Friedrich Engels
Anti-Diuringas: pirmasis skyrius
Filosofija, pasak p. Diuringo, yra aukščiausiosios pasaulio ir gyvenimo įsisąmoninimo formos išvystymas, o platesne prasme ji apima bet kurio žinojimo ir valios principus. Visur, kur tik žmogaus sąmonei iškyla klausimas dėl bet kurios eilės žinių ir stimulų, arba dėl kurios nors egzistavimo formų grupės, — šių reiškinių principai turi sudaryti filosofijos objektą. Šie principai yra paprasti — arba lig šiol paprastais laikomi — elementai, iš kurių gali būti sudarytas visas įvairus žinojimo ir valios turinys. Panašiai kaip cheminė kūnų sudėtis, bendra daiktų sandara taip pat gali būti suvesta į pagrindines formas ir pagrindinius elementus. Šie pastarieji elementai arba principai, kartą atrasti, turi reikšmės ne tik visam tam, kas betarpiškai yra žinoma ir prieinama, bet taip pat ir mums nežinomam ir neprieinamam pasauliui. Tuo būdu filosofijos principai yra paskutinis papildymas, kuris yra reikalingas mokslams, kad jie taptų vieninga gamtos ir žmonių gyvenimo aiškinimo sistema. Be pagrindinių visos esamybės formų, filosofija turi tik du tikruosius tyrimo objektus, būtent — gamtą ir žmonių pasaulį. Taigi, mūsų medžiagai sutvarkyti visiškai laisvai susidaro trys grupės, būtent: visuotinė pasaulio schematika, mokslas apie gamtos principus ir, pagaliau, mokslas apie žmogų. Šioje eilėje kartu yra ir tam tikra vidinė loginė tvarka, nes formalūs principai, turintieji reikšmės bet kuriai būčiai, eina priešakyje, o sritys tų objektų, kuriems tie principai turi būti taikomi, seka paskui juos ta gradacija, kuria viena sritis yra pajungta kitai. Štai ką teigia p. Diuringas — ir beveik ištisai pažodžiui.
Taigi, jis kalba apie principus, išvestus iš mąstymo, o ne iš išorinio pasaulio, apie formalius pagrindinius teiginius, kurie turi būti taikomi gamtai ir žmonijai, vadinasi, prie kurių turi prisiderinti gamta ir žmogus. Bet iš kur mąstymas ima šiuos principus? Iš savęs paties? Ne, nes p. Diuringas pats sako: grynos idealybės sritis apsiriboja loginėmis schemomis ir matematinėmis formomis (pastarasis teigimas, kaip pamatysime, be to, neteisingas). Juk loginės schemos gali liesti tik mąstymo formas, o čia kalbama tik apie būties formas, apie išorinio pasaulio formas, o mąstymas niekados negali semtis ir kildinti šių formų iš savęs paties, o tiktai iš išorinio pasaulio. Tuo būdu visas santykis pasirodo esąs tiesiog priešingas: principai nėra tyrinėjimo išeities taškas, o baigiamasis jo rezultatas; šitie principai nėra pritaikomi gamtai ir žmonijos istorijai, o iš jų abstrahuojami; ne gamta, ne žmonija derinasi prie principų, o, atvirkščiai, principai tik tiek tėra teisingi, kiek jie atitinka gamtą ir istoriją. Tokia yra vienintelė materialistinė pažiūra į dalyką, o priešinga p. Diuringo pažiūra yra idealistinė pažiūra, apverčianti aukštyn kojomis tikrąjį santykį ir konstruojanti tikrąjį pasaulį iš minčių, iš buvusių iki pasaulio, kažkur nuo amžių egzistuojančių schemų, šešėlių ar kategorijų, lygiai taip pat, kaip tatai daro — kažkoks Hegelis.
Iš tikrųjų, sugretinkime Hegelio „Enciklopediją“ ir visą jos karštligišką kliedesį su p. Diuringo galutinėmis paskutinės instancijos tiesomis. Visų pirma p. Diuringas pateikia mums visuotinę pasaulio schematiką, kurią Hegelis vadina logika. Toliau, mes matome, kad jie abu šias schemas — arba logikos kategorijas — taiko gamtai, o tai duoda natūrfilosofiją; pagaliau, jų taikymas žmonijai — tai, ką Hegelis vadina dvasios filosofija. Tuo būdu diuringinės eilės „vidinė loginė tvarka“ atveda mus „visiškai laisvai“ atgal į Hegelio „Enciklopediją“, iš kurios ši tvarka pasiskolinta su tokia ištikimybe, kuri galėtų iki ašarų sujaudinti hegelinės mokyklos amžinąjį žydą, Berlyno profesorių Micheletą.
Taip būna visuomet, kai „sąmonė“, „mąstymas“ priimami visai natūralistiškai, tiesiog kaip kažkas duota, iš anksto priešpastatyta būčiai, gamtai. Tokiu atveju turi atrodyti nepaprastai keista toji aplinkybė, kad sąmonė ir gamta, mąstymas ir būtis, mąstymo dėsniai ir gamtos dėsniai taip gražiai tarpusavyje derinasi. Bet jei, toliau, paklausime, kas gi yra mąstymas ir sąmonė, iš kur jie atsiranda, tai pamatysime, kad jie yra žmogaus smegenų produktai ir kad žmogus pats yra gamtos produktas, išsivystęs tam tikroje gamtos aplinkoje ir kartu su ja; todėl savaime suprantama, kad žmogaus smegenų produktai, būdami galų gale patys gamtos produktais, ne prieštarauja visam kitam gamtos sąryšiui, o jį atitinka.
Tačiau p. Diuringas negali sau leisti taip paprastai traktuoti dalyką. Juk p. Diuringas mąsto ne tik žmonijos vardu — o tai jau savaime būtų gana svarbus dalykas — bet ir visų dangaus kūnų sąmoningųjų ir mąstančiųjų būtybių vardu. Iš tikrųjų, „būtų pagrindinių sąmonės ir žinojimo formų pažeminimas, jei mes, pridėję joms epitetą „žmogiškosios“, panorėtume atmesti jų suvereninę reikšmę ir besąlygišką teisę į teisingumą arba net tik suabejoti dėl jų“. Taigi, kad nekiltų įtarimo, jog kurioje nors kitoje planetoje dukart du esą lygu penkiems, p. Diuringas atima sau teisę mąstymą vadinti „žmogiškuoju“ ir dėl to yra priverstas atplėšti jį nuo vienintelio realaus pagrindo, ant kurio mes jį randame, t. y. nuo žmogaus ir gamtos. Kartu p. Diuringas beviltiškai grimzta į tokią ideologiją, kuri paverčia jį epigonu to paties Hegelio, kurį jis apšaukė „epigonu“. Beje, mums dar ne kartą teks sveikinti p. Diuringą kituose dangaus kūnuose.
Savaime suprantama, kad tokiu ideologiniu pagrindu neįmanoma sukurti jokios materialistinės teorijos. Vėliau mes pamatysime, kad p. Diuringas yra priverstas dažnai primesti gamtai sąmoningą veikimo būdą, t. y. paprastai kalbant — dievą.
Beje, mūsų tikrovės filosofas turėjo dar ir kitų motyvų visos tikrovės pagrindui perkelti iš tikrojo pasaulio į idėjų pasaulį. Juk šios visuotinės pasaulio schematikos, šių formalių būties principų mokslas, — juk kaip tik jis ir sudaro p. Diuringo filosofijos pagrindą. Jei mes pasaulio schematiką išvesime ne iš galvos, o tik su pagalba galvos iš tikrojo pasaulio, jei būties principus išvesime iš to, kas yra, — tai tam tikslui mums reikia ne filosofijos, o tik pozityvių žinių apie pasaulį ir apie tai, kas jame vyksta; o iš to išeina ne filosofija, bet pozityvus mokslas. Bet tokiu atveju visas p. Diuringo raštų tomas būtų ne kas kita, kaip bergždžias darbas.
Toliau, jei filosofija kaip tokia daugiau nebereikalinga, tai nereikalinga ir jokia sistema, net ir natūralinė filosofijos sistema. Supratimas to, kad visi gamtos reiškiniai tarpusavyje yra susiję sistemingais ryšiais, skatina mokslą įrodyti šių sistemingų ryšių buvimą visur, tiek atskirose dalyse, tiek ir visoje visumoje. Bet sudaryti visiškai atitinkantį, išsamiai mokslišką šių ryšių vaizdą, sukurti tikslų mintinį vaizdą tos pasaulio sistemos, kurioje mes gyvename, mums šiuo metu, kaip ir visais laikais, yra neįmanomas dalykas. Jei kuriuo nors žmonijos vystymosi momentu būtų sukurta tokia galutinė sistema visų pasaulinių ryšių, tiek fizinių, tiek ir dvasinių bei istorinių, tai tuo pačiu žmogiškojo pažinimo sritis būtų užbaigta ir tolesnis istorinis vystymasis nutrūktų nuo to momento, kai visuomenė būtų susitvarkiusi pagal tą sistemą, — o tai būtų absurdas, gryna nesąmonė. Taigi, pasirodo, kad žmonės susiduria su prieštaravimu: iš vienos pusės, jų uždavinys yra išsamiai pažinti pasaulio sistemą visuotiniame jos sąryšyje, o iš antros pusės, jų pačių, kaip ir pasaulio sistemos, prigimtis neleidžia jiems šio uždavinio kada nors visiškai išspręsti. Bet šis prieštaravimas glūdi ne tik abiejų veiksnių, pasaulio ir žmonių, prigimtyje, jis kartu yra ir svarbiausias viso protinio progreso svertas ir jis sprendžiamas kasdien ir nuolat begaliniame progresyviame žmonijos vystymesi — visiškai taip pat, kaip, pavyzdžiui, tam tikri matematikos uždaviniai sprendžiami begaline eile arba ištęstinėmis trupmenomis. Faktiškai kiekvienas mintinis pasaulio sistemos atvaizdavimas yra ir lieka apribotas, objektyviai — istorinių sąlygų, subjektyviai — fizinės ir dvasinės jo autoriaus organizacijos. Bet p. Diuringas iš anksto paskelbia savo mąstymo būdą esant tokį, kuris daro negalimą bet kokį polinkį į subjektyviai ribotą pasaulio įsivaizdavimą. Mes jau anksčiau matėme, kad p. Diuringas yra visur — visuose galimuose dangaus kūnuose. Dabar mes dar matome, kad jis yra ir visažinantis. Jis išsprendė paskutinius mokslo uždavinius ir tuo būdu aklinai užkalė visam mokslui duris į ateitį.
Kaip ir pagrindines būties formas, p. Diuringas laiko taip pat galimu dalyku išvesti ir visą grynąją matematiką betarpiškai iš galvos, aprioriškai, t. y. nepasinaudojant patyrimu, kurį mums teikia išorinis pasaulis. Grynojoje matematikoje protas nagrinėja „savo paties laisvos kūrybos ir vaizduotės produktus“; skaičiaus ir figūros sąvokos sudaro „jai pakankamą ir jos pačios sukuriamą objektą“, ir dėl to ji turi „nuo ypatingo patyrimo ir nuo realaus pasaulio turinio nepriklausomą reikšmę“.
Kad grynoji matematika turi reikšmę, nepriklausomą nuo ypatingo kiekvieno atskiro asmens patyrimo, tai, žinoma, yra tiesa, bet tą patį galima pasakyti apie visus tvirtai nustatytus bet kurio mokslo faktus ir net aplamai apie visus faktus. Tai, kad magnetas turi polius, kad vanduo susideda iš vandenilio ir deguonies, kad Hegelis yra miręs, o p. Diuringas gyvena, — visa tai turi reikšmę nepriklausomai nuo mano patyrimo ar kitų atskirų asmenų patyrimo, net nepriklausomai nuo p. Diuringo patyrimo, kai jis ramiai sau miega. Tačiau visiškai neteisinga, kad grynojoje matematikoje protas nagrinėja tik savo paties kūrybos ir vaizduotės produktus. Skaičiaus ir figūros sąvokos yra paimtos ne iš kur nors, o tik iš tikrojo pasaulio. Dešimt pirštų, kuriais žmonės mokėsi skaičiuoti, t. y. atlikti pirmąją aritmetinę operaciją, yra viskas, ko tik norite, tik ne laisvos proto kūrybos produktas. Norint skaičiuoti, reikia ne tik turėti tokius daiktus, kuriuos galima suskaičiuoti, bet ir sugebėti, nagrinėjant tuos daiktus, abstrahuotis nuo visų kitų jų savybių, išskyrus skaičių, o šis sugebėjimas yra ilgo, patyrimu besiremiančio istorinio vystymosi vaisius. Tiek skaičiaus sąvoka, tiek ir figūros sąvoka yra paimtos vien tik iš išorinio pasaulio, o nėra atsiradusios galvoje iš gryno mąstymo. Turėjo pirma egzistuoti tam tikrą formą turintieji daiktai, ir tos formos turėjo būti lyginamos, kol galima buvo prieiti figūros sąvoką. Grynosios matematikos objektas yra tikrojo pasaulio erdvinės formos ir kiekybiniai santykiai, vadinasi — labai reali medžiaga. O tas faktas, kad ši medžiaga įgauna nepaprastai abstrakčią formą, tegali tik silpnai užtušuoti jos kilmę iš išorinio pasaulio. Tačiau, kad šias formas ir santykius galėtume tirti grynu pavidalu, reikia juos visiškai atskirti nuo jų turinio, palikti nuošalyje turinį, kaip neesminį dalyką; tokiu būdu gauname taškus, neturinčius matavimų, linijas be storio ir pločio, įvairius a ir b, x ir y, pastoviuosius ir kintamuosius dydžius, ir tik paskiausiai mes jau prieiname prie laisvos paties proto kūrybos ir jo vaizduotės produktų, būtent — prie menamųjų dydžių. Lygiai taip pat tariamas matematinių dydžių išvedimas vieno iš kito įrodo ne apriorinę jų kilmę, o tik racionalųjį jų savitarpio sąryšį. Anksčiau, negu kilo mintis cilindro formą išvesti iš stačiakampio sukimo aplink vieną kurią nors jo kraštinę, reikėjo ištirti tam tikrą skaičių realių stačiakampių ir cilindrų, kad ir labai netobulų formų. Kaip ir visi kiti mokslai, matematika atsirado iš praktinių žmogaus poreikių: iš žemės sklypų ploto ir indų tūrio matavimo, iš laiko skaičiavimo ir iš mechanikos. Tačiau, kaip ir visose kitose mąstymo srityse, iš realiojo pasaulio abstrahuoti dėsniai tam tikroje išsivystymo pakopoje atitrūksta nuo realiojo pasaulio ir jam priešpastatomi kaip kažkas savarankiško, kaip iš išorės atsiradę dėsniai, prie kurių pasaulis turi prisiderinti. Taip yra buvę su visuomene ir valstybe, taip ir tik taip grynoji matematika buvo vėliau taikoma pasauliui, nors ji yra paimta iš to paties pasaulio ir teišreiškia tik dalį jam būdingų ryšio formų, — ir, tiesą sakant, tik dėl to iš viso tegali būti taikoma.
Panašiai kaip p. Diuringas mano, jog iš matematinių aksiomų, „kurios ir grynai loginiu požiūriu negali būti pagrįstos ir net nėra reikalingos pagrindimo“, galima be jokios patyrimo priemaišos išvesti visą grynąją matematiką, o paskui ją pritaikyti pasauliui, lygiai taip jis įsivaizduoja, kad gali pirma iš galvos sukurti pagrindines būties formas, paprastus bet kokio žinojimo sudėtinius elementus, filosofijos aksiomas, iš jų išvesti visą filosofiją, arba pasaulio schematiką, ir paskiau šią savo konstituciją teiktis maloningai padovanoti gamtai ir žmonijai. Deja, gamtoje visai nėra 1850 metų Manteifelio prūsų [1], o žmonijos tarpe jie sudaro tik menkutę jos dalį.
Matematinės aksiomos tėra išraiška labai skurdaus minties turinio, kurį matematika turi skolintis iš logikos. Jas galima suvesti į šias dvi aksiomas:
1. Visuma yra didesnė už dalį. Šis teiginys yra gryna tautologija, nes kiekybine prasme paimta sąvoka „dalis“ jau iš anksto tam tikru būdu santykiauja su sąvoka „visuma“, būtent taip, jog „dalis“ tiesiog reiškia tai, kad kiekybinę „visumą“ sudaro kelios kiekybinės „dalys“. Kadangi vadinamoji aksioma tai visiškai aiškiai konstatuoja, tai mes nė per vieną žingsnį nepasistūmėjome į priekį. Šią tautologiją galima net iki tam tikro laipsnio įrodyti, samprotaujant šitaip: visuma yra tai, kas susideda iš kelių dalių; dalis yra tai, kas, paėmus keletą kartų, sudaro visumą; vadinasi, dalis yra mažesnė už visumą, — be to, čia kartojimo tuštybė dar ryškiau pabrėžia turinio tuštybę.
2. Jei du atskirai paimti dydžiai yra lygūs trečiajam, tai jie tarpusavyje yra lygūs. Šis teiginys, kaip jau įrodė Hegelis, yra išvada, kurios teisingumą garantuoja logika, — taigi, kuri yra įrodyta, nors ir už grynosios matematikos ribų. Kitos aksiomos apie lygybę ir nelygybę tėra tik loginis šios išvados išvystymas.
Šiais skurdžiais teiginiais nei matematikoje, nei kur nors kitur iš viso nieko nesuviliosi. Norėdami pasistūmėti į priekį, mes turime imti realius santykius, santykius ir erdvines formas, abstrahuotus nuo tikrųjų kūnų. Linijų, paviršių, kampų, daugiakampių, kubų, rutulių ir kitos sąvokos, — visos jos yra paimtos iš tikrovės, ir reikia turėti nemaža ideologinio naivumo, kad patikėtume matematikams, jog pirmoji linija atsiradusi iš taško judėjimo erdvėje, pirmasis paviršius — iš linijos judėjimo, pirmasis kūnas — iš paviršiaus judėjimo ir t. t. Net kalba prieštarauja tokiam teigimui. Matematinė trijų matavimų figūra yra vadinama kūnu, lotyniškai — corpus solidum, taigi — net apčiuopiamu kūnu; vadinasi, jos pavadinimas paimtas anaiptol ne iš laisvos proto vaizduotės, o iš apčiuopiamos tikrovės.
Tačiau kuriems galams visi šie platūs samprotavimai? Po to, kai p. Diuringas 42—43 psl. su įkvėpimu išgarbino grynosios matematikos nepriklausomumą nuo empirinio pasaulio, jos aprioriškumą, jos sugebėjimą operuoti laisvos proto kūrybos ir jo vaizduotės produktais, jis 63-me psl. pareiškia: „Lengvai išleidžiama iš akių, kad tie matematiniai elementai (skaičius, dydis, laikas, erdvė ir geometrinis judėjimas) yra idealūs tik savo forma,... todėl absoliutūs dydžiai, kokios rūšies jie bebūtų, yra kažkas grynai empiriško“... Tačiau „matematinėse schemose yra galima tokia charakteristika, kuri yra atskirta nuo patyrimo ir vis dėlto yra pakankama“; tai daugiau ar mažiau gali būti „pritaikoma kiekvienai abstrakcijai, bet tai anaiptol neįrodo, jog pastaroji abstrahuota ne iš tikrovės. Pasaulio schematikoje grynoji matematika yra kilusi iš grynojo mąstymo; natūrfilosofijoje ji — kažkas grynai empiriško, kažkas tokio, kas buvo paimta iš išorinio pasaulio ir paskui atskirta. Tad kuo turime tikėti?
[1] Užuomina į vergišką klusnumą prūsų, priemusių 1850 m. konstituciją, kurią sudarant dalyvavo reakcinis ministras Manteifelis.