Friedrich Engels
Butų klausimu
Šis veikalas yra perspaudas trijų straipsnių, mano parašytų 1872 m. Leipcigo žurnale „Volksstaat“[1]. Kaip tik tuomet į Vokietiją pasipylė prancūziškųjų milijardų lietus[2]; buvo apmokėtos valstybės skolos, pastatytos tvirtovės ir kareivinės, papildytos ginklų ir aprangos atsargos. Tiek laisvasis kapitalas, tiek ir buvusi apyvartoje pinigų masė staiga nematytai išaugo, ir visa tai kaip tik tokiu metu, kai Vokietija išėjo į pasaulinę areną ne tiktai kaip „vieninga valstybė“, bet ir kaip stambi pramonės šalis. Milijardai labai smarkiai pastūmėjo priekin jauną stambiąją pramonę; jie visų pirma sukėlė po karo trumpą, iliuzijų kupiną klestėjimo periodą, o greit po to, 1873—1874 m., didelį krachą, kuris parodė, kad Vokietija yra pramonės šalis, galinti dalyvauti pasaulinėje rinkoje.
Tas laikas, kai sena kultūringa šalis panašiu, o be to, dar tokių palankių aplinkybių pagreitintu būdu pereina nuo manufaktūros ir smulkiosios gamybos prie stambiosios pramonės, — tas laikas taip pat dažniausiai esti ir „butų stokos“ laikas. Iš vienos pusės, darbininkų masės iš kaimo staiga esti sutraukiamos į stambiuosius miestus, kurie išsivysto į pramonės centrus; iš antros pusės, šių senųjų miestų išplanavimas daugiau nebeatitinka naujosios stambios pramonės ir padidėjusio judėjimo sąlygų; gatvės esti platinamos, tiesiamos naujos, jomis tiesiami geležinkeliai. Kaip tik tuomet, kai darbininkai būriais ima plūsti į miestus, ten imama masiškai griauti darbininkų butus. Todėl staiga atsiranda butų stoka tiek darbininkams, tiek ir smulkiesiems krautuvininkams ir amatininkams, kurių klijentūrą sudaro darbininkai. Miestuose, kurie iš pat pradžių atsirado kaip pramonės centrai, ši butų stoka yra beveik nežinoma. Tokie miestai yra Mančesteris, Lidsas, Bredfordas, Barmenas, Elberfeldas. Priešingai, Londone, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje butų stoka savo laiku buvo įgavusi labai aštrių formų ir dabar dažniausiai ji lieka chroniškas reiškinys.
Kaip tik ši aštri butų stoka, tasai Vokietijoje vykstančios pramonės revoliucijos simptomas, sukėlė tada spaudoje platų „butų klausimo“ nagrinėjimą ir buvo proga įvairios rūšies socialinei šarlatanybei. Eilė tokių straipsnių pasirodė ir žurnale „Volksstaat“. Anoniminis autorius, kuris vėliau pasisakė esąs medicinos daktaras Miulbergeris iš Viurtembergo, šią progą palaikė tinkamą tam, kad, pasinaudodamas šiuo klausimu, išaiškintų vokiečių darbininkams stebuklingą Prudono socialinės panacėjos veikimą. Kai aš redakcijai pareiškiau savo nustebimą, kad ji spausdina šiuos keistus straipsnius, man buvo pasiūlyta į juos atsakyti; aš taip ir padariau (žr. I skyrių: „Kaip Prudonas sprendžia butų klausimą“). Po šios straipsnių serijos aš greit išspausdinau antrą, kurioje, remdamasis dr. Emilio Zakso knyga, išanalizavau filantropines-buržuazines pažiūras į šį klausimą (žr. II skyrių: „Kaip buržuazija sprendžia butų klausimą“). Po ilgos tylos. dr. Miulbergeris teikėsi atsakyti į mano straipsnius, privertęs mane vėl atsakyti (žr. III skyrių: „Dar kartą apie Prudoną ir butų klausimą“); tuo ir baigėsi tiek polemika, tiek ir mano specialus susidomėjimas šiuo klausimu. Taip atsirado šios trys straipsnių serijos, išėjusios taip pat ir atskira brošiūra. Jeigu dabar prireikė naujo leidimo, tai už tai aš be abejonės vėl turiu būti dėkingas maloningai Vokietijos imperijos vyriausybės globai, kuri savo uždraudimu, kaip visada, sukėlė padidėjusią paklausą ir kuriai aš čia nuolankiausiai dėkoju.
Naujajam leidimui aš peržiūrėjau tekstą, kai ką papildžiau, pridėjau pastabų ir I skyriuje pataisiau mažą ekonominę klaidą, kurios, deja, mano priešininkas dr. Miulbergeris nepastebėjo.
Peržiūrint prieš mano akis ryškiai iškilo milžiniška pažanga, kurią padarė tarptautinis darbininkų judėjimas per pastaruosius 14 metų. Tai faktas, kad darbininkai, „kalbą romanų kalbomis, 20 metų neturėjo jokio dvasios peno, išskyrus Prudono kūrinius“ ir tolesnį prudonizmo suprastinimą, kurį atliko „anarchizmo“ tėvas Bakuninas, kurio akyse Prudonas buvo „mūsų bendras mokytojas“ (notre maître à nous tous). Nors prudonistai Prancūzijoje tebuvo tiktai maža sekta darbininkų tarpe, vis dėlto tik jie vieni turėjo aiškiai suformuluotą programą ir Komunos metu galėjo imtis vadovauti ekonominėje srityje. Belgijoje prudonistai vieni viešpatavo valonų darbininkų tarpe, o Ispanijos ir Italijos darbininkų judėjime visi, be labai nežymių išimčių, buvo jeigu ne anarchistai, tai griežti prudonistai. O dabar? Prancūzijoje darbininkai visiškai nusigręžė nuo Prudono. Jis dar turi šalininkų tiktai tarp radikaliųjų buržua ir smulkiosios buržuazijos, kurie, būdami prudonistais, vadina save „socialistais“, tačiau socialistiniai darbininkai su jais įnirtingiausiai kovoja. Belgijoje flamandai išveržė judėjimo vadovybę iš valonų rankų, atmetė prudonizmą ir labai smarkiai pakėlė judėjimą. Ispanijoje, kaip ir Italijoje, smarkus 70-tųjų metų anarchizmo potvynis nuslūgo ir drauge nusinešė prudonizmo likučius; jeigu Italijoje naujoji partija kol kas tebetikrina ir organizuoja savo eiles, tai Ispanijoje Naujoji Madrido federacija, kuri išliko ištikima Internacionalo Generalinei Tarybai, iš nedidelio branduolio išsivystė į stiprią partiją, kuri, kaip matyti iš pačios respublikonų spaudos, daug sėkmingiau griauna buržuazinių respublikonų įtaką darbininkams, negu tai kada nors pavykdavo jos triukšmingiems pirmatakams — anarchistams. Užmirštųjų Prudono kūrinių vietą tarp romanų darbininkų užėmė „Kapitalas“, „Komunistų Manifestas“ ir eilė kitų marksinės mokyklos veikalų; pagrindinis Markso reikalavimas, kad visas gamybos priemones visuomenės vardu užgrobtų proletariatas, pasiekęs politinės vienvaldystės, tapo dabar visos revoliucinės darbininkų klasės reikalavimu taip pat ir romanų šalyse.
Bet jeigu prudonizmą galutinai atmetė net romanų šalių darbininkai, jeigu jis dabar sutinkamai su savo tikrąja paskirtimi tėra tiktai Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Belgijos buržuazinių radikalų buržuazinių ir smulkiaburžuazinių potroškių išraiška, tai kam gi dabar vėl grįžti prie jo? Kam vėl kovoti su mirusiu priešu ir perspausdinti šiuos straipsnius?
Pirmiausia, šie straipsniai neapsiriboja viena polemika su Prudonu ir jo vokiškaisiais atstovais. Turint galvoje darbo pasidalijimą, buvusį tarp manęs ir Markso, mano daliai teko atstovauti mūsų pažiūroms periodinėje spaudoje, — konkrečiai paėmus, vadinasi, kovoti su priešingomis pažiūromis, kad Marksui liktų laiko jo didžiajam pagrindiniam veikalui paruošti. Todėl man tekdavo dėstyti mūsų pažiūras, priešpastatant jas kitoms pažiūroms, dažniausiai polemine forma. Taip buvo ir čia. I ir III skyriuose ne tiktai kritikuojamas prudoninis klausimo aiškinimas, bet taip pat išdėstoma ir mūsų pačių pažiūra.
Antra, Prudonas Europos darbininkų judėjimo istorijoje suvaidino perdaug žymų vaidmenį, kad jį galima būtų tiesiog užmiršti. Teoriškai sugriautas, praktiniame gyvenime nustumtas į šalį, jis ir toliau išlaiko savo istorinį įdomumą. Kas bent kiek nuodugniau studijuoja šiuolaikinį socializmą, tas taip pat turi išstudijuoti ir tuos judėjimo „požiūrius“, kurie buvo „nugalėti“. Markso veikalas „Filosofijos skurdas“ pasirodė keliais metais anksčiau, negu Prudonas pasiūlė savo praktinius projektus visuomenei reformuoti; Marksas tada tegalėjo atrasti ir iškritikuoti prudoninio mainų banko tik pačią užuomazgą. Šiuo atžvilgiu Markso veikalą papildo ši brošiūra, deja, visiškai nepakankamai. Marksas visa tai būtų padaręs daug geriau ir įtikinamiau.
Pagaliau, buržuazinis ir smulkiaburžuazinis socializmas iki šiol tebeturi gausių atstovų Vokietijoje. Iš vienos pusės, tai yra katedersocialistai ir visokios rūšies filantropai, kuriems vis dar tebeturi didelę reikšmę noras paversti darbininkus savo butų savininkais; vadinasi, mano veikalas jų atžvilgiu tebėra vis dar nepasenęs. Iš antros pusės, pačioje socialdemokratų partijoje, įskaitant čia ir reichstago frakciją, suranda sau vietą tam tikros rūšies smulkiaburžuazinis socializmas. Jis ten randa išraišką tokiu pavidalu, kad pagrindinės šiuolaikinio socializmo pažiūros ir reikalavimas visas gamybos priemones paversti visuomenine nuosavybe yra pripažįstami teisingais, bet šių dalykų įgyvendinimas pripažįstamas galimu tiktai tolimoje, praktiškai neapibrėžtoje ateityje. Tuo pačiu dabartyje jie apsiriboja vienu tik socialiniu lopymu ir, priklausomai nuo aplinkybių, gali net pritarti reakcingiausiems siekimams, nukreiptiems, kaip sakoma, „darbo klasėms pakelti“. Tokios krypties buvimas yra neišvengiamas Vokietijoje, kuri yra daugiausia smulkiaburžuazinė šalis, ypač tuo metu, kai pramonės vystymasis prievarta ir masiškai išrauna su šaknimis šią nuo amžių įsišaknijusią smulkiąją buržuaziją. Tai, beje, visiškai nepavojinga judėjimui, kadangi mūsų darbininkai turi nuostabiai sveiką nuovoką, kurią jie taip puikiai parodė kaip tik per pastaruosius aštuonerius metus kovos prieš įstatymą dėl socialistų, prieš policiją ir teisėjus. Tačiau reikia aiškiai įsisąmoninti, kad tokia kryptis yra. Ir jeigu ši kryptis vėliau įgaus patvaresnę formą ir aiškesnius bruožus, o tai yra neišvengiama ir net pageidautina, tai ji savo programos suformuluoti turės grįžti prie savo pirmatakų, ir tada vargu ar išsivers be Prudono.
Pagrindinis „butų klausimo“ tiek buržuazinio, tiek ir smulkiaburžuazinio sprendimo momentas yra darbininko nuosavybė savo butui. Bet šis punktas, pramoninio Vokietijos išsivystymo per pastaruosius 20 metų dėka, buvo labai savotiškai nušviestas. Jokioje kitoje šalyje nėra tiek daug samdomųjų darbininkų, kurie yra ne tiktai savo buto, bet ir daržo arba žemės sklypo savininkai; greta jų yra dar daug kitų darbininkų, kurie turi namą, daržą arba žemės sklypą išsinuomoję, bet iš tikrųjų gana pastovaus valdymo sąlygomis. Kaimo namų pramonė, sujungta su daržininkyste arba smulkiąja laukininkyste, sudaro platų pagrindą jaunai stambiajai Vokietijos pramonei; vakaruose darbininkai — daugiausia savo butų savininkai, rytuose — daugiausia jų nuomininkai. Šis namų pramonės ryšys su daržininkyste bei laukininkyste, o kartu ir su užtikrintu butu sutinkamas visur ne tiktai ten, kur rankinis audimas dar tebekovoja su mechaninėmis audžiamosiomis staklėmis: žemutinėje Pareinėje ir Vestfalijoje, Saksonijos Rūdos kalnuose ir Silezijoje; mes šį ryšį sutinkame visur, kur kuri nors namų pramonės šaka įsivyravo kaip kaimo verslas, pavyzdžiui, Tiuringijos miške ir Reno kalnuose. Svarstant tabako monopolio klausimą paaiškėjo, kad net cigarų gaminimas jau įgijo kaimo namų pramonės pobūdį. Ir kai tarp smulkiųjų valstiečių atsiranda skurdas, kaip kad buvo, pavyzdžiui, prieš keletą metų Eifelyje, buržuazinė spauda tuoj pakelia triukšmą, kad reikia plėsti tinkamą namų pramonę kaip vienintelę pagalbos priemonę. Iš tikrųjų, augąs tarp Vokietijos smulkiųjų valstiečių skurdas, kaip ir bendroji Vokietijos pramonės padėtis, skatina kaimo namų pramonę ir toliau plėstis. Tai Vokietijos ypatybė. Kažką panašaus mes sutinkame Prancūzijoje tik kaip išimtį, pavyzdžiui, šilkininkystės rajonuose; Anglijoje, kur nėra smulkiųjų valstiečių, kaimo namų pramonė remiasi žemės ūkio darbininkų žmonų ir vaikų darbu; tiktai Airijoje, kaip ir Vokietijoje, mes randame tikras valstiečių šeimas, dirbančias gatavų drabužių namų pramonėje. Mes čia nekalbame, žinoma, apie Rusiją ir kitas šalis, kurios neatstovaujamos pasaulinėje pramonės rinkoje.
Taigi, plačioje Vokietijos teritorijoje pramonė šiuo metu yra tokioje padėtyje, kuri iš pirmo žvilgsnio atitinka padėtį, viešpatavusią visur prieš įvedant mašinas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Senesniųjų laikų kaimo namų pramonė, kuri buvo susijusi su daržininkyste ir laukininkyste, bent pramonės atžvilgiu besivystančiose šalyse sudarė pagrindą pakenčiamai, vietomis net visiškai aprūpintai materialinei darbininkų klasės padėčiai, bet kartu ji sudarė pagrindą ir jos protiniam ir politiniam atsilikimui. Rankinio darbo gaminys ir jo gaminimo išlaidos nustatydavo rinkos kainą; ir esant tuolaikiniam darbo našumui, menkam palyginus su dabartiniuoju, pardavimo rinkos paprastai augo greičiau už pasiūlą. Taip buvo praėjusio šimtmečio viduryje Anglijoje ir iš dalies Prancūzijoje, ypač tekstilės pramonėje. O Vokietijoje, kuri tada tiktai su vargu, nepalankiausiomis sąlygomis taisėsi iš nuniokojimų, kuriuos padarė Trisdešimties metų karas, reikalai buvo, žinoma, visiškai kitoki; vienintelė namų pramonė, kuri čia gamino pasaulinei rinkai — drobės audimas, — buvo taip apkrauta mokesčiais ir feodalinėmis prievolėmis, kad ji valstiečio-audėjo gyvenimo nekėlė virš visai žemo likusios valstietijos gyvenimo lygio. Vis dėlto namų pramonės darbininko gyvenimas buvo tada tam tikru laipsniu aprūpintas.
Įvedus mašininę gamybą, visa tai pasikeitė. Kainą dabar nustatydavo mašininės gamybos produktas, ir namų pramonės darbininko atlyginimas nukrito kartu su šia kaina. Bet darbininkas buvo priverstas arba imti šią kainą, arba ieškoti kito darbo, o to jis negalėjo padaryti netapdamas proletaru, tai yra nepalikęs savo namelio, daržo ir žemės sklypelio — nuosavo arba išsinuomoto. O tai jis darydavo tik labai retais atvejais. Tuo būdu senųjų kaimo rankinių audėjų daržininkystė ir laukininkystė tapo priežastimi, kuri visur taip labai užtęsė rankinių audžiamųjų staklių kovą su mechaninėmis, kovą, kuri dar ir iki šiol Vokietijoje nepasibaigė. Šioje kovoje pirmą kartą pasirodė, ypač Anglijoje, kad ta pati aplinkybė, kuri anksčiau buvo audėjo palyginamos gerovės pagrindas — savo paties gamybos priemonės, — dabar tapo jam kliūtimi ir nelaime. Pramonėje mechaninės audžiamosios staklės nugalėjo jo rankines stakles, žemės ūkyje stambioji žemdirbystė nugalėjo jo smulkiąją žemdirbystę. Bet tuo metu, kai abiejose gamybos srityse bendras daugelio darbas ir mašinų bei mokslo pritaikymas pasidarė visuomenine taisykle, — namelis, daržas, žemės sklypelis ir audžiamosios staklės tebelaikė pririšę audėją prie pasenusio individualinės gamybos ir rankinio darbo būdo. Namų ir daržo valdymas dabar turėjo daug mažiau vertės negu neribota kilnojimosi laisvė (vogelfreie Beweglichkeit). Nė vienas fabriko darbininkas nebūtų mainęsis su kaimo rankiniu audėju, lėtai, bet neišvengiamai mirštančiu badu.
Vokietija vėlai pasirodė pasaulinėje rinkoje; mūsų stambioji pramonė, atsiradusi keturiasdešimtaisiais metais, už savo pirmą pakilimą turi būti dėkinga 1848 m. revoliucijai ir galėjo visiškai išsiplėsti tiktai po 1866 m. ir 1870 m. revoliucijų, kurios iš jos kelio pašalino bent rimčiausias politines kliūtis. Bet ji rado pasaulinę rinką didžiąja dalimi užimtą. Masinio vartojimo gaminius tiekė Anglija, rafinuotus prabangos dalykus — Prancūzija. Vokietija negalėjo nugalėti nei pirmųjų — kaina, nei antrųjų — kokybe. Tuo būdu jai neliko nieko kito, kaip einant ankstesniais Vokietijos pramonės keliais, visų pirma prasiskverbti į pasaulinę rinką su prekėmis, kurios Anglijai buvo pernelyg nežymios, o Prancūzijai — pernelyg prastos. Pamėgtoji vokiška apgaudinėjimo praktika — pirma nusiųsti gerų pavyzdžių, o po to blogų prekių, — žinoma, greitai buvo pasaulinėje rinkoje žiauriai nubausta ir daugiau beveik nebevartojama; iš antros pusės, konkurencija perprodukcijos sąlygomis net ir solidžiuosius anglus palengva stūmė į slidų kokybės bloginimo kelią ir tuo būdu padėjo vokiečiams, kurie čia neturi konkurentų. Taip mes pagaliau įsigijome stambiąją pramonę ir ėmėme vaidinti tam tikrą vaidmenį pasaulinėje rinkoje. Bet mūsų stambioji pramonė beveik išimtinai dirba vidaus rinkai (išskyrus geležies apdirbamąją pramonę, kurios gamyba žymiai viršija šalies vidaus poreikius), ir mūsų masinis eksportas susideda iš daugybės smulkių daiktų, kuriems pagaminti stambioji pramonė teikia nebent tik pusfabrikačius, o pačius daiktus daugiausia pateikia kaimo namų pramonė.
Čia ir pasireiškia puikiausiai ta „palaima“, kurią teikia šių laikų darbininkui savas namelis ir žemės sklypelis. Niekur, — net Airijos namų pramonė vargu ar sudaro išimtį, — niekur nėra taip nepaprastai žemo darbo užmokesčio, kaip Vokietijos namų pramonėje. Tai, ką šeima uždirba savo darže arba žemės sklypelyje, kapitalistas, naudodamasis konkurencija, išskaito iš darbo jėgos kainos; darbininkai priversti sutikti su bet kuriuo vienetiniu atlyginimu, nes kitaip jie visiškai nieko negaus, o gyventi tiktai savo žemės ūkio produktais jie negali; be to, iš antros pusės, kaip tik šis žemės ūkis ir žemės nuosavybė pririša juos prie vienos vietos, kliudo jiems ieškoti kito darbo. Ši aplinkybė ir įgalina Vokietiją pasaulinėje rinkoje konkuruoti, realizuojant visą eilę smulkių prekių. Visas pelnas gaunamas iš atskaitymo iš normalaus darbo užmokesčio, o visa antvertė gali būti dovanota pirkėjui. Tokia yra nepaprasto didžiosios vokiečių eksportinių prekių dalies pigumo paslaptis.
Kaip tik ši aplinkybė daugiau negu bet kuri kita ir kitose pramonės šakose išlaiko vokiečių darbininkų darbo užmokestį ir pragyvenimo lygį žemiau už Vakarų Europos šalių darbininkų lygį. Švininis pasvaras tokių darbo kainų, kurios iš tradicijos yra žymiai žemesnės už darbo jėgos vertę, slėgia taip pat darbininkų darbo užmokestį miestuose, ir net stambiuose miestuose, numušdamas jį žemiau už darbo jėgos vertę, — juo labiau, kad ir miestuose blogai apmokama namų pramonė užėmė senųjų amatų vietą, numušdama ir čia bendrąjį darbo užmokesčio lygį.
Mums čia paaiškėjo štai kas: tai, kas ankstesnėje istorinėje pakopoje buvo reliatyvios darbininko gerovės pagrindas — žemdirbystės ryšys su pramone, savi namai, daržas, žemės sklypelis, užtikrintas butas, — dabar, viešpataujant stambiajai pramonei, tampa ne tiktai be galo sunkiais darbininkui pančiais, bet ir didžiausia nelaime visai darbininkų klasei, pagrindu nematytai sumažinti darbo užmokestį, palyginus su jo normaliu lygiu, ir, be to, ne tiktai atskirose pramonės šakose ir atskiruose rajonuose, bet ir visoje šalyje. Nenuostabu, kad stambioji ir smulkioji buržuazija, kuri gyvena ir lobsta šių didžiulių atskaitymų iš darbo užmokesčio sąskaita, svajoja apie kaimo pramonę, apie darbininkus su nuosavais nameliais ir naujų namų pramonės šakų įvedime mato vienintelę išganingą priemonę nuo visų valstietiškų negandų!
Tai viena reikalo pusė; bet yra dar ir išvirkštinė pusė. Namų pramonė tapo plačiu Vokietijos eksporto, o kartu su tuo ir visos stambiosios pramonės pagrindu. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios ji plačiai paplito daugelyje Vokietijos rajonų ir kasdien vis plačiau plinta. Smulkiųjų valstiečių nuskurdimas, neišvengiamas nuo to laiko, kai jų namų pramonės darbą savo pačių reikalams patenkinti panaikino konfekcinės ir mašininės gamybos pigumas, o jų gyvulininkystę ir, vadinasi, reikalingo mėšlo produkciją panaikino bendruomeninės santvarkos, bendruomeninės markos ir priverstinės sėjomainos sugriuvimas, — šis nuskurdimas į palūkininkų nagus patekusius smulkiuosius valstiečius priverstinai varo į šiuolaikinę namų pramonę. Kaip Airijoje žemvaldžių žemės renta, taip Vokietijoje lupikiškos ipotekos procentai gali būti sumokėti ne iš žemės ūkio pajamų, o tik iš namų pramonėje dirbančio valstiečio darbo užmokesčio. Bet plintant namų pramonei, kaimo vietovės viena po kitos įtraukiamos į šiuolaikinį pramonės judėjimą. Kaip tik šis kaimo vietovių revoliucionizavimas iš namų pramonės pusės ir išplėtė pramonės revoliuciją Vokietijoje daug didesnėje srityje, negu tai buvo Anglijoje ir Prancūzijoje; palyginti žemas mūsų pramonės lygis sukelia juo didesnį reikalą jai plačiai paplisti. Tuo paaiškinama, kodėl Vokietijoje, priešingai Anglijai ir Prancūzijai, revoliucinis darbininkų judėjimas taip plačiai išsiplėtė didžiojoje šalies dalyje ir nėra išimtinai susijęs su miestiniais centrais. Tuo pačiu paaiškinamas ramus, pastovus, nenutrūkstamas judėjimo pasisekimas. Todėl Vokietijoje, savaime suprantama, pergalingas sukilimas sostinėje ir kituose stambiuose miestuose bus galimas tik tada, kai perversmui subręs taip pat ir dauguma smulkiųjų miestų ir didesnioji kaimo apygardų dalis. Daugiau ar mažiau normaliai vystantis, mes niekuomet negalėsime nugalėti tiktai darbininkų jėgomis, kaip nugalėjo paryžiečiai 1848 ir 1871 m., bet kaip tik todėl reakcinė provincija negalės taip pat nugalėti revoliucinės sostinės, kaip abiem atvejais atsitiko su Paryžium. Prancūzijoje judėjimas visuomet prasidėdavo nuo sostinės, o Vokietijoje — nuo stambiosios pramonės, manufaktūros ir namų pramonės rajonų; sostinė buvo tik vėliau užkariauta. Todėl, gal būt, ir ateityje iniciatyva priklausys prancūzams, bet lemiamoji pergalė gali būti laimėta tik Vokietijoje.
Bet ši kaimo namų pramonė ir manufaktūra, kurios dėl savo paplitimo tapo svarbiausia pramonės šaka Vokietijoje ir drauge su tuo vis daugiau ir daugiau revoliucionizuoja Vokietijos valstietiją, — pačios yra tiktai pirmoji tolesnio perversmo pakopa. Kaip parodė jau Marksas (,„Kapitalas“, I t., 3-sis leid., 484—495 psl.[3]), ir joms tam tikroje išsivystymo pakopoje išmuš žuvimo valanda dėl mašinų ir fabrikinės gamybos. Ir ši valanda, rodosi, jau arti. Bet tai, kad mašininė ir fabrikinė gamyba panaikina kaimo namų pramonę ir manufaktūrą, reiškia Vokietijoje panaikinimą priemonių gyventi milijonams kaimo gamintojų, reiškia beveik pusės Vokietijos smulkiųjų valstiečių eksproprijavimą, ne tiktai namų pramonės pavertimą fabrikine, bet ir valstiečių ūkio pavertimą stambiąja kapitalistinė žemdirbyste ir smulkiosios žemvaldystės pavertimą stambiais dvarininkų ūkiais, reiškia pramonės ir žemės ūkio revoliuciją kapitalo ir stambiosios žemvaldystės interesais valstiečių sąskaita. Jeigu Vokietijai lemta padaryti ir šį perversmą dar senomis visuomeninėmis sąlygomis, tai jis neabejotinai bus posūkio taškas. Jeigu iki to laiko jokioje kitoje šalyje darbininkų klasė nepaims iniciatyvos, tai antpuolį neabejotinai pradės Vokietija, ir „šauniosios karo armijos“ valstiečių sūnūs narsiai čia padės.
Tuo būdu buržuazinė ir smulkiaburžuazinė utopija — kiekvienam darbininkui duoti į visišką nuosavybę namelius ir tuo būdu pririšti jį pusiau feodaliniais pagrindais prie kapitalisto — dabar įgauna visiškai kitą pavidalą. Jos įgyvendinimas reiškia visų smulkiųjų kaimo namų savininkų pavertimą pramonės naminiais darbininkais, senojo užsidarymo ir su tuo susijusio politinio dabar įtraukiamų į „socialinį sūkurį“ smulkiųjų valstiečių atsilikimo panaikinimą, tai reiškia pramonės revoliucijos išsiplėtimą kaime ir pačios nejudriosios, pačios konservatyviosios gyventojų klasės pavertimą revoliucijos daigynu ir, be to, dar tai, kad namų pramonėje dirbančius valstiečius eksproprijuoja mašina, kuri prievarta stumia juos į sukilimo kelią.
Mes mielai galime palikti buržuaziniams-socialistiniams filantropams gėrėtis savo idealu, kol jie, atlikdami savąją visuomeninę kapitalistų funkciją, ir toliau įgyvendina jį išvirkščiai, socialinės revoliucijos naudai.
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1887 m. sausio 10 d.
[1] „Volksstaat“ („Liaudies Valstybė“) — Vokietijos socialdemokratų partijos (eizenachiečių) centro organas, buvo leidžiamas Leipcige nuo 1869 m. iki 1876 m.
[2] Kalbama apie 1871 m. gegužės 10 d. Frankfurto taikos sutarties nustatytą 5 milijardų frankų kontribuciją, kurią Prancūzija sumokėjo Vokietijai.
[3] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XVII t, 516—527 psl., rus. leid.