Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Pereikime dabar prie natūrfilosofijos. Čia p. Diuringas vėl turi visą pagrindą būti nepatenkintas savo pirmtakais. Natūrfilosofija „nusmuko taip žemai, kad pavirto kažkokia tuščia, nemokšiškumu besiremiančia pseudopoezija“ ir „prostituotu filosofavimu kažkokio Šelingo ir į jį panašių vyrukų, kurie pasirodo su savo šlamštu absoliuto adeptų vaidmenyje ir mistifikuoja publiką“. Nuovargis išgelbėjo mus nuo šių „šlykštybių“, bet tuo tarpu jis paruošė dirvą tik „svyravimams“; „o kai dėl platesnės publikos, tai čia, kaip žinoma, stambesnio šarlatano pasitraukimas dažnai tik suteikia progą mažesniam, bet apsukresniam įpėdiniui pakartoti po nauja iškaba visus pirmojo triukus“. Patys gamtininkai nerodo didelio „palinkimo ekskursijoms į pasaulį aprėpiančių idėjų karalystę“ ir dėl to teorijos srityje teduoda vien tik „padrikus, skubotus apibendrinimus“. Žodžiu tariant, čia būtinai yra reikalinga pagalba, ir, laimei, p. Diuringas čia pasirodo esąs savo vietoje.
Norėdami teisingai įvertinti tolesnius atradimus apie pasaulio vystymąsi laike ir jo ribotumą erdvėje, mes vėl turime grįžti prie kai kurių „pasaulio schematikos“ vietų.
Būčiai, ir vėl visiškai pagal Hegelį („Enciklopedija“, 93 §), priskiriama begalybė — tai, ką Hegelis vadina blogąja begalybe, kuri vėliau ir tyrinėjama. „Ryškiausia be prieštaravimų mąstomos begalybės forma yra neribotas skaičių susitelkimas skaičių eilėje... panašiai kaip mes prie kiekvieno skaičiaus galime vis pridėti vienetą, niekuomet neišsemdami galimybės toliau skaičiuoti, taip ir prie kiekvieno būties būvio prisideda kitas būvis, o neribotas šių būvių susidarymas ir yra begalybė. Todėl ši tiksliai įsivaizduojama begalybė teturi tik vieną pagrindinę formą su viena vienintele linkme. Nes jei mūsų mąstymas ir galėtų įsivaizduoti būvių telkimąsi taip pat ir priešinga linkme, tai vis dėlto tokia atgal einanti begalybė yra ne kas kita, kaip paskubom sukurtas vaizdinys. Iš tikrųjų, kadangi ši begalybė faktiškai turėtų eiti priešinga linkme, tai kiekviename atskirame jos būvyje paskui ją turėtų sekti begalinė skaičių eilė. Bet tuomet mes gautume neleistiną suskaičiuotos begalinės skaičių eilės prieštaravimą; todėl įsivaizduoti, kad yra dar antra begalybės linkmė, yra nesąmonė“.
Pirmoji išvada, kuri išplaukia iš šio begalybės supratimo, yra ta, kad priežasčių ir pasekmių susipynimas pasaulyje kadaise privalėjo turėti savo pradžią: „begalinis skaičius priežasčių, jau sekančių viena paskui kitą, yra neįmanomas jau dėl to, kad jis remiasi suskaičiuota begalybe“. Vadinasi, yra įrodytas galutinės priežasties buvimas.
Antroji išvada yra „kiekvieno duotojo skaičiaus apibrėžtumo dėsnis: kurios nors realios rūšies savarankiškų objektų tapačių elementų susitelkimas tegali būti įsivaizduojamas tik kaip apibrėžto skaičiaus susidarymas». Savaime apibrėžtas turi būti kiekvienu momentu ne tik esamas dangaus kūnų skaičius, bet ir bendras skaičius visų pasaulyje esančių smulkiausių savarankiškų materijos dalelių. Šis pastarasis būtinumas yra tikrasis pagrindas to, kodėl jokio junginio negalima įsivaizduoti be atomų. Kiekvienas realus padalijimas visuomet turi ir privalo turėti galutinį apibrėžtumą, nes priešingu atveju turėtume suskaičiuotos begalybės prieštaravimą. Dėl tos pačios priežasties turi būti apibrėžtas ne tik žemės jau padarytų apsisukimų aplink saulę skaičius, nors tas skaičius mums ir nėra žinomas, bet ir visi periodiniai gamtos procesai privalėjo turėti kokią nors pradžią; kiekviena diferenciacija, visų viena po kitos sekančių gamtos įvairybių šaknys turi glūdėti tam tikrame sau pačiam lygiame būvyje. Galima be prieštaravimo įsivaizduoti, kad toks būvis egzistavo nuo amžių, bet ir tokia pažiūra būtų negalima, jei pats laikas savaime susidėtų iš realių dalių, o nebūtų mūsų proto dalijamas savivališkai, vien idealiai spėjant galimybes. Kitaip yra su realiu ir savyje nevienodu laiko turiniu; šis tikrasis laiko pripildymas įvairiais faktais, o taip pat šios srities egzistavimo formos priklauso — kaip tik dėl savo skirtingumo — prie skaičiuojamų dalykų. Jei mes įsivaizduosime tokį būvį, kuris nesikeičia ir, būdamas lygus pats sau, nė kiek nesiskiria nuo kitų būvių jų eilėje, tai ir specialesnė laiko sąvoka pavirs bendresne būties idėja. Ką turi reikšti šios tuščios laiko trukmės susitelkimas, to negalima net įsivaizduoti. — Taip sako p. Diuringas, ir jis labai didžiuojasi šių atradimų svarbumu. Iš pradžių jis tik išreiškia viltį, kad jie „bus pripažinti bent nemažos reikšmės tiesa“, bet toliau mes skaitome: „prisiminkime tuos labai paprastus būdus, kuriais mes suteikėme begalybės sąvokoms ir jų kritikai lig šiol neregėtą reikšmę... Prisiminkime erdvės ir laiko universalaus supratimo elementus, taip paprastai sukonstruotus dabartinio užaštrinimo bei pagilinimo dėka“.
Mes suteikėme! Dabartinis pagilinimas ir užaštrinimas! Kas gi yra tie — mes, ir apie kokią dabartį čia kalbama? Kas pagilina ir užaštrina?
„Tezė. Pasaulis turi pradžią laike, o erdvėje jis taip pat turi ribas. — Įrodymas. Iš tiesų, jei mes pripažinsime, kad pasaulis neturi pradžios laike, tai ligi kiekvieno tam tikro laiko momento bus praslinkusi amžinybė ir, vadinasi, pasaulyje bus praėjusi begalinė vienas po kito sekančių daiktų būvių eilė. Bet kaip tik tai ir sudaro eilės begalybę, kad ji niekuomet negali būti baigta nuoseklios sintezės keliu. Taigi, begalinė praėjusi pasaulio eilė neįmanoma; vadinasi, pasaulio pradžia yra būtina jo egzistavimo sąlyga, — tai pirma, kas turėjo būti įrodyta. — Kai dėl antrosios tezės pusės, tai vėl imkime priešingą teigimą, kad pasaulis yra begalinė duota tuo pačiu metu egzistuojančių daiktų visuma. Bet dydį tokio kiekio, kuris nėra duotas tam tikrose kokio nors aiškaus vaizdinio ribose, mes galime įsivaizduoti ne kitaip, kaip tik su dalių sintezės pagalba, o tokio kiekio vientisumą — tik su užbaigtos sintezės pagalba arba pakartotinai pridėdami vienetą prie jo paties. Todėl, kad būtų galima visose erdvėse esantį pasaulį įsivaizduoti kaip visumą, reikėtų nuoseklią begalinio pasaulio dalių sintezę laikyti baigta, t. y. begalinį laiką, reikalingą visiems tuo pačiu metu egzistuojantiems daiktams suskaičiuoti, tektų laikyti praėjusiu, o tai yra negalima. Taigi, į begalinį tikrųjų daiktų agregatą negalima žiūrėti kaip į duotą visumą, vadinasi, į jį negalima žiūrėti ir kaip į duotą vienu metu. Vadinasi, pasaulis savo tįsumu erdvėje nėra begalinis, o turi savo ribas, — tai antra, kas turėjo būti įrodyta“.
Šie teiginiai yra pažodžiui nurašyti iš vienos gerai žinomos knygos, pirmą kartą pasirodžiusios 1781 metais ir pavadintos: „Emanuelis Kantas. Grynojo proto kritika“, kurioje kiekvienas gali juos perskaityti 2-sios knygos 2-jo skyriaus 1-joje dalyje, 2-jo skirsnio 2 §: Pirmoji grynojo proto antinomija. Ponui Diuringui čia tepriklauso tik toji garbė, kad prie Kanto išreikštos minties jis priklijavo pavadinimą: „Kiekvieno duotojo skaičiaus apibrėžtumo dėsnis“ ir atrado, kad yra buvęs toks laikas, kada dar jokio laiko nebuvo, nors pasaulis jau egzistavo. Kai dėl viso kito, t. y. viso, kas p. Diuringo samprotavimuose turi dar kokią nors prasmę, pasakysime štai ką: „mes“ — tai Emanuelis Kantas, o „dabartis“ iš viso yra tik devyniasdešimt penkerių metų amžiaus. Iš tikrųjų „labai paprasta“! Nuostabi „lig šiol neregėta reikšmė“!
Tuo tarpu Kantas anaiptol neteigia, kad šis jo įrodymas galutinai nustato aukščiau paminėtus teiginius. Atvirkščiai, gretimame puslapyje jis tvirtina ir įrodo priešinga: kad pasaulis neturi pradžios laike ir pabaigos erdvėje. Ir kaip tik tame, kad pirmasis iš šių teiginių yra taip pat įrodomas, kaip ir antrasis, Kantas įžiūri antinomiją, neišsprendžiamą prieštaravimą. Smulkesnio kalibro žmonės, gal būt, kiek ir susimąstytų dėl to, kad „kažkoks Kantas“ surado čia neišsprendžiamą sunkumą. Bet ne toks yra mūsų drąsusis „iš pagrindų savotiškų išvadų ir pažiūrų“ gamintojas: tai, kas jam iš Kanto antinomijos gali praversti, jis stropiai nusirašo, o visa kita meta į šalį.
Pats klausimas išsprendžiamas labai paprastai. Amžinybė laike, begalybė erdvėje, — kaip tai yra aišku iš pirmojo žvilgsnio ir atitinka tiesioginę šių žodžių prasmę, — reiškia, kad jos neturi galo į jokią pusę, — nei pirmyn, nei atgal, nei aukštyn, nei žemyn, nei dešinėn, nei kairėn. Ši begalybė yra visiškai kitokia negu begalinės eilės begalybė, nes pastaroji visuomet prasideda tiesiog vienetu, pirmuoju eilės nariu. Kad ši eilės sąvoka mūsų dalykui yra nepritaikoma, paaiškėja tuoj pat, kai tik mes mėginame pritaikyti ją erdvei. Begalinė eilė, taikant ją erdvei, yra iš tam tikro taško tam tikra kryptimi išvesta į begalybę linija. Ar tuo bent kokiu nors laipsniu išreiškiama erdvės begalybė? Anaiptol ne: priešingai, norint turėti supratimą apie erdvės matavimus, reikia bent šešių linijų, išvestų iš vieno taško trimis priešingomis kryptimis; tokiu atveju mes turėtume šešis tokius matavimus. Kantas taip gerai suprato tai, kad savo skaičių eilę taikė pasaulio erdvei tik netiesiogiai, aplinkiniu keliu. O p. Diuringas verčia mus priimti šešis erdvės matavimus ir tuoj po to pritrūksta žodžių išreikšti savo pasipiktinimui matematiniu misticizmu Gauso, kuris nenorėjo tenkintis trimis įprastais erdvės matavimais.
Pritaikyta laikui, begalinė į abi puses linija, arba begalinė į abi puses vienetų eilė, turi tam tikrą vaizdinę prasmę. Tačiau jei mes laiką įsivaizduojame kaip vienetu prasidedančią eilę arba kaip iš tam tikro taško išeinančią liniją, tai tuo pačiu mes jau iš anksto sakome, kad laikas turi pradžią; mes imame kaip prielaidą kaip tik tai, ką turime įrodyti. Mes suteikiame laiko begalybei vienašališką, pusinį pobūdį; bet vienašališka, perpus padalyta begalybė yra taip pat prieštaravimas savyje, yra tiesioginė „be prieštaravimų mąstomos begalybės priešybė“. Tokio prieštaravimo mes galime išvengti tik tuo atveju, jei pripažinsime, kad vienetu, nuo kurio mes pradedame skaičiuoti eilę, tašku, nuo kurio mes matuojame liniją, gali būti bet kuris vienetas eilėje, bet kuris taškas linijoje ir kad linijai ar eilei yra vis viena, kur mes tą vienetą ar tą tašką perkelsime.
Tačiau ką daryti su „suskaičiuotos begalinės skaičių eilės“ prieštaravimu? Jį mes galėsime smulkiau išnagrinėti tuo atveju, jei p. Diuringas parodys mums fokusą, kaip tą begalinę eilę suskaičiuoti. Kai jis įstengs suskaičiuoti nuo —∞ (minus begalybė) iki nulio, tegu tada ateina pas mus. Juk aišku, kad, iš kur jis bepradėtų skaičiuoti, jis paliks už savęs begalinę eilę, o drauge su ja ir tą uždavinį, kurį jis turi išspręsti. Tegu jis tik apsuka savo begalinę eilę 1＋2＋3＋4... ir pamėgina vėl skaičiuoti nuo begalinio galo atgal iki vieneto; visiškai aišku, kad tai bus mėginimas žmogaus, kuris net nenuvokia, apie ką čia kalbama. Dar daugiau. Jei p. Diuringas teigia, kad begalinė praeito laiko eilė yra suskaičiuota, tai tuo pačiu jis pripažįsta laiką turint pradžią, nes kitaip jis visai negalėtų pradėti „skaičiuoti“. Taigi, jis vėl pateikia kaip prielaidą tai, ką turi įrodyti. Tuo būdu suskaičiuotos begalinės eilės supratimas, kitais žodžiais tariant, visą pasaulį apimantis diuringinis kiekvieno duotojo skaičiaus apibrėžtumo dėsnis yra contradictio in adjecto [1], turi savyje prieštaravimą, ir tai absurdišką prieštaravimą.
Aišku yra štai kas: begalybė, turinti pabaigą, bet neturinti pradžios, yra ne daugiau ir ne mažiau begalinė už tą, kuri turi pradžią, bet neturi pabaigos. Nedaug tereikia dialektinio įžvalgumo, kad p. Diuringas galėtų suprasti, kad pradžia ir pabaiga yra būtinai susijusios tarp savęs, kaip šiaurės ir pietų ašigaliai, ir kad, atmetus pabaigą, pradžia virsta pabaiga — ta vienintele pabaiga, kurią turi eilė, ir atvirkščiai. Visa iliuzija būtų neįmanoma be matematinio įpročio operuoti begalinėmis eilėmis. Kadangi matematikoje, norint prieiti prie neapibrėžto, neturinčio pabaigos, reikia būtinai pradėti nuo apibrėžto, baigtinio, tai visos matematinės eilės, teigiamos ar neigiamos, turi prasidėti vienetu, nes kitaip jokie apskaičiavimai čia neįmanomi. Bet idealinis matematiko poreikis anaiptol nėra priverstinis įstatymas realiam pasauliui.
Beje, p. Diuringui niekuomet nepavyks įsivaizduoti tikrosios begalybės be prieštaravimų. Begalybė yra prieštaravimas, ir ji yra pilna prieštaravimų. Prieštaravimas yra jau tai, kad begalybė susideda vien tik iš baigtinių dydžių, o tuo tarpu kaip tik taip ir yra. Materialaus pasaulio ribotumas veda prie nemažesnių prieštaravimų negu jo beribiškumas, ir bet koks mėginimas pašalinti šiuos prieštaravimus veda, kaip mes matėme, prie naujų ir blogesnių prieštaravimų. Kaip tik dėl to, kad begalybė yra prieštaravimas, ji ir yra begalinis, laike ir erdvėje be galo besivystantis procesas. Šio prieštaravimo panaikinimas būtų begalybės galas. Tai jau visiškai teisingai suprato Hegelis, ir todėl jis su pelnyta panieka atsiliepia apie ponus, filosofuojančius apie šį prieštaravimą.
Eikime toliau. Taigi, laikas turėjo pradžią. O kas buvo prieš tą pradžią? Pasaulis, esantis nekintamame, sau pačiam lygiame būvyje. Ir kadangi šiame būvyje nevyksta jokių vienas po kito sekančių pakitimų, tai specialesnė laiko sąvoka pavirsta bendresne būties idėja. Pirma, čia mums visai nerūpi, kurios sąvokos kinta p. Diuringo galvoje. Čia kalbama ne apie laiko sąvoką, o apie tikrąjį laiką, kuriuo p. Diuringas taip pigiai jokiu būdu neatsikratys. Antra, kad ir kiek laiko sąvoka besikeistų į bendresnę būties idėją, mes dėl to nepažengiame nė vieno žingsnio pirmyn. Nes pagrindinės bet kurios būties formos yra erdvė ir laikas; būtis už laiko yra tokia pat didžiulė nesąmonė, kaip būtis už erdvės. Hegelinė „be laiko praėjusi būtis“ ir naujašelinginė „nuo amžių esanti būtis“ yra dar racionalūs vaizdiniai palyginti su šia būtimi už laiko. Todėl p. Diuringas ir imasi dalyko labai atsargiai: tiesą sakant, tai, tur būt, yra laikas, bet toks laikas, kurio iš esmės laiku vadinti negalima, nes pats laikas savaime juk nesusideda iš realių dalių ir tik mūsų proto savivališkai yra dalijamas į dalis; vien tikras laiko pripildymas faktais, kurie duodasi atskiriami, priklauso prie to, kas gali būti skaičiuojama; o ką turi reikšti tuščios trukmės susitelkimas, — to negalima net įsivaizduoti. Ką turi reikšti šis susitelkimas, mums čia visiškai nerūpi; čia klausimas yra toks: ar pasaulis čia nurodytame būvyje tęsiasi, ar jis turi trukmę laike? Kad iš tokios turinio neturinčios trukmės matavimo nieko neišeis, kaip ir tuo atveju, jei mes be prasmės ir tikslo darytume matavimus tuščioje erdvėje — mes jau seniai tai žinome, ir Hegelis, kaip tik dėl nuobodaus tokio darbo pobūdžio, šią begalybę ir vadina blogąja. Pagal p. Diuringą laikas egzistuoja tik kaip kitėjimo išdava, o ne kitėjimas yra laike ir per laiką. Kaip tik dėl to, kad laikas skiriasi nuo kitėjimo, nepriklauso nuo jo, jį galima matuoti kitėjimu, nes matavimui visuomet reikia kažko skirtingo nuo to, kas turi būti išmatuota. Toliau, laikas, per kurį neįvyksta jokių pastebimų pakitimų, toli gražu nereiškia, kad jis nebūtų laikas; priešingai, jis yra grynas, jokių svetimų priemaišų neturintis, vadinasi, tikrasis laikas, laikas kaip toks. Iš tikrųjų, norėdami laiką suvokti visiškai gryną, atskirtą nuo visų svetimų ir pašalinių priemaišų, mes turime palikti nuošalyje, kaip čia nepriklausančius, visus įvairius įvykius, kurie greta arba vienas po kito vyksta laike — kitaip tariant, įsivaizduoti laiką, kuriame nieko nevyksta. Taigi, taip elgdamiesi, mes visiškai neleidžiame laiko sąvokai paskęsti bendroje būties idėjoje, o tik pirmą kartą prieiname grynąją laiko sąvoką.
Tačiau visi šie prieštaravimai ir beprasmybės — tai dar tik vaikiškas žaidimas, palyginti su ta painiava, į kurią patenka p. Diuringas su savo sau pačiam lygiu pradiniu pasaulio būviu. Jei pasaulis kadaise yra buvęs tokiame būvyje, kada jame nevyko absoliučiai jokio kitėjimo, tai kaipgi jis galėjo iš šio būvio pereiti prie kitėjimo? Tai, kas absoliučiai nekinta ir, be to, nuo amžių yra tokiame būvyje, jokiu būdu negali savaime iš to būvio išeiti, pereiti į judėjimo ir kitėjimo būvį. Vadinasi, pirmasis postūmis, išjudinęs pasaulį, turėjo būti duotas iš išorės, iš anapusiško pasaulio. Bet „pirmasis postūmis“ tėra, kaip žinoma, tik kitaip išreikštas dievo pavadinimas. Ponas Diuringas, kuris mus įtikinėjo, kad savo pasaulio schematikoje jis galutinai susidorojęs su dievu ir anapusišku pasauliu, čia pats vėl įveda juos, užaštrintus ir pagilintus, į natūrfilosofiją.
Toliau, p. Diuringas sako: „Ten, kur dydis priklauso pastoviam būties elementui, jis lieka nekintamas savo apibrėžtumu. Šis teiginys yra teisingas... materijos ir mechaninės jėgos atžvilgiu“. Pirmasis sakinys, tarp kitko, yra puikus p. Diuringo tuščiažodiško aksiomiškai tautologinio išsireiškimo būdo pavyzdys: kur tam tikras dydis nesikeičia, ten jis lieka tas pats. Taigi, esąs pasaulyje mechaninės jėgos kiekis amžinai lieka tas pats. Mes paliekame nuošalyje tą faktą, kad, kiek tai yra teisinga, filosofijoje apie tai jau beveik prieš tris šimtus metų buvo žinoma ir pasakyta Dekarto, kad visose gamtos mokslo šakose štai jau dvidešimt metų viešpatauja jėgos tvarumo teorija ir kad p. Diuringas, apribodamas ją mechanine jėga, anaiptol jos nepagerina. Bet kurgi buvo mechaninė jėga tuo metu, kai pasaulis buvo nekintamame būvyje? Į šį klausimą p. Diuringas atkakliai vengia duoti bet kokį atsakymą.
Kur, p. Diuringai, tuo metu buvo amžinai sau lygi liekanti mechaninė jėga ir ką ji judino? Atsakymas: „Visatos arba, aiškiau tariant, nekintančios, visiškai nesukaupiančios pakitimų laike materijos būties pradinis būvis, — tai klausimas, kurio nepaisyti gali tik tas protas, kuris išminties viršūnę mato savo gaminamųjų sugebėjimų luošinime“. Vadinasi: arba jūs besąlygiškai priimate mano nekintamą pradinį būvį, arba aš, gaminamuosius sugebėjimus turįs Eugenijus Diuringas, skelbiu jus dvasios eunuchais. Tai gali, žinoma, kai kam įvaryti baimės. Tačiau mes, kurie jau esame matę keletą p. Diuringo gaminamųjų sugebėjimų pavyzdžių, leisime sau elegantišką p. Diuringo plūdimą tuo tarpu palikti be atsakymo ir dar kartą jį paklausti: bet, p. Diuringai, būkite malonus, kaipgi yra su ta mechanine jėga?
Poną Diuringą tuoj pat apima sumišimas. Iš tiesų, — murma jis, — „šio pradinio ribos būvio absoliuti tapatybė „savaime neduoda jokio pereinamojo principo. Tačiau prisiminkime, kad iš esmės toks pat sunkumas yra kiekvienos, net mažiausios, naujos grandies mums gerai žinomoje būties grandinėje atžvilgiu. Todėl, kas nori rasti sunkumų šiuo svarbiausiuoju atveju, neturi leisti sau jų vengti mažiau pastebimomis progomis. Be to, yra galimumas nuoseklia gradacija įjungti tarpinius būvius ir tuo pačiu pastatyti nenutrūkstamumo tiltą, kad, einant atgal, būtų visiškai pašalinti kitimai. Tiesa, grynai logiškai šis nenutrūkstamumas svarbiausiojo sunkumo nepašalina, bet jis yra mums kiekvieno dėsningumo ir aplamai kiekvieno mums žinomo perėjimo pagrindinė forma, tad mes turime teisę juo pasinaudoti ir kaip tarpine grandimi tarp minėtos pradinės pusiausvyros ir jos sutrikdymo. Bet jei mes šią, taip sakant (!), nejudamą pusiausvyrą norėtume įsivaizduoti sutinkamai su tomis sąvokomis, kurios be ypatingų prieštaravimų (!) vartojamos šiuolaikinėje mūsų mechanikoje, tai visiškai neįmanoma būtų paaiškinti, kaip materija galėjo pereiti į kitimo būvį“. Tačiau be masių mechanikos, sako p. Diuringas, yra dar masių judėjimo pavirtimas į smulkiausių dalelių judėjimą; tačiau, kaip tai vyksta, „tam mes lig šiol neturime jokio bendro principo ir dėl to neturime stebėtis, jei šie reiškiniai šiek tiek nueina į tamsią sritį“.
Štai ir viskas, ką p. Diuringas gali pasakyti. Ir iš tiesų, jei mes panorėtume pasitenkinti šiais tikrai menkais, tuščiais išsisukinėjimais bei frazėmis, tai mes turėtume matyti išminties viršūnę ne tik „savo gaminamųjų sugebėjimų luošinime“, bet ir aklame, tamsiame tikėjime. Pats p. Diuringas pripažįsta, kad absoliuti tapatybė negali pati savaime pradėti kitėti. Nėra taip pat ir jokios priemonės, su kurios pagalba absoliuti pusiausvyra galėtų savaime pradėti judėti. Kas gi tada belieka? Trys melagingi, pasigailėjimo verti išsisukinėjimai.
Pirma: p. Diuringo nuomone, tiek pat sunku yra nustatyti perėjimą iš kiekvienos mažiausios grandies į kitą grandį mums gerai žinomoje būties grandinėje. Matyti, p. Diuringas savo skaitytojus laiko kūdikiais. Juk yra žinoma, kad smulkiausių grandžių atskirų perėjimų bei sąryšių būties grandinėje nustatymas ir sudaro gamtos mokslo turinį, ir jei čia kai kur atsiranda nesklandumų, tai niekam, net p. Diuringui, nekyla mintis įvykusį judėjimą aiškinti iš „nieko“, bet, priešingai, visuomet turima galvoje, kad šis judėjimas yra kurio nors pirmesnio judėjimo perkėlimo, pakitimo ar pratęsimo išdava. O čia, kaip jis pats pripažįsta, kalbama apie tai, kad judėjimas būtų išvedamas iš nejudamumo, t. y. iš nieko.
Antra: mes turime „nenutrūkstamumo tiltą“. Tiesa, jis nepadeda mums grynai loginiu būdu įveikti sunkumą, bet vis dėlto mes turime teisę pasinaudoti šiuo tiltu kaip tarpine grandimi tarp nejudamumo ir judėjimo. Deja, nejudamumo nenutrūkstamumas tereiškia tai, kad nėra judėjimo, todėl klausimas, kuriuo būdu galima su jo pagalba sukelti judėjimą, lieka dar paslaptingesnis negu bet kada. Kad ir kiek p. Diuringas skaidytų į be galo mažas daleles savo perėjimą iš visiško judėjimo nebuvimo į universalų judėjimą ir kad ir kokį ilgą laiko tarpą jis tam perėjimui skirtų, mes vis dėlto nepajudėsime iš vietos nė per vieną dešimttūkstantinę milimetro dalį. Pereiti iš nieko prie šio to mes, žinoma, be kūrimo akto niekaip negalime, nors tasai „šis tas“ būtų nedidesnis už matematinį diferencialą. Taigi, nenutrūkstamumo tiltas nėra net asilų tiltas [2]; pereiti per tokį tiltą tegali tik p. Diuringas.
Trečia: kol galioja šiuolaikinė mechanika, — o ji, anot p. Diuringo, yra viena iš svarbiausių priemonių mąstymui vystyti, — visiškai neįmanoma paaiškinti, kuriuo būdu galima pereiti iš nejudamumo į judėjimą. Bet mechaninė šilumos teorija mums parodo, kad masių judėjimas tam tikromis aplinkybėmis pavirsta molekuliniu judėjimu (nors ir šiuo atveju judėjimas atsiranda iš kito judėjimo, bet niekuomet neatsiranda iš nejudamumo), ir tai, nedrąsiai užsimena p. Diuringas, galimas dalykas, galėtų sudaryti tiltą tarp griežtai statiško (esančio pusiausvyroje) ir dinamiško (judančio). Bet šie reiškiniai „šiek tiek nueina į tamsią sritį“. Ir p. Diuringas taip ir palieka mus sėdėti patamsyje.
Štai kur mes atsidūrėme po viso pagilinimo ir užaštrinimo; vis giliau grimzdami į vis didėjančią nesąmonę, mes, pagaliau, atsidūrėme ten, kur neišvengiamai turėjome atsidurti — „tamsioje mums srityje“. Tačiau tai p. Diuringą mažai tejaudina. Jau sekančiame puslapyje jis turi pakankamai įžūlumo tvirtinti, kad jam „pavyko sau pačiam lygaus pastovumo sąvokai suteikti realų turinį, remiantis betarpiškai pačios materijos ir mechaninių jėgų veikimu“. Ir šis žmogus kitus žmones vadina „šarlatanais“!
Laimei, nepaisant visos šios painiavos ir bejėgiško klaidžiojimo „patamsyje“, mums dar lieka viena, be abejonės, dvasią stiprinanti paguoda: „Kitų dangaus kūnų gyventojų matematika negali remtis jokiomis kitomis aksiomomis, kaip tik mūsiškėmis!“
[1] — prieštaravimas būdvardyje, t. y. tarp daikto ir jo pažyminio (pavyzdžiui, „medinė geležis“, „apvalus kvadratas“ ir pan.).
[2] Originale žodžių žaismas: vokiškai Eselsbrücke (asilų tiltas) reiškia tam tikrą priemonę bukagalviams ar tingiems mokiniams (kažkas panašaus į „špargalką“).