Friedrich Engels
Anti-Diuringas: įvadas
Šiuolaikinis socializmas savo turiniu yra visų pirma rezultatas stebėjimo, iš vienos pusės, dabartinėje visuomenėje viešpataujančių klasinių priešingumų tarp turtingųjų ir beturčių, samdomųjų darbininkų ir buržua, o iš antros pusės — gamyboje viešpataujančios anarchijos. Bet savo teorine forma jis iš pradžių pasireiškia tik kaip tolesnis ir lyg nuoseklesnis išvystymas tų principų, kuriuos iškėlė didieji XVIII amžiaus prancūzų švietėjai [1]. Kaip kiekviena nauja teorija, socializmas turėjo visų pirma remtis iki jo atsiradimo sukaupta idėjine medžiaga, nors jo šaknys glūdėjo [materialiniuose] ekonominiuose faktuose.
Didieji žmonės, kurie Prancūzijoje švietė protus artėjančiai revoliucijai, patys buvo labai revoliucingai nusiteikę. Jie nepripažino jokių išorinių autoritetų, kokio pobūdžio jie bebūtų. Religija, gamtos supratimas, visuomenė, valstybinė santvarka — viskas buvo kritikuojama be mažiausio pasigailėjimo; viskas turėjo pateisinti savo egzistavimą prieš proto teismą arba išnykti. Vieninteliu visko kriterijumi pasidarė mąstantis protas. Tai buvo tas laikas, kada, Hegelio žodžiais tariant, pasaulis buvo pastatytas ant galvos (2), iš pradžių ta prasme, kad žmogaus galva ir jos mąstymu surasti teiginiai pretendavo būti pripažinti visų žmogaus veiksmų ir visuomeninių santykių pagrindu, o paskiau ir ta platesne prasme, kad šiems teiginiams prieštaraujanti tikrovė faktiškai buvo apversta nuo viršaus iki apačios. Visos ankstesniosios visuomenės ir valstybės formos, visos tradicinės pažiūros buvo pripažintos neprotingomis ir išmestos į šiukšlyną; pasaulis lig tol vadovavosi vien tik prietarais; visa praeitis tėra verta tik pasigailėjimo ir paniekos. Tik dabar išbrėško dienos šviesa [įsigalėjo proto viešpatija], ir nuo šiol prietarai, neteisingumas, privilegijos ir priespauda turi užleisti vietą amžinajai tiesai, amžinajam teisingumui, iš pačios gamtos kylančiai lygybei ir neatimamoms žmogaus teisėms.
Mes dabar žinome, kad ši proto viešpatija buvo ne kas kita, kaip idealizuota buržuazijos viešpatija, kad amžinasis teisingumas buvo įgyvendintas buržuazinėje justicijoje, kad lygybė tebuvo buržuazinė lygybė prieš įstatymą, o viena iš esmingiausiųjų žmogaus teisių buvo paskelbta — buržuazinė nuosavybė. Proto valstybė — Ruso „visuomenės sutartis“ — pasirodė ir galėjo pasirodyti praktikoje tik kaip buržuazinė demokratinė respublika. Didieji XVIII amžiaus mąstytojai, kaip ir visi jų pirmtakai, negalėjo išeiti iš tų rėmų, kuriuos jiems buvo nustačiusi jų pačių epocha.
Tačiau greta priešingumo tarp feodalinės bajorijos ir buržuazijos [kuri veikė kaip visos likusios visuomenės atstovė], buvo bendras priešingumas tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų, tarp turtingųjų dykaduonių ir dirbančiųjų beturčių. Kaip tik dėl šios aplinkybės buržuazijos atstovai galėjo pasireikšti ne kaip kurios nors atskiros klasės, o kaip visos kenčiančios žmonijos atstovai. Dar daugiau. Nuo pat savo atsiradimo buržuazija buvo prislėgta savo pačios priešingumo: kapitalistai negali gyventi be samdomųjų darbininkų, ir lygiai taip pat, kaip viduramžių cecho meistras išsivystė į šiuolaikinį buržua, taip cecho pameistrys bei cechui nepriklausantis padienis darbininkas išsivystė į proletarą. Ir jei, aplamai ir ištisai imant, buržuazija kovoje su bajorija turėjo taip pat tam tikrą teisę laikyti save ano meto įvairių darbo žmonių klasių interesų atstove, tai vis dėlto kiekvieno stambaus buržuazinio judėjimo metu kildavo savarankiški judėjimai tos klasės, kuri buvo daugiau ar mažiau išsivystęs šiuolaikinio proletariato pirmtakas. Toks buvo [anabaptistų [3] ir] Tomo Miuncerio judėjimas reformacijos ir valstiečių karų metu Vokietijoje, levelerių [4] — didžiosios anglų revoliucijos metu, Babefo — didžiosios prancūzų revoliucijos metu. Šiuos revoliucinius dar nesubrendusios klasės ginkluotus išstojimus lydėjo atitinkami teoriniai išstojimai; antai, XVI ir XVII amžiuose — utopiniai idealios visuomeninės santvarkos vaizdavimai [5], o XVIII amžiuje — jau tiesiog komunistinės teorijos (Morelis ir Mablis). Lygybės reikalavimas jau nebeapsiribojo politinių teisių sritimi, o apėmė taip pat ir visuomeninę kiekvienos atskiros asmenybės padėtį; buvo reikalaujama panaikinti ne tik klasines privilegijas, bet ir pačius klasinius skirtumus. Asketiškai griežtas [visus gyvenimo malonumus draudęs] spartietiškas komunizmas buvo pirmoji naujojo mokslo pasireiškimo forma. Po to pasirodė trys didieji utopistai: Sen-Simonas, kuriam dar greta proletarinės krypties tam tikrą reikšmę turėjo buržuazinė kryptis, Furjė ir Ouenas, kuris labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalyje ir šios gamybos sukeltų priešingumų įtakoje paruošė eilę projektų klasiniams skirtumams pašalinti, sukurdamas betarpiškai su prancūzų materializmu susijusią sistemą.
Visiems trims yra bendra tai, kad jie nestoja kaip istoriškai anuo metu atsiradusio proletariato interesų atstovai. Kaip ir švietėjai, jie nori išvaduoti [pirmiausia] ne kurią nors vieną visuomenės klasę, o [iš karto] visą žmoniją. Kaip ir anie, jie nori įvesti proto ir amžinojo teisingumo viešpatiją; bet jų viešpatija kaip dangus nuo žemės skiriasi nuo prancūzų švietėjų proto viešpatijos. Pagal šių švietėjų principus sutvarkytas buržuazinis pasaulis taip pat yra neprotingas ir neteisingas ir todėl taip pat turi būti išmestas į šiukšlyną, kaip ir feodalizmas ir visos ankstesnės visuomeninės santvarkos. Tikrasis protas ir tikrasis teisingumas lig šiol neviešpatavo pasaulyje tik dėl to, kad jie dar nebuvo teisingai suprasti. Tiesiog nebuvo to genialaus žmogaus, kuris dabar atsirado ir kuris pažino tiesą. Kad jis atsirado dabar, kad tiesa pažinta kaip tik dabar, — tai visiškai nėra būtinas bendros istorinio vystymosi eigos rezultatas, neišvengiamas įvykis, o tėra tik laimingas atsitikimas. Šis genialusis žmogus būtų taip pat galėjęs gimti prieš 500 metų ir tada jis būtų išgelbėjęs žmoniją nuo penkis šimtmečius trukusių klaidų, kovų ir kančių.
Šis mąstymo būdas yra labai būdingas visiems anglų, prancūzų ir pirmiesiems vokiečių socialistams, jų tarpe ir Veitlingui [6]. Socializmas [jiems visiems] yra absoliučios tiesos, proto ir teisingumo išraiška, ir užtenka jį tik atrasti, kad jis savo jėga užkariautų visą pasaulį; o kadangi absoliuti tiesa nepriklauso nuo laiko, erdvės ir istorinio žmonijos vystymosi, tai jau grynas atsitiktinumas, kada ir kur ji bus atrasta. Be to, kiekvienas mokyklos kūrėjas skirtingai supranta absoliučią tiesą, protą ir teisingumą; tai, kad kiekvienas mokyklos kūrėjas turi savo atskirą absoliučios tiesos, proto ir teisingumo supratimą, savo ruožtu priklauso nuo to kūrėjo subjektyvaus proto, gyvenimo sąlygų, išsimokslinimo ir mąstymo išsivystymo laipsnio. Todėl, susidūrus tokioms absoliučioms tiesoms, konfliktas gali būti išspręstas tik sušvelninant jų tarpusavio prieštaravimus. Iš to negalėjo išeiti nieko kito, kaip tik tam tikros rūšies eklektinis vidurkinis socializmas, kuris iš tikrųjų viešpatauja lig šiol daugumos Prancūzijos ir Anglijos socialistų-darbininkų galvose. Šis eklektinis socializmas yra nepaprastai margas įvairiausių atspalvių mišinys, kurį sudaro nuosaikesnės įvairių sektų steigėjų kritinės pastabos, jų ekonominiai teiginiai ir pažiūros į ateities visuomenę, — mišinys, kuris gaunamas tuo lengviau, kuo greičiau ginčų sraute atskiros jo sudėtinės dalys, kaip akmenėliai upokšnyje, nebetenka savo aštrių kampų ir briaunų. Norint socializmą padaryti mokslu, reikėjo visų pirma pastatyti jį ant realaus pagrindo.
Tuo tarpu greta XVIII amžiaus prancūzų filosofijos ir tuoj po jos išsivystė naujausioji vokiečių filosofija, pasiekusi savo viršūnę Hegelio asmenyje. Didžiausias jos nuopelnas buvo tas, kad ji sugrįžo prie dialektikos, kaip aukščiausios mąstymo formos. Senovės graikų filosofai buvo dialektikai iš prigimties, stichiniai dialektikai, ir Aristotelis, universaliausia galva jų tarpe, jau buvo ištyręs esmingiausias dialektinio mąstymo formas [7]. Naujoji filosofija, nors ir joje dialektika turėjo puikių atstovų (pavyzdžiui, Dekartas ir Spinoza), priešingai, vis labiau ir labiau klimpo, ypač anglų filosofijos įtakoje, į vadinamąjį metafizinį mąstymo būdą, kuris beveik be išimties užvaldė ir XVIII amžiaus prancūzus, bent specialiuose filosofiniuose jų veikaluose. Tačiau už filosofijos tikrąja žodžio prasme ribų jie taip pat sugebėjo palikti mums meistriškų dialektikos kūrinių: prisiminkime tik Didro „Sūnėną Ramo“ ir Ruso veikalą „Apie žmonių nelygybės kilmę“. — Paliesime čia trumpai abiejų mąstymo metodų esmę; mums dar teks smulkiau nagrinėti šį klausimą.
Kai mes mintyse nagrinėjame gamtą arba žmonijos istoriją, arba savo pačių dvasinę veiklą, mums pirmiausia iškyla begalinio sąryšių ir sąveikų susipynimo vaizdas, kuriame niekas nelieka nejudama ir nekintama, bet viskas juda, keičiasi, atsiranda ir išnyksta. [Taigi, iš pradžių mes matome bendrą vaizdą, kuriame detalės tuo tarpu daugiau ar mažiau pasitraukia į antrą eilę, mes kreipiame daugiau dėmesio į judėjimą, į perėjimus ir sąryšius, negu į tai, kas juda, pereina, yra sąryšyje.] Ši pirminė, naivi, bet iš esmės teisinga pažiūra į pasaulį buvo būdinga senovės graikų filosofijai ir pirmą kartą aiškiai buvo išreikšta Heraklito: viskas egzistuoja ir kartu neegzistuoja, nes viskas teka, viskas nuolat kinta, viskas nuolat atsiranda ir nyksta. Nors ši pažiūra teisingai pagauna bendrą viso reiškinių vaizdo pobūdį, ji vis dėlto yra nepakankama išaiškinti detalėms, iš kurių šis vaizdas susideda, o kol mes jų nežinome, mums neaiškus ir bendras vaizdas. Kad pažintume atskiras puses (detales), mes turime išplėšti jas iš natūralaus arba istorinio jų sąryšio ir tyrinėti kiekvieną skyrium pagal jos savybes, pagal atskiras jos priežastis bei pasekmes ir t. t. Toks yra visų pirma uždavinys gamtos mokslo ir istorinio tyrinėjimo, t. y. tų mokslo šakų, kurios dėl visai suprantamos priežasties klasikinių laikų graikams turėjo tik antraeilę reikšmę, nes graikams pirma reikėjo sukaupti reikalingą [tam tikslui] medžiagą. [Tik po to, kai gamtos mokslo ir istorijos medžiaga buvo tam tikru mastu surinkta, galima buvo imtis kritiškos atrankos, palyginimo, o sutinkamai su tuo ir suskirstymo į klases, grupes ir rūšis.] Todėl tikslaus gamtos tyrinėjimo pradmenis pirmąkart pradėjo vystyti tik Aleksandrijos laikotarpio graikai, o vėliau, viduramžiais, juos toliau vystė arabai. Bet tikras gamtos mokslas prasideda tik nuo XV amžiaus antrosios pusės, ir nuo to laiko jis nuolat daro vis greitesnę pažangą. Gamtos suskaidymas į jos atskiras dalis, įvairių gamtos procesų bei gamtos daiktų suskirstymas į tam tikras klases, vidinės organinių kūnų struktūros tyrimas pagal įvairiausias anatomines jų formas — visa tai buvo pagrindinė sąlyga pasiekti tiems milžiniškiems laimėjimams, kuriais pasižymėjo gamtos mokslo išsivystymas per pastaruosius keturis šimtmečius. Bet toks studijavimo būdas įpratino mus tyrinėti gamtos daiktus, bei procesus izoliuotai, neatsižvelgiant į didįjį visuotinį jų ryšį, ir dėl to — ne kaip judančius, bet kaip stovinčius vietoje, ne kaip iš esmės besikeičiančius, bet kaip amžinai nekintamus, ne kaip gyvus, bet kaip negyvus dalykus. Iš šio supratimo būdo, Bekono ir Loko perkelto iš gamtos mokslo į filosofiją, susidarė specifinis pastarųjų šimtmečių ribotumas — metafizinis mąstymo būdas.
Metafizikui daiktai ir jų mintiniai atvaizdai, t. y. sąvokos, yra atskiri, nekintami, sustingę, kartą visiems laikams duoti dalykai, kurie tiriami vienas po kito ir nepriklausomai vienas nuo kito. Jis galvoja vien tik betarpiškomis priešybėmis; visą jo kalbą sudaro: „taip — taip; ne — ne; kas daugiau, tai nelabojo duota“. Jam daiktas arba egzistuoja, arba neegzistuoja, ir lygiai taip pat daiktas negali būti pats savimi ir tuo pačiu metu būti kitu. Teigiama ir neigiama absoliučiai pašalina viena kitą; priežastis ir pasekmė taip pat yra sustingusioje priešybėje viena kitos atžvilgiu. Šis mąstymo būdas iš pirmo žvilgsnio mums atrodo visiškai aiškus todėl, kad jis yra būdingas vadinamajam sveikam protui. Tačiau sveikas žmogaus protas, labai gerbtinas pagalbininkas savo namų apyvokos ribose, pergyvena keisčiausių nuotykių, kai tik jis išdrįsta leistis į platųjį tyrinėjimų pasaulį; ir todėl metafizinis mąstymo būdas, nors jis ir yra pateisinamas ir net būtinas daugiau ar mažiau plačiose, priklausomai nuo dalyko pobūdžio, srityse, vis dėlto kiekvieną kartą anksčiau ar vėliau pasiekia ribą, už kurios jis darosi vienašališkas, ribotas, abstraktus ir susipainioja neišsprendžiamuose prieštaravimuose, nes jis už atskirų daiktų nebemato jų savitarpio ryšio, už jų egzistavimo — jų atsiradimo ir išnykimo, dėl jų ramybės pamiršta jų judėjimą, pro medžius jis nebemato miško. Kasdieniniame gyvenime mes, pavyzdžiui, žinome ir galime tvirtai pasakyti, ar kuris nors gyvūnas egzistuoja, ar ne; bet tiksliau betyrinėdami, mes įsitikiname, kad kartais tai yra labai painus dalykas, kaip tai labai gerai yra žinoma teisininkams, kurie veltui kamavosi, beieškodami racionalios ribos, už kurios kūdikio numarinimą motinos įsčiose reikia laikyti žmogžudyste. Lygiai taip negalima nustatyti ir mirties momento, nes fiziologija įrodė, kad mirtis yra ne staigus akimirkos aktas, bet labai ilgas procesas. Lygiai taip pat ir bet kuri organinė būtybė kiekvieną akimirką yra ta pati ir ne ta pati; kiekvieną akimirką ji perdirba iš išorės gaunamas medžiagas ir išskiria iš savęs kitas, vienos jos organizmo ląstelės miršta, kitos atsiranda; tuo būdu po tam tikro laiko šio organizmo medžiaga visiškai atsinaujina, ji pasikeičia kita atomų sudėtimi. Štai kodėl kiekviena organinė būtybė visuomet yra ta pati ir vis dėlto ne ta pati. Nuodugniau tyrinėdami, mes taip pat randame, kad abu kurios nors priešybės poliai — teigiamasis ir neigiamasis — tiek pat yra neatskiriami vienas nuo antro, kiek ir priešingi vienas antram, ir kad jie, nepaisant viso jų priešingumo, vienas su antru yra susiję. Toliau, mes matome, kad priežastis ir pasekmė yra vaizdiniai, kurie turi reikšmę, kaip tokie, tiktai taikant tam tikram atskiram atvejui; bet kai tiktai mes imsime tą atskirą atvejį nagrinėti bendrame jo sąryšyje su visa pasaulio visuma, šie vaizdiniai susitinka ir susipina universalios sąveikos vaizdinyje, kuriame priežastys ir pasekmės nuolat keičiasi vietomis; tai, kas čia arba dabar yra priežastis, tampa ten arba tada pasekme ir atvirkščiai.
Visi šie procesai ir mąstymo metodai nebesutelpa metafizinio mąstymo rėmuose. O dialektikai, kuri tyrinėja daiktus ir jų protinius atspindžius daugiausia kreipdama dėmesį į jų sąryšį, jų susipynimą, jų judėjimą, jų atsiradimą ir nykimą, tokie reiškiniai, kaip aukščiau minėtieji, priešingai, tik patvirtina jos pačios tyrimo metodą. Gamta yra dialektikos išbandymas, ir šiuolaikinis gamtos mokslas, davęs tam išbandymui be galo turtingą, kasdien gausėjančią medžiagą, tuo pačiu įrodė, kad gamtoje, galų gale, viskas vyksta dialektiškai, o ne metafiziškai [kad ji juda ne amžinai vienodu, nuolat iš naujo pasikartojančiu ratu, bet išgyvena tikrą istoriją. Čia visų pirma reikia nurodyti Darviną, kuris sudavė ypatingai stiprų smūgį metafizinei pažiūrai į gamtą, įrodydamas, kad visas dabartinis organinis pasaulis, augalai ir gyvūnai, vadinasi, ir žmogus, yra milijonus metų trukusio vystymosi proceso produktas]. Bet kadangi ir lig šiol gamtininkus, išmokusius galvoti dialektiškai, galima pirštais suskaičiuoti, tai šis konfliktas tarp pasiektų rezultatų ir įsigalėjusio mąstymo būdo visiškai paaiškina tą begalinę painiavą, kuri dabar viešpatauja teoriniame gamtos moksle ir vienodai stumia į beviltiškumą tiek mokytojus, tiek ir mokinius, tiek rašytojus, tiek ir skaitytojus.
Taigi, tikslų supratimą apie visatą, apie jos vystymąsi ir žmonijos vystymąsi, taip pat ir apie šio vystymosi atspindį žmonių galvose, galima susidaryti tik dialektiniu būdu, nuolat atsižvelgiant į bendrą atsiradimo ir išnykimo, progresyvių ir regresyvių kitimų sąveiką. Ir kaip tik šia prasme tuoj pasireiškė naujausioji vokiečių filosofija. Kantas savo mokslinę veiklą pradėjo nuo to, kad jis Niutono saulės sistemą, amžiną ir nekintamą, — po to, kai kartą buvo duotas garsusis pirmas postūmis, — išaiškino kaip istorinį procesą: saulė ir visos planetos atsiradusios iš besisukančios ūko masės. Čia jis kartu priėjo tą išvadą, kad saulės sistemos atsiradimas reiškia ir jos būsimą neišvengiamą žuvimą. Pusei šimtmečio praėjus, jo pažiūrą matematiškai раgrindė Laplasas, o dar po pusės šimtmečio spektroskopas įrodė, kad visatos erdvėje tikrai esama tokių įkaitusių įvairaus tirštumo dujų masių.
Savo viršūnę ši naujausioji vokiečių filosofija pasiekė Hegelio sistemoje, kurioje pirmą kartą — ir tai yra didelis jo nuopelnas — visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, t. y. kaip nuolat judąs, besikeičiąs, persitvarkąs ir besivystąs, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį [8]. Šiuo požiūriu žmonijos istorija daugiau nebeatrodė surizgusia painiava beprasmiškų smurto veiksmų, kurie prieš subrendusio dabar filosofinio proto teismą visi vienodai yra smerktini ir kuriuos geriausia būtų kiek galint greičiau pamiršti; priešingai, ji iškilo kaip pačios žmonijos vystymosi procesas, ir mąstymo uždavinys dabar — susekti nuoseklias šio proceso pakopas tarp visų jo klaidžiojimų ir įrodyti jo vidinį dėsningumą tarp visų tariamų atsitiktinumų.
Mums čia nesvarbu, kad Hegelis neišsprendė šio uždavinio. Jo istorinis nuopelnas buvo tas, kad jis iškėlė šį uždavinį. O šis uždavinys vienam atskiram žmogui yra neišsprendžiamas. Nors Hegelis, greta Sen-Simono, buvo universaliausias savo laiko protas, bet vis dėlto jis buvo apribotas, pirma, neišvengiamai riboto savo paties žinių lygio ir, antra, savo epochos žinių bei pažiūrų, kurios taip pat buvo ribotos apimties ir gilumo atžvilgiu. Prie to prisidėjo dar trečia aplinkybė. Hegelis buvo idealistas, t. y. mūsų galvos mintys jam buvo ne daugiau ar mažiau abstraktūs tikrųjų daiktų bei procesų atspindžiai, bet, atvirkščiai, daiktai ir jų vystymasis jam buvo tik įsikūniję kažkokios dar prieš pasaulio atsiradimą kažkur egzistavusios „idėjos“ atspindžiai. Tuo būdu viskas buvo pastatyta ant galvos ir tikrasis pasaulio reiškinių sąryšis buvo visiškai iškraipytas. Ir [todėl] nors Hegelis kai kuriuos atskirus reiškinių sąryšius yra suvokęs labai teisingai ir genialiai, vis dėlto daug kas ir jo sistemos detalėse dėl minėtų priežasčių turėjo išeiti dirbtina, nenatūralu, išgalvota, žodžiu — iškraipyta. Hegelio sistema, kaip tokia, buvo milžiniškas, — bet ir paskutinis tokios rūšies, — nelaikšis kūdikis. Būtent, ji dar sirgo nepagydomu vidiniu prieštaravimu: iš vienos pusės, jos esminė prielaida buvo pažiūra į žmonijos istoriją kaip į vystymosi procesą, kuris dėl pačios savo prigimties vadinamosios absoliučios tiesos atradimu negali pasiekti intelektualinio užbaigimo; bet, iš antros pusės, jo sistema pretenduoja būti kaip tik šios absoliučios tiesos apvainikavimu. Visaapimanti, kartą visiems laikams užbaigta gamtos ir istorijos pažinimo sistema prieštarauja pagrindiniams dialektinio mąstymo dėsniams, tačiau tai dar anaiptol nepaneigia, bet, priešingai, numato, kad sistemingas viso išorinio pasaulio pažinimas iš kartos į kartą gali daryti milžinišką pažangą.
Supratus, kad ligi tol Vokietijoje viešpatavęs idealizmas yra visiškai klaidingas, neišvengiamai buvo prieita prie materializmo, bet, žinoma, ne prie paprasto metafizinio, grynai mechaninio XVIII amžiaus materializmo. Priešingai naiviai-revoliucinei pažiūrai, kuri tiesiog atmeta visą ankstyvesniąją istoriją, šiuolaikinis materializmas istorijoje mato žmonijos vystymosi procesą, ir jo uždavinys yra atrasti to proceso judėjimo dėsnius. Kaip ir XVIII amžiaus prancūzams, Hegeliui būdinga buvo tai, kad jis į gamtą žiūrėjo kaip į visuomet sau lygią visumą, judančią tais pačiais apibrėžtais ratais, esant amžiniems dangaus kūnams, kaip mokė Niutonas, ir nekintant organinių būtybių rūšims, kaip mokė Linėjus; priešingai šiai pažiūrai į gamtą šiuolaikinis materializmas apibendrina naujausiuosius gamtos mokslo laimėjimus, pagal kuriuos gamta taip pat turi savąją istoriją laike, dangaus kūnai atsiranda ir išnyksta, kaip ir visos tos organizmų rūšys, kurios esant palankioms sąlygoms gyvena šiuose kūnuose, o sukimasis ratu, kiek jis iš viso yra galimas, įgauna nepalyginamai didingesnį mastą. Abiem atvejais materializmas iš esmės yra dialektinis ir daugiau jam nebereikalinga virš kitų mokslų esanti filosofija. Kai tik kiekvienam atskiram mokslui iškeliamas reikalavimas išaiškinti savo vietą visuotiniame daiktų ir žinių apie daiktus sąryšyje, koks nors specialus mokslas apie šį visuotinį sąryšį darosi nebereikalingas. Ir tuomet iš visos ankstesnės filosofijos savarankišką reikšmę turi tik mokslas apie mąstymą ir jo dėsnius — formalioji logika ir dialektika. Visa kita apima pozityvieji gamtos ir istorijos mokslai.
Bet jei minėtasis perversmas pažiūrose į gamtą galėjo vykti tik tiek, kiek tyrinėjimai teikė atitinkamos teigiamos medžiagos pažinimui, tai jau žymiai anksčiau įvyko istoriniai įvykiai, kurie istorijos supratimui suteikė lemiamą posūkį. 1831 metais Lijone įvyko pirmasis darbininkų sukilimas; nuo 1838 iki 1842 metų pirmasis nacionalinis darbininkų judėjimas, Anglijos čartistų judėjimas, pasiekė savo aukščiausią tašką. Vystantis, iš vienos pusės, stambiajai pramonei, o iš antros — neseniai iškovotam politiniam buržuazijos viešpatavimui, klasių kova tarp proletariato ir buržuazijos iškilo į pirmą vietą labiausiai išsivysčiusių Europos šalių istorijoje. Faktai vis aiškiau ir įtikinamiau rodė, kokios melagingos yra buržuazinės politinės ekonomijos teorijos apie kapitalo ir darbo interesų tapatybę, apie visuotinę harmoniją ir visuotinę liaudies gerovę, kurios turinčios būti laisvosios konkurencijos pasekmė [9]. Su šiais faktais, kaip ir su prancūziškuoju bei angliškuoju socializmu, kuris buvo jų teorinė, nors ir labai netobula išraiška, jau nebegalima buvo nesiskaityti. Bet senasis, dar neišnykęs, idealistinis istorijos supratimas nežinojo jokios klasių kovos, pagrįstos materialiniais interesais, ir iš viso jokių materialinių interesų; gamyba ir visi ekonominiai santykiai buvo minimi tik tarp kitko, kaip antraeiliai „kultūros istorijos“ elementai. Nauji faktai privertė visą ankstesniąją istoriją tirti iš naujo, ir tuomet paaiškėjo, kad visa ankstesnioji istorija [išskyrus pirmykštį būvį] buvo klasių kovos istorija, kad šios kovojančios tarpusavyje visuomenės klasės kiekvienu atskiru momentu yra gamybos ir mainų santykių, žodžiu tariant — savo epochos ekonominių santykių produktas; taigi, paaiškėjo, kad kiekvienos epochos ekonominė visuomenės struktūra sudaro tą realųjį pagrindą, kuriuo galų gale ir paaiškinamas visas teisinių ir politinių institutų, taip pat ir religinių, filosofinių ir kitų kiekvieno istorijos laikotarpio pažiūrų antstatas. [Hegelis išlaisvino istorijos supratimą nuo metafizikos, jis padarė jį dialektinį, tačiau jo istorijos supratimas buvo, iš esmės imant, idealistinis.] Dabar idealizmas buvo išvytas iš savo paskutinės prieglaudos, iš istorijos supratimo; dabar istorijos supratimas tapo materialistinis, ir buvo surastas kelias žmonių sąmonei aiškinti iš jų būties, užuot aiškinus jų būtį iš jų sąmonės, kaip tai lig šiol yra buvę.
[Todėl dabar į socializmą jau žiūrima ne kaip į atsitiktinį vieno ar kito genialaus proto atradimą, bet kaip į neišvengiamą dviejų istoriškai atsiradusių klasių — proletariato ir buržuazijos — kovos rezultatą. Jo uždavinys jau yra ne sukonstruoti kiek galint tobulesnę visuomenės sistemą, bet tirti istorinį-ekonominį procesą, kurio neišvengiama pasekmė buvo šios klasės ir jų tarpusavio kova, o to proceso sukurtoje ekonominėje padėtyje surasti priemones konfliktui išspręsti.]
Bet su šiuo materialistiniu istorijos supratimu ankstesnysis socializmas buvo lygiai taip pat nesuderinamas, kaip prancūzų materialistų gamtos supratimas buvo nesuderinamas su dialektika ir su naujausiuoju gamtos mokslu. Nors ankstesnysis socializmas ir kritikavo esamą kapitalistinį gamybos būdą ir jo pasekmes, bet jis negalėjo jo išaiškinti, taigi, nesugebėjo su juo ir susidoroti, — jis tegalėjo paprastai paskelbti jį esant niekam tikusį. [Kuo labiau jis piktinosi neišvengiamu, esant šiam gamybos būdui, darbininkų klasės išnaudojimu, tuo mažiau jis sugebėjo aiškiai suprasti, kas yra šis išnaudojimas ir kaip jis atsiranda.] Tuo tarpu svarbu buvo, iš vienos pusės, išaiškinti, kad kapitalistinio gamybos būdo atsiradimas jo istoriniame sąryšyje yra neišvengiamas ir kad jis yra būtinas tam tikram istorijos laikotarpiui, taigi, kad yra neišvengiamas ir jo žlugimas, o iš antros pusės — atskleisti taip pat vidinį šio gamybos būdo pobūdį, kuris lig šiol dar nebuvo atskleistas, nes ankstesnė kritika daugiau buvo nukreipiama prieš žalingąsias pasekmes negu prieš pačią dalyko esmę. Tai padarė pridedamosios vertės atradimas. Buvo įrodyta, kad neapmokėto darbo pasisavinimas yra pagrindinė kapitalistinio gamybos būdo ir jo vykdomo darbininkų išnaudojimo forma; kad net tuo atveju, kai kapitalistas perka savo darbininko darbo jėgą pagal pilną jos vertę, kokią ji kaip prekė turi prekių rinkoje, jis vis dėlto išspaudžia iš tos jėgos didesnę vertę, negu už ją yra sumokėjęs, ir kad ši pridedamoji vertė galų gale ir sudaro tą vertės sumą, iš kurios turtingųjų klasių rankose susikaupia nuolat auganti kapitalo masė. Tuo būdu buvo išaiškinta, kaip vyksta kapitalistinė gamyba ir kaip gaminamas pats kapitalas.
Šie du didieji atradimai — materialistinis istorijos supratimas ir kapitalistinės gamybos paslapties atskleidimas su pridedamosios vertės pagalba — yra Markso nuopelnas. Šių atradimų dėka socializmas tapo mokslu, ir dabar uždavinys yra visų pirma tas, kad šis mokslas būtų vystomas toliau, turint galvoje visas jo detales [ir savitarpio ryšius].
Maždaug tokia buvo padėtis teorinio socializmo ir šiuo metu nebegyvos filosofijos srityje, kai p. Eugenijus Diuringas su dideliu triukšmu iššoko į sceną ir paskelbė apie jo padarytą visišką filosofijos, politinės ekonomijos ir socializmo perversmą.
Tad pažiūrėkime, ką mums žada p. Diuringas ir... kaip jis savo pažadus vykdo.
[1] Juodraštiniuose „Įvado“ metmenyse šios eilutės buvo pateiktos tokia redakcija: „Šiuolaikinis socializmas, nors iš esmės jis yra kilęs iš stebėjimo visuomenėje esančių klasinių priešingumų tarp turtingųjų ir beturčių, darbininkų ir išnaudotojų, bet savo teorine forma jis iš pradžių pasireiškia kaip nuoseklesnis, tolesnis išvystymas tų principų, kuriuos iškėlė didieji XVIII amžiaus prancūzų švietėjai, — juk pirmiėji socializmo atstovai, Morelis ir Mablis, taip pat buvo švietėjai“.
(2) [Štai ką sako Hegelis apie Prancūzijos revoliuciją:
„Teisinė mintis — teisės sąvoka — iš karto įsigalėjo, ir senieji beteisiškumo ramsčiai negalėjo jai atsispirti. Teisine mintimi buvo pagrįsta konstitucija ir šiuo pagrindu dabar viskas turėjo būti paremta. Nuo to laiko, kai danguje šviečia saulė ir aplink ją sukasi planetos, dar nebuvo regėta, kad žmogus stovėtų galva žemyn, t. y. remtųsi mintimi ir pagal ją kurtų tikrovę. Anaksagoras pirmas yra pasakęs, kad Nûs, t. y. protas, valdo pasaulį; bet tik dabar žmogus pirmąkart pripažino, kad mintis turi valdyti dvasinę tikrovę. Tai buvo didingas saulėtekis. Visos mąstančios būtybės džiaugsmingai sveikino naujos epochos pradžią. Pakilus džiaugsmas viešpatavo anuo metu, dvasios entuziazmas apėmė visą pasaulį, lyg pirmą kartą būtų įvykęs dieviškojo prado susitaikinimas su pasauliu“ (Hegel, „Philosophie der Geschichte“, 1840, S. 535)[Hegelis, „Istorijos filosofija“, 1840, 535 psl.].
Ar ne metas pagaliau būtų prieš tokią pavojingą, visuomeninius pagrindus griaunančią velionio profesoriaus Hegelio teoriją nukreipti įstatymą prieš socialistus?]
[3] Anabaptistai (persikrikštėliai) — religinė sekta XVI amžiaus reformacijos metu.
[4] Leveleriai (išvertus reiškia: lygintojai) — plebėjiškų miesto ir kaimo elementų judėjimo atstovai, kurie per 1648 metų revoliuciją Anglijoje kėlė radikaliausius demokratinius reikalavimus.
[5] Engelsas turi galvoje utopinio komunizmo atstovų — Tomo Moro (XVI a.) ir Kampanelos (XVII a.) — kūrinius.
[6] Veikale „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“ ši mintis išdėstyta taip:
„Utopistų mąstymo būdas ilgai viešpatavo XIX amžiaus socialistinėse pažiūrose ir iš dalies tebeviešpatauja ir dabar. Jo laikėsi iki pastarųjų laikų visi prancūzų ir anglų socialistai, o taip pat ankstesnis vokiečių komunizmas, įskaitant čia ir Veitlingą“.
[7] Juodraštiniuose „Įvado“ metmenyse ši vieta buvo suformuluota taip:
„Senovės graikų filosofai buvo visi iš prigimties stichiniai dialektikai, ir Aristotelis, senovės pasaulio Hegelis, jau buvo ištyręs esmingiausias dialektinio mąstymo formas“.
[8] Juodraštiniuose „Įvado“ metmenyse Hegelio filosofija apibūdinama taip:
„Hegelio sistema buvo paskutinė, labiausiai užbaigta filosofijos forma, ją suprantant kaip atskirą mokslą, esantį virš visų kitų mokslų. Kartu su ja sužlugo visa filosofija. Beliko tik dialektinis mąstymo būdas ir pažiūra į visą gamtinį, istorinį ir intelektualinį pasaulį, kaip į nuolat judantį, kintantį pasaulį, esantį nuolatiniame atsiradimo ir nykimo procese. Dabar ne tik filosofijai, bet ir visiems mokslams buvo iškeltas reikalavimas atrasti šio nuolatinio persitvarkymo proceso judėjimo dėsnius kiekvienoje atskiroje srityje. Ir tai sudaro tą palikimą, kurį Hegelio filosofija paliko savo įpėdiniams“.
[9] Juodraštiniuose „Įvado“ metmenyse po šių žodžių buvo dar tokios eilutės:
„Prancūzijoje Lijono 1835 [1834] metų sukilimas taip pat paskelbė proletariato kovą prieš buržuaziją. Socialistinės anglų ir prancūzų teorijos įgavo istorinę reikšmę ir turėjo rasti atgarsį taip pat Vokietijoje ir sukelti kritiką, nors ten pramonė tebuvo vos pradėjusi vystytis iš smulkiosios gamybos, Vadinasi, teorinis socializmas, kuris dabar yra susikūręs, — ne tiek Vokietijoje. kiek vokiečių tarpe, — turėjo importuoti visą savo medžiagą...“