Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Filosofiją mes baigėme nagrinėti; kai dėl ateities fantazijų aplamai, kurių taip pat dar esama „Kurse“, tai apie jas mes pakalbėsime, nagrinėdami p. Diuringo padarytą socializmo perversmą. Ką žadėjo mums p. Diuringas? Viską. O ką jis ištesėjo? Ničnieko. „Tikrosios ir sutinkamai su tuo į gamtos bei gyvenimo tikrovę nukreiptos filosofijos elementai“, „griežtai mokslinė pasaulėžiūra“, „sistemas kuriančios idėjos“ ir visi kiti p. Diuringo žygdarbiai, apie kuriuos tokiomis skambiomis frazėmis ištrimitavo pats p. Diuringas, juos tik palietus, pasirodė esą gryniausias šarlataniškumas. Pasaulio schematika, kuri „tvirtai nustatė pagrindines būties formas, nė kiek neprarasdama minties gilumo“, pasirodė esanti be galo paviršutiniška kopija hegelinės logikos, su kuria ją riša bendras prietaras, kad, esą, šios „pagrindinės formos“, arba loginės kategorijos, kažkur paslaptingai egzistavusios iki pasaulio ir egzistuojančios už pasaulio, kuriam jos turi būti „taikomos“. Natūrfilosofija pateikė mums kosmogoniją, kurios išeities taškas yra „sau pačiam lygus materijos būvis“, — būvis, kurį tegalima įsivaizduoti tik susidarius beviltiškiausiai painią pažiūrą materijos ir judėjimo sąryšio klausimu ir, be to, tik laikantis prielaidos, kad už pasaulio egzistuoja suasmenintas dievas, kuris vienas tegali padėti šiam būviui pereiti į judėjimą. Nagrinėdama organinę gamtą, tikrovės filosofija, atmetusi Darvino kovą už būvį ir natūralią atranką kaip „geroką prieš žmoniškumą nukreipto žvėriškumo dozę“, vėliau buvo priversta vieną ir kitą įsivesti pro užpakalines duris ir priimti kaip gamtoje veikiančius, nors ir antraeilės reikšmės, veiksnius. Kartu jai pasitaikė proga parodyti biologijos srityje tokį nemokšiškumą, kokio dabar, — nuo to laiko, kai jau nebegalima nežinoti populiarių mokslinių paskaitų, — reikėtų su žiburiu dienos metu ieškoti net „apsišvietusiems luomams“ priklausančių merginų tarpe. Moralės ir teisės srityje Ruso suvulgarinimas turėjo ne daugiau pasisekimo, negu lėkštas Hegelio perdirbimas pirmesniuose skyriuose. Lygiai taip pat ir teisės mokslo srityje tikrovės filosofija, nepaisant visų autoriaus įtikinėjimų, jog yra priešingai, parodė tokį nemokšiškumą, kokį tik retai tegalima būtų aptikti net eilinių senprūsiškųjų teisininkų tarpe. Filosofija, „nepripažįstanti jokio paprastai regimo horizonto“, teisės srityje tenkinasi tokiu tikruoju horizontu, kuris sutampa su Prūsijos krašto teisės veikimo sfera. Kai dėl šios filosofijos pažadų — savo galingu, viską apverčiančiu judėjimu atskleisti „išorinės ir vidinės gamtos žemes ir padanges“, tai mes vis dar bergždžiai jų tebelaukiame, kaip bergždžiai mes laukiame ir „galutinių paskutinės instancijos tiesų“ ir „kažko absoliučiai fundamentalaus“. Filosofas, kurio mąstymo būdas daro negalimą bet kurį ketinimą susidaryti „subjektyviai ribotą pasaulio vaizdą“, pasirodo esąs subjektyviai ribotas ne tik savo labai nepakankamomis — kaip mes tai nustatėme — žiniomis, siaurai metafiziniu mąstymo būdu bei karikatūriniu savęs aukštinimu, bet ir tiesiog savo asmeninėmis vaikiškomis keistybėmis. Jis negali sukurti savo tikrovės filosofijos, neprimetęs iš anksto, — kaip visuotinį įstatymą, — savo šlykštėjimosi tabaku, katėmis ir žydais visai likusiajai žmonijai, įskaitant ir žydus. Jo „tikrai kritišką požiūrį“ kitų žmonių atžvilgiu sudaro atkaklus primetinėjimas jiems tokių dalykų, kurių jie niekuomet nėra sakę ir kurie yra paties p. Diuringo gaminys. Jo skystučiai kaip elgetiškas srėbalas samprotavimai miesčioniškomis temomis, pavyzdžiui, apie gyvenimo vertę ir geriausią būdą naudotis gyvenimo malonumais, yra kupini filisteriškumo, kuris visiškai paaiškina jo pasipiktinimą Gėtės Faustu. Gėtė, žinoma, nedovanotinai pasielgė, savo didvyriu padaręs amorališką Faustą, o ne rimtą tikrovės filosofą — Vagnerį. — Trumpai kalbant, tikrovės filosofija, Hegelio žodžiais tariant, galų gale, pasirodo esanti „pačios skysčiausiosios vokiškojo švietimo nuosėdos“, — nuosėdos, kurių skystumas ir permatomas lėkštumas atrodo esąs tirštesnis ir drumzlesnis tik dėl to, kad prie jų pridedami orakuliškai skambančių frazių trupiniai. Ir, baigę skaityti knygą, mes težinome lygiai tiek pat, kiek žinojome anksčiau, ir esame priversti pripažinti, kad „naujasis mąstymo būdas“, „iš pagrindų savotiškos išvados bei pažiūros“ ir „sistemas kuriančios idėjos“ pateikė mums nemaža visokių naujų nesąmonių, bet nedavė nė vienos eilutės, iš kurios mes galėtume šio to pasimokyti. Ir šis žmogus, kuris, trimitų ir būgnų garsams pritariant, išsijuosęs giria savo fokusus ir savo prekes ne blogiau už eilinį turgaus rėksnį — ir už kurio skambių žodžių nieko, absoliučiai ničnieko nėra, — šis žmogus išdrįsta vadinti šarlatanais tokius žmonės, kaip Fichtė, Šelingas ir Hegelis, iš kurių dargi pats nežymiausias — vis dėlto milžinas palyginti su p. Diuringu. Iš tikrųjų šarlatanas... bet kas?.