Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
„Nuo slėgio ir postūmio mechanikos iki pojūčių ir minčių sąryšio tęsiasi vienoda ir vienintelė nuosekli tarpinių pakopų eilė“. Šiuo teigimu p. Diuringas nori išvengti pasakyti ką nors aiškesnio apie gyvybės atsiradimą, nors iš tokio mąstytojo, kuris pasaulio išsivystymą yra ištyręs iki sau pačiam lygaus būvio ir kuris kituose dangaus kūnuose jaučiasi visai kaip namie, atrodytų, galima būtų laukti, kad ir šis dalykas jam yra tiksliai žinomas. Beje, šis p. Diuringo teigimas yra tik pusiau teisingas, kol jis nėra papildytas jau minėta hegeline mato santykių mazgine linija. Nepaisant viso laipsniškumo, perėjimas iš vienos judėjimo formos į kitą visuomet lieka šuoliu, lemiamu posūkiu. Toks yra perėjimas nuo dangaus kūnų mechanikos prie nedidelių masių mechanikos atskiruose dangaus kūnuose; toks pat yra perėjimas nuo masių mechanikos prie molekulių mechanikos, apimančios judėjimus, kuriuos mes tyrinėjame vadinamojoje tikrojoje fizikoje: šilumą, šviesą, elektrą, magnetizmą. Lygiai taip pat ir perėjimas nuo molekulių fizikos prie atomų fizikos — prie chemijos — įvyksta staigiu šuoliu; o dar labiau tai pasireiškia, vykstant perėjimui nuo paprasto cheminio veikimo prie baltymų chemizmo, kurį mes vadiname gyvybe. Gyvybės sferoje šuoliai darosi toliau vis retesni ir mažiau pastebimi. — Vadinasi, ir vėl Hegeliui tenka taisyti p. Diuringą.
Logiškam perėjimui prie organinio pasaulio p. Diuringas pasinaudoja tikslo sąvoka. Tai ir vėl pasiskolinta iš Hegelio, kuris savo „Logikoje“ — mokyme apie sąvoką — pereina nuo chemizmo prie gyvybės su pagalba teleologijos, t. y. mokymo apie tikslą. Kur mes bepažvelgtume, visur mes p. Diuringo veikale susiduriame su kokia nors hegeline „sunkiai virškinama idėja“, kurią jis, nė kiek nesivaržydamas, skelbia savo paties „iki šaknų prasiskverbiančiu mokslu“. Mes per toli nueitume, jei čia imtume nagrinėti, kiek yra teisinga ir tinkama taikyti organiniam pasauliui tikslo ir priemonių sąvokas. Šiaip ar taip, net hegelinio „vidinio tikslo“ taikymas gamtai, t. y. tokio tikslo, kuris neįnešamas į gamtą sąmoningai veikiančio pašalinio elemento, pavyzdžiui, apvaizdos išminties, bet kuris glūdi paties daikto būtinybėje, — net toks tikslo sąvokos taikymas nuolat atveda neišėjusius rimtos filosofinės mokyklos žmones prie beprasmiško sąmoningų ir apgalvotų veiksmų primetimo gamtai. Tas pats p. Diuringas, kuriam net menkiausi kitų žmonių „spiritistiniai“ kėslai sukelia didžiausią „moralinį pasipiktinimą, pareiškia „visiškai tvirtai, kad instinktai yra sukurti daugiausia dėl to pasitenkinimo, kuris yra susijęs su jų žaismu“. Jis pasakoja mums, kad vargšė gamta „turi nuolat vis iš naujo ir iš naujo tvarkyti daiktų pasaulį“ ir kad greta to ji dar turi daug kitų reikalų, „kurie reikalauja iš gamtos daugiau subtilumo, negu paprastai yra manoma“. Bet gamta ne vien tik žino, kodėl ji sukuria viena ar kita, jai ne tik tenka atlikti tarnaitės darbus, ji ne tik pasižymi subtilumu — tai jau savaime yra gana didelis tobulumas subjektyviajame sąmoningame mąstyme, — ji turi dar ir valią; nes instinktų papildomąjį vaidmenį, — tai, kad jie, be kita ko, atlieka realias natūralias funkcijas: mitybą, veisimąsi ir t. t. — „mes turime teisę įsivaizduoti ne kaip tiesiogiai, o tik kaip netiesiogiai pageidaujamą dalyką“. Tuo būdu mes priėjome prie sąmoningai mąstančios ir sąmoningai veikiančios gamtos, vadinasi, mes jau stovime ant „tilto“, vedančio, tiesa, ne iš statiškumo į dinamiškumą, bet vis dėlto iš panteizmo į deizmą. O gal p. Diuringui ir pačiam norisi šiek tiek imtis „natūrfilosofinės pusiau poezijos“?
Ne, tai neįmanoma. Viskas, ką mūsų tikrovės filosofas sugeba mums pasakyti apie organinę gamtą, yra tai, kad jis apsiriboja žygiu prieš šią „natūrfilosofinę pusiau poeziją“, prieš „šarlatanybę su jos lengvabūdišku paviršutiniškumu ir, taip sakant, mokslinėmis mistifikacijomis“, prieš darvinizmo „poetizuojančius bruožus“.
Visų pirma Darvinui prikišama, kad jis Maltaus gyventojų skaičiaus teoriją perkėlęs iš politinės ekonomijos į gamtos mokslą, kad jis patekęs į gyvulių augintojo pažiūrų nelaisvę, kad jis savo kovos už būvį teorijoje susižavėjęs nemoksliška pusiau poezija ir kad visas darvinizmas, išskyrus tai, kas jo yra pasiskolinta iš Lamarko, esąs geroka prieš žmoniškumą nukreipto žvėriškumo dozė.
Iš savo mokslinių kelionių Darvinas susidarė nuomonę, kad augalų ir gyvūnų rūšys nėra pastovios, bet kintamos. Šiai minčiai toliau vystyti savo tėvynėje jis neturėjo geresnės stebėjimų dirvos, kaip dirbtinis augalų ir gyvulių veisimas. Kaip tik šiuo atžvilgiu Anglija yra klasikinė šalis; kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, pasiekimai savo mastu toli gražu negali prilygti tam, kas šioje srityje yra padaryta Anglijoje. Be to, didesnioji minėtų laimėjimų dalis buvo pasiekta per paskutinį šimtmetį, tad faktų konstatavimas nesudaro didelių sunkumų. Darvinas priėjo išvadą, kad atranka tos pačios rūšies gyvūnų ir augalų tarpe dirbtinai sukėlė didesnius skirtumus negu tie, kurie sutinkami visų pripažįstamose skirtingomis rūšyse. Tuo būdu, iš vienos pusės, buvo iki tam tikro laipsnio įrodytas rūšių kintamumas, o iš kitos — buvo įrodyta, kad organizmai su nevienodais rūšių požymiais gali turėti bendrus protėvius. Toliau Darvinas tyrinėjo, ar negalima rasti pačioje gamtoje tokių priežasčių, kurios — be sąmoningo ir apgalvoto žmogaus poveikio — ilgainiui turėjo sukelti gyvuose organizmuose pakitimus, panašius į tuos, kurie sukuriami dirbtine atranka. Šias priežastis jis rado neatitikime tarp milžiniško gamtos sukuriamų gemalų skaičiaus ir nežymaus faktiškai subręstančių organizmų kiekio. Kadangi kiekvienas gemalas siekia išsivystyti, tai neišvengiamai kyla kova už būvį, kuri pasireiškia ne tik betarpiška fizine kova ar prarijimu, bet ir kova už erdvę ir šviesą, kuri pastebima net augmenijoje. Aišku, jog šioje kovoje daugiausia galimumų subręsti ir daugintis turi tie individai, kurie pasižymi kokia nors, kad ir labai nežymia, bet kovoje už būvį pranašumą teikiančia individualine ypatybe. Tuo būdu šios individualinės ypatybės turi tendenciją būti paveldimos, o jeigu jos pasitaiko daugelyje tos pačios rūšies individų, tai turi ir tendenciją — paveldimiesiems bruožams susikaupiant — stiprėti kartą paimta kryptimi; o tokių ypatybių neturintieji individai lengviau žūva kovoje už būvį ir palaipsniui išnyksta. Tokiu būdu vyksta rūšies kitimas natūralios atrankos keliu, išliekant labiausiai prisitaikiusiems.
Prieštaraudamas šiai Darvino teorijai, p. Diuringas sako, jog kovos už būvį idėjos kilmės, kaip pripažįstąs pats Darvinas, tenka ieškoti ekonomisto, gyventojų skaičiaus teorijos kūrėjo Maltaus pažiūrų apibendrinime. Tuo būdu ši teorija, pasak p. Diuringo, turinti visus tuos trūkumus, kurie yra būdingi kunigiškoms-maltusinėms pažiūroms gyventojų pertekliaus klausimu. — Tuo tarpu Darvinas niekuomet ir nemanė sakyti, kad kovos už būvį idėjos kilmės reikia ieškoti Maltaus teorijoje. Jis tiek tesako, kad jo kovos už būvį teorija esanti Maltaus teorija, pritaikyta visai augmenijai ir gyvūnijai. Kad ir kokia didelė būtų klaida, kurią padarė Darvinas, taip naiviai, be kritikos priėmęs Maltaus mokymą, vis dėlto kiekvienas iš pirmo žvilgsnio gali pastebėti, kad visai nereikia Maltaus akinių, norint pamatyti gamtoje kovą už būvį, pamatyti joje prieštaravimą tarp nesuskaitomos daugybės gemalų, kuriuos be saiko kuria gamta, ir nežymaus skaičiaus tų iš jų, kurie iš viso gali subręsti, — prieštaravimą, kurį dauguma atvejų faktiškai išsprendžia kova už būvį, kartais nepaprastai žiauri. Ir panašiai kaip darbo užmokesčio dėsnis nenustojo savo galios ir po to, kai jau seniai buvo pamiršti maltusiniai argumentai, kuriais tą dėsnį pagrindė Rikardo, lygiai taip ir kova už būvį gamtoje gali vykti nepriklausomai nuo bet kokių maltusinių jos aiškinimų. Beje, organizmai gamtoje taip pat turi savus gyventojų skaičiaus dėsnius, kurie dar beveik visiškai tebėra neištirti; jų nustatymas, be abejones, turės lemiamą reikšmę rūšių išsivystymo teorijai. O kas gi ir šia kryptimi davė lemiamą postūmį? Ne kas kitas, kaip tik Darvinas.
Ponas Diuringas išmintingai vengia gilintis į šią pozityvią klausimo pusę. Vietoj to visą laiką turi atsakyti kovos už būvį teorija. Jo nuomone, apie kovos už būvį galimybę sąmonės neturinčių augalų ir romių žolėdžių tarpe negali būti nė kalbos: „griežtai apibrėžta žodžio prasme kova už būvį žvėrių tarpe tepasireiškia tik tiek, kiek jie minta, puldami ir ėsdami kitus gyvius“. Tokiais siaurais rėmais apribojęs kovos už būvį sąvoką, jis jau gali iki valiai piktintis žvėriškuoju pobūdžiu tos sąvokos, kuriai jis pats suteikė tokią prasmę. Bet šio moralinio pasipiktinimo strėlės pataiko tik į patį p. Diuringą, kuris yra vienintelis taip siaurai suprastos kovos už būvį autorius, todėl jis vienas už ją ir atsako. Taigi, ne Darvinas „žvėrių tarpe ieško visokio gamtos veikimo dėsnių ir supratimo“, — priešingai, Darvinas įtraukė į kovos už būvį sferą visą organinę gamtą, — o paties p. Diuringo sufabrikuota kažkokia fantastiška baidyklė. Beje, pavadinimą: kova už būvį mes galime mielai paaukoti p. Diuringo aukštos moralės pykčiui. O kad pats tokios kovos faktas yra net augmenijoje, — tai p. Diuringui gali įrodyti kiekviena pieva, kiekvienas javų laukas, kiekvienas miškas; svarbu čia ne pavadinimas, ne tai, ar reikia sakyti: „kova už būvį“, ar: „egzistavimo sąlygų trūkumai ir mechaniniai poveikiai“; svarbu yra tai, kaip šis faktas veikia rūšių išlikimą ar kitimą. Šiuo klausimu p. Diuringas laikosi atkaklaus, sau pačiam lygaus tylėjimo. Vadinasi, tuo tarpu natūralios atrankos klausimu viskas tebelieka kaip buvo.
Bet darvinizmas „savo pakitimus ir skirtingumus daro iš nieko“. Iš tikrųjų, kai Darvinas kalba apie natūralią atranką, jis abstrahuojasi nuo tų priežasčių, kurios sukėlė atskirų individų pakitimus, ir visų pirma kalba apie tai, kuriuo būdu tokie individualiniai nukrypimai pamažu pavirsta tam tikros rasės, atmainos ar rūšies požymiais. Darvinui pirmiausia rūpi ne tiek surasti šias priežastis, — jos lig šiol iš dalies visai nežinomos, iš dalies tegali būti nurodytos tik pačiais bendriausiais bruožais, — kiek surasti racionalią formą, kuria įtvirtinami ir įgauna pastovią reikšmę jų rezultatai. Čia Darvinas savo atradimui iš tikrųjų suteikė perdaug plačią veikimo sferą, manydamas, kad jis yra vienintelis svertas rūšių kitėjimo procese, ir nesirūpino pasikartojančių individualinių pakitimų priežastimis, daugiausia dėmesio kreipdamas į klausimą dėl formos, kuria jie darosi visuotiniai. Tai — trūkumas, būdingas ir Darvinui ir daugumai žmonių, kurie tikrai stumia mokslą pirmyn. Be to, jei Darvinas individualinius pakitimus daro iš nieko ir kartu naudoja tik „gyvulių augintojo išmintį“, tai iš to išeina, kad kiekvienas gyvulių augintojas bei selekcionierius taip pat daro iš nieko gyvulių ir augalų formų pakitimus, ir, be to, tikrus, o ne vien tik įsivaizduojamus pakitimus. Tačiau postūmį tirti klausimą, iš kur faktiškai atsiranda šie pakitimai bei skirtingumai, vėl davė ne kas kitas, kaip Darvinas.
Naujausiais laikais natūralios atrankos supratimas buvo išplėstas, ypač Hekelio dėka, ir į rūšių kintamumą pradėta žiūrėti kaip į prisitaikymo ir paveldimumo sąveikos rezultatą, vaizduojant prisitaikymą tokia proceso puse, kuri sukelia pakitimus, o paveldimumą — juos išlaikančia puse. Bet ir tai nepatinka p. Diuringui: „Tikras prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų, kaip jos yra gamtos duotos ar atimtos, turi kaip prielaidą tokius stimulus ir tokias veikimo formas, kurias apibrėžia vaizdiniai. Kitaip prisitaikymas tėra vien tik regimybė, ir šiuo atveju veikiąs priežastingumas nepakyla aukščiau žemutinių fizinio, cheminio ir augalinio-fiziologinio pasaulio pakopų“. Pavadinimas — štai kas ir vėl sukėlė p. Diuringo pyktį. Tuo tarpu, kaip jis šį procesą bevadintų, klausimas čia yra toks: ar tokie procesai sukelia organizmų rūšių pakitimus ar ne? Ir p. Diuringas vėl neduoda jokio atsakymo.
„Kai koks nors augalas beaugdamas pasirenka sau kelią, kuriame jis gauna daugiausia šviesos, tai toks dirginimo rezultatas yra ne daugiau, kaip fizinių jėgų ir cheminių agentų kombinacija, ir jei šiuo atveju apie prisitaikymą norima kalbėti ne metaforiškai, o tikrąja to žodžio prasme, tai tat turi įnešti į sąvokas spiritistinę painiavą“. Toks griežtas kitų atžvilgiu yra tas pats žmogus, kuris visiškai tiksliai žino, kieno valia gamta daro viena ar kita, kuris šneka apie gamtos subtilumą ir net apie jos valią. Iš tiesų, spiritistinė painiava, — tik kas yra ją sukėlęs: Hekelis ar p. Diuringas?
Ir ne tik spiritistinė, bet ir loginė painiava, Mes matėme, kaip p. Diuringas iš visų jėgų primygtinai teigia, kad tikslo sąvoka galiojanti ir gamtai: „santykis tarp priemonės ir tikslo jokiu būdu nenumato sąmoningo kėslo“. Bet kas gi yra prisitaikymas be sąmoningo kėslo ir be vaizdinių pagalbos, kurį jis taip griežtai atmeta, jei ne kaip tik toks nesąmoningas tikslingas veikimas?
Taigi, jei medinės varlės ir lapais mintantieji vabzdžiai yra žalios spalvos, dykumų gyvūnai — kaip smėlis geltonos, o poliariniai gyvūnai — daugiausia baltos kaip sniegas spalvos, tai, žinoma, šias spalvas jie įgijo ne sąmoningai ir ne vadovaudamiesi kokiais nors vaizdiniais; priešingai, šias jų spalvas tegalima paaiškinti tik fizinių jėgų ir cheminių veiksnių veikimu. Ir vis dėlto neginčijama, kad šie gyvūnai tų spalvų dėka yra tikslingai prisitaikę prie aplinkos, kurioje jie gyvena, ir būtent taip, kad jie dėl to darosi žymiai mažiau pastebimi savo priešams. Lygiai taip pat tokiam veikimui yra prisitaikę, ir net tikslingai prisitaikę, tie organai, kuriais kai kurie augalai gaudo ir praryja nutupiančius ant jų vabzdžius. Taigi, jei p. Diuringas primygtinai teigia, kad prisitaikymą tegalįs sukelti tik vaizdinių veikimas, tai tuo jis tik kitais žodžiais pasako, kad tikslinga veikla taip pat turi reikštis per vaizdinius, turi būti sąmoninga, apgalvota. Tuo pačiu, kaip įprasta tikrovės filosofijoje, mes vėl priėjome savo tikslus vykdantį kūrėją, t. y. dievą. „Anksčiau toks aiškinimas buvo vadinamas deizmu ir didelio pasisekimo jis neturėjo (sako p. Diuringas), bet dabar, matyti, ir šiuo atžvilgiu nužengta atgal“.
Nuo prisitaikymo mes pereiname prie paveldimumo. Ir čia darvinizmas, p. Diuringo nuomone, esąs visiškai klaidingame kelyje. Darvinas teigiąs, kad visas organinis pasaulis kilęs iš vieno protėvio, kad jis esąs, taip sakant, vienos vienintelės būtybės palikuonis. Savarankiškos lygiagretės eilės vienarūšių gamtos padarų, kurių nesieja kilmės bendrumas, Darvinui visai neegzistuojančios, ir dėl to jis su savo į praeitį nukreiptomis pažiūromis tuoj pat patenkąs į aklavietę, kai tik jam nutrūksta gimimo ar kitokio veisimosi būdo gija.
Teigimas, kad Darvinas visus dabartinius organizmus išvedąs iš vieno protėvio, yra, mandagiai kalbant, p. Diuringo „savo paties laisvos kūrybos ir vaizduotės produktas“. Savo veikalo „Origin of Species“ [1] (6-sis leidimas) priešpaskutiniame puslapyje Darvinas tiesiog sako, kad jis laiko „visas gyvas būtybes ne atskirais padarais, o palikuonimis, kilusiais, tiesia linija, iš keleto, nedaugelio būtybių“. Hekelis eina dar daug toliau ir pripažįsta „vieną visiškai savarankišką genealoginį kamieną augmenijai ir kitą — gyvūnijai“, o tarp jų abiejų — „tam tikrą skaičių savarankiškų protistų genealoginių kamienų, kurių kiekvienas visiškai nepriklausomai nuo pirmųjų dviejų išsivystė iš savosios archigoninės [2] monerų formos“ („Schöpfungsgeschichte“ [3], 397 psl.). Šis protėvis p. Diuringo yra sugalvotas tik tam, kad jis galėtų jį visaip koneveikti, sugretindamas su judėjų protėviu Adomu; bet čia, jo, t. y. p. Diuringo, nelaimei, jam liko nežinoma, kad Smito asiriškųjų tyrinėjimų dėka tas judėjų protėvis pasirodė esąs semitų protėvis ir kad visas biblijos pasakojimas apie pasaulio sutvėrimą ir tvaną tėra fragmentas iš senovės stabmeldžių religinių padavimų ciklo, bendro judėjams, babiloniečiams, chaldėjams ir asiriečiams.
Tiesa, priekaištas Darvino adresu, kad jis tuoj pat patenka į aklavietę, kai tik jam nutrūksta kilmės gija, yra rūstus, bet nenuginčijamas. Deja, šį priekaištą nusipelno visas mūsų gamtos mokslas. Ten, kur nutrūksta kilmės gija, jis „patenka į aklavietę“. Gamtos mokslas lig šiol dar nepajėgė sukurti organinių būtybių kitaip, negu išvesdamas jas iš kitų būtybių: jis net negali lig šiol pagaminti paprastos protoplazmos ar kitų baltyminių medžiagų iš cheminių elementų. Taigi, apie gyvybės atsiradimą gamtos mokslas tuo tarpu tikrai tegali pasakyti tik tiek, kad gyvybė turėjo atsirasti cheminiu būdu. Bet, gal būt, tikrovės filosofija gali čia mums padėti, turėdama savo žinioje savarankiškas lygiagretes eiles gamtos padarų, kurių nesieja kilmės bendrumas? Kaip atsirado šie padarai? Savaime? Bet lig šiol net patys karščiausieji savaiminio gyvybės atsiradimo šalininkai nepretendavo į tai, kad šiuo būdu būtų galėję atsirasti kas nors kita, išskyrus bakterijas, grybų gemalus ir kitus labai primityvius organizmus, bet anaiptol ne vabzdžiai, žuvys, paukščiai ar žinduoliai. O jei šie vienarūšiai gamtos padarai (žinoma, organiniai, nes tik apie juos čia ir tekalbama) nėra susiję tarp savęs bendra kilme, tai ten, „kur nutrūksta kilmės gija“, jie, arba kiekvienas iš jų pirmtakų, turėjo atsirasti pasaulyje ne kitaip, kaip atskiru kūrimo aktu. Tuo būdu mes vėl grįžtame prie kūrėjo ir prie to, kas vadinama deizmu.
Toliau, p. Diuringas laiko dideliu Darvino paviršutiniškumu tai, kad jis „paprastą lytinės ypatybių kompozicijos aktą paverčia fundamentaliniu tų ypatybių atsiradimo principu“. Ir vėl tai yra iki daiktų šaknų prasiskverbiančio mūsų filosofo laisvos kūrybos ir vaizduotės produktas. Darvinas, priešingai, aiškiai pareiškia: posakis „natūrali atranka“ apima tik pakitimų išsilaikymą, o ne atsiradimą (63 psl.). Tačiau šiais naujais teiginiais, kurių Darvinas niekuomet nėra iškėlęs, tesiekiama paruošti mus tokiam p. Diuringo giliamintiškam pareiškimui: „Jei vidiniame lytinio dauginimosi schematizme pavyktų surasti kokį nors savarankiško kitėjimo principą, tai ši idėja būtų visiškai racionali, nes visiškai natūrali yra mintis sujungti visuotinės genezės principą su lytinio dauginimosi principu į vieną visumą ir vadinamąjį savaiminį gyvybės atsiradimą traktuoti aukštesniu požiūriu ne kaip absoliutų reprodukcijos priešingumą, o būtent kaip gimimą“. Ir žmogus, sugebėjęs sukurti tokią nesąmonę, nesidrovi prikaišioti Hegeliui jo „žargoną“!
Bet gana to erzinančio, prieštaringo bambėjimo ir niurnėjimo, kuriuo p. Diuringas reiškia savo apmaudą dėl to, kad gamtos mokslas milžiniškai suklestėjo Darvino teorijos duoto postūmio dėka. Nei Darvinas, nei jo pasekėjai gamtininkų tarpe nė nemano kuriuo nors būdu sumenkinti didžius Lamarko nuopelnus; juk kaip tik Darvinas ir jo pasekėjai buvo pirmieji, kurie vėl iškėlė jį į paviršių. Tačiau mes neturime išleisti iš akių, kad Lamarko laikais mokslas dar anaiptol neturėjo pakankamai medžiagos, kuria pasiremdamas į klausimą apie rūšių kilmę būtų galėjęs atsakyti kitaip, negu užbėgdamas už akių ateičiai, taip sakant, pranašiškai ją atspėdamas. Tuo tarpu nuo Lamarko laikų buvo ne tik sukaupta nepaprastai gausi medžiaga tiek iš aprašomosios, tiek ir iš anatominės botanikos bei zoologijos srities, bet ir atsirado dvi visiškai naujos mokslo šakos, kurios turi čia lemiamą reikšmę, būtent: augalų ir gyvūnų gemalų vystymosi tyrimas (embriologija) ir organinių likučių, išlikusių įvairiuose žemės paviršiaus sluoksniuose, tyrimas (paleontologija). Būtent, išryškėja būdingas atitikimas tarp laipsniško organinių gemalų išsivystymo į subrendusius organizmus ir nuoseklios eilės, kuria augalai ir gyvūnai vieni po kitų atsirado žemės istorijoje. Ir kaip tik šis atitikimas buvo patikimiausias vystymosi teorijos ramstis. Bet pati vystymosi teorija dar labai jauna, ir dėl to nėra abejonės, kad tolesnis tyrinėjimas turi labai žymiai modifikuoti dabartines, tame tarpe ir griežtai darvinistines, pažiūras apie rūšių vystymosi procesą.
Bet ką gi teigiamo gali mums pasakyti apie organinės gyvybės išsivystymą tikrovės filosofija?
„Rūšių kintamumas yra priimtina hipotezė“. Bet greta jos galioja ir „savarankiškos lygiagretės eilės vienarūšių gamtos padarų, kurių nesieja kilmės bendrumas“. Tuo remiantis reikėtų manyti, kad nevienarūšiai gamtos padarai, — t. y. kintamosios rūšys, — yra kilę vieni iš kitų, o vienarūšiai — ne. Bet ir tai yra ne visai teisinga, nes ir apie kintamąsias rūšis mes skaitome, kad „kilmės bendrumo ryšys, atvirkščiai, tėra tik visai antraeilis gamtos aktas“. Vadinasi, vis dėlto čia kalbama apie kilmę, nors ir „antros klasės“. Tačiau džiaukimės ir tuo, kad p. Diuringas, prikalbėjęs apie tą kilmę tiek daug blogo ir tamsaus, galų gale vėl įsileido ja per užpakalines duris. Lygiai taip pat yra ir su natūralia atranka, nes po viso moralinio pasipiktinimo kova už būvį, kurioje juk ir vyksta natūrali atranka, mes staiga skaitome: „Tuo būdu gilesnio organinių padarų savybių visumos pagrindo reikia ieškoti gyvenimo sąlygose ir kosminiuose santykiuose, tuo tarpu kai į Darvino pabrėžiamą natūralią atranką gali būti atsižvelgiama tik antroje eilėje“. Vadinasi, vis dėlto natūrali atranka, nors ir antros klasės. Bet kartu su natūralia atranka pripažįstama ir kova už būvį, taigi, ir kunigiškas-maltusinis gyventojų perteklius! — Štai ir viskas, — dėl viso kito p. Diuringas nukreipia mus į Lamarką.
Pagaliau p. Diuringas įspėja mus dėl netinkamo žodžių: metamorfozė ir vystymasis vartojimo. Metamorfozė esanti neaiški sąvoka, o vystymosi sąvoka tesanti leistina tik tiek, kiek čia iš tikrųjų gali būti nustatyti vystymosi dėsniai. Vietoj vieno ir kito mes turį sakyti „kompozicija“, ir tuomet viskas būsią gerai. Ir vėl sena istorija: daiktai lieka tokie, kokie jie yra buvę, ir p. Diuringas visiškai patenkintas, jei tik mes pakeisime jų pavadinimus. Kai mes kalbame apie viščiuko išsivystymą iš kiaušinio, tai tuo mes sukeliame painiavą, nes čia mes tik nepilnai tegalime nustatyti vystymosi dėsnius. Bet jei mes kalbėsime apie viščiuko „kompoziciją“, tai viskas bus aišku. Taigi, nuo šiol mes daugiau nebesakysime: „šis vaikas puikiai vystosi“, bet: „vaikas yra puikios kompozicijos procese“, ir mums belieka pasveikinti p. Diuringą, kad jis garbingai atsistojo greta „Nibelungų žiedo“ kūrėjo, — ne tik tauraus savęs vertinimo prasme, bet ir kaip ateities kompozitorius.
[1] „Rūšių kilmė“.
[2] — pirmagimės.
[3] „Kūrimo istorija“.