Friedrich Engels
Markso „Kapitalas“
Pirmesniajame straipsnyje mes matėme, kad kiekvienas kapitalisto pasamdytas darbininkas atlieka dvejopą darbą. Per vieną savo darbo laiko dalį jis padengia kapitalisto jam avansuotą darbo užmokestį, ir šią darbo dalį Marksas vadina būtinuoju darbu. Tačiau po to jis turi dar dirbti toliau, ir per tą laiką jis gamina kapitalistui antvertę, kurios žymią dalį sudaro pelnas. Šita darbo dalis vadinama antdarbiu.
Mes tariame, kad darbininkas tris dienas per savaitę dirba savo darbo užmokesčiui padengti ir tris dienas antvertei pagaminti kapitalistui. Kitaip sakant, tai reiškia, kad dirbdamas kasdien dvylika valandų, šešias valandas jis dirba už savo darbo užmokestį ir šešias valandas, gamindamas antvertę. Iš savaitės galima išspausti tik šešias, o įskaičius ir sekmadienį, septynias darbo dienas, bet iš kiekvienos atskiros dienos galima išspausti šešias, aštuonias, dešimt, dvylika, penkiolika ir net daugiau darbo valandų. Darbininkas parduoda kapitalistui už vienos dienos darbo užmokestį vieną darbo dieną. Bet kas yra darbo diena? Aštuonios valandos ar aštuoniolika?
Kapitalistas suinteresuotas darbo dieną padaryti kiek galint ilgesnę. Kuo ji ilgesnė, tuo daugiau pagaminama antvertės. Darbininkas teisingai jaučia, kad kiekviena darbo valanda, kurią jis dirba po to, kai yra padengęs darbo užmokestį, iš jo atimama neteisėtai; savo paties kailiu jam tenka patirti, ką reiškia dirbti pernelyg ilgą laiką. Kapitalistas kovoja dėl savo pelno, darbininkas — dėl savo sveikatos, dėl kelių valandų kasdieninio poilsio, dėl to, kad be darbo, miego ir valgymo, dar ir šiaip kuo nors galėtų pasireikšti kaip žmogus. Tarp kitko pastebėsime, kad visai nepriklauso nuo atskirų kapitalistų geros valios, ar jie nori įsileisti į šią kovą ar ne, nes konkurencija net filantropiškiausiąjį iš jų priverčia prisidėti prie savo kolegų ir nustatyti tokio pat ilgumo darbo laiką, kaip ir jie.
Kova dėl darbo dienos nustatymo tęsiasi nuo pirmo laisvų darbininkų išėjimo į istorijos areną ligi šios dienos. Įvairiose pramonės šakose viešpatauja tradicijos nustatytos įvairaus ilgumo darbo dienos, bet iš tikrųjų jų retai tesilaikoma. Tik tenai, kur įstatymas nustato darbo dieną ir prižiūri, kad jos būtų laikomasi, tik tenai iš tikrųjų galima pasakyti, kad yra normali darbo diena. Bet tai iki šiol praktikuojama beveik tik Anglijos fabrikų apygardose. Čia visoms moterims ir paaugliams nuo 13 ligi 18 metų amžiaus yra nustatyta dešimties valandų darbo diena (penkias dienas po 10½ valandų, šeštadienį — 7½ valandos), o kadangi vyrai be jų negali dirbti, tai ir juos paliečia dešimties valandų darbo diena. Šitą įstatymą Anglijos fabrikų darbininkai išsikovojo ilgamete ištverme ir atkakliausia, ryžtingiausia kova su fabrikantais, su spaudos laisvės, sąjungų ir susirinkimų teisės pagalba, o taip pat sumaniai pasinaudodami skilimais pačioje viešpataujančioje klasėje. Tas įstatymas tapo Anglijos darbininkų gynėju. Jis palaipsniui buvo išplėstas visoms svarbiausioms pramonės šakoms, o praėjusiais metais beveik visoms pramonės šakoms, bent visoms toms iš jų, kuriose dirba moterys ir vaikai. Kalbamajame veikale yra visiškai išsamios medžiagos iš to įstatyminio darbo dienos sutvarkymo Anglijoje istorijos. Būsimajam Šiaurės Vokietijos reichstagui taip pat teks svarstyti pramonės įstatymą, o tuo pačiu ir fabrikinio darbo reguliavimą. Mes tikimės, kad nė vienas iš tų atstovų, kurie bus vokiečių darbininkų išrinkti, nepradės svarstyti šio įstatymo, prieš tai nuodugniai nesusipažinęs su Markso knyga. Čia galima bus daug ką pasiekti. Skilimai viešpataujančiųjų klasių tarpe darbininkams yra palankesni, negu tai yra bet kada buvę Anglijoje, nes visuotinė balsavimo teisė verčia viešpataujančias klases meilintis darbininkams. Keturi ar penki proletariato atstovai tokiomis aplinkybėmis yra jėga, jei tik jie moka išnaudoti savo padėtį, visų pirma, jei jie supranta, apie ką čia kalbama, o buržua to nesupranta. O šiam tikslui Markso knyga jiems duoda visą medžiagą visiškai paruoštu pavidalu.
Palikę nuošalyje visą eilę puikių studijų, įdomių sdaugiausia teoriniu požiūriu, pereiname prie baigiamojo skyriaus, kur kalbama apie kapitalo akumuliavimą, arba kaupimą. Čia visų pirma įrodoma, kad kapitalistinis gamybos būdas, t. y. gamybos būdas, kuris numato, iš vienos pusės, kapitalistų, o iš antros pusės, samdomųjų darbininkų buvimą, ne tik vis iš naujo gamina kapitalistui kapitalą, bet tuo pat metu be paliovos gamina ir darbininkų skurdą; tuo būdu užtikrinama tokia tvarka, kad vienoje pusėje visuomet egzistuoja kapitalistai, kurie yra visų pragyvenimo priemonių, visų žaliavų ir visų darbo įrankių savininkai, o kitoje pusėje — didžiulė darbininkų masė, kuri yra priversta pardavinėti tiems kapitalistams savo darbo jėgą už tam tikrą pragyvenimo priemonių kiekį, kurio geriausiu atveju teužtenka jų darbingumui palaikytį ir naujai darbingų proletarų kartai išauginti. Tačiau kapitalas ne šiaip sau reprodukuojasi, jis vis daugėja ir didėja, ir kartu didėja ir jo valdžia nuosavybės netekusiai darbininkų klasei. Ir lygiai taip pat kaip jis pats reprodukuojasi vis didesniu mastu, taip šiuolaikinis kapitalistinis gamybos būdas vis didesniu mastu, vis didėjančiu skaičiumi reprodukuoja ir neturinčių nuosavybės darbininkų klasę. „...kapitalo kaupimas reprodukuoja praplėstu mastu kapitalistinį santykį:“ daugiau kapitalistų arba stambesnių kapitalistų viename ašigalyje, daugiau samdomųjų darbininkų antrajame... Taigi, kapitalo kaupimas yra proletariato dauginimas“ (600 psl.). Tačiau vystantis mašininei gamybai, tobulėjant žemdirbystės metodams ir t. t., reikalinga vis mažiau darbininkų tam pačiam gaminių kiekiui pagaminti, ir tasai tobulėjimas, reiškiąs darbininkų pertekliaus susidarymą, eina net greičiau, negu auga kapitalas. Kas gi bus su šiuo nuolat didėjančiu darbininkų skaičiumi? Jie sudaro pramoninę atsargos armiją, kuri, reikalams blogai ar vidutiniškai einant, yra apmokama žemiau savo darbo vertės ir gauna darbo nereguliariai arba patenka viešosios labdarybės globon, bet kuri ypatingai gyvos apyvartos metu kapitalistų klasei yra būtinai reikalinga; tatai labai akivaizdžiai pasireiškia Anglijoje. O visais atvejais ji tarnauja tam, kad palaužtų nuolat dirbančių darbininkų atsparumą ir laikytų žemą jų darbo užmokestį. „Kuo didesnis visuomenės turtas... tuo didesnis santykinis gyventojų perteklius, arba pramoninė atsargos armija... Bet kuo didesnė ši atsargos armija, palyginus su aktyviąja (nuolat dirbančiąja) darbininkų armija, tuo masiškesnis nuolatinis gyventojų perteklius, arba tie darbininkų sluoksniai, kurių skurdas yra atvirkščiai proporcingas jų darbo kančioms. Pagaliau, kuo didesni darbininkų klasės elgetiški sluoksniai ir pramoninė atsargos armija, tuo didesnis oficialusis pauperizmas. Tai yra absoliutus, visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis“ (631 psl.).
Tokie yra kai kurie griežtai moksliškai įrodyti šiuolaikinės kapitalistinės visuomeninės sistemos pagrindiniai dėsniai, ir oficialieji ekonomistai, žinoma, vengia net pamėginti juos nuneigti. Bet ar viskas tuo pasakyta? Jokiu būdu. Kaip aštriai Marksas iškelia blogasias kapitalistinės gamybos puses, lygiai taip aiškiai jis įrodo, kad ši visuomeninė forma buvo būtina visuomenės gamybinėms jėgoms išvystyti ligi tokio laipsnio, kuris visiems visuomenės nariams padarys vienodai galimą žmogaus vertą išsivystymą. Visos ankstesnės visuomenės formos tam buvo perdaug skurdžios. Tik kapitalistinė gamyba sukuria tam reikalingus turtus ir gamybines jėgas ir engiamųjų darbininkų masės asmenyje ji tuo pat metu sukuria tą visuomenės klasę, kuri vis labiau ir labiau būtinumo verčiama paimti tuos turtus ir gamybines jėgas į savo rankas ir panaudoti juos ne vienos monopolinės klasės naudai, kaip šiandien, o visos visuomenės naudai.