Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
„Šita istorinė apybraiža (kapitalo vadinamojo pradinio kaupimo Anglijoje genezė) dar yra palyginti geriausia Markso knygos vieta ir būtų buvusi dar geresnė, jeigu, šalia mokslinių, nebūtų rėmusis dar ir dialektiniais ramentais. Hegelinis neigimo neigimas vaidina čia — neturint geresnių ir aiškesnių argumentų — vaidmenį pribuvėjos, kurios paslaugų dėka ateitis išsivaduoja iš praeities įsčių. Individualinės nuosavybės panaikinimas, nurodytuoju būdu vykęs nuo XVI amžiaus, sudaro pirmąjį neigimą. Po jo eis antras, kuris apibūdinamas kaip neigimo neigimas ir kartu kaip „individualinės nuosavybės“ atstatymas, bet aukštesne forma, pagrįsta bendru žemės ir darbo įrankių valdymu. Jeigu ši naujoji „individualinė nuosavybė“ tuo pačiu metu p. Markso vadinama ir „visuomenine nuosavybe“, tai tuo kaip tik ir pasireiškia hegelinė aukštesnioji vienybė, kurioje prieštaravimas pašalinamas (aufgehoben), t. y., pagal Hegelio žodžių žaismą, tiek pat įveikiamas, kiek ir išlaikomas... Ekspropriatorių eksproprijavimas tokiu būdu yra lyg automatinis istorinės tikrovės jos materialinėse išorinėse sąlygose produktas... Vargu ar nors vienas protingas žmogus įsitikins visuomeninio žemės ir kapitalo valdymo būtinumu, remdamasis tikėjimu tokiais Hegelio fokusais, kaip kad neigimo neigimas... Beje, miglotas Markso pažiūrų luošumas negali nustebinti to, kas žino, ką galima padaryti iš tokios mokslines medžiagos, kaip Hegelio dialektika, arba — geriau — kokios nesąmonės turi iš jos kilti. Nežinantiems tų pokštų stačiai pasakysiu, kad pirmasis neigimas Hegelio teorijoje vaidina iš katekizmo pasiskolintos pirmosios nuodėmės sąvokos vaidmenį, o antrasis — į atpirkimą vedančios aukštesniosios vienybės vaidmenį. Tokiais analogijos fokusais, pasiskolintais iš religijos srities, — aišku, nebegalima pagrįsti faktų logikos... Ponas Marksas pasitenkina savąja painia individualinės ir tuo pačiu metu visuomeninės nuosavybės idėja ir palieka savo adeptams patiems įminti šią giliamintišką dialektinę mįslę“. Taip kalba p. Diuringas.
Taigi, Marksas neįstengia įrodyti socialinės revoliucijos būtinumo, žemės ir darbu pagamintų gamybos priemonių bendros nuosavybės įvedimo būtinumo, nesigriebdamas hegelinio neigimo neigimo; pagrįsdamas savo socialistinę teoriją tokiais iš religijos pasiskolintais analogijos fokusais, jis prieina tą išvadą, kad ateities visuomenėje egzistuos individualinė ir tuo pačiu metu visuomeninė nuosavybė kaip hegelinė aukštesnioji pašalinto prieštaravimo vienybė.
Palikime kol kas nuošalyje neigimo neigimą ir pažvelkime į šią „individualinę ir tuo pačiu metu visuomeninę nuosavybę“. Ponas Diuringas vadina tai „miglomis“, ir jis, — kad ir kaip tai nuostabu, — tikrai šiuo atžvilgiu teisus. Bet, nelaimei, šiose „miglose“ klaidžioja visai ne Marksas, o ir vėl pats p. Diuringas. Kaip anksčiau jis, gerai mokėdamas naudotis hegeliniu „fantazavimo“ metodu, sugebėjo be vargo nustatyti, koks turi būti dar nebaigtų „Kapitalo“ tomų turinys, lygiai taip pat ir čia jis be didelio vargo gali taisyti Marksą pagal Hegelį, pakišdamas jam kažkokią aukštesnę nuosavybės vienybę, apie kurią Marksas nė žodžio nėra pasakęs.
Markso parašyta: „Tai yra neigimo neigimas. Jis iš naujo sukuria individualinę nuosavybę, bet besiremiančią kapitalistinės eros laimėjimais — laisvų darbo žmonių kooperacija ir jų bendru žemės ir jų pagamintų gamybos priemonių valdymu. Savu darbu besiremiančios susiskaidžiusios privatinės atskirų asmenų nuosavybės pavertimas kapitalistine, žinoma, yra kur kas ilgesnis, sunkesnis ir vargingesnis procesas, negu kapitalistinės privatines nuosavybės, faktiškai jau besiremiančios visuomeniniu gamybos procesu, pavertimas visuomenine nuosavybe“ [1]. Štai ir viskas. Tokiu būdu ekspropriatorių eksproprijavimo procese sukurta santvarka apibūdinama kaip individualinės nuosavybės atstatymas, remiantis visuomeniniu žemės ir pačių darbo žmonių sukurtų gamybos priemonių valdymu. Kiekvienam, kuris supranta vokiečių kalbą, tai reiškia, kad visuomeninė nuosavybė apima žemę ir kitas gamybos priemones, o individualinė nuosavybė — produktus, t. y. vartojimo reikmenis. O kad dalyką suprastų net šešerių metų vaikai, Marksas 56 psl. taria būsiant „sąjungą laisvų žmonių, dirbančių bendromis „gamybos priemonėmis ir sąmoningai naudojančių savo individualines darbo jėgas kaip vieną visuomeninę darbo jėgą“, t. y. socialistiškai organizuotą sąjungą, ir sako: „Visas sąjungos darbo produktas yra visuomeninis produktas. Šio produkto dalis vėl naudojama kaip gamybos priemonės. Ji lieka visuomeninė. Bet kitą dalį sąjungos nariai sunaudoja kaip pragyvenimo reikmenis. Todėl jį turi būti „paskirstyta tarp jų“ [2]. Tai turėtų būti pakankamai „aišku net ir susipainiojusiai hegelizme p. Diuringo galvai.
Individualinė ir tuo pačiu metu visuomeninė nuosavybė, — ta miglota luošybė, ta nesąmonė, kylanti iš Hegelio dialektikos, ta painiava, ta giliamintiška dialektinė mįslė, kurią Marksas palieka įminti savo adeptams, — vėlgi yra laisvas p. Diuringo kūrinys ir prasimanymas. Marksas, kaip tariamas hegelininkas, turi kaip neigimo neigimo rezultatą pateikti tikrąją aukštesniąją vienybę, bet kadangi jis tai daro ne taip, kaip norėtų p. Diuringas, tai pastarajam tenka vėl grįžti prie aukšto ir kilnaus stiliaus ir, vadovaujantis pilnutinės tiesos interesais, pakišti Marksui tokius dalykus, kurie yra paties p. Diuringo fabrikatas. Žmogus, kuris visiškai nepajėgia, bent išimties keliu, cituoti teisingai, žinoma, turi reikšti moralinį pasipiktinimą „kinietišku mokytumu“ kitų žmonių, kurie visuomet, be išimties, cituoja teisingai, bet kaip tik tuo „blogai pridengia nepakankamą kiekvienu atskiru atveju cituojamų rašytojų idėjų visumos supratimą“. Ponas Diuringas yra teisus. Tegyvuoja aukštojo stiliaus istoriografija!
Lig šiol mes rėmėmės prielaida, kad p. Diuringo atkakliai vartojamas neteisingas citavimas yra kilęs visai ne iš blogos valios ir priklauso arba nuo visiško jo paties nesugebėjimo teisingai suprasti dalykus, arba nuo aukštojo stiliaus istoriografijai būdingo įpratimo cituoti iš atminties, — įpratimo, kuris paprastai vadinamas tiesiog apsileidimu. Bet atrodo, kad čia mes priėjome tokį tašką, kai ir p. Diuringui kiekybė pavirsta kokybe. Nes jei mes turėsime galvoje, kad, pirma, ši vieta Markso „Kapitale“ išdėstyta visiškai aiškiai ir, be to, dar papildyta kita tos pačios knygos vieta, kuri absoliučiai pašalina nesusipratimus; antra, kad nei aukščiau minėtoje „Kapitalo“ kritikoje „Ergänzungsblätter“ puslapiuose, nei pirmajame „Kritinės istorijos“ leidime išspausdintoje kritikoje p. Diuringas neatrado tos pabaisos — „individualinės ir tuo pačiu metu visuomeninės nuosavybės“; jis teatrado ją antrajame savo knygos leidime, t. y. jau trečią kartą skaitydamas „Kapitalą“; pagaliau, kad tik šiame antrajame, socialistine dvasia perdirbtame leidime p. Diuringui prireikė priskirti Marksui kiek galima didesnę nesąmonę apie būsimąją visuomenės organizaciją, kad su dar didesniu triumfu galėtų priešpastatyti jai — o jis tai ir daro — „ūkinę komuną, kurią aš savo „Kurse“ apibūdinau ekonominiu ir juridiniu atžvilgiais“, — jei mes visa tai turėsime galvoje, tai prašyte prašosi išvada, kurią padaryti p. Diuringas mus beveik priverčia, — kad šiuo atveju jis tyčiomis „vaisingai išplėtė“ Markso mintį, t. y. vaisingai pačiam p. Diuringui.
Kokį vaidmenį vaidina Marksui neigimo neigimas? 791 ir tolesniuose puslapiuose [3] jis sugretina galutinius išdėstyto ankstyvesniuose 50 puslapių ekonominio ir istorinio tyrinėjimo apie vadinamąjį pradinį kapitalo kaupimą rezultatus. Iki kapitalistinės eros egzistavo, bent Anglijoje, smulkioji gamyba, besiremianti privatine darbo žmogaus nuosavybe savo gamybos priemonėms. Vadinamąjį pradinį kapitalo kaupimą čia sudarė šitų betarpiškų gamintojų eksproprijavimas, t. y. savo darbu besiremiančios privatinės nuosavybės panaikinimas. Šitas panaikinimas pasidarė galimas todėl, kad minėtoji smulkioji gamyba suderinama tiktai su siaurais, primityviais gamybos ir visuomenės rėmais ir tam tikroje išsivystymo pakopoje ji pati sukuria materialinius pagrindus savęs panaikinimui. Šis panaikinimas, individualinių ir išsklaidytų gamybos įrankių pavertimas visuomeniškai koncentruotais sudaro pradinę kapitalo istoriją. Kai tik darbo žmonės buvo paversti proletarais, o jų gamybos priemonės kapitalu, kai tik kapitalistinis gamybos būdas atsistojo ant savų kojų, — tolesnis darbo suvisuomeninimas ir tolesnis žemės ir kitų gamybos priemonių pavertimas (kapitalu), vadinasi, ir tolesnis privatinių savininkų eksproprijavimas įgauna naują formą. „Dabar tenka eksproprijuoti jau ne savarankiškai šeimininkaujantį darbininką, bet daugelį darbininkų išnaudojantį kapitalistą. Šis eksproprijavimas vyksta veikiant imanentiniams pačios kapitalistinės gamybos dėsniams, būtent kapitalų koncentracijos keliu. Vienas kapitalistas sunaikina daugelį. Lygia greta su šia koncentracija, arba nedaugelio kapitalistų vykdomu daugelio kapitalistų eksproprijavimu, vis didėjančiu mastu vystosi kooperatinė darbo proceso forma, vystosi sąmoningas mokslo panaudojimas technologijoje, planingas kolektyvinis žemės eksploatavimas, darbo priemonių pavertimas vien tik bendrai naudoti tinkamomis darbo priemonėmis ir gavimas ekonomijos iš visų gamybos priemonių naudojant jas kaip kombinuoto, visuomeninio darbo gamybos priemones. Kartu su nuolat mažėjančiu skaičiumi kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio kitimo proceso naudą, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, degradacija, išnaudojimas, bet kartu auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią moko, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas. Kapitalo monopolis virsta pančiais tam gamybos būdui, kuris suklestėjo kartu su juo ir jo prieglobstyje. Gamybos priemonių koncentracija ir darbo suvisuomeninimas pasiekia tokį tašką, kada jie pasidaro nebesuderinami su savo kapitalistiniu kevalu. Jis susprogdinamas. Išmuša paskutinė kapitalistinės privatinės nuosavybės valanda. Ekspropriatoriai eksproprijuojami“ [4].
Ir dabar aš klausiu skaitytoją, kur yra dialektinės įmantrybės ir minties arabeskos, kur yra sąvokų supainiojimas ir iškraipymas, paverčiąs visus skirtumus nuliu, kur yra dialektiniai stebuklai tikratikiams, kur yra dialektinis paslaptingas šlamštas ir pagal Hegelio mokymo apie logosą taisykles sudaryti gudragalviavimai, be kurių, pasak p. Diuringo, Marksas negalėjęs užbaigti savo dėstymo? Marksas tiesiog istoriškai įrodo ir čia trumpai reziumuoja, kad lygiai taip pat, kaip kadaise smulkioji gamyba savo pačios vystymusi neišvengiamai sukūrė savęs panaikinimo sąlygas, t. y. smulkiųjų savininkų eksproprijavimo sąlygas, lygiai taip dabar kapitalistinė gamyba pati sukūrė materialines sąlygas, nuo kurių ji turi žūti. Toks yra istorinis procesas, ir jeigu jis kartu pasirodo esąs dialektinis, tai čia jau ne Markso kaltė, kad ir kaip fatališkai tai atrodytų p. Diuringui.
Tiktai dabar, baigęs savo istorinį-ekonominį įrodymą, Marksas toliau sako: „Kapitalistinis gamybos ir pasisavinimo būdas, taigi, ir kapitalistinė privatinė nuosavybė, yra pirmutinis individualinės, savo darbu pagrįstos nuosavybės neigimas. Kapitalistinė gamyba paneigia pati save natūralaus-istorinio proceso būtinumu. Tai yra neigimo neigimas“ ir t. t. (kaip aukščiau cituota).
Tuo būdu, vadindamas šį procesą neigimo neigimu, Marksas nė negalvoja apie tai, kad tame įžiūrėtų jo istorinio būtinumo įrodymą. Priešingai: po to, kai jis istoriškai įrodė, kad šis procesas iš dalies jau tikrai yra įvykęs, iš dalies dar turi įvykti, tiktai po to jis apibūdina jį kaip tokį procesą, kuris vyksta pagal tam tikrą dialektikos dėsnį. Štai ir viskas. Tuo būdu tai — vėlgi gryniausias p. Diuringo klastojimas, kai jis teigia, kad neigimo neigimas teikiąs čia pribuvėjos paslaugas, su kurių pagalba ateitis išvaduojama iš praeities įsčių, arba kad Marksas reikalaująs įsitikinti visuomeninio žemės ir kapitalo valdymo būtinumu (o pastarasis dalykas jau pats savaime yra diuringinis „prieštaravimo įsikūnijimas“), remiantis neigimo neigimo dėsniu.
Apie visišką dialektikos prigimties nesupratimą liudija jau tas faktas, kad p. Diuringas laiko ją kažkokiu paprasto įrodinėjimo instrumentu, panašiai kaip tam tikra ribota prasme tokiu instrumentu galima būtų laikyti formaliąją logiką arba elementarinę matematiką. Net formalioji logika yra visų pirma metodas naujiems rezultatams surasti, pereiti nuo žinomo prie nežinomo; tas pat, tik kur kas aukštesne prasme, yra dialektika, kuri, be to, pralauždama siaurą formaliosios logikos akiratį, turi savyje platesnės pasaulėžiūros užuomazgą. Toks pat santykis pasireiškia ir matematikoje. Elementarinė matematika, pastoviųjų dydžių matematika, vystosi, bent aplamai ir ištisai imant, formaliosios logikos ribose; kintamųjų dydžių matematika, kurios žymiausią skyrių sudaro begalinių mažybių skaičiavimas, savo esme yra ne kas kita, kaip dialektikos pritaikymas matematiniams santykiams. Paprastas įrodinėjimas čia, be abejonės, nustumiamas į antrąją vietą, palyginti su įvairiausiu šio metodo pritaikymu naujoms tyrimo sritims. Tačiau beveik visi aukštosios matematikos įrodymai, pradedant nuo pirmųjų diferencialinio skaičiavimo įrodymų, elementarinės matematikos požiūriu yra, griežtai tariant, neteisingi. Kitaip ir būti negali, jei, — kaip tai čia yra daroma, — dialektikos srityje pasiektus rezultatus mėginama įrodyti formaliąja logika. Mėginti ką nors įrodyti vien tik dialektika tokiam grubiam metafizikui, kaip p. Diuringas, būtų toks pat bergždžias darbas, kaip ir Leibnico bei jo mokinių pastangos įrodyti anuometiniams matematikams begalinių mažybių skaičiavimo teoremas. Diferencialas sukeldavo šiems matematikams tokias pat konvulsijas, kokias p. Diuringui sukelia „neigimo neigimas“, kuriame, beje, kaip mes pamatysime, diferencialas taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį. Pagaliau tie ponai, kurie per tą laiką dar neišmirė, niurnėdami nusileido, bet ne todėl, kad būtų pavykę juos įtikinti, o todėl, kad sprendimai visuomet būdavo gaunami teisingi. Ponas Diuringas, jo paties prisipažinimu, dabar yra virš keturiasdešimt metų amžiaus, ir jeigu jis sulauks žilos senatvės, ko mes jam linkime, — tai ir jis dar gali tą patį patirti.
Bet kas gi vis dėlto yra tas baisusis „neigimo neigimas“, kuris taip nuodija gyvenimą p. Diuringui ir vaidina jam tokį pat sunkaus nusikaltimo vaidmenį, kokį krikščionims vaidina nusidėjimas šventajai dvasiai? Iš esmės imant, tai labai paprasta, visur ir kasdien vykstanti procedūra, kurią gali suprasti kiekvienas vaikas, jei tik ji būtų apvalyta nuo visokio paslaptingo šlamšto, kuriuo ją apgaubdavo senoji idealistinė filosofija ir kuriuo ją norėtų ir toliau apgaubti, besivadovaudami savo interesais, bejėgiai p. Diuringo tipo metafizikai. Paimkime, pavyzdžiui, miežio grūdą. Bilijonai tokių grūdų malami, virinami, sunaudojami alaus gamybai, o paskui suvartojami. Bet jei toks miežio grūdas susiranda normalias sąlygas, jeigu jis patenka į palankią dirvą, tai, šilumai ir drėgmei veikiant, su juo įvyksta savotiškas pasikeitimas: jis sudygsta; grūdas, kaip toks, nustoja egzistavęs, jis paneigiamas; jo vietoje atsiranda iš jo išdygęs augalas, grūdo paneigimas. Kokia yra normali šio augalo gyvenimo eiga? Jis auga, žydi, apsivaisina ir pagaliau vėl išaugina miežių grūdus, ir kai tik pastarieji subręsta, šiaudas nudžiūsta, jis savo ruožtu paneigiamas. Kaip šio neigimo neigimo rezultatą mes čia vėl turime tokį pat miežio grūdą, bet nebe vieną, o dešimt, dvidešimt ar trisdešimt tokių grūdų. Javų rūšys keičiasi nepaprastai lėtai, ir šiandieninis miežis lieka maždaug toks pat, koks jis yra buvęs prieš šimtą metų. Bet paimkime kokį nors plastišką dekoratyvinį augalą, pavyzdžiui, jurginą ar orchidėją; jei mes, pritaikydami sodininko meną, paveiksime sėklą ir iš jos besivystantį augalą, tai kaip šio neigimo neigimo rezultatą gausime ne tik daugiau sėklų, bet ir kokybiškai pagerintą sėklą, duodančią gražesnes gėles, ir kiekvienas šio proceso pakartojimas, kiekvienas naujas neigimo neigimas yra aukštesnė pakopa šio tobulėjimo procese. — Panašiai kaip mes tai matome miežio grūdo atžvilgiu, šis procesas vyksta daugelyje vabzdžių, pavyzdžiui, drugiuose. Jie išsivysto iš kiaušinėlio jį paneigdami, pereina įvairias kitimo fazes iki lytinio subrendimo, apsivaisina ir vėl yra paneigiami, t. y. miršta, kai tik pasibaigia apsivaisinimo procesas ir patelė sudeda daugybę kiaušinėlių. Tai, kad kituose augaluose ir gyvūnuose šis procesas vyksta ne tokia paprasta forma, kad jie, prieš mirdami, ne vieną, bet daug kartų duoda sėklas, deda kiaušinius ar veda vaikus, — visa tai mums čia neturi reikšmės; tuo tarpu čia mums tereikia parodyti, kad neigimo neigimas iš tikrųjų vyksta abiejose organinio pasaulio viešpatijose. Toliau, visa geologija yra eilė neigimų, kurie savo ruožtu buvo paneigti, eilė vienas po kito sekusių senųjų uolienų formacijų suirimų ir naujų uolienų formacijų susidarymų. Pradžioje pirminė žemės pluta, atsiradusi auštant skystai masei, okeaninių, meteorologinių ir atmosferinių bei cheminių veiksnių įtakoje ima trupėti, ir šios sutrupėjusios masės nusėda sluoksniais jūrų dugne. Jūrų dugnui vietomis pakilus aukščiau jūros lygio, vėl tam tikrą šių pirmųjų nuosėdų dalį ima veikti lietus, besikeičianti priklausomai nuo metų laikų temperatūra, oro deguonis ir angliarūgštė; tokius pat poveikius patiria iš žemės gelmių per jos klodus prasiveržiančios susilydžiusios ir vėliau ataušusios uolienų masės. Tuo būdu per milijonus šimtmečių susidaro vis nauji ir nauji klodai, — jie daugiausia iš naujo suyra ir vėl duoda medžiagą naujiems klodams susidaryti. Bet šio proceso rezultatas yra labai teigiamas: iš įvairiausių cheminių elementų mišinio susidaro dirva, kuri mechaniškai susmulkėja ir kurioje gali tarpti kuo gausiausia ir įvairiausia augmenija.
Tą patį mes matome matematikoje. Imkime bet kurį algebrinį dydį, pažymėkime jį raide . Paneigę jį, mes gauname (minus ). O paneigę šį neigimą, padauginę iš , gauname , t. y. pradinį teigiamąjį dydį, bet aukštesnėje pakopoje, būtent, pakeltą antruoju laipsniu. Čia taip pat neturi reikšmės, kad tą patį mes galime pasiekti ir padauginę teigiamą iš jo paties ir tokiu būdu taip pat gausime . Nes jau paneigtas neigimas taip stipriai yra išreikštas , kad pastarasis bet kuriomis aplinkybėmis turi dvi kvadratines šaknis, būtent, ir . Ir šis negalėjimas atsikratyti nuo jau paneigto neigimo, nuo kvadrate esančios neigiamos šaknies, įgauna labai apčiuopiamą reikšmę jau kvadratinėse lygtyse. — Dar nuostabiau neigimo neigimas pasireiškia aukštesnėje analizėje, tuose „neribotai mažų dydžių sumavimuose“, kuriuos pats p. Diuringas skelbia aukščiausiomis matematinėmis operacijomis ir kurie įprastinėje kalboje vadinami diferencialiniu bei integraliniu skaičiavimu. Kaip šie skaičiavimai atliekami? Aš turiu, pavyzdžiui, tam tikrame uždavinyje du kintamuosius dydžius ir , iš kurių vienas negali kitėti, kartu nekintant ir kitam tokiu santykiu, kurį nusako konkrečios aplinkybės. Aš diferencijuoju ir , t. y. laikau juos tokiais be galo mažais dydžiais, kad jie, lyginant juos su bet kuriuo, kad ir mažiausiu tikruoju dydžiu, išnyksta, kad iš ir nebelieka nieko, išskyrus jų tarpusavio santykį, bet be jokio, taip sakant, materialinio pagrindo, — lieka kiekybinis santykis be jokio kiekio. Vadinasi, , t. y. santykis abiejų diferencialų — nuo ir nuo — yra lygus , bet , kuris reiškia . Beje, reikia pastebėti, kad šis dviejų išnykusių dydžių santykis, šis fiksuotas jų išnykimo momentas, yra prieštaravimas, bet šis prieštaravimas taip pat negali mums sukliudyti, kaip iš viso jis nekliudo matematikai beveik 200 metų. Bet argi tai nereiškia, kad aš neigiu ir , tik ne ta prasme, kad jie man daugiau neberūpėtų, — kaip tik taip neigia metafizikas, — o neigiu sutinkamai su konkrečiomis aplinkybėmis? Taigi, vietoj ir duotose formulėse arba lygtyse aš turiu jų neigimą — ir . Toliau aš atlieku su šiomis formulėmis kitus veiksmus, elgiuosi su ir kaip su tikraisiais dydžiais, nors ir pajungtais kai kuriems specialiems dėsniams, ir tam tikrame taške aš neigiu neigimą, t. y. integruoju diferencialinę formulę, vietoj ir vėl gaunu tikruosius dydžius ir ; tuo būdu aš ne paprastai grįžau prie to, nuo ko pradėjau, bet išsprendžiau uždavinį, kurį spręsdamos paprastoji geometrija ir algebra, gal būt, be reikalo išsilaužytų sau dantis.
Ne kitaip yra ir istorijoje. Visos kultūringosios tautos pradeda nuo bendruomeninės žemės nuosavybės. Visoms tautoms, jau peržengusioms tam tikrą pirmykščio būvio pakopą, bendruomeninė žemės nuosavybė, žemdirbystei besivystant, tampa gamybos pančiais. Ji panaikinama, paneigiama ir po ilgesnių ar trumpesnių tarpinių stadijų pavirsta privatine nuosavybe. Bet aukštesnėje žemdirbystės išsivystymo pakopoje, kuri pasiekiama pačios privatinės žemės nuosavybės dėka, privatinė nuosavybė, priešingai, tampa gamybos pančiais, kaip tai mes matome dabar ir smulkiojoje ir stambiojoje žemėvaldoje. Iš čia būtinai kyla reikalavimas — paneigti dabar jau privatinę žemės nuosavybę, iš naujo paversti ją bendra nuosavybe. Bet šis reikalavimas reiškia ne pirmykštės bendruomeninės žemės nuosavybės atkūrimą, o sukūrimą daug aukštesnės, labiau išvystytos bendro valdymo formos, kuri ne tik nestabdys gamybos, bet, priešingai, pirmą kartą išvaduos ją nuo varžančių pančių ir įgalins ją pilnutinai pasinaudoti šiuolaikiniais atradimais chemijos srityje ir išradimais mechanikos srityje.
Arba kitas pavyzdys: antikinė filosofija buvo pirmapradis, stichinis materializmas. Kaip stichinis materializmas, ji negalėjo išaiškinti mąstymo santykio su materija. Bet būtinumas pasiekti šiuo klausimu aiškumą atvedė prie mokymo apie atskiriamą nuo kūno sielą, paskiau — prie teigimo, kad toji siela yra nemirtinga, pagaliau — prie monoteizmo. Tuo būdu senasis materializmas buvo paneigtas idealizmo. Tačiau, filosofijai toliau besivystant, idealizmas taip pat nepajėgė atsilaikyti ir buvo šiuolaikinio materializmo paneigtas. Pastarasis — neigimo neigimas — nėra paprastas senojo materializmo atgaivinimas, bet prie tvirtų senojo materializmo pagrindų jis dar prideda visą idėjinį filosofijos ir gamtos mokslo dviejų tūkstančių metų vystymosi ir pačios šių dviejų tūkstantmečių istorijos turinį. Tai iš viso daugiau jau nebe filosofija, o tiesiog pasaulėžiūra, kuri turi pasitvirtinti ir pasireikšti ne kažkokiame ypatingame mokslų moksle, bet realiuose moksluose. Tuo būdu filosofija čia yra „pašalinama“, t. y. „tiek pat įveikiama, kiek ir išlaikoma“, įveikiama savo forma ir išlaikoma tikruoju savo turiniu. Taigi, ten, kur p. Diuringas temato tik „žodžių žaismą“, geriau įsižiūrėjus, išryškėja realus turinys.
Pagaliau net Ruso mokymo apie lygybę, prieš kurį p. Diuringo mokymas tėra blanki, suklastota kopija, nebūtų buvę galima sukurti, jei hegelinis neigimo neigimas — ir tai daugiau kaip dvidešimt metų prieš Hegeliui gimstant — nebūtų suvaidinęs pribuvėjos vaidmens. Ir anaiptol nesigėdindamas šio vaidmens, Ruso mokymas pirmajame savo išdėstyme, galima sakyti, puikiai išryškina savo dialektinę kilmę. Natūraliajame ir laukiniame būvyje žmonės buvo lygūs, o kadangi Ruso jau patį kalbos atsiradimą traktuoja kaip natūraliojo būvio iškraipymą, tai jis turėjo visišką teisę priskirti gyvulių lygybę, vienos ir tos pačios rūšies ribose, taip pat ir tiems žmonėms-gyvuliams, kuriuos Hekelis naujaisiais laikais hipotetiškai klasifikavo kaip alali — bekalbius padarus. Bet šie vienas kitam lygūs žmonės-gyvuliai turėjo vieną pranašumą prieš kitus gyvulius: sugebėjimą tobulėti, toliau vystytis, o šis sugebėjimas ir tapo nelygybės priežastimi. Taigi, nelygybės atsiradimą Ruso laiko progresu. Bet tas progresas buvo antagonistinis, jis buvo tuo pačiu metu ir regresas. „Visi tolesni pasiekimai (palyginti su pirmykščiu būviu) tebuvo tik tariamas progresas individo tobulėjimo kryptimi, o iš tikrųjų jie vedė prie giminės sunykimo. Metalų apdirbimas ir žemdirbystė buvo tie du menai, kurių atradimas sukėlė šią didžiulę revoliuciją“ (neįžengiami miškai paverčiami dirbamos žemės plotais, bet drauge kaip nuosavybės įsigalėjimo rezultatas atsiranda skurdas ir vergovė). „Poeto požiūriu, auksas ir sidabras, o filosofo požiūriu — geležis ir duona padarė žmones civilizuotus ir pražudė žmonių giminę“. Kiekvienas naujas civilizacijos žingsnis pirmyn yra kartu ir naujas nelygybės žingsnis pirmyn. Visos įstaigos, kurias sukuria sau drauge su civilizacija atsiradusi visuomenė, pavirsta įstaigomis, tiesiog priešingomis savo pradinei paskirčiai. „Neginčijama, — ir tai yra pagrindinis visos valstybinės teisės dėsnis, — kad tautos pastatė kunigaikščius savo laisvei ginti, o ne jai panaikinti“. Ir vis dėlto šie kunigaikščiai neišvengiamai tampa tautų engėjais, ir tą priespaudą jie didina iki tokio laipsnio, kada nelygybė, pasiekusi kraštutinumą, vėl pavirsta savo priešybe, tapdama lygybės priežastimi: prieš despotą visi yra lygūs, būtent — lygūs nuliui. „Čia — kraštutinis nelygybės laipsnis, tas paskutinis taškas, kuriuo užbaigiamas ratas ir kuris susiliečia su pradiniu tašku, iš kurio mes išėjome: čia visi individualūs žmonės darosi lygūs kaip tik dėl to, kad jie yra niekas, ir valdiniai nebeturi jokio kito įstatymo, išskyrus valdovo valią“. Bet despotas yra valdovas tik tol, kol jis naudoja prievartą, ir todėl, „kai jį išveja, jis negali skųstis prievarta... Prievarta jį palaikė, prievarta jį ir nuverčia, viskas eina savo teisingu natūraliu keliu“. Tuo būdu nelygybė vėl virsta lygybe, bet ne senąja, gaivališka pirmykščių bekalbių žmonių lygybe, o aukštesne visuomeninės sutarties lygybe. Engėjai paengiami. Tai — neigimo neigimas.
Tuo būdu jau Ruso veikaluose yra ne tik samprotavimas, kaip vienas vandens lašas į kitą panašus į Markso samprotavimą „Kapitale“, bet ir smulkmenose mes matome Ruso veikaluose visą eilę tų pačių dialektinių posakių, kuriais naudojasi Marksas: savo prigimtimi antagonistiniai procesai, turį savyje prieštaravimą; kiekvienos kraštutinybės pavirtimas savo priešybe ir, pagaliau, kaip viso ko branduolys — neigimo neigimas. Vadinasi, jei Ruso 1754 metais ir negalėjo dar kalbėti „hegeliniu žargonu“, tai, šiaip ar taip, jis jau prieš 23 metus iki Hegelio gimimo buvo giliai užsikrėtęs hegelizmo maru, prieštaravimo dialektika, mokymu apie logosą, teologika ir t. t. Ir kai p. Diuringas, vulgarindamas Ruso lygybės teoriją, operuoja savo dviem garbingais vyrais, jis jau yra patekęs į nuožulnią plokštumą, kuria beviltiškai slysta į neigimo neigimo glėbį. Santvarka, kurioje klesti šių dviejų vyrų lygybė ir kuri, be to, yra atvaizduota kaip ideali santvarka, „Filosofijos kurso“ 271-me psl. yra pavadinta „pirmykšte santvarka“. Ši pirmykštė santvarka 279-me psl. neišvengiamai panaikinama „grobimo sistemos“ — pirmasis neigimas. Bet tikrovės filosofijos dėka mes dabar priėjome prie to, kad galime panaikinti grobimo sistemą ir jos vietoje įvesti p. Diuringo išrastą, lygybe besiremiančią ūkinę komuną — neigimo neigimą, lygybę aukštesnėje pakopoje. Juokingas, akiratį gaivinamai praplečiantis vaizdas: p. Diuringas pats asmeniškai daro sunkų nusikaltimą — įgyvendina neigimo neigimą!
Taigi, kas yra neigimo neigimas? Labai bendras ir kaip tik dėl to labai plačiai veikiantis ir svarbus gamtos, istorijos ir mąstymo vystymosi dėsnis; dėsnis, kuris, kaip matėme, pasireiškia gyvūnijos ir augmenijos pasaulyje, geologijoje, matematikoje, istorijoje, filosofijoje ir prie kurio, pats to nesuvokdamas, turi savaip derintis ir p. Diuringas, nepaisant viso jo atkaklaus pasipriešinimo. Savaime suprantama, kad aš dar nieko nesakau apie tą ypatingą vystymosi procesą, kuriame yra, pavyzdžiui, miežio grūdas nuo savo sudygimo iki vaisių duodančio augalo nudžiūvimo, sakydamas, kad tai yra neigimo neigimas... Juk toks pat neigimo neigimas yra, pavyzdžiui, ir integralinis skaičiavimas. Vadinasi, apsiribodamas šiuo bendru teigimu, aš galėčiau tvirtinti tokią nesąmonę, kad miežio varpos egzistavimo procesas yra integralinis skaičiavimas arba, jei norite, socializmas. Kaip tik tokią nesąmonę metafizikai nuolat prikiša dialektikai. Sakydamas apie visus šiuos procesus, kad jie yra neigimo neigimas, aš visus juos apimu vien šiuo judėjimo dėsniu ir kaip tik dėl to nekreipiu dėmesio į kiekvieno atskiro specialaus proceso ypatybes. O dialektika yra ne kas kita, kaip mokslas apie visuotinius gamtos, žmonių visuomenės ir mąstymo judėjimo bei vystymosi dėsnius.
Tačiau mums gali prieštarauti: čia įvykdytas neigimas nėra tikrasis neigimas; aš neigiu miežio grūdą ir tuo atveju, jeigu aš jį sumalu, neigiu vabalą, jeigu aš jį sumindžioju, neigiu teigiamą dydį , jeigu aš jį išbraukiu, ir t. t. Arba aš neigiu teiginį — rožė yra rožė, sakydamas: rožė nėra rožė; ir kas bus iš to, jeigu aš vėl pradėsiu neigti šį neigimą, sakydamas: rožė vis dėlto yra rožė? — Tokie iš tikrųjų yra svarbiausieji metafizikų argumentai prieš dialektiką, visiškai atitinkantieji metafizinio mąstymo ribotumą. Neigti dialektikoje nereiškia tiesiog pasakyti „ne“, arba paskelbti daiktą nesančiu, arba jį bet kuriuo būdu panaikinti. Jau Spinoza sako: „Omnis determinatio est negatio“ — kiekvienas apribojimas arba apibrėžimas yra kartu neigimas. Ir toliau neigimo būdą čia nulemia, pirma, bendroji, o antra, ypatingoji proceso prigimtis. Aš turiu ne tik ką nors paneigti, bet ir vėl tą neigimą pašalinti. Vadinasi, pirmąjį neigimą aš turiu atlikti tokiu būdu, kad antrasis neigimas būtų arba taptų galimas. Bet kaip tai pasiekti? Tai priklauso nuo ypatingos kiekvieno atskiro atvejo prigimties. Jeigu aš sumaliau miežio grūdą ar sutraiškiau vabalą, tai, nors ir įvykdžiau pirmąjį neigimo aktą, aš vis dėlto padariau negalimą antrąjį. Vadinasi, kiekviena daiktų rūšis, kaip ir kiekviena vaizdinių bei sąvokų rūšis, turi savo ypatingą neigimo būdą, būtent tokį neigimo būdą, kad kartu išeina vystymasis. Begalinių mažybių skaičiavime neigimas įvyksta kitaip, negu gaunant teigiamus laipsnius iš neigiamų šaknų. Šito tenka mokytis, kaip ir viso kito. Žinodamas vien tik tai, kad miežio varpą ir begalinių mažybių skaičiavimą apima „neigimo neigimo“ sąvoka, aš negalėsiu nei miežių sėkmingai auginti, nei diferencijuoti bei integruoti, lygiai taip pat, kaip, žinodamas vien tik tonų priklausomumo nuo stygų dydžio dėsnius, aš dar nemokėsiu smuikuoti. — Tačiau aišku, kad esant tokiam neigimo neigimui, kurį tesudaro vaikiškas žaidimas — pakaitomis rašyti ir paskui išbraukti, arba pakaitomis tvirtinti, kad rožė yra rožė ir kad ji nėra rožė, — kvailas yra tas, kuris imasi tokios nuobodžios procedūros. O tuo tarpu metafizikai nori mus įtikinti, kad jei mes norime atlikti neigimo neigimą, tai tat reikia daryti kaip tik tokia, tariamai teisinga, forma.
Taigi, ir vėl ne kas kitas, kaip p. Diuringas, mistifikuoja mus, teigdamas, kad neigimo neigimas yra Hegelio išrasta ir iš religijos srities pasiskolinta įmantri analogija su pirmąja nuodėme ir atpirkimu. Žmonės galvojo dialektiškai jau daug anksčiau, negu sužinojo, kas yra dialektika, lygiai taip pat, kaip jie kalbėjo proza daug anksčiau, negu atsirado žodis „proza“. Neigimo neigimo dėsnis, kuris pasireiškia gamtoje ir istorijoje ir, kol jis nėra pažintas, nesąmoningai ir mūsų galvose, — šis dėsnis pirmą kartą buvo griežtai suformuluotas tik Hegelio. Ir jei p. Diuringas nori pats patylomis užsiimti šiuo dalyku, bet jam tik nepatinka pavadinimas, tad tepasiieško geresnio. O jeigu jis nori iš mąstymo išguiti pačią šio dalyko esmę, tai tesiteikia jis pirmiau išguiti ją iš gamtos bei istorijos ir išrasti tokią matematiką, kurioje neduoda ir kurioje diferencijavimas ir integravimas yra kuo griežčiausiai uždrausti.
[1] Žr. „Kapitalas“, I t. Vilnius, 1957, 681 psl.
[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 679—681 psl.
[4] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 680—681 psl. Tam tikri skirtumai tarp Engelso duodamo šios citatos teksto ir šios vietos teksto lietuviškajame 1957 metų „Kapitalo“ leidime paaiškinami tuo, kad Engelsas cituoja I-jį „Kapitalo“ tomą pagal antrąjį vokiškąjį leidimą (1872 m.), o lietuviškasis 1957 metų „Kapitalo“ leidimas remiasi vokiškojo 1932 metų leidimo (Volksausgabe) tekstu, kur cituojama vieta duota kiek pakeista forma.