Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
„Visaapimanti būtis yra vienintelė. Būdama savaiminga, ji neturi nieko greta savęs ar virš savęs. Prijungti prie jos antrą būtį reikštų padaryti ją tuo, kuo ji negali būti, būtent — padaryti ją didesnės visumos dalimi arba elementu. Kadangi mes savo vieninga mintimi viską apimame tarsi rėmais, tai niekas iš to, kas būtinai įeina į šią minties vienybę, negali išlaikyti savyje kokio nors dvilypumo. Tačiau niekas negali taip pat likti už šios minties vienybės ribų... Bet kokio mąstymo esmę sudaro sąmonės elementų jungimas į vienybę... Tai yra tas jungiamasis taškas, kuriuo yra pasiekiamas nedalomas pasaulio supratimas, o universum [1], kaip jau pats žodis rodo, pripažįstamas kažkuo tokiu, kame viskas sujungta į tam tikrą vienybę“.
Taip sako p. Diuringas. Matematinis metodas, pagal kurį „kiekvienas klausimas turi būti sprendžiamas aksiomiškai iš paprastų pagrindinių formų, tarsi čia būtų kalbama apie paprastus... pagrindinius matematikos dėsnius“, — šis metodas čia pritaikytas pirmą kartą.
„Visaapimanti būtis yra vienintelė“. Jei tautologija, paprastas pakartojimas tariniu to, kas jau buvo išreikšta veiksniu, — jei tai sudaro aksiomą, tai čia mes turime gryniausią aksiomą. Veiksnyje p. Diuringas mums sako, kad būtis apima visa, o tarinyje jis be baimės tvirtina, jog tokiu atveju už šios būties ribų nieko nėra. Kokia milžiniška „sistemas kurianti idėja“!
„Ir iš tiesų — „sistemas kurianti“ idėja. Vos spėjome perskaityti šešetą eilučių, kai p. Diuringas su „mūsų vieningos minties“ pagalba vienintelę būtį jau pavertė vieninga būtimi. Kadangi bet kurio mąstymo esmę sudaro jungimas į tam tikrą vienybę, tai būtis jau dėl to, kad ji mąstoma — tegali būti mąstoma tik kaip vieninga, ir pasaulio supratimas darosi nedalomas; o jei mąstomoji būtis, pasaulio supratimas, yra vieninga, tai ir tikroji būtis, tikrasis pasaulis, taip pat sudaro nedalomą vienybę. Ir todėl „anapusiškumams jau nebelieka jokios vietos nuo to momento, kai dvasia išmoksta suvokti būtį su jos vienalyčiu universalumu“.
Tai yra toks karo žygis, prieš kurį visiškai nublanksta Austerlicas ir Jena, Keniggrecas ir Sedanas. Vos keliais teiginiais, teužimančiais kokį puslapėlį, — skaitant nuo tos vietos, kur mes mobilizavome pirmąją aksiomą, — mes jau spėjome panaikinti, pašalinti, sunaikinti visus anapusiškumus, dievą, dangiškąją kariuomenę, dangų, pragarą ir skaistyklą kartu su sielos nemirtingumu.
Kuriuo būdu vienintelė būtis pavirsta mums vieninga būtimi? Tuo būdu, kad mes iš viso tą būtį įsivaizduojame. Vos tik mes vienintelę būtį apėmėme savo vieningą mintimi tarsi rėmais, kai vienintelė būtis jau tapo mintyje vieninga būtimi, pasidarė minties vienybe, nes bet kokio mąstymo esmę sudaro tai, kad jis jungia sąmonės elementus į tam tikrą vienybę.
Šis pastarasis teiginys yra tiesiog neteisingas. Pirma, mastymą sudaro tiek sąmonės objektų skaidymas į jų elementus, kiek ir vieno su kitu susijusių elementų jungimas į vienybę. Be analizės nėra sintezės. Antra, mintis gali, jeigu ji neklaidinga, sujungti sąmonės elementus į vienybę tik tuo atveju, jei juose arba jų realiuose prototipuose tokia vienybė jau buvo prieš tai. Dėl to, kad batų šepetį priskirsime vienai kategorijai su žinduoliais, dėl to jam pieno liaukos dar neišaugs. Taigi, būties vienybė ir, atitinkamai, būties, kaip vienybės, supratimo pateisinimas ir yra kaip tik tai, kas turėjo būti įrodyta. Ir jei p. Diuringas mus įtikinėja, kad jis būtį įsivaizduoja vieningą, o ne, sakysime, dvilypę, tai tuo jis išreiškia tik savo asmeninę, niekam neprivalomą nuomonę.
Jei mes panorėsime įsivaizduoti jo idėjų eigą grynu jos pavidalu, tai ji bus tokia: „Aš pradedu nuo būties. Vadinasi, aš mąstau būtį. Mintis apie būtį yra vieninga. Tačiau mąstymas ir būtis turi būti suderinti, jie atitinka vienas kitą, „padengia vienas kitą“. Vadinasi, būtis iš tikrųjų taip pat yra vieninga. Vadinasi, nėra jokių „anapusiškumų““. — Bet jei p. Diuringas, užuot vaišinęs mus pacituotais orakuliškais posakiais, būtų kalbėjęs taip atvirai, tai jo ideologinis požiūris būtų išryškėjęs visiškai aiškiai. Mėginti iš mąstymo ir būties tapatybės įrodyti kurios nors mąstymo išdavos realumą — tai kaip tik ir buvo viena iš beprotiškiausių karštligiškų kažkokio Hegelio fantazijų.
Jei net visa p. Diuringo argumentacija būtų teisinga, tai ir tuo atveju jis neatkovotų nė sprindžio žemės iš spiritualistų. Pastarieji atsakys jam trumpai: „pasaulis ir mums yra kažkas nedaloma; pasaulio suskilimas į šiapusišką ir anapusišką egzistuoja tik mūsų specifiškai žemiškam, pirmagimės nuodėmės prislėgtam požiūriui; šiaip jau, t. y. dievo asmenyje, visa būtis yra vieninga“. Ir jie paseks paskui p. Diuringą į jo pamėgtuosius kitus dangaus kūnus ir parodys jam vieną ar keletą iš jų, kur pirmagimės nuodėmės nėra buvę, vadinasi, kur nėra priešybės tarp šiapusiško ir anapusiško pasaulio, o pasaulio vieningumas yra tikėjimo dogma.
Komiškiausia čia yra tai, kad p. Diuringas, norėdamas iš būties sąvokos išvesti dievo nebuvimo įrodymą, panaudoja žinomąjį ontologinį dievo buvimo įrodymą. Tas įrodymas yra toks: mąstydami dievą, mes jį mąstome kaip visų tobulybių visumą. Bet šiai tobulybių visumai visų pirma priklauso egzistavimas, nes neegzistuojanti būtybė būtinai yra netobula. Vadinasi, prie dievo tobulybių mes turime priskirti ir egzistavimą. Vadinasi, dievas būtinai yra. Lygiai taip samprotauja ir p. Diuringas: mąstydami būtį, mes mąstome ją kaip vieną sąvoką. Tai, ką apima viena sąvoka, yra vieninga. Taigi, būtis neatitiktų savo sąvokos, jeigu ji nebūtų vieninga. Vadinasi, ji turi būti vieninga. Vadinasi, jokio dievo nėra ir t. t.
Kai mes kalbame apie būtį ir tik apie būtį, tai vienybę gali sudaryti tik tai, kad visi daiktai, apie kuriuos kalbama, yra, egzistuoja. Šios būties vienybėje, o ne kurioje nors kitoje vienybėje, juos jungia mintis, ir bendras teigimas, kad visi jie egzistuoja, ne tik kad negali suteikti jiems jokių kitų, bendrų ar ne bendrų, savybių, bet jau pačioje nagrinėjimo pradžioje atmeta visas tokias savybes. Nes jei mes nors per vieną milimetrą nutolsime nuo paprasto pagrindinio fakto, kad visiems šiems daiktams bendra yra būtis, tai tuoj pat prieš mūsų akis pradeda reikštis šių daiktų skirtingumas. Ar tą skirtingumą sudaro tai, kad vieni daiktai yra balti, kiti juodi, vieni gyvi, kiti negyvi, vieni priklauso, sakysime, šiapusiškam, kiti anapusiškam pasauliui, — apie visa tai mes negalime spręsti vien iš to, kad visiems daiktams lygiai priskiriama tik viena egzistavimo savybė.
Pasaulio vieningumą sudaro ne jo būtis, nors jo būtis yra jo vieningumo prielaida, nes pasaulis pirma turi egzistuoti, prieš tai, kol jis gali būti vieningas. Būtis yra aplamai atviras klausimas, pradedant nuo tos ribos, kur baigiasi mūsų akiratis. Tikrąjį pasaulio vieningumą sudaro jo materialumas, o šis pastarasis įrodomas ne pora apgavikiškų frazių, o ilgu ir sunkiu filosofijos ir gamtos mokslo išsivystymu.
Eikime toliau. Būtis, apie kurią mums pasakoja p. Diuringas, tai ne „ta grynoji būtis, kuri, būdama lygi pati sau, neturi jokių ypatingų apibrėžimų ir iš tikrųjų tėra tik mintinio nieko, arba, kitaip tariant, minties nebuvimo analogas“. Bet mes labai greit pamatysime, kad p. Diuringo pasaulis iš tiesų prasideda kaip tik tokia būtimi, kuri neturi jokių vidinių skirtingumų, jokio judėjimo bei kitimo, ir, vadinasi, iš tikrųjų yra mintinio nieko analogas, vadinasi, yra tikras niekas. Tik iš šios būties-nieko išsivysto dabartinis diferencijuotas, kintamas pasaulio būvis, reiškiąs vystymąsi, atsiradimą, ir, tik supratę tai, mes tegalime šio amžinojo kitimo sąlygomis „išlaikyti kaip sau pačiai lygią universalios būties sąvoką“. Tuo būdu mes dabar turime būties sąvoką aukštesnėje pakopoje, kurioje ji apima tiek pastovumą, tiek ir kitimą, tiek egzistavimą, tiek ir atsiradimą. Tai priėję, mes randame, kad „giminė ir rūšis, arba aplamai — bendra ir ypatinga, yra paprasčiausios skyrimo priemonės, be kurių negalima suprasti daiktų sandaros“. Bet visa tai tėra tik priemonės kokybei atskirti; išnagrinėję jas, mes einame toliau: „giminei priešpastatyta sąvoka dydžio, kaip tokios vienodybės, kurioje jau nebėra jokių rūšies skirtingumų“, t. y. nuo kokybės mes pereiname prie kiekybės, o pastaroji visuomet „gali būti matuojama“.
Palyginkime dabar šias „griežtai apibrėžtas visuotines veiksmingumo schemas“ ir jų „tikrai kritinį požiūrį“ su kažkokio Hegelio sunkiai virškinamomis idėjomis, laukiniu kliedesiu ir karštligiškomis fantazijomis. Mes rasime, kad Hegelio logika pradeda nuo būties, — kaip tai daro ir p. Diuringas; kad būtis išsiskleidžia kaip niekas, kaip teigia ir p. Diuringas; kad nuo šios „būties-nieko“ įvyksta perėjimas prie atsiradimo, kurio išdava yra esamoji būtis (Dasein), t. y. aukštesnė, pilnesnė būties (Sein) forma, — visai taip, kaip sako p. Diuringas. Esamoji būtis veda į kokybę, kokybė — į kiekybę, — ir vėl lygiai taip, kaip sako p. Diuringas. Ir kad netrūktų nė vieno esminio elemento, p. Diuringas, kita proga, mums pasakoja: „Perėjimas iš nejutiminės sferos į jutiminę sferą įvyksta, nepaisant viso kiekybinio laipsniškumo, tik kokybiniu šuoliu, apie kurį mes... galime tvirtinti, kad jis be galo skiriasi nuo paprastos tos pačios savybės gradacijos“. Tai juk ta pati Hegelio mato santykių mazginė linija, kur grynai kiekybinis padidėjimas ar sumažėjimas sukelia tam tikruose mazginiuose taškuose kokybinį šuolį, pavyzdžiui, šildant arba šaldant vandenį, kur virimo ir užšalimo taškai yra tie mazgai, kuriuose įvyksta — esant normaliam slėgimui — šuolis į naują agregatinį būvį, vadinasi, kur kiekybė pereina į kokybę.
Mūsų tyrinėjimas taip pat mėgino pasiekti dalyko šaknis, ir ligi šaknų prasiskverbiančių Diuringo pagrindinių schemų šaknyje jis randa — kažkokio Hegelio „karštligiškas fantazijas“, randa Hegelio „Logikos“ (I-ji dalis, mokymas apie būtį) kategorijas, sekančias griežtu, senuoju Hegelio „nuoseklumu“, beveik visai nemėginant užmaskuoti plagiatą!
Bet nesitenkindamas tuo, kad jis pasiėmė iš savo taip apšmeižto pirmtako visą jo būties schematiką, p. Diuringas — po to, kai jis pats davė aukščiau pateiktą šuoliško kiekybės perėjimo į kokybę pavyzdį, — nė kiek nesijaudindamas, pareiškia apie Marksą: „Kaip komiškai, pavyzdžiui, atrodo, kad jis (Marksas) remiasi painiu ir miglotu Hegelio teiginiu, kad kiekybė pavirstanti kokybe!“
Painus, miglotas teiginys! Kas čia pavirsta ir kas čia pasirodo komiškas, p. Diuringai?
Taigi, visi šie gražūs dalykėliai ne tik kad nėra, kaip nurodyta, „išspręsti aksiomiškai“, bet yra tiesiog atnešti iš šalies, t. y. iš Hegelio „Logikos“. Ir dar atnešti taip, kad visame skyriuje nėra net mažiausio vidinio ryšio, o kiek jo esama, visas jis taip pat yra paimtas iš Hegelio, ir viską galiausiai sudaro tik tuščias filosofavimas apie erdvę ir laiką, apie pastovumą ir kintamuma.
Nuo būties Hegelis pereina prie esmės, prie dialektikos. Čia jis nagrinėja refleksijos apibrėžimus, jų vidines priešybes ir prieštaravimus, pavyzdžiui, teigiamybę ir neigiamybę, po to pereina prie priežastingumo, arba prie santykio tarp priežasties ir pasekmės, ir baigia būtinumu. Tą patį daro ir p. Diuringas. Tai, ką Hegelis vadina mokymu apie esmę, p. Diuringas išverčia į savo kalbą žodžiais „būties loginės savybės“. O šias pastarąsias sudaro pirmiausia „jėgų antagonizmas“, priešybės. Bet kai dėl prieštaravimo, tai jį, priešingai, p. Diuringas griežtai neigia; prie šio klausimo mes dar grįšime. Toliau jis pereina prie priežastingumo, o nuo jo prie būtinumo. Vadinasi, jei p. Diuringas apie save sako: „mes, kurie nefilosofuojame iš narvo“, tai šiuos žodžius, matyti, reikia suprasti taip, kad jis filosofuoja narve, būtent, Hegelio kategorijų schematizmo narve.
[1] — visata.