Friedrich Engels
Anti-Diuringas: antrasis skyrius
Politinė ekonomija, plačiausia prasme, yra mokslas apie dėsnius, pagal kuriuos vyksta materialinių gyvenimo gėrybių gamyba ir jų mainai žmonių visuomenėje. Gamyba ir mainai yra dvi skirtingos funkcijos. Gamyba gali vykti be mainų, o mainai — kaip tik dėl to, kad jie, kaip savaime suprantama, yra produktų mainai, — be gamybos vykti negali. Kiekvieną iš šių dviejų visuomeninių funkcijų veikia daugiausia tam tikri išoriniai poveikiai ir dėl to kiekviena iš jų turi taip pat daugiausia savus, atskirus dėsnius. Bet, antra vertus, šios funkcijos kiekvienu atskiru momentu sąlygoja viena kitą ir tokiu mastu veikia viena kitą, kad jas galima būtų pavadinti ekonominės kreivės abscise ir ordinata.
Sąlygos, kuriomis žmonės gamina produktus ir jais mainosi, kiekvienoje šalyje yra skirtingos ir savo ruožtu kiekvienoje šalyje keičiasi iš kartos į kartą. Todėl politinė ekonomija negali būti vienoda visoms šalims ir visoms istorinėms epochoms. Lanką ir strėles, akmeninį peilį ir tik kaip išimtis, laukinių tarpe tesutinkamus mainų santykius nuo tūkstančio arklio jėgų garo mašinos, mechaninių audžiamųjų staklių, geležinkelių ir Anglijos banko skiria didžiulis tarpas. Ugnies Žemės gyventojai dar nepažįsta masinės gamybos ir pasaulinės prekybos, kaip ir spekuliacijos vekseliais arba biržos krachų. Kas panorėtų tuos pačius dėsnius taikyti Ugnies Žemės ir šiuolaikinės Anglijos politinei ekonomijai, — tas, savaime suprantama, neduotų nieko kito, kaip tik labiausiai nuvalkiotas banalybes. Tuo būdu politinė ekonomija savo esme yra istorinis mokslas. Ji turi reikalą su istorine, t. y. nuolat besikeičiančia medžiaga; ji tyrinėja pirmiausia atskirus gamybos ir mainų išsivystymo kiekvienos atskiros pakopos dėsnius ir tik šio tyrinėjimo pabaigoje ji tegali nustatyti nedaugelį visiškai bendrų dėsnių, kuriuos galima taikyti gamybai ir mainams aplamai. Tačiau čia savaime suprantama, kad dėsniai, kurie galioja tam tikriems gamybos būdams ir tam tikroms mainų formoms, galioja taip pat visiems istorijos laikotarpiams, kuriems šie gamybos būdai ir mainų formos yra bendri. Pavyzdžiui, įvedus metalinius pinigus, ima veikti eilė dėsnių, galiojančių visose šalyse ir visais atitinkamais istorijos laikotarpiais, kai mainuose naudojami metaliniai pinigai.
Nuo tam tikros istoriškai apibrėžtos visuomenės gamybos ir mainų būdo ir nuo istorinių tos visuomenės prielaidų priklauso ir produktų paskirstymo būdas. Giminės ar kaimo bendruomenėje su bendra žemės nuosavybe, su kuria — arba su kurios labai žymiais likučiais — į istoriją įžengia visos kultūringosios tautos, gana lygus produktų paskirstymas yra savaime suprantamas dalykas; o ten, kur bendruomenės narių tarpe atsiranda bent kiek žymesnė paskirstymo nelygybė, — tai yra kartu jau prasidėjusio bendruomenės irimo požymis. — Tiek stambiojoje, tiek ir smulkiojoje žemdirbystėje, priklausomai nuo tų istorinių prielaidų, iš kurių jos išsivystė, yra galimos labai įvairios paskirstymo formos. Tačiau visiškai aišku, kad stambioji žemdirbystė visuomet sąlygoja visiškai kitokį paskirstymą, negu smulkioji; kad stambioji žemdirbystė numato arba sukelia klasių priešingumą — vergvaldžiai ir vergai, dvarininkai ir baudžiauninkai, kapitalistai ir samdomieji darbininkai, — tuo tarpu kai smulkiojoje žemdirbystėje klasiniai skirtumai tarp žemės ūkio gamyboje dirbančių individų anaiptol nėra būtini; priešingai, pats šių skirtumų buvimo faktas rodo, kad jau prasidėjo parcelinio ūkio smukimas. — Metalinių pinigų įvedimas ir paplitimas tokioje šalyje, kurioje ligi tol vyravo išimtinai arba daugiausia natūralinis ūkis, visuomet yra susijęs su lėtesniu arba greitesniu ankstesnio paskirstymo perversmu, ir būtent tokiu būdu, kad paskirstymo tarp atskirų asmenų nelygybė, vadinasi, priešingumas tarp turtingųjų ir beturčių, vis labiau ir labiau auga. — Kaip viduramžiais, vietinės, cechinės amatų gamybos laikais, buvo neįmanomas stambių kapitalistų ir pasmerktų visą savo amžių dirbti samdomųjų darbininkų buvimas, taip pat šias klases neišvengiamai sukuria šiuolaikinė stambioji pramonė, šiuolaikinis išvystytas kreditas ir jų abiejų išsivystymą atitinkanti mainų forma, laisvoji konkurencija.
Bet kartu su paskirstymo skirtumais iškyla ir klasiniai skirtumai. Visuomenė susiskirsto į privilegijuotųjų ir nuskriaustųjų, išnaudotojų ir išnaudojamųjų, viešpataujančiųjų ir engiamųjų klases, o valstybė, kurią stichiškai susiformavusios viengenčių bendruomenių grupės priėjo savo vystymosi eigoje, iš pradžių tik siekdamos patenkinti savo bendrus interesus (pavyzdžiui, Rytuose — drėkinimas) ir apsiginti nuo išorinių priešų, nuo šiol gauna atitinkamą paskirtį — prievarta saugoti valdančiosios klasės egzistavimo ir viešpatavimo sąlygas prieš engiamąją klasę.
Tačiau paskirstymas nėra paprastas pasyvus gamybos ir mainų rezultatas; jis savo ruožtu veikia gamybą ir mainus. Kiekvieną naują gamybos būdą arba naują mainų formą iš pradžių stabdo ne tik senosios formos ir jas atitinkančios politinės įstaigos, bet ir senasis paskirstymo būdas. Naujam gamybos būdui ir naujai mainų formai tenka per ilgą kovą užkariauti sau atitinkamą paskirstymą. Bet kuo judresnis yra atitinkamas gamybos ir mainų būdas, kuo labiau jis sugeba persitvarkyti ir vystytis, tuo greičiau ir paskirstymas pasiekia tokią pakopą, kurioje jis perauga jį sukūrusį gamybos ir mainų būdą ir sueina su juo į konfliktą. Senosios, pirmykštės bendruomenės, apie kurias jau buvo kalbėta, gali egzistuoti tūkstančius metų, kaip tai dar ir šiandien galima pastebėti pas indus ir slavus, kol santykiai su išoriniu pasauliu sukels šių bendruomenių viduje turtinius skirtumus, dėl kurių prasideda jų irimas. Priešingai, šiuolaikinė kapitalistinė gamyba, tegyvuojanti vos tris šimtus metų ir pasidariusi viešpataujanti tik atsiradus stambiajai pramonei, t. y. iš viso prieš šimtą metų, per šį trumpą laiką spėjo sukelti paskirstymo priešingumus — iš vienos pusės, kapitalų koncentraciją nedaugelio žmonių rankose, o iš antros, — beturčių masių koncentraciją dideliuose miestuose, — priešingumus, nuo kurių ji neišvengiamai žlugs.
Ryšys tarp paskirstymo ir materialinių visuomenės egzistavimo sąlygų yra tiek susijęs su dalykų prigimtimi, kad jis nuolat atsispindi liaudies instinkte. Kol tam tikras gamybos būdas yra kylančioje savo vystymosi stadijoje, tol jį giria net tie, kurie kenčia nuo jį atitinkančio paskirstymo būdo. Taip yra buvę su Anglijos darbininkais stambiosios pramonės atsiradimo laikotarpiu. Dar daugiau: kol šis gamybos būdas dar tebelieka visuomeniškai normalus, tol, aplamai imant, viešpatauja pasitenkinimas paskirstymu, o jei tuo metu ir pasigirsta protestų, tai jie kyla iš pačios viešpataujančios klasės tarpo (Sen-Simonas, Furjė, Ouenas), o išnaudojamųjų masių tarpe jie kaip tik neranda jokio atgarsio. Tik tuomet, kai atitinkamas gamybos būdas jau išėjo geroką savo smunkančiosios stadijos dalį, kai jis pusiau atgyveno savo amžių, kai jo egzistavimo sąlygos didesne dalimi išnyko ir į duris jau beldžiasi jo įpėdinis, — tik tuomet vis didėjanti paskirstymo nelygybė ima atrodyti esanti neteisinga, tik tuomet nuo atgyvenusių savo amžių faktų pradedama apeliuoti į vadinamąjį amžinąjį teisingumą. Šis apeliavimas į moralę ir teisę moksliniu atžvilgiu mūsų nė kiek nepastūmėja į priekį; moralinį pasipiktinimą, kad ir koks jis būtų teisingas, ekonomikos mokslas gali laikyti ne įrodymu, o tik simptomu. Priešingai, šio mokslo uždavinys yra nustatyti, kad visuomeninės santvarkos ryškėjančios ydos yra būtina esamo gamybos būdo išdava, bet tuo pačiu metu ir prasidedančio jo irimo požymis, ir po to atskleisti yrančioje ekonominėje judėjimo formoje elementus būsimos, naujos gamybos bei mainų organizacijos, kuri tas ydas pašalina. Pasipiktinimas, kuris gimdo poetus, yra visai vietoje — tiek šias ydas vaizduojant, tiek ir kovojant prieš „harmonijos“ skelbėjus, kurie, norėdami įsiteikti viešpataujančiai klasei, tas ydas neigia arba dailina; tačiau kokią menką reikšmę šis pasipiktinimas tegali turėti kiekvienu atskiru atveju kaip įrodymas, tai matyti jau iš to, kad medžiagos pasipiktinimui buvo pakankamai kiekvienoje visos ligšiolinės istorijos epochoje.
Tačiau politinė ekonomija, kaip mokslas apie sąlygas ir formas, kuriomis vyksta gamyba ir mainai įvairiose žmonių visuomenėse ir kuriomis, sutinkamai su tuo, kas kartą vyksta produktų paskirstymas, — šia plačiąja prasme politinė ekonomija dar tik turi būti sukurta. Tai, ką lig šiol duoda mums ekonominis mokslas, apsiriboja beveik išimtinai kapitalistinio gamybos būdo geneze ir jo išsivystymu: jis pradeda nuo feodalinių gamybos ir mainų formų liekanų kritikos, įrodo, kad jos neišvengiamai bus pakeistos kapitalistinėmis formomis, paskui išvysto kapitalistinio gamybos būdo ir jį atitinkančių mainų formų dėsnius iš teigiamos pusės, t. y. kiek jie yra naudingi bendriems visuomenės tikslams, ir užbaigia socialistine kapitalistinio gamybos būdo kritika, t. y. jo dėsnių vaizdavimu iš neigiamos pusės, įrodymu, kad šis gamybos būdas savo vystymosi eigoje sparčiai artėja prie to taško, kur jis pats save daro negalimą. Ši kritika įrodo, kad kapitalistinės gamybos ir mainų formos vis labiau ir labiau darosi nebepakeliamais pančiais pačiai gamybai, kad šių formų neišvengiamai sąlygojamas paskirstymo būdas sudarė tokią klasių padėtį, kuri diena iš dienos darosi vis labiau nepakenčiama, sukėlė kasdien aštrėjantį antagonizmą tarp kapitalistų, kurių skaičius mažėja, bet kurie vis labiau lobsta, ir vis labiau gausėjančių beturčių samdomųjų darbininkų, kurių padėtis, aplamai imant, tolydžio blogėja. Pagaliau ši kritika įrodo, kad kapitalistinio gamybos būdo ribose sukurtos masinės gamybinės jėgos, kurių jis jau nebeįstengia pažaboti, tik ir telaukia, kad jas paims savo valdžion bendram planingam darbui organizuota visuomenė, kuri galėtų užtikrinti visiems visuomenės nariams pragyvenimo ir laisvo savo gabumų išvystymo priemones, ir tai vis augančiu mastu.
Kad būtų įvykdyta ši visapusiška buržuazinės politinės ekonomijos kritika, neužteko susipažinimo su kapitalistine gamybos, mainų ir paskirstymo forma. Reikėjo taip pat, kad ir bendrais bruožais, ištirti ir paimti palyginimui formas, kurios buvo iki jos, arba tas, kurios dar egzistuoja greta jos mažiau išsivysčiusiose šalyse. Tokio ištyrimo ir palyginimo bendra forma tesiėmė tuo tarpu tik Marksas, ir todėl beveik išimtinai jo darbams mes turime būti dėkingi už visa tai, ką lig šiol pavyko nustatyti ikiburžuazinės teorinės ekonomijos srityje.
Nors politinė ekonomija siauresne prasme ir gimė genialių žmonių galvose XVII amžiaus pabaigoje, tačiau savo pozityviu formulavimu, kurį jai suteikė fiziokratai ir Adomas Smitas, ji iš esmės yra XVIII amžiaus padaras ir stovi vienoje eilėje su tų pačių laikų didžiųjų prancūzų švietėjų pasiekimais, pasižymėdama visomis ano meto teigiamybėmis bei trūkumais. Tai, kas mūsų buvo pasakyta apie švietėjus, tinka ir tuometiniams ekonomistams. Naujasis mokslas jiems buvo ne jų epochos santykių ir poreikių išraiška, bet amžinojo proto išraiška; jo atrasti gamybos ir mainų dėsniai buvo ne istoriškai apibrėžtos ekonominės veiklos formos dėsniai, o amžinieji gamtos dėsniai: jie buvo išvedami iš žmogaus prigimties. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, pasirodo, kad tas žmogus buvo tiesiog vidutinis tų laikų biurgeris, kuris jau ėmė virsti buržua, o jo prigimtis buvo ta, kad jis vertėsi gamyba ir prekyba tuometinių, istoriškai apibrėžtų santykių pagrindu.
Pakankamai susipažinę su mūsų „kritiniu pradininku“ p. Diuringu ir jo metodu filosofijoje, mes lengvai galime iš anksto atspėti, kaip jis supras politinę ekonomiją. Filosofijos srityje, ten, kur jis nepliauškė tiesiog niekų (kaip natūrfilosofijoje), jo pažiūros buvo XVIII amžiaus pažiūrų karikatūra. Jam rūpėjo ne istoriniai vystymosi dėsniai, bet gamtos dėsniai, amžinosios tiesos. Visuomeniniai santykiai, kaip moralė ir teisė, buvo nustatomi ne pagal istoriškai duotas kiekvienu atveju sąlygas, bet pasitelkiant į pagalbą garsiuosius du vyrus, iš kurių vienas arba engia kitą, arba neengia, bet pastarasis atvejis lig šiol, deja, niekuomet nepasitaikė. Todėl mes vargu ar suklysime iš anksto pasakydami, kad p. Diuringas ir politinę ekonomiją galų gale suves į galutines paskutinės instancijos tiesas, į amžinuosius gamtos dėsnius, į tautologines, absoliučiai tuščias aksiomas. Tuo pačiu metu visą pozityvųjį politinės ekonomijos turinį, kiek jis jam yra žinomas, jis vėl pratemps kontrabanda pro užpakalines duris. Galima iš anksto pasakyti, kad paskirstymo, kaip visuomeninio reiškinio, jis nekildins iš gamybos ir mainų, o perduos jį galutinai išspręsti savo garsiesiems dviem vyrams. O kadangi visa tai yra jau seniai mums žinomi fokusai, tai čia mes galime apsiriboti trumpu jų išnagrinėjimu.
Iš tikrųjų, jau antrame puslapyje p. Diuringas mums pareiškia, kad jo ekonominė teorija esanti pagrįsta tuo, kas yra „nustatyta“ jo filosofijoje, ir „kai kuriais esminiais punktais remiasi aukštesnės eilės tiesomis, kurios yra jau užbaigtos aukštesnėje tyrimo srityje“. — Visur vis tas pats įkyrus gyrimasis. Visur p. Diuringo triumfas dėl to, kas p. Diuringo yra nustatyta ir užbaigta. Iš tikrųjų užbaigta — to pavyzdžių mes matėme pakankamai, — kaip baigia gesti rūkstanti žvakė [1].
Tuoj pat po to mes sužinome apie „pačius bendriausius natūralinius kiekvieno ūkio dėsnius“ — vadinasi, mes atspėjome teisingai. Bet tie natūraliniai dėsniai leidžia teisingai suprasti praeitą istoriją tik tuo atveju, jeigu jie bus „ištirti ta labiau apibrėžta forma, kurią įgavo jų rezultatai politinių pajungimo ir grupavimo formų dėka. Į tokius institutus, kaip vergovė ir samdomasis pavergimas, prie kurių prisijungia jų dvynys — prievartinė nuosavybė, reikia žiūrėti kaip į grynai politinio pobūdžio socialinės-ekonominės santvarkos formas; lig šiol jie sudarė rėmus, kurių ribose tik ir tegalėjo reikštis natūralinių ūkio dėsnių veikimas“.
Šis teiginys atlieka vaidmenį fanfaros, kuri, kaip ir Vagnerio leitmotyvas, turi paskelbti mums apie dviejų garsiųjų vyrų išėjimą į sceną. Bet jis reiškia dar kažką daugiau, — jis sudaro pagrindinę visos Diuringo knygos temą. Kai buvo kalbama apie teisę, p. Diuringas nesugebėjo duoti mums nieko, išskyrus blogą Ruso lygybės teorijos vertimą į socialistinę kalbą, — vertimą, kurio daug geresnių pavyzdžių jau seniai galima girdėti bet kurioje darbininkų lankomoje Paryžiaus kavinėje. O čia p. Diuringas pateikia mums nė kiek negeresnį socialistinį vertimą ekonomistų nusiskundimų tuo, kad amžinuosius natūralinius ekonominius dėsnius ir jų veikimą iškraipo valstybės kišimasis, prievartos kišimasis. Tuo pačiu jis pelnytai pasirodo esąs visiškai vienišas socialistų tarpe. Kiekvienas darbininkas-socialistas, nepriklausomai nuo savo tautybės, labai gerai žino, kad prievarta tik apsaugoja išnaudojimą, bet nesukuria jo; kad darbininko patiriamo išnaudojimo pagrindas yra santykis tarp kapitalo ir samdomojo darbo ir kad tas santykis atsirado grynai ekonominiu pagrindu, o visai ne prievartos pagrindu.
Toliau mes sužinome, kad visuose ekonominiuose klausimuose „galima skirti du procesus — gamybos procesą ir paskirstymo procesą“. Prie jų žinomasis paviršutiniškas Ž. B. Sėjus pridėjo dar trečiąjį — vartojimo procesą, bet pasakyti šiuo klausimu ką nors aiškaus jis sugebėjo tiek pat mažai, kaip ir jo pasekėjas. Tačiau mainai arba cirkuliacija, pasak Diuringo, tėra tik gamybos padalinys, nes gamyba apima viską, kas turi įvykti, kad produktai pasiektų paskutinį ir tikrąjį vartotoją. — Kai p. Diuringas sujaukia į krūvą du iš esmės skirtingus, nors ir abipusiškai vienas kitą sąlygojančius gamybos ir cirkuliacijos procesus ir visiškai nesivaržydamas tvirtina, kad šios painiavos pašalinimas galįs tik „sukelti painiavą“, tuo jis tik įrodo, kad jis nežino ar nesupranta to milžiniško išsivystymo, kurį patyrė cirkuliacija kaip tik per paskutinius penkiasdešimt metų. Tai patvirtina ir tolesnis jo knygos turinys. Bet maža to. Tiesiog taikydamas gamybai ir mainams vieną gamybos pavadinimą, jis stato paskirstymą greta gamybos kaip antrą, visiškai pašalinį procesą, nieko bendro neturintį su pirmuoju. Tuo tarpu mes esame matę, kad paskirstymas svarbiausiais savo bruožais visuomet yra tam tikros visuomenės gamybos ir mainų santykių, o taip pat ir istorinių jos prielaidų būtina išdava; žinant tuos santykius ir prielaidas, galima neklystant spręsti ir apie toje visuomenėje viešpataujantį paskirstymo būdą. Bet tuo pačiu metu mes matome, kad jei p. Diuringas nori likti ištikimas savo mokyme apie moralę, teisę ir istoriją „nustatytiems“ principams, tai jis yra priverstas neigti šį elementarų ekonominį faktą, ir ypač dėl to, kad jam reikia pratempti kontrabanda į politinę ekonomiją savo neišvengiamus du vyrus. Po to, kai paskirstymas yra laimingu būdu atpalaiduotas nuo bet kokio ryšio su gamyba ir mainais, šis didis įvykis gali pagaliau įvykti.
Tačiau prisiminkime iš pradžių, kaip vystėsi reikalas nagrinėjant moralės ir teisės klausimą. Čia p. Diuringas pirma pradėjo tik nuo vieno žmogaus; jis pasakė: „Vienas žmogus, įsivaizduojamas vienišu arba, kas yra tas pat, neturinčiu jokio ryšio su kitais žmonėmis, jokių prievolių turėti negali. Jam nėra jokio privalėjimo, o tėra tik vienas norėjimas“. Bet kas gi yra tas prievolių neturintis, vienišu įsivaizduojamas žmogus, jei ne išgarsėjęs „judėjų protėvis Adomas“ rojuje, kur jis neturi nuodėmių dėl tos paprastos priežasties, kad jų padaryti negali? — Tačiau ir šio tikrovės filosofijos sukurto Adomo laukia nuodėmė. Staiga greta šio Adomo pasirodo, jeigu ir ne Ieva su puikiomis garbanomis, tai vis dėlto antras Adomas. Adomui tuoj uždedamos prievolės, — ir jis tuoj jas pažeidžia. Užuot prispaudęs brolį prie savo krūtinės kaip lygiateisį žmogų, jis pajungia jį savo viešpatavimui, pavergia jį, — ir nuo šios pirmosios nuodėmės pasekmių, nuo pirmagimės pavergimo nuodėmės visa pasaulinė istorija kenčia iki pat šių dienų — kaip tik dėl to ji, p. Diuringo nuomone, nėra verta nė kelių skatikų.
Tarp kita ko pastebėsime: jei p. Diuringas tarėsi pakankamai pasmerkęs „neigimo neigimą“, pavadindamas jį senosios istorijos apie pirmąją nuodėmę ir atpirkimą kopija, tai kas gi mums tokiu atveju belieka pasakyti apie jo naujausiąjį tos pačios istorijos leidimą (nes ilgainiui mes „dar prieisime“, — mūsų reptilijų žodžiais tariant, — ir atpirkimą). Šiaip ar taip, mes esame linkę teikti pirmenybę senajam semitų giminės padavimui, kuriame vyrui ir moteriai vis dėlto buvo šiokia tokia prasmė prarasti nekaltybę, o p. Diuringui be konkurencijos teks visa garbė kaip žmogui, sukonstravusiam savo pirmąją nuodėmę su dviem vyrais.
Tačiau paklausykime, kaip pirmoji nuodėmė išverčiama į politinės ekonomijos kalbą: „Gamybos sąvokai tinkamą loginę schemą, šiaip ar taip, gali sudaryti supratimas apie Robinzoną, kuris su savo jėgomis izoliuotas stovi priešais gamtą ir neturi reikalo ką nors su bet kuo dalintis... Esmingiausiems paskirstymo idėjos elementams vaizdžiai pailiustruoti tiek pat tikslinga yra loginė schema apie du asmenis, kurių ūkinės jėgos kombinuojasi ir kurie, matyti, turi viena ar kita forma tarpusavyje susitarti dėl savo dalies. Iš tikrųjų, be šio paprasto dualizmo, daugiau nieko nebereikia, norint visiškai tiksliai pavaizduoti kai kuriuos svarbiausius paskirstymo santykius ir embrioniškai išstudijuoti jų dėsnius, turint galvoje jų loginį būtinumą... Bendras veikimas lygiais pagrindais šiuo atveju tiek pat yra įmanomas, kaip ir jėgų kombinacija, visiškai pajungiant vieną pusę, kuri tuo atveju verčiama atlikti ūkinius patarnavimus kaip vergas arba paprastas įrankis ir dėl to yra išlaikoma taip pat tik kaip įrankis... Tarp lygybės būvio bei niekybės būvio, iš vienos pusės, ir visagalybės bei vienintelio aktyvaus dalyvavimo, iš antros, yra visa eilė tarpinių pakopų, ir pasaulinė istorija pasirūpino užpildyti jas marga savo reiškinių įvairove. Esminė prielaida čia yra visaapimanti pažiūra į įvairius teisės ir beteisiškumo institutus istorijoje“... ir baigiant visas paskirstymas virsta kažkokia „ekonomine paskirstymo teise“.
Dabar p. Diuringas pagaliau vėl pajuto tvirtą pagrindą po kojom. Išvien su savo dviem vyrais jis gali mesti iššūkį savo amžiui. Bet už šių trijų žvaigždžių stovi dar vienas nežinomasis.
„Kapitalas pridedamojo darbo neišrado. Visur, kur dalis visuomenes turi gamybos priemonių monopolį, darbininkas, laisvas ar nelaisvas, prie jam pačiam išsilaikyti būtino darbo laiko turi prijungti perviršinį darbo laiką, kad pagamintų pragyvenimo reikmenis gamybos priemonių savininkui, ar tas savininkas būtų Atėnų kalos kagathos [2], etruskų teokratas, civis romanus (Romos pilietis), normanų baronas, Amerikos vergvaldys, Valachijos bojarinas, šiuolaikinis lendlordas ar kapitalistas“ (Marksas, „Kapitalas“, I t., 2-sis leid., 227 psl.)[3].
Po to, kai p. Diuringas šitokiu būdu sužinojo, kokia yra pagrindinė išnaudojimo forma, bendra visoms lig šiol buvusioms gamybos formoms, — kiek jos juda klasiniuose priešingumuose, — jam beliko tik paleisti į darbą savo du vyrus, ir pagrindinis tikrovės ekonomijos pamatas buvo padėtas. Vykdydamas šią „sistemas kuriančią idėją“, jis nedelsė nė vienos akimirkos. Darbas be atlyginimo, dirbamas virš pačiam darbininkui išsilaikyti būtino darbo laiko, — štai kas yra dalyko esmė. Taigi, Adomas, kuris čia vadinamas Robinzonu, verčia antrąjį Adomą, Penktadienį, dirbti išsijuosus. Tačiau, kodėl gi Penktadienis dirba ilgiau, negu yra būtina jam pramisti? Į šį klausimą Marksas taip pat nuosekliai atsako. Bet mūsų dviem vyrams tai per ilga istorija. Reikalas išsprendžiamas per vieną akimirką: Robinzonas „pajungia“ Penktadienį — verčia jį „atlikti ūkinius patarnavimus kaip vergą arba įrankį“ ir išlaiko jį „taip pat tik kaip įrankį“. Šiuo naujausiu „kūrybiniu minties posūkiu“ p. Diuringas, galima sakyti, vienu šūviu nušauna du kiškius. Pirma, jis išvengia reikalo aiškinti įvairias lig šiol buvusias paskirstymo formas, jų skirtumus ir jų priežastis: visos jos tiesiog niekam netinka, jos pagrįstos priespauda, prievarta. Prie šio klausimo mums dar teks netrukus grįžti. Antra, jis tuo pačiu visą paskirstymo teoriją iš ekonominės srities perkelia į moralės ir teisės sritį, t. y. iš tvirtų materialinių faktų srities į daugiau ar mažiau netvirtų nuomonių bei jausmų sritį. Tuo būdu jam daugiau jau nebereikia tyrinėti ar įrodinėti, o pakanka tik drąsiai leistis į deklamacijas, ir štai jis jau reikalauja, kad darbo produktų paskirstymas būtų vykdomas ne sutinkamai su tikrosiomis jo priežastimis, bet pagal tai, kas jam, p. Diuringui, atrodo moralu ir teisinga. Tačiau tai, kas p. Diuringui atrodo teisinga, anaiptol nėra kažkas nekintama ir, vadinasi, yra labai toli nuo to, kad būtų tikroji tiesa, nes tokios tiesos, paties p. Diuringo pareiškimu, yra „iš viso nekintamos“. Iš tikrųjų, 1868 m. p. Diuringas teigė. („Die Schicksale meiner sozialen Denkschrift etc.“ [4]): „kiekviena aukštesnioji civilizacija turi tendenciją teikti nuosavybei vis griežtesnę išraišką, ir kaip tik tai, o ne chaotiškas teisių ir viešpatavimo sierų supainiojimas, sudaro šiuolaikinio vystymosi esmę ir ateitį“; toliau jis iš viso nesugebėjo tuomet suprasti, „kuriuo būdu samdomojo darbo pavirtimas kita pragyvenimo reikmenų įsigijimo forma gali būti kada nors suderintas su žmogiškosios prigimties dėsniais ir natūraliai būtinu visuomeninio organizmo suskaldymu“. Taigi, 1868 metais privatinė nuosavybė ir samdomasis darbas buvo natūraliai būtini ir dėl to teisingi. 1876 metais viena ir kita — prievartos ir „plėšimo“ pasekmė, vadinasi, neteisinga. Ir kadangi mes negalime žinoti, kas tokiam galingam ir veržliam genijui gali atrodyti moralu ir teisinga po kelerių metų, tai mes, šiaip ar taip, padarysime geriau, jei, samprotaudami apie turtų paskirstymą, laikysimės tikrų, objektyvių, ekonominių dėsnių, o ne trumpalaikės, kintančios, subjektyvios p. Diuringo pažiūros į tai, kas teisinga ir neteisinga.
Jei mūsų įsitikinimas dėl artėjančio perversmo šiuolaikiniame darbo produktų paskirstymo būde su jo pasibaisėtinais skurdo ir prabangos, bado ir rajumo prieštaravimais tesiremtų vien tik supratimu, kad šis paskirstymo būdas yra neteisingas ir kad teisingumas turi gi pagaliau kada nors paimti viršų, tai mūsų padėtis būtų nepavydėtina, ir mums tektų ilgai laukti. Jau viduramžių mistikai, svajoję apie artėjančią tūkstantmečio viešpatiją, suprato klasinių prieštaravimų neteisingumą. Naujosios istorijos apyaušryje, prieš 350 metų, Tomas Miunceris paskelbė apie tai visam pasauliui. Anglijos buržuazinės revoliucijos metu, Prancūzijos buržuazinės revoliucijos metu nuskamba tas pats šūkis ir, nuaidėjęs, dingsta. Kuo gi galima paaiškinti, kad tas pats klasinių prieštaravimų ir klasinių skirtumų panaikinimo šūkis, kuriam iki 1830 metų dirbančiosios ir kenčiančiosios masės buvo abejingos, dabar randa atgarsį milijonuose darbininkų; kad jis užkariauja vieną šalį po kitos, ir tai tokiu pat nuoseklumu ir tokiu pat intensyvumu, kokiu atskirose šalyse vystosi stambioji pramonė; kad per vieną žmonių kartą jis išaugo į tokią pajėgą, kuri gali mesti iššūkį visoms prieš jį susivienijusioms jėgoms ir su pasitikėjimu laukti savo pergalės netolimoje ateityje? — Kuo gi galima visa tai paaiškinti? Paaiškinti tai galima tuo, kad šiuolaikinė stambioji pramonė, iš vienos pusės, sukūrė proletariatą, klasę, kuri pirmą kartą istorijoje gali kelti reikalavimą panaikinti ne vieną ar kitą atskirą klasinę organizaciją, ne vieną ar kitą atskirą klasinę privilegiją, o aplamai panaikinti klases; klasę, kuri yra pastatyta į tokią padėtį, kad ji šį reikalavimą turi įvykdyti, nes priešingu atveju jai gresia pavojus nusmukti iki Kinijos „kuli“ padėties. Iš antros pusės, ta pati stambioji pramonė buržuazijos asmenyje sukūrė klasę, kuri turi visų gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų monopolį, bet kuri kiekvienu spekuliacinės karštligės ir po jos sekančio kracho laikotarpiu įrodo, kad ji nebegali toliau valdyti jos valdžią peraugusių gamybinių jėgų, — klasę, kuriai vadovaujant visuomenė lekia į pražūtį kaip garvežys, kurio mašinistas neturi jėgų atidaryti užsitrenkusį apsaugomąjį vožtuvą. Kitais žodžiais tariant, iš čia seka, kad šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo sukurtos gamybinės jėgos, kaip ir jo sukurta gėrybių paskirstymo sistema, suėjo į baisų prieštaravimą su pačiu gamybos būdu, ir tai tokiu mastu, kad, norint išvengti visos šiuolaikinės visuomenės pražūties, turi įvykti gamybos ir paskirstymo būdo perversmas, pašalinantis visus klasinius skirtumus. Šiuo apčiuopiamu, materialiniu faktu, kuris daugiau ar mažiau aiškia forma ir su neįveikiamu būtinumu skverbiasi į išnaudojamųjų proletarų sąmonę, — šiuo faktu, o nė vieno ar kito kabinetinio mąstytojo pažiūromis apie tai, kas teisinga ir neteisinga, remiasi šiuolaikinio socializmo įsitikinimas pergale.
[1] Originale neišverčiamas žodžių žaismas: vokiškas žodis ausmachen reiškia užbaigti, o taip pat užgesinti, užpūsti.
[2] — aristokratas.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 210—211 psl.
[4] „Die Schicksale meiner sozialen Denkschrift für das Preussische Staatsministerium“ — „Mano memorandumo socialiniu klausimu Prūsijos vyriausybei likimas“.