Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Mes jau turėjome ne vieną progą susipažinti su p. Diuringo metodu. Jo metodą sudaro tai, kad kiekviena pažinimo objektų grupė suskaidoma į tariamai paprasčiausius jų elementus, šiems elementams pritaikomos tokios pat paprastos, tariamai savaime aiškios aksiomos ir po to operuojama šiuo būdu pasiektais rezultatais. Todėl ir klausimus iš visuomeninio gyvenimo srities „reikia spręsti aksiomiškai, pagal atskiras paprastas, pagrindines formas, tarytum čia būtų kalbama apie paprastas... pagrindines matematikos formas“: Ir tuo būdu matematinio metodo pritaikymas istorijai, moralei ir teisei turi ir čia duoti mums matematinį pasiektų rezultatų tikrumą, turi suteikti šiems rezultatams tikrų, nekintamų tiesų pobūdį.
Tai tėra tik kita forma seno mėgstamo ideologinio metodo, vadinamo dar aprioriniu, pagal kurį bet kokio daikto savybės pažįstamos ne atskleidžiant jas pačiame daikte, bet logiškai išvedant jas iš daikto sąvokos. Pirma, remiantis daiktu, sukuriama daikto sąvoka; paskui viskas apverčiama aukštyn kojomis, ir daikto atvaizdas, jo sąvoka paverčiama paties daikto matu. Dabar jau nebe sąvoka turi prisiderinti prie daikto, bet daiktas turi prisiderinti prie sąvokos. Pono Diuringo veikale vietoj sąvokos figūruoja paprasčiausieji elementai, paskutinės abstrakcijos, iki kurių jis sugeba prieiti, bet tai dalyko esmės nė kiek nekeičia: paprasčiausieji elementai, geriausiu atveju, turi grynai loginę prigimtį. Vadinasi, tikrovės filosofija ir čia pasirodo esanti gryna ideologija, tikrovės išvedimas ne iš jos pačios, o iš vaizduotės.
Kas įvyksta, kai toks ideologas pradeda kurti moralę ir teisę ne iš aplinkinių žmonių tikrų visuomeninių santykių, bet iš „visuomenės“ sąvokos arba iš vadinamųjų paprasčiausių jos elementų? Iš kur jis ima medžiagos tai kūrybai? Tai, matyti, dvejopos rūšies dalykai: pirma, tai tie menki realaus turinio likučiai, kurie, gal būt, dar išliko tose pagrindu paimtose abstrakcijose, o antra, tai tas turinys, kurį mūsų ideologas įneša iš savo paties sąmonės. O ką gi jis savo sąmonėje randa? Daugiausia moralines ir teisines pažiūras, kurios yra daugiau ar mažiau atitinkama visuomeninių bei politinių santykių, kuriuose jis gyvena, išraiška — teigiama ar neigiama, patvirtinimo ar kovos prasme; toliau jis, galimas dalykas, randa vaizdinių, paimtų iš atitinkamos literatūros, ir pagaliau gal dar kokius nors asmeninius užgaidus. Mūsų ideologas gali išsisukinėti kaip tinkamas: istorinė realybė, jo išmesta per duris, vėl grįžta pro langą. Įsivaizduodamas, kad jis kuria dorovės ir teisės mokymą visiems pasauliams ir visiems laikams, jis iš tikrųjų teduoda iškraipytą, — nes tas mokymas yra atitrūkęs nuo savo realaus pagrindo, — tarytum įgaubtame veidrodyje, aukštyn kojomis pastatytą konservatyvinių ar revoliucinių savo laiko srovių atspindį.
Taigi, p. Diuringas suskaido visuomenę į paprasčiausius jos elementus, ir čia pasirodo, kad paprasčiausioji visuomenė susideda bent iš dviejų žmonių. Su šiais dviem individais p. Diuringas ima operuoti aksiomiškai. Ir čia visiškai savaime gaunama pagrindinė moralės aksioma: „dvi žmogiškos valios, kaip tokios, yra visiškai lygios viena kitai, ir nė viena iš jų negali pateikti kitai jokių teigiamų reikalavimų“. Tuo pačiu yra „apibūdinta pagrindinė moralinio teisingumo forma“, lygiai kaip ir pagrindinė juridinio teisingumo forma, nes „principinių teisės sąvokų išvystymui mums tereikia tik visiškai paprasto ir elementaraus dviejų žmonių santykio“.
Teigimas apie dviejų žmonių arba dviejų žmogiškųjų valių, kaip tokių, visišką lygybę — ne tik nėra aksioma, bet yra net labai smarkus perdėjimas. Du žmonės, net kaip tokie, gali pirmiausia būti nelygūs pagal lytį, ir šis paprastas faktas tuoj pat atveda mus prie to, kad paprasčiausi visuomenės elementai, — jei mes bent akimirkai rimtai pažiūrėsime į šį vaikišką samprotavimą, — yra ne du vyrai, bet vyras ir moteris, kurie sudaro šeimą, tą paprasčiausią ir pirminę gamybos tikslams sudaromo visuomeninio ryšio formą. Tai p. Diuringui niekaip negali patikti. Nes, pirma, jam reikia, kad abu visuomenės steigėjai būtų kiek galint labiau sulyginti, o antra, net ir p. Diuringas nesugebėtų iš pirmykštės šeimos sukurti moralinę ir teisinę vyro ir moters lygybę. Taigi, viena iš dviejų: arba socialinė p. Diuringo molekulė, iš kurios dauginimosi būdu turi būti sudaryta visa visuomenė, iš anksto yra pasmerkta žūti, nes du vyrai savo tarpe niekuomet nesutvers vaiko, arba mes turime įsivaizduoti juos kaip dviejų šeimų galvas. Pastaruoju atveju visa paprastoji pagrindinė schema virsta savo priešybe: vietoj žmonių lygybės ji, geriausiu atveju, įrodo šeimų galvų lygybę, o kadangi moteris čia ignoruojama, tai ši schema, be to, dar liudija ir apie moters pajungimą.
Mes čia turime pranešti skaitytojui nemalonią žinią: nuo šiol gana ilgą laiką jis negalės nusikratyti šiais dviem šauniais vyrais. Visuomeninių santykių srityje jie vaidina tokį pat vaidmenį, kokį lig šiol vaidino kitų dangaus kūnų gyventojai, kuriais mes, reikia tikėtis, jau nusikratėme. Kai tik tenka spręsti kokį nors politinės ekonomijos, politikos ir kt. klausimą, bemalant atsiranda tie du vyrai ir per vieną akimirką išsprendžia klausimą „aksiomiškai“. Koks tai nuostabus, kūrybiškas, sistemas kuriantis mūsų tikrovės filosofo atradimas! Bet, deja, pagerbdami tiesą, mes turėsime pasakyti, kad ne jis atrado tuos du vyrus. Jie yra bendras viso XVIII amžiaus laimėjimas. Jie jau sutinkami Ruso traktate apie nelygybę (1754 m.), kuriame jie, tarp kitko, aksiomiškai įrodo kaip tik priešingą tam, ką teigia p. Diuringas. Jie vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį politekonomų — nuo Adomo Smito iki Rikardo — teorijose; bet čia jie nėra lygūs bent tuo atžvilgiu, kad kiekvienas iš jų verčiasi savo atskiru darbu — dažniausiai tai medžiotojas ir žvejys — ir kad jie tarpusavyje mainosi savo produktais. Be to, per visą XVIII amžių jie tarnauja daugiausia kaip paprastas aiškinamasis pavyzdys, ir p. Diuringo originalumą tesudaro tik tai, kad jis šį iliustratyvinį metodą paverčia pagrindiniu bet kokio visuomeninio mokslo metodu ir visų istorinių visuomeninių formų mastu. Labiau palengvinti sau „griežtai mokslinį daiktų ir žmonių supratimą“, žinoma, yra negalima.
Bet sukurti pagrindinei aksiomai, — kad du žmonės ir jų valios yra visiškai lygūs vienas kitam ir kad nė vienas iš jų negali įsakinėti ką nors kitam, — tokiam reikalui tinka anaiptol ne pirmieji du pasitaikę vyrai. Tai turi būti tokie du žmonės, kurie būtų tiek laisvi nuo bet kurios tikrovės, nuo visų žemėje esančių nacionalinių, ekonominių, politinių ir religinių santykių, nuo visų lytinių ir asmeninių ypatybių, kad iš jų abiejų nebelieka nieko, išskyrus pliką sąvoką „žmogus“, ir tada jie, žinoma, yra „visiškai lygūs“. Vadinasi, tai yra dvi tikros šmėklos, iššauktos to paties p. Diuringo, kuris visur suuodžia ir iškelia aikštėn „spiritistinius“ polinkius. Abi šios šmėklos turi, žinoma, daryti viską, ką joms įsako jų iššaukėjas, bet kaip tik dėl to visos jų išdaigos visiškai nedomina likusiojo pasaulio.
Tačiau pasekime p. Diuringo aksiomatiką kiek toliau. Abi valios negali viena kitai pateikti jokių teigiamų reikalavimų. Jei vis dėlto viena iš jų tai padaro ir savo reikalavimą paremia jėga, tai atsiranda neteisingumo būvis, ir su šios pagrindinės schemos pagalba p. Diuringas aiškina, kas yra neteisingumas, prievarta, vergovė, — trumpai tariant, aiškina visą ligšiolinę, smerktiną istoriją. Tuo tarpu jau Ruso aukščiau nurodytame veikale kaip tik su tų dviejų vyrų pagalba tiek pat aksiomiškai įrodinėjo kažką visiškai priešingo, būtent: kad iš dviejų subjektų, A ir B, pirmasis gali pavergti antrąjį ne prievarta, o tik pastatęs B į tokią padėtį, kurioje šis negali apsieiti be A, — pažiūra, kuri p. Diuringui, tiesą sakant, yra per daug jau materialistinė. Todėl išnagrinėkime tą patį klausimą šiek tiek iš kitokios pusės. Du žmonės, kuriuos ištiko laivo katastrofa, pateko į negyvenamą salą ir sukuria ten visuomenę. Abiejų valios formaliai yra visiškai lygios, ir abu tai pripažįsta. Bet materialiniu atžvilgiu tarp jų yra didelė nelygybė: A — ryžtingas ir energingas, B — neryžtingas, tingus ir ištižęs; A — sumanus, B — kvailas. Ar daug laiko prireiks tam, kad, kaip taisyklė, A primestų savo valią B, iš pradžių jį įtikindamas, paskui remdamasis įsigalėjusiu įpročiu, bet visuomet laisvo sutikimo forma? Tačiau, ar čia išlaikyta laisvo sutikimo forma, ar ji grubiai paminta po kojų, — vergovė lieka vergove. Laisvas pasidavimas vergovėn pastebimas per visus viduramžius, o Vokietijoje dar ir po Trisdešimties metų karo. Kai Prūsijoje po 1806 ir 1807 metų karinių pralaimėjimų buvo panaikinta baudžiava, o kartu su ja ir maloningųjų ponų prievolė rūpintis savo valdiniais vargo, ligos ir senatvės atveju, valstiečiai kreipėsi į karalių su peticijomis, prašydami palikti juos baudžiauninkais, nes kas gi rūpinsis jais vargo atveju? Vadinasi, dviejų vyrų schema „taikoma“ tiek pat nelygybei ir vergovei, kiek ir lygybei bei savitarpio pagalbai, o kadangi mes, kad neišmirtų visuomenė, turime pripažinti juos šeimų galvomis, tai schemoje jau yra numatyta ir paveldimoji vergovė.
Tačiau atidėkime visus tuos samprotavimus kuriam laikui į šalį. Sakykime, kad p. Diuringo aksiomatika mus įtikino ir kad mes esame nepaprastai sužavėti visišku abiejų valių lygiateisiškumu, „bendru žmogiškuoju suverenumu“, „individo suverenumu“, — visa ta tikrai prašmatnia frazeologija, palyginti su kuria nieko nereiškia net Štirnerio „Vienintelis“ su jo nuosavybe [1], nors ir jis į šį reikalą yra įnešęs savo kuklų indėlį. Taigi, visi mes dabar esame visiškai lygūs ir nepriklausomi. Ar visi? Ne, vis dėlto ne visi. Pasitaiko ir „leistinos priklausomybės“ atsitikimų, bet jie paaiškinami „priežastimis, kurių tenka ieškoti ne abiejų valių, kaip tokių, veikloje, o trečioje srityje, pavyzdžiui, — kai kalbama apie vaikus, — jų nepakankamo apsisprendimo srityje“.
Iš tikrųjų! Priklausomybės priežasčių tenka ieškoti ne abiejų valių, kaip tokių, veikloje! Žinoma, ne joje, nes vienai valiai kaip tik trukdoma išvystyti savo veiklą! Tų priežasčių reikia ieškoti trečioje srityje! O kas yra ta trečioji sritis? Tai — vienos nuslopintos valios, kaip nepakankamos, konkretus apibrėžtumas! Mūsų tikrovės filosofas taip nutolo nuo tikrovės, kad, palyginti su abstrakčiu ir tuščiu terminu „valia“, tos valios tikrasis turinys, būdingas jos apibrėžtumas jam jau yra „trečioji sritis“. Šiaip ar taip, mes turime konstatuoti, kad lygiateisiškumas turi savo išimtį. Jis negalioja tokiai valiai, kuriai yra būdingas nepakankamas apsisprendimas. Atsitraukimas Nr. 1.
Toliau. „Kur viename asmenyje yra sujungti žvėris ir žmogus, ten antro, visiškai žmogiško asmens vardu galima paklausti, ar jo veikimo būdas turi būti toks pat, kaip ir tuo atveju, jei viena prieš kitą stovėtų, taip sakant, tik žmogiškosios asmenybės... Todėl mūsų prielaida dėl dviejų morališkai nelygių asmenų, kurių vienas kuria nors prasme turi ką nors bendro su tikruoju žvėrišku charakteriu, yra tipiška pagrindinė forma visiems santykiams, galintiems šio skirtumo pagrindu atsirasti... žmonių grupių viduje ir tarp tokių grupių“. Tegu dabar skaitytojas pats perskaitys po šių bejėgiškų atsikalbinėjimų pateiktą graudingą tiradą, kurioje p. Diuringas kiek įmanydamas išsisukinėja, lyg jėzuitų kunigas, siekdamas kazuistiškai nustatyti, kaip toli gali nueiti žmogiškasis žmogus prieš žvėriškąjį žmogų, kaip toli jis gali šio pastarojo atžvilgiu taikyti nepasitikėjimą, karišką gudrybę, griežtas ir net teroristines priemones, o taip pat apgaulę, — kartu nė kiek nenusižengdamas nekintamai moralei.
Vadinasi, lygybė išnyksta ir tuo atveju, kai du žmonės yra „morališkai nelygūs“. Tokiu atveju visai nevertėjo šaukti į sceną dviejų visiškai lygių vyrų, nes nėra dviejų asmenų, kurie būtų visiškai lygūs moraliniu atžvilgiu. Tačiau, sakoma mums, nelygybė pasireiškianti tuo, kad viena asmenybė yra žmogiška, o antrojoje slypi žvėris. Bet jau pats faktas, kad žmogus yra kilęs iš gyvūnijos, sąlygoja tai, jog žmogus niekuomet visiškai neatsikratys gyvuliui būdingomis savybėmis, ir, vadinasi, čia tegali būti kalbama tik apie įvairų gyvuliškumo ar žmogiškumo laipsnį. Žmonijos „suskirstymas į dvi griežtai skirtingas grupes, į žmogiškuosius žmones ir žmones-žvėris, į gerus ir blogus, į avis ir ožius, — tokį suskirstymą pripažįsta, be tikrovės filosofijos, dar tik krikščionybė, kuri visiškai nuosekliai turi ir savo dangiškąjį teisėją, kuris tą skirstymą atlieka. Bet kas gi bus aukščiausiasis teisėjas tikrovės filosofijoje? Reikia manyti, kad šis klausimas bus išspręstas taip, kaip jis praktiškai sprendžiamas krikščionybėje, kur dievobaimingos avelės pasiima sau — ir gana sėkmingai — aukščiausiojo teisėjo vaidmenį savo pasaulietiškiems artimiesiems — „ožiams“ teisti. Tikrovės filosofų sekta, jeigu ji kada nors atsiras, šiuo atžvilgiu tikriausiai nenusileis tyliausiems šventeivoms. Beje, mums tai ir nesvarbu; mus tedomina tik pripažinimas, kad dėl moralinės žmonių nelygybės, iš lygybės vėl nieko neišeina. Atsitraukimas Nr. 2.
Einame toliau. „Jei vienas vadovaujasi tiesa ir mokslu, o kitas — kokiais nors prietarais, tai... kaip taisyklė, turi kilti tarpusavio trynimasis... Esant tam tikram nesugebėjimo, šiurkštumo ar piktų charakterio polinkių laipsniui, visuomet turį įvykti susidūrimas... Prievarta yra kraštutinė priemonė ne tik vaikų ir pamišėlių atžvilgiu. Ištisų natūralių žmonijos grupių ir kultūringų klasių charakteris gali sukelti neišvengiamą būtinumą pajungti jų priešišką, dėl savo iškrypimo, valią, siekiant įvesti ją į visuomeninio bendravimo rėmus. Svetima valia ir šiuo atveju pripažįstama lygiateise, bet dėl iškrypusio jos žalingos ir priešiškos veiklos pobūdžio ji sukėlė reikalą išlyginti ją, ir jeigu jai taikoma prievarta, tai čia tėra tik grįžtamas jos pačios neteisingumo poveikis“.
Vadinasi, užtenka ne tik moralinės, bet ir protinės nelygybės, kad būtų pašalinta dviejų valių „visiška lygybė“ ir nustatyta tokia moralė, kuria galima pateisinti visus gėdingus civilizuotųjų valstybių-plėšikų veiksmus atsilikusių tautų atžvilgiu, įskaitant carinės Rusijos žvėriškumus Turkestane. Kai 1873 metų vasarą generolas Kaufmanas užpuolė totorių jomudų gentį, sudegino jų palapines ir įsakė sukapoti jų žmonas bei vaikus, — „pagal gerąjį kaukaziečių paprotį“, kaip buvo pasakyta įsakyme, — jis taip pat tvirtino, kad priešiškos, dėl savo iškrypimo, jomudų valios pajungimas, siekiant vesti ją į visuomeninio bendravimo rėmus, pasidaręs neišvengiamu būtinumų ir kad jo pavartotos priemonės buvusios tikslingiausios; o kas nori kokio nors tikslo, tas turi norėti ir priemonių jam pasiekti. Tačiau jis nebuvo toks žiaurūs, kad be to dar tyčiotųsi iš jomudų ir sakytų, jog, naikindamas juos išlyginimo sumetimais, jis tuo kaip tik pripažįstąs jų valią lygiateisiška. Ir vėl šiame konflikte išrinktieji žmonės, tariamai besiremiantieji tiesa ir mokslu, — taigi, galų gale tikrovės filosofai, — turi spręsti, kas yra prietaras, šiurkštumas, pikti būdo polinkiai, o taip pat spręsti, kada būtent išlyginimo tikslais reikalinga prievarta ir pajungimas. Tuo būdu lygybė dabar pavirto išlyginimu su prievartos pagalba, ir pirmoji valia pripažįsta antrosios lygiateisiškumą, ją pajungdama. Atsitraukimas Nr. 3, kuris čia jau pereina į gėdingą bėgimą.
Tarp kitko pastebėsime: frazė, kad svetima valia pripažįstama lygiateisiška kaip tik išlyginant su prievartos pagalba, tėra tik iškraipymas Hegelio teorijos, pagal kurią bausmė esanti nusikaltėlio teisė: „Kad bausmė traktuojama kaip turinti savyje nusikaltėliui priklausančią teisę, tuo jis pagerbiamas kaip protinga būtybė“ („Rechtsphilosophie“ [2], § 100, pastaba).
Čia mes galime sustoti. Būtų bereikalingas darbas sekti dar toliau paskui p. Diuringą, norint matyti, kaip jis pats griauna dalimis taip aksiomiškai jo nustatytą lygybę, bendrą žmogiškąjį suverenumą ir t. t.; kaip jis, įsigudrinęs sukurti visuomenę tik iš dviejų vyrų, vis dėlto valstybei sukurti yra priverstas pritraukti dar trečiąjį, nes, — trumpai išdėstant dalyką, — be šio trečiojo neįmanomi jokie daugumos sprendimai, o be tokių sprendimų — vadinasi, ir be daugumos viešpatavimo mažumai — negali egzistuoti nė viena valstybė; kaip jis po to palaipsniui pasuka į ramesnį savo „socialitarinės“ ateities valstybės kūrimo farvaterį, kur mes dar turėsime garbės vieną gražų rytą jį aplankyti. Mes galėjome pakankamai įsitikinti, kad visiška dviejų valių lygybė yra tik tol, kol abi šios valios nieko nenori, bet vos tik jos nustoja buvusios abstrakčios žmogiškosios valios ir pavirsta tikromis individualiomis valiomis, dviejų tikrų žmonių valiomis, — lygybė tuoj pat išnyksta. Mes matėme, kad vaikystė, beprotybė, vadinamieji žvėriški būdo bruožai, tariamieji ir priskiriamieji prietarai, spėjamasis nesugebėjimas vienoje pusėje ir tariamasis žmoniškumas, tiesos ir mokslo supratimas kitoje, — žodžiu tariant, bet kuris abiejų valių ir jas lydinčių intelektų kokybės skirtumas pateisina žmonių nelygybę, kuri gali prieiti iki pavergimo. Kyla klausimas, ko gi mes dar galime reikalauti, jei p. Diuringas taip pagrindinai ir iki pat pamatų sugriovė jo paties pastatytąjį lygybės rūmą?
Bet jei mes ir atmetame p. Diuringo lėkštą ir nerangų lygybės idėjos traktavimą, tai tuo mes dar neatmetame pačios tos idėjos, kuri, ypač Ruso dėka, suvaidino tam tikrą teorinį vaidmenį, o didžiosios revoliucijos [3] metu ir po jos — praktiškai politinį vaidmenį, kuri taip pat ir dabar tebevaidina beveik visų šalių socialistiniame judėjime žymų agitacinį vaidmenį. Mokslinio šios idėjos turinio išaiškinimas nusakys ir jos vertingumą proletarinei agitacijai.
Supratimas, kad visi žmonės, kaip žmonės, turi kažką bendro ir kad jie, kiek siekia tas bendrumas, yra taip pat lygūs, savaime suprantama, yra labai senas. Bet nuo šio supratimo visiškai skiriasi šiuolaikinis lygybės reikalavimas. Šį reikalavimą veikiau sudaro tai, kad iš tos bendros žmonių savybės, jog jie yra žmonės, iš žmonių, kaip žmonių, lygybės išvedama teisė į lygią politinę ir — atitinkamai — socialinę visų žmonių, arba bent visų tam tikros valstybės piliečių, arba visų tam tikros visuomenės narių reikšmę. Tam, kad iš pirmykščio santykinės lygybės supratimo būtų padaryta išvada dėl lygiateisiškumo valstybėje ir visuomenėje, kad ši išvada atrodytų net kažkas natūralu, savaime suprantama, — turėjo praeiti ir iš tikrųjų praėjo ištisi tūkstančiai metų. Seniausiais laikais pirmykštėse bendruomenėse geriausiu atveju galėjo būti bendruomenės narių lygiateisiškumas; moterys, vergai, svetimšaliai, savaime suprantama, neįėjo į šių lygiateisių žmonių skaičių. Pas graikus ir romėnus žmonių nelygybė vaidino kur kas didesnį vaidmenį, negu jų lygybė bet kuriuo atžvilgiu. Senovės žmonėms būtų atrodžiusi beprotiška mintis, kad graikai ir barbarai, laisvieji ir vergai, valstybės piliečiai ir tie, kurie tik naudojasi jos globa, Romos piliečiai ir Romos valdiniai (imant pastarąjį žodį plačiąja prasme), — kad visi jie gali pretenduoti į lygią politinę reikšmę. Romos imperijos laikais visi šie skirtumai pamažu išnyko, išskyrus skirtumą tarp laisvojo ir vergo; tuo būdu, bent laisviesiems, atsirado toji privačių asmenų lygybė, kurios pagrindu išsivystė romėnų teisė, tobuliausia iš visų mums žinomų privatine nuosavybe paremtos teisės formų. Bet kol egzistavo priešingumas tarp laisvojo ir vergo, tol negalėjo būti nė kalbos apie teisines išvadas, išplaukiančias iš bendros žmonių lygybės; tai mes dar neseniai matėme vergvaldinėse Šiaurės Amerikos Sąjungos valstijose.
Krikščionybė žinojo tik vieną visų žmonių lygybę, būtent — pirmagimės nuodėmės lygybę, ir tai visiškai atitiko jos, kaip vergų ir engiamųjų religijos, pobūdį. Greta to ji geriausiu atveju pripažino dar išrinktųjų lygybę, kuri betgi buvo iškeliama tik pačioje pradžioje. Turto bendrumo žymes, kurių taip pat aptinkama pradinėje naujosios religijos stadijoje, galima veikiau paaiškinti persekiojamų žmonių solidarumu, negu tikruoju lygybės supratimu. Atsiradęs skirtumas tarp dvasininko ir pasauliečio labai greit padarė galą ir šiai krikščioniškosios lygybės užuomazgai. Vakarų Europą užplūdus germanams, šimtmečiams buvo pašalintas bet koks lygybės supratimas ir palaipsniui buvo sukurta socialinė bei politinė tokio sudėtingo tipo hierarchija, kokio ligi tol dar nebuvo. Bet tuo pačiu laiku germanų antplūdis įtraukė vakarų ir centrinę Europą į istorinį judėjimą ir pirmą kartą sudarė čia kompaktišką kultūros sritį, kurioje pirmą kartą atsirado sistema daugiausia nacionalinių valstybių, dariusių viena kitai įtakos ir kartu kėlusių viena kitai grėsmę. Tokiu būdu buvo parengtos tos sąlygos, kuriomis tik ir galėjo vėlesniais laikais atsirasti galimybė kalbėti apie žmonių lygybę, apie žmogaus teises.
Be to, feodalinių viduramžių gelmėse susiformavo toji klasė, kuri tolesnėje savo raidoje buvo pašaukta pasidaryti šiuolaikinio lygybės reikalavimo reiškėja, būtent — buržuazija. Buržuazija, kuri pradžioje pati buvo feodalinis luomas, išvystė iki palyginti aukšto laipsnio daugiausia amatų pramonę ir produktų mainus feodalinės visuomenės viduje, o XV amžiaus pabaigoje didieji jūrų kelių atradimai atskleidė jai naują, platesnę veikimo dirvą. Užeuropio prekyba, kuri ligi tol vyko tik tarp Italijos ir Levanto, dabar apėmė Ameriką bei Indiją ir savo reikšme greit pralenkė tiek atskirų Europos šalių savitarpio mainus, tiek ir kiekvienos atskiros šalies vidaus mainus. Amerikos auksas ir sidabras užtvindė Europą ir kaip ardantis elementas prasiskverbė į visus feodalinės visuomenės plyšius, spragas bei poras. Amatų gamyba jau nebegalėjo patenkinti augančios paklausos; labiausiai priešakinių šalių svarbiausiose pramonės šakose ją pakeitė manufaktūra.
Tačiau po šio milžiniško ekonominių, visuomenės gyvenimo sąlygų perversmo toli gražu ne iš karto įvyko atitinkamas jos politinės struktūros pasikeitimas. Valstybinė santvarka tebeliko feodalinė, tuo tarpu kai visuomenė darėsi vis labiau ir labiau buržuazinė. Stambaus masto prekyba, ypač tarptautinė, o juo labiau — pasaulinė prekyba, reikalauja laisvų, nieku nesuvaržytų prekių savininkų, kurie, kaip tokie, yra lygiateisiai ir vykdo savitarpio mainus šios, jiems visiems lygios, — bent kiekvienoje atskiroje vietovėje lygios — teisės pagrindu. Perėjimui nuo amatų prie manufaktūros yra reikalingas tam tikras skaičius laisvų darbininkų, — laisvų, iš vienos pusės, nuo cechinių suvaržymų, o iš kitos — nuo priemonių, reikalingų savo darbo jėgai savarankiškai panaudoti, — žmonių, kurie gali tartis su fabrikantu dėl savo darbo jėgos išnuomojimo ir, vadinasi, stovi prieš jį kaip lygiateisė susitariančioji pusė. Ir, pagaliau, visų žmogaus darbo rūšių lygybė ir vienoda reikšmė, — nes visos darbo rūšys aplamai yra žmogaus darbas, ir kiek jos yra toks darbas, — nesąmoningai, bet ryškiausiai pasireiškė šiuolaikinės buržuazinės politinės ekonomijos vertės dėsnyje, pagal kurį bet kokios prekės vertė matuojama sunaudotu jos gamybai visuomeniškai būtinu darbu (4). Tačiau ten, kur ekonominiai santykiai reikalavo laisvės ir lygiateisiškumo, politinė santvarka kiekviename žingsnyje priešpastatydavo jiems cechinius suvaržymus ir ypatingas privilegijas. Vietinės privilegijos, diferenciniai muitai ir visokie ypatingieji įstatymai varžė ne tik svetimšalių ar kolonijų gyventojų prekybą, bet gana dažnai ir ištisų kategorijų savų valstybės pavaldinių prekybą; cechinės privilegijos visur ir visuomet trukdė manufaktūrai vystytis. Niekur kelias nebuvo laisvas, niekur nebuvo lygių šansų buržuaziniams konkurentams, o tuo tarpu ši lygybė buvo pirmas ir vis primygtinesnis reikalavimas.
Kai tik ekonominė visuomenės pažanga iškėlė į dienotvarkę reikalavimą išsivaduoti iš feodalinių pančių ir nustatyti teisių lygybę, pašalinant feodalines nelygybes, — šis reikalavimas netrukus turėjo įgauti platesnį mastą. Nors tas reikalavimas buvo iškeltas pramonės ir prekybos interesais, bet tokio pat lygiateisiškumo teko reikalauti ir didžiulei valstiečių masei. Būdami visose pavergimo pakopose, įskaitant ir visišką baudžiavą, valstiečiai buvo priversti didžiausią savo darbo laiko dalį atiduoti maloningajam feodalui be jokio atlyginimo ir, be to, dar mokėti nesuskaitomus mokesčius jo ir valstybės naudai. Iš antros pusės, neišvengiamai turėjo kilti reikalavimas, kad būtų panaikintos feodalinės pirmenybės, bajorijos atleidimas nuo mokesčių ir politinės atskirų luomų privilegijos. O kadangi tai vyko jau nebe pasaulinėje imperijoje, kokia buvo Romos imperija, bet sistemoje nepriklausomų valstybių, kurios viena su kita užmegzdavo santykius kaip lygus su lygiu, būdamos maždaug vienodoje buržuazinio išsivystymo pakopoje, tai natūralu, kad lygybės reikalavimas įgavo visuotinį, už atskiros valstybės ribų išeinantį pobūdį, kad laisvė ir lygybė buvo paskelbtos žmogaus teisėmis. Ir čia specifiškai buržuaziniam šių žmogaus teisių pobūdžiui yra labai būdinga toji aplinkybė, kad Amerikos konstitucija, kuri pirmoji pripažino žmogaus teises, kartu patvirtino Amerikoje esančią spalvotų rasių vergovę; klasinės privilegijos buvo pasmerktos, rasinės privilegijos — pašventintos.
Tačiau yra žinoma, kad nuo to momento, kai buržuazija išsivysto iš feodalinės biurgerijos, pavirsdama iš viduramžių luomo šiuolaikine klase, ją visuomet ir neišvengiamai, lyg šešėlis, lydi proletariatas. Ir lygiai taip pat buržuazinius lygybės reikalavimus lydi proletariniai lygybės reikalavimai. Nuo to momento, kai buvo iškeltas buržuazinis reikalavimas panaikinti klasines privilegijas, greta jo iškyla ir proletarinis reikalavimas panaikinti pačias klases, pradžioje — religine forma, prisijungiant prie pirmykštės krikščionybės, o vėliau — remiantis pačiomis buržuazinėmis lygybės teorijomis. Proletarai pasinaudojo buržuazijos ištartu žodžiu: lygybė turi būti ne tik tariama, ji turi būti vykdoma ne tik valstybės sferoje, bet ir būti tikra lygybė, ji turi būti vykdoma ir visuomeninėje, ekonominėje sferoje. Ir kaip tik nuo to laiko, kai Prancūzijos buržuazija, pradedant nuo didžiosios revoliucijos, iškėlė į pirmąją vietą pilietinę lygybę, — Prancūzijos proletariatas tuoj pat atsakė socialinės, ekonominės lygybės reikalavimu, ir šis reikalavimas pasidarė kovos šūkiu, būdingu kaip tik Prancūzijos darbininkams.
Tuo būdu lygybės reikalavimas proletariato lūpose turi dvejopą reikšmę. Arba jis yra — ir taip būna ypač pačiais pirmaisiais momentais, pavyzdžiui, Valstiečių kare, — gaivališka reakcija prieš pasibaisėtinas socialines nelygybes, prieš kontrastą tarp turtuolių ir beturčių, tarp ponų ir baudžiauninkų, apsirijėlių ir badaujančiųjų; šia savo forma jis yra paprasta revoliucinio instinkto išraiška, ir tai, vien tai, yra jo pateisinimas. Arba proletarinis lygybės reikalavimas atsiranda kaip reakcija prieš buržuazinį lygybės reikalavimą, iš kurio jis išveda daugiau ar mažiau teisingus, toliau siekiančius reikalavimus; tuomet jis yra agitacinė priemonė darbininkams sukelti prieš kapitalistus, pasinaudojant pačių kapitalistų argumentais, ir šiuo atveju šio reikalavimo likimas visiškai sutampa su pačios buržuazinės lygybės likimu. Abiem atvejais realusis proletarinio lygybės reikalavimo turinys yra reikalavimas panaikinti klases. Kiekvienas lygybės reikalavimas, siekiantis ko nors daugiau, neišvengiamai atveda prie absurdo. Mes jau pateikėme tokio absurdo pavyzdžių, ir mums dar teks nurodyti nemažą jų skaičių, kai prieisime prie p. Diuringo fantazijų, liečiančių ateities santvarką.
Tuo būdu lygybės supratimas, tiek buržuazine, tiek ir proletarine savo forma, pats yra istorinės raidos produktas; šiam supratimui atsirasti buvo reikalingos tam tikros istorinės sąlygos, kurios savo ruožtu galėjo susidaryti tik per ilgą istorijos laikotarpį. Vadinasi, toks lygybės supratimas yra viskas, kas bebūtų, tik ne amžinoji tiesa. Ir jei šiuo metu jis — vienokia ar kitokia prasme — plačiajai visuomenei yra kažkas savaime suprantamo arba, Markso žodžiais tariant, „jau įgavo liaudies prietaro tvirtumą“, tai tat nėra šio supratimo aksiominio tikrumo rezultatas, o tik rezultatas to, kad XVIII amžiaus idėjos visuotinai paplito ir tebeturi savo reikšmę ir mūsų laikais. Tuo būdu, jei p. Diuringas gali be jokių išlygų leisti savo išgarsėjusiems dviem vyrams šeimininkauti lygybės pagrindu, tai taip yra dėl to, kad liaudies prietarui tai atrodo visai natūralu. Ir iš tiesų, savo filosofiją p. Diuringas vadina natūralia, nes ji remiasi tik tokiais teiginiais, kurie jam atrodo visiškai natūralūs. Bet kodėl jie atrodo jam natūralūs, — šio klausimo jis, žinoma, nekelia.
[1] „Vienintelis ir jo nuosavybė“ — Makso Štirnerio veikalas, kuris Markso ir Engelso buvo visiškai sukritikuotas „Vokiečių ideologijoje“.
[2] „Teisės filosofija“
[3] Engelsas turi galvoje 1789 metų buržuazinę revoliuciją Prancūzijoje.
(4) Toks šiuolaikinio lygybės supratimo aiškinimas ekonominėmis buržuazinės visuomenės sąlygomis pirmą kartą buvo išvystytas Markso „Kapitale".