Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Piliečiai, dabar aš priėjau tą tašką, kai turiu pradėti tikrąjį kalbamojo klausimo nagrinėjimą. Aš negaliu prižadėti, kad atliksiu tai visiškai patenkinamai, nes tuomet būčiau priverstas išnagrinėti visą politinės ekonomijos sritį. Aš galiu, kaip sako prancūzai, tik „effleurer la question“, t. y. paliesti tik svarbiausius klausimus.
Pirmas klausimas, kurį mums tenka iškelti, tai: kas yra prekės vertė? Kaip ji nustatoma?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad prekės vertė yra visiškai reliatyvus dalykas ir kad jos negalima nustatyti, nenagrinėjant vienos prekės santykio su visomis kitomis prekėmis. Iš tikrųjų, kalbėdami apie prekės vertę, apie jos mainomąją vertę, turime galvoje kiekybinius santykius, kuriais ji yra išmainoma į visas kitas prekes. Bet dabar kyla klausimas: kaip reguliuojami tie santykiai, kuriais prekės yra išmainomos viena į kitą?
Iš patyrimo žinome, kad šie santykiai yra be galo įvairūs. Paėmę kurią nors prekę, pavyzdžiui, kviečius, pamatysime, kad kvarteris kviečių beveik nesuskaitomomis proporcijomis mainomas į įvairias kitas prekes. Bet kadangi jų vertė visuomet palieka ta pati, nors ji ir būtų išreikšta šilku, auksu ar kuria kita preke, ši vertė turi būti kažkas nepriklausoma ir skirtinga nuo tų įvairių proporcijų, kuriomis ji yra išmainoma į kitas prekes. Turi būti galimybė išreikšti ją tokia forma, kuri būtų skirtinga nuo šių įvairių lygybių tarp įvairių prekių.
Toliau, jei aš sakau, kad kvarteris kviečių gali būti tam tikru santykiu išmainytas į geležį arba kad kvarterio kviečių vertė yra išreiškiama tam tikru geležies kiekiu, tai tuo pačiu sakau, kad kviečių vertė ir ją atitinkanti geležies vertė yra lygios kažkokiam trečiam daiktui, kuris nėra nei kviečiai, nei geležis, nes aš tariu, kad tą pati dydį jie išreiškia dviem skirtingomis formomis. Todėl kiekviena šių prekių, tiek kviečiai, tiek ir geležis, viena nuo antros nepriklausomai, turi būti išreiškiama šiuo trečiuoju daiktu, kuris yra bendras jų matas.
Šiam teiginiui paaiškinti pasinaudosiu visai paprastu geometrijos pavyzdžiu. Kaip mes elgiamės, lygindami įvairių formų ir dydžių trikampių plotus arba lygindami trikampių plotus su stačiakampių plotais ar su bet kuria kita tiesiųjų linijų figūra? Bet kurio trikampio plotą mes išreiškiame tokia formule, kuri yra visiškai skirtinga nuo matomosios jo formos. Kadangi iš trikampio ypatybių žinome, kad jo plotas yra lygus pusei jo pagrindo ir aukštinės sandaugos, tai įvairiausius visų trikampių rūšių ir visų tiesiųjų linijų figūrų dydžius galime lyginti vieną su kitu, nes visos tos figūros gali būti paverstos tam tikru trikampių skaičiumi.
Toks pat metodas turi būti taikomas ir prekių verčių atžvilgiu. Mes turime sugebėti išreikšti jas visas viena bendra formule, skirdami jas tik pagal tą proporciją, kuria jos turi vieną ir tą patį matą.
Kadangi prekių mainomosios vertės yra tik visuomeninės šių daiktų funkcijos ir jokio ryšio neturi su natūraliomis jų ypatybėmis, tai mes turime pirmiausia paklausti: kas yra bendra visuomeninė visų prekių substancija? Tai yra darbas. Prekei pagaminti turi būti panaudotas arba įdėtas tam tikras darbo kiekis. Ir aš čia kalbu ne aplamai apie darbą, bet apie visuomeninį darbą. Žmogus, kuris pagamina daiktą tiesiog savo paties reikalams, sau pačiam vartoti, pagamina produktą, o ne prekę. Kaip pats save išlaikąs gamintojas, jis niekuo nėra susijęs su visuomene. Tuo tarpu prekei pagaminti žmogus turi ne tik pagaminti kurį nors daiktą, kuris patenkina vieną ar kitą visuomeninę reikmę, bet ir pats jo darbas turi būti neatskiriama viso visuomenės dirbamo darbo dalis. Jo darbas turi būti pajungtas darbo pasidalijimui visuomenės viduje. Jis yra niekas be kitų darbo rūšių ir savo ruožtu reikalingas joms papildyti.
Nagrinėdami prekes kaip vertes, mes nagrinėjame jas vien tik kaip įkūnytą, fiksuotą arba, jei norite, kristalizuotą visuomeninį darbą. Šituo požiūriu jos viena nuo kitos gali skirtis tik tuo, kad jos išreiškia mažesnį arba didesnį darbo kiekį. Pvz., šilkinei nosinei pagaminti gali būti panaudotas didesnis darbo kiekis, negu plytai pagaminti. Bet kuo matuojamas darbo kiekis? Laiku, kurį trunka darbas, — valandomis, dienomis ir t. t. Kad galėtume šį matą panaudoti darbui matuoti, reikalinga, žinoma, kad visos darbo rūšys būtų išreiškiamos vidutiniu, arba paprastu, darbu, kaip jų vienybe.
Tuo būdu prieiname tokią išvadą: prekė turi vertę, nes ji yra visuomeninio darbo kristalizacija. Jos vertės dydis, arba jos reliatyvi vertė priklauso nuo mažesnio ar didesnio joje esamos visuomeninės substancijos kiekio, t. y. ji priklauso nuo darbo reliatyvaus kiekio, kuris yra reikalingas prekei pagaminti. Todėl reliatyvios prekių vertės nustatomos atitinkamų darbo kiekių arba sumų, sunaudotų, įkūnytų, fiksuotų šiose prekėse. Atitinkami prekių kiekiai, kuriems pagaminti reikalingas tas pats darbo laikas, yra lygūs. Arba: vienos prekės vertė santykiauja su kitos prekės verte taip, kaip vienoje prekėje fiksuotas darbo kiekis santykiauja su kitoje prekėje fiksuotu darbo kiekiu.
Aš spėju, kad daugelis iš jūsų paklaus: ar iš tikrųjų yra toks didelis ir ar iš viso yra skirtumas tarp teiginio, kad prekių vertės nustatomos darbo užmokesčio, ir teiginio, kad jos nustatomos reliatyvių darbo kiekių, reikalingų joms pagaminti? Bet jūs turite žinoti, kad atlyginimas už darbą ir darbo kiekis yra visiškai skirtingi dalykai. Tarkime, pvz., kad įdėti lygūs darbo kiekiai kviečių kvarteryje ir uncijoje aukso. Aš pasinaudoju šiuo pavyzdžiu, nes jis buvo panaudotas Bendžamino Franklino pirmame jo kūrinyje, išleistame 1729 metais ir pavadintame: „Kuklus popierinių pinigų prigimties ir reikalingumo tyrinėjimas“, kur jis vienas iš pirmųjų pažino tikrąją vertės prigimtį. Taigi, mes tariame, kad kvarteris kviečių ir uncija aukso yra lygios vertės arba ekvivalentai, nes jie yra lygių vidutinio darbo kiekių kristalizacija, tiek ir tiek dienų ar savaičių fiksuoto juose darbo kristalizacija. Ar mes, taip nustatydami reliatyvias aukso ir grūdų vertes, kuriuo nors būdu liečiame žemės ūkio darbininkų ir kasyklų darbininkų darbo užmokestį? Nė kiek. Mes paliekame visiškai nenustatytą klausimą, kaip buvo apmokamas jų dienos ar savaitės darbas, arba net, ar čia iš viso buvo panaudojamas samdomasis darbas. Jei taip, tai tų dviejų darbininkų darbo užmokestis galėjo būti labai nelygus. Darbininkas, kurio darbas yra įkūnytas kvarteryje kviečių, galėjo už tai gauti tik du bušeliu, o kasyklų darbininkas galėjo gauti pusę uncijos aukso. Arba, net tarus, kad jų darbo užmokestis yra lygus, jis gali nukrypti įvairiausiomis proporcijomis nuo jų pagamintų prekių verčių. Jie gali sudaryti pusę, trečdalį, ketvirtadalį, penktadalį arba kurią kitą trupmeninę vieno kvarterio kviečių arba vienos uncijos aukso dalį. Jų darbo užmokestis, žinoma, negali viršyti jų pagamintų prekių vertės, negali būti didesnis už ją, bet jis gali būti bet kuriuo laipsniu mažesnis už ją. Jų darbo užmokestis bus apribotas gaminių verčių, bet jų gaminių vertės anaiptol nėra darbo užmokesčio apribotos. O svarbiausia — vertės, pvz., reliatyvios grūdų ir aukso vertės nustatomos visiškai neatsižvelgiant į panaudoto darbo vertę, t. y. į darbo užmokestį. Todėl prekių vertės nustatymas reliatyviais jose fiksuoto darbo kiekiais yra visiškai kas kita, negu tautologinis metodas prekių vertei nustatyti darbo verte ar darbo užmokesčiu. Tačiau šis dalykas mūsų tyrinėjimų eigoje dar bus plačiau nušviestas.
Apskaičiuodami prekės mainomąją vertę, prie paskutinėje gamybos stadijoje panaudoto darbo kiekio mes turime pridėti dar ir tą darbo kiekį, kuris anksčiau buvo įdėtas į prekės žaliavą, ir darbą, kuris buvo sunaudotas įrengimams, įrankiams, mašinoms ir pastatams, kuriais buvo pasinaudota atliekant darbą. Pavyzdžiui, tam tikro medvilnės verpalų kiekio vertė yra kristalizacija darbo kiekio, kuris buvo pridėtas prie medvilnės verpimo proceso metu, į pačią medvilnę anksčiau įdėto darbo kiekio, darbo kiekio, įdėto į anglis, tepalus ir kitas panaudotas pagalbines medžiagas, darbo kiekio, įdėto į garo mašiną, verpstes, fabriko patalpas ir t. t. Gamybos įrankiai tikrąja to žodžio prasme, kaip antai: instrumentai, mašinos, pastatai, nuolatos naudojami per ilgesnį ar trumpesnį laiką pasikartojančiuose gamybos procesuose. Jei jie būtų sunaudoti iš karto, kaip žaliava, tai visa jų vertė būtų tuojau pat perkelta į tas prekes, kurioms pagaminti jais buvo naudojamasi. Bet kadangi verpstė, pvz., sudyla tik pamažu, tai sudaromas vidutinis apskaičiavimas, kurio pagrindu imamas vidutinis verpstės naudojimo laikas ir vidutinis jos nusidėvėjimas ar sudilimas per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per vieną dieną. Tuo būdu mes apskaičiuojame, kuri verpstės vertės dalis kasdien pereina į pagaminamus verpalus ir, vadinasi, kuri dalis viso darbo kiekio, įdėto, pvz., į vieną svarą verpalų, tenka tam darbui, kuris anksčiau buvo įdėtas verpstei padirbti. Mūsų užsibrėžtasis tikslas nereikalauja iš mūsų smulkiau nagrinėti šio klausimo.
Galėtų atrodyti, kad jei prekės vertė yra nustatoma darbo kiekio, kuris yra įdėtas jai pagaminti, tai kuo tingiau ir blogiau žmogus dirba, tuo jo pagaminta prekė yra vertingesnė, nes jai pagaminti reikalingas darbo laikas yra atitinkamai ilgesnis. Tačiau tokia išvada būtų apgailėtina klaida. Priminsiu, kad aš panaudojau „visuomeninio darbo“ terminą, o šis terminas „visuomeninis“. daug ką reiškia. Sakydami, kad prekės vertė nustatoma joje įdėto arba kristalizuoto darbo kiekio, mes turime galvoje darbo kiekį, reikalingą jai pagaminti esant tam tikrai visuomenės būklei, esant tam tikroms vidutinėms visuomeninėms gamybos sąlygoms, esant tam tikram vidutiniam visuomeniniam panaudojamo darbo intensyvumo bei meistriškumo lygiui. Kai Anglijoje audžiamosios garo staklės pradėjo konkuruoti su rankinėmis staklėmis, reikėjo tik pusės ankstyvesnio darbo laiko tam tikram verpalų kiekiui paversti vienu jardu kartūno ar gelumbės. Vargšas rankinis audėjas dabar turėjo dirbti 17 ar 18 valandų per dieną, užuot, kaip anksčiau, dirbęs 9 ar 10 valandų. Tačiau jo 20 darbo valandų produktas tesudarė dabar tik 10 visuomeninio darbo valandų arba 10 valandų darbo, kuris visuomeniškai yra būtinas tam tikram verpalų kiekiui paversti audiniais. Todėl jo 20 darbo valandų produktas nebuvo vertingesnis už jo anksčiau per 10 valandų pagaminamą produktą.
Taigi, jei prekėse įkūnytas visuomeniškai būtinas darbo kiekis nustato prekių mainomąsias vertes, tai kiekvienai prekei pagaminti reikalingo darbo kiekio padidėjimas turi pakelti jos verte, o kiekvienas sumažėjimas turi ją sumažinti.
Jei tam tikroms prekėms pagaminti reikalingas darbo kiekis būtų pastovus, tai būtų pastovios ir jų reliatyvios vertės. Bet taip nebūna. Prekei pagaminti reikalingas darbo kiekis nuolat kinta kartu su naudojamo darbo gamybinių jėgų pakitimais. Kuo didesnės yra gamybinės darbo jėgos, tuo daugiau gaminių pagaminama per tam tikrą darbo laiką; ir kuo mažesnės yra gamybinės darbo jėgos, tuo mažiau pagaminama per tą patį laiką. Jei, pvz., dėl gyventojų padaugėjimo reikėtų dirbti ir mažiau derlingas dirvas, tai tą patį produktų kiekį būtų galima gauti tik įdedant daugiau darbo, ir dėl to kiltų žemės ūkio produktų vertė. Antra vertus, jei vienas verpėjas su modernių gamybos priemonių pagalba per vieną darbo dieną paverčia daug tūkstančių kartų daugiau medvilnės į verpalus, negu anksčiau per tą patį laiką galėdavo suverpti su rankinės verpstės pagalba, tai aišku, kad kiekvienam medvilnės svarui reikalinga daug tūkstančių kartų mažiau verpėjo darbo negu anksčiau, ir, vadinasi, prie kiekvieno medvilnės svaro beverpiant pridedama vertė bus daug tūkstančių kartų mažesnė negu anksčiau. Verpalų vertė atitinkamai kris.
Nekreipiant dėmesio į skirtingas įvairių tautų įgimtas ypatybes ir įgytus gamybinius įgūdžius, gamybinės darbo jėgos, svarbiausia, turėtų priklausyti:
Prekių vertės yra tiesiog proporcingos joms pagaminti įdėtam darbo laikui ir atvirkščiai proporcingos įdėtojo darbo gamybinėms jėgoms.
Iki šiol kalbėjome tik apie verte, o dabar pridursiu keletą žodžių apie kainą, t.y. apie ypatingą formą, kurią įgauna vertė.
Kaina pati savaime yra ne kas kita, kaip piniginė vertės išraiška. Pavyzdžiui, Anglijoje visų prekių vertės yra išreiškiamos aukso kainomis, o kontinente jos daugiausia išreiškiamos sidabro kainomis. Aukso arba sidabro vertę, kaip ir visų kitų prekių vertę, nustato reikalingo joms pagaminti darbo kiekis. Jūs mainote tam tikrą savo krašto gaminių sumą, kurioje yra kristalizuotas tam tikras jūsų nacionalinio darbo kiekis, į auksą ir sidabrą gaminančių šalių gaminius, kuriuose yra kristalizuotas tam tikras jų darbo kiekis. Kaip tik šituo keliu, t. y. faktiškai mainų keliu, žmonės išmoksta auksu ir sidabru išreikšti visų prekių vertes, t.y. joms pagaminti įdėtus darbo kiekius. Įsigilinkite geriau į tą piniginę vertės išraišką arba, kas yra tolygu, į vertės pavirtimą kaina, ir jūs pamatysite, kad čia turime reikalą su procesu, kuriame visų prekių vertės įgauna savarankišką ir vienalytę formą, arba kuriame jos išreiškiamos kaip lygaus visuomeninio darbo kiekiai. Kadangi kaina yra tik piniginė vertės išraiška, tai Adamas Smitas ją pavadino natūralia kaina, o prancūzų fiziokratai — būtina kaina (prix nécessaire).
Koks gi yra santykis tarp vertės ir rinkos kainų arba tarp natūralių kainų ir rinkos kainų? Jums visiems žinoma, kad rinkos kaina yra vienoda visoms tos pačios rūšies prekėms, nors ir kažin kaip skirtingos būtų paskirų gamintojų gamybos sąlygos. Rinkos kaina išreiškia tik vidutinį visuomeninio darbo kiekį, kuris vidutinėmis gamybos sąlygomis reikalingas rinkai aprūpinti tam tikrų gaminių tam tikru kiekiu. Ji apskaičiuojama visai tam tikros rūšies prekių masei.
Tai tiek prekės rinkos kaina atitinka jos vertę. Iš antros pusės, svyravimai rinkos kainų, kurios kartais viršija vertę, arba natūralią kainą, o kartais esti mažesnės už ją, priklauso nuo pasiūlos ir paklausos svyravimų. Rinkos kainos nuo verčių nukrypsta nuolat, bet, kaip sako Adamas Smitas:
„Natūrali kaina yra centrinė kaina, į kurią gravituoja visų prekių kainos. Įvairios atsitiktinės aplinkybės gali laikyti jas kartais žymiai aukščiau už ją, o kartais nuspausti jas net kiek žemiau už ją. Tačiau kokios bebūtų kliūtys, trukdančios kainoms sustoti šiame pastoviame centre, jos vis dėlto nuolat gravituoja į ji“[1].
Aš negaliu dabar smulkiau nagrinėti šio klausimo. Užtenka pasakyti, kad jeigu pasiūla ir paklausa yra pusiausvyroje, prekių rinkos kainos atitiks jų natūralias kainas, t. y. jų vertes, kurios yra nustatomos šioms prekėms pagaminti reikalingo darbo kiekio. Bet pasiūla ir paklausa turi nuolat stengtis išlaikyti pusiausvyrą, nors jos tai pasiekia tik išlygindamos vieną svyravimą kitu, kilimą — kritimu ir atvirkščiai. Jeigu, užuot stebėję tik kasdieninius svyravimus, jūs ištirsite ilgesnio laikotarpio rinkos kainų judėjimą, kaip, pvz., savo „Kainų istorijoje“ padarė p. Tukas, tai jūs pamatysite, kad rinkos kainų svyravimai, jų nukrypimai nuo verčių, jų kritimas ir pakilimas paralyžiuoja ir išlygina vienas antrą; taigi, jeigu išskirsime monopolių įtaką ir kai kurias kitas modifikacijas, ties kuriomis šiuo tarpu negaliu sustoti, visos prekių rūšys, imant vidurkį, yra parduodamos už atitinkamas savo vertes, arba natūraliomis kainomis. Vidutiniai laikotarpiai, per kuriuos išsilygina rinkos kainų svyravimai, yra įvairūs įvairioms prekių rūšims, nes vienos prekių rūšies pasiūlą esti lengviau pritaikyti paklausai, o kitos — sunkiau.
Taigi, jei, aplamai paėmus, per ilgesnį laikotarpį visų rūšių prekės yra parduodamos pagal atitinkamas savo vertes, tai beprasmiška būtų sakyti, kad pelnas — ne atskirais atvejais, bet pastovus ir įprastinis pelnas įvairiose pramonės šakose — atsiranda iš prekių kainų išpūtimo arba dėl to, kad jos parduodamos kainomis, žymiai viršijančiomis jų vertę. Tokios pažiūros absurdiškumas bus visai akivaizdus, jei tik pamėginsime ją apibendrinti. Tai, ką kas nors nuolat pelnytų kaip pardavėjas, jis nuolat turėtų prarasti kaip pirkėjas. Nieko nepadės pasakius, kad yra žmonių, kurie yra tik pirkėjai, nebūdami tuo pačiu metu pardavėjai, arba tik vartotojai, nebūdami tuo pačiu metu gamintojai. Ką šitie žmonės sumoka gamintojams, jie turėtų būti pirmiau gavę iš jų dykai. Jei koks nors žmogus pirmiau paima jūsų pinigus, o vėliau juos sugrąžina, pirkdamas jūsų prekes, tai jūs niekuomet nepraturtėsite, parduodami šiam asmeniui savo prekes per aukšta kaina. Toks prekiavimo būdas gali sumažinti nuostolį, bet niekad negali duoti pelno.
Todėl, norėdami išaiškinti bendrą pelno prigimtį, jūs turite remtis teigimu, jog prekės vidutiniškai yra parduodamos už savo tikrąsias vertes ir kad pelnas gaunamas parduodant prekes už jų vertes, t. y. proporcingai jose įkūnytam darbo kiekiui. Jeigu negalėsite išaiškinti pelno šito teigimo pagrindu, tai jūs iš viso negalėsite jo išaiškinti. Tai atrodo paradoksas ir lyg prieštarauja kasdieniniam patyrimui. Bet nemažesnis paradoksas yra ir tai, kad žemė sukasi aplink saulę ir kad vanduo sudarytas iš dviejų lengvai užsidegančių dujų. Mokslinės tiesos yra visuomet paradoksiškos, sprendžiant apie jas pagal kasdieninį patyrimą, kuris pagauna tik apgaulingą daiktų matomybę.
[1] Žr. A. Smitas, „Tautų turtų prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“, I t., VII sk., 55 psl., rus. leid, Maskva—Leningradas, 1935 m.