Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Visus mūsų bičiulio argumentus, suglaustus ligi paprasčiausio teorinio formulavimo, galima suvesti į šią vienintelę dogmą: „Prekių kainos nustatomos arba reguliuojamos darbo užmokesčio“. Šitai pasenusiai ir subankrutavusiai klaidai sugriauti galėčiau nurodyti į praktinį patyrimą.
Aš galėčiau jums nurodyti į tai, kad Anglijos fabrikų darbininkai, kasyklų darbininkai, laivų statybos darbininkai ir kt., kurių darbas yra, palyginti, gerai apmokamas, nukonkuruoja visas kitas tautas savo dirbinių pigumu, tuo tarpu, pvz., Anglijos žemės ūkio darbininkas, kurio darbas yra, palyginti, menkai apmokamas, yra nukonkuruojamas beveik visų kitų tautų dėl jo dirbinių brangumo. Lygindamas vieną tos pačios šalies gaminį su kitu ir vienas įvairių šalių prekes su kitomis, galėčiau įrodyti, kad, išskyrus kelias daugiau tariamas negu tikras išimtis, aplamai paėmus, gerai apmokamas darbas gamina pigias prekes, o blogai apmokamas — brangias prekes. Tai, žinoma, dar neįrodo, kad aukšta darbo kaina pirmuoju atveju ir žema jo kaina antruoju atveju yra visada šių diametraliai priešingų rezultatų priežastys, bet tai vis dėlto įrodo, kad prekių kainos nėra nustatomos darbo kainų. Bet mums visiškai nėra reikalo naudotis šiuo empiriniu metodu.
Bet, gal būt, kas nors ims neigti, kad pilietis Uestonas iškėlė teiginį: „Prekių kainos nustatomos arba reguliuojamos darbo užmokesčio“. Iš tikrųjų, tokio formulavimo jis niekad nepateikė. Priešingai, jis yra pasakęs, kad pelnas ir renta taip pat yra sudedamosios prekių kainų dalys, nes iš prekių kainų tenka apmokėti ne tik darbininkų darbo užmokestį, bet ir kapitalistų pelną bei žemės savininkų rentą. Bet kaip gi, jo manymu, susidaro kainos? Pirmiausia, iš darbo užmokesčio. Po to pridedamas procentinis priedas prie kainos kapitalisto naudai ir kitas procentinis priedas žemės savininko naudai. Tarkime, kad užmokestis už darbą, kuris sunaudojamas kuriai nors prekei pagaminti, sudaro 10. Jei pelno norma sudaro 100 procentų, tai kapitalistas prie išmokėto darbo užmokesčio pridės 10, o jei ir žemės rentos norma sudaro 100 procentų darbo užmokesčio, tai pridės dar 10, ir bendra prekės kaina tuomet pasiektų 30. Bet toks kainos nustatymas reikštų tiesiog tai, jog ji nustatoma darbo užmokesčio. Jei darbo užmokestis minėtame pavyzdyje pakiltų iki 20, tai prekės kaina pakiltų iki 60 ir t. t. Dėl to visi pasenę rašytojai politinės ekonomijos klausimais, tvirtinę, kad kainas reguliuoja darbo užmokestis, mėgino tai įrodyti, laikydami pelną ir žemės rentą tik procentiniais priedais prie darbo užmokesčio. Niekas iš jų, žinoma, nepajėgė šių procentinių priedų ribų išreikšti kuriuo nors ekonominiu dėsniu. Priešingai, jie, kaip atrodo, buvo linkę manyti, kad pelnas yra nustatomas tradicijos, įpročio, kapitalisto valios arba kuriuo nors kitu tokiu pat savavališku ir neišaiškinamu būdu. Tvirtindami, kad pelnas nustatomas kapitalistų konkurencijos, jie visiškai nieko nepasako. Tiesa, ši konkurencija gali išlyginti skirtingas pelno normas įvairiose gamybos šakose, t. y. privesti jas iki tam tikro vidutinio lygio, bet ji niekad negali nustatyti paties šio lygio arba bendrosios pelno normos.
Ką mes suprantame, sakydami, kad prekių kainos yra nustatomos darbo užmokesčio? Kadangi darbo užmokestis yra tik darbo kainos pavadinimas, tai tuo pasakome, kad prekių kainos yra reguliuojamos darbo kainos. Kadangi „kaina“ yra mainomoji vertė, — o kalbėdamas apie vertę, aš visuomet turiu galvoje mainomąją vertę, — t. y. mainomoji vertė, išreikšta pinigais, tai to teiginio prasmė bus ši: „prekės vertė yra nustatoma darbo vertės“ arba „darbo vertė yra bendras verčių matas“.
Bet kaip tuomet nustatoma pati „darbo vertė“? Čia mes prieiname aklavietę. Žinoma, prieisime aklavietę tik tuo atveju, jei mėginsime galvoti logiškai. Tuo tarpu šios doktrinos gynėjams nelabai terūpi logika. Paimkite, pavyzdžiui, mūsų bičiulį Uestoną. Iš pradžių jis mums pasakė, kad prekių kainas reguliuoja darbo užmokestis ir kad dėl to kainos turi kilti, jei pakilo darbo užmokestis. Paskui jis ėmė mums įrodinėti, kad, atvirkščiai, iš darbo užmokesčio kilimo nebūsią jokios naudos, kadangi pakilsiančios ir prekių kainos ir kadangi darbo užmokestis iš tikrųjų esąs matuojamas kainomis tų prekių, kurioms jis yra išleidžiamas. Vadinasi, pradedame teigimu, kad darbo vertė nustato prekių vertę, o baigiame teigimu, kad prekių vertė nustato darbo vertę. Tuo būdu mes sukamės ydingame rate ir neprieiname jokios išvados.
Aplamai, savaime aišku, kad jei bet kurios prekės vertę, pvz., darbo, javų arba kurios kitos prekės vertę padarome bendru vertes matu ir reguliatorium, tai sunkumą tik atidedame, nes vieną vertę nusakome kita, kurią savo ruožtu reikia nusakyti.
Dogma, kad „darbo užmokestis nustato prekių kainas“, būdama išreikšta savo abstrakčiausia forma, reiškia, kad „vertė yra nustatoma vertės“, o šita tautologija reiškia, kad iš tikrųjų mes ničnieko apie vertę nežinome. Jei mes šią prielaidą pripažintume, tai kiekviena diskusija apie bendrus politinės ekonomijos dėsnius virstų vien plepalais. Todėl tai buvo didelis Rikardo nuopelnas, kad jis savo 1817 metais išleistame kūrinyje „Politinės ekonomijos pagrindai“ visiškai sugriovė seną, nuvalkiotą ir atgyvenusią klaidingą teoriją, kad „darbo užmokestis nustato kainas“, tą klaidingą teoriją, kurią Adamas Smitas ir jo prancūziškieji pirmtakai buvo atmetę tikrai moksliškoje savo tyrimų dalyje, nors jie vis dėlto jos laikėsi kai kuriuose paviršutiniškuose ir vulgarizuojančiuose savo veikalų skyriuose.