Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Toliau mes prieiname prie teorijų apie dabartinio pasaulio atsiradimą. Jau jonėnų filosofai turėję apie visuotinio materijos išsiskaidymo būvį pradinį supratimą, bet ypač nuo Kanto laikų pradinio ūko hipotezė pradėjusi vaidinti naują vaidmenį, o laipsnišką atskirų kietų dangaus kūnų susidarymą imta aiškinti trauka ir šiluminiu spinduliavimu. Šiuolaikinė mechaninė šilumos teorija įgalinanti padaryti daug aiškesnes išvadas dėl pirmesniųjų visatos būvių. Ir vis dėlto „dujinio išsisklaidymo būvis tegali būti išeities taškas rimtoms išvadoms tik tuo atveju, jei prieš tai galima aiškiau apibūdinti esančią jame mechaninę sistemą. Priešingu atveju ne tik ši idėja faktiškai lieka labai miglota, bet ir pradinis ūkas, tolesnio nagrinėjimo eigoje, iš tikrųjų darosi vis tirštesnis ir labiau nepermatomas; ...o tuo tarpu viskas dar pasilieka neaiškiame ir beformiame būvyje difuzijos idėjos, kurios negalima tiksliau apibrėžti“; ir tuo būdu „ši dujinė visata tėra tik labai skysta koncepcija“.
Kanto teorija apie visų dabartinių dangaus kūnų atsiradimą iš besisukančių ūkų masių buvo didžiausias astronomijos laimėjimas nuo Koperniko laikų. Pirmą kartą buvo suabejota dėl tos pažiūros, kad gamta neturinti jokios istorijos laike. Ligi tol buvo pripažįstama, kad dangaus kūnai nuo pat pradžios juda tomis pačiomis orbitomis ir jų būviai nekinta; ir jei atskirose planetose organiniai individai išmirdavo, tai vis dėlto giminės ir rūšys buvo laikomos nekintamomis. Žinoma, visiems buvo aišku, kad gamta yra nuolatiniame judėjime, bet šis judėjimas buvo suprantamas kaip nepaliaujamas tų pačių procesų kartojimasis. Šioje pažiūroje, kuri visiškai atitiko metafizinį mąstymo būdą, pirmąją spragą pramušė Kantas, ir jis tai padarė tokiu mokslišku būdu, kad dauguma jo pateiktų argumentų dar ir šiandien tebegalioja. Suprantama, Kanto teorija ir lig šiol dar tebėra, griežtai kalbant, tik hipotezė. Bet ir Koperniko sukurta pasaulio sistema taip pat lig šiol tebėra ne daugiau kaip hipotezė [1]. O kai įkaitusių dujų masių buvimas žvaigždžių danguje buvo nustatytas spektroskopiškai su tokiu įtikinamumu, kuris paneigė visus priekaištus, nutilo ir mokslinė opozicija prieš Kanto teoriją. Pats p. Diuringas savoje pasaulio konstrukcijoje taip pat negali išsiversti be šios ūkų stadijos, bet, — atsikeršydamas už tai, — jis reikalauja, kad jam būtų parodyta slypinti šiame ūkų būvyje mechaninė sistema, o antra, kadangi tai neįvykdoma, jis nesigaili tam ūkų būviui visokių niekinamų epitetų. Deja, šiuolaikinis mokslas negali apibūdinti šios sistemos taip, kad visiškai patenkintų p. Diuringą. Bet juk tiek pat mažai jis tegali atsakyti ir į daugelį kitų klausimų. Į klausimą, kodėl rupūžės neturi uodegos, mokslas lig šiol tegali atsakyti: „todėl, kad jos ją prarado“. O jei kas būtų linkęs pasikarščiuoti dėl tokio atsakymo ir pasakyti, kad tokiu atveju viskas pasilieka neaiškiame ir beformiame būvyje praradimo idėjos, kurios negalima tiksliau apibrėžti, ir kad visa tai sudaro labai skystą koncepciją, tai dėl tokio moralės pritaikymo gamtos mokslui mes nepažengtume nė vieno žingsnio pirmyn. Toks šiurkštumas ir nepasitenkinimo rodymas galėtų visuomet ir visur pasireikšti, ir kaip tik dėl to jis niekuomet ir niekur netinka. O pagaliau kas gi kliudo p. Diuringui pačiam susirasti mechaninę pradinio ūko sistemą?
Laimei, mes dabar sužinome, kad Kanto ūkų masė „toli gražu nesutampa su visiškai tolygiu pasaulio aplinkos būviu arba, kitaip tariant, su sau pačiam lygiu materijos būviu“. Kantui iš tiesų nusišypsojo laimė, kad jis, suradęs kelią atgal nuo dabartinių dangaus kūnų prie ūkų kamuolio, galėjo tuo pasitenkinti ir kad jam net nekilo mintis apie sau pačiam lygų materijos būvį. Tarp kitko pastebėsime, kad jei šiuolaikiniame gamtos moksle Kanto ūkų kamuolys yra vadinamas pradiniu ūku, tai, savaime aišku, tat reikia suprasti tik santykinai. Tas ūkas yra pradinis, iš vienos pusės, kaip dabartinių dangaus kūnų pradžia, o iš antros — kaip ankstyviausioji materijos forma, į kurią mes šiuo metu galime sugrįžti. Tai anaiptol nepaneigia, bet, atvirkščiai, verčia daryti prielaidą, kad materija iki šio pradinio ūko yra išėjusi begalinę eilę kitų formų.
Ponas Diuringas čia įžiūri savo pranašumą. Ten, kur mes, kartu su mokslu, tuo tarpu apsiribojame kadaise buvusiu pradiniu ūku, jam jo mokslų mokslas padeda prasiskverbti žymiai giliau į praeitį, — ligi pat to „pasaulio aplinkos būvio, kuris nesiduoda suvokiamas nei kaip grynai statiškas šiuolaikine šios sąvokos prasme, nei kaip dinamiškas“, kurio, vadinasi, iš viso negalima suprasti. „Materijos ir mechaninės jėgos vienybė, kurią mes vadiname pasaulio aplinka, yra, taip sakant, logiškai reali formulė, kurios tikslas yra nurodyti sau pačiam lygų materijos būvį kaip visų suskaičiuojamų išsivystymo stadijų prielaidą“.
Matyti, mes dar toli gražu nesame atsikratę tuo sau pačiam lygiu pradiniu materijos būviu. Čia tas būvis vadinamas materijos ir mechaninės jėgos vienybe, o ta vienybė vadinama — „logiškai realia formule“ ir t. t. Taigi, kai tik nutrūksta materijos ir mechaninės jėgos vienybė, prasideda judėjimas.
Ši logiškai reali formulė yra ne kas kita, kaip bejėgiškas mėginimas Hegelio kategorijas „savyje“ (Ansich) ir „sau“ (Fürsich) panaudoti tikrovės filosofijai. Anot Hegelio, būtis savyje reiškia pradinę kiekviename daikte, kiekviename procese, kiekvienoje sąvokoje slypinčių neišsivysčiusių priešybių tapatybę; būtyje sau įvyksta šių paslėptų elementų atsiskyrimas bei išsiskyrimas ir prasideda jų tarpusavio kova. Taigi, nejudamą pradinį būvį „mes turime įsivaizduoti kaip materijos ir mechaninės jėgos vienybę, o perėjimą į judėjimą — kaip jų išsiskyrimą ir vienos antrai priešpastatymą. Tačiau tokiu būdu mes įrodome ne fantastiško pradinio būvio realumą, o vien tai, kad tas būvis tegali būti pritaikytas Hegelio kategorijai „savyje“, o toks pat fantastiškas to būvio nutrūkimas — kategorijai „sau“. Hegeli, padėk!
Materija, sako p. Diuringas, yra visos tikrenybės nešėja, todėl ir negali būti jokios mechaninės jėgos už materijos. Toliau, mechaninė jėga yra tam tikras materijos būvis. Ir štai, pradiniame būvyje, kai niekas nevyko, materija ir jos būvis, t. y. mechaninė jėga, buvo kažkas vieninga. Vadinasi, vėliau, kai kažkas pradėjo vykti, būvis, žinoma, turėjo pasidaryti skirtingas nuo materijos. Vadinasi, mes turime sutikti, kad mus vaišintų tokiomis mistinėmis frazėmis ir įtikinėjimu, kad sau pačiam lygus būvis nebuvo nei statiškas, nei dinamiškas, kad jis nebuvo nei pusiausvyroje, nei judėjime. Mes vis dar nežinome, kur buvo mechaninė jėga to būvio metu ir kaip mes be postūmio iš šalies, t. y. be dievo, galime pereiti iš absoliutaus nejudamumo į judėjimą.
Materialistai kalbėjo apie materiją ir judėjimą dar iki p. Diuringo. Ponas Diuringas judėjimą suveda į mechaninę jėgą, kaip tariamai pagrindinę jo formą, ir tuo atima sau galimybę suprasti materijos ir jūdėjimo, kuris, beje, buvo neaiškus ir visiems ankstesniesiems materialistams. Tuo tarpu dalykas čia yra gana paprastas. Judėjimas yra materijos būties forma. Niekur ir niekuomet nėra buvę ir negali būti materijos be judėjimo. Judėjimas pasaulio erdvėje, mechaninis mažesnių "masių" judėjimas atskiruose dangaus kūnuose, molekulių virpėjimas kaip šiluma arba kaip elektros ar magnetinė srovė, cheminis skaidymasis ir jungimasis, organinė gyvybė, — štai tos judėjimo formos, kuriose — vienoje ar keliose iš karto — yra kiekvienas atskiras medžiagos atomas pasaulyje kiekvienu tam tikru momentu. Bet kuri ramybė, bet kuri pusiausvyra tėra tik santykinė, jos teturi prasmę tik vienos ar kitos tam tikros judėjimo formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, kuris nors kūnas žemėje gali būti mechaninės pusiausvyros būvyje, t. y. mechanine prasme — ramybės būvyje, bet tai netrukdo tam kūnui dalyvauti žemės judėjime ir visos saulės sistemos judėjime, kaip tai visiškai netrukdo smulkiausioms fizinėms jo dalelėms, priklausomai nuo temperatūros, virpėti arba jo medžiagos atomams išeiti tam tikrą cheminį procesą. Materija be judėjimo taip pat neįmanoma, kaip ir judėjimas be materijos. Todėl judėjimas yra taip pat nesukuriamas ir nesunaikinamas, kaip ir pati materija; šią mintį ankstesnioji filosofija (Dekartas) išreiškė taip: pasaulyje esamo judėjimo kiekis visuomet lieka tas pats. Vadinasi, judėjimas negali būti sukurtas, jis tegali būti tik perkeltas. Kai judėjimas yra perkeliamas iš vieno kūno į kitą, tai, kiek tas judėjimas persikelia, kiek jis yra aktyvus, jį galima laikyti judėjimo priežastimi, kiek šis judėjimas yra perkeliamas, pasyvus. Šį aktyvųjį judėjimą mes vadiname jėga, o pasyvųjį — jėgos išraiška. Iš čia aišku kaip diena, kad jėga yra tokio pat dydžio, kaip ir jos išraiška, nes juk jose abiejose vyksta tas pats judėjimas.
Tuo būdu materijos būvis be judėjimo pasirodo esąs vienas iš tuščiausių, beprasmiškiausių vaizdinių, tikras „karštligiškas kliedesys“. Norint susidaryti tokį vaizdinį, reikia santykinę mechaninę pusiausvyrą, kurioje gali būti vienas ar kitas kūnas mūsų žemėje, įsivaizduoti kaip absoliučią ramybę, ir paskui šį vaizdinį perkelti į visą visatą. Toks perkėlimas, žinoma, palengvėja, jei universalinis judėjimas suvedamas į vieną tik mechaninę jėgą. Ir tuomet toks judėjimo apribojimas vien tik mechanine jėga turi dar tą pranašumą, kad jis įgalina įsivaizduoti jėgą kaip ramybėje esančią, surištą, vadinasi, tuo momentu neveikiančią. Taigi, jei judėjimo perkėlimas, kaip tai labai dažnai atsitinka, yra bent kiek sudėtingesnis procesas, į kurį įeina įvairios tarpinės grandys, tai tikrąjį perkėlimą galima atidėti iki bet kurio momento, praleidžiant paskutinę grandinės grandį. Taip, pavyzdžiui, yra tuo atveju, kai mes užtaisome šautuvą ir pasirenkame momentą, kada bus nuleistas gaidukas ir įvyks šūvis, t. y. bus perkeltas parakui užsidegus atsipalaidavęs judėjimas. Todėl galima įsivaizduoti, kad nejudamo, sau pačiam lygaus būvio metu materija buvo užtaisyta jėga, — tai, matyti, p. Diuringas ir supranta, jei jis iš viso ką nors supranta, kaip materijos ir mechaninės jėgos vienybę. Bet toks įsivaizdavimas yra absurdiškas, nes jis priskiria visai visatai, kaip kažką absoliutaus, tokį būvį, kuris dėl pačios savo prigimties yra santykinis ir kuriame, vadinasi, vienu laiku visuomet tegali būti tik dalis materijos. Tačiau, paliekant nuošalyje ir šią aplinkybę, vis dėlto lieka dar sunkumas: pirma, kokiu būdu pasaulis tapo užtaisytas, nes mūsų laikais šautuvai patys savaime neužsitaiso, o antra, kieno pirštas po to nuleido gaiduką? Mes galime visaip išsisukinėti, kaip tik mums patinka, bet, p. Diuringo vadovaujami, mes kiekvieną kartą vėl grįžtame — prie dieviškojo piršto.
Nuo astronomijos mūsų tikrovės filosofas pereina prie mechanikos ir fizikos ir čia sielojasi, kad mechaninė šilumos teorija po jos atradimo per ištisą žmonių kartą nedaug tepažengusi pirmyn nuo to taško, iki kurio ją palaipsniui atvedė pats Robertas Majeris. Be to, visas šis dalykas, girdi, dar labai neaiškus: mes esame priversti „vėl priminti, kad kartu su materijos judėjimo būviais yra taip pat duoti statiški santykiai ir kad šie pastarieji neturi jokio mato mechaniniame darbe... jei mes anksčiau gamtą pavadinome didžiąja darbininke ir šio posakio dabar griežtai laikysimės, tai mes turime dar pridurti, kad sau patiems lygūs būviai ir ramybės santykiai jokio mechaninio darbo nereiškia. Tuo būdu mes vėl neturime tilto nuo statiškumo į dinamiškumą, ir jei vadinamoji slaptoji šiluma lig šiol tebėra neperkandamas riešutas teorijai, tai mes ir čia turime konstatuoti spragą, kurios buvimą visų mažiausiai reikėtų neigti taikant teoriją kosminių reiškinių srityje“.
Visi šie orakuliški tauškalai ir vėl terodo vien tik išsiliejimus nešvarios sąžinės, kuri labai gerai jaučia, kad, išvesdama judėjimą iš absoliutaus nejudamumo, ji beviltiškai susipainiojo, bet vis dėlto gėdinasi apeliuoti į vienintelį gelbėtoją, būtent — į dangaus ir žemės sutvėrėją. Jei net mechanikoje, įskaitant čia ir šilumos mechaniką, negalima rasti tilto nuo statiškumo į dinamiškumą, nuo pusiausvyros į judėjimą, tai kodėl p. Diuringas privalo ieškoti tilto nuo savo nejudamo būvio į judėjimą? O tuomet jis šitokiu būdu laimingai išsipainiotų iš bėdos.
Paprastoje mechanikoje tiltą nuo statiškumo į dinamiškumą sudaro postūmis iš šalies. Jei centnerį sveriantis akmuo yra pakeltas į dešimties metrų aukštį ir laisvai pakabintas taip, kad lieka ten sau pačiam lygiame būvyje ir ramybės santykyje, tai reikia apeliuoti į žindomų kūdikių publiką, norint tvirtinti, kad dabartinė šio kūno padėtis nereiškianti jokio mechaninio darbo arba kad jo nutolimas nuo pirmesnės savo padėties neturįs jokio mato mechaniniame darbe. Kiekvienas praeivis be vargo paaiškins p. Diuringui, kad akmuo ne pats savaime pakibo ten, aukštai, ant virvės, ir bet kuris mechanikos vadovėlis gali jam nurodyti, kad, leidus šiam akmeniui vėl nukristi, krisdamas jis atliks lygiai tiek pat mechaninio darbo, kiek jo prireikė akmeniui pakelti į dešimties metrų aukštį. Net tas labai paprastas faktas, kad akmuo kabo ten, aukštai, jau reiškia mechaninį darbą, nes jeigu jis kabos pakankamai ilgą laiką, tai virvė truks, kai tik ji dėl cheminio irimo pasidarys nepakankamai tvirta akmeniui išlaikyti. Bet į tokias „paprastas pagrindines formas“, p. Diuringo žodžiais tariant, galima suvesti visus mechaninius procesus, ir dar nėra gimęs toks inžinierius, kuris, turėdamas savo žinioje reikiamą postūmį iš šalies, nesugebėtų surasti tilto nuo statiškumo į dinamiškumą.
Be abejonės, mūsų metafizikui yra neperkandamas riešutas ir karti piliulė tas faktas, kad judėjimas savo matą turi rasti savo priešybėje — ramybėje. Juk tai — negirdėtas prieštaravimas, o kiekvienas prieštaravimas, p. Diuringo nuomone, yra nesąmonė [2]. Vis dėlto tai yra faktas, kad kabantis akmuo reiškia tam tikrą mechaninio judėjimo kiekį, kuris gali būti tiksliai išmatuotas pagal akmens svorį bei jo nuotolį nuo žemės paviršiaus ir gali būti įvairiai, kaip patinka, panaudotas (pavyzdžiui, stačiu kritimu, nuleidžiant nuožulniąja plokštuma, sukant kokį nors veleną); ir lygiai taip yra su užtaisytu šautuvu. Dialektiniam supratimui ši galimybė išreikšti judėjimą jo priešybe, ramybe, nesudaro absoliučiai jokio sunkumo. Jam visa ši priešybė, kaip mes esame matę, tėra santykinė; absoliučios ramybės, besąlyginės pusiausvyros nėra. Atskiras judėjimas siekia pusiausvyros, visuminis judėjimas vėl sutrikdo pusiausvyrą. Tuo būdu ramybė ir pusiausvyra, kur jos pasireiškia, tėra riboto judėjimo rezultatas, ir savaime suprantama, kad šis judėjimas gali būti matuojamas savo rezultatu, gali būti juo išreiškiamas ir vėl iš jo atsirasti viena ar kita forma. Bet tokiu paprastu dalyko išdėstymu p. Diuringas negali pasitenkinti. Kaip ir pridera tikram metafizikui, jis pirma tarp judėjimo ir pusiausvyros sudaro tikrovėje nesančią atvirą bedugnę ir paskui stebisi, kad negali surasti tilto per tą jo paties sufabrikuotą bedugnę. Su tokiu pat pasisekimu jis galėtų sėsti ant savo metafizinio Rosinanto [3] ir skubėti paskui Kanto „daiktą savyje“, nes kaip tik tas „daiktas savyje“, o ne kas kita, galiausiai slypi už šio neatrandamo tilto.
Bet kaip yra su mechanine šilumos teorija ir su surištąja arba slaptąja šiluma, kuri šiai teorijai „tebelieka neįveikiama kliūtis“?
Jei svarą ledo, esant užšalimo taško temperatūrai ir normaliam atmosferos slėgimui, šildydami paversime svaru tokios pat temperatūros vandens, tai išnyks toks šilumos kiekis, kurio pakaktų tam pačiam svarui vandens įšildyti nuo 0° iki 79,4°C, arba 79,4 svaro vandens temperatūrai pakelti vienu laipsniu. Jei, toliau, tą svarą vandens įšildysime iki virimo taško, t. y. iki 100°, tai, kol visas vanduo pavirs 100° garais, išnyks beveik septynis kartus didesnis šilumos kiekis, — toks jos kiekis, kurio užtenka 537,2 svaro vandens temperatūrai pakelti vienu laipsniu. Ši išnykusi šiluma vadinama surištąja. Jei atšaldymo būdu garus vėl paversime vandeniu ir vandenį vėl ledu, tai šilumos kiekis, kuris anksčiau buvo surištumo būvyje, vėl atsipalaiduos, t. y. pasidarys juntamas ir matuojamas kaip šiluma. Šis šilumos atsipalaidavimas, tirštėjant garams ir užšąlant vandeniui, yra priežastis to, kad atšaldytas iki 100° garas tik palaipsniui virsta vandeniu ir kad vandens masė, esant užšalimo taško temperatūrai, tik labai iš lėto tevirsta ledu. Tokie yra faktai. Dabar kyla klausimas: kas įvyksta su šiluma tuo metu, kai ji būna surišta?
Mechaninė šilumos teorija, pagal kurią šilumą sudaro didesnis ar mažesnis, priklausomai nuo temperatūros ir agregatinio būvio, smulkiausių fiziškai veiklių kūno dalelių (molekulių) virpėjimas, galįs tam tikromis sąlygomis virsti bet kuria kita judėjimo forma, — ši teorija paaiškina dalyką tuo, kad išnykusi šiluma atliko tam tikrą darbą, virto darbu. Ledui tirpstant, glaudus, tvirtas atskirų molekulių tarpusavio sąryšis nutrūksta, pavirsdamas laisvu besiliečiančių dalelių išsidėstymu; vandeniui virstant garais, virimo taške susidaro toks būvis, kuriame atskiros molekulės nedaro viena kitai jokios pastebimos įtakos ir, šilumos veikiamos, net išsisklaido į visas puses. Juk aišku, kad dujų būvyje esančio kurio nors kūno atskiros molekulės turi žymiai daugiau energijos negu skystame būvyje, o skystame būvyje — vėl daugiau negu kietame. Vadinasi, surištoji šiluma neišnyko, — ji tiesiog pasikeitė ir įgavo molekulinės įtampos formą. Kai tik išnyksta sąlyga, kuriai esant atskiros molekulės gali viena kitos atžvilgiu išlaikyti šią absoliučią ar santykinę laisvę, t. y. kai tik temperatūra nukrinta žemiau 100° minimumo arba žemiau 0°, — šioji įtampa susilpnėja, molekulės vėl veržiasi viena prie kitos su tokia pat jėga, su kokia jos anksčiau viena nuo kitos atitrūko; ir toji jėga išnyksta, bet tik tam, kad vėl pasireikštų šilumos pavidalu, ir, be to, lygiai tokiu pat kiekiu, kuris anksčiau buvo surištas. Žinoma, šis aiškinimas tėra tik hipotezė, kaip ir visa mechaninė šilumos teorija, nes niekas niekuomet nėra matęs molekulės, nekalbant jau apie jos virpėjimus. Todėl joje, be abejonės, yra daugybė spragų, kaip ir aplamai visoje šioje dar labai jaunoje teorijoje, bet ji gali bent išaiškinti šį procesą, visiškai neprieštaraudama tam, kad judėjimas yra nesunaikinamas ir nesukuriamas; ši hipotezė gali net tiksliai nurodyti, kur dingsta šiluma jos kitimo metu. Vadinasi, slaptoji arba surištoji šiluma visai nėra neįveikiama kliūtis mechaninei šilumos teorijai. Priešingai, ši teorija pirmą kartą racionaliai išaiškina procesą, o neįveikiama kliūtis gali būti nebent tai, kad kita molekulinės energijos forma paverstą šilumą fizikai ir toliau tebevadina pasenusiu ir jau nebetinkamu „surištosios“ šilumos vardu.
Taigi, sau patiems lygiuose būviuose ir kieto, skysto bei dujinio agregatinio būvio ramybės santykiuose, šiaip ar taip, yra išreikštas mechaninis darbas, kiek mechaninis darbas yra šilumos matas. Tiek kietoje žemės plutoje, tiek ir okeano vandenyje dabartiniame agregatiniame jų būvyje yra išreikštas visiškai apibrėžtas atsipalaidavusios šilumos kiekis, kurį, savaime suprantama, atitinka toks pat apibrėžtas mechaninės jėgos kiekis. Vykstant dujų kamuolio, iš kurio atsirado žemė, perėjimui į skystą, o vėliau — daugiausia į kietą agregatinį būvį, tam tikras molekulinės energijos kiekis buvo išspinduliuotas į pasaulio erdvę šilumos pavidalu. Vadinasi, to sunkumo, apie kurį paslaptingai murma p. Diuringas, nėra; ir net nagrinėdami kosminius reiškinius, nors čia ir sutinkame trūkumų bei spragų, sąlygojamų mūsų pažinimo priemonių netobulumo, mes niekur nesusiduriame su teoriškai nenugalimomis kliūtimis. Tiltą nuo statiškumo į dinamiškumą ir čia sudaro postūmis iš šalies — šaldymas arba šildymas, sukeltas kitų kūnų, kurie veikia pusiausvyroje esantį daiktą. Kuo labiau mes įsigiliname į Diuringo natūrfilosofiją, tuo geriau matyti, kokie bergždi yra visi mėginimai išaiškinti judėjimą iš nejudamumo arba surasti tiltą, kuriuo grynas statiškumas, nejudamumas galėtų savaime pereiti į dinamiškumą, į judėjimą.
O dabar mes tarytum laimingai nusikratėme kuriam laikui sau pačiam lygiu pradiniu būviu. Ponas Diuringas pereina prie chemijos ir šia proga atskleidžia mums tris gamtos pastovumo dėsnius, kuriuos lig šiol yra atradusi tikrovės filosofija, būtent:
1) bendras visos materijos kiekis, 2) paprastųjų (cheminių) elementų skaičius ir 3) mechaninės jėgos kiekis — visi jie yra pastovūs dydžiai.
Taigi, materijos ir jos paprastų sudėtinių dalių, kiek ji iš jų susideda, nesukuriamumas bei nesunaikinamumas, o taip pat judėjimo nesukuriamumas bei nesunaikinamumas — šie seni, visiems žinomi faktai, visiškai nepatenkinamai išreikšti — štai vienintelis teigiamas dalykas, kurį p. Diuringas įstengia mums pateikti kaip savo neorganinio pasaulio natūrfilosofijos rezultatą. Bet juk visa tai — mums seniai žinomi dalykai. Nežinoma mums tebuvo tik viena: kad tai yra „pastovumo dėsniai“ ir kad kaip tokie jie reiškia „schematines daiktų sistemos savybes“. Išeina taip pat, kaip anksčiau išėjo su Kantu: p. Diuringas ima kurią nors visiems žinomą senieną, prilipdo prie jos diuringinę etiketę ir pavadina tai „Iš pagrindų savotiškomis išvadomis ir pažiūromis... sistemas kuriančiomis idėjomis... iki šaknų prasiskverbiančiu mokslu“.
Tačiau tai anaiptol dar neturi sukelti mums nusiminimo. Kad ir kokių trūkumų turėtų šis iki giliausių „šaknų prasiskverbiantis mokslas ir ši geriausioji visuomenės santvarka, apie vieną dalyką p. Diuringas gali visiškai aiškiai pasakyti, — kad „visatoje esamo aukso kiekis visuomet turėjo būti tas pats ir, panašiai kaip visuotinė materija, negalėjo nei padidėti, nei sumažėti“. Deja, p. Diuringas mums nepasako, ką mes galime nusipirkti už šį „esamą auksą“.
[1] Apie Koperniko sistemą Engelsas 1888 metais savo veikale „Liudvigas Feuerbachas“ rašė: „Koperniko saulės sistema tris šimtus metų buvo hipotezė, ligi aukščiausio laipsnio įtikima, bet vis dėlto hipotezė. O kai Leverjė, remdamasis šios sistemos duomenimis, ne tik įrodė, kad turi būti dar viena, ligi tol nežinoma planeta, bet apskaičiavimu nustatė ir vietą, kur ji turi būti dangaus erdvėje, ir kai po to Galė tikrai atrado tą planetą, Koperniko sistema buvo įrodyta“ (Žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais, II tomas, Vilnius, 1950, 334 psl).
[2] Vokiškai — neišverčiamas žodžių žaismas: Widerspruch — prieštaravimas, Widersinn — nesąmonė.
[3] — Don Kichoto žirgas Servanteso romane „Don Kichotas“.