Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
„Politinei ir teisinei sričiai šiame kurse išdėstytų principų pagrindą sudarė kruopščiausios specialios studijos. Todėl... būtinai reikia vadovautis tuo, kad čia... kalbama apie nuoseklų teisės ir valstybės mokslų srityje pasiektų rezultatų išdėstymą. Pirmoji mano specialybė buvo kaip tik jurisprudencija, ir aš paskyriau jai ne vien tik įprastus trejus teorinio pasiruošimo universitete metus: per sekančius trejus teisminės praktikos metus aš tęsiau šio dalyko studijavimą, ir mano studijavimo tikslas čia buvo daugiausia pagilinti mokslinį šio dalyko turinį. Lygiai taip privatinės teisės santykių bei atitinkamų teisinių nesąmonių kritika, žinoma, nebūtų galėjusi pasireikšti su tokiu įsitikinimu, jeigu ji nebūtų įsisąmoninusi, kad visos silpnosios šios specialybės pusės jai taip pat gerai yra žinomos, kaip ir stipriosios jos pusės“.
Žmogus, turįs pagrindą taip kalbėti apie patį save, turi iš anksto susilaukti pasitikėjimo, ypač palyginti su „p. Marksu, kuris kadaise, jo paties prisipažinimu, nerūpestingai studijavo teisės mokslus“. Todėl mes negalime nenustebti, kad su tokiu įsitikinimu pasireiškianti privatinės teisės santykių kritika apsiriboja pasakojimu apie tai, kad „jurisprudencija moksliškumo atžvilgiu... tėra netoli pažengusi“, kad pozityvi civilinė teisė esanti beteisiškumas, nes ji sankcionuojanti prievartinę nuosavybę, ir kad baudžiamosios teisės „natūralusis pagrindas“ yra kerštas, — teigimas, kuriame nauja tėra nebent tik mistinis „natūraliojo pagrindo“ apvalkalas. Valstybės mokslo pasiekimai apribojami pasakojimu apie derybas mums jau žinomų trijų vyrų, iš kurių vienas vis dar tebevartoja prievartą prieš kitus, o p. Diuringas kuo rimčiausiai nagrinėja klausimą, kuris iš tų asmenų, antrasis ar trečiasis, pirmiausia įvedė prievartą ir pavergimą.
Tačiau pasekime toliau mūsų taip pasitikinčio savimi juristo kruopščiausias specialias studijas ir trejų metų teisminės praktikos pagilintą jo moksliškumą.
Apie Lasalį p. Diuringas mums pasakoja, kad jis buvo patrauktas teismo atsakomybėn „už skatinimą pasikėsinti pagrobti dėžutę“, bet „nuteistas nebuvo dėl to, kad buvo paskelbtas anuo metu dar galimas vadinamasis atleidimas nuo teismo dėl kaltės neįrodymo... tas pusiau išteisinimas“.
Lasalio procesas, apie kurį čia kalbama, įvyko 1848 metų vasarą prisiekusiųjų teisme Kelne, kur, kaip ir beveik visoje Reino provincijoje, veikė prancūzų baudžiamoji teisė. Tik politiniams nusižengimams bei nusikaltimams ten, kaip išimtis, buvo įvesta Prūsijos krašto teisė, bet jau 1848 metų balandžio mėnesį šis ypatingasis nutarimas buvo Kamphauzeno vėl panaikintas. Prancūzų teisė visai nepažįsta miglotos Prūsijos krašto teisės kategorijos — „skatinimas“ nusikalsti, o juo labiau „skatinimas pasikėsinti nusikalsti“. Ji težino tik kurstymą nusikalsti, o kad kurstymas būtų baudžiamas, jis turi būti įvykdytas panaudojant „dovanas, pažadus, grasinimus, piktnaudžiavimą savo padėtimi arba jėga, klastingus įkalbinėjimus arba baustinas apgavystes“ (Code pénal, art. 60 [1]). Vidaus reikalų ministerija, įsigilinusi į Prūsijos krašto teisę, pražiopsojo, kaip ir p. Diuringas, esminį skirtumą tarp griežtai apibrėžto prancūzų įstatymo ir migloto krašto teisės neapibrėžtumo, organizavo tendencingą Lasalio procesą ir kuo puikiausiai jį pralaimėjo. O teigti, kad prancūzų baudžiamajame procese esanti Prūsijos krašto teisės kategorija — „atleidimas nuo teismo dėl kaltės neįrodymo“, tas pusiau išteisinimas, — tai teigti tegali išdrįsti tik tas, kas šiuolaikinės prancūzų teisės srityje yra visiškas nemokša; prancūzų teisė baudžiamajame procese pripažįsta tik nuteisimą arba išteisinimą — ir jokio vidurio tarp jų.
Tuo būdu mes turime pasakyti, kad p. Diuringas, žinoma, nebūtų galėjęs pritaikyti Lasaliui savo „aukštojo stiliaus istoriografijos“ su tokiu įsitikinimu, jeigu jis kada nors būtų laikęs rankose Code Napoléon [2]. Todėl mes turime konstatuoti, kad p. Diuringui yra visiškai nežinomas vienintelis šiuolaikinis civilinis kodeksas, besiremiantis didžiosios prancūzų revoliucijos socialiniais laimėjimais, kuriuos šis kodeksas ir perkelia į teisinę sritį, — t. y. šiuolaikinė prancūzų teisė.
Kitoje vietoje, kur p. Diuringas kritikuoja visame kontinente, prancūzų pavyzdžiu, įvestus prisiekusiųjų teismus, kuriuose nuosprendžiai daromi balsų dauguma, mes randame šitokį pamokymą: „Taip, galima bus net apsiprasti su tokia, — istorijoje, beje, turinčia kai kurių pavyzdžių, — mintimi, kad tobuloje visuomenėje nuteisimas, esant prieštaraujantiems balsams, bus neįmanomas institutas... Tačiau ši rimta ir giliai idėjinė galvosena, kaip jau aukščiau pažymėta, turi atrodyti tradicinėms formoms netinkama dėl to, kad ji joms yra per gera“.
Ir vėl p. Diuringui yra nežinoma, kad prisiekusiųjų vienbalsiškumas, — ne tik nuosprendžiams baudžiamosiose bylose, bet ir sprendimams civiliniuose procesuose, — yra būtinai reikalingas pagal bendrąją anglų teisę, t. y. pagal tą nerašytąją papročių teisę, kuri Anglijoje galioja nuo nebeatmenamų laikų, vadinasi, mažų mažiausia nuo XIV amžiaus. Tuo būdu rimta ir giliai idėjine galvosena, kuri, p. Diuringo „nuomone, esanti per gera šių laikų pasauliui, turėjo Anglijoje įstatymo galią jau tamsiausiais viduramžių laikais ir iš Anglijos buvo perkelta į Airiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir į visas Anglijos kolonijas; — tuo tarpu kruopščiausios specialios studijos p. Diuringui šiuo klausimu ničnieko nepadėjo! Vadinasi, pasirodo, kad prisiekusiųjų vienbalsiškai priimamo sprendimo veikimo sfera ne tik kad yra be galo didelė palyginti su menkute sritimi, kurioje veikia Prūsijos krašto teisė, bet ji yra net didesnė negu visos drauge paimtos sritys, kuriose bylos sprendžiamos prisiekusiųjų balsų dauguma. Ponui Diuringui visiškai nežinoma ne tik vienintelė šiuolaikinė teisė — prancūzų teisė; jis taip pat nepažįsta ir vienintelės germanų teisės, kuri, nepriklausomai nuo Romos autoriteto, lig šiol tebesivysto ir paplito po visas pasaulio dalis, — t. y. anglų teisės. Ir kuriems galams jam tai žinoti? Juk angliškasis teisinės galvosenos stilius „vis vien pasirodytų esąs nepagrįstas palyginti su vokiškoje dirvoje sukurta mokykla Romos teisininkų-klasikų grynųjų sąvokų dvasia“, sako p. Diuringas ir toliau priduria: „ką reiškia angliškai kalbąs pasaulis su savo vaikiška kalba-mišiniu palyginti su savita mūsų kalbos sandara?“ Į tai mes tegalime atsakyti kartu su Spinoza: ignorantia non est argumentum, nemokšiškumas nėra argumentas.
Po viso šito mes negalime prieiti kitos išvados, kaip tik tokią, kad kruopščiausias specialias p. Diuringo studijas tesudarė tai, kad trejus metus jis teoriškai gilinosi į Corpus Juris [3], o per sekančius trejus metus praktiškai gilinosi į kilniąją Prūsijos krašto teisę. Žinoma, toks moksliškumas jau savaime yra nuopelnas ir būtų visai pakankamas kokiam nors garbingam senprūsių apskrities teisėjui ar advokatui. Tačiau kai imamasi kurti teisės filosofiją visiems pasauliams ir visiems laikams, reikėtų būti kiek daugiau susipažinusiam su teisiniais santykiais tokių nacijų, kaip prancūzai, anglai ir amerikiečiai, — nacijų, kurios istorijoje suvaidino visiškai kitokį vaidmenį, negu tas Vokietijos kampelis, kuriame klesti Prūsijos krašto teisė. Bet eikime toliau.
„Margas mišinys vietinių, provincinių ir kraštų teisių, kurios visiškai savivališkai kryžiuojasi įvairiausiomis kryptimis, čia kaip papročių teisė, čia kaip rašytinis įstatymas, dažnai sukuriamas suteikiant svarbiausiems sprendimams gryną statutų formą, — ši netvarkos ir prieštaravimo pavyzdžių kolekcija, kur atskiri dalykai nustelbia bendrus principus, o kitais atvejais bendri principai nustelbia dalinius, iš tikrųjų netinka, kad galėtų kam nors sudaryti aiškų teisės supratimą“. — Bet, kyla klausimas, kurgi toji painiava viešpatauja? Ir vėl Prūsijos krašto teisės veikimo sferoje, kur šalia jos, virš jos ir po ja kuo įvairiausiu laipsniu galioja provincinės teisės ir vietiniai statutai, kur-ne-kur taip pat ir papročių teisė bei kitas šlamštas, sukeldami tą visų teisininkų-praktikų nevilties šauksmą, kurį čia su tokia užuojauta kartoja p. Diuringas. Jam nėra reikalo apleisti savo mieląją Prūsiją, o pakaks tik aplankyti Reino sritį ir jis įsitikins, jog ten jau prieš septyniasdešimt metų buvo padarytas galas visiems tokiems dalykams, nekalbant apie kitas civilizuotas šalis, kuriose tokia pasenusi tvarka jau seniai yra pašalinta.
Toliau: „Ne tokia griežta forma natūrali asmeninė atsakomybė yra dangstoma slaptais, todėl ir anoniminiais, kolektyviniais sprendimais bei kolektyviniais veiksmais kolegijų ar kitų valdžios įstaigų, kurios maskuoja asmeninį kiekvieno nario dalyvavimą“. Ir kitoje vietoje: „Esant, dabartinei mūsų tvarkai, kategoriškas kieno nors pasisakymas prieš kolegijų vykdomą asmeninės atsakomybės maskavimą ir dangstymą atrodys netikėtas ir nepaprastai griežtas reikalavimas“. Gal būt, p. Diuringui atrodys netikėta naujiena, jei mes jam pranešime, kad anglų teisės veikimo sferoje kiekvienas teismo kolegijos narys turi viešame posėdyje atskirai pareikšti ir motyvuoti savo nuomonę; kad nerenkamosios administratyvinės kolegijos, kurios posėdžiauja ir balsuoja neviešai, yra daugiausia prūsiškas institutas ir daugumoje kitų šalių yra nežinomos, ir kad todėl jo reikalavimas gali atrodyti netikėtas ir nepaprastai griežtas tik — Prūsijoje.
Lygiai taip pat ir jo nusiskundimai dėl priverstinio religinių apeigų primetimo gimimo, sutuoktuvių, mirties ir laidotuvių atveju galėtų liesti, — jei kalbama apie stambesnes civilizuotas šalis, — tik Prūsiją, o nuo to laiko, kai joje buvo įvesta civilinė metrikacija, jie ir jos daugiau nebeliečia. Tai, ką p. Diuringas tikisi įvykdysiąs tik savo „socialitarine“ ateities santvarka, jau spėjo per tą laiką padaryti net Bismarkas paprastu įstatymu. — Tokią pat specifiškai prūsišką jeremiadą galima išgirsti p. Diuringo nusiskundime dėl „nepakankamo teisininkų pasiruošimo savo profesijai“, — nusiskundime, kuris gali liesti ir „administracijos valdininkus“. Net iki karikatūros perdėta neapykanta žydams, kurią p. Diuringas rodo kiekviena proga, sudaro jei ne specifinę prūsišką, tai bent specifinę ostelbišką ypatybę. Tas pats tikrovės filosofas, kuris suvereniai žiūri iš aukšto į visus prietarus, pats yra tiek pilnas asmeninių keistybių, kad iš viduramžių šventeivų paveldėtą liaudies nusistatymą prieš žydus jis vadina „natūralia nuomone“, besiremiančia „natūraliais pagrindais“, ir prieina net iki tokio monumentalaus teigimo: „socializmas yra toji vienintelė jėga, kuri gali sėkmingai kovoti prieš gyventojų būvius su stipria žydų priemaiša“ (būviai su žydų priemaiša! — Kokia tikrai liaudiška, gryna kalba!).
Užteks. Faktiškas gyrimosi savo teisiniu moksliškumu pagrindas yra, geriausiu atveju, pats paprasčiausias profesionalus eilinio senprūsiško teisininko išsilavinimas. Teisės ir valstybės mokslų sritis, kurios laimėjimus p. Diuringas mums nuosekliai dėsto, „sutampa“ su Prūsijos krašto teisės veikimo sfera. Be romėnų teisės, su kuria dabar yra susipažinęs kiekvienas teisininkas net Anglijoje, teisinis p. Diuringo išsimokslinimas apsiriboja išimtinai tik Prūsijos krašto teise, tuo apsišvietusio patriarchalinio despotizmo kodeksu, — parašytu tokia kalba, tartum iš šios knygos p. Diuringas būtų mokęsis rašto, — kuris kartu su savo pamokomomis pastabomis, teisiniu neapibrėžtumu bei nepastovumu, su savo kankinimo ir bausmės priemonėmis, kaip kad mušimas lazdomis, dar ištisai priklauso ikirevoliuciniams laikams. Kas virš to, tai p. Diuringui nelabojo duota, — tiek šiuolaikinė prancūzų civilinė teisė, tiek ir anglų teisė su jos visiškai savitu išsivystymu ir visame kontinente nežinomomis asmens laisvės garantijomis. Filosofijai, kuri „nepripažįsta jokio paprastai regimo horizonto, bet savo galingu, viską apverčiančiu judėjimu atskleidžia visas išorinės ir vidinės gamtos žemes ir padanges“, — šiai filosofijai tikrąjį horizontą sudaro... šešių rytinių senosios Prūsijos provincijų ribos ir gal dar keletas kitų žemės sklypelių, kur galioja kilnioji krašto teisė; o už šio horizonto ribų ji neatskleidžia nei žemių, nei padangių, nei išorinės, nei vidinės gamtos, o atskleidžia tik didžiausią savo paties nemokšiškumą dėl viso to, kas dedasi likusiame pasaulyje.
Neįmanoma samprotauti apie moralę ir teisę, neliečiant vadinamosios valios laisvės, žmogaus atsakingumo už savo veiksmus, santykio tarp būtinumo ir laisvės klausimų. Tikrovės filosofija taip pat turi šio klausimo sprendimą ir net ne vieną, o ištisus du sprendimus.
„Vietoj visokių klaidingų laisvės teorijų reikia iškelti patyrimu nustatytą savybę to santykio, kuriame, iš vienos pusės, racionalus supratimas, o iš antros — instinktyviniai paskatinimai tarytum susijungia į tam tikrą atstojamąją jėgą. Pagrindiniai šios rūšies dinamikos faktai turi būti paimti iš stebėjimo ir, kiek tai yra įmanoma, bendrais bruožais apibūdinti kokybės ir dydžio atžvilgiu, kad jais remiantis iš anksto galima būtų spręsti apie dar neprasidėjusį įvykį. Tokiu būdu ne tik visiškai pašalinamos kvailos fantazijos apie vidinę laisvę, kurios buvo gromuliuojamos ir kuriomis buvo mintama ištisus tūkstančius metų, bet jos taip pat pakeičiamos kažkuo teigiamu, kas tiktų gyvenimui praktiškai tvarkyti“. — Išeina, jog laisvę sudaro tai, kad racionalus supratimas traukia žmogų į dešinę, o iracionalūs polinkiai — į kairę, ir, esant šiam jėgų lygiagretainiui, tikrasis judėjimas vyksta įstrižainės kryptimi. Vadinasi, laisvė yra vidutinis dydis tarp supratimo ir polinkio, išminties ir neišmanymo, ir šios laisvės laipsnį galima būtų empiriškai nustatyti kiekvienam žmogui, pasinaudojus „asmenine lygtimi“, kaip sakoma astronomijoje. Tačiau jau keliais puslapiais toliau p. Diuringas pareiškia: „Moralinę atsakomybę mes pagrindžiame laisve, kuri, beje, mums reiškia ne ką kita, kaip sugebėjimą suvokti sąmoningus motyvus, sutinkamai su įgimtuoju ir įgytuoju protu. Visi tokie motyvai veikia su „nenugalimu natūraliu dėsningumu, nors mes ir suvokiame priešingų poelgių galimybę; bet kaip tik šią neišvengiamą prievartą męs ir turime galvoje, paleisdami veikti moralinius svertus“.
Šis antrasis laisves apibrėžimas, kuris be jokių ceremonijų sugriauna pirmąjį, ir vėl „tėra ne daugiau, kaip kraštutinis Hegelio pažiūros suvulgarinimas. Hegelis pirmas teisingai atvaizdavo laisvės ir būtinumo santykį. Jam laisvė yra būtinumo pažinimas. „Būtinumas tėra aklas tik tiek, kiek jis yra nesuprastas“. Ne tariama nepriklausomybė nuo gamtos dėsnių sudaro laisvę, o šių dėsnių pažinimas ir tuo žinojimu pagrįstas galimumas planingai priversti gamtos dėsnius veikti tam tikriems tikslams. Tai liečia tiek išorinės gamtos dėsnius, tiek ir dėsnius, kurie tvarko kūninę ir dvasinę paties žmogaus būtį, — dvi dėsnių klases, kurias mes daugių daugiausia tegalime vieną nuo kitos atskirti savo vaizduotėje, bet anaiptol ne tikrovėje. Vadinasi, valios laisvė reiškia ne ką kita, kaip sugebėjimą daryti sprendimus žinant dalyką. Tuo būdu, kuo laisvesnis yra žmogaus sprendimas tam tikro klausimo atžvilgiu, su tuo didesniu būtinumu bus nulemiamas šito sprendimo turinys; tuo tarpu kai abejojimas, kurio pagrindas yra nežinojimas ir kuris lyg ir laisvai renkasi tarp daugelio įvairių ir vienas kitam prieštaraujančių galimų sprendimų, tuo pačiu įrodo savo nelaisvę, savo pajungtumą tam dalykui, kurį jis kaip tik turėtų pajungti sau. Vadinasi, laisvė yra gamtos būtinumų (Naturnotwendigkeiten) pažinimu pagrįstas viešpatavimas ant mūsų pačių ir ant išorinės gamtos, todėl ji yra būtinas istorinio vystymosi produktas. Pirmieji iš gyvulių pasaulio išsiskyrę žmonės buvo visuose esmingiausiuose dalykuose taip pat nelaisvi, kaip ir patys gyvuliai, bet kiekvienas žingsnis pirmyn kultūros kelyje buvo žingsnis į laisvę. Žmonijos istorijos slenkstyje buvo atrastas mechaninio judėjimo pavertimas šiluma: ugnies gavimas trynimu; lig šiol praslinkusio vystymosi laikotarpio pabaigoje buvo atrastas šilumos pavertimas mechaniniu judėjimu: garo mašina. — Bet nepaisant milžiniško išvaduojamojo perversmo, kurį daro socialiniame pasaulyje garo mašina, — šis perversmas dar nėra nė įpusėjęs, — vis dėlto netenka abejoti, kad ugnies gavimas trynimu dar pralenkia garo mašiną savo pasauliniu-istoriniu, išvaduojančiu poveikiu žmonijai. Juk ugnies gavimas trynimu pirmą kartą suteikė žmogui viešpatavimą tam tikrai gamtos jėgai ir tuo galutinai atskyrė žmogų nuo gyvulių pasaulio. Garo mašina niekuomet negalės sukelti tokio milžiniško šuolio žmonijos vystymesi, nors ji mums ir yra atstovė visų tų didžiulių, su ja susijusių gamybinių jėgų, su kurių pagalba tik ir darosi galima įgyvendinti visuomeninę santvarką, kurioje nebebus jokių klasinių skirtumų, jokių rūpesčių dėl individualinio egzistavimo priemonių ir kurioje pirmą kartą galima bus kalbėti apie tikrąją žmogaus laisvę, apie gyvenimą harmonijoje su pažintais gamtos dėsniais. Kokia jauna dar tėra visa žmonijos istorija ir kaip juokinga būtų skirti mūsų dabartinėms pažiūroms bet kokią absoliutinę reikšmę, matyti jau iš to paprasto fakto, kad visa ligšiolinė istorija gali būti apibūdinta kaip istorija, apimanti laikotarpį, prasidedantį nuo to, kad buvo praktiškai atrastas mechaninio judėjimo pavertimas šiluma, iki buvo atrastas šilumos pavertimas mechaniniu judėjimu.
Ponas Diuringas istoriją traktuoja, žinoma, kitaip. Tikrovės filosofijai ji, kaip suklydimų, tamsumo ir šiurkštumo, smurto ir pavergimo istorija, aplamai imant, yra gana šlykštus dalykas; o skyrium imant, ji dalijasi į du didelius skyrius, būtent: 1) nuo sau pačiam lygaus materijos būvio iki prancūzų revoliucijos ir 2) nuo prancūzų revoliucijos iki p. Diuringo. Be to, XIX amžius lieka „dar savo esme reakcingas, o intelektualiniu požiūriu jis net reakcingesnis (!) už XVIII amžių“, nors savo įsčiose jis jau nešioja socializmą, o tuo pačiu ir „užuomazgą milžiniškesnio pertvarkymo už tą, kurį sugalvojo (!) prancūzų revoliucijos pirmtakai ir didvyriai“. Tikrovės filosofijos paniekinama pažiūra į visą ligšiolinę istoriją pateisinama šitokiu būdu: „Keli tūkstančiai metų, kurių atžvilgiu yra galima, rašytinių paminklų dėka, istorinė retrospekcija, drauge su jų lig šiol sukurta žmonijos santvarka neturi didelės reikšmės, pagalvojus apie būsimųjų tūkstantmečių eilę... Žmonių giminė, kaip visuma, dar tebėra labai jauna, ir jei kada nors mokslinė retrospekcija operuos ne tūkstančiais, bet dešimtimis tūkstančių metų, tai dvasiškai nesubrendęs, vaikiškas mūsų institutų būvis turės neginčijamą savaime suprantamos prielaidos reikšmę, sprendžiant apie mūsų laiką, kuris bus tuomet vertinamas kaip žila senovė“.
Ilgiau nesustodami ties paskutinio sakinio tikrai „savita kalbos sandara“, mes padarysime tik dvi pastabas. Pirma, ta „žila senovė“ visomis aplinkybėmis liks visoms būsimosioms kartoms nepaprastai įdomi istorinė epocha, nes ji sudaro viso paskesnio aukštesniojo išsivystymo pagrindą, nes jos išeities taškas yra žmogaus išsiskyrimas iš gyvulių pasaulio, o jos turinys — įveikimas tokių sunkumų, su kokiais būsimieji asocijuotieji žmonės jau niekuomet nesusidurs. Antra, palyginti su ta žila senove būsimieji istorijos laikotarpiai, laisvi nuo šių sunkumų ir kliūčių, žada neregėtą mokslinę, techninę ir visuomeninę pažangą; ir, bet kuriuo atveju, būtų nepaprastai keista pasirinkti tos žilos senovės pabaigą tinkamu momentu duoti pamokymus būsimiems tūkstantmečiams, pasinaudojant galutinėmis paskutinės instancijos tiesomis, nekintamomis tiesomis ir iki šaknų prasiskverbiančiomis koncepcijomis, kurios atidengtos remiantis dvasiškai nesubrendusiu, vaikišku mūsų tokio „atsilikusio“ ir „reakcingo“ amžiaus būviu. Iš tikrųjų, reikia būti filosofijoje Richardu Vagneriu, — tik be jo talento, — kad galima būtų nematyti, jog visi paniekinamieji išpuoliai, nukreipti prieš visą ligšiolinį istorinį vystymąsi, tiesiogiai liečia taip pat ir tariamai paskutinį to vystymosi rezultatą, vadinamąją tikrovės filosofiją.
Vienas iš būdingiausių naujo, iki šaknų prasiskverbiančio mokslo pavyzdžių yra skyrius, kuriame kalbama apie gyvenimo individualizaciją ir jo vertės pakilimą. Čia per ištisus tris skirsnius nesulaikoma srove verda ir kunkuliuoja orakuliška banalybė. Deja, mums tenka apsiriboti keliomis trumpomis ištraukomis.
„Kiekvieno pojūčio, o kartu su tuo visų subjektyviųjų gyvenimo formų gilesnė esmė remiasi būvių skirtumu... Bet pilnam (!) gyvenimui galima be tolesnių paaiškinimų (!) parodyti, kad ne sustingimo būvis, o perėjimas iš vienos gyvenimo padėties į kitą yra kaip tik toji sąlyga, kurios dėka pakyla gyvenimo jausmas ir išsivysto turintieji lemiamą reikšmę dirginimai... Maždaug sau pačiam lygus, taip sakant, inertinis būvis, lyg ir esantis toje pačioje pusiausvyros padėtyje, kokio bebūtų jis pobūdžio, — neturi didelės reikšmės būčiai justi.. Įprotis ir, taip sakant, įsigyvenimas į tokį būvį paverčia tą būvį kažkuo visiškai indiferentišku ir abejingu, kažkuo, kas nelabai tesiskiria nuo mirties būvio. Geriausiu atveju čia dar prisideda, kaip tam tikras neigiamas gyvenimo pasireiškimas, nuobodulio kančia... Sustingusiame gyvenime gęsta bet kokia individų ir tautų aistra ir bet koks jų domėjimasis būtimi. Tačiau tik vadovaujantis mūsų skirtumo dėsniu galima paaiškinti visus šiuos reiškinius“.
Tiesiog nuostabu, kaip greitai „p. Diuringas fabrikuoja savo iš pat pagrindų savotiškas išvadas. Ką tik buvo išversta į tikroves filosofijos kalbą ta nuvalkiota frazė, kad ilgai trunkąs to paties nervo dirginimas arba to paties dirginimo pratęsimas nuvargina kiekvieną nervą, bei kiekvieną nervų sistemą ir kad, vadinasi, normaliame būvyje turi būti nervų dirginimų pertrauka bei dirginimų pakeitimas (faktas, apie kurį jau nuo seniai galima pasiskaityti bet kuriame fiziologijos vadovėlyje ir kuris yra žinomas kiekvienam filisteriui iš savo patyrimo). Bet nespėjo p. Diuringas šią senų seniausią ir visiškai lėkštą mintį įvilkti į paslaptingą cituojamos frazės formą: „kiekvieno pojūčio gilesnė esmė remiasi būvių skirtumu“, — kaip ši banalybė jau pavirto „mūsų skirtumo dėsniu“. Ir šis skirtumo dėsnis „visiškai paaiškina“ visą eilę reiškinių, kurie ir vėl tėra tik pojūčių keitimosi malonumo iliustracijos bei pavyzdžiai, — o tai nėra reikalo aiškinti net paprasčiausiam filisteriškam protui ir tai nė per atomą daugiau nepaaiškėja nuo to, kad remiamasi tariamuoju skirtumo dėsniu.
Bet tuo dar toli gražu neišsemiamas iki šaknų prasiskverbiantis „mūsų skirtumo dėsnio“ pobūdis. „Gyvenimo laikotarpių kaita ir su tuo susijęs gyvenimo sąlygų keitimasis duoda labai tinkamą pavyzdį mūsų skirtumo principui vaizdžiai išaiškinti. Kūdikis, berniukas, jaunuolis ir vyras savo gyvenimo pajautimo jėgą tam tikru momentu patiria ne tiek tų jau fiksuotų būvių dėka, kuriuos jie gyvena, kiek perėjimo iš vieno būvio į kitą epochų dėka“. Bet tai dar ne viskas: „mūsų skirtumo dėsnis gali rasti dar tolesnį pritaikymą, jei bus atsižvelgta į tą faktą, kad kartoti tai, kas jau išmėginta ar padaryta, yra visiškai neįdomu“. O dabar skaitytojas jau pats gali įsivaizduoti visas orakuliškas nesąmones, kurių išeities taškas yra gilūs ir iki šaknų prasiskverbiantieji teiginiai, kaip kad aukščiau pateiktieji. Ir p. Diuringas, žinoma, gali savo knygos gale iškilmingai paskelbti: „Gyvenimui įvertinti ir jo vertei pakelti skirtumo dėsnis įgavo lemiamą tiek teorinę, tiek ir. praktinę reikšmę!“ Jis turi tokią pat reikšmę ir p. Diuringui vertinant dvasinę savo publikos vertę: jis, tur būt, yra tos nuomonės, kad šią publiką sudaro vien tik asilai ar filisteriai.
Toliau mums siūlomos tokios nepaprastai praktiškos gyvenimo taisyklės: „Priemonės bendram susidomėjimui gyvenimu išlaikyti“ (puikus uždavinys filisteriams ir norintiems jais tapti!) „pasireiškia tuo, kad atskiriems, taip sakant, elementariems interesams, iš kurių susideda visuma, būtų leista vystytis arba vienas kitą pakeisti sutinkamai su natūraliais laiko matais. Lygiai taip pat galima ir vienu metu, esant tam pačiam būviui, naudotis skale, apibūdinančia žemesnių ir lengviau patenkinamų dirginimų pakeitimą aukštesniais ir ilgiau veikiančiais dirginimais, kad būtų išvengta visiškai neįdomių spragų susidarymo. Be to, reikia stengtis savivališkai netelkti ir neforsuoti įtampų, atsirandančių natūraliu būdu ar normalioje visuomeninio egzistavimo eigoje, ir netenkinti jų tuoj pat kad ir mažiausiam dirginimui esant, kas sudaro priešingą iškrypimą ir taip pat kliudė malonumą teikiančiam poreikiui atsirasti. Natūralaus ritmo išlaikymas čia, kaip ir kitais atvejais, yra harmoningo ir viliojančio judesio prielaida. Nereikia taip pat kelti sau neišsprendžiamo uždavinio — mėginti pratęsti kurios nors padėties sukeliamą dirgį už gamtos ar aplinkybių atmatuoto laiko ribų“, ir t. t. Jei koks nors neišmanėlis įsigeistų pasinaudoti, kaip taisykle „gyvenimui išmėginti“, šiais iškilmingais filisteriškais gudragalviaujančio apie lėkščiausias banalybes pedanto pranašavimais, tai jam, šiaip ar taip, netektų skųstis „visiškai neįdomiomis spragomis“. Jam tektų visą savo laiką gaišti tinkamam malonumų parengimui ir jų tvarkymui, o patiems malonumams jam nebeliktų nė vienos laisvos valandėlės.
Mes turime išmėginti gyvenimą, pilną gyvenimą. Tik du dalykus uždraudžia mums p. Diuringas: viena, „nevalyvumą, susijusį su įpročiu rūkyti tabaką“, antra, gėralus ir valgius, „kurie sukelia šlykštų susijaudinimą arba iš viso pasižymi tokiomis savybėmis, kurios atstumia nuo jų švelnesnį pojūtį“. Bet kadangi p. Diuringas savo politinės ekonomijos kurse gieda ditirambus degtindarystei, tai degtinės jis jau jokiu būdu negali priskirti prie šių gėralų; vadinasi, mes turime padaryti išvadą, kad jo draudimas teliečia tik vyną ir alų. Belieka jam uždrausti dar ir mėsą, ir tada tikrovės filosofija jis pakels į tokį pat lygį, kuriame taip sėkmingai darbavosi šviesaus atminimo Gustavas Struvė, — į gryno vaikiškumo lygį.
Beje, kaip tik svaiginamųjų gėralų atžvilgiu p. Diuringas galėtų būti liberališkesnis. Žmogus, kuris, kaip jis pats prisipažįsta, vis dar nebegali rasti tilto iš statiškumo į dinamiškumą, turi visišką pagrindą teisti nuolaidžiai, jei koks vargdienis per dažnai išmes burnelę ir dėl to taip pat bergždžiai ieškos tilto iš dinamiškumo į statiškumą.
[1] Baudžiamasis kodeksas, 60 str.
[2] Napoleono kodeksas — 1804 metais Napoleono Bonaparto iš prancūzų revoliucijos Code civil (Civilinio kodekso) sudarytas civilinių įstatymų rinkinys.
[3] — platus Romos imperijos įstatymų rinkinys, išleistas VI amžiuje.