Friedrich Engels
Anti-Diuringas: įvadas
Mūsų klausimą artimiausiai liečia šie p. Diuringo veikalai: „Kursus der Philosophie“ [1], „Kursus der National- und Sozialökonomie“ [2] ir „Kritische Geschichte der Nationalökonomie und des Sozialismus“ [3]. Visų pirma ir labiausiai mus domina pirmasis jo veikalas.
Jau pirmajame puslapyje p. Diuringas pasiskelbia esąs „tas, kuris pretenduoja atstovauti šiai jėgai (filosofijai) šiuo metu ir artimiausiuoju jos vystymosi laikotarpiu“. Tuo būdu jis skelbiasi esąs vienintelis tikrasis dabarties ir „artimiausios“ ateities filosofas. Kas nesutaria su p. Diuringu, tas nukrypsta nuo tiesos. Nemaža žmonių, dar iki p. Diuringo, panašiai galvojo apie save, bet — išskyrus Richardą Vagnerį — jis yra bene pirmasis žmogus, kuris, nė kiek nesivaržydamas, taip kalba pats apie save. Ir, be to, toji tiesa, apie kurią jis kalba, yra „galutinė paskutinės instancijos tiesa“.
Pono Diuringo filosofija esanti „natūrali sistema arba tikrovės filosofija... Tikrovė šioje sistemoje suprantama tokiu būdu, kuris daro negalimą bet kurį ketinimą susidaryti kokį nors mintinį ir subjektyviai ribotą pasaulio vaizdą“. Taigi, ši filosofija turi tokią savybę, kad ji išveda p. Diuringą iš jo asmeninio, subjektyvaus ribotumo, kurio jis pats negali neigti. Tai, suprantama, yra būtina, kad jis galėtų nustatinėti galutines paskutinės instancijos tiesas, nors mes lig šiol dar nesuprantame, kaip šis stebuklas turi įvykti.
Ši „natūrali dvasiai savaime vertingų žinių sistema“ „tvirtai nustatė pagrindines būties formas, nė kiek neprarasdama minties gilumo“. Iš savo „tikrai kritiško požiūrio“ ji pateikia mūsų dėmesiui „tikrosios ir sutinkamai su tuo į gamtos bei gyvenimo tikrovę nukreiptos filosofijos elementus, — filosofijos, kuri nepripažįsta jokio paprastai regimo horizonto, bet savo galingu, viską apverčiančiu judėjimu atskleidžia visas išorinės ir vidinės gamtos žemes ir padanges“; toks yra „naujas mąstymo būdas“, o jo rezultatai yra „iš pagrindų savotiškos išvados ir pažiūros... sistemas kuriančios idėjos... tvirtai nustatytos tiesos“. Ši sistema teikia mums „kūrinį, kuris savo jėgą turi semtis iš koncentruotos iniciatyvos“ (kad ir kažin ką tai galėtų reikšti)... „ligi pat šaknų prasiskverbiantį tyrimą... gilų ir nuodugnų mokslą... griežtai mokslišką daiktų ir žmonių supratimą... savo objektą visapusiškai išgvildenantį minties darbą... kūrybinį minčiai prieinamų prielaidų ir išvadų išvystymą... kažką absoliučiai fundamentalaus“. Ekonomikos ir politikos srityje jis pateikia mums ne tik „istoriniu ir sisteminiu atžvilgiu plataus masto kūrinius“, iš kurių istoriniai kūriniai, be to, pasižymi „mano aukštojo stiliaus istoriografija“, o ekonomikos moksle jie praskynė kelią į „kūrybinius posūkius“. Baigdamas jis pateikia savą, visiškai paruoštą socialistinį būsimosios visuomenės planą, kuris yra „praktinis aiškios ir ligi giliausių šaknų prasiskverbiančios teorijos vaisius“; dėl to tas planas esąs toks pats neklystantis ir vienintelis išganingas, kaip ir p. Diuringo filosofija; nes „tik toje socialistinėje sistemoje, kurią aš esu apibūdinęs savo „Nacionalinės ir socialinės ekonomijos kurse“, tikrai „sava“ gali užimti tik tariamos ir laikinos arba prievartinės nuosavybės vietą“. Ir prie to turi derintis ateitis.
Šią pagyrimų puokštę, kurią p. Diuringui įteikia tas pats p. Diuringas, lengvai galima būtų dešimteriopai padidinti. Beje, ir to pakanka, kad skaitytojui jau dabar kiltų kai kurių abejojimų, ar jis iš tikrųjų turi reikalą su filosofu, ar su... — tačiau mes turime prašyti skaitytoją atidėti savo sprendimą, kol jis arčiau susipažins su paminėtu sugebėjimu skverbtis ligi giliausių šaknų. Mes pateikiame šią puokštę tik norėdami parodyti, kad turime prieš save ne eilinį filosofą ir socialistą, tiesiog dėstantį savo mintis ir paliekantį istorijai spręsti apie jų vertę, bet visiškai nepaprastą būtybę, kuri pretenduoja ne mažiau kaip į popiežiaus neklaidingumą, — žmogų, kurio vienintelį išganingą mokymą tenka be išlygų priimti, jei nenorima likti blogiausios rūšies eretiku. Tuo būdu mes čia susiduriame anaiptol ne su vienu iš tų veikalų, kurių gausu visų šalių socialistinėje literatūroje, pastaruoju laiku ir vokiečių literatūroje, — veikalų, kuriuose įvairiausio kalibro žmonės kuo nuoširdžiausiai stengiasi išsiaiškinti klausimus, kuriems išspręsti, galimas dalykas, neturi pakankamai medžiagos; nors tuose veikaluose ir daug yra mokslinių bei literatūrinių trūkumų, vis dėlto jau gera jų socialistinė valia yra verta pripažinimo. Priešingai, p. Diuringas siūlo mums teiginius, kuriuos jis skelbia „galutinėmis paskutinės instancijos tiesomis“; vadinasi, šalia jų kiekviena kitokia nuomonė jau iš anksto paskelbiama klaidinga. Be išimtinės tiesos, p. Diuringas dar turi vienintelį griežtai mokslišką tyrimo metodą, šalia kurio visi kiti metodai yra nemoksliški. Arba jis teisus, — ir tada prieš mūsų akis didžiausias visų laikų genijus, pirmasis antžmogis, nes jis yra visiškai neklaidingas žmogus; arba jis neteisus, — ir tuo atveju, koks bebūtų mūsų sprendimas, bet koks palankus atlaidumas p. Diuringui, atsižvelgiant į galimus gerus jo norus, būtų jam vis dėlto mirtinas įžeidimas.
Kai esi pasiekęs galutinę paskutinės instancijos tiesą ir vienintelį griežtą moksliškumą, tai savaime suprantama, kad į visą kitą klystančią ir nemokytą žmoniją tenka žiūrėti su didele panieka. Todėl mes neturime stebėtis, kad p. Diuringas apie savo pirmtakus kalba su nepaprasta panieka ir kad „ligi šaknų prasiskverbiantis“ jo nuodugnumas tepasigaili tik nedaugelio didžių žmonių, kuriuos pats p. Diuringas išimties būdu pakėlė į šį laipsnį.
Pasiklausykime pirmiausia jo nuomonės apie filosofus: „Jokių padoresnių įsitikinimų neturįs Leibnicas, tas geriausias iš visų galimų filosofuojančių dvariškių“. Kantas dar šiaip taip gali būti pakenčiamas, bet po jo viskas apvirto aukštyn kojomis: pasirodo „artimiausiųjų epigonų, ypač tokių, kaip Fichtė ir Šelingas, beprotiški kliedėjimai ir lygiai tokios pat kvailos, kaip ir tuščios nesąmonės... baisios nemokšiškų natūrfilosofinių niekų karikatūros... pokantinės baisybės“ ir „karštligiškas kliedesys“, kurį apvainikavo „kažkoks Hegelis“. O šis kalbėjo „hegeliniu žargonu“ ir skleidė „hegelinę epidemiją“, pasinaudodamas savo be to dar ir formos požiūriu nemoksliška maniera“ ir savo „sunkiai virškinamomis idėjomis“.
Ne mažiau kliūva ir gamtininkams, bet iš jų teminimas tik Darvino vardas, ir dėl to mes turime apsiriboti juo vienu: „Darviniškoji pusiau poezija ir triukai su metamorfozėmis, su jų šiurkščiai jutiminiu supratimo siaurumu ir atbukusiu sugebėjimu skirti... Mūsų nuomone, specifinis darvinizmas, iš kurio, suprantama, reikia išskirti Lamarko konstrukcijas, yra geroka prieš žmoniškumą nukreipto žvėriškumo dozė“.
Tačiau visų daugiausia kliūva socialistams. Išskyrus nebent Luji Blaną, patį nežymiausią iš visų, visi jie esą nusidėjėliai ir nenusipelnę tos garbės, kurios jiems buvo teikiama daugiau (arba mažiau) negu p. Diuringui. Ir taip esą ne vien tik tiesos ir moksliškumo požiūriu, bet ir asmeninio charakterio požiūriu. Išskyrus Babefą ir kai kuriuos 1871 metų komunarus, visi jie nesą buvę „vyrai“. Trys utopistai vadinami „socialiniais alchemikais“. Iš jų Sen-Simonas tretiruojamas dar švelniai, nes jam teprikišama tik „egzaltacija“ ir su užuojauta nurodoma, kad jis sirgęs religiniu pamišimu. Užtat, kalbėdamas apie Furję, p. Diuringas visiškai netenka kantrybės, nes Furjė „parodė visus beprotybės elementus... kėlė idėjas, kurios šiaip jau greičiausiai aptinkamos pamišėlių namuose... jo beprotiški kliedesiai... beprotybės padariniai... Neapsakomai kvailas Furjė“, toji „vaikiška galvelė“, tas „idiotas“, — be kitko, net ir ne socialistas; jo falansteryje nėra nė žymės racionalaus socializmo, tai — „pagal įprastą prekybinį šabloną sufabrikuota nevykusi konstrukcija“. Ir pagaliau: „Kam šių nežabotų puolimų (Furjės atsiliepimuose apie Niutoną)... dar nepakanka įsitikinti, kad Furjės pavardėje ir visame furjerizme tiesos tėra tik pirmajame skiemenyje (fou — beprotis), tas turėtų būti pats priskirtas kuriai nors idiotų kategorijai“. Pagaliau, Roberto Oueno „idėjos buvo blankios ir skurdžios... jo tokia grubi galvosena moralės srityje... keletas trafaretinių minčių, virtusių nesąmone... sveikam protui prieštaraujantis ir grubus supratimo būdas... Oueno idėjų vystymas vargu ar nusipelno rimtesnės kritikos... jo tuščias išdidumas“ ir t. t. Taigi, jei p. Diuringas nepaprastai sąmojingai charakterizuoja utopistus pagal jų pavardes: Sen-Simonas — saint (šventas), Furjė — fou (beprotis), Anfantenas — enfant (vaikiškas), tai belieka tik pridurti Ouenas — deja! (o weh!), ir ištisas, labai žymus socializmo istorijos laikotarpis bus tiesiog sutriuškintas keturiais žodžiais. O jei kas tuo suabejos, „tas turėtų būti pats priskirtas kuriai nors idiotų kategorijai“.
Iš Diuringo samprotavimų apie vėlesniuosius socialistus mes trumpumo dėlei pateiksime tik tuos, kurie liečia Lasalį ir Marksą.
Lasalis: „Pedantiškai smulkmeniški populiarizacijos mėginimai... scholastikos tankumynas... baisus bendrosios teorijos ir menkaverčių smulkmenų kratinys... beprasmiškas ir beformis hegelinis prietaringumas... atgrasinantis pavyzdys... būdingas jam ribotumas... puikavimas menkiausių šlamštu... mūsų žydiškasis didvyris... pamfletų rašeiva... eilinis... pažiūrų į gyvenimą ir pasaulį vidinis nepastovumas“.
Marksas: „Pažiūrų siaurumas... jo darbai ir rezultatai patys savaime, t. y. imant grynai teoriškai, mūsų sričiai (kritinei socializmo istorijai) ilgesniam laikui neturi reikšmės, o bendrojoje minties srovių istorijoje turi būti paminėti tik kaip naujausios sektantinės scholastikos vienos šakos įtakos simptomai... koncentruojančiųjų ir sisteminančiųjų sugebėjimų bejėgiškumas... minčių ir stiliaus beformiškumas, negarbingi kalbos aliūrai... angliškasis didžiavimasis... mulkinimas... laukinės koncepcijos, kurios iš tikrųjų tėra tik istorinės ir loginės fantastikos mišiniai... klaidinantis posakis... asmeninis pasipūtimas... biaurios manieros... nepakenčiamas... į sąmojį pretenduoją juokai ir posakiai... kinietiškas mokytumas... filosofinis ir mokslinis atsilikimas“.
Ir taip toliau, ir taip toliau, nes visa tai tėra tik nedidelė paskubomis surinkta puokštė iš p. Diuringo gėlyno. Savaime suprantama, mums tuo tarpu dar visiškai nerūpi, kiek šie malonūs keiksmai, kurie, jei p. Diuringas būtų bent kiek išauklėtas žmogus, neturėtų jam leisti bet ką vadinti biauriu ir nepakenčiamu, yra galutinės paskutinės instancijos tiesos. Lygiai taip pat mes tuo tarpu dar saugomės, kad iš mūsų lūpų kaip nors neišsprūstų abejojimas dėl šių p. Diuringo komplimentų gilaus nuodugnumo, nes priešingu atveju mums gal net būtų uždrausta pasirinkti tą idiotų kategoriją, kuriai mes priklausome. Mes tik laikėme savo pareiga, iš vienos pusės, pateikti pavyzdį to, ką p. Diuringas vadina „mandagaus ir tikrai kuklaus išsireiškimo būdo pavyzdžiais“, o iš kitos pusės — konstatuoti, kad p. Diuringui jo pirmtakų netinkamumas yra toks pat tvirtai nustatytas dalykas, kaip ir jo paties neklaidingumas. Mums belieka kuo pagarbiausiai nutilti prieš šį didžiausiąjį visų laikų genijų... jei, žinoma, viskas yra kaip tik taip.
[1] „Filosofijos kursas“. 1875 m.
[2] „Nacionalinės ir socialinės ekonomijos kursas“. 1876 m.
[3] „Kritinė nacionalinės ekonomijos ir socializmo istorija“. 1875 m.