Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Mes neduodame pavyzdžių to šiupinio, sudaryto iš lėkštų ir orakuliškų tauškalų, žodžiu tariant, tos gryniausios nesąmonės, kurią p. Diuringas pateikia savo skaitytojams per ištisus penkiasdešimt puslapių kaip iki šaknų prasiskverbiantį mokslą apie sąmonės elementus. Pacituosime tik šią vietą: „Kas sugeba mąstyti tik su kalbos pagalba, tas dar nėra patyręs, ką reiškia abstraktus ir tikras mąstymas“. Jei taip, tai gyvūnai yra abstrakčiausi ir tikriausi mąstytojai, nes jų mąstymo niekuomet neaptemdo įkyrus kalbos įsikišimas. Šiaip ar taip, iš diuringinių minčių ir jas išreiškiančios kalbos matyti, kaip mažai šios mintys tėra pritaikytos bet kuriai kalbai ir kaip mažai vokiečių kalba tėra pritaikyta šioms mintims.
Pagaliau mes galime, lengviau atsidusę, pereiti prie ketvirtojo skyriaus, kuris, be šios skystos žodinės košės, duoda, bent vietomis, šį tą suvokiamo iš moralės ir teisės srities. Šį kartą mes jau iš pat pradžių esame kviečiami padaryti ekskursiją į kitus dangaus kūnus: moralės elementai turi „pasirodyti... suderintais... pas visas nežmogiškas būtybes, kurių veikliam protui tenka sąmoningai tvarkyti instinktyvinius gyvybės pasireiškimus... Beje, mūsų susidomėjimas tokiomis išvadomis bus nedidelis... Bet vis dėlto mūsų akiratį gaivinančiai plečia mintis, kad kituose dangaus kūnuose individualinis ir visuomeninis gyvenimas turi remtis schema, kuri... nepajėgia pašalinti arba apeiti pagrindinę bendrą išmintingai veikiančios būtybės organizaciją“.
Jei diuringinių tiesų pritaikomumas visiems kitiems galimiems pasauliams čia iškeliamas, kaip išimtis, pačioje atitinkamo skyriaus pradžioje, o ne pabaigoje, tai tam yra pakankamo pagrindo. Jei bus nustatytas diuringinių moralės ir teisingumo sąvokų pritaikomumas visiems pasauliams, tai juo lengviau galima bus išplėsti jų gaivinamąją jėgą visiems laikams. Čia ir vėl kalbama — ne daugiau ir ne mažiau — apie galutines paskutinės instancijos tiesas. Moralės pasaulis, „taip pat, kaip ir bendrojo žinojimo pasaulis, turi savo amžinus principus ir paprastus elementus“; moraliniai principai yra „aukščiau istorijos ir aukščiau tautų charakterių šiuolaikinių skirtingumų... Atskiros tiesos, iš kurių vystymosi eigoje formuojasi pilnesnė moralinė sąmonė ir, taip sakant, sąžinė, gali, — kiek jos yra pažintos iki paskutinių savo pamatų, — pretenduoti į tokį pat pritaikomumą ir tokią pat veikimo sferą, kaip matematikos tiesos ir pritaikymai. Tikrosios tiesos aplamai yra nekintamos... tad iš viso yra nesąmonė pažinimo teisingumą įsivaizduoti priklausomą nuo laiko ir realių pasikeitimų“. Todėl griežto žinojimo patikimumas ir kasdieninio pažinimo pakankamumas neleidžia mums, — kai mes esame normalioje dvasinėje būklėje, — prieiti ligi beviltiško abejojimo absoliučia žinojimo principų reikšme. „Jau pats ilgas abejojimas yra liguistos silpnybės būklė ir yra ne kas kita, kaip pasireiškimas visiškos painiavos, kuri kartais mėgina, nuolat suprasdama savo menkystę, sukurti kažkokio pastovumo regimybę. Dorovės klausimais bendrųjų principų neigimas aiškinamas geografiniu ir istoriniu papročių bei dorovinių pradų įvairumu, ir bereikia tik pripažinti neišvengiamą moralinio blogio ir pikto būtinumą, kad būtų jau visiškai paneigiama rimta darnių moralinių stimulų reikšmė ir tikrasis jų veiksmingumas. Šis ardomasis skeptiškumas, kuris yra nukreiptas ne prieš kuriuos nors atskirus klaidingus mokymus, bet prieš patį žmogaus sugebėjimą būti sąmoningai morališku, turi galų gale pavirsti tikru nieku, net, iš esmės imant, kažkuo blogesniu už paprastąjį nihilizmą... Jis tikisi sugebėsiąs lengvai viešpatauti šiame didžiausiame jo sugriautų dorovinių pažiūrų chaose ir galėsiąs plačiai atkelti vartus beprincipiškai savivalei. Bet jis smarkiai klysta, nes pakanka tik nurodyti neišvengiamą proto likimą klaidoje ir tiesoje, kad jau vien tik iš šios analogijos būtų aišku, jog natūralus klydimas neatmeta galimybės vykdyti tai, kas yra teisinga“.
Mes lig šiol ramiai klausėmės visų šių išpūstų p. Diuringo frazių apie galutines paskutinės instancijos tiesas, apie mąstymo suverenumą, absoliutų pažinimo tikrumą ir t. t., nes šis klausimas tegalėjo būti išspręstas tik tame punkte, prie kurio mes dabar priėjome. Lig šiol pakakdavo ištirti, kiek atskiri tikrovės filosofijos teigimai turi „suverenią reikšmę“ ir „besąlygišką teisę į tiesą“. O čia mes prieiname prie klausimo, ar gali iš viso žmogiškojo pažinimo produktai, ir jeigu taip, tai kurie, turėti suverenią reikšmę ir besąlygišką teisę (Anspruch) į tiesą. Sakydamas — žmogiškojo pažinimo, aš visai nemanau kuo nors įžeisti kitų dangaus kūnų gyventojus, kurių neturiu garbės pažinti, bet sakau tai vien dėl to, kad gyvuliai irgi pažįsta, nors anaiptol ne suvereniai. Šuo savo šeimininko asmenyje pažįsta savąjį dievą, nors tas šeimininkas gali būti didžiausias niekšas.
Ar žmogiškasis mąstymas yra suverenus? Prieš atsakydami „taip“ ar „ne“, mes turime pirmiau ištirti, kas yra žmogiškasis mąstymas. Ar tai yra atskiro pavienio žmogaus mąstymas? Ne. Bet jis teegzistuoja tik kaip individualinis daugelio milijardų buvusių, esamų ir būsimų žmonių mąstymas. Vadinasi, jeigu aš sakau, kad šis mano supratimu apibendrinamas visų šių žmonių, įskaitant ir būsimuosius, mąstymas yra suverenus, t. y. sugebantis pažinti egzistuojantį pasaulį, jei žmonija gyvuos pakankamai ilgai ir jei pačiuose pažinimo organuose bei pažinimo objektuose nėra ribų tam pažinimui, — tai sakau kažką gana banalaus ir, be to, gana nevaisingo. Nes vertingiausiu išreikštos minties rezultatu galima laikyti tai, kad ji verčia mus anaiptol nepasitikėti dabartiniu mūsų pažinimu, nes mes, iš viso ko sprendžiant, dar tesame maždaug pačioje žmonijos istorijos pradžioje, ir kartos, kurioms teks mus taisyti, reikia manyti, bus kur kas gausesnės už tas, kurių pažinimą mes, labai dažnai žiūrėdami į jas iš aukšto, esame pasiryžę dabar taisyti.
Pats p. Diuringas skelbia būtinybe tą faktą, kad sąmonė, vadinasi, taip pat ir mąstymas bei pažinimas tegali pasireikšti tik eilėje atskirų būtybių. Kiekvieno iš šių individų mąstymui mes galime priskirti suverenumą tik tiek, kiek mums nėra žinoma jokia jėga, kuri galėtų jam prievarta primesti, kai jis yra sveikas ir budrus, bet kokią mintį. Kai dėl suverenios reikšmės pažinimo, kurį yra pasiekęs kiekvienas individualus mąstymas, tai visi mes žinome, kad apie tai negali būti nė kalbos ir kad, kaip rodo visas mūsų ligšiolinis patyrimas, tas pažinimas, be jokios išimties, turi savyje kur kas daugiau elementų, kuriuos reikėtų pagerinti, negu tokių elementų, kurių nereikia pagerinti, t. y. teisingų elementų.
Kitais žodžiais tariant: mąstymo suverenumas vykdomas eilėje žmonių, mąstančių nepaprastai nesuvereniai; pažinimas, kuris turi besąlygišką teisę į tiesą, — eilėje santykinių (reliatyvių) klaidų; nei viena, nei kita negali būti pilnutinai įvykdyta kitaip, kaip tik žmonijai gyvenant be galo ilgą laiką.
Mes čia vėl turime tą prieštaravimą, su kuriuo jau buvome susidūrę aukščiau, — prieštaravimą tarp pobūdžio, kurį turi žmogaus mąstymas, iš būtinumo atrodantis mums absoliutus, ir jo vykdymo atskiruose žmonėse, kurie mąsto tiktai ribotai. Šis prieštaravimas tegali būti išspręstas tiktai begalinėje pažangoje, tokioje viena paskui kitą sekančių žmonijos kartų eilėje, kuri mums, mažų mažiausia, praktikoje yra begalinė. Šia prasme žmogaus mąstymas yra tiek pat suverenus, kiek ir nesuverenus, ir jo pažinimo galia yra tiek pat neribota, kiek ir ribota. Suverenus ir neribotas pagal savo prigimtį, pašaukimą, galimybę, galutinį istorinį tikslą; nesuverenus ir ribotas pagal atskirą įvykdymą, pagal tuo ar kitu laiku duotą tikrovę.
Lygiai taip pat yra su amžinosiomis tiesomis. Jei žmonija kada nors pasiektų tai, kad galėtų operuoti vien tik amžinosiomis tiesomis — mąstymo rezultatais, kurie turi suverenią reikšmę ir absoliučią teisę į tiesą, tai ji prieitų tokį tašką, kur intelektualinio pasaulio begalybė pasirodytų esanti realiai ir potencialiai išsemta ir tuo būdu įvyktų išgarsėjęs suskaičiuotos begalybės stebuklas.
Bet juk esama tiesų, kurios taip tvirtai nustatytos, kad bet koks abejojimas jomis mums atrodo tolygus pamišimui? Pavyzdžiui, dukart du yra keturi, trikampio kampų suma yra lygi dviem statiems kampams, Paryžius yra Prancūzijoje, žmogus be maisto miršta badu ir t. t. Vadinasi, vis dėlto esama amžinųjų tiesų, galutinių paskutinės instancijos tiesų?
Žinoma. Visą pažinimo sritį mes galime seniai žinomu būdu padalyti į tris didelius skyrius. Pirmasis apima visus mokslus apie negyvąją gamtą, kurie didesniu ar mažesniu mastu gali būti matematiškai apdoroti, būtent: matematiką, astronomiją, mechaniką, fiziką, chemiją. Jei kam nors sudaro malonumą vartoti didžius žodžius kalbant apie labai paprastus dalykus, tai galima pasakyti, kad kai kurie šių mokslų rezultatai yra amžinosios tiesos, galutinės paskutinės instancijos tiesos; todėl šie mokslai ir buvo pavadinti tiksliaisiais. Tačiau toli gražu dar ne visi rezultatai yra tokio pobūdžio. Įvedus į matematiką kintamuosius dydžius ir jų kintamumą išplėtus į be galo mažus ir be galo didelius dydžius, ir matematika, aplamai imant, griežtai dorovingas mokslas, padarė pirmąją nuodėmę; ji paragavo pažinimo obuolio, ir tai atvėrė jai kelią į milžiniškus laimėjimus, bet drauge su tuo ir į klaidas. Amžinai praėjo viso matematiško absoliučios reikšmės ir nesugriaunamų įrodymų skaistybė; atėjo nesutarimų era, ir mes priėjome iki to, kad dauguma žmonių diferencijuoja ir integruoja ne dėl to, kad jie supranta, ką daro, o tiesiog dėl to, kad jie tiki tuo, nes lig šiol rezultatas visuomet būdavo gaunamas teisingas. Astronomijoje ir mechanikoje yra dar blogiau, o fizikoje ir chemijoje esi tarp hipotezių lyg bičių spiečiuje. Kitaip pagaliau ir būti negali. Fizikoje mes turime reikalą su molekulių judėjimu, chemijoje — su molekulių susidarymu iš atomų, ir jei šviesos bangų interferencija nėra prasimanymas, tai mes neturime absoliučiai jokios vilties kada nors pamatyti šiuos įdomius daiktus savo akimis. Galutinės paskutinės instancijos tiesos čia darosi ilgainiui nuostabiai retos.
Dar blogesnė padėtis yra geologijoje, kuri pagal pačią savo prigimtį tyrinėja daugiausia tokius procesus, kurių liudininkai nesame buvę ne tik mes, bet iš viso joks žmogus. Todėl galutinių paskutinės instancijos tiesų suradimas čia yra susijęs su labai dideliu darbu, o jo rezultatai yra labai menki.
Antrajai mokslų klasei priklauso tie mokslai, kurie tyrinėja gyvuosius organizmus. Šioje srityje viešpatauja toks savitarpio santykių ir priežastinių ryšių įvairumas, kad ne tik kiekvienas išspręstas klausimas iškelia didžiulę daugybę naujų klausimų, bet ir kiekvienas atskiras klausimas tegali būti sprendžiamas daugiausia tik dalimis, atliekant eilę tyrinėjimų, kuriems dažnai prireikia ištisų šimtmečių; be to, reikalas susisteminti tyrinėjamus sąryšius nuolat verčia mus apsiausti galutines paskutinės instancijos tiesas tankiu hipotezių mišku. Kokios ilgos tarpinių pakopų eilės nuo Galeno iki Malpigio reikėjo tam, kad butų teisingai nustatytas toks paprastas dalykas, kaip žinduolių kraujo apytaka! Kaip maža mes težinome apie kraujo kūnelių atsiradimą ir kiek daug mums dar ir dabar trūksta tarpinių grandžių, kad galėtume, pavyzdžiui, surasti racionalų ryšį tarp kurios nors ligos pasireiškimo ir jos priežasčių! Ir čia gana dažnai susilaukiame tokių atradimų, kaip ląstelės atradimas, kurie verčia mus iš pagrindų peržiūrėti visas lig šiol biologijoje tvirtai nustatytas galutines paskutinės instancijos tiesas ir ištisas jų krūvas kartą visiems laikams atmesti. Todėl, kas iš tikrųjų nori nustatyti čia tikras, nekintamas tiesas, tas turi tenkintis banalybėmis, pavyzdžiui, kad visi žmonės turi mirti, kad visos žinduolių patelės turi pieno liaukas ir t. t.; jis net negalės pasakyti, kad aukštesnieji gyvūnai maistą virškina skrandyje ir žarnose, o ne galvoje, nes virškinimui yra reikalinga galvoje centralizuota nervų veikla.
Bet dar blogiau yra su amžinosiomis tiesomis trečiojoje — istorijos mokslų grupėje, kuri nuoseklia istorine tvarka, apimdama ir dabartį, nagrinėja žmonių gyvenimo sąlygas, visuomeninius santykius, teisines bei valstybines formas su jų idealiniu antstatu filosofijos, religijos, meno ir kt. pavidalu. Organinėje gamtoje mums vis dėlto tenka turėti reikalą bent su nuoseklia eile procesų, kurie, mūsų betarpiško stebėjimo rėmuose, kartojasi gana taisyklingai labai plačiose ribose. Organizmų rūšys nuo Aristotelio laikų, aplamai ir ištisai imant, liko tos pačios. Priešingai, visuomenės istorijoje, kai tik mes išeiname už pirmykščio žmonijos būvio, vadinamojo akmens amžiaus ribų, reiškinių kartojimasis sudaro išimtį, o ne taisyklę; ir jei kur ir pasitaiko tokių pasikartojimų, tai niekad jie nevyksta visiškai vienodomis aplinkybėmis. Tai reikia pasakyti apie pirmykštę bendruomeninę žemės nuosavybę, kuri yra buvusi visose kultūringose tautose, ir apie tos nuosavybės suirimo formą. Todėl žmonijos istorijos srityje mūsų mokslas yra atsilikęs kur kas labiau negu biologijos srityje. Dar daugiau: jei kartais, kaip išimtis, ir pavyksta pažinti vidinį sąryšį visuomeninių ir politinių gyvenimo formų tam tikrame istoriniame laikotarpyje, tatai, kaip taisyklė, įvyksta tuomet, kai tos formos jau yra pusiau atgyvenusios savo amžių, kai jos jau ima nykti. Vadinasi, čia pažinimas dėl pačios dalyko esmės yra santykinio pobūdžio, nes jis apsiriboja tuo, kad išaiškina sąryšius ir pasekmes tam tikrų visuomeninių bei valstybinių formų, kurios egzistuoja tik tam tikru laiku ir tam tikrose tautose ir kurios savo prigimtimi yra laikinos. Todėl, kas čia vaikysis galutinių paskutinės instancijos tiesų, tikrųjų, iš viso nekintamų tiesų, tas nedaug ką telaimės, — nebent tik banalybių ir blogiausios rūšies nuvalkiotų minčių, pavyzdžiui, kad žmonės, aplamai imant, be darbo gyventi negali, kad jie lig šiol daugiausia skirstėsi į viešpataujančiuosius ir pajungtuosius, kad Napoleonas mirė 1821 metų gegužės 5 d. ir t. t.
Tačiau nuostabu yra tai, kad kaip tik šioje srityje mes visų dažniausiai susiduriame su vadinamosiomis amžinomis tiesomis, su galutinėmis paskutinės instancijos tiesomis ir t. t. Kad dukart du yra keturi, kad paukščiai turi snapus, ir panašius dalykus amžinosiomis tiesomis skelbia tik tas, kas iš amžinųjų tiesų buvimo fakto rengiasi aplamai padaryti išvadą, kad ir žmonijos istorijoje yra amžinos tiesos, amžina moralė, amžinas teisingumas ir t. t., kurie pretenduoja į tokią pat reikšmę ir tokią pat veikimo sferą, kaip ir matematikos išvados bei pritaikymai. Ir tuomet mes galime būti visiškai tikri, kad tas pats žmonijos bičiulis pirma pasitaikiusia proga pareikš mums, kad visi ligšioliniai amžinųjų tiesų fabrikuotojai buvę didesniu ar mažesniu laipsniu asilai ir šarlatanai, kad visi jie darę klaidas, kad visi jie klydę; tačiau jų suklydimai ir jų klaidos buvę visiškai natūralus dalykas ir įrodą, jog visa, kas yra tikra ir teisinga, tėra tik pas jį; jis, tasai naujai iškeptas pranašas, turįs savo rankose visiškai išbaigtu pavidalu galutinę paskutinės instancijos tiesą, amžiną moralę, amžiną teisingumą. Visa tai jau yra buvę šimtus ir tūkstančius kartų, tad tenka tik stebėtis, kad dar esama lengvatikių žmonių, kurie tuo patiki, kai kalbama ne apie kitus, — ne, kai kalbama apie juos pačius. Ir vis dėlto čia prieš mūsų akis mažų mažiausia dar vienas toks pranašas, kuris, kaip paprastai kad būna, išreiškia didelį moralinį pasipiktinimą, kai atsiranda žmonių, neigiančių tokią galimybę, kad bet kuris atskiras žmogus sugebėtų atrasti galutines paskutinės instancijos tiesas. Šio teiginio neigimas, jau vien abejojimas juo yra silpnybės požymis ir liudija apie visišką painiavą, menkystę, ardomąjį skeptiškumą; jis yra net blogesnis už paprastą nihilizmą, didžiausią chaosą ir kitus tokius pat malonius dalykus. Kaip tai yra įprasta visiems pranašams, mes čia nematome mokslinių-kritiškų tyrinėjimų ir svarstymų, — p. Diuringas čia tiesiog svaido moralinio pasipiktinimo perkūnus.
Mes galėtume čia dar suminėti mokslus, tiriančius žmogiškojo mąstymo dėsnius, t. y. logiką ir dialektiką. Bet ir čia su amžinosiomis tiesomis nėra geriau. Tikrąją dialektiką p. Diuringas skelbia gryna nesąmone, o daugybė knygų, kurios buvo parašytos ir dar dabar teberašomos iš logikos srities, pakankamai įrodo, kad ir čia galutinių paskutinės instancijos tiesų esama kur kas mažiau, negu kai kas mano.
Tačiau mums anaiptol neturi sukelti siaubo ta aplinkybė, kad pažinimo pakopa, kurioje mes šiuo metu esame, tiek pat mažai yra galutinė, kaip ir visos anksčiau buvusios. Ji jau apima milžinišką faktų medžiagą ir reikalauja labai gilių specialių studijų iš kiekvieno, kas nori pilnutinai įsisavinti kurią nors mokslo sritį. Be to, daiktų pažinimas dėl pačios savo prigimties turi likti ilgoms kartoms santykinis ir tik palaipsniui gali pasiekti tobulumą, arba bent turi visiems laikams likti nepilnas ir neužbaigtas jau vien dėl nepakankamos istorinės medžiagos, kaip kad kosmogonijoje, geologijoje ir žmonijos istorijoje. O kas panorės tikros, nekintamos, galutinės paskutinės instancijos tiesos kriterijų pritaikyti tokiam pažinimui, tas tik įrodys savo paties nemokšiškumą bei nesupratimą, net jei tikrasis to pagrindas ir nebus, kaip šiuo atveju, pretenzija į asmeninį neklaidingumą. Tiesa ir suklydimas, kaip ir visos loginės kategorijos, kurios juda tarp poliarių priešybių, turi absoliučią reikšmę tiktai nepaprastai apribotoje srityje; mes tai jau esame matę, ir p. Diuringas tai žinotų, jeigu jis būtų bent kiek susipažinęs su dialektikos pradmenimis, su pirmomis jos prielaidomis, kurios kaip tik parodo visų poliarių priešybių nepakankamumą. Kai tiktai mes imsime taikyti priešybę tarp tiesos ir suklydimo už aukščiau minėtos siauros srities ribų, ši priešybė pasidarys santykinė (reliatyvi) ir, vadinasi, netinkama tiksliam moksliniam išsireiškimo būdui. O jeigu mes pamėginsime taikyti šią priešybe už nurodytosios srities ribų, kaip absoliučią, tai mes jau visai susilauksime fiasko: abu priešybės poliai pavirs kiekvienas savo priešybe, t. y. tiesa pasidarys suklydimu, suklydimas — tiesa. Kaip pavyzdį paimsime žinomąjį Boilio dėsnį, pagal kurį dujų tūris, esant pastoviai temperatūrai, yra atvirkščiai proporcingas daromam į jas slėgimui. Renjo priėjo išvadą, kad šis dėsnis tam tikrais atvejais nepritaikomas. Jei Renjo būtų „tikrovės filosofas“, jis turėtų pareikšti: Boilio dėsnis yra kintamas, vadinasi, jis visai nėra tikroji tiesa, vadinasi, jis iš viso nėra tiesa, vadinasi, jis yra suklydimas. Bet tuo pačiu Renjo padarytų daug stambesnę klaidą, negu toji, kuri yra Boilio dėsnyje, suklydimų krūvoje pasimestų jo surastasis tiesos grūdas; vadinasi, jis paverstų savo pradinį teisingą rezultatą suklydimu, palyginti su kuriuo Boilio dėsnis, kartu su esančiu jame suklydimo grūdeliu, būtų tiesa. Bet Renjo, kaip mokslo žmogus, nepadarė tokio vaikiškumo; jis tęsė tyrinėjimus toliau ir priėjo išvadą, kad Boilio dėsnis yra iš viso tikslus tik apytikriai; skyrium imant, jis negali būti pritaikomas dujoms, kurios slėgimu gali būti paverstos skysčiu, ir, be to, čia jis nustoja galios nuo to būtent momento, kai slėgimas priartėja prie taško, kuriame prasideda perėjimas į skystą būvį. Tuo būdu pasirodė, kad Boilio dėsnis yra teisingas tik tam tikrose ribose. Bet ar jis absoliučiai, galutinai yra teisingas ir šiose ribose? Joks fizikas nesiims to tvirtinti. Jis pasakys, kad dėsnis galioja tik tam tikrose slėgimo ir temperatūros ribose ir tam tikroms dujoms; ir jis neims neigti galimybės, kad būsimieji tyrinėjimai privers šių siaurų ribų rėmuose padaryti naujų apribojimų arba iš viso pakeisti dėsnio formulavimą (1). Tokia, vadinasi, yra padėtis su galutinėmis paskutinės instancijos tiesomis, pavyzdžiui, fizikoje. Todėl tikrai moksliniuose veikaluose paprastai vengiama tokių dogmatiškų moralinių posakių, kaip suklydimas ir tiesa; bet mes juos sutinkame kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, tikrovės filosofijos kūriniuose, kur tuščias ir išpūstas kalbas apie šį bei tą norima mums primesti kaip suvereniausią suvereninio mąstymo rezultatą.
Bet naivus skaitytojas, gal būt, paklaus, — kurgi p. Diuringas yra aiškiai pasakęs, kad jo tikrovės filosofijos turinys esąs galutinė tiesa, ir tai paskutinės instancijos tiesa? Kur? Na, pavyzdžiui, kad ir ditirambe savo sistemos garbei (13 psl.), iš kurio mes pacitavome kai kurias ištraukas antrajame skyriuje. Arba, kai jis aukščiau pacituotame teigime sako: moralinės tiesos, kiek jos yra pažintos iki paskutinių savo pamatų, gali pretenduoti į tokią pat reikšmę, kaip ir matematikos išvados. Toliau, argi p. Diuringas neteigia, kad, pasiremdamas savo tikrai kritiniu požiūriu ir savo tyrinėjimais, prasiskverbiančiais iki pačių šaknų, jis priėjęs iki šių paskutinių pamatų, iki pagrindinių schemų, vadinasi, suteikęs moralinėms tiesoms galutinių paskutinės instancijos tiesų pobūdį? O jeigu p. Diuringas nereikalauja tokio pripažinimo nei sau, nei savo laikams, jeigu jis tenori pasakyti, kad kada nors miglotoje ateityje gali būti nustatytos galutinės paskutinės instancijos tiesos, vadinasi, jeigu jis nori pasakyti, tik painesne forma, maždaug tą patį, kaip „ardomasis skeptiškumas“ ir „visiška painiava“, — tai kuriems galams tokiu atveju visas tas triukšmas ir ko, tiesą sakant, nori p. Diuringas?
Jeigu jau mes nepajudėjome iš vietos tiesos ir suklydimo klausimu, tai dar blogiau yra su gėriu ir blogiu. Ši priešybė pasireiškia vien tik moralės srityje, vadinasi, žmonijos istorijai priklausančioje srityje, o čia galutinės paskutinės instancijos tiesos pasitaiko dar rečiau. Gėrio ir blogio sąvokos tiek keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai. — Bet kai kas gali pastebėti, kad gėris vis dėlto nėra blogis, ir blogis nėra gėris; painiojant gėrį ir blogį, išnyksta bet kokia dorovė, ir kiekvienas gali daryti ir elgtis kaip tinkamas. — Kaip tik tokia yra p. Diuringo nuomonė, jei šią nuomonę atpalaiduosime nuo ją gaubiančio orakulinio apdaro. Bet taip lengvai klausimas vis dėlto neišsprendžiamas. Jei tai būtų iš tikrųjų toks paprastas dalykas, tai dėl gėrio ir blogio nebūtų jokių ginčų, kiekvienas žinotų, kas yra gėris ir kas yra blogis. O tuo tarpu kaip yra šiandien? Kokia moralė skelbiama mums dabar? Pirmiausia krikščioniška-feodalinė moralė, paveldėta iš ankstesniųjų religinių laikų; ji, iš esmes imant, dalijasi į katalikiškąją ir protestantiškąją, o šios savo ruožtu dalijasi į smulkesnes sroves, nuo jėzuitiškai katalikiškos ir ortodoksiškai protestantiškos iki netvirtos švietėjų moralės. Greta jų figūruoja šiuolaikinė buržuazinė moralė, o greta pastarosios — proletarinė ateities moralė; tuo būdu vien tik pažangiosiose Europos šalyse praeitis, dabartis ir ateitis iškėlė tris dideles vienu laiku ir greta viena kitos esančių moralės teorijų grupes. Kuri gi iš jų yra teisinga? Nei viena, taikant absoliutaus išbaigtumo matą; bet daugiausia elementų, žadančių jai ilgą amžių, turi, žinoma, toji moralė, kuri dabartyje kovoja už dabartinės santvarkos nuvertimą, už ateitį, vadinasi, proletarinė moralė.
Tačiau jei kiekviena iš trijų šiuolaikinės visuomenės klasių, feodalinė aristokratija, buržuazija ir proletariatas, turi savo atskirą moralę, tai mes iš čia tegalime padaryti tik tą išvadą, kad žmonės, sąmoningai ar nesąmoningai, savo moralines pažiūras galiausiai semiasi iš praktinių santykių, kuriais yra pagrįsta jų klasinė padėtis, t. y. iš ekonominių santykių, kuriems esant vyksta gamyba ir mainai.
Bet juk trijose paminėtose moralės teorijose yra kažkas bendro joms visoms; gal būt, kaip tik tai ir sudaro bent tam tikrą dalį kartą visiems laikams nustatytos moralės? Nurodytosios moralės teorijos išreiškia tris įvairias to paties istorinio išsivystymo pakopas, vadinasi, turi bendrą istorinį pagrindą, ir jau dėl to jose negali nebūti daug bendro. Dar daugiau. Vienodoms ar maždaug vienodoms ekonominio išsivystymo pakopoms moralės teorijos turi būtinai daugiau ar mažiau atitikti viena kitą. Nuo to laiko, kai išsivystė privatinė kilnojamųjų daiktų nuosavybė, visoms visuomenėms, kuriose ši privatinė nuosavybė egzistavo, bendras visiems turėjo pasidaryti moralinis priesakas: „nevok“. Ar dėl to šis priesakas darosi amžinu moraliniu priesaku? Anaiptol ne. Visuomenėje, kurioje bet kokie motyvai vogti yra pašalinti, vadinasi, kur ilgainiui vogs nebent tik pamišėliai, — kaip ten būtų išjuoktas toks moralės skelbėjas, kuriam ateitų į galvą mintis iškilmingai skelbti amžiną tiesą: nevok!
Todėl mes atmetame kiekvieną mėginimą primesti mums bet kokią moralinę dogmatiką kaip amžiną, galutinį, nuo šiol nekintamą dorovės įstatymą tuo pagrindu, kad moralės pasaulis taip pat turįs savo nekintamus principus, kurie yra aukščiau istorijos ir nacionalinių skirtingumų. Priešingai, mes teigiame, kad bet kuri moralės teorija lig šiol galų gale tebuvo visuomenės esamos ekonominės padėties produktas. O kadangi visuomenė lig šiol vystėsi klasiniuose priešingumuose, tai moralė visuomet buvo klasinė moralė: ji arba teisino viešpataujančios klasės viešpatavimą ir interesus, arba ji, pakankamai sustiprėjus engiamajai klasei, reiškė pastarosios pasipiktinimą šiuo viešpatavimu ir atstovavo engiamųjų ateities interesams. Niekas, žinoma, neabejoja, kad čia, moralėje, kaip ir visose kitose žmogiškojo pažinimo srityse, aplamai imant, pastebima pažanga. Tačiau mes dar ir dabar nesame išėję iš klasinės moralės rėmų. Tikrai žmogiška moralė, esanti virš klasinių prieštaravimų ir visokių prisiminimų apie juos, tebus įmanoma tik tokioje visuomenės išsivystymo pakopoje, kada ne tik bus panaikintas klasių priešingumas, bet ir išnyks jo pėdsakai praktiniame gyvenime. O dabar pamėginkite įvertinti išpuikimą p. Diuringo, kuris, būdamas pačioje senosios klasinės visuomenės gilumoje, socialinės revoliucijos išvakarėse, pretenduoja primesti būsimajai beklasei visuomenei amžiną, nuo laiko ir realių pasikeitimų nepriklausomą moralę! Taip yra, jeigu net tarsime, kad p. Diuringas supranta, bent pagrindiniais bruožais, tos būsimosios visuomenės santvarką, — o tai mums tuo tarpu dar nėra žinoma.
Pagaliau dar vienas „iš pagrindų savotiškas“ ir vis dėlto „iki šaknų prasiskverbiantis“ atradimas. Blogio atsiradimo klausimu „tas faktas, kad katės tipas, su būdingu jai klastingumu, egzistuoja kaip viena iš gyvūnų rūšių, mums yra tokio pat pobūdžio reiškinys, kaip ir panašaus charakterio buvimas žmoguje... Todėl blogis nėra kažkas paslaptingo, jei nenorima įžiūrėti kažką mistiško taip pat ir katės ar apskritai grobuonies žvėries egzistavime“. Blogis — tai katė. Vadinasi, velnias turi ne ragus ir arklio kanopas, o tik nagus ir žalias akis. Ir Gėtė padarė nedovanotiną klaidą, vaizduodamas Mefistofelį juodu šunimi, o ne paminėta juoda kate. Blogis — tai katė! Tai yra katei moralė, tinkama ne tik visiems pasauliams, bet ir — katei! [2].
(1) Nuo to laiko, kai aš parašiau šias eilutes, mano žodžiai, atrodo, jau pasitvirtino. Naujausieji Mendeliejevo ir Boguskio tyrinėjimai, atlikti tikslesniais aparatais, nustatė, kad visos tikrosios dujos rodo kintamą santykį tarp slėgimo ir tūrio; vandenilio plėtimosi koeficientas pasirodė teigiamas, esant visiems lig šiol pritaikytiems slėgimams (tūris mažėjo lėčiau, negu didėjo slėgimas); atmosferiniam orui ir kitoms ištirtoms dujoms buvo rastas kiekvienoms iš jų atskiras nulinis slėgimo taškas, tad, esant mažesniam slėgimui, tas koeficientas yra teigiamas, o esant didesniam — neigiamas. Vadinasi, Boilio dėsnį, kuris lig šiol praktiškai vis dar tebėra tinkamas, reikia papildyti visa eile specialių dėsnių. (Dabar — 1885 m.— mes žinome, kad jokių „tikrųjų“ dujų iš viso nėra. Visos jos buvo paverstos skysčiais.)
[2] Originale: čia neišverčiamas žodžių žaismas: posakis: „für die Katze“ reiškia visiškai netinkamą daiktą ir, ryšium su tuo, taip pat bergždžiai įdėtą darbą.