Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius

XII
Dialektika. Kiekybė ir kokybė

„Pirmas ir svarbiausias teiginys apie pagrindines logines būties savybes liečia prieštaravimo pašalinimą. Prieštaravimas yra kategorija, galinti išreikšti tik minčių kombinaciją, bet jokiu būdu ne tikrovę. Daiktuose nėra jokių prieštaravimų arba, kitais žodžiais tariant, pats prieštaravimo pripažinimas realybe yra didžiausia nesąmonė... Veikiančių viena prieš kitą priešingomis kryptimis jėgų antagonizmas yra net pagrindinė bet kurios veiklos forma pasaulio ir jo esybių būtyje. Ši elementų ir individų jėgų kova priešingomis kryptimis nė mažiausiu laipsniu nesutampa su absurdiškų prieštaravimų idėja... Čia mes galime būti patenkinti tuo, kad, nupiešdami aiškų paveikslą, vaizduojantį tikrąjį realaus prieštaravimo absurdiškumą, mes išsklaidėme miglas, kurios paprastai kyla iš tariamųjų logikos paslapčių; mes taip pat parodėme, kaip be reikalo buvo kai kur keliamas į padanges tas grubiai nutašytas medinis prieštaravimo dialektikos dievukas, kuris pakišamas antagonistinės pasaulio schematikos vieton“. Tai yra maždaug viskas, kas sakoma apie dialektiką „Filosofijos kurse“. Užtat „Kritinėje istorijoje“ p. Diuringas jau visiškai kitaip susidoroja su prieštaravimo dialektika, o kartu su ja — ypač su Hegeliu. „Prieštaravimas pagal hegelinę logiką — arba, tikriau, pagal mokymą apie logosą — neegzistuoja tiesiog mąstyme, kuris dėl pačios savo prigimties negali būti įsivaizduojamas kitaip, kaip tik subjektyvus ir sąmoningas: prieštaravimas objektyviai egzistuoja pačiuose daiktuose bei procesuose ir gali būti aptiktas, taip sakant, kūniška forma; tuo būdu nesąmonė nustoja buvusi neįmanoma minčių kombinacija, o tampa faktine jėga. Tikroji absurdiškumo būtis — toks yra pirmasis hegelinės logikos ir nelogikos vienybės tikėjimo simbolio narys... Kuo prieštaringiau, tuo tikriau arba kitaip tariant, kuo absurdiškiau, tuo labiau patikima: kaip tik ši taisyklė — dargi ne naujai atrasta, o tiesiog pasiskolinta iš apreiškimo teologijos ir mistikos — yra plika vadinamojo dialektinio principo išraiška“.

Abiejose pacituotose vietose esamą mintį galima išreikšti teiginiu: prieštaravimas ＝ nesąmonei, ir todėl jo negali būti tikrajame pasaulyje. Kitais atžvilgiais gana sveiko proto žmonėms šis teiginys gali atrodyti toks pat savaime suprantamas, kaip ir teiginys: tiesė negali būti kreivė, o kreivė — tiesė. Ir vis dėlto diferencialinis skaičiavimas, — nepaisant visų sveiko žmogaus proto protestų, — tam tikromis sąlygomis sulygina tiesę su kreive ir tuo pasiekia tokius laimėjimus, kokių niekuomet nepasieks sustingęs žmogaus sveikas protas, tvirtindamas, kad tiesės ir kreivės tapatybė esanti nesąmonė. O turint galvoje tą žymų vaidmenį, kurį vaidino filosofijoje vadinamoji prieštaravimo dialektika, pradedant nuo gilios senovės graikų ir lig šiol, net stipresnis už p. Diuringą priešininkas, stodamas prieš dialektiką, turėtų pateikti kitokių argumentų, o ne tuščiažodišką tvirtinimą ir daugybę plūdimų.

Kol mes daiktus nagrinėjame kaip nejudamus ir negyvus, kiekvieną atskirai, vieną gretą kito ir vieną po kito, mes, suprantama, nesusiduriame su jokiais prieštaravimais juose. Mes čia randame tam tikras savybes, kurios iš dalies yra bendros, iš dalies skirtingos ar net prieštarauja viena kitai, bet šiuo pastaruoju atveju jos yra paskirstytos tarp įvairių daiktų ir tuo būdu jokio prieštaravimo savyje neturi. Kol mūsų stebėjimas lieka šiose ribose, mes išsiverčiame taip pat su įprastiniu, metafiziniu mąstymo būdu. Bet visai kas kita išeina, kai mes pradedame nagrinėti daiktus jų judėjime, jų kitime, jų gyvenime, jų tarpusavio sąveikoje. Čia mes iš karto susiduriame su prieštaravimais. Pats judėjimas yra prieštaravimas; jau paprastas mechaninis persikėlimas gali įvykti tik dėl to, kad kūnas vienu ir tuo pačiu laiko momentu yra vienoje ir kartu kitoje vietoje, kad jis yra vienoje ir toje pačioje vietoje ir jo nėra joje. Nuolatinis šio prieštaravimo atsiradimas ir kartu jo išsprendimas — kaip tik ir yra judėjimas.

Vadinasi, čia turime prieštaravimą, kuris „objektyviai egzistuoja pačiuose daiktuose bei procesuose ir gali būti aptiktas, taip sakant, kūniška forma“. O ką sako apie tai p. Diuringas? Jis teigia, kad lig šiol iš viso „racionalioje mechanikoje nėra tilto tarp griežto statiškumo ir dinamiškumo“. Dabar pagaliau skaitytojas gali pastebėti, kas slypi už šios p. Diuringo pamėgtosios frazės; ne daugiau, kaip štai kas: metafiziškai mąstantis protas absoliučiai negali pereiti nuo ramybės idėjos prie judėjimo idėjos, nes čia jam kelią užstoja aukščiau nurodytas prieštaravimas. Judėjimas jam yra visiškai nesuvokiamas, nes jis yra prieštaravimas. O teigdamas, kad judėjimas yra nesuvokiamas, jis prieš savo valią pats pripažįsta to prieštaravimo buvimą, vadinasi, pripažįsta, kad prieštaravimas objektyviai egzistuoja daiktuose ir procesuose, būdamas, be to, tikra jėga.

Jeigu jau paprastas mechaninis persikėlimas turi savyje prieštaravimą, tai juo labiau jį turi aukštesniosios materijos judėjimo formos, o ypač organinė gyvybė ir jos vystymasis. Kaip jau esame matę aukščiau, gyvybę pirmiausia sudaro kaip tik tai, kad gyvoji būtybė kiekvienu momentu yra ta pati ir vis dėlto kita. Vadinasi, gyvybė yra taip pat pačiuose daiktuose bei procesuose esąs, nuolat pats save sukeliąs ir save išsprendžiąs prieštaravimas, ir kai tik šis prieštaravimas išnyksta, išnyksta ir gyvybė, ateina mirtis. Lygiai taip mes esame matę, kad ir mąstymo srityje mes negalime išvengti prieštaravimų ir kad, pavyzdžiui, prieštaravimas tarp vidinio neriboto žmogaus sugebėjimo pažinti ir tikrojo to sugebėjimo pasireiškimo tik atskiruose, išoriškai ribotuose ir ribotai pažįstančiuose žmonėse, — kad šis prieštaravimas išsisprendžia begalinėje — bent mums praktiškai — viena po kitos sekančių kartų eilėje, išsisprendžia begalinėje pažangoje.

Jau esame minėję, jog vienas iš svarbiausiųjų aukštosios matematikos pagrindų yra tas prieštaravimas, kad tiesė ir kreivė tam tikromis sąlygomis turi būti tas pat. Bet aukštojoje matematikoje pasireiškia ir kitas prieštaravimas, būtent tas, kad prieš mūsų akis susikertančios linijos vis dėlto jau už penkių-šešių centimetrų nuo savo susikirtimo taško turi būti laikomos lygiagretėmis, t. y. tokiomis linijomis, kurios negali susikirsti, net ir pratęstos iki begalybės. Ir vis dėlto aukštoji matematika šiais ir dar kur kas ryškesniais prieštaravimais pasiekia ne tik teisingus, bet žemesniajai matematikai ir visiškai nepasiekiamus rezultatus.

Tačiau jau ir žemesniojoje matematikoje gausu prieštaravimų. Pavyzdžiui, prieštaravimas yra tai, kad šaknis iš $A$ turi būti $A$ laipsnis, o vis dėlto $A^{\frac{1}{2}}$＝$\sqrt{A}$. Prieštaravimas yra taip pat ir tai, kad neigiamas dydis turi būti kurio nors dydžio kvadratas, nes kiekvienas neigiamasis dydis, padaugintas pats iš savęs, duoda teigiamą kvadratą. Todėl kvadratinė šaknis iš minus vieneto yra ne tiesiog prieštaravimas, bet dargi absurdiškas prieštaravimas, tikra nesąmonė. Ir vis dėlto $\sqrt{-1}$ daugeliu atvejų yra būtinas teisingų matematinių operacijų rezultatas; dar daugiau, kas būtų su matematika, tiek žemesniąja, tiek ir aukštąja, jeigu jai būtų uždrausta operuoti $\sqrt{-1}$?

Pati matematika, operuodama kintamaisiais dydžiais, įžengia į dialektinę sritį, ir yra būdinga, kad kaip tik dialektinis filosofas Dekartas įnešė į ją šią pažangą. Kaip kintamųjų dydžių matematika santykiauja su pastoviųjų dydžių matematika, taip, aplamai imant, dialektinis mastymas santykiauja su metafiziniu mąstymu. Tačiau tai nė kiek nekliudo daugumai matematikų dialektiką pripažinti tik matematikos srityje, o daugeliui iš jų nekliudo ir toliau išimtinai senu, ribotu, metafiziniu pagrindu operuoti tais metodais, kurie buvo pasiekti dialektiniu keliu.

Smulkiau nagrinėti diuringinį jėgų antagonizmą ir antagonistinę pasaulio schematiką galima būtų tik tuo atveju, jei p. Diuringas šia tema būtų davęs mums ką nors daugiau, negu — tuščią frazę. Tačiau p. Diuringas, sukūręs savo frazę, nė vieno karto neparodo mums šio antagonizmo veikiant nei pasaulio schematikoje, nei natūrfilosofijoje, ir tai yra geriausias pripažinimas, kad p. Diuringas su savo „pagrindine bet kurios veiklos forma pasaulio ir jo esybių būtyje“ negali padaryti absoliučiai nieko teigiamo. Ir iš tikrųjų, jei Hegelio „mokymas apie esmę“ yra nusmukdytas ligi lėkštos minties apie jėgas, judančias priešingomis kryptimis, bet ne prieštaravimuose, tai, suprantama, geriausia atsisakyti nuo bet kurio šios banalybės pritaikymo.

Kitą progą savo antidialektiniam pasipiktinimui išlieti p. Diuringui suteikia Markso „Kapitalas“. „Natūralios ir suprantamos logikos stoka, kuria pasižymi dialektinės įmantrybės ir minties arabeskos... Jau pasirodžiusiai knygos daliai tenka taikyti tą principą, kad tam tikru atžvilgiu ir net aplamai imant (!) pagal žinomą filosofinį prietarą kiekvienai minčiai galima suteikti bet kurią prasmę ir bet kurią prasmę — visoms mintims, tad dėl šių sąvokų iškraipymo ir painiavos viskas galų gale suvedama į viena“. Toks žinomo filosofinio prietaro supratimas įgalina toliau p. Diuringą nesvyruojant pranašauti, kokia bus Markso ekonominio filosofavimo „pabaiga“, vadinasi, koks bus sekančių „Kapitalo“ tomų turinys, ir visa tai sakoma lygiai septyniomis eilutėmis toliau po pareiškimo, kad, esą, „iš tiesų negalima iš anksto numatyti, kas būtent, žmogiška ir vokiečių kalba tariant, dar bus dviejuose (paskutiniuose) tomuose“.

Beje, p. Diuringo kūriniai jau nebe pirmą kartą pasirodo priklausą prie tų „daiktų“, kuriuose „prieštaravimas objektyviai egzistuoja ir gali būti aptiktas, taip sakant, kūniška forma“. Tai visiškai netrukdo p. Diuringui tęsti pergalingai toliau: „Bet sveika logika, reikia tikėtis, paims viršų prieš jos karikatūrą... Puikavimas ir dialektinis paslaptingas šlamštas nieko, kam dar yra likę bent kiek sveiko proto, nesugundys... gilintis į šį minčių ir stiliaus chaosą. Išnykus paskutiniams dialektinių kvailysčių likučiams, ši mulkinimo priemonė... neteks savo apgaulingos įtakos, ir niekas daugiau nebelaikys savo pareiga kvaršinti sau galvą, beieškant gilios išminties ten, kur išlukštentas painių dalykų branduolys, geriausiu atveju, parodo paprastų teorijų, jei ne stačiai banalybių bruožus. .. Neprostituojant sveikos logikos, visiškai neįmanoma atpasakoti suktų (Markso) gudragalviavimų, sudarytų pagal mokymo apie logosą taisykles“. Markso metodas, pasak Diuringo, siekiąs „kurti dialektinius stebuklus savo tikratikiams“ ir pan.

Mes čia dar visiškai nekalbame apie Markso tyrinėjimų ekonominių rezultatų teisingumą ar neteisingumą, — tuo tarpu čia kalbama tik apie Markso panaudotą dialektinį metodą. Neabejotina tėra viena: dauguma „Kapitalo“ skaitytojų tik dabar — p. Diuringo dėka — sužinos, ką jie iš tikrųjų skaitė. Tų skaitytojų tarpe bus ir pats p. Diuringas, kuris 1867 metais (Ergänzungsblätter III, Heft 3 ^[1]) dar sugebėjo palyginti racionaliai — jo kalibro mąstytojui — išdėstyti Markso knygą, nesijausdamas priverstas Markso minčių eigą pirmiau išversti į savąją diuringine kalbą, ką jis dabar skelbia būtinu dalyku. Jeigu jis jau ir tuomet buvo padaręs klaidą, sutapatindamas Markso dialektiką su Hegelio dialektika, tai vis dėlto tada jis dar ne visiškai buvo netekęs sugebėjimo daryti skirtumą tarp metodo ir rezultatų, pasiektų naudojantis tuo metodu, — tuomet jis suprato, kad, puolant metodą jo bendra forma, tuo dar nesugriaunami jo atskiri rezultatai.

Vis dėlto nuostabiausias p. Diuringo pranešimas yra tas, kad, esą, Markso požiūriu „viskas galų gale suvedama į viena“, taigi, pasak Markso, pavyzdžiui, kapitalistai ir samdomieji darbininkai, feodalinis, kapitalistinis ir socialistinis gamybos būdai „suvedami į viena“, ir, pagaliau, gal būt, net Marksas ir p. Diuringas taip pat „suvedami į viena“. Norint paaiškinti tokios aiškios kvailystės galimumą, reikia manyti, kad jau vien tik žodis „dialektika“ taip išmuša p. Diuringą iš vėžių, kad jam, dėl tam tikro sąvokų iškraipymo ir painiavos, galų gale „viskas suvedama į viena“, kad ir ką jis bekalbėtų ir bedarytų.

Čia mes turime pavyzdį, ką p. Diuringas vadina „mano aukštojo stiliaus istoriografija“ arba dar „sumariniu metodu, kuris atsižvelgia į rūšį bei tipą ir visiškai nenusileidžia iki to, kad mikrologiškai smulkiu demaskavimu pagerbtų žmones, kuriuos Jumas vadino mokyta tamsuomene; vien tik šis metodas kartu su jo aukštuoju ir kilniuoju stiliumi yra suderinamas su pilnutinės tiesos interesais ir su pareigomis laisvos nuo cechinių saitų publikos atžvilgiu“. Iš tikrųjų, aukštojo stiliaus istoriografija ir sumarinis metodas, kuris atsižvelgia į rūšį bei tipą, p. Diuringui yra labai patogūs, nes jis čia gali nepaisyti visų aiškių faktų, kaip mikrologinių faktų, gali prilyginti juos nuliui ir, užuot ką nors įrodinėjęs, gali skelbti tik bendras frazes, tuščiai tvirtinti ir tiesiog plūsti. Be to, nurodytasis metodas turi dar tą pranašumą, kad jis neduoda priešininkui jokių faktinių atramos taškų polemikai, taigi, jam, norint atsakyti p. Diuringui, nebelieka beveik nieko kito, kaip iškelti taip pat aukštu stiliumi ir sumariai visiškai tuščius tvirtinimus, švaistytis bendromis frazėmis ir pagaliau savo ruožtu plūsti p. Diuringą, — trumpai tariant, atsimokėti tuo pačiu, o tai ne kiekvienam yra malonu. Todėl mes turime būti dėkingi p. Diuringui už tai, kad, kaip išimtis, jis meta savo aukštąjį ir kilnųjį stilių ir duoda mums bent du Markso klaidingo mokymo apie logosą pavyzdžius.

„Argi ne juokingai atrodo, pavyzdžiui, nurodymas į painų ir miglotą Hegelio teiginį, kad kiekybė pereinanti į kokybę ir kad dėl to avansas, pasiekęs tam tikrą ribą, jau vien dėl šio kiekybinio padidėjimo virstąs kapitalu?“

Žinoma, p. Diuringo taip „apvalytame“ išdėstyme ši mintis atrodo gana kurioziškai. Pažiūrėkime tad, kaip ji atrodo originale, Markso „Kapitale“. 313 puslapyje (antrasis „Kapitalo“ leidimas) ^[2] Marksas iš anksčiau atlikto pastoviojo bei kintamojo kapitalo ir pridedamosios vertės tyrinėjimo daro išvadą, kad „ne bet kuri pinigų ar vertės suma gali būti paversta kapitalu, o priešingai, šio pavirtimo prielaida yra tam tikras pinigų arba mainomųjų verčių minimumas atskiro pinigų arba prekių savininko rankose“. Jis duoda pavyzdį, kad darbininkas kurioje nors darbo šakoje aštuonias valandas per dieną dirba sau, t. y. savo darbo užmokesčio vertei atgaminti, o sekančias keturias valandas — kapitalistui, tiesiog į kapitalisto kišenę einančiai pridedamajai vertei pagaminti. Tokiu atveju, kad kas nors galėtų kasdien dėti į savo kišenę tokią pridedamosios vertės sumą, kuri įgalintų jį pragyventi ne blogiau už vieną iš jo darbininkų, jis turi turėti verčių sumą, įgalinančią jį aprūpinti du darbininkus žaliava, darbo priemonėmis ir darbo užmokesčiu. Bet kadangi kapitalistinės gamybos tikslas yra ne paprastas gyvybės palaikymas, o turto didinimas, tai mūsų savininkas su savo dviem darbininkais vis dar nebūtų kapitalistas. Vadinasi, norėdamas gyventi dvigubai geriau už paprastą darbininką ir paversti kapitalu pusę pagamintos pridedamosios vertės, jis jau turi pajėgti samdytis aštuonis darbininkus, t. y. turėti verčių sumą, kuri būtų keturis kartus didesnė, negu pirmuoju atveju. Tik po šių ir paskiau dar smulkesnių samprotavimų, kurių uždavinys yra nušviesti ir pagrįsti tą faktą, kad ne bet kuri nežymi verčių suma yra pakankama tam, kad galėtų pavirsti kapitalu, kad šiuo atžvilgiu kiekvienas vystymosi laikotarpis ir kiekviena pramonės šaka turi savo minimalias ribas, — tik po viso to Marksas daro pastabą: „Čia, kaip ir gamtos moksle, pasitvirtina teisingumas to dėsnio, kurį Hegelis yra atradęs savo „Logikoje“, kad grynai kiekybiniai pakitimai tam tikroje pakopoje pereina į kokybinius skirtumus“ ^[3].

O dabar tegu skaitytojas žavisi aukštuoju ir kilniuoju stiliumi, su kurio pagalba p. Diuringas priskiria Marksui priešinga tam, ką jis iš tikrųjų yra pasakęs. Marksas sako: tas faktas, kad verčių suma gali pavirsti kapitalu tik tuomet, kai ji pasieks, nors ir įvairų, priklausomai nuo aplinkybių, bet kiekvienu atskiru atveju apibrėžtą minimalų dydį, — šis faktas įrodo Hegelio dėsnio teisingumą. O p. Diuringas primeta Marksui tokią mintį: kadangi, pagal Hegelio dėsnį, kiekybė pereina į kokybę, tai „dėl to avansas, pasiekęs tam tikrą ribą... virsta kapitalu“. Vadinasi, visai priešinga tam, ką sako Marksas.

Su p. Diuringo įpročiu neteisingai cituoti, vadovaujantis „pilnutinės tiesos interesais“ ir turint galvoje „pareigas laisvos nuo cechinių saitų publikos atžvilgiu“, mes jau susipažinome, kada kalbėjome apie Darviną. Kuo toliau, tuo labiau išryškėja, kad šis įprotis yra vidinė tikrovės filosofijos būtinybė ir, šiaip ar taip, yra labai „sumarinis metodas“. Nebekalbėsime jau apie tai, kad p. Diuringas priskiria Marksui, jog, esą, jis kalba apie bet kokį „avansą“, tuo tarpu kai iš tikrųjų čia tekalbama tik apie tokį avansą, kuris buvo išleistas žaliavai, darbo priemonėms ir darbo užmokesčiui; tuo būdu p. Diuringas sugebėjo priskirti Marksui gryniausią nesąmonę. Ir po to jis dar drįsta akiplėšiškai skelbti šią jo paties sukurtą nesąmonę juokinga! Lygiai taip, kaip jis sufabrikavo fantastišką Darviną, kad ant jo išmėgintų savo jėgą, jis ir šiuo atveju sufabrikavo fantastišką Marksą. Iš tiesų, „aukštojo stiliaus“ istoriografija“!

Jau aukščiau, kalbėdami apie pasaulio schematiką, mes matėme, kad su šia hegeline mato santykių mazgine linija, kur tam tikruose kiekybinio pakitimo taškuose staiga įvyksta kokybinis pakitimas, p. Diuringą ištiko mažutė nelaimė: silpnybės akimirką jis pats ją pripažino ir pritaikė. Mes pateikėme ten vieną iš žinomiausių pavyzdžių, — agregatinių vandens būvių kitimo pavyzdį, kai vanduo, esant normaliam atmosferos slėgimui ir 0°C temperatūrai, pereina iš skysto į kietą būvį, o esant 100°C temperatūrai — iš skysto į dujinį būvį, taigi, abiejuose posūkio taškuose paprastas kiekybinis temperatūros pakitimas sukelia kokybinį vandens būvio pakitimą.

Šiam dėsniui įrodyti mes galėtume pateikti dar šimtus panašių faktų tiek iš gamtos, tiek ir iš žmonių visuomenės gyvenimo. Pavyzdžiui, Markso „Kapitale“ visame ketvirtajame skyriuje — „Santykinės pridedamosios vertės gaminimas“ — minima nesuskaitoma daugybė atvejų iš kooperacijos, darbo pasidalijimo ir manufaktūros, mašininės gamybos ir stambiosios pramonės srities, kur kiekybinis pakitimas pakeičia daiktų kokybę ir lygiai taip pat, kokybinis daiktų pakitimas pakeičia jų kiekybę, vadinasi, kur, panaudojant p. Diuringo taip nekenčiamą posakį, kiekybė pereina į kokybę ir atvirkščiai. Toks yra, pavyzdžiui, faktas, kad daugelio asmenų kooperavimas, daugelio atskirų jėgų sujungimas į vieną bendrą jėgą, sukuria, Markso žodžiais betariant, „naują laipsniu pakeltą jėgą“, kuri iš esmės skiriasi nuo ją sudarančių atskirų jėgų sumos.

Be to, toje pačioje „Kapitalo“ vietoje, kurią p. Diuringas, besivadovaudamas pilnutinės tiesos interesais, visiškai iškreipė, Marksas yra padaręs šią pastabą: „Molekulinė teorija, kuri yra pritaikyta šiuolaikinėje chemijoje ir kurią pirmą kartą moksliškai išvystė Loranas ir Žeraras, remiasi kaip tik šiuo dėsniu“ ^[4]. Tačiau ar tai rūpi p. Diuringui? Juk jis žino, kad „aukšto laipsnio šiuolaikinių gamtamokslinio mąstymo būdo sudėtinių elementų stinga kaip tik ten, kur, — kaip, sakysime, p. Markso ir jo varžovo Lasalio pažiūrose, — menką amuniciją moksliškumui rodyti sudaro pusiau mokslai ir „truputis melagingo filosofavimo“, tuo tarpu kai p. Diuringo pažiūrų pagrindą sudaro „svarbiausieji tikslaus mokslo teiginiai mechanikoje, fizikoje ir chemijoje“ ir t. t. Koks yra tas pagrindas, tai mes jau esame matę. Bet norėdami, kad ir kiti asmenys galėtų susidaryti savo nuomonę apie tai, mes kiek smulkiau panagrinėsime nurodytoje Markso pastaboje pateiktą pavyzdį.

Čia kalbama kaip tik apie homologines anglies junginių eiles, iš kurių jau labai daug yra žinomų ir kurių kiekviena turi savą algebrinę sudėties formulę. Jei mes, pavyzdžiui, pažymėsime, kaip tai yra priimta chemijoje, anglies atomą raide C, vandenilio atomą — H, deguonies atomą — O, o kiekviename junginyje esančių anglies atomų skaičių raide n, tai molekulines formules kai kurioms iš šių eilių mes galime išreikšti šitaip:

Jei mes kaip pavyzdį paimsime paskutiniąją iš šių eilių ir paeiliui imsime n＝1, n＝2, n＝3 ir t. t., tai gausime šitokius rezultatus (neskaitant izomerų):

ir t. t. iki C₃₀H₆₀O₂ — melisininės rūgšties, kuri lydosi tik esant 80° ir visai neturi virimo taško, nes ji aplamai negali garuoti nesuirdama.

Taigi, čia mes matome visą eilę kokybiškai skirtingų kūnų, kurie sudaromi paprastu kiekybiniu elementų daugėjimu, ir, be to, visuomet tuo pačiu santykiu. Gryniausiu pavidalu šis reiškinys išryškėja ten, kur visi junginio elementai keičia savo kiekį vienodu santykiu, kaip tai yra, pavyzdžiui, su normaliais parafinais C_nH_2n+2: pats žemiausias iš jų — metanas CH₄ — dujos; o aukščiausias iš žinomų, heksadekanas C₁₆H₃₄, — kietas, bespalvius kristalus sudarąs kūnas, kuris lydosi esant 21° ir verda tik esant 278°. Abiejose eilėse kiekvienas naujas narys sudaromas pridedant prie molekulinės pirmesniojo nario formulės CH₂, t. y. vieną anglies atomą ir du vandenilio atomus, ir šis kiekybinis molekulinės formulės pasikeitimas sukelia kiekvieną kartą kokybiškai kito kūno susidarymą.

Bet šios eilės tesudaro tik ypatingai ryškų pavyzdį; beveik visur chemijoje, pavyzdžiui, jau įvairiuose azoto deginiuose, įvairiose fosforo ar sieros rūgštyse, galima matyti, kaip „kiekybė pereina į kokybę“, ir šį tariamai painų ir miglotą Hegelio teiginį galima, taip sakant, apčiuopti kūniška forma daiktuose bei reiškiniuose, ir niekas čia nepainioja ir neklaidžioja miglose, išskyrus p. Diuringą. Ir jei Marksas pirmas atkreipė dėmesį į šį faktą, ir jei p. Diuringas, skaitydamas šį nurodymą, net nesupranta, apie ką čia kalbama (nes kitaip jis tikriausiai nebūtų palikęs be bausmės tokį negirdėtą nusikaltimą), tai to pakanka, kad, net nežiūrint atgal į garsiosios diuringinės natūrfilosofijos pusę, būtų visiškai aiškiai nustatyta, kam stinga „aukšto laipsnio šiuolaikinių gamtamokslinio mąstymo būdo sudėtinių elementų“ — Marksui ar p. Diuringui, ir kuris iš jų nėra pakankamai susipažinęs su „svarbiausiais teiginiais... chemijoje“.

Baigdami, mes norime paminėti dar vieną liudininką, kuris galės parodyti, kaip kiekybė pavirsta kokybe, būtent Napoleoną. Pastarasis šitaip aprašo joti blogai temokančios, bet drausmingos prancūzų kavalerijos kautynes su mameliukais, kurie anais laikais buvo, be abejonės, geriausi pavienių grumtynėse, bet nedrausmingi raiteliai. „Du mameliukai buvo aiškiai pranašesni už tris prancūzus; 100 mameliukų buvo lygūs 100 prancūzų; 300 prancūzų dažniausiai nugalėdavo 300 mameliukų, o 1000 prancūzų jau visuomet sumušdavo 1500 mameliukų“. — Kaip Marksui tam tikra, nors ir kintanti, minimali mainomosios vertės suma yra būtina tam, kad būtų galimas jos pavirtimas kapitalu, lygiai taip Napoleonui tam tikras minimalus raitelių būrio dydis yra reikalingas tam, kad galėtų pasireikšti drausmės jėga, glūdinti tvarkingoje rikiuotėjė bei veikimo planingume, ir kad būtų pasiektas pranašumas net prieš didesnes geresnius arklius turinčios, geriau jojančios bei fechtuojančios ir bent tokios pat narsios nereguliarios kavalerijos mases. Bet argi tai yra argumentas prieš p. Diuringą? Argi Napoleonas nebuvo visiškai sumuštas kovoje su Europa? Argi jis nepralaimėdavo vieno mūšio po kito? O kodėl? Vien tik dėl to, kad jis painų ir miglotą Hegelio teiginį įvedė į kavalerijos taktiką!

Išnašos

^[1] „Papildomieji puslapiai“ III, 3-sis sąs.

^[2] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 276 psl.

^[3] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 277 psl.

^[4] Žr. „Kapitalas“, I t., Vilnius, 1957, 277 psl., 205a past.

XIII. Neigimo neigimas

Turinys | Markso-Engelso archyvas