Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
Pirmasis vergvaldžių sąmokslo mėginimas pajungti Paryžių, leidus jį užimti Prūsijos kariuomenei, nepavyko tiktai todėl, kad Bismarkas atsisakė. Antrasis, kovo 18 d., mėginimas baigėsi armijos pralaimėjimu ir vyriausybės pabėgimu į Versalį, kur paskui ją nusekė ir visa administracija. Prisidengdamas taikos derybomis su Paryžium, Tjeras gavo laiko pasiruošti karui su juo. Bet kur gauti kariuomenės? Reguliariųjų pulkų liekanos buvo negausios, o jų nuotaika abejotina; į primygtinius Tjero šaukimus, kad provincijos padėtų Versaliui Nacionaline gvardija ir savanoriais, jam buvo atsakyta atviru atsisakymu. Tik Bretanė atsiuntė saujelę šuanų, kurie kariavo po balta vėliava, su išsiūta ant krūtinės Kristaus širdimi iš baltos drobės; jų kovos šūkis buvo: „Tegyvuoja karalius!“ Tuo būdu Tjeras galėjo ant greitųjų surinkti tiktai margą jūreivių, jūros pėstininkų, popiežiaus zuavų, Valanteno žandarų, Pjetrio policininkų ir šnipų minią. Šita kariuomenė būtų buvusi juokingai menka be nuolat atvykstančių bonapartinės kariuomenės belaisvių, kurių Bismarkas paleisdavo tokį kiekį, kad iš vienos pusės, užtektų pilietiniam karui toliau kariauti, o iš antros pusės, kad galima būtų Versalį laikyti vergiškai priklausomą nuo Prūsijos. Šio karo metu Versalio policija turėjo prižiūrėti Versalio kariuomenę, o žandarams visuomet tekdavo stoti į pavojingiausias vietas, kad patrauktų ją paskui savo. Pasidavę fortai buvo ne užkariauti, bet nupirkti. Komunarų didvyriškumas parodė Tjerui, kad Paryžiaus pasipriešinimui nugalėti neužtenka nei jo strateginių gabumų, nei jo žinioje esamų durtuvų.
Tuo tarpu jo santykiai su provincijomis vis blogėjo. Versalyje nebuvo gauta nė vieno pritariamo pareiškimo, kuris nors šiek tiek būtų galėjęs padrąsinti Tjerą ir jo „dvarininkų deputatus“. Priešingai, iš visų pusių ateidavo deputacijos ir laiškai, kurie toli gražu ne pagarbiu tonu reikalavo susitaikinti su Paryžium, nedviprasmiškai pripažįstant respubliką, patvirtinant komunalines laisves ir paleidžiant Nacionalinį susirinkimą, kurio įgaliojimų laikas jau pasibaigė. Deputacijų ir laiškų buvo tiek, kad Diuforas, Tjero teisingumo ministras, įsakė balandžio 23 d. aplinkraščiu valstybės prokurorams „šaukimus taikintis“ laikyti nusikaltimu! Matydamas žygio prieš Paryžių beviltiškumą, Tjeras nutarė pakeisti taktiką ir balandžio 30 d. paskyrė municipalinius rinkimus visoje šalyje pagal naują įstatymą, kurį jis primetė Nacionaliniam susirinkimui. Veikdamas vienur savo prefektų intrigomis, kitur savo policijos grasinimais, jis buvo įsitikinęs, kad rinkimai provincijose suteiks Nacionaliniam susirinkimui tą moralinę jėgą, kurios jis niekuomet neturėjo, ir kad jis, Tjeras, gaus iš provincijų materialinės jėgos Paryžiui nugalėti.
Savo banditišką karą prieš Paryžių, karą, kurį jis pats garbino savo biuleteniuose, ir savo ministrų mėginimus įvesti terorą visoje Prancūzijoje Tjeras iš pat pradžių stengėsi papildyti mažyte susitaikinimo komedija, kuri turėjo patarnauti keliems tikslams: ji turėjo apgauti provinciją, privilioti Paryžiaus vidurinės klasės elementus ir svarbiausia leisti tariamiesiems Nacionalinio susirinkimo respublikonams pasitikėjimu Tjeru pridengti savąjį Paryžiaus išdavimą. Kovo 21 d. Tjeras, dar neturėdamas kariuomenės, sakė Nacionaliniam susirinkimui: „Kas beatsitiktų, aš nesiųsiu į Paryžių kariuomenės“. Kovo 27 d. jis vėl pareiškė: „Aš pradėjau eiti pareigas, kai respublika buvo jau įvykęs faktas, ir aš esu tvirtai pasiryžęs ją išsaugoti“. O iš tikrųjų jis respublikos vardu užgniaužė revoliuciją Lijone ir Marselyje[1] tuo metu, kai jo „dvarininkų deputatai“ Versalyje laukiniu staugimu sutikdavo patį žodį „respublika“. Po šio žygdarbio jis „įvykusį faktą“ pažemino iki spėjamo fakto lygio. Orleano princai, kuriuos jis iš atsargumo buvo iškrapštęs iš Bordo, dabar intrigavo Dre, atvirai pažeisdami įstatymą. Sąlygos, apie kurias Tjeras kalbėjo savo begaliniuose pasitarimuose su Paryžiaus ir provincijų deputatais, — kad ir kaip prieštaringi buvo jo pareiškimai tono ir atspalvio atžvilgiu, keisdamiesi priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, — visuomet tesiekė vieno dalyko, kad reikia atkeršyti „tai saujelei nusikaltėlių, kurie kalti nužudę Klemaną Toma ir Lekontą“. Žinoma, čia buvo savaime suprantama, kad Paryžius ir Prancūzija laiką patį Tjerą geriausia respublika, kaip kad pats Tjeras 30-siais metais geriausia respublika pripažino Luji Filypą. Tačiau net ir šias nuolaidas jis stengėsi padaryti abejotinas, padedamas tų oficialių komentarų, kuriuos joms Nacionaliniame susirinkime suteikdavo jo ministrai. Bet nesitenkindamas tuo, jis veikė dar ir per Diuforą. Senas orleanistinis advokatas Diuforas visuomet vaidino aukščiausiojo teisėjo vaidmenį apgulos stovio metu tiek dabar, 1871 m., Tjerui esant valdžioje, tiek ir 1839 m., Luji Filypo laikais, ir 1849 m., prezidentaujant Luji Bonapartui. Kai jis nebūdavo ministru, jis pasipelnydavo, gindamas Paryžiaus kapitalistus, ir tuo pat metu susikraudavo politinį kapitalą, puldamas savo paties išleistus įstatymus. Nesitenkindamas tuo, kad Nacionalinis susirinkimas skubiai priėmė eilę represinių įstatymų, kurie Paryžiaus kritimo atveju turėjo panaikinti paskutines respublikinės laisvės liekanas Prancūzijoje, jis tartum parodė būsimąjį Paryžiaus likimą šia priemone: karo teismų procedūra jam atrodė pernelyg ilga — jis ją sutrumpino ir išleido naują drakonišką trėmimo įstatymą: 1848 m. revoliucija, panaikinusi mirties bausmę už politinius nusikaltimus, pakeitė ją ištrėmimu. Luji Bonapartas nesiryžo, bent atvirai, atstatyti giljotiną. „Dvarininkų susirinkimui“, kuris dar nedrįso nė užsiminti, kad paryžiečiai jo akyse ne maištininkai, bet galvažudžiai, teko kol kas keršto Paryžiui ruošimą apriboti nauju Diuforo trėmimo įstatymu. Šiomis aplinkybėmis Tjeras būtų negalėjęs ilgai tęsti savosios susitaikinimo komedijos, o ir šiaip ši komedija — kaip kad jis iš tikrųjų norėjo — sukėlė pasiutusį pyktį „dvarininkų deputatų“, kurie dėl savo bukaprotiškumo negalėjo suprasti nei jo vaidinimo, nei jo veidmainiavimo, klastingumo ir delsimo būtinumo.
Turėdamas galvoje būsimuosius balandžio 30 d. municipalinius rinkimus, Tjeras balandžio 27 d. suvaidino vieną iš savųjų susitaikinimo scenų. Tarp sentimentalių frazių potvynio jis tarp kitko sušuko iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos:
„Yra tik vienas sąmokslas prieš respubliką — Paryžiaus sąmokslas, kuris verčia mus lieti prancūzų kraują. Bet aš pakartoju dar ir dar kartą: tegu padeda savo nedorą ginklą tie, kurie jį pakėlė, ir mes, sulaikę teisingumo kardą, sudarysime taikos sutartį, iš kurios bus išskirta tik saujelė nusikaltėlių“.
Atsakydamas į įnirtingus „dvarininkų deputatų“ riksmus, kurie pertraukinėjo jo kalbą, jis pasakė:
„Pasakykite man ponai, labai jus prašau, argi aš neteisus? Argi jūs iš tikrųjų gailitės, kad aš galėjau teisingai pasakyti, jog nusikaltėlių tėra tiktai saujelė? Argi tai nėra laimė mūsų nelaimėse, kad žmonės, kurie galėjo pralieti generolų Lekonto ir Klemano Toma kraują, tėra tiktai retos išimtys?“
Tačiau Prancūzija pasiliko kurčia Tjero kalboms, kuris tikėjosi visus sužavėti parlamentinės sirenos giesme. Iš 700 000 municipalinių tarėjų, išrinktų pasilikusiose prancūziškomis 35 000 bendruomenių, legitimistai, orleanistai ir bonapartistai nepajėgė drauge išrinkti nė 8 000 savo šalininkų. Papildomieji rinkimai ir pakartotiniai balsavimai davė dar priešiškesnius Tjero vyriausybei rezultatus. Nacionalinis susirinkimas ne tiktai negavo reikalingos jam materialinės paramos iš provincijos, bet neteko paskutinės teisės į moralinės jėgos vaidmenį: teisės laikyti save bendrosios krašto valios išreiškėju. Visišką pralaimėjimą sudarė tai, kad naujai išrinktieji visų Prancūzijos miestų municipaliniai tarėjai atvirai grasino valdžią pagrobusiam Versalio susirinkimui sušauksią kontrsusirinkimą Bordo mieste.
Bismarkui tuomet atėjo ilgai lauktas ryžtingo įsikišimo momentas. Valdovo tonu jis įsakė Tjerui nedelsiant atsiųsti į Frankfurtą įgaliotinius taikai galutinai sudaryti. Nužemintai ir раklusniai vykdydamas savo šeimininko ir pono įsakymą, Tjeras paskubėjo nusiųsti į Frankfurtą savo ištikimąjį Žiulį Favrą, Pujė-Kertjės lydimą. Pujė-Kertjė — „įžymus“ Ruano medvilnės fabrikantas, karštas, net vergiškas Antrosios imperijos šalininkas, kuris nematė joje nieko bloga, išskyrus prekybos sutartį su Anglija, sutartį, kenkusią jo kaip fabrikanto interesams. Kai tiktai Tjeras dar Bordo mieste paskyrė jį finansų ministru, jis ėmė pulti šią „nelemtą“ sutartį, užsimindavo apie jos greitą panaikinimą ir net išdrįso pamėginti, nors ir nesėkmingai (nes nepasiklausė Bismarko leidimo), vėl įvesti senuosius protekcinius muitus prieš Elzasą, — tam, kaip jis sakė, tuomet nekliudė jokios ankstesnės tarptautinės sutartys. Šis žmogus žiūrėjo į kontrrevoliuciją kaip į priemonę darbo užmokesčiui sumažinti Ruane, o į Prancūzijos provincijų atidavimą — kaip į priemonę savųjų prekių kainoms pakelti Prancūzijoje. Argi šis žmogus nebuvo iš anksto skirtas tam, kad Tjeras išrinktų jį Žiulio Favro padėjėju paskutiniam, visus jo darbus apvainikuojančiam išdavimui?
Kai ši šauni įgaliotinių porelė atvažiavo į Frankfurtą, Bismarkas kareiviškai, kaip buvo įpratęs, sukomandavo: „Arba atstatyti imperiją, arba neprieštaraujant priimti manąsias taikos sąlygas!“ Jo sąlygos buvo: sutrumpinti karo kontribucijos sumokėjimo terminus ir toliau Prūsijos kariuomenei laikyti užėmus Paryžiaus fortus tol, kol Bismarkas turės pagrindą būti patenkintas padėtimi Prancūzijoje. Tuo būdu Prūsija buvo pripažinta aukščiausiu Prancūzijos vidaus reikalų teisėju. Užtat jis sutiko paleisti iš nelaisvės bonapartinę kariuomenę Paryžiui išnaikinti ir prireikus paremti ją imperatoriaus Vilhelmo kariuomene. Savo žodžiui paremti jis atidėjo pirmosios kontribucijos dalies sumokėjimą iki Paryžiaus „pacifikavimo“. Tjeras ir jo įgaliotiniai, žinoma, godžiai puolė tokį jauką. Gegužės 10 d. jie pasirašė taikos sutartį, ir jau gegužės 21 d. ji buvo jų pastangų dėka Nacionalinio susirinkimo patvirtinta.
Per laikotarpį, praslinkusį nuo taikos sudarymo iki bonapartinės kariuomenės sugrįžimo iš nelaisvės, Tjeras, labiau negu bet kada, laikė reikalinga tęsti savąją taikinimosi komediją. Tai buvo juo labiau reikalinga, kad jo pakalikai respublikonai buvo be galo reikalingi tinkamo preteksto, kad galėtų pro pirštus žiūrėti į Paryžiui rengiamas kruvinas skerdynes. Dar gegužės 8 d. jis atsakė vidurinės klasės deputacijai, kuri buvo atėjusi jo prikalbinti taikintis:
„Kai tiktai sukilėliai sutiks kapituliuoti, Paryžiaus vartai bus savaitei atidaryti visiems, išskyrus generolų Lekonto ir Klemano Toma žudikus“.
Praslinkus keletui dienų, kai „dvarininkų deputatai“ pareikalavo iš jo pasiaiškinti dėl šio pažado, jis išsisuko nuo atsakymo, bet reikšmingai pastebėjo:
„Sakau jums, kad tarp jūsų yra nekantrių žmonių, kurie jau pernelyg skuba. Tegu jie dar savaitę pakenčia; savaitės gale jau nebebus jokio pavojaus, ir uždavinys kaip tik atitiks jų ryžtingumą ir gabumus“.
Kai tiktai Mak Mahonas galėjo užtikrinti jį, kad jis greitai įžengs į Paryžių, Tjeras paskelbė Nacionaliniam susirinkimui, kad jis „įžengs į Paryžių su įstatymu rankose ir privers niekšus, praliejusius kareivių kraują ir sugriovusius viešuosius paminklus, atsilyginti už savo nusikaltimus“. Kai atėjo lemiamasis momentas, jis Nacionaliniam susirinkimui pareiškė, kad „nebūsią pasigailėjimo“; Paryžiui jis paskelbė, kad jam sprendimas jau ištartas, o saviesiems bonapartiniams galvažudžiams, — kad vyriausybė leidžia jiems keršyti Paryžiui, kiek jie nori. Pagaliau, kai gegužės 21 d. išdavimas atidarė generolui Duei Paryžiaus vartus, Tjeras gegužės 22 d. saviesiems „dvarininkų deputatams“ atskleidė savosios taikinimosi komedijos „tikslą“, kurio jie taip atkakliai nenorėjo suprasti:
„Aš jums prieš keletą dienų sakiau, kad mes artėjame prie savo tikslo; šiandien aš atėjau pasakyti jums, kad tikslas pasiektas. Tvarka, teisingumas ir civilizacija pagaliau laimėjo!“
Taip, tai buvo laimėjimas. Buržuazinės santvarkos civilizacija ir teisingumas pasirodo savo tikrojoje, pikta lemiančioje šviesoje, kai vergai ir engiamieji sukyla prieš ponus. Tuomet ši civilizacija ir šis teisingumas pasirodo besą nieku nepridengtas barbariškumas ir įstatymų nepaisąs kerštas. Kiekviena nauja krizė klasinėje gaminančiųjų turtus kovoje prieš juos pasisavinančiuosius parodo šį faktą vis aiškiau. Prieš nematytas 1871 m. niekšybes nublanksta net buržuazijos žvėriškumai 1848 m. birželio mėn. Pasiaukojąs didvyriškumas, su kuriuo visa Paryžiaus liaudis — vyrai, moterys ir vaikai — dar ištisą savaitę kovojo po to, kai versaliečiai buvo įsiveržę į miestą, atspindi jos reikalo didingumą taip pat ryškiai, kaip žvėriškas kareivių siautėjimas atspindi visą dvasią tos civilizacijos, kurios pasamdyti gynėjai ir keršytojai jie buvo. Iš tikrųjų puiki ta civilizacija, kuriai iškilo sunkus uždavinys, kur dėti krūvas lavonų tų žmonių, kurie jos buvo užmušti jau mūšiui pasibaigus!
Norint rasti ką nors panašaus į Tjero ir jo kruvinųjų šunų elgimąsi, reikia grįžti į Sulos ir abiejų Romos triumviratų laikus. Tas pats šaltakraujiškas masinis žmonių žudymas; ta pati abejinga budelių pažiūra į aukų lytį ir amžių; ta pati belaisvių kankinimo sistema; tie patys persekiojimai, tik šiuo kartu jau visos klasės; tokia pat žiauri pasislėpusių vadų medžioklė, kad niekas iš jų neišsigelbėtų; tie patys politinių ir asmeninių priešų įskundimai; tas pats abejingas visiškai nedalyvavusių kovoje žmonių žudymas. Skirtumas tiktai tas, kad romėnai neturėjo mitraljezų belaisviams būriais šaudyti, kad jie neturėjo „rankose įstatymo“, о lūpose žodžio „civilizacija“.
O po visų šių baisybių pažvelkite dabar į kitą, dar šlykštesnę šios buržuazinės civilizacijos pusę, kurią aprašė jos pačios spauda!
Vieno Londono konservatyvaus laikraščio Paryžiaus korespondentas rašo:
„Tolumoje dar girdėti šūviai; sužeistieji, palikti likimo valiai, miršta tarp Per Lašezo kapinių paminklų; 6 000 sukilėlių priešmirtinėje nevilties kovoje klajoja paklydę katakombų labirintuose; gatvėmis varo minias nelaimingųjų, kad juos sušaudytų iš mitraljezų. Tokiu momentu skaudu matyti, kad kavinės perpildytos absento ir bilijardo bei domino mėgėjų, kokotės akiplėšiškai vaikštinėja po bulvarus, garsiems orgijų riksmams, sklindantiems iš atskirų turtingųjų restoranų kabinetų, ardant nakties tylą!“
Ponas Eduaras Ervė rašo „Journal de Paris“, versaliečių laikraštyje, Komunos uždraustame:
„Forma, kuria Paryžiaus gyventojai (!) vakar reiškė savo džiaugsmą, iš tikrųjų yra daugiau negu lengvapėdiška, ir mes bijomės, kad toliau bus dar blogiau. Paryžius turi šventišką išvaizdą, o tai visiškai ne vietoje; jeigu mes nenorime užsitarnauti „dekadanso laikų“ paryžiečių vardo, tai reikia tat sustabdyti“.
Po to jis pateikia ištrauką iš Tacito:
„Ir štai kitą rytą po šios baisios kovos ir net anksčiau, negu ji buvo visiškai baigta, Roma, niekšiška ir ištvirkusi, vėl nusileido į tą ištvirkimo balą, kuri griovė jos kūną ir biaurino jos sielą, — alibi proelia et vulnera, alibi balnea popinaeque“[2].
Роnas Ervė tiktai užmiršta, kad tie „Paryžiaus gyventojai“, apie kuriuos jis kalba, tėra tiktai Tjero Paryžiaus gyventojai, kapituliantai, būriais grįžtą iš Versalio, Sen Denio, Riuėjo ir Sen Žermeno; tai iš tikrųjų „dekadanso laikų“ Paryžius.
Ši nusikaltėliška civilizacija, pagrįsta darbo pavergimu, kiekvieno kruvino triumfo proga savųjų aukų, pasiaukojančių kovotojų dėl naujos, geresnės visuomenės, riksmus nustelbia siundymo ir šmeižtų staugimu, kuris atsiliepia aidu visuose pasaulio kampuose. Ramusis darbininkų Paryžius, Komunos Paryžius, staiga šių kraujo ištroškusių sarginių „tvarkos“ šunų rankose pavirsta kažkokiu pragaru. Ką šis baisingas pavirtimas sako visų šalių buržuazijos protui? Tik tai, kad Komuna padarė sąmokslą prieš civilizaciją! Paryžiaus liaudis pakilusia dvasia aukojasi už Komuną: nė vienose iš iki šiol buvusių kautynių nebuvo tiek užmuštų. Ką tai įrodo? Tik tai, kad ši Komuna buvo ne liaudies vyriausybė, o prievartinis valdžios užgrobimas iš saujelės nusikaltėlių pusės! Paryžiaus moterys su džiaugsmu miršta ir ant barikadų ir mirties bausmės vykdymo vietoje. Ką tai įrodo? Tik tai, kad piktoji Komunos dvasia iš jų padarė Megeras ir Hekates! Komunos saikingumas per visą jos dviejų mėnesių visiško viešpatavimo laiką tegali tiktai prilygti didvyriškam jos gynybos narsumui. Ką tai įrodo? Tik tai, kad Komuna du mėnesius po saikingumo ir humaniškumo kauke slėpė savo velnišką kraugeriškumą, kad leistų jam laisvai išsilieti priešmirtinės agonijos metu!
Darbininkų Paryžius didvyriškai aukodamasis degino taip pat pastatus ir paminklus. Kai proletariato pavergėjai drasko į gabalus jo gyvą kūną, tegul jie nesitiki triumfuodami grįžti į savuosius nesužalotus butus. Versalio vyriausybė šaukia: „Padegimas!“ ir šnabžda saviesiems pakalikams iki pačių tolimiausių kaimų tokį lozungą: „Gaudykite visus mano priešus, kaip paprastus padegėjus“. Viso pasaulio buržuazija gėrisi masiniu žmonių žudymu po mūšio, ir ji piktinasi, kai „išniekinamos“ plytos ir tinkas!
Kai vyriausybės savo karo laivynams oficialiai leidžia „mušti, deginti ir griauti“, ar tai yra leidimas padeginėti? Kai Anglijos kariuomenė beprasmiškai sudegino Kapitolijų Vašingtone ir Kinijos imperatoriaus vasaros rūmus, — ar tai buvo padegimas? Kai prūsai ne karo sumetimais, bet tiesiog piktai keršydami, aplieję žibalu, degino tokius miestus, kaip Šatodenas, ir nesuskaitomus kaimus, — ar tai buvo padegimas? Kai Tjeras šešias savaites bombardavo Paryžių įtikinėdamas, kad norįs padegti tik tuos namus, kuriuose yra žmonių, ar tai buvo padegimas? — Kare ugnis — toks pat teisėtas ginklas, kaip ir bet kuris kitas. Priešo užimti pastatai bombarduojami norint juos sudeginti. Kai gynėjams tenka šiuos pastatus palikti, jie degina juos patys, kad puolėjai negalėtų juose įsitvirtinti. Visų bet kuriai reguliariai armijai trukdančių pastatų neišvengiamas likimas — būti sudegintiems. Bet vergų kare prieš savo engėjus, šiame vieninteliame teisėtame kare, kurį tiktai žino istorija, toks pasielgimas, kaip matote, laikomas nusikaltimu! Komuna ugnimi naudojosi kaip apsigynimo priemone pačia griežčiausia to žodžio prasme; ji pasinaudojo ja, kad neįleistų versaliečių kariuomenės į tas ilgas, tiesias gatves, kurias Osmanas apdairiai buvo pritaikęs artilerijos ugniai; ji pasinaudojo ugnimi pridengti savo pasitraukimui, kaip ir versaliečiai puldami naudojosi granatomis, kurios sugriovė ne mažiau namų, kaip Komunos ugnis. Dar iki šiol pasilieka ginčijamas klausimas, kuriuos pastatus padegė puolėjai, o kuriuos — gynėjai. O juk gynėjai tik tuomet ėmė naudotis ugnimi, kai versaliečių kariuomenė jau pradėjo masiškai šaudyti belaisvius. Be to, Komuna atvirai iš anksto paskelbė, kad jeigu ji bus atvesta iki kraštutinumo, tai ji palaidos save po Paryžiaus griuvėsiais ir iš Paryžiaus padarys antrąją Maskvą; tokį pat pažadą anksčiau buvo davusi nacionalinės gynybos vyriausybė, bet žinoma, tiktai tam, kad užmaskuotų savo išdavimą. Tam Trošiu parengė ir žibalo atsargą. Komuna žinojo, kad jos priešai nė kiek nebrangina paryžiečių gyvybės, bet labai brangina savuosius namus Paryžiuje. O Tjeras savo ruožtu paskelbė, kad jis negailestingai keršys. Kai, iš vienos pusės, jo kariuomenė jau buvo pasirengusi mūšiui, o iš antros pusės — prūsai buvo uždarę visus išėjimus, jis sušuko: „Aš būsiu negailestingas! Atpildas turi būti visiškas, teismas — griežtas!“ Jeigu Paryžiaus darbininkai elgėsi vandališkai, tai tat buvo beviltiškos gynybos vandalizmas, o ne triumfuojančių nugalėtojų vandalizmas, koks buvo tas vandalizmas, dėl kurio kalti krikščionys, sunaikinę iš tikrųjų neįkainojamus senojo pagonių pasaulio meno paminklus; bet net šį vandalizmą istorikas pateisino, nes jis buvo neišvengiamas ir palyginti nežymus momentas titaniškoje naujos, gimstančios visuomenės kovoje prieš beirstančią senąją visuomenę. О jau vis mažiausiai Komunos elgimasis buvo panašus į Osmano vandalizmą, sunaikinusį istorinį Paryžių, kad nuvalytų vietą dykūnų Paryžiui!
O Komunos įvykdyta mirties bausmė šešiasdešimt keturiems įkaitams su Paryžiaus arkivyskupu priešakyje! 1848 m. birželio mėn. buržuazija ir jos kariuomenė atstatė jau seniai išnykusį karo paprotį šaudyti beginklius belaisvius. Po to šis žvėriškas paprotys buvo dažniau ar rečiau praktikuojamas, slopinant visus liaudies sukilimus Europoje ir Indijoje; tai aiškiai įrodo, kad jis yra tikroji „civilizacijos pažanga“! Antra vertus, prūsai Prancūzijoje vėl įvedė paprotį imti įkaitus — niekuo nekaltus žmones, kurie savo gyvybe turėjo atsakyti už kitų veiksmus. Kai Tjeras, kaip mes matėme, dar karo pradžioje įvedė humanišką paprotį šaudyti belaisvius komunarus, Komuna, kad išgelbėtų šių belaisvių gyvybę, buvo priversta griebtis prūsiškojo papročio imti įkaitus. Bet versaliečiai, ir toliau šaudydami belaisvius, patys pasmerkė savo įkaitus mirti. Kaip gi galima buvo dar ilgiau gailėtis jų gyvybės po tos kruvinos pirties, kuria Mak Mahono pretorionai[3] atšventė savo įžengimą į Paryžių? Nejaugi ir paskutinis apsigynimas nuo nieko nepaisančios buržuazinės vyriausybės žvėriškumo — įkaitų ėmimas — turėjo pasilikti tiktai juoku? Tikrasis arkivyskupo Darbua žudikas yra Tjeras. Komuna keletą kartų siūlė arkivyskupą ir daugelį kitų kunigų iškeisti į vieną tiktai Blankį, kurį savo rankose turėjo Tjeras. Bet pastarasis atkakliai atsisakinėjo nuo šių mainų. Jis žinojo, kad paleisdamas Blankį jis duos Komunai galvą, o arkivyskupas bus jam daug naudingesnis, būdamas lavonu. Šiuo atveju Tjeras sekė Kavenjaku. Kokiais pasipiktinimo riksmais Kavenjakas ir jo „tvarkos žmonės“ 1848 m. birželio mėn. apkaltino sukilėlius nužudžius arkivyskupą Afrą! O iš tikrųjų jie puikiai žinojo, kad arkivyskupą buvo nušovę tvarkos partijos kareiviai. Žakmė, arkivyskupo generalvikaras, kuris viską matė savo akimis, tuojau pat po įvykio tai jiems viešai paliudijo.
Tai, kad tvarkos partija po visų savo kruvinų orgijų skleidė tiek šmeižtų apie savąsias aukas, įrodo tiktai, kad šiuolaikiniai buržua laiko save teisėtais ankstesniųjų feodalų įpėdiniais, feodalų, kurie pripažino sau teisę vartoti prieš plebėjus bet kuriuos ginklus, o bet kurio ginklo buvimas plebėjo rankose jau savaime buvo nusikaltimas.
Viešpataujančios klasės sąmokslas revoliucijai nuslopinti su pilietinio karo pagalba, globojant svetimšaliui užkariautojui, sąmokslas, kurį mes pasekėme nuo rugsėjo 4 d. iki Маk Mahorio pretorionų įžengimo pro Sen Klu vartus, šis sąmokslas pasibaigė kruvinomis skerdynėmis Paryžiuje. Bismarkas patenkintas žiūri į Paryžiaus griuvėsius ir tikriausiai mato juose pirmąjį žingsnį į visuotinį didžiųjų miestų sugriovimą, apie kurį jis svajojo dar būdamas tiktai paprastu dvarininku — Prūsijos 1849 m. „neprilygstamųjų rūmų“ deputatu. Jis patenkintas gėrisi Paryžiaus proletarų lavonais. Jam tai ne tiktai revoliucijos išrovimas, bet ir Prancūzijos sunaikinimas, kuriai dabar iš tikrųjų nukirto galvą, ir, be to, dar pati Prancūzijos vyriausybė. Būdamas paviršutiniškas, kaip ir visi turį pasisekimo valstybės veikėjai, jis temato tiktai išorinę šio didžiulio istorinio įvykio pusę. Argi iki šiol istorijoje matė kas nugalėtoją, kuris būtų ryžęsis savo pergalę apvainikuoti, vaidindamas žandarą ir samdomąjį žmogžudį nugalėtosios vyriausybės rankose? Tarp Prūsijos ir Komunos nebuvo karo. Priešingai, Komuna sutiko su preliminarinėmis taikos sąlygomis, ir Prūsija paskelbė neutralitetą. Vadinasi, Prūsija nebuvo kariaujanti šalis. Ji veikė, kaip niekšiškas samdomasis žmogžudys, nes ėmėsi tokio darbo, kuris jai nė kiek nebuvo pavojingas, kaip samdomasis žmogžudys — nes buvo sutarta, kad Paryžiui žlugus jai bus sumokėta 500 milijonų — ši kruvina žmogžudystės kaina. Čia pagaliau ir pasireiškė tikrasis karo pobūdis, karo, kuris buvo apvaizdos atsiųstas bedieviškai ir ištvirkusiai Prancūzijai nubausti didžiai dorovingos ir pamaldžios Vokietijos ranka! Šis net senojo pasaulio teisininkų požiūriu negirdėtas tarptautinės teisės sulaužymas, užuot privertęs „civilizuotas“ Europos vyriausybes paskelbti už įstatymo ribų nusikaltėlišką Prūsijos vyriausybę, kuri buvo paprastas įrankis Peterburgo kabineto rankose, buvo joms tiktai pretekstas svarstyti klausimui, — ar nereikia išduoti Versalio budeliui ir tas negausias karo aukas, kurioms pavyko prasmukti pro dvigubą grandinę, supančią Paryžių!
Po baisiausio naujausių laikų karo nugalėjusi kariuomenė ir nugalėtoji kariuomenė susijungia, kad drauge skerstų proletariatą. Toks negirdėtas įvykis neįrodo, kaip mano Bismarkas, kad naujoji, kylanti visuomenė galutinai pralaimėjo, — ne, jis įrodo visišką senosios buržuazinės visuomenės supuvimą. Didžiausias didvyriškas pakilimas, kuris dar buvo galimas senajai visuomenei, tai nacionalinis karas, ir jis dabar pasirodo gryniausia vyriausybės apgavystė; vienintelis šios apgavystės tikslas pasirodo — atidėti vėlesniam laikui klasių kovą, ir kai klasių kova suliepsnoja pilietinio karo liepsna, apgavystė išsisklaido. Klasinio viešpatavimo jau nebegalima daugiau pridengti nacionaline uniforma; prieš proletariatą nacionalinės vyriausybės yra vieningos.
Po 1871 m. sekminių tarp Prancūzijos darbininkų ir jų gaminių pasisavintojų jau nebegali būti nei taikos, nei paliaubų. Geležinė samdomųjų kareivių ranka gal būt laikinai ir prislėgs šias abi klases, bet jų kova vėl įsiliepsnos ir neišvengiamai vis labiau plėsis, ir negali būti jokios abejonės, kas galų gale bus nugalėtas: ar negausūs pasisavintojai, ar didžiulė dirbančiųjų dauguma. Prancūzijos darbininkai tėra viso šiuolaikinio proletariato avangardas.
Europos vyriausybės Paryžiui pademonstravo tarptautinį klasinio viešpatavimo pobūdį, o pačios šaukia visam pasauliui, kad svarbiausia visų nelaimių priežastis yra Tarptautinė Darbininkų Asociacija, t. y. tarptautinė darbo organizacija prieš pasaulinį kapitalo sąmokslą. Tjeras šią organizaciją kaltina tuo, kad ji — darbo despotas, o skelbiasi esanti darbo išvaduotoja. Pikaras uždraudė prancūziškiesiems Internacionalo nariams palaikyti santykius su jo nariais užsienyje; grafas Žoberas, virtęs mumija Tjero bendrininkas iš 1835 m., pareiškė, kad svarbiausias kiekvienos vyriausybės uždavinys turi būti Internacionalo sunaikinimas. „Dvarininkų deputatai“ kelia prieš jį riksmą, o Europos spauda choru jiems pritaria. Vienas gerbiamas prancūzų rašytojas, nieko bendro neturįs su mūsų Asociacija, pasakė apie ja:
„Nacionalinės gvardijos Centro Komiteto nariai ir didžioji Komunos narių dalis — pačios veikliausios, protingiausios ir energingiausios Tarptautinės Darbininkų Asociacijos galvos. Tai neabejotinai garbingi, nuoširdūs, protingi, pasiaukoję, švarūs ir fanatiški geriausia šio žodžio prasme žmonės“.
Buržuazinis protas, prisigėręs policijos raugo, žinoma, Tarptautinę Darbininkų Asociaciją įsivaizduoja kaip kažkokią slaptą sąmokslininkų draugiją, kurios centro vadovybė kartkartėmis paskiria sukilimus įvairiose šalyse. O iš tikrųjų mūsų Asociacija tėra tarptautinė sąjunga, jungianti priešakinius įvairių civilizuotojo pasaulio šalių darbininkus. Kur bepasireikštų klasių kova, kokias formas ji beįgautų, kuriomis sąlygomis ji betaptų juntama, — visur, savaime suprantama, pirmojoje vietoje stovi mūsų Asociacijos nariai. Toji dirva, kurioje išauga ši Asociacija, yra pati šiuolaikinė visuomenė. Šios Asociacijos negalima sunaikinti, kad ir kiek kraujo būtų pralieta. Norėdamos ją sunaikinti, vyriausybės visų pirma turėtų sunaikinti despotinį kapitalo viešpatavimą ant darbo, t. y. sunaikinti savo pačių parazitinės egzistencijos pagrindą.
Darbininkų Paryžius su savo Komuna visuomet bus gerbiamas kaip šlovingas naujosios visuomenės pranašas. Jo kankiniai amžiams liks didžioje darbininkų klasės širdyje. Jo budelius istorija jau dabar prikalė prie to gėdos stulpo, nuo kurio jų nepajėgs išvaduoti visos jų kunigų maldos.
Londonas, 1871 m. gegužės 30 d.
[1] Tuojau pat po 1871 m. kovo 18 d. Lijone ir Marselyje įvyko revoliuciniai išstojimai, turėję tikslą paskelbti Komuną. Judėjimas buvo Tjero vyriausybes nuslopintas.
[2] — čia mūšiai ir žaizdos, ten pirtys ir pokyliai.
[3] Pretorionais senovės Romoje buvo vadinama asmeninė karo vado arba imperatoriaus gvardija, kurią jis išlaikė ir kuri naudojosi įvairiomis privilegijomis. Čia pretorionų vardu suprantama versaliečių kariuomenė.