Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Antrąją debatų dieną mūsų bičiulis Uestonas seną savo tezę įvilko į naują formą. Jis pasakė: pakilus bendram piniginiam darbo užmokesčiui, reikės daugiau grynų pinigų tam pačiam darbo užmokesčiui išmokėti. Kadangi apyvartoje esančių pinigų kiekis yra pastovus, tai kaip gi jūs šituo apyvartoje esančių pinigų kiekiu galėsite apmokėti didesnę piniginio darbo užmokesčio sumą? Anksčiau sunkumą sudarė tas faktas, kad, nors piniginis darbininkų darbo užmokestis ir pakyla, tačiau darbininkui tenkąs prekių kiekis lieka pastovus; dabar sunkumas susidaro dėl piniginio darbo užmokesčio pakilimo, nors prekių kiekis palieka pastovus. Žinoma, jei jūs atmesite pradinę piliečio Uestono dogmą, atkris ir išvestiniai sunkumai.
Aš vis dėlto jums parodysiu, kad šis pinigų klausimas neturi visiškai nieko bendra su mūsų nagrinėjamu dalyku.
Jūsų šalyje mokėjimų mechanizmas daug tobulesnis, negu bet kurioje kitoje Europos šalyje. Dėl bankų sistemos išsiplėtimo ir koncentravimo tereikia daug mažesnio grynų pinigų kiekio, kad būtų galima paleisti apyvarton tokią pat verčių sumą arba sudaryti tokį pat ir net didesnį sandėrių skaičių. O, pvz., dėl darbo užmokesčio, tai Anglijos fabriko darbininkas savo darbo užmokestį kas savaitę atiduoda krautuvininkui, kuris kas savaitę siunčia jį bankininkui; šis kas savaitę grąžina jį fabrikantui, kuris jį vėl išmoka savo darbininkams ir t. t. Dėl šitokio mechanizmo metinis, sakysime, 52 svarų sterlingų darbininko darbo užmokestis gali būti apmokėtas vienu tik soverenu, kuris kas savaitę padaro tą patį ratą. Net ir Anglijoje šis mechanizmas yra mažiau tobulas, negu Škotijoje; tačiau jis ne visur vienodai tobulas ir todėl mes matome, pvz., kad kai kuriose žemės ūkio apygardose, palyginus jas su išimtinai fabrikinėmis apygardomis, reikia daug daugiau grynų pinigų daug mažesnei verčių sumai apyvarton paleisti.
Jei jūs persikelsite anapus sąsiaurio, tai pamatysite, kad piniginis darbo užmokestis ten daug žemesnis negu Anglijoje, o tuo tarpu Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje jis apsiverčia su daug didesnės grynų pinigų sumos pagalba. Tas pats soverenas ten ne taip greitai bankininko sugaunamas ir ne taip greitai grįžta pas pramoninį kapitalistą; todėl vieton vieno sovereno, kuris reikalingas Anglijoje aptarnauti 52 svarų metinei apyvartai, kontinente reikia, gal būt, 3 soverenų metinio 25 svarų sterlingų darbo užmokesčio apyvartai. Tuo būdu, jei jūs Europos kontinento šalis palyginsite su Anglija, jūs tuoj pastebėsite, kad žemas piniginis darbo užmokestis gali pareikalauti daug daugiau grynų pinigų apyvartoje, negu aukštas darbo užmokestis, ir kad faktiškai tai grynai techniškas klausimas, kuris visiškai nėra susijęs su mūsų nagrinėjamu dalyku.
Pagal geriausius man žinomus apskaičiavimus metinės Anglijos darbininkų klasės pajamos gali būti vertinamos apie 250 milijonų svarų sterlingų. Ši milžiniška suma apsiverčia su maždaug 3 milijonų svarų sterlingų pagalba. Tarkime, kad darbo užmokestis pakeliamas 50%. Tuomet vietoj 3 milijonų būtų reikalinga apyvartoje esančių pinigų 4½ milijono svarų sterlingų. Kadangi žymi kasdieninių darbininko išlaidų dalis padengiama sidabru ir variu, t. y. paprastomis monetomis, kurių reliatyvią vertę lyginant su auksu įstatymas nustato taip pat savavališkai, kaip ir nekeičiamų popierinių pinigų vertė, — piniginio darbo užmokesčio pakėlimas 50% kraštutinių atveju parcikalautų papildomos, sakysime, vieno milijono soverenų sumos apyvartos. Vienas milijonas, kuris dabar aukso lydiniais ar monetomis guli Anglijos banko arba privačių bankininkų rūsiuose, įsilies apyvarton. Bet galima sutaupyti net ir tas nežymias išlaidas, kurios yra susijusios su šito papildomo milijono iškaldinimu į monetas arba su monetų sudilimu, ir iš tikrųjų jų išvengiama tais atvejais, kada apyvartos lėšų trūkumas sukelia kuriuos nors sunkumus. Jūs visi žinote, kad Anglijoje apyvartoje esantieji pinigai dalijami į dvi dideles grupes. Vieną jų sudaro įvairiausių rūšių banknotai, kurie vartojami prekybininkų tarpe, o taip pat ir stambesniems mokėjimams tarp vartotojų ir prekybininkų atlikti; antra grupė, metalinės monetos, vartojamos mažmenų prekyboje. Nors ir būdamos skirtingos, abidvi šios apyvartoje esančių pinigų rūšys yra viena su kita susipynusios. Taip, pavyzdžiui, aukso monetos yra gana plačiai vartojamos ir palyginti stambiuose mokėjimuose visiems sumų likučiams, mažesniems už 5 svarus sterlingų, apmokėti. Jei rytoj būtų atspausdinti 4, 3 ar 2 svarų banknotai, tai aukso monetos, užpildančios šiuos apyvartos kanalus, tuojau būtų iš ten išstumtos ir nukryptų į tuos kanalus, kur jos būtų reikalingos dėl piniginio darbo užmokesčio pakilimo. Tuo būdu papildomas milijonas, kuris būtų reikalingas piniginiam darbo užmokesčiui pakilus 50%, galėtų būti parūpintas, nepridedant nė vieno sovereno. To paties rezultato būtų galima pasiekti ir be banknotų kiekio padidinimo, padidinus vekselių apyvartą, kaip tai ilgą laiką buvo praktikuojama Lankašire.
Jei visuotinis darbo užmokesčio lygio pakilimas, pvz., 100%, kaip pilietis Uestonas numatė žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio atžvilgiu, — sukelia didelį pirmojo būtinumo daiktų kainų pakilimą ir pareikalauja, Uestono požiūriu, papildomosios pinigų sumos, kurios negalima būtų parūpinti, tai visuotinis darbo užmokesčio kritimas turėtų sukelti tokio pat masto padarinius, tik priešinga kryptimi. Gerai! Jūs visi žinote, kad laikotarpis nuo 1858 iki 1860 metų buvo palankiausias medvilnės pramonei ir kad ypač 1860 metai šiuo atžvilgiu buvo geriausieji metai prekybos metraščiuose, tuo pačiu metu klestint ir visoms kitoms pramonės šakoms. Medvilnės pramonės ir visų kitų su ja susijusių pramonės šakų darbininkų darbo užmokestis 1860 metais buvo aukštesnis negu bet kada anksčiau. Tačiau atėjo Amerikos krizė, ir šių visų darbininkų darbo užmokestis staiga buvo sumažintas apytikriai ligi vieno ketvirtadalio jo ankstyvesnės sumos. Priešinga kryptimi tai reikštų pakilimą 300%. Jei darbo užmokestis pakyla nuo 5 iki 20, sakome, kad jis pakilo 200%. Jei jis nuo 20 sumažėjo iki 5, sakome, kad jis nukrito 75%. Bet pirmu atveju pakilimo ir antru atveju kritimo suma čia būtų ta pati, būtent, 15 šilingų. Taigi tuomet įvyko staigus, negirdėtas darbo užmokesčio lygio pakitimas, palietęs, be to, tokį darbininkų skaičių, kuris, — jei imsime ne tik tiesiogiai medvilnės pramonėje dirbančius darbininkus, bet ir netiesiogiai nuo jos priklausančius, — pusantro karto viršijo žemės ūkio darbininkų skaičių. O ar kviečių kaina nukrito? Ne, nuo vidutinės metinės 47 šilingų 8 pensų kainos už kvarterį 1858—1860 metų trimetyje ji pakilo ligi vidutinės metinės 55 šilingų 10 pensų kainos už kvarterį 1861—1863 metų trimetyje. O dėl pinigų apyvartos, tai 1861 metais buvo iškalta monetų 8 673 232 svarų sterlingų sumai, o 1860 metais — 3 378 102 svarų sterlingų sumai. Vadinasi, 1861 metais pinigų buvo nukalta 5 295 130 svarų sterlingų daugiau negu 1860 metais. Tiesa, 1861 m. banknotų apyvartoje buvo 1 319 000 svarų sterlingų mažiau negu 1860 metais. Atimkite šią sumą, ir 1861 metais, palyginus su palankiaisiais 1860 metais, vis dar lieka 3 976 130 svarų sterlingų, arba apytikriai 4 milijonų svarų sterlingų apyvartoje esančių pinigų perteklius; o Anglijos banko aukso atsarga tuo pačiu metu sumažėjo kad ir ne visai ta pačia, bet apytikriai artima jai proporcija.
Palyginkime 1862 metus su 1842 metais. Be milžiniško apyvartoje esančių prekių vertės ir kiekio padidėjimo, vien tik kapitalas, kuris buvo reguliariai mokamas už akcijas, obligacijas ir pan., už geležinkelių vertybės popierius, Anglijoje ir Uelse 1862 metais siekė 320 milijonų svarų sterlingų, t. y. tokios sumos, kuri 1842 m. būtų atrodžiusi pasakiška. O vis dėlto bendras pinigų kiekis, buvęs apyvartoje 1862 ir 1842 metais, apytikriai buvo tas pats. Ir apskritai jūs pastebėsite, kad milžiniškai didėjant ne tik prekių vertei, bet ir aplamai piniginiams sandėriams, apyvartoje esančių pinigų kiekis turi tendenciją progresyviai mažėti. Mūsų bičiulio Uestono požiūriu tai yra neatspėjama mįslė.
Jei jis būtų kiek labiau įsigilinęs į šį dalyką, jis būtų pastebejes, kad aplamai apyvartoje esančių prekių vertė bei kiekis ir sudarytų piniginių sandėrių suma kasdien keičiasi, net jeigu paliksime nuošaly darbo užmokestį ir tarsime, kad jis yra pastovus; kad kasdien keičiasi išleistų banknotų kiekis; kad kasdien kinta suma tų mokėjimų, kurie atliekami be pinigų pagalbos, t. y. vekseliais, čekiais, žiro kreditu, per atsiskaitomuosius rūmus; kad, kiek yra reikalingi tikrieji metaliniai pinigai, kasdien keičiasi santykis tarp apyvartoje esančių monetų, iš vienos pusės, ir atsargoje esančių bei bankų rūsiuose gulinčių monetų ir lydinių — iš antros; kad kasdien keičiasi aukso kiekis, suvartojamas nacionalinei apyvartai ir išsiunčiamas į užsienį tarptautinei apyvartai. Jis būtų supratęs, kad jo dogma apie pastovų apyvartoje esančių pinigų kiekį yra baisi klaida, kuri griežtai prieštarauja kasdieniniam mūsų patyrimui. Užuot panaudojęs savo klaidingą pinigų apyvartos dėsnių supratimą kaip argumentą prieš darbo užmokesčio pakėlimą, pilietis Uestonas turėtų ištirti dėsnius, kurie įgalina pinigų apyvartą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų.