Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
1871 m. kovo 18 d. rytą Paryžius buvo prikeltas griausmingų riksmų: „Tegyvuoja Komuna!“ Kas gi yra Komuna, tas sfinksas, užminęs buržuaziniams protams tokią sunkią mįslę?
„Paryžiaus proletarai, — rašė Centro Komitetas savajame kovo 18 d. manifeste, — matydami viešpataujančių klasių pralaimėjimus ir išdavimą, suprato, kad jiems išmušė valanda, kada jie turi gelbėti padėtį, paimdami į savo rankas visuomeninių reikalų tvarkymą... Jie suprato, kad tai yra jų būtina pareiga, kad jiems priklauso neginčijama teisė pasidaryti savo pačių likimo viešpačiais ir paimti į savo rankas vyriausybinę valdžią“.
Bet darbininkų klasė negali paprastai sau pasiimti esamos valstybinės mašinos ir paleisti jos veikti savo pačios tikslams.
Centralizuota valstybės valdžia su savo visur esančiais organais, sukurtais, vadovaujantis sistemingu ir hierarchiniu darbo pasidalijimu: nuolatine armija, policija, biurokratija, dvasininkais ir teisėjų luomu egzistuoja nuo absoliutinės monarchijos laikų, kai ji buvo stiprus begimstančios buržuazinės visuomenės ginklas kovoje prieš feodalizmą. Bet dvarininkų ir bajorų teisės, vietinės privilegijos, miestų ir cechų monopolijos ir provincijų statutai — visas šis viduramžinis šlamštas stabdė jos vystymąsi. Milžiniška XVIII amžiaus Prancūzijos revoliucijos šluota nušlavė visas šias atgyvenusias seniai praėjusių laikų liekanas ir tuo būdu nuvalė visuomeninę dirvą nuo paskutinių kliūčių šiuolaikinės valstybės rūmams pastatyti. Šie rūmai buvo pastatyti Pirmosios imperijos metu, kurią sukūrė koaliciniai senosios pusiau feodalinės Europos karai prieš naująją Prancūziją. Vėlesnių režimų metu vyriausybė buvo subordinuota parlamento kontrolei, t. y. tiesioginei turtingųjų klasių kontrolei. Iš vienos pusės, ji virto nesuskaičiuojamų valstybės skolų ir sunkių mokesčių daigynu, ji tapo nesantaikos obuoliu tarp konkuruojančių frakcijų ir viešpataujančiųjų klasių avantiūristų, kuriuos nesulaikomai traukė į ją jos administracinė jėga, jos pajamos ir pareigos, kurias ji skirstė; iš antros pusės, ekonominių visuomenės pasikeitimų įtakoje pasikeitė ir jos politinis pobūdis. Tuo pačiu mastu, kuriuo šiuolaikinės pramonės pažanga vystė, plėtė ir gilino klasinį priešingumą tarp kapitalo ir darbo, valstybės valdžia vis labiau ir labiau įgydavo nacionalinės kapitalo valdžios ant darbo pobūdį, darbininkų klasei socialiniu atžvilgiu pavergti suorganizuotos visuomeninės jėgos pobūdį, klasinio viešpatavimo mašinos pobūdį. Po kiekvienos revoliucijos, kuri reiškia tam tikrą klasinės kovos žingsnį priekin, grynai engiamasis valstybinės valdžios pobūdis vis atviriau ir atviriau iškyla aikštėn. 1830 m. revoliucija atėmė valdžią iš žemės savininkų ir atidavė ją kapitalistams, t. y. iš tolimesnių darbininkų klasės priešų rankų atidavė ją betarpiškesniems jos priešams. Buržuaziniai respublikonai vasario revoliucijos vardu užgrobė valstybinę valdžią ir panaudojo ją birželio skerdynėms surengti; šiomis skerdynėmis jie įrodė darbininkų klasei, jog „socialinė“ respublika yra ne kas kita, kaip socialinis darbininkų klasės pavergimas iš respublikos pusės, o monarchistiškai nusiteikusiai buržuazijos masei ir žemvaldžių klasei, — kad jie gali ramiai atiduoti buržuaziniams „respublikonams“ valdymo rūpesčius ir jo piniginę naudą. Bet po birželio žygdarbio buržuaziniai respublikonai turėjo iš priešakinių tvarkos partijos eilių pereiti į paskutines jos eiles, o ši partija buvo koalicija, susidariusi iš visų tarpusavyje besivaržančių turtingųjų klasių frakcijų ir partijų, klasių, kurios dabar atvirai pasiskelbė esančios priešingos gaminančioms klasėms. Tinkamiausia jų bendro valdymo forma pasirodė parlamentinė respublika su Luji Bonapartu kaip prezidentu jos priešakyje; tai buvo nepridengto klasinio teroro ir sąmoningo „tamsios minios“ įžeidinėjimo vyriausybė. Anot Tjero žodžių, parlamentinė respublika buvo tokia valdymo forma, kuri „mažiau negu bet kuri kita skaldė įvairias viešpataujančios klasės frakcijas“, bet užtat ji atskleidė prarają tarp šios negausios klasės ir viso visuomeninio organizmo, esančio už jos ribų. Jeigu ankstesniųjų vyriausybių laikais šios klasės tarpusavio kivirčai tam tikru mastu apribodavo valstybinę valdžią, tai dabar jos susivienijimo dėka tie apribojimai išnyko. Gresiant proletariato sukilimui, susivienijusi turtingųjų klasė ėmė negailestingai ir įžūliai naudotis valstybine valdžia kaip nacionaline kapitalo kovos prieš darbą priemone. Bet jos nenutrūkstamas kryžiaus žygis prieš gamintojų masę privertė, iš vienos pusės, duoti vykdomajai valdžiai vis daugiau ir daugiau teisių pasipriešinimui malšinti, o iš antros — palaipsniui atimti iš savos parlamentinės tvirtovės — Nacionalinio susirinkimo — visas jo apsigynimo priemones prieš vykdomąją valdžią; ir Luji Bonapartas, atstovaująs šiai vykdomajai valdžiai, išvaikė turtingųjų klasės atstovus. Antroji imperija buvo tikra tvarkos partijos respublikos įpėdinė.
Imperija, kuriai valstybės perversmas buvo gimimo liudijimas, visuotinis balsavimas — sankcija, o kardas — skeptras, pareikšdavo, kad ji remiasi valstiečiais, šia plačiąja mase gamintojų, neįtrauktų tiesioginiu būdu į kapitalo ir darbo kovą. Imperija dėjosi gelbstinti darbininkų klasę, griaudama parlamentarizmą, o drauge su juo ir nepridengtą vyriausybės subordinaciją turtingųjų klasėms ji dėjosi gelbstinti turtingųjų klases, paremdama jų ekonominį viešpatavimą ant darbininkų klasės. Ir pagaliau ji dėjosi jungianti visas klases aplink vėl atgijusią nacionalinės šlovės iliuziją. O iš tikrųjų imperija buvo vienintelė galima valdymo forma tuo metu, kai buržuazija jau nebepajėgė, o darbininkų klasė dar nepajėgė valdyti nacijos. Visas pasaulis sveikino imperiją kaip visuomenės išgelbėtoją. Jai viešpataujant buržuazinė visuomenė, išsivadavusi nuo politinių rūpesčių, pasiekė tokį aukštą išsivystymo laipsnį, apie kurį ji negalėjo nė svajoti. Pramonė ir prekyba išaugo milžinišku mastu; biržos spekuliacija šventė savo kosmopolitines orgijas; masių skurdas ryškiai išsiskyrė greta apgaudinėjimais ir nusikaltimais įsigytos ištvirkusios prabangos akiplėšiško spindėjimo. Valstybinė valdžia, kuri atrodė, yra aukštai iškilusi viršum visuomenės, iš tikrųjų buvo didžiausias šios visuomenės skandalas, viso jos ištvirkimo daigynas. Troškusios perkelti šios valdymo sistemos svorio centrą iš Paryžiaus į Berlyną Prūsijos durtuvai atskleidė visą šios valstybinės valdžios supuvimą ir tuo pat metu jos išgelbėtosios visuomenės supuvimą. Imperializmas yra labiausiai prostituota ir pati paskutinė forma tos valstybinės valdžios, kuri buvo sukurta begimstančios buržuazinės visuomenės kaip savo išsivadavimo iš feodalizmo įrankis ir kurią visiškai išsivysčiusi buržuazija pavertė kapitalo įrankiu darbui pavergti.
Tiesioginė imperijos priešybė buvo Komuna. „Socialinės respublikos“ lozungas, kuriuo Paryžiaus proletariatas sveikino vasario revoliuciją, išreiškė tiktai neaiškų siekimą tokios respublikos, kuri turėjo pašalinti ne tiktai monarchinę klasinio viešpatavimo formą, bet ir patį klasinį viešpatavimą. Komuna kaip tik ir buvo tikroji tokios respublikos forma.
Paryžius, senosios vyriausybinės valdžios rezidencija ir centras, o tuo pat metu ir visuomeninis Prancūzijos darbininkų klasės centras, sukilo su ginklu rankose prieš Tjero ir jo dvarininkų rūmų mėginimą atstatyti ir įamžinti šią senąją, iš imperijos paveldėtą vyriausybinę valdžią. Paryžius galėjo priešintis tik todėl, kad dėl apgulos jis atsikratė armija ir ją pakeitė Nacionalinė gvardija, kurios pagrindinę masę sudarė darbininkai. Šį faktą reikėjo paversti pastovia institucija, ir todėl pirmas Komunos dekretas buvo nuolatinės kariuomenės panaikinimas ir jos pakeitimas ginkluota liaudimi.
Komuna buvo sudaryta iš miesto tarėjų, visuotiniu balsavimu išrinktų įvairiose Paryžiaus apygardose. Jie buvo atsakingi ir bet kuriuo metu atšaukiami. Jų dauguma, savaime suprantama, susidėjo iš darbininkų arba pripažintų darbininkų klasės atstovų. Komuna turėjo būti ne parlamentinė, bet dirbanti korporacija, tuo pat metu ir leidžianti įstatymus ir juos vykdanti. Iš policijos, kuri iki šiol buvo centrinės vyriausybės įrankis, buvo nedelsiant atimtos visos politinės funkcijos, ji buvo paversta atsakingu Komunos organu, bet kuriuo metu atšaukiamu. Tas pats likimas ištiko visų kitų valdymo šakų valdininkus. Pradedant nuo Komunos narių, iš viršaus iki apačios, visuomeninė tarnyba turėjo būti atliekama už darbininko darbo užmokestį. Visokios privilegijos ir reprezentacinių pinigų išmokėjimas aukštiesiems valstybės valdininkams išnyko kartu su šiais valdininkais. Visuomeninės tarnybos liovėsi buvusios privatinė centrinės vyriausybės statytinių nuosavybė. Ne tiktai miesto valdymas, bet ir visa iniciatyva, kuri iki šiol priklausė valstybei, perėjo į Komunos rankas.
Pašalinusi nuolatinę kariuomenę ir policiją, šiuos senosios vyriausybės materialinės valdžios įrankius, Komuna nedelsdama ėmėsi laužyti dvasinės priespaudos įrankį, „kunigų galią“, atskirdama bažnyčią nuo valstybės ir eksproprijuodama visas bažnyčias, kiek jos buvo turtą valdančios korporacijos. Kunigai turėjo grįžti į kuklų privačių žmonių gyvenimą ir, sekdami savo pirmatakais apaštalais, gyventi tikinčiųjų išmaldomis. Visos mokymo įstaigos tapo visiems nemokamos, ir iš jų buvo pašalinta bažnyčios ir valstybės įtaka. Tuo būdu ne tiktai švietimas tapo visiems prieinamas, bet ir buvo nuo mokslo nuimti pančiai, kuriuos buvo uždėję ant jo klasiniai prietarai ir vyriausybinė valdžia.
Teismo valdininkai neteko savo tariamos nepriklausomybės, kuri tebuvo kaukė pridengti jų žemam pataikavimui visoms vieną kitą pakeičiančioms vyriausybėms, kurioms jie paeiliui prisiekdavo ištikimybę ir po to savo priesaiką sulaužydavo. Kaip ir kiti visuomenės pareigūnai jie toliau turėjo būti atvirai renkami, būti atsakingi ir atšaukiami.
Paryžiaus Komuna, suprantama, turėjo būti pavyzdys visiems didiesiems Prancūzijos pramonės centrams. Jeigu komuninė santvarka būtų įsivyravusi Paryžiuje ir antraeiliuose centruose, senoji centralizuota vyriausybė ir provincijose būtų užleidusi vietą gamintojų savivaldai. Toje trumpoje nacionalinės organizacijos apybraižoje, kurios Komuna neturėjo laiko toliau išvystyti, sakoma visai aiškiai, kad Komuna turėjo tapti politine net mažiausio kaimelio forma ir kad nuolatinė kariuomenė visoje šalyje turi būti pakeista liaudies milicija su kaip galima trumpesniu tarnybos laiku. Posėdžiaujančių svarbiausiame apygardos mieste įgaliotinių susirinkimas turėjo tvarkyti bendruosius visų kiekvienos apygardos kaimo bendruomenių reikalus, o šie apygardiniai susirinkimai savo ruožtu turėjo siųsti įgaliotinius į nacionalinį susirinkimą, posėdžiaujantį Paryžiuje; įgaliotiniai turėjo griežtai laikytis savo rinkėjų instrukcijų (imperatyvinis mandatas) ir galėjo būti bet kuriuo metu atšaukti. Negausios, bet svarbios funkcijos, kurios tuomet dar būtų palikusios centrinei vyriausybei, neturėjo būti panaikintos, — toks tvirtinimas buvo sąmoninga apgaulė, — bet turėjo būti atiduotos komuniniams, tai yra griežtai atsakingiems, valdininkams. Nacijos vienybė turėjo būti nepanaikinta, bet, priešingai, suorganizuota komuninei santvarkai padedant. Nacijos vienybė turėjo tapti realybe, panaikinus tą valstybinę valdžią, kuri dėjosi esanti šios vienybės įkūnijimas, bet norėjo būti nepriklausoma nuo nacijos, būti už ją aukštesnė. Iš tikrųjų ši valstybės valdžia tebuvo tiktai parazitinė antauga nacijos kūne. Reikėjo nukirsti grynai engiamuosius senosios vyriausybinės valdžios organus, o jos pateisinamas funkcijas atimti iš tokios valdžios, kuri pretenduoja būti aukštesnė už pačią visuomenę, ir šias funkcijas atiduoti atsakingiems visuomenės tarnams. Užuot kartą per trejus arba šešerius metus sprendusi, kuris viešpataujančios klasės narys turi atstovauti ir slopinti liaudį parlamente, visuotinė rinkimų teisė turėjo tarnauti liaudžiai, susiorganizavusiai į komunas, — taip pat, kaip individualinė rinkimų teisė tarnauja bet kuriam darbdaviui pasirenkant darbininkus, prižiūrėtojus ir buhalterius savo įmonei. Juk yra gerai žinoma, kad draugijos, taip pat kaip ir atskiri žmonės, paprastai moka pastatyti savo tikslams tinkamą žmogų į tinkamą vietą, o jei kartais ir suklysta, tai moka labai greit savo klaidą atitaisyti. Iš antros pusės, Komuna visa savo dvasia buvo neabejotinai priešinga tam, kad visuotinis balsavimas būtų pakeistas hierarchinė investitūra[1].
Įprastinis naujų istorijos kūrinių likimas yra, kad jie klaidingai laikomi kopijomis senųjų ir net atgyvenusių visuomeninio gyvenimo formų, į kurias naujosios įstaigos yra bent kiek panašios. Taip ir į šią naują Komuną, griaunančią šiuolaikinę valstybinę valdžią, buvo klaidingai žiūrima, kaip į atgijusias viduramžių komunas, kurios buvo prieš atsirandant šiai valstybinei valdžiai ir kurios vėliau sudarė jos pagrindą. — Komuninė santvarka buvo klaidingai laikoma mėginimu smulkių valstybių sąjunga (apie kurią svajojo Monteskjė ir žirondistai) pakeisti tą stambių nacijų vienybę, kuri nors iš pradžių ir buvo sukurta prievarta, dabar tapo galingu visuomeninės gamybos veiksnių. — Antagonizmas tarp Komunos ir valstybinės valdžios klaidingai buvo laikomas perdėta senosios kovos prieš per didelę centralizaciją forma. Ypatingos istorinės sąlygos galėjo sutrukdyti klasikiškai vystytis buržuazinei valdymo formai, kaip kad buvo Prancūzijoje, ir atvesti į tai, kaip kad buvo, pavyzdžiui, Anglijoje, kad svarbiausius centrinius valstybės organus papildo parsiduodantieji parapijiniai susirinkimai (vestries), savanaudžiai miestų tarybų nariai, žiaurūs vargšų globėjai miestuose ir faktiškai paveldimi taikos teisėjai kaimuose. Komuninė santvarka būtų visuomenės kūnui grąžinusi visas tas jėgas, kurias iki šiol prarydavo ši parazitinė antauga, „valstybė“, kuri minta visuomenės sąskaita ir varžo jos laisvą judėjimą. Jau vienas šis dalykas būtų davęs pradžią Prancūzijos atgimimui. — Provincijos miestų buržuazija Komunoje matė mėginimą atstatyti ta viešpatavimą ant kaimo, kuriuo ji naudojosi Luji Filypo laikais ir kurį Luji Bonaparto laikais buvo išstūmęs tariamas kaimų viešpatavimas ant miestų. Iš tikrųjų komuninė santvarka būtų atidavusi kaimo gamintojus dvasinei svarbiausiųjų kiekvienos apygardos miestų vadovybei ir būtų užtikrinusi jiems ten, miesto darbininkų asmenyje, natūralius jų interesų atstovus. — Jau pats Komunos buvimas reiškė, kaip kažką savaime suprantamą, vietinę savivaldą, bet jau ne kaip atsvarą valstybinei valdžiai, kuri dabar tampa nebereikalinga. Tik kokiam nors Bismarkui, kuris visą laiką, laisvą nuo intrigų, pilnų kraujo ir geležies, skiria iš seno įprastam, jo proto gabumus labiausiai atitinkančiam bendradarbiavimui žurnale „Kladderadatsch“ (Berlyno „Punch“)[2], tik tokiam žmogui galėjo ateiti į galvą, kad Paryžiaus Komuna iš esmės siekė prūsiškosios miestų santvarkos — 1791 m. prancūziškosios miestų santvarkos karikatūros, — kuri miestų savivaldą nustumia į antraeilių Prūsijos valstybinio policinio mechanizmo ratų vaidmenį.
Komuna pavertė tiesa visų buržuazinių revoliucijų lozungą — pigią vyriausybę, — panaikindama dvi stambiausias išlaidų pozicijas: nuolatinę armiją ir valdininkiją. Pats jos buvimas buvo paneigimas monarchijos, kuri, bent Europoje, yra klasinio viešpatavimo įprastinis balastas ir neišvengiama kaukė. Komuna sukūrė respublikai tikrai demokratinių įstaigų pamatą. Bet nei pigi vyriausybė, nei „tikroji respublika“ nebuvo galutinis jos tikslas; jos tebuvo tik ją lydį reiškiniai.
Įvairumas aiškinimų, kurių susilaukė Komuna, ir taip pat įvairumas interesų, kurie rado joje savo išraišką, įrodo, kad ji buvo nepaprastai lanksti politinė forma, tuo tarpu kai visos ankstesnės vyriausybės formos iš esmės buvo engiančiosios. Jos tikroji paslaptis buvo štai kas: ji iš esmės buvo darbininkų klasės vyriausybė, gamintojų klasės kovos prieš pasisavinančiąją klasę rezultatas; ji buvo pagaliau atrastoji politinė forma, kuriai esant buvo galimas ekonominis darbo išvadavimas.
Be šios pastarosios sąlygos komuninė santvarka būtų buvusi negalima ir apgaulinga. Politinis gamintojų viešpatavimas negali egzistuoti drauge su jų socialinės vergijos įamžinimu. Todėl Komuna turėjo būti įrankis nuversti tiems ekonominiams pagrindams, kuriais remiasi pats klasių buvimas, vadinasi, ir klasinis viešpatavimas. Išvadavus darbą visi taps darbininkais, ir gamybinis darbas liausis buvęs tam tikros klasės ypatybė.
Keistas dalykas: tereikia tiktai darbininkams kur nors ryžtingai paimti reikalą į savo rankas, ir tuojau pat, nepaisant viso, kas per pastaruosius 60 metų buvo plačiai rašyta ir kalbėta apie darbininkų išvadavimą, prieš juos pasigirsta šiuolaikinės visuomenės su jos dviem priešingais poliais: kapitalu ir samdomojo darbo vergija (žemės savininkai dabar tėra tik bebalsiai kapitalistų partneriai) gynėjų apologetinė frazeologija. Tartum kapitalistinė visuomenė tebebūtų dar visai nekalta ir nepaliesta! Tartum dar neišsivystė jos prieštaravimai, neatskleisti jos apsigaudinėjimai, nedemaskuota visa jos prostituota tikrovė! Komuna, šaukia jie, nori panaikinti nuosavybę, visos civilizacijos pagrindą! Taip, ponai, Komuna norėjo panaikinti šią klasinę nuosavybę, kuri daugelio darbą paverčia nedaugelio turtu. Ji norėjo eksproprijuoti ekspropriatorius. Ji norėjo individualinę nuosavybę padaryti realybe, gamybos priemones, žemę ir kapitalą, kurie dabar visų pirma yra įrankiai darbui pavergti ir išnaudoti, paversdama laisvo asocijuoto darbo įrankiais. — Bet juk tai komunizmas, „negalimas“ komunizmas! Tačiau tie viešpataujančių klasių atstovai, — ir jų nemaža, — kurie yra pakankamai protingi ir supranta, kad dabartinė sistema negali ilgai egzistuoti, tapo įkyriais ir rėkiančiais kooperatinės gamybos apaštalais. O jeigu kooperatinė gamyba neturi palikti tuščias garsas arba apgaulė, jeigu ji turi išstumti kapitalistinę sistemą, jeigu asociacijos organizuos nacionalinę gamybą pagal bendrą planą, paims ją savo žinion ir tuo būdu padarys galą nuolatinei anarchijai ir periodinėms konvulsijoms, kurios yra neišvengiamos kapitalistinėje gamyboje, — ar tai nebus, klausiame mes jus, ponai, komunizmas, „galimas“ komunizmas?
Darbininkų klasė nelaukė iš Komunos stebuklų. Ji neketina liaudies nutarimu įgyvendinti gatavas ir išbaigtas utopijas. Ji žino, kad, norint pasiekti savo išsivadavimą ir tą aukštesnę formą, į kurią nesulaikomai veržiasi savo pačios ekonominio vystymosi stumiama šiuolaikinė visuomenė, jai teks atkakliai kovoti, išgyventi visą eilę istorinių procesų, kurie visiškai pakeis ir aplinkybes ir žmones. Darbininkų klasei tenka ne įgyvendinti kuriuos nors idealus, o tiktai duoti laisvę naujosios visuomenės elementams, kurie jau yra išsivystę senosios griūvančios buržuazinės visuomenės gelmėse. Visiškai suprasdama savo istorinį pašaukimą, pilna didvyriško ryžtingumo būti jo verta, darbininkų klasė vali atsakyti nusišypsojimu į šlykščius liokajiškų žurnalistų plūdimus ir į pamokslus geranorių buržua-doktrinierių, kurie neklystančio orakulo tonu skelbia savo melagingas banalybes ir siūlo savo išperėtus receptus.
Kai Paryžiaus Komuna ėmėsi vadovauti revoliucijai, kai paprasti darbininkai pirmą kartą išdrįso pasikėsinti į savo „natūralios vyresnybės“ — turtingųjų klasių — privilegiją, būtent į privilegiją valdyti, jie ėmėsi darbo negirdėtai sunkiomis aplinkybėmis ir atliko jį kukliai, sąžiningai ir sėkmingai; aukščiausias jų atlyginimas neviršijo penktosios dalies tos algos, kurią, kaip sako žinomas mokslo autoritetas[3], gauna Londono mokyklų tarybos sekretorius. Senasis pasaulis raitėsi iš pasiutimo, matydamas darbo respublikos simbolį — raudoną vėliavą, plevėsuojančią ant miesto rotušės.
Ir vis dėlto tai buvo pirmoji revoliucija, kurioje darbininkų klasė buvo atvirai pripažinta vienintele klase, dar sugebančia imtis visuomeninės iniciatyvos; tai pripažino net platūs Paryžiaus vidurinės klasės sluoksniai: smulkieji krautuvininkai, amatininkai, pirkliai, — visi, išskyrus turtinguosius kapitalistus. Išmintingai išspręsdama klausimą, kuris visuomet buvo pačios vidurinės klasės tarpusavio ginčų priežastis, — skolininkų ir kreditorių klausimą, — Komuna išgelbėjo šią klasę[4]. Ši vidurinės klasės dalis dalyvavo malšinant 1848 m. birželio darbininkų sukilimą, ir tuoj po to Steigiamasis susirinkimas ją be ceremonijų paaukojo jos kreditoriams. Bet ji dabar ne tik dėl to prisidėjo prie darbininkų. Ji jautė, kad jai tenka rinktis tarp Komunos ir imperijos, vis tiek kokiu vardu ji būtų pasirodžiusi. Imperija susmukdė ekonominiu atžvilgiu šią vidurinės klasės dalį, grobdama visuomenės turtus, globodama biržos spekuliaciją, dirbtinai pagreitindama kapitalo centralizaciją ir jos sukeliamą šios vidurinės klasės žymios dalies ekspropriaciją. Imperija ją engė politiniu atžvilgiu ir piktino savo orgijomis moraliniu atžvilgiu; ji įžeidinėjo jos volterizmą, pavesdama jos vaikus auklėti „nemokšoms kunigams“, ji giliai įžeidė jos nacionalinį prancūzų jausmą, neapgalvotai įstūmusi ją į šį karą, kuris už visus padarytus suniokojimus atsilygino tiktai vienu dalyku — nuversdamas imperiją. Ir tikrai, pabėgus iš Paryžiaus gaujai aukštųjų bonapartinių valdininkų ir kapitalistų, tikroji vidurinės klasės tvarkos partija, pasirodžiusi Respublikinės sąjungos vardu, stojo po Komunos vėliava ir gynė ją nuo Tjero šmeižtų. Ar šios vidurinės klasės masės dėkingumas išlaikys dabartinius rūsčiūs išmėginimus — tai parodys ateitis.
Komuna turėjo visišką teisę paskelbti valstiečiams, kad „jos pergalė — vienintelė jų viltis!“ Pats įžūliausias melas, išperėtas Versalyje ir pagarsėjusių Europos spaudos rašeivų išnešiotas po visą pasaulį, buvo teigimas, kad „dvarininkų deputatai“ buvę Prancūzijos valstiečių atstovai. Ar ne tiesa, kokia tikėtina ši staigi Prancūzijos valstiečių meilė žmonėms, kuriems jie po 1815 m. turėjo užmokėti milijardą atlyginimo! Prancūzijos valstiečio akyse jau pats stambaus žemės savininko buvimas yra pasikėsinimas prieš jo 1789 metų laimėjimus. 1848 m. buržua apdėjo valstiečių žemę papildomu 45 santimų nuo franko mokesčiu, bet tat buvo padaryta revoliucijos vardu; dabar jie pradėjo pilietinį karą prieš revoliuciją, kad ant valstiečių pečių užkrautų pagrindinį sunkumą tos penkių milijardų kontribucijos, kurią jie įsipareigojo užmokėti prūsams. O Komuna, priešingai, jau vienoje iš pirmųjų savo proklamacijų pareiškė, kad karo naštą turi nešti jo tikrieji kaltininkai. Komuna būtų atleidusi valstietį nuo kraujo duoklės, būtų davusi jam pigią vyriausybę; notarą, advokatą, teismo antstolį ir kitus teismo vampirus, dabar siurbiančius valstiečių kraują, ji būtų pakeitusi samdomaisiais komuniniais valdininkais, jo paties renkamais ir jam atsakingais. Ji būtų išgelbėjusi jį nuo kaimo policijos, žandaro ir prefekto savivalės; ji būtų jį mulkinantį kunigą pakeitusi jį šviečiančiu mokytoju. O Prancūzijos valstietis visų pirma yra praktiškas. Jam būtų atrodęs visai protingas dalykas mokėti kunigams ne iš sumų, kurias surenka mokesčių rinkėjai, bet iš savanoriškų aukų, kurių didumas būtų priklausęs nuo parapijos dievobaimingumo. Štai kokias dideles geroves žadėjo betarpiškai Prancūzijos valstiečiams Komunos — ir tiktai Komunos — viešpatavimas. Todėl nėra reikalo čia sustoti ties tais sudėtingesniais ir tikrai opiais gyvybiniais klausimais, kuriuos tiktai viena Komuna galėjo ir būtinai turėjo išspręsti valstiečių naudai — tokie yra klausimai dėl ipotekinės skolos, kuri kaip slogutis slėgė valstiečio parcelę, dėl kaimo proletariato, augančio diena į dieną, dėl pačių valstiečių ekspropriacijos, kuri plėtėsi vis sparčiau ir sparčiau dėl modernaus žemės ūkio vystymosi ir kapitalistinės žemdirbystės konkurencijos.
Prancūzijos valstiečiai išrinko Luji Bonapartą respublikos prezidentu, bet Antrąją imperiją sukūrė tvarkos partija. 1849 m. ir 1850 m. Prancūzijos valstietis, savąjį merą priešpastatydamas vyriausybės prefektui, savąjį mokyklos mokytoją — vyriausybės kunigui, save patį — vyriausybės žandarui, pradėjo rodyti, ko jam iš tikrųjų reikia. Visi įstatymai, tvarkos partijos išleisti 1850 m. sausio ir vasario mėn., buvo, kaip ji pati prisipažino, nukreipti prieš valstiečius. Valstietis buvo bonapartistas, nes didžioji revoliucija su visomis savo jam atneštomis gėrybėmis, jo nuomone, buvo įsikūnijusi Napoleono asmenyje. Ši iliuzija Antrosios imperijos metu greitai išsisklaidė. Šis praeities prietaras (iš esmės jis buvo priešingas „dvarininkų deputatams“) — kaip jis būtų galėjęs atsilaikyti prieš Komunos kreipimąsi į valstiečių gyvybinius interesus ir opiausius poreikius?
„Dvarininkų deputatai“ puikiai suprato (ir to jie daugiausia bijojosi), kad jeigu komunarų Paryžius galės laisvai susižinoti su provincija, tai per kokius tris mėnesius įsiliepsnos visuotinis valstiečių sukilimas. Todėl jie taip bailiai skubėjo apsupti Paryžių policijos blokada, kad sukliudytų plėstis marui.
Jeigu tuo būdu Komuna buvo tikrasis visų sveikųjų Prancūzijos visuomenės elementų atstovas, vadinasi, ir tikroji nacionalinė vyriausybė, tai tuo pat metu būdama darbininkų vyriausybė, drąsi darbo išvadavimo kovotoja, ji buvo tikra šio žodžio prasme internacionali. Akivaizdoje Prūsijos kariuomenės, kuri prijungė prie Vokietijos dvi Prancūzijos provincijas, Komuna prijungė prie Prancūzijos viso pasaulio darbininkus.
Antroji imperija buvo kosmopolitinio sukčiavimo šventė. Jos šaukiami visų šalių sukčiai puolė dalyvauti jos orgijose ir Prancūzijos liaudies apiplėšime. Net šiuo metu dešinioji Tjero ranka yra Ganesko, valachų sukčius, o kairioji — Markovskis, rusų šnipas. Komuna visiems svetimtaučiams suteikė garbę mirti dėl nemirtingo reikalo. Buržuazija laikotarpiu tarp užsienio karo, pralaimėto dėl išdavikiškumo, ir pilietinio karo, sukelto jos sąmokslo su svetimšaliu užpuoliku, suspėjo parodyti savo patriotizmą, organizuodama visoje Prancūzijoje policijos medžiokles vokiečiams gaudyti. Komuna paskyrė vokietį darbininką savo darbo ministru. Ir Tjeras, ir buržuazija, ir Antroji imperija nuolat apgaudinėjo lenkus, garsiai pareikšdami jiems savo užuojautą, o iš tikrųjų išduodami juos Rusijai ir atlikdami jos nešvarų darbą. Komuna pagerbė didvyriškuosius Lenkijos sūnus, pastačiusi juos Paryžiaus gynėjų priešakyje. Kad ryškiau pažymėtu naują istorijos erą, kurią ji sąmoningai pradėjo, Komuna prieš nugalėtojų-prūsų akis, iš vienos pusės, ir prieš bonapartinę armiją su bonapartiniais generolais priešakyje, iš antros, nuvertė milžinišką karinės šlovės simbolį — Vandomo koloną.
Didi socialinė Komunos priemonė buvo jos pačios egzistavimas, jos darbas. Atskiros priemonės, kurių ji griebėsi, galėjo reikšti tiktai kryptį, kuria vystosi liaudies valdymas su pačios liaudies pagalba. Joms priklausė: naktinio kepėjų darbo uždraudimas, uždraudimas, grasinant bausme, mažinti darbo užmokestį uždedant įvairiais pretekstais darbininkams baudas — įprastinė priemonė darbdavių, kurie, sujungdami savo asmenyje įstatymų leidžiamąją, teisiamąją ir vykdomąją valdžią, deda baudinius pinigus į savo kišenę. Tokia pat priemonė buvo ir perdavimas darbininkų draugijoms visų dirbtuvių ir fabrikų, kurių savininkai buvo pabėgę arba sustabdę darbus, suteikiant jiems teisę gauti kompensaciją.
Finansinės Komunos priemonės, įžymios savo apdairumu ir saikingumu, galėjo būti tiktai priemonės, kurios suderinamos su miesto apgulos padėtimi. Osmanui[5] valdant bankininkų kompanijos ir statybų rangovai taip apvaginėjo Paryžių, kad Komuna turėjo žymiai didesnes teises konfiskuoti jų turtą, negu Luji Bonapartas — Orleanų turtą. Hohencolernai ir Anglijos aristokratai, kurių turto didžiąją dalį sudaro prisiplėšti bažnyčios turtai, buvo, žinoma, smarkiai pasipiktinę Komuna, kuri iš konfiskuotų bažnyčios turtų gavo iš viso tik 8 000 frankų.
Versalio vyriausybė, kai tiktai ji šiek tiek padrąsėjo ir sustiprėjo, griebėsi prieš Komuną smarkiausių prievartos priemonių; ji užgniaužė visoje Prancūzijoje bet kurį laisvą nuomonių pareiškimą, uždraudė net didžiųjų miestų delegatų susirinkimus; ji įvedė Versalyje ir visoje Prancūzijoje šnipinėjimą, ir net platesniu mastu negu Antrosios imperijos laikais; jos inkvizitoriai-žandarai degino visus Paryžiuje leidžiamus laikraščius, atplėšdavo visus į Paryžių ir iš Paryžiaus siunčiamus laiškus; Nacionalinis susirinkimas į menkiausią mėginimą pasakyti žodį Paryžiui apginti atsakydavo pasiutusiu staugimu, negirdėtu net 1816 metų „neprilygstamuosiuose rūmuose“. Versaliečiai ne tiktai kariavo kraugerišką karą prieš Paryžių, bet dar stengėsi veikti papirkimais ir sąmokslais Paryžiaus viduje. Ar Komuna tokiomis aplinkybėmis, nenusidėdama gėdingai savo pašaukimui, galėjo išsaugoti, kaip pačiu taikiausiu metu, visas konvencionalias liberalizmo formas? Jeigu Komunos vyriausybė būtų buvusi tokios pat dvasios, kaip ir Tjero vyriausybė, tai nebūtų buvę priežasčių uždrausti tvarkos partijos laikraščius Paryžiuje ir Komunos laikraščius Versalyje.
Natūralu, kad „dvarininkų rūmų“ deputatai siuto, kad tuo metu, kai jie skelbė grįžimą į bažnyčios globą vienintele priemone Prancūzijai išgelbėti, netikinti Komuna atskleidė Pikpuso moterų vienuolyno ir šv. Lauryno bažnyčios paslaptis. Argi tai nebuvo kandi satyra prieš Tjerą, kuris apiberdavo garbės legiono kryžiais Bonaparto generolus už jų puikų sugebėjimą pralaimėti mūšius, pasirašinėti kapituliacijas ir dirbti papirosus Vilhelmshehėje, kad Komuna šalino ir suiminėjo savuosius generolus, kilus mažiausiam įtarimui, kad jie nerūpestingai atlieka savo pareigas? Argi tai nebuvo antausis netikrų dokumentų fabrikuotojui Žiuliui Favrui, kuris, vis dar tebebūdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministru, pardavinėjo ją Bismarkui ir diktavo įsakymus nepalyginamajai Belgijos vyriausybei, kad Komuna išvarė iš savo tarpo ir suėmė vieną iš savo narių, kuris buvo įsiskverbęs į ją svetimu vardu po to, kai išsėdėjo Lijone šešias dienas už paprastą bankrotą? Bet Komuna nepretendavo į neklaidingumą, kaip kad darė visos senosios vyriausybės be išimties. Ji skelbdavo visas savo posėdžių ataskaitas, visus savo darbus, ji atskleisdavo publikai visas savo netobulybes.
Kiekvienoje revoliucijoje greta tikrųjų jos atstovų iškyla ir kitos rūšies žmonių. Tokie yra, iš vienos pusės, ankstesniųjų revoliucijų dalyviai ir prietaringi gerbėjai, kurie nesupranta šio judėjimo prasmės, bet kurie dar tebeturi įtakos liaudžiai dėl savo visiems žinomo taurumo ir drąsumo arba tiesiog dėl tradicijos; tokie yra, iš antros pusės, paprasti rėksniai, kurie metai į metus kartodami savas stereotipines deklamacijas prieš esamąsias vyriausybes, įsigijo pirmos rūšies revoliucionierių vardą. Tokių žmonių pasirodė ir po kovo 18 d., ir jiems kartais atsitikdavo vaidinti žymų vaidmenį. Kiek jie pajėgė, jie stabdė tikrąjį darbininkų klasės judėjimą, lygiai taip pat kaip anksčiau tokios rūšies žmonės kliudė pilnutinai išsivystyti visoms ankstesnėms revoliucijoms. Jie yra neišvengiama blogybė; jais galima atsikratyti tiktai per tam tikrą laiką, bet kaip tik to laiko Komuna eturėjo.
Komuna kažkokiu stebuklu pakeitė Paryžių! Ištvirkęs Antrosios imperijos Paryžius išnyko be pėdsakų. Prancūzijos sostinė liovėsi buvusi susitikimo vieta Anglijos stambiesiems žemvaldžiams, Airijos absenteistams[6], Amerikos eksvergvaldžiams ir iškilėliams, Rusijos eksbaudžiavininkams ir Valachijos bajorams. Morge — nė vieno lavono; nebėra naktinių apiplėšimų, beveik nė vienos vagystės. Nuo 1848 m. vasario mėn. Paryžiaus gatvės pirmą sykį tapo saugios, nors jose nebuvo nė vieno policininko.
„Mes jau nebegirdime — sakė vienas Komunos narys — nei apie žmogžudystes, nei apie plėšimus, nei apie atskirų asmenų užpuolimus; galima manyti, kad policija su savim išsivežė į Versalį visus savo konservatyvius bičiulius“.
Kokotės nusekė paskui savo globėjus, paskui šiuos pabėgusius šeimos, religijos ir svarbiausia nuosavybės šulus. Jų vietą vėl užėmė tikrosios paryžietės, tokios pat herojiškos, kilnios ir pasiaukojančios kaip klasikinės senovės moterys. Dirbąs, galvojąs, kovojąs, liejąs kraują, bet spindįs įkvėptu savo istorinės iniciatyvos supratimu Paryžius beveik užmiršdavo žmogėdras, stovinčius prieš jo sienas, entuziastiškai atsidavęs naujosios visuomenės statybai!
Veidas į veidą su šiuo naujuoju Paryžiaus pasauliu stovėjo senasis Versalio pasaulis — šis susibūrimas visų atgyvenusių režimų pasturlakų — legitimistų ir orleanistų, trokštančių sudraskyti liaudies lavoną — su uodega iš prieštvaninių respublikonų, rėmusių savo dalyvavimu Nacionaliniame susirinkime vergvaldžių maištą; jie tikėjosi, kad, padedant vyriausybės priešakyje esančio senojo juokdario garbės troškimui, jie apgins savo parlamentinę respubliką; jie parodijavo 1789 m., šaukdami savo vaiduokliškus susirinkimus Že de Pom[7] salėje. Susirinkimas, atstovaująs visai atgyvenusiai Prancūzijai, tebegyveno iliuzorinį gyvenimą tik išimtinai Luji Bonaparto generolų kardų dėka. Paryžius — viena tiesa; Versalis — vienas melas; ir šio melo skelbėjas buvo Tjeras.
Tjeras į Senos ir Uazos departamento merų delegaciją kreipėsi šiais žodžiais: „Jūs galite tikėti mano žodžiu; aš niekuomet jo nelaužiau“. Jis sakė susirinkimui, kad „jis pats liberaliausias ir laisviausiai išrinktas iš visų susirinkimų, kurie kada nors buvo Prancūzijoje“, savo margos kariuomenės gaujoms jis sakė, kad ji „pasaulio stebuklas ir geriausia iš armijų, kurią kada nors turėjo Prancūzija“; provincijoms — kad Paryžiaus bombardavimas jo įsakymu — tiktai pasaka: „Jeigu ir nukrito keletas bombų, tai jas paleido ne Versalio kariuomenė, o sukilėliai, kurie norėjo parodyti, kad jie kariauja, nors iš tikrųjų jie bijojo net nosį iškišti“. Vėliau jis skelbė provincijoms: „Versalio artilerija ne bombarduoia Paryžių, bet tiktai šaudo į jį iš patrankų“. Paryžiaus arkivyskupui jis sakė, kad visi sušaudymai ir represijos (!), kuriais kaltinami versaliečiai, — vienas melas. Jis paskelbė Paryžiui, kad norįs „tiktai išvaduoti jį iš jį engiančių šlykščių tironų“ ir kad Komunos Paryžius esąs „nei daugiau, nei mažiau kaip nusikaltėlių saujelė“.
Tjero Paryžius nebuvo tikrasis „niekingos minios“ Paryžius, jis buvo iliuzorinis Paryžius, kapituliantų Paryžius, abiejų lyčių lėbautojų Paryžius, turtingas, kapitalistinis, paauksuotas, tinginiaująs Paryžius, tas Paryžius, kuris su savo liokajais, sukčiais, literatūrine bohema, kokotėmis dabar užtvino Versalį, Sen Denį, Riuėjį ir Sen Žermeną, kuris pilietinį karą laikė tiktai įdomia intermedija, kuris pro žiūroną gėrėjosi mūšiu, skaičiavo patrankų šūvius ir prisiekinėjo savo ir savo prostitučių garbe, kad spektaklis čia esąs daug geresnis, negu kada nors buvęs teatre prie Sen Marteno vartų. Juk užmuštieji tikrai buvo negyvi, sužeistųjų riksmai nebuvo dirbtiniai, ir, be to, drama, kuri vyko prieš jų akis, buvo pasaulinė-istorinė drama.
Toks buvo Tjero Paryžius, lygiai taip pat, kaip Koblenco emigracija[8] buvo p. de Kalono Prancūzija.
[1] Investitūra — pareigūnų skyrimo sistema.
[2] „Kladderadatsch“ („Kladeradač“) — vokiečių satyrinis žurnalas, ėjo „Berlyne nuo 1848 m., „Punch“ („Panč“) — anglų satyrinis žurnalas, ėjo Londone nuo 1841 m.
[3] — profesorius Hekslis. (Pastaba vokiškajame 1871 m. leidime.)
[4] Balandžio 18 d. Komuna paskelbė dekretą atidėti trejiems metams skolų mokėjimą.
[5] Baronas Osmanas (Haussmann) buvo Antrosios imperijos metu Senos departamento, t.y. Paryžiaus miesto prefektas. Atliko eilę miesto perplanavimo darbų, turėdamas tikslą palengvinti kovą su darbininkų sukilimais. (Pastaba rusiškajame V. I. Lenino redaguotame vertime.)
[6] Absenteistas nuo žodžio absent — nesąs. Turimi galvoje stambieji žemvaldžiai, kurie niekuomet nepasirodo savo dvaruose.
[7] Sviedinio žaidimų salė, kur 1789 m. Nacionalinis susirinkimas priėmė savo garsųjį nutarimą. (Pastaba vokiskajame 1871 m. leidime.)
[8] Koblencas — Vokietijos miestas, Prancūzijos kontrrevoliucinės bajorų emigracijos centras XVIII amžiaus pabaigos Prancūzijos buržuazinės revoliucijos metu.