Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Ištyrę, kiek tat buvo įmanoma tokioje probėgomis padarytoje apžvalgoje, vertės, bet kurios prekės vertės, prigimtį, savo dėmesį turime nukreipti į specifinę darbo vertę. Ir čia aš turiu vėl jus nustebinti teigimu, kuris jums pasirodys paradoksas. Jūs visi esate įsitikinę, kad jūs kasdien parduodate kaip tik savo darbą, kad, vadinasi, darbas turi kainą ir kad, — kadangi prekės kaina tėra tik piniginė jos vertės išraiška, — tikriausiai turi būti ir toks dalykas, kaip darbo vertė. Tačiau tokio dalyko, kaip darbo vertė, paprasta šio žodžio prasme, iš tikrųjų nėra. Mes matėme, kad prekėje kristalizuoto būtino darbo kiekis sudaro jos vertę. Norėdami pritaikyti šią vertės sąvoką, kaip gi mes galėtume nustatyti, pvz., dešimties valandų darbo dienos vertę? Kiek darbo yra šitoje dienoje? Dešimt darbo valandų. Jei mes pasakytume, kad dešimties valandų darbo dienos vertė yra lygi dešimčiai darbo valandų arba šioje darbo dienoje esamam darbo kiekiui, tai būtų tautologija ir net dar daugiau — nesąmonė. Žinoma, kai surasime tikrą, bet paslėptą „darbo vertės“ sąvokos prasmę, mes galėsime išaiškinti šį irracionalų ir, iš pažiūros, negalimą vertės pritaikymą lygiai taip pat, kaip mes galime išaiškinti matomus dangaus kūnų judesius, kokie jie mums atrodo, tik pažinę tikruosius jų judesius.
Tai, ką parduoda darbininkas, nėra tiesiogiai jo darbas, bet jo darbo jėga, kurią jis perduoda kapitalistui laikinai naudotis. Tai yra tiek aišku, jog — nežinau, kaip anglų įstatymai, bet kai kurių kontinento šalių įstatymai tikriausiai nustato maksimalinį laiką, kuriam leidžiama parduoti savo darbo jėgą. Jei būtų leista darbo jėgą parduoti bet kuriam laikui, tai tuojau būtų atgaivinta vergija. Toks pardavimas, jei jis būtų sudarytas, pvz., visam darbininko gyvenimui, tuojau paverstų jį amžinu jo samdytojo vergu.
Jau Tomas Hobsas, vienas iš seniausių Anglijos ekonomistų ir originaliausių filosofų, savo veikale „Leviatanas“ instinktyviai užčiuopė šį faktą, kurio nepastebėjo nė vienas jo pasekėjas. Jis sako: „Žmogaus, kaip ir visų kitų dalykų, vertė, arba vertingumas, yra jo kaina, t. y. tai, kas duodama už naudojimąsi jo jėga“.
Remdamiesi šiuo pagrindu, galėsime apibrėžti darbo, kaip ir kiekvienos kitos prekės, vertę.
Bet pirma negu tai padarysime, mes turime paklausti, iš kur kilo tas keistas reiškinys, kad mes rinkoje randame, iš vienos pusės, grupę pirkėjų, kurie turi žemės, mašinų, žaliavos ir lėšų pragyventi, t. y. daiktus, kurie visi, išskyrus neįdirbtą žemę, yra darbo produktai, o iš kitos pusės, — grupę pardavėjų, kurie neturi nieko kito parduoti, kaip tik savo darbo jėgą, savo dirbančias rankas ir smegenis; kad viena grupė nuolat perka tam, kad gautų pelno ir praturtėtų, o kita grupė nuolat parduoda tam, kad uždirbtų pragyvenimui? Šito klausimo tyrimas būtų tyrimas to, ką ekonomistai vadina pirminiu, arba pradiniu kaupimu“, nors teisingiau tai reikėtų pavadinti pradine ekspropriacija. Mes pamatytume, kad šis vadinamasis pradinis kaupimas yra ne kas kita, kaip eilė istorinių procesų, pasibaigusių anksčiau buvusios vienybės tarp dirbančiojo žmogaus ir jo darbo priemonių suirimu. Tačiau toks tyrimas yra už mano pasiimtos temos ribų. Toksai dirbančiojo žmogaus atskyrimas nuo darbo priemonių, kartą jau įvykęs, tęsiasi ir reprodukuojasi vis platesniu mastu tol, kol nauja ir radikali gamybos būdo revoliucija vėl jį panaikins ir atstatys pirminę vienybę nauja istorine forma.
Taigi, kas yra darbo jėgos vertė?
Kaip ir bet kurios kitos prekės vertė, darbo jėgos vertė nustatoma jai pagaminti reikalingo darbo kiekio. Žmogaus darbo jėga yra tik gyvoje jo asmenybėje. Kad žmogus galėtų augti ir palaikyti savo gyvybę, jis turi suvartoti tam tikrą pragyvenimo priemonių kiekį. Bet žmogus, kaip ir mašina, susidėvi ir turi būti pakeistas kitu. Be to pragyvenimui būtinų priemonių kiekio, kuris yra reikalingas jo paties gyvenimui palaikyti, jam reikia dar tam tikro jų kiekio užauginti vaikams, kurie turės jį pakeisti darbo rinkoje ir įamžinti darbininkų padermę. Be to, turi būti išleista tam tikra verčių suma darbininko darbo jėgai išvystyti ir tam tikroms kvalifikacijoms įgyti. Mūsų tikslui užtenka paimti tik vidutinį darbą, kuriam auklėjimo ir apmokymo išlaidos sudaro visiškai menkus dydžius. Bet, pasinaudodamas šia proga, norėčiau pažymėti štai ką: kadangi išlaidos įvairios kokybės darbo jėgoms gaminti yra skirtingos, tai turi būti skirtingos ir panaudojamų atskirose gamybos šakose darbo jėgų vertės. Todėl darbo užmokesčio lygybės reikalavimas yra pagrįstas klaida, tėra beprasmis noras, kuriam niekuomet nelemta išsipildyti. Tas reikalavimas kyla iš to klaidingo ir paviršutiniško radikalizmo, kuris priima prielaidas ir mėgina išvengti išvadų. Samdomojo darbo sistemos pagrindu darbo jėgos vertė nustatoma taip pat, kaip ir kiekvienos kitos prekės vertė, o kadangi įvairios darbo jėgos rūšys turi įvairias vertes, t. y. joms pagaminti reikia įvairių darbo kiekių, tai ir darbo rinkoje jos privalo turėti įvairias kainas. Reikalauti lygaus arba bent teisingo atlyginimo samdomojo darbo sistemos pagrindu — tai tas pat, kaip reikalauti laisvės vergijos sistemos pagrindu. Tai, ką jūs laikote teisinga ir teisėta, neliečia mūsų nagrinėjamo klausimo. Klausimas toks: kas yra būtina ir neišvengiama, esant tam tikrai gamybos sistemai?
Iš to, kas pasakyta, matyti, kad darbo jėgos vertė nustatoma reikalingų darbo jėgai pagaminti, išugdyti, išlaikyti ir įamžinti pragyvenimo priemonių vertės.