Friedrich Engels
Anti-Diuringas
Šis veikalas anaiptol nėra kurio nors „vidinio paskatinimo“ vaisius. Priešingai.
Kai prieš trejetą metų p. Diuringas, kaip socializmo adeptas ir kartu jo reformatorius, staiga metė iššūkį savo amžiui, mano draugai Vokietijoje ėmė primygtinai mane prašyti, kad aš šią naująją socialistinę teoriją kritiškai nušviesčiau tuometiniame socialdemokratų partijos centriniame organe — „Volksstaat“. Jie laikė tai būtinai reikalinga, kad jaunai ir tik neseniai galutinai susivienijusiai partijai nebūtų duota naujos progos sektantiškam skilimui ir pakrikimui. Jie galėjo geriau už mane spręsti apie padėtį Vokietijoje; taigi, aš turėjau jais tikėti. Be to, pasirodė, kad dalis socialistinės spaudos sutiko naujakrikštą su tam tikru palankumu, kurį, tiesa, reikėjo priskirti tik p. Diuringo gerai valiai, bet kuris kartu davė pagrindo manyti, kad toji partinės spaudos dalis, kaip tik dėl p. Diuringo geros valios, yra kartu linkusi mielai priimti ir Diuringo doktriną. Atsirado net žmonių, kurie jau ruošėsi skleisti šią doktriną populiaria forma darbininkų tarpe. Ir pagaliau p. Diuringas ir jo mažutė sekta griebėsi visų reklamos bei intrigos gudrybių, kad priverstų laikraštį „Volksstaat“ užimti tvirtą poziciją su tokiomis didžiulėmis pretenzijomis pasirodžiusios naujos teorijos atžvilgiu.
Ir vis dėlto praslinko vieneri metai, kol aš galėjau pasiryžti atidėti į šalį kitus darbus ir atsikąsti šio rūgštaus obuolio. O šis obuolys turėjo tokią savybę, kad jeigu jau atsikandai, tai ir turi jį visą sudoroti. Be to, jis buvo ne tik labai rūgštus, bet ir gana didelis. Naujoji socialistinė teorija pasirodė kaip galutinis praktinis kažkokios naujos filosofinės sistemos vaisius. Taigi, reikėjo ją ištirti vidiniame šios sistemos sąryšyje, vadinasi, išnagrinėti ir pačią sistemą; reikėjo sekti paskui p. Diuringą į tą plačią sritį, kur jis kalba apie visokius galimus dalykus ir dar apie šį bei tą. Taip atsirado eilė straipsnių, kurie nuo 1877 metų pradžios buvo spausdinami Leipcigo laikraštyje „Vorwärts“, laikraščio „Volksstaat“ įpėdinyje, ir čia pateikiami sisteminga forma.
Tuo būdu paties objekto pobūdis suteikė mano kritikai tokį nuodugnumą, kuris yra visiškai neproporcingas to objekto, t. y. p. Diuringo kūrinių, turiniui. Beje, šį nuodugnumą gali pateisinti dar dvi kitos aplinkybės. Iš vienos pusės, jis įgalino mane pozityviai išvystyti labai įvairiose čia liečiamose mokslo srityse mano pažiūras į ginčijamus klausimus, kurie šiuo metu turi bendrą mokslinę arba praktinę reikšmę. Taip pasielgiau kiekviename atskirame skyriuje, ir kad ir kaip mažai šis veikalas siekė tikslo priešpastatyti p. Diuringo „sistemai“ kitą sistemą, vis dėlto reikia tikėtis, kad skaitytojas pastebės vidinį sąryšį mano išdėstytose pažiūrose. Aš jau dabar turiu pakankamai įrodymų, kad šiuo atžvilgiu mano darbas nebuvo visai bergždžias.
Antra vertus, „sistemas kuriantis“ p. Diuringas dabartiniu metu Vokietijoje nėra pavienis reiškinys. Jau kuris laikas kosmogonijos ir aplamai natūrfilosofijos sistemos, politikos, politinės ekonomijos ir kt. sistemos dygsta Vokietijoje kaip grybai po lietaus. Menkiausias filosofijos daktaras, dargi studiozas, nesiims ko nors mažesnio, kaip sukurti ištisą „sistemą“. Kaip šiuolaikinėje valstybėje yra manoma, kad kiekvienas pilietis sugeba spręsti visus tuos klausimus, kuriais jam tenka balsuoti; kaip politinėje ekonomijoje yra manoma, kad kiekvienas vartotojas yra geras žinovas visų tų prekių, kurių jam tenka pirktis savo pragyvenimui, — lygiai taip pat manoma, kad taip tūri būti ir moksle. Mokslo laisvė reiškia, kad žmonės rašo apie viską, ko jie nėra tyrinėję, ir tai laikoma vieninteliu griežtai moksliniu metodu. О p. Diuringas yra vienas iš būdingiausių tipų šio įžūlaus pseudomokslo, kuris mūsų dienomis Vokietijoje veržiasi visur į priekį ir viską nustelbia savo pasipūtėlišku tuščiažodžiavimu. Pasipūtėliškas tuščiažodžiavimas poezijoje, filosofijoje, politikoje, politinėje ekonomijoje, istorijos moksle, tuščiažodžiavimas iš katedros ir tribūnos, tuščiažodžiavimas visur, pasipūtėliškas tuščiažodžiavimas, pretenduojantis į pranašumą ir minties gilumą, skirtingai nuo paprasto, lėkštai vulgaraus kitų nacijų tuščiažodžiavimo, tas pasipūtėliškas tuščiažodžiavimas, kaip būdingiausias ir masiškiausias vokiečių intelektualinės industrijos produktas su devizu: „pigus, bet niekam tikęs“, yra visiškai toks pat, kaip ir kiti vokiečių fabrikatai, šalia kurių jis, deja, nebuvo išstatytas Filadelfijos parodoje. Net vokiečių socializmas, ypač nuo to laiko, kai p. Diuringas davė gerą pavyzdį, dabar gana uoliai verčiasi pasipūtėlišku tuščiažodžiavimu ir iškelia įvairius subjektus, besipuikuojančius „mokslu“, kurio srityje jie „iš tikrųjų nieko nėra išmokę“. Tai yra tik vaikų liga, kuri reiškia prasidedantį vokiečių studiozo perėjimą į socialdemokratijos pusę, ir nors ši liga yra neatskiriama nuo šio proceso, bet mūsų darbininkai, būdami nuostabiai sveikos prigimties, tikriausiai ją įveiks.
Ne dėl savo kaltės aš buvau priverstas sekti paskui p. Diuringą į tokias sritis, kuriose geriausiu atveju tegaliu pasisakyti tik kaip diletantas. Tokiais atvejais aš dažniausiai apsiribodavau tuo, kad priešpastatydavau melagingiems ar iškraipytiems savo priešininko teigimams teisingus ir neginčijamus faktus. Taip aš pasielgiau teisės srityje ir kai kuriais gamtos moksle klausimais. Kitais atvejais buvo kalbama apie bendras pažiūras, liečiančias teorinį gamtos mokslą, vadinasi, buvo kalbama apie tą sritį, kurioje ir gamtininkui specialistui tenka išeiti iš savo specialybės rėmų ir pereiti į gretimas sritis, kuriose ir jis, tasai specialistas, pono Virchovo prisipažinimu, tėra toks pat „pusmokslis“, kaip ir kiti mirtingieji. Tikiuosi, kad į mažus mano dėstymo netikslumus bei trūkumus bus pažiūrėta taip pat atlaidžiai, kaip yra įprasta tokiais atvejais įvairių specialybių atstovų tarpe.
Baigdamas šią pratarmę, aš užtikau p. Diuringo parašytą knygų leidyklos skelbimą apie naują „autoritetingą“ р. Diuringo veikalą: „Neue Grundgesetze zur rationellen Physik und Chemie“ [1]. Visiškai suprasdamas, kokios nepakankamos yra mano žinios fizikos ir chemijos srityje, aš vis dėlto manau, kad pakankamai pažįstu mūsų p. Diuringą, ir todėl, net ir nematęs minėto veikalo, galiu iš anksto pasakyti, kad jame nustatyti fizikos ir chemijos „dėsniai“ savo klaidingumu arba lėkštumu turės užimti garbingą vietą greta ankstesniųjų p. Diuringo atrastų ir mano veikale išnagrinėtų politinės ekonomijos, pasaulio schematikos ir pan. dėsnių ir kad p. Diuringo sukonstruotu „rigometru“, arba instrumentu labai žemoms temperatūroms matuoti, bus matuojamos ne temperatūros, aukštos ar žemos, o vien tik p. Diuringo nemokšiška arogancija.
Londonas, 1878 m. birželio 11 d.
Man buvo staigmena, kad šis veikalas turi išeiti nauju leidimu. Jo kritikos objektas šiuo metu jau beveik pamirštas; pats veikalas ne tik buvo spausdinamas dalimis daugeliui tūkstančių skaitytojų Leipcigo laikraštyje „Vorwärts“ 1877 ir 1878 metais; bet pasirodė ir atskiru leidiniu dideliu egzempliorių skaičiumi. Kas gi dar gali domėtis tuo, ką aš prieš keletą metų esu rašęs apie p. Diuringą?
Pirmiausia už tai aš turiu būti dėkingas, reikia manyti, tai aplinkybei, kad šis veikalas tuoj po ypatingojo įstatymo prieš socialistus išleidimo. buvo Vokietijoje uždraustas, kaip buvo uždrausti ir beveik visi kiti mano veikalai, tuomet dar buvę knygų rinkoje. Kiekvienam, kas dar nebuvo galutinai paskendęs paveldimuose Šventosios sąjungos šalių biurokratiškuose prietaruose, buvo aišku, kokią įtaką turės ši priemonė: ji padvigubins ir patrigubins draudžiamųjų knygų pardavimą, iškels aikštėn bejėgiškumą Berlyno ponų, kurie leidžia draudžiamuosius įsakymus, bet negali jų įgyvendinti. Iš tikrųjų, imperinės vyriausybės malonės dėka mažesni mano veikalai susilaukia daugiau naujų leidimų, negu aš pajėgiu aprėpti; aš neturiu laiko tinkamai patikrinti jų tekstus ir daugiausia esu priverstas tiesiog juos perspausdinti.
Prie to prisideda dar kita aplinkybė. Čia išnagrinėta p. Diuringo „sistema“ apima labai plačią teorinę sritį; tai privertė ir mane sekti paskui jį visur ir jo pažiūroms priešpastatyti savąsias. Tuo būdu neigiama kritika pasidarė teigiama; polemika pasidarė daugiau ar mažiau sistemingu Markso ir mano atstovaujamo dialektinio metodo bei komunistinės pasaulėžiūros išdėstymu, kuris, be to, apima gana daug mokslo sričių. Ši mūsų pasaulėžiūra, pirmą kartą paskelbta pasauliui Markso veikale „Misère de la philosophie“ [2] ir „Komunistų Manifeste“, išgyveno daugiau kaip dvidešimties metų inkubacinį laikotarpį, kol pagaliau, pasirodžius „Kapitalui“, ji su vis didėjančiu greičiu apėmė vis platesnius sluoksnius ir šiuo metu, paplitusi toli už Europos ribų, sukėlė didelį susidomėjimą ir įgijo pasekėjų visose šalyse, kur, iš vienos pusės, yra proletarų, o iš kitos — bebaimių mokslininkų-teoretikų. Taigi, matyti, esama publikos, kuri taip labai domisi šiuo dalyku, kad dėl teigiamo knygos turinio susitaiko su nukreipta prieš Diuringo teiginius polemika, kuri dabar jau daugeliu atžvilgių yra netekusi prasmės.
Tarp kita ko pastebėsiu: kadangi čia dėstoma pasaulėžiūra didžiausia savo dalimi buvo pagrįsta ir išvystyta Markso ir tik visiškai nežymia dalimi mano, tai savaime buvo suprantama, kad šis mano veikalas negalėjo pasirodyti be jo žinios. Prieš atiduodamas spaudai aš perskaičiau jam visą rankraštį, o skyriaus apie politinę ekonomiją dešimtasis skirsnis („Iš kritinės istorijos“) yra parašytas Markso, ir tik išoriniais sumetimais man teko jį, deja, kiek sutrumpinti. Toks jau buvo iš seno mūsų paprotys: padėti vienas kitam specialiose srityse.
Šis naujasis leidimas, išskyrus vieną skirsnį, yra be pakeitimų perspausdintas pirmasis leidimas. Iš vienos pusės, aš neturėjau laiko nuodugniai jį peržiūrėti, nors aš pats ir labai norėčiau padaryti kai kurių pakeitimų dėstyme. Dalykas yra tas, kad mano pareiga yra parengti spaudai Markso paliktus rankraščius, o tai kur kas svarbiau negu visa kita. Be to, mano sąžinė neleidžia man daryti kokių nors teksto pakeitimų. Mano veikalas yra poleminis, ir aš manau, kad savo priešininko atžvilgiu aš privalau nieko netaisyti, jeigu jis nieko negali ištaisyti. Aš galėčiau tik pretenduoti į teisę duoti dar atkirtį p. Diuringo atsakymui. Tačiau aš neskaičiau ir be ypatingo reikalo nė nemanau skaityti to, ką p. Diuringas rašė dėl mano polemikos; teorinius ginčus su juo aš esu baigęs. Beje, aš juo labiau privalau laikytis jo atžvilgiu visų literatūrinėje kovoje įprastų padorumo taisyklių, kad, mano knygai jau išėjus, Berlyno universitetas pasielgė su juo begėdiškai neteisingai. Tiesa, universitetas buvo už tai pakankamai nubaustas. Universitetas, kuris ryžtasi visiems žinomomis aplinkybėmis atimti iš p. Diuringo dėstymo laisvę, neturi teisės stebėtis, jeigu jam tokiomis pat visiems žinomomis aplinkybėmis primetamas p. Šveningeris.
Vienintelis skirsnis, kuriame aš leidau sau padaryti paaiškinamojo pobūdžio papildymų, tai trečiojo skyriaus antrasis skirsnis — „Teorijos apybraiža“. Čia, kur kalbama vien tik apie mano atstovaujamos pažiūros esmės dėstymą, mano priešininkas negalėtų skųstis, jei aš stengiausi rašyti populiariau ir dariau papildymų, siekdamas didesnio sistemingumo. Be to, čia buvo ir išorinė priežastis. Tris knygos skirsnius (pirmąjį „Įvado“ skirsnį ir pirmąjį bei antrąjį trečiojo skyriaus skirsnius) aš, savo bičiulio Lafargo prašomas, perdirbau į atskirą brošiūrą, norėdamas išleisti ją prancūzų kalba, ir po to, kai ši brošiūra prancūziškojo leidimo pagrindu buvo išleista italų ir lenkų kalbomis, aš parengiau vokiškąjį jos leidimą, kuris buvo pavadintas „Die Entwicklung des Sozialismus von der Utopie zur Wissenschaft“ [3]. Ši brošiūra per keletą mėnesių susilaukė trijų leidimų ir buvo taip pat išversta į rusų ir danų kalbas. Visuose šiuose leidimuose papildytas buvo tik vienas nurodytasis skirsnis, ir iš mano pusės būtų pedantizmas, iš naujo leidžiant originalą, laikytis pirminio teksto, kai yra vėlesnis, tapęs tarptautiniu, jo tekstas.
Be to, padaryti pakeitimų aš dar norėčiau svarbiausia dviem punktais. Pirma, tai liečia pirmykštę žmonijos istoriją, kuriai suprasti raktą Morganas mums davė tik 1877 metais. Bet kadangi po to aš savo knygoje „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ (Ciurichas, 1884) turėjau progos panaudoti medžiagą, kuri per tą laiką pasidarė man prieinama, tai pakaks nurodžius šį vėlesnįjį veikalą.
Antra, tai liečia tą dalį, kurioje kalbama apie teorinį gamtos mokslą. Čia dėstymas buvo labai sunkus, ir daug ką šiuo metu galima būtų išdėstyti aiškiau bei tiksliau, ir jeigu aš čia atsisakysiu teisės padaryti pataisų, tai tuo pačiu būsiu priverstas čia pakritikuoti pats save.
Marksas ir aš buvome bene vieninteliai žmonės, kurie iš vokiečių idealistinės filosofijos išgelbėjo sąmoningąją dialektiką ir perkėlė ją į materialistinį gamtos ir istorijos supratimą. Bet dialektiniam ir kartu su tuo materialistiniam gamtos supratimui reikalingas susipažinimas su matematika ir gamtos mokslu. Marksas buvo gilus matematikos žinovas, bet gamtos mokslą mudu galėjome studijuoti tik nereguliariai, protarpiais, sporadiškai. Todėl, kai aš, pasitraukęs iš komercinės kontoros ir persikėlęs gyventi į Londoną, įgijau reikalingo tam laisvalaikio, aš, kiek tai buvo galima, matematikos ir gamtos mokslo srityje, pasak Libicho, visiškai „pakeičiau plauką“ ir per aštuonerius metus tam reikalui skyriau didesniąją savo laiko dalį. Kaip tik pačiame šio proceso įkarštyje man teko įsigilinti į vadinamąją p. Diuringo natūrfilosofiją. Tad visiškai natūralu, jei man kartais nepavykdavo surasti tinkamo techninio termino ir jeigu aš iš viso sunkokai orientavausi teorinio gamtos mokslo srityje. Bet, antra vertus, nepasitikėjimas savo jėgomis, kurio tuomet man dar nebuvo pavykę įveikti, vertė mane būti atsargesniu; niekas negalėtų įrodyti, kad aš būčiau tikrai nusižengęs tuo metu žinomiems faktams ir neteisingai dėstęs tuo metu pripažintas teorijas. Šiuo atžvilgiu tik vienas niekieno nepripažintas didis matematikas skundėsi savo laiške Marksui, kad aš išdrįsęs pažeisti garbę.
Savaime suprantama, kad aš, apibendrindamas savo studijas matematikos ir gamtos mokslo srityje, siekiau ir detalėse įsitikinti ta tiesa, kuri, aplamai imant, nekėlė man jokių abejonių, būtent, kad gamtoje per nesuskaitomų kitimų chaosą skinasi sau kelią tie patys dialektiniai judėjimo dėsniai, kurie ir istorijoje viešpatauja tariamam įvykių atsitiktinumui; tie patys dėsniai, kurie, raudona gija eidami ir per žmogaus minties vystymosi istoriją, palaipsniui pasiekia mąstančių žmonių sąmonę. Šiuos dėsnius pirmą kartą visaapimančia, bet mistifikuota forma išvystė Hegelis, ir vienas iš mūsų siekimų buvo išvilkti juos iš šios mistinės formos ir aiškiai pavaizduoti visu jų paprastumu bei visuotinumu. Savaime suprantama, kad senoji natūrfilosofijа — kad ir kiek iš tikrųjų gero joje būtų, kad ir kiek vaisingų pradų joje glūdėtų (4) — mūsų patenkinti negalėjo. Kaip smulkiau įrodoma šioje knygoje, natūrfilosofija, ypač savo hegeline forma, klydo tuo atžvilgiu, kad ji gamtai nepripažino jokio vystymosi laike, jokio „vienas po kito“, o vien tik „vienas greta kito“. Tokia pažiūra buvo pagrįsta, iš vienos pusės, pačioje Hegelio sistemoje, kuri progresyvų istorinį vystymąsi tepripažino tik „dvasiai“, o iš kitos pusės, ji rėmėsi bendra to meto gamtos mokslo būkle. Tad šiuo atveju Hegelis toli atsiliko nuo Kanto, kuris savo ūkų teorijoje jau iškėlė teiginį apie saulės sistemos atsiradimą ir kuris, atradęs lėtinantį jūros potvynių poveikį žemės sukimuisi, nurodė ir neišvengiamą tos sistemos žlugimą. Pagaliau man galėjo rūpėti ne tai, kad dialektiniai dėsniai būtų įnešti į gamtą iš išorės, o tai, kad jie būtų atrasti joje, išvesti iš jos.
Tačiau atlikti tai sistemingai ir kiekvienoje atskiroje srityje yra milžiniškas darbas. Be to, ne tik toji sritis, kurią tenka ištirti, yra beveik neaprėpiama, bet ir pats gamtos mokslas pergyvena čia tokį milžinišką perversmų procesą, kad vargu ar jį suspėtų sekti dargi tas, kuris tam reikalui gali skirti visą savo laisvalaikį. O nuo to laiko, kai mirė Karlas Marksas, visą mano laiką užėmė skubesnės pareigos, ir todėl savo darbą gamtos mokslo srityje aš turėjau nutraukti. Šiuo momentu aš esu priverstas apsiriboti šiame veikale esamais metmenimis ir laukti progos, kuri ateityje įgalintų mane surinkti ir paskelbti pasiektus rezultatus, — gal būt, kartu su likusiais po Markso mirties rankraščiais iš matematikos srities, turinčiais nepaprastai svarbią reikšmę.
Tačiau gali būti, kad teorinio gamtos mokslo pažanga didesnę mano darbo dalį arba jį visą padarys nebereikalinga, nes revoliucija, į kurią teorinį gamtos mokslą stumia paprastas būtinumas susisteminti daugybę besikaupiančių grynai empirinių atradimų, turi priversti net labiausiai užsispyrusį empiriką suprasti dialektinį gamtos procesų pobūdį. Senosios nekintamos priešybės ir griežtos, neperžengiamos skiriamosios linijos vis labiau ir labiau išnyksta. Nuo to laiko, kai buvo paverstos skysčiais ir paskutinės „tikrosios“ dujos, kai buvo nustatyta, jog gali būti pasiektas toks kūno būvis, kuriam esant lašelinio skysčio ir dujų formos neatskiriamos, — agregatiniai būviai neteko paskutinių savo ankstesnio absoliutaus pobūdžio pėdsakų. Kai kinetinė dujų teorija nustatė, jog tobulosiose dujose kvadratai greičių, kuriais juda atskiros dujų molekulės, yra atvirkščiai proporcingi, esant vienodai temperatūrai, molekuliniam svoriui, — šiluma tiesiog perėjo į betarpiškai matuojamų judėjimo formų skyrių. Jei dar prieš dešimtį metų naujai atrastas didysis pagrindinis judėjimo dėsnis buvo suprantamas tik kaip paprastas energijos tvarumo dėsnis, kaip paprasta išraiška to, kad judėjimas negali būti panaikintas ar sukurtas, t. y. buvo suprantamas tik iš kiekybinės pusės, tai šią siaurą, neigiamą išraišką vis labiau išstumia teigiama išraiška — energijos kitimo dėsnis, pagal kurį pirmą kartą ima reikštis kokybinis proceso turinys ir išnyksta paskutinis prisiminimas apie esantį už pasaulio ribų kūrėją. Dabar jau nebėra reikalo skelbti kaip kažką nauja, kad judėjimo (vadinamosios energijos) kiekis nekinta, kai jis iš kinetinės energijos (vadinamosios mechaninės jėgos) pavirsta elektra, šiluma, potencine padėties energija ir t. t. ir atvirkščiai; ši mintis sudaro kartą visiems laikams surastą pagrindą, kuris leidžia nuo šiol daug turiningiau tyrinėti patį kitimo procesą, tą didįjį pagrindinį procesą, kurio supratimas išreiškia viso gamtos pažinimo apibendrinimą. Ir nuo to laiko, kai biologiją pradėta nagrinėti evoliucijos teorijos šviesoje, organinės gamtos srityje taip pat pradėjo viena po kitos nykti sustingusios skiriamosios linijos klasifikacijoje; diena po dienos daugėja beveik nesiduodančios klasifikuoti tarpinės grandys, tikslesnis tyrinėjimas permeta organizmus iš vienos klasės į kitą, ir kuone tikėjimo simboliu virtę skiriamieji požymiai netenka savo besąlyginės reikšmės: mes dabar žinome, kad yra žinduolių, kurie deda kiaušinius, ir jei pasitvirtins pranešimas, tai esama ir keturkojų paukščių. Jeigu jau prieš daugelį metų, atradus ląstelę, Virchovas buvo priverstas gyvūniško individo vieningumą išskaidyti į ląstelinių valstybių federaciją, — o tai turėjo daugiau progresistinį [5], negu gamtamokslinį ir dialektinį pobūdį; tai gyvūniškos (vadinasi, ir žmogiškos) individualybės sąvoka darosi dar kur kas sudėtingesnė, atradus baltąsias kraujo ląsteles, kurios juda kaip amebos aukštesniųjų gyvūnų organizme. Tuo tarpu kaip tik šios poliarinės priešybės, kurios buvo laikomos nesutaikinamomis ir neišsprendžiamomis, šios prievarta fiksuotos, nejudamos skiriamosios linijos bei skiriamieji klasių požymiai ir teikė šiuolaikiniam teoriniam gamtos mokslui jo ribotą metafizinį pobūdį. Centrinis dialektinio gamtos supratimo momentas yra pripažinimas tos tiesos, kad nors šios priešybės bei skirtingumai ir pasireiškia gamtoje, bet turi tik santykinę reikšmę ir kad, atvirkščiai, jų tariamąjį nejudamumą ir absoliučią reikšmę įnešė į gamtą tik mūsų refleksija. Įsisavinti dialektinį gamtos supratimą gali priversti gausėjanti faktinė gamtos mokslo medžiaga; bet jį galima lengviau įsisavinti, jei dialektinis šių faktų pobūdis bus aiškinamas, įsisąmoninus dialektinio mąstymo dėsnius. Šiaip ar taip, gamtos mokslas yra pažengęs taip toli, kad išvengti dialektinio apibendrinimo jis jau nebegali. Bet jis palengvins sau šį procesą, jei nepamirš, kad rezultatai, kuriais apibendrinami patyrimo duomenys, yra sąvokos ir kad menas operuoti sąvokomis nėra kažkas įgimto ir neatsiranda iš paprasto, kasdieninio įsisąmoninimo, o reikalauja tikro mąstymo, kuris taip pat turi ilgą empirinę istoriją, nė kiek ne mažesnę kaip ir empirinio gamtos mokslo istorija. Kaip tik įsisavinęs tuos rezultatus, kurie buvo pasiekti besivystant filosofijai per pustrečio tūkstančio metų, gamtos mokslas nusikratys, iš vienos pusės, bet kokia atskira, už jo ir viršum jo stovinčia natūrfilosofija, iš antros pusės — savuoju, iš angliškojo empirizmo paveldėtu, ribotu mąstymo metodu.
Londonas, 1885 m. rugsėjo 23 d.
Šis naujasis leidimas, išskyrus kai kuriuos labai nežymius stilistinius pakeitimus, yra pirmesniojo perspausdinimas. Tik viename skirsnyje, antrojo skyriaus dešimtajame skirsnyje („Iš kritinės istorijos“), aš leidau sau padaryti esminių papildymų, ir būtent štai kokiais sumetimais:
Kaip jau buvo minėta antrojo leidimo pratarmėje, visos esmingiausios šio skirsnio vietos yra parašytos Markso. Pirmojoje redakcijoje, skirtoje žurnaliniam straipsniui, aš buvau priverstas žymiai sutrumpinti Markso rankraštį, ir kaip tik tas jo dalis, kur Diuringo teiginių kritika užima tik antraeilę vietą palyginti su išdėstymu paties Markso pažiūrų politinės ekonomijos istorijos srityje. Bet kaip tik ši rankraščio dalis dar ir šiuo metu tebeturi didžiausią ir nenykstančią reikšmę. Aš laikau savo pareiga pateikti kiek galint pilniau ir pažodžiui tuos Markso samprotavimus, kuriuose jis tokiems žmonėms, kaip Petis, Norsas, Lokas, Jumas, skiria prideramą jiems vietą klasikinės politinės ekonomijos atsiradimo istorijoje; dar būtinesniu dalyku laikau pateikti Markso duotą aiškinimą Kenės „ekonominės lentelės“, tos sfinkso mįslės, kuri lig šiol liko neišsprendžiama visai šiuolaikinei politinei ekonomijai. Priešingai, tas vietas, kurios lietė vien tik p. Diuringo veikalus, aš praleidau, kiek tai buvo galima padaryti nepakenkiant sistemingam dėstymui.
Baigdamas aš galiu išreikšti savo visišką pasitenkinimą tuo, kad šiame veikale ginamos idėjos, nuo paskutinio jo leidimo, plačiai paplito visuomeninėje mokslo žmonių ir darbininkų klasės sąmonėje — ir tai visose civilizuotose pasaulio šalyse.
F. Engelsas
Londonas, 1894 m. gegužės 23 d.
[1] „Nauji pagrindiniai racionaliosios fizikos ir chemijos dėsniai“.
[2] „Filosofijos skurdas“.
[3] „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“.
(4) Daug lengviau yra kartu su menkapročiais neišmanėliais, kaip kad Karlas Fogtas, pulti senąją natūrfilosofiją, negu įvertinti jos istorinę reikšmę. Joje yra daug nesąmonių ir fantastikos, bet ne daugiau kaip nefilosofinėse to paties laikotarpio gamtininkų-empirikų teorijose, o kad joje buvo taip pat daug ko, protingo ir išmintingo, tai pradėta suprasti nuo to laiko, kai ėmė plisti evoliucijos teorija. Antai, Hekelis buvo visiškai teisus, pripažindamas Treviranaus ir Okeno nuopelnus. Savo pirminių gleivių ir pirminės pūslelės koncepcijoje Okenas kaip biologijos postulatą iškelia tai, kas vėliau iš tikrųjų buvo atrasta kaip protoplazma ir ląstelė. O specialiai dėl Hegelio, tai jis daugeliu atžvilgių stovi kur kas aukščiau už savo amžininkus empirikus, kurie tarėsi išaiškinę visus dar neišaiškintus reiškinius, pagrįsdami juos kuria nors jėgą — svorio jėga, plaukimo jėga, kontaktine elektros jėga ir t. t., arba, kur tai visiškai netiko, — kokia nors nežinoma medžiaga: šviesos medžiaga, šilumos medžiaga, elektros medžiaga ir t. t. Šias įsivaizduojamas medžiagas galima dabar laikyti visiškai atmestomis, bet toji spekuliacija jėgomis, prieš kurią kovojo Hegelis, kaip juokinga šmėkla pasirodo, pavyzdžiui, dar 1869 m. Helmholco kalboje Insbruke (Helmholtz, „Populäre Vorlesungen“, II. Heft, 1871, S. 190) [Helmholcas, „Populiarios paskaitos“, II sąsiuvinis, 1871, 190 psl.]. Priešingai iš XVIII amžiaus prancūzų paveldėtam dievinimui Niutono, kurį Anglija apgaubė pagarba ir apipylė turtais, Hegelis tvirtino, kad Kepleris, kuriam Vokietija leido mirti badu, esąs tikras šiuolaikinės dangaus kūnų mechanikos kūrėjas ir kad Niutono traukos dėsnis jau esąs išreikštas visuose trijuose Keplerio dėsniuose, о trečiajame dargi visai aiškiai. Tai, ką Hegelis keliomis paprastomis lygtimis įrodo savo veikale „Naturphilosophie“ [„Gamtos filosofija“.] 270 § ir prieduose (Hegels Werke, 1842, VII. Band, S. 98 u. 113—115) [Hegelio Raštai, 1842, VII t. 98 ir 113—115 psl. ], mes vėl aptinkame Gustavo Kirchhofo knygoje („Vorlesungen über mathematische Physik“, 2. Auflage, Leipzig, 1877, S. 10) [„Matematinės fizikos paskaitos“, 2-sis leid., Leipcigas, 1877, 10 psl.] kaip naujausios matematinės mechanikos rezultatą ir, iš esmės imant, ta pačia, pirmą kartą Hegelio išvystyta, paprasta matematine forma. Natūrfilosofų santykis su sąmoningu dialektiniu gamtos mokslu yra toks pat kaip ir utopistų santykis su šiuolaikiniu komunizmu.
[5] „Nauji pagrindiniai racionaliosios fizikos ir chemijos dėsniai“.