Friedrich Engels
Markso „Kapitalas“
Per tą laiką, kai pasaulyje egzistuoja kapitalistai ir darbininkai, dar nėra pasirodžiusi nė viena knyga, kuri būtų darbininkams tokia svarbi, kaip ši. Čia yra pirmą kartą moksliškai išnagrinėtas kapitalo ir darbo santykis, — ta ašis, apie kurią sukasi visa mūsų šiandieninė visuomenės sistema, — ir išnagrinėtas taip nuodugniai ir aštriai, kaip tatai galėjo padaryti tik vokietis. Kad ir kaip būtų ir liktų vertingi Oueno, Sen Simono ir Furjės veikalai, tik vokiečiui pavyko įkopti į tas aukštumas, iš kurių aiškiai ir pilnai atsiskleidžia visa šiuolaikinių socialinių santykių sritis, kaip kad žemesniųjų kalnų vaizdai atsiskleidžia žiūrovui, stovinčiam aukščiausioje viršūnėje.
Senoji politinė ekonomija mus moko, kad darbas yra visų turtų šaltinis ir visų verčių matas; vadinasi, du daiktai, kuriems pagaminti reikėjo vienodo darbo laiko, turi taip pat vienodą vertę ir turi būti išmainomi vienas į antrą, nes, aplamai, tik lygios vertės gali būti tarpusavy išmainomos. Tačiau greta to šioji politinė ekonomija moko, kad yra tam tikra sukauptojo darbo rūšis, kurią ji vadina kapitalu; kad šitas kapitalas į jį įeinančių pagalbinių šaltinių dėka šimteriopai ir tūkstanteriopai padidina gyvojo darbo našumą ir už tai reikalauja tam tikro atlyginimo, kuris vadinamas pelnu. Kaip mes visi žinome, tikrovėje tai pasireiškia tuo, kad šie sukauptojo, negyvojo darbo pelnai darosi vis didesni, kapitalistų kapitalai — vis milžiniškesni, o tuo pačiu metu gyvas darbas gauna vis mažesnį darbo užmokestį, gyvenančių tik iš darbo užmokesčio darbininkų masė darosi vis gausesnė ir vargingesnė. Kaipgi išspręsti šį prieštaravimą? Kaip gali likti pelno kapitalistui, jeigu darbininkui atlyginama visa darbo vertė, kurią jis suteikia savo gaminiui? Juk jeigu mainomos tik lygios vertės, tai taip turėtų būti ir šiuo atveju. Antra vertus, kaip gali būti išmainomos lygios vertės, kaip gali darbininkas gauti visą savo gaminio vertę, jei, kaip daugelis ekonomistų pripažįsta, tasai gaminys yra dalijamas tarp jo ir kapitalisto? Senoji politinė ekonomija šio prieštaravimo akivaizdoje yra bejėgė, ji rašo arba sumišusi vapalioja tik nedrąsias, nieko nesakančias frazes. Net socialistiniai politinės ekonomijos kritikai lig šiol nesugebėjo nieko daugiau padaryti, kaip tik iškelti šį prieštaravimą; niekas jo neišsprendė, kol pagaliau Marksas ištyrė šio pelno atsiradimo procesą iki pat jo gimimo vietos ir tuo būdu viską išaiškino.
Tyrinėdamas kapitalą, Marksas pradeda nuo to paprasto ir visiems žinomo fakto, kad kapitalistai padidina savo kapitalo vertę su mainų pagalba; jie perka už savo pinigus prekes, o paskui parduoda jas už didesnę pinigų sumą, negu jos jiems kainavo. Pvz., kapitalistas perka už 1 000 talerių medvilnės, o paskui parduoda ją už 1 100 talerių ir tuo būdu „uždirba“ 100 talerių. Šitą 100 talerių perviršį, palyginus su pradiniu kapitalu, Marksas vadina antverte. Iš kur atsiranda ši antvertė? Ekonomistų nuomone, mainomos tik lygios vertės, ir abstrakčios teorijos srityje taip ir yra. Vadinasi, medvilnės pirkimas ir jos perpardavimas taip pat negali duoti antvertės, kaip ir sidabrinio talerio išmainymas į trisdešimt zilbergrošų ir šių smulkių pinigų išmainymas vėl į sidabrinį talerį: nuo tokių mainų niekas netampa nei turtingesnis nei neturtingesnis. Bet antvertė taip pat negali atsirasti ir iš to, kad pardavėjai parduoda prekes brangiau už jų vertę arba pirkėjai jas nuperka pigiau už jų vertę, nes kiekvienas paeiliui esti tai pirkėjas, tai pardavėjas, ir tuo būdu vienu atveju nustoja to, ką laimi, kitu atveju. Ji negali atsirasti taip pat ir iš to, kad pirkėjai ir pardavėjai vieni antrus apgauna, nes tatai nesukurtų jokios naujos vertės, ar antvertės, bet tik jau esantį kapitalą kitaip padalytų tarp kapitalistų. Nepaisant to, kad kapitalistas ir perka ir parduoda prekes jų verte, jis vis dėlto gauna „augiau vertės, negu įdeda. Kaip tai atsitinka?
Esant šiuolaikiniams visuomeniniams santykiams kapitalistas randa prekių rinkoje prekę, kuri turi tą savotišką ypatybę, kad jos vartojimas yra naujos vertės šaltinis, yra naujos vertės sukūrimas, ir ši prekė — darbo jėga.
Kokia yra darbo jėgos vertė? Kiekvienos prekės vertė matuojama jai pagaminti reikalingu darbu. Darbo jėga egzistuoja kaip gyvas darbininkas, kuriam reikia tam tikro pragyvenimo priemonių kiekio tiek pačiam sau, tiek ir savo šeimai išlaikyti, kuri užtikrina darbo jėgos išlikimą ir po jo mirties. Taigi, šioms pragyvenimo priemonėms pagaminti reikalingas darbo laikas ir sudaro darbo jėgos vertę. Kapitalistas kas savaitę ją apmoka ir tuo būdu nuperka teisę naudotis darbininko savaitės darbu. Iki čia ponai ekonomistai apie darbo jėgos vertę bus su mumis beveik vienos nuomonės.
Tegu mums neprikaišioja, kad prielaida, jog darbininkas per tris dienas atidirba už jo gautą darbo užmokestį, o likusias tris dienas dirba kapitalistui, yra savavališka. Ar jam atidirbti už darbo užmokestį reikia kaip tik trijų, ar dviejų, ar keturių dienų, čia, be abejonės, vis viena ir priklauso nuo aplinkybių; tačiau svarbiausia yra tai, kad kapitalistas greta darbo, kurį Из apmoka, dar išspaudžia ir darbą, kurio jis neapmoka, ir tai toli gražu nėra savavališka prielaida, nes tą pačią dieną, kai kapitalistas pradėtų pastoviai gauti iš darbininko tik tiek darbo, kiek jis jam apmoka darbo užmokesčiu, tą pačią dieną jis uždarytų savo dirbtuvę, nes. visas jo pelnas nueitų vėjais.
Čia yra visų minėtų prieštaravimų išsprendimas. Antvertės (kurios žymią dalį sudaro kapitalisto pelnas) kilmė dabar visai aiški ir natūrali. Darbo jėgos vertė apmokama, bet ši vertė yra žymiai mažesnė už tą, kurią kapitalistas sugeba išspausti iš darbo jėgos; ir tas skirtumas, neapmokėtas darbas, kaip tik ir sudaro kapitalisto arba, tiksliau sakant, kapitalistų klasės dalį. Nes net ir tas pelnas, kurį aukščiau minėtame pavyzdyje medvilnės pirklys gavo už medvilnę, jei tik nepakilo medvilnės kainos, turi būti susidaręs iš neapmokėto darbo. Pirklys pardavė savo prekę medvilnės fabrikantui, kuris gali gauti iš savo produkcijos, be tų 100 talerių, dar ir sau pelno ir kuris, vadinasi, dalijasi pasisavintą neapmokėtą darbą su pirkliu. Šis neapmokėtas darbas kaip tik ir išlaiko visus nedirbančiuosius visuomenės narius. Iš jo sumokami tie valstybiniai ir komunaliniai mokesčiai, kurie uždedami kapitalistų klasei, žemės savininkų žemės rentos ir t. t. Juo remiasi visa esamoji visuomeninė santvarka.
Antra vertus, būtų neišmaninga tarti, kad neapmokėtas darbas atsirado tik esant šiuolaikiniams santykiams, kai gamyba užsiima, iš vienos pusės, kapitalistai, o iš antros pusės, samdomieji darbininkai. Priešingai. Engiamoji klasė visais laikais turėjo dirbti neapmokamą darbą. Per visą tą ilgą laikotarpį, kai vyraujanti darbo organizacijos forma buvo vergija, vergai turėjo dirbti daug daugiau, negu jiems buvo už tai atlyginama pragyvenimo priemonių pavidalu. Baudžiavos viešpatavimo metu iki pat valstiečių lažo prievolės panaikinimo buvo tas pats; čia net visiškai vaizdžiai išryškėja skirtumas tarp to laiko, kurį valstietis dirba savo paties egzistencijai palaikyti, ir antdarbio dvarininkui, nes pastarasis atidirbamas atskirai nuo pirmojo. Dabar forma pasikeitė, bet esmė liko ta pati, ir kol „visuomenės dalis turi gamybos priemonių monopolį, darbininkas, vis tiek, ar jis yra laisvas ar nelaisvas, prie savo egzistencijai palaikyti būtino darbo laiko turi pridėti perviršinį darbo laiką pragyvenimo priemonėms gamybos priemonių savininkams pagaminti“ (Marksas, 202 psl.).