir, tarsi su gamtos būtinumu, stumia visą buržuazinę visuomenę arba į pražūtį, arba į perversmą. Ir jei dabar, norėdami apsaugoti nuo žlugimo yrančią „ūkinę padėtį“, buržua apeliuoja į prievartą, tai jie tuo tik įrodo, kad jie taip pat klysta, kaip klysta ir p. Diuringas, būtent, kad, esą, „politinė santvarka yra lemiama ūkinės padėties priežastis“. Lygiai taip, kaip p. Diuringas, jie tariasi galį su „pirminio veiksnio“, „tiesioginės politinės prievartos“ pagalba pakeisti šiuos „antros eilės faktus“, t. y. ūkinę padėtį ir jos neišvengiamą vystymąsi; vadinasi, jie tariasi galį Krupo patrankų ir Mauzerio šautuvų šūviais nušluoti nuo žemės paviršiaus garo mašinos ir visų jos varomų šiuolaikinių mechanizmų ekonominius rezultatus, nušluoti nuo žemės paviršiaus pasaulinės prekybos ir šiuolaikinių bankų bei kredito išsivystymo rezultatus.
[1] — kieminės bendruomenės.
[2] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 520—521 psl.