Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
„Tegu pagalvoja... kiek reikia pozityvių žinių, norint aprūpinti mūsų natūrfilosofinį skyrių visomis jam reikalingomis mokslinėmis prielaidomis. Pirmiausia jo pagrindą sudaro visi esmingiausieji matematikos laimėjimai, paskui svarbiausieji tikslaus mokslo teiginiai mechanikoje, fizikoje ir chemijoje, o taip pat aplamai gamtamoksliniai fiziologijos, zoologijos ir analoginių tyrimo sričių rezultatai“.
Su tokiu pasitikėjimu savimi ir taip ryžtingai atsiliepia p. Diuringas apie p. Diuringo mokytumą matematikos ir gamtos mokslo srityje. Tačiau iš šio lieso skyriaus, o ypač iš dar skurdesnių jo rezultatų nematyti, kad jie remtųsi iki šaknų prasiskverbiančiomis teigiamomis žiniomis. Šiaip ar taip, diuringiniams orakuliniams pamokymams apie fiziką ir chemiją sukurti nereikia žinoti iš fizikos srities nieko daugiau, kaip tik lygtis, išreiškiančias mechaninį šilumos ekvivalentą, o iš chemijos pakanka žinoti tik tiek, kad visi kūnai skirstomi į elementus ir elementų junginius. Be to, kas, panašiai kaip p. Diuringas (131 psl.), gali kalbėti apie „gravituojančius atomus“, tas tuo pačiu įrodo, kad skirtumo tarp atomo ir molekulės klausimu jis dar visiškai „klaidžioja patamsyje“. Kaip žinoma, atomais paaiškinama ne gravitacija ar kuri nors mechaninė arba fizinė judėjimo forma, o tik cheminis veikimas. O kai skaitai skyrių apie organinę gamtą, tuos tuščius, prieštaringus, o lemiamu klausimu orakuliškai beprasmiškus tauškalus apie šį bei tą ir matai absoliučiai menkus galutinius rezultatus, — jau iš pat pradžios sunku nesusidaryti nuomonės, kad p. Diuringas čia kalba apie tokius dalykus, apie kuriuos jis nuostabiai mažai težino. Ši nuomonė virsta įsitikinimu, kai skaitytojas perskaito p. Diuringo pasiūlymą ateityje moksle apie organinę gyvybę (biologijoje) kalbėti apie kompoziciją vietoj vystymosi. Kas gali pasiūlyti kažką panašaus, tas tuo pačiu įrodo, kad apie organinių kūnų susidarymą jis neturi nė mažiausio supratimo.
Visi organiniai kūnai, išskyrus paties žemiausio laipsnio, susideda iš ląstelių — mažų, tik stipriai padidinus tematomų baltyminės medžiagos gumulėlių su ląsteliniu branduoliu viduryje. Paprastai susidaro ir išorinė ląstelės sienelė, ir tuomet jos turinys būna daugiau ar mažiau skystas. Paprasčiausieji ląsteliniai organizmai susideda iš vienos ląstelės; bet didžiulė organinių būtybių dauguma yra daugialąstės ir sudaro vientisą daugybės ląstelių kompleksą; tos ląstelės, kurios žemesniuosiuose organizmuose yra dar vienodos, aukštesniuosiuose darosi vis įvairesnės savo forma, grupavimusi ir veikla. Pavyzdžiui, žmogaus organizme kaulai, raumenys, nervai, sausgyslės, raiščiai, kremzlės, oda,— žodžiu tariant, visi audiniai sudaryti iš ląstelių arba yra iš jų išsivystę. Bet visiems organiniams ląsteliniams padarams, nuo amebos, kurią sudaro paprastas baltyminės medžiagos gumulėlis su ląsteliniu branduoliu viduryje ir kuri didesnę savo gyvenimo dalį neturi sienelės, iki pat žmogaus, ir nuo paties mažiausio vienaląsčio desmidinio dumblio iki aukščiausiai išsivysčiusio augalo, — visiems jiems bendras ląstelių dauginimosi būdas yra dalijimasis. Ląstelės branduolys iš pradžių ištįsta ties viduriu, tas ištįsimas, dalijantis abi branduolio puses, darosi vis didesnis, pagaliau, abi pusės visai atsiskiria ir sudaro du ląstelinius branduolius. Toks pat procesas įvyksta pačioje ląstelėje; kiekvienas iš abiejų branduolių darosi ląstelinės medžiagos kaupimosi centru; abi tos ląstelinės medžiagos pusės jungiasi viena su kita vis labiau siaurėjančiu ištįsimu, kol pagaliau jos atsiskiria ir toliau jau gyvena kaip savarankiškos ląstelės. Tokiu daugkartiniu ląstelės dalijimusi iš apvaisinto gyvūno kiaušinio gemalinės pūslelės pamažu išsivysto pilnai subrendęs gyvūnas ir lygiai tokiu pat būdu subrendusiame organizme įvyksta susidėvėjusių audinių pakeitimas. Tokį procesą vadinti kompozicija, o jo ankstesnį pavadinimą: vystymasis laikyti „gryna fantazija“ tegali, žinoma, tik tas, kas — kad ir kaip tai sunku įsivaizduoti šiais laikais — apie šį procesą ničnieko nežino; čia vyksta, ir tai pačia tiesiogine žodžio prasme, tik vystymasis, o kompozicijos čia absoliučiai jokios nėra!
Apie tai, ką p. Diuringas iš viso supranta kaip gyvybę, mums dar teks kai ką pasakyti žemiau. O skyrium imant, gyvybę jis supranta šitaip: „neorganinis pasaulis taip pat sudaro savaime vykstančių judėjimų sistemą; bet apie tikrąją gyvybę siauresne ir griežtesne žodžio prasme galima ryžtis kalbėti tik ten, kur prasideda tikras skaidymasis ir medžiagų cirkuliacija vyksta tam tikrais kanalais iš vieno vidinio punkto pagal gemalinę schemą, pritaikomą ir mažesniam padarui“.
Jau nekalbant apie bejėgišką, painią gramatinę frazės struktūrą, šis sakinys, kaip jį beaiškintume, siaurąja ir griežtąja žodžio prasme yra nesąmonės „savaime vykstančių judėjimų sistema“ (kad ir ką šie dalykai galėtų reikšti). Jei gyvybė prasideda tik ten, kur prasideda tikras skaidymasis, tuomet mes turime paskelbti negyva visą Hekelio protistų viešpatiją ir, gal būt, dar daug ką, priklausomai nuo to, kaip mes tą skaidymosi sąvoką suprasime, Jei gyvybė prasideda tik ten, kur šis skaidymasis gali būti perduotas su mažesnės gemalinės schemos pagalba, tai negalima pripažinti gyvomis būtybėmis bent visų žemesniųjų organizmų, iki vienaląsčių imtinai. Jei gyvybės požymį sudaro medžiagų cirkuliacija tam tikrais kanalais, tai, be minėtų gyvūnų, mes turime išbraukti iš gyvųjų organizmų eilės dar visą aukštesniąją duobagyvių klasę, išskyrus nebent medūzas, vadinasi, turime išbraukti visus polipus ir kitus gyvūnus augalus. O jeigu esminiu gyvybės požymiu laikysime medžiagų cirkuliaciją tam tikrais kanalais iš vieno vidinio punkto, tai mes turėsime paskelbti negyvais visus tuos gyvūnus, kurie neturi širdies arba turi kelias širdis. Čia, be aukščiau minėtų, priklauso dar visos kirmėlės, jūrų žvaigždės ir verpetės (Annuloida ir Annulosa, pagal Hekslio klasifikaciją), dalis vėžiagyvių (vėžiai) ir, pagaliau, net vienas stuburinis — iešmutis (Amphioxus). Čia priskirtini ir visi augalai.
Taigi, norėdamas apibūdinti gyvybę tikrąja, siauresne ir griežtesne to žodžio prasme, p. Diuringas duoda keturis vienas kitam visiškai prieštaraujančius gyvybės požymius, iš kurių vienas pasmerkia amžinai mirčiai ne tik visą augmeniją, bet ir beveik pusę gyvūnijos. Iš tikrųjų, niekas negali pasakyti, kad p. Diuringas mus apgaudinėjo, žadėdamas duoti „iš pagrindų savotiškas išvadas ir pažiūras“!
Kitoje vietoje jis sako: „Gamtoje mes taip pat matome, kad visų organizacijų, nuo žemiausiosios iki aukščiausiosios, pagrindą sudaro paprastas tipas“, ir šis tipas „savo bendra esme pilnutinai ir ištisai pastebimas jau nežymiausiame kad ir netobuliausio augalo judėjime“. Šis teigimas ir vėl yra „pilnutinė ir ištisa“ nesąmonė. Paprasčiausias tipas, kuris pastebimas visoje organinėje gamtoje, yra ląstelė, ir ji iš tikrųjų sudaro aukščiausiųjų organizacijų pagrindą. Tačiau žemiausiųjų organizmų tarpe mes randame daugybę tokių, kurie stovi dar kur kas žemiau už ląstelę, pavyzdžiui, protameba, paprastas baltyminės medžiagos gumulėlis, be jokios diferenciacijos, paskui visa eilė kitų monerų ir visi vamzdiniai dumbliai (Siphoneae). Su aukštesniaisiais organizmais visus juos sieja tik tai, kad jų pagrindinė sudėtinė dalis yra baltymas ir kad dėl to jie atlieka baltymui būdingas funkcijas, t. y. gyvena ir miršta.
Toliau p. Diuringas mums pasakoja: „Fiziologiškai pojūtis yra susijęs su kokio nors, kad ir labai paprasto, nervų aparato buvimu. Todėl visoms gyvūnų formoms būdingas požymis yra jų sugebėjimas justi, t. y. subjektyviai-sąmoningai suvokti savo būvį. Griežta riba tarp augalo ir gyvūno yra ten, kur įvyksta šuolis į pojūtį. Tas faktas, kad esama visiems žinomų pereinamųjų formų, ne tik nepanaikina tos ribos, bet ši pastaroji, kaip tik šių pažiūrėti neišspręstų arba neišsprendžiamų formų dėka, darosi logišku poreikiu“. Ir toliau: „priešingai, augalai visiškai ir visiems laikams neturi nė mažiausio pojūčio pėdsako ir net jokio sugebėjimo justi“.
Pirma, Hegelis („Naturphilosophie“ [1], § 351, Priedas) sako, kad „pojūtis yra differentia specifica, t. y. absoliutus gyvūno skiriamasis požymis“. Taigi, čia ir vėl Hegelio „sunkiai virškinama idėja“, kuriai p. Diuringo įvykdytos paprastos aneksijos dėka suteiktas kilnus galutinės paskutinės instancijos tiesos vardas.
Antra, mes čia pirmą kartą girdime apie pereinamąsias formas, apie pažiūrėti neišspręstas arba neišsprendžiamas formas (na ir kalbos grožybės!), esančias tarp augalo ir gyvūno. Tas faktas, kad tokios tarpinės formos egzistuoja ir kad esama organizmų, apie kuriuos mes negalime taip paprastai pasakyti, ar tai yra augalai ar gyvūnai, kad mes tuo būdu iš viso negalime išvesti griežtos ribos tarp augalo ir gyvūno, — šis faktas sukelia p. Diuringui logišką poreikį nustatyti skiriamąjį jų požymį, kurį jis čia pat, neatsikvėpdamas, pats pripažįsta neišlaikančiu kritikos! Tačiau mums net nėra reikalo kreiptis į ginčytiną tarpinių formų tarp augalų ir gyvūnų sritį; argi jautrūs augalai, kurie, kuo silpniausiai juos palietus, susuka savo lapus arba suglaudžia savo žiedus, argi vabzdžiaėdžiai augalai neturi nė mažiausio pojūčio pėdsako ir net jokio sugebėjimo justi? Juk ir p. Diuringas to tvirtinti negali, neįsileisdamas į „nemokslišką pusiau poeziją“.
Trečia, ir vėl p. Diuringo laisvos kūrybos ir vaizduotės produktas yra jo teigimas, kad pojūtis fiziologiškai esąs susijęs su kokio nors, kad ir labai paprasto, nervų aparato buvimu. Ne tik visi paprasčiausieji gyvūnai, bet dar ir gyvūnai augalai — bent jų dauguma — nerodo jokių nervų aparato žymių. Tik pradedant nuo kirmėlių mes pirmą kartą sutinkame, kaip bendra taisyklė, nervų aparatą, ir p. Diuringas pirmasis imasi tvirtinti, kad suminėtieji gyvūnai neturi pojūčio, nes neturi nervų. Pojūtis ne būtinai yra susijęs su nervais, bet užtat susijęs su kai kuriais, lig šiol tiksliau dar nenustatytais, baltyminiais kūnais.
Beje, p. Diuringo išsimokslinimą biologijos srityje pakankamai apibūdina klausimas, kurį jis drąsiai iškelia prieš Darviną: „Nejaugi gyvūnas yra išsivystęs iš augalo?“. Tokį klausimą gali iškelti tik tas, kas nė mažiausio supratimo neturi nei apie gyvūnus, nei apie augalus.
Apie gyvybę aplamai p. Diuringas mums tiek tegali pasakyti: „Medžiagų apykaita, kuri vyksta su plastiškai formuojančio schematizavimo pagalba (koks čia dar neregėtas dalykas?), visuomet lieka gyvybės proceso tikrąja to žodžio prasme skiriamasis požymis“.
Štai ir viskas, ką mes sužinome apie gyvybę, be to, čia mes dėl „plastiškai formuojančio schematizavimo“ iki kelių įklimpstame į beprasmišką gryniausio diuringinio žargono tarškesį. Vadinasi, jei mes norime žinoti, kas yra gyvybė, turime patys įsigilinti į šį klausimą.
Per paskutinius trisdešimt metų fiziologai-chemikai ir chemikai-fiziologai nesuskaitomą daugybę kartų yra kartoję, kad organinė medžiagų apykaita yra bendriausias ir būdingiausias gyvybės reiškinys, ir p. Diuringas šį teigimą tiesiog išvertė į savąją prašmatnią bei aiškią kalbą. Bet apibrėžti gyvybę kaip organinę medžiagų apykaitą — reiškia apibrėžti gyvybę kaip... gyvybę, nes organinė medžiagų apykaita, arba medžiagų apykaita su „plastiškai formuojančio schematizavimo“ pagalba, kaip tik ir yra toks posakis, kuris savo ruožtu reikalingas paaiškinimo — su gyvybės pagalba, paaiškinimo su pagalba skirtumo tarp organiško ir neorganiško, t. y. tarp gyvo ir negyvo. Vadinasi, taip aiškindami, mes nepajudame iš vietos.
Medžiagų apykaita kaip tokia vyksta ir be gyvybės. Yra ištisa eilė cheminių procesų, kurie, esant pakankamai žalių medžiagų, vėl ir vėl sudaro sau sąlygas atsinaujinti, ir būtent taip, kad proceso nešėju čia būna tam tikras kūnas. Taip, pavyzdžiui, būna, kai sieros rūgštis gaminama deginant sierą. Čia gaunamas sieros dvideginis SO2, o įleidus vandens garų ir azoto rūgšties, sieros dvideginis sugeria vandenilį ir deguonį, pavirsdamas sieros rūgštimi H2SO4. Azoto rūgštis atiduoda čia dalį deguonies ir pavirsta azoto deginiu; šis azoto deginys tuoj pat vėl ima iš oro naują deguonį ir pavirsta aukštesniais azoto deginiais, bet tik tam, kad tuoj vėl atiduotų šį deguonį sieros dvideginiui ir vėl pakartotų tą patį procesą, tad, teoriškai imant, pakanka be galo mažo azoto rūgšties kiekio, norint neribotą sieros dvideginio, deguonies ir vandens kiekį paversti sieros rūgštimi. — Toliau, medžiagų apykaita vyksta skysčiams persisunkiant per negyvas organines ir net neorganines plėveles, o taip pat dirbtinėse Traubės ląstelėse. Čia ir vėl pasirodo, kad su medžiagų apykaita mes nė per žingsnį nepajudame pirmyn, nes ta savotiška medžiagų apykaita, kuri turi paaiškinti gyvybę, savo ruožtu pati reikalinga paaiškinimo su gyvybės pagalba. Vadinasi, tenka ieškoti kitokio aiškinimo.
Gyvybė yra baltyminių kūnų egzistavimo būdas, ir šis egzistavimo būdas savo esme yra nuolatinis tų kūnų cheminių sudėtinių dalių atsinaujinimas.
Baltyminis kūnas čia suprantamas šiuolaikinės chemijos prasme, kuri šiuo terminu apima visus kūnus, savo sudėtimi analoginius paprastam baltymui ir taip pat vadinamus proteininiais kūnais. Terminas nevykęs, nes iš visų jam giminingų medžiagų paprastas baltymas vaidina negyviausią, pasyviausią vaidmenį: greta trynio baltymas tėra tik maitinamoji medžiaga besivystančiam gemalui. Tačiau, kol apie cheminę baltyminių kūnų sudėtį taip mažai yra žinoma, šis terminas, kaip bendresnis, vis dar tebėra geresnis už visus kitus.
Visur, kur mes sutinkame gyvybę, mes matome, kad ji yra susijusi su kokiu nors baltyminiu kūnu, ir visur, kur sutinkame kokį nors baltyminį kūną, kuris nėra irimo procese, mes be išimties sutinkame ir gyvybės reiškinius. Žinoma, gyvame organizme būtinai turi būti ir kitų cheminių junginių, kurie ir sukelia ypatingus tų gyvybės reiškinių diferenciacijos procesus, bet gyvybei, imant paprasčiausią jos formą, jie nėra būtini arba tėra reikalingi tik tiek, kiek jie patenka į organizmą maisto pavidalu ir pavirsta baltymais. Žemiausiosios mums žinomos gyvos būtybės tėra ne daugiau kaip paprasti baltyminės medžiagos gumulėliai, kurie jau rodo visus esminius gyvybės reiškinius.
Tačiau kas gi yra tie gyvybės reiškiniai, kurie vienodai sutinkami visur, visose gyvosiose būtybėse? Pirmiausia tai, kad baltyminis kūnas paima iš savo aplinkos kitas tinkamas medžiagas ir jas asimiliuoja, tuo tarpu kai senesnės kūno dalelės suyra ir išskiriamos. Kiti, negyvi kūnai natūralaus proceso eigoje taip pat keičiasi, yra arba kombinuojasi, bet kartu jie nustoja buvę tuo, kuo jie buvo anksčiau. Uola, kuri išdūlėjo, jau nebe uola; oksiduojamas metalas pavirsta į rūdį. Bet tai, kas negyvuose kūnuose yra irimo priežastis, baltymui sudaro pagrindinę egzistavimo sąlygą. Kai tik baltyminiame kūne liaujasi tas nenutrūkstamas sudėtinių dalių kitimas, ta nuolatinė mitimo ir išskyrimo kaita, — nuo to momento pats baltyminis kūnas nustoja egzistavęs, jis suyra, t. y. miršta. Vadinasi, gyvybė — baltyminio kūno egzistavimo būdas — pirmiausia yra tai, kad baltyminis kūnas kiekvienu momentu yra jis pats ir tuo pačiu metu — kitas ir kad taip yra ne dėl kokio nors proceso, kuris jį veikia iš išorės, kaip tai būna ir su negyvais kūnais. Priešingai, gyvybė, medžiagų apykaita, vykstanti mitimo ir išskyrimo būdu, yra savaiminis procesas, būdingas, įgimtas savo nešėjui — baltymui, procesas, be kurio negali būti gyvybės. O iš čia išeina, kad jei chemijai kada nors pavyks dirbtinai sukurti baltymą, tai jis turės rodyti gyvybės reiškinius, kad ir pačius silpniausius. Žinoma, dar klausimas, ar sugebės chemija tuo pačiu metu atrasti ir tam baltymui reikalingą maistą.
Iš mitimo ir išskyrimo būdu vykstančios medžiagų apykaitos, kaip esminės baltymo funkcijos, ir iš baltymui būdingo plastiškumo išplaukia visi kiti paprasčiausieji gyvybės veiksniai: dirglumas, kuris jau yra baltymo ir jo maisto sąveikoje; traukumas, kuris pasireiškia jau labai žemoje pakopoje, suvartojant maistą; sugebėjimas augti, kuriam žemiausioje pakopoje būdingas dauginimasis dalijimosi būdu; vidinis judėjimas, be kurio neįmanomas nei maisto suvartojimas, nei jo asimiliacija.
Suprantama, mūsų duota gyvybės definicija yra labai nepakankama, nes ji toli gražu neapima visų gyvybės reiškinių, o, priešingai, apsiriboja tik bendriausiais ir paprasčiausiais iš jų. Moksliniu požiūriu visų definicijų vertė yra nedidelė, Norėdami iš tikrųjų išsamiai išsiaiškinti, kas yra gyvybė, mes turėtume peržvelgti visas jos pasireiškimo formas, nuo žemiausios iki aukščiausios. Tačiau kasdieniam vartojimui tokios definicijos yra labai patogios, o kartais be jų sunku išsiversti; pakenkti jos taip pat negali, kol mes nepamirštame neišvengiamų jų trūkumų.
Tačiau grįžkime prie p. Diuringo. Jeigu jam šiek tiek nesiseka žemiškosios biologijos srityje, tai jis žino, kaip pasiguosti, jis gelbėjasi savo žvaigždžių danguje.
„Ne vien tik speciali pojūčio organo sandara, bet ir visas objektyvusis pasaulis yra sutvarkytas taip, kad keltų malonumą ir skausmą. Dėl šios priežasties mes manome, kad malonumo ir skausmo priešingumas, ir tai lygiai ta pačia, mums žinoma forma, — kad tas priešingumas yra universalus ir turėtų būti išreikštas iš esmės vienodais jausmais įvairiuose visatos pasauliuose... Šis atitikimas turi nemažą reikšmę, nes jis yra raktas pojūčių visatai suprasti... Vadinasi, subjektyvusis kosminis pasaulis mums nedaug tėra svetimesnis už objektyvųjį. Tiek vienos, tiek ir kitos viešpatijos sandarą reikia įsivaizduoti esant vienodo tipo, ir tokiu būdu mes gauname pirmuosius pradmenis mokymo apie sąmonę, kuris gali būti taikomas ne vien tik žemiškajai sferai“.
Ką reiškia viena kita grubi klaida žemiškojo gamtos mokslo srityje žmogui, kuris savo kišenėje nešioja raktą į pojūčių visatą? Allons donc! [2]
[1] „Gamtos filosofija“.
[2] — Tebūnie taip!