Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Pranešimas, kurį mums paskaitė pilietis Uestonas, galėtų būti sutalpintas riešuto kevale.
Visas jo samprotavimas buvo toks: jei darbininkų klasė privers kapitalistų klasę mokėti jai piniginio darbo užmokesčio pavidalu 5 šilingus vietoj 4 šilingų, tai kapitalistas grąžins darbininkams prekių pavidalu vietoj 5 šilingų 4 šilingų vertę. Darbininkų klasė tada turėtų mokėti 5 šilingus už tai, ką ji ligi darbo užmokesčio pakėlimo pirkdavo už 4 šilingus. Bet kodėl tai turi įvykti? Kodėl kapitalistas už 5 šilingus duoda tik 4 šilingų vertę? Todėl, kad darbo užmokesčio suma yra pastovi. Bet kodėl ji yra apibrėžta 4 šilingų prekių verte? Kodėl ne 3 ir ne 2 arba kuria nors kita suma? Jei darbo užmokesčio sumos riba nustatyta kurio nors ekonominio dėsnio, nepriklausomo nei nuo kapitalisto, nei nuo darbininko valios, tai pilietis Uestonas visų pirma turėtų išdėstyti šį dėsnį ir jį įrodyti. Jis, be to, turėtų dar įrodyti, kad faktiškai išmokėta darbo užmokesčio suma kiekvienu momentu visada tiksliai atitinka būtiną darbo užmokesčio sumą ir niekados nuo jos nenukrypsta. Jei, iš antros pusės, tam tikra darbo užmokesčio sumos riba priklauso vien nuo kapitalisto noro arba nuo jo godumo ribų, tad tai — savavališka riba. Joje nėra nieko būtina. Ji gali būti pakeista pagal kapitalisto norą, o dėl to ji gali būti pakeista ir prieš jo norą.
Pilietis Uestonas pailiustravo savo teoriją tokiu pavyzdžiu: jeigu, esą, dubenyje yra tam tikras sriubos kiekis, skirtas tam tikram asmenų skaičiui, tai šaukštų padidėjimas nepadaugintų sriubos kiekio. Jis turi man atleisti, kad šis pavyzdys atrodo man truputį nuvalkiotas[1]. Jis man kiek priminė palyginimą, kurį panaudojo Menenijus Agripa. Kai Romos plebėjai sustreikavo prieš Romos patricijus, patricijus Agripa jiems pasakė, kad patricinis pilvas maitina plebėjinius valstybės kūno sąnarius. Agripai betgi nepasisekė įrodyti, kad vieno žmogaus sąnarius galima maitinti, pripildant kito žmogaus pilvą. Pilietis Uestonas savo ruožtu užmiršo, kad dubenyje, iš kurio valgo darbininkai, yra supiltas visas nacionalinio darbo produktas, ir tai, kas jiems kliudo iš jo daugiau pasisemti, nėra nei dubens mažumas, nei menkas esamo jame maisto kiekis, o tik jų šaukštų mažumas.
Kokios gudrybės dėka kapitalistas gali už 5 šilingus atiduoti 4 šilingų vertę? Pakeldamas savo parduodamųjų prekių kainą. Bet ar priklauso kainų pakėlimas arba, bendriau pasakius, prekių kainų kitimas ir pagaliau pačios prekių kainos vien nuo kapitalisto noro? Ar, priešingai, šiam norui įvykdyti būtinos tam tikros sąlygos? Jei tokios sąlygos nereikalingos, tai rinkos kainų kilimas ir kritimas, nuolatiniai jų kitimai virsta neišsprendžiama mįsle.
Kadangi mes tariame, jog nė kiek nepakito nei darbo gamybinės jėgos, nei panaudotas kapitalo ir darbo kiekis, nei pinigų vertė, kuria išreiškiama produktų vertė, o kad pakito tik darbo užmokesčio lygis, tad kuriuo gi būdu tas darbo užmokesčio pakilimas gali veikti prekių kainas? Jis gali daryti joms įtaką tik dėl to, kad veikia faktišką santykį tarp šių prekių paklausos ir pasiūlos.
Visiškai teisinga, kad darbininkų klasė, paimta kaip visuma, savo pajamas išleidžia ir turi išleisti pirmojo būtinumo daiktams. Todėl visuotinis darbo užmokesčio lygio pakilimas sukeltų pirmojo būtinumo daiktų paklausos pakilimą, vadinasi, ir jų rinkos kainų pakilimą. Kapitalistams, gaminantiems šiuos daiktus, už darbo užmokesčio pakėlimą būtų kompensuota kylančiomis jų prekių rinkos kainomis. Bet kokia gi būtų padėtis kitų kapitalistų, kurie negamina pirmojo būtinumo daiktų? Ir nemanykite, kad tokių yra maža. Jei jūs atkreipsite dėmesį į tai, kad dvi trečiąsias nacionalinės produkcijos suvartoja vienas gyventojų penktadalis, — vienas žemųjų rūmų narys neseniai net teigė, kad vienas septintadalis, — tai jūs suprasite, kokia milžiniška nacionalinės produkcijos dalis tenka prabangos prekėms arba turi būti išmainoma už jas ir koks milžiniškas pirmojo būtinumo daiktų kiekis yra iššvaistomas liokajams, arkliams, katėms ir t. t. Šis išlaidumas, kaip žinome iš patyrimo, kylant pirmojo būtinumo daiktų kainoms, visuomet žymiai sumažėja.
Taigi, kokia būtų padėtis tų kapitalistų, kurie negamina pirmojo būtinumo daiktų? Jie negalėtų sumažėjusios dėl bendro darbo užmokesčio pakilimo pelno normos kompensuoti, pakeldami savo prekių kainas, nes šių prekių paklausa nepadidėtų. Jų pajamos sumažėtų, ir iš šitų sumažėjusių pajamų už tą patį pabrangusių pirmojo būtinumo daiktų kiekį jie turėtų mokėti daugiau. Bet tai būtų dar ne viskas. Kadangi jų pajamos sumažėtų, jie galėtų mažiau išleisti prabangos dalykams, ir tuo būdu sumažėtų jų pačių prekių tarpusavio paklausa. Dėl šios paklausos sumažėjimo kristų jų prekių kainos. Taigi, šiose pramonės šakose pelno norma kristų ne tik dėl to, kad pakilo visuotinis darbo užmokesčio lygis, bet ir dėl visuotinio darbo užmokesčio pakilimo, pirmojo būtinumo daiktų kainų pakilimo ir prabangos dalykų kainų kritimo sąveikos.
Kokios gi būtų šio įvairiose pramonės šakose įdėtų kapitalų pelno normų skirtingumo pasekmės? Žinoma, tokios pat pasekmės, kaip ir visais atvejais, kai dėl kurios nors priežasties atsiranda įvairių gamybos sričių vidutinių pelno normų skirtingumai. Kapitalas ir darbas iš mažiau pelningų šakų būtų perkeliami į pelningesnes šakas, ir šitas kapitalo ir darbo perkėlimo procesas tęstųsi tol, kol pasiūla vienoje pramonės šakoje pakiltų sutinkamai su padidėjusia paklausa, o kitose pramonės šakose nukristų sutinkamai su sumažėjusia paklausa. Įvykus šiam pakitimui, bendra pelno norma įvairiose gamybos šakose vėl išsilygintų. Kadangi visi šie pasikeitimai pradžioje įvyko vien dėl įvairių prekių paklausos ir pasiūlos santykio pakitimo, tai, išnykus priežasčiai, nutrūktų ir jos veikimas, ir kainos sugrįžtų į savo ankstyvesnį lygį ir savo ankstyvesnę pusiausvyrą. Pelno normos kritimas dėl darbo užmokesčio pakilimo neapsiribotų atskiromis pramonės šakomis, o pasidarytų visuotinis. Sutinkamai su mūsų prielaida jokio pakitimo neįvyktų nei darbo gamybinėse jėgose, nei bendrame produkcijos kiekyje, tik šis kalbamasis produkcijos kiekis pakeistų savo formą. Didesnę produkcijos dalį sudarytų pirmojo būtinumo daiktai, mažesniąją dalį — prabangos dalykai, arba, kas būtų tas pat, mažesnė dalis būtų išmainoma į užsieninius prabangos dalykus ir suvartojama savo pirminiu pavidalu, arba, kas ir vėl būtų tas pat, — didesnė vietinės produkcijos dalis būtų išmainoma į užsieninius pirmojo būtinumo daiktus, o ne į prabangos dalykus. Dėl to visuotinis darbo užmokesčio pakilimas, laikinai sutrikdęs rinkos kainas, sukeltų tik visuotinį pelno normos kritimą, bet nesukeltų bent kiek ilgiau trunkančio prekių kainų pakitimo.
Jei man kas pasakytų, kad aukščiau pateiktoje argumentacijoje aš remiuosi prielaida, jog visas darbo užmokesčio prieauglis bus išleidžiamas pirmojo būtinumo daiktams, aš atsakyčiau, kad mano prielaida yra palankiausia piliečio Uestono pažiūroms. Jei darbo užmokesčio prieauglis būtų išleidžiamas dalykams, kurių darbininkai pirmiau nevartojo, tai realus jų perkamosios galios pakilimas nereikalautų jokio įrodymo. Bet kadangi jų perkamosios galios pakilimas yra tiktai darbo užmokesčio pakilimo padarinys, tai jis turi tiksliai atitikti kapitalistų perkamosios galios sumažėjimą. Todėl ne padidėtų bendras prekių paklausos dydis, bet pasikeistų sudėtinės šios paklausos dalys. Paklausos kilimą vienoje pusėje išlygintų paklausos kritimas antroje pusėje. Kadangi bendroji paklausos suma tuo būdu liktų nepakitusi, tai negalėtų nė kiek pakisti ir prekių rinkos kainos.
Tuo būdu mes atsiduriame prieš tokią dilemą: arba darbo užmokesčio prieauglis vienodai lygiai išleidžiamas visiems vartojamiems daiktams, — tuo atveju darbininkų klasės paklausos padidėjimą turi išlyginti kapitalistų klasės paklausos mažėjimas, — arba darbo užmokesčio prieauglis išleidžiamas tik kai kuriems daiktams, kurių rinkos kainos laikinai pakils, — tuo atveju atsiradęs dėl to pelno normos pakilimas kai kuriose pramonės šakose ir atitinkamas pelno normos kritimas kitose sukels kapitalo ir darbo pasiskirstymo kitimą, kuris tęsis tol, kol pasiūla atitiks vienoje pramonės šakoje pakilusią paklausą, o kitoje — sumažėjusią paklausą.
Pirmuoju atveju neįvyks jokio prekių kainų pakitimo. Antruoju atveju — po kai kurio rinkos kainų svyravimo prekių mainomosios vertės nukris į pirmykštį lygį. Abiem atvejais visuotinis darbo užmokesčio pakilimas pagaliau nieko kito nesukels, kaip tik visuotinį pelno normos kritimą.
Norėdamas sujaudinti jūsų vaizduotę, pilietis Uestonas pasiūlė jums pagalvoti apie tuos sunkumus, kuriuos sukeltų visuotinis Anglijos žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio pakilimas nuo 9 šilingų iki 18 šilingų. Pagalvokite tiktai, sušuko jis, apie milžinišką pirmojo būtinumo daiktų paklausos augimą ir dėl to įvyksiantį baisų jų kainų pakilimą! Bet jūs visi žinote, kad vidutinis Amerikos žemės ūkio darbininko darbo užmokestis daugiau negu dvigubai didesnis už Anglijos žemės ūkio darbininko darbo užmokestį, nors žemės ūkio produktų kainos Jungtinėse Valstybėse yra žemesnės negu Anglijoje, nors Jungtinėse Valstybėse viešpatauja tie patys bendrieji santykiai tarp darbo ir kapitalo, kaip ir Anglijoje, ir nors metinės produkcijos kiekis Jungtinėse Valstybėse yra daug mažesnis negu Anglijoje. Kam gi mūsų bičiulis kelia tokį aliarmą? Tik tam, kad nusikratytų tikruoju prieš mus stovinčiu klausimu. Staigus darbo užmokesčio pakilimas nuo 9 šilingų iki 18 šilingų reikštų staigų jo dydžio pakilimą 100%. Bet mes visiškai nesvarstome klausimo, ar bendras darbo užmokesčio lygis Anglijoje galėtų būti staiga pakeltas 100%. Mes iš viso jokio reikalo neturime su to pakilimo dydžiu, kuris visais praktikos atvejais turi priklausyti nuo esamų aplinkybių ir jas atitikti. Mums reikia tik ištirti, kokius padarinius turės visuotinis darbo užmokesčio lygio pakilimas net tuo atveju, kai jis tesudarys tik vieną procentą.
Atmesdamas mūsų bičiulio Uestono išgalvotą fantastišką darbo užmokesčio pakilimą 100%, aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tikrąjį darbo užmokesčio pakilimą, kuris vyko Didžiojoje Britanijoje nuo 1849 iki 1859 m.
Jūs visi pažįstate 10-ties valandų, arba, teisingiau pasakius, 10½ valandos darbo dienos įstatymą, kuris buvo įvestas 1848 m. Tai — viena iš didžiausių ekonominių permainų, kurių liudininkais mes buvome. Tai buvo staigus ir privalomas darbo užmokesčio pakėlimas ne kuriuose nors vietinį pobūdį turinčiuose versluose, bet vyraujančiose pramonės šakose, kuriomis remdamasi Anglija viešpatauja pasaulinėse rinkose. Tai buvo darbo užmokesčio pakėlimas, įvestas ypatingai nepalankiomis sąlygomis. Dr. Juras, profesorius Senioras ir visi kiti ekonomistai, oficialūs buržuazijos interesų reiškėjai, įrodinėjo, — ir, turiu pasakyti, labiau pagrįstais įrodymais negu mūsų bičiulis Uestonas, — kad šis įstatymas reiškiąs mirtį Anglijos pramonei. Jie įrodinėjo, kad čia kalbama ne vien apie paprastą darbo užmokesčio pakėlimą, bet apie tokį darbo užmokesčio pakėlimą, kuris sukeltas naudojamo darbo kiekio sumažinimo ir juo remiasi. Jie teigė, kad 12-ji valanda, kurią norima atimti iš kapitalisto, esanti kaip tik toji vienintelė valanda, iš kurios jis gaunąs savo pelną. Jie gąsdino kaupimo sumažėjimu, kainų pakilimu, rinkų praradimu, gamybos sumažėjimu, susijusiu su tuo nauju darbo užmokesčio sumažėjimu, galutiniu nuskurdimu. Jie net buvo pareiškę, kad Maksimiliano Robespjero maksimalinių kainų įstatymas[2], palyginus su šiuo įstatymu, yra niekis, ir tam tikra prasme jie buvo teisūs. Na, o kokie buvo tikrieji padariniai? Fabrikų darbininkų piniginio darbo užmokesčio pakilimas, nežiūrint į darbo dienos sutrumpinimą; žymus dirbančiųjų fabrikuose darbininkų skaičiaus padidėjimas; nuolatinis fabrikinių gaminių kainų kritimas; puikus fabrikų darbininkų darbo gamybinių jėgų išsivystymas; negirdėtas, vis progresuojąs rinkų fabrikinėms prekėms išsiplėtimas. Aš pats Mančesteryje Mokslams remti draugijos susirinkime 1860 metais girdėjau poną Njumaną pripažįstant, kad ir jis, ir daktaras Juras, ir Senioras, ir visi kiti oficialieji ekonomikos mokslo atstovai klydo, tuo tarpu liaudies instinktas pasirodė esąs teisingas. Aš kalbu ne apie profesorių Frensisą Njumaną, bet apie р. V. Njumaną[3], kuris ekonomikos moksle užima įžymią vietą kaip bendradarbis ir leidėjas p. Tomo Tuko „Kainų istorijos“, to puikaus veikalo, kuriame kainų istorija tiriama nuo 1793 iki 1856 m. Jei mūsų bičiulio Uestono įkyrios idėjos[4] apie pastovią darbo užmokesčio sumą, apie pastovų produkcijos kiekį, apie pastovų darbo gamybinės jėgos lygį, apie pastovią ir nekintamą kapitalistų valią bei visos kitos pastovybės bei baigtybės, kuriomis operuoja pilietis Uestonas, būtų teisingos, tai liūdni profesoriaus Senioro pranašavimai būtų buvę teisingi, o Robertas Ouenas, — dar 1816 metais reikalavęs visuotinio darbo dienos sutrumpinimo kaip pirmojo parengiamojo žingsnio darbininkų klasei išvaduoti ir, nepaisydamas bendrų prietarų, savo paties iniciatyva ir rizika tikrai tą sutrumpinimą įgyvendinęs savo tekstilės fabrike Nju-Lenarke, — būtų buvęs neteisus.
Tuo pačiu metu, kai buvo įvedamas dešimties darbo valandų įstatymas ir vyko jo sukeltas darbo užmokesčio kilimas, Didžiojoje Britanijoje dėl priežasčių, kurias čia aiškinti ne vieta, prasidėjo taip pat visuotinis žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio kilimas.
Nors tai ir nereikalinga tiesioginiam mano tikslui, vis dėlto, kad jūs mane teisingai suprastumėt, noriu padaryti kelias paaiškinamąsias pastabas.
Jei kas nors gaudavo 2 šilingus savaitinio darbo užmokesčio ir jei jo darbo užmokestis pakilo iki 4 šilingų, tai darbo užmokesčio lygis pakilo 100%. Jeigu į šį darbo užmokesčio pakilimą žiūrėtume jo lygio pakilimo požiūriu, tai jis mums atrodys grandiozinis, nors tikrasis darbo užmokesčio dydis, 4 šilingai per savaitę, vis dar tebėra menkas ir žemas pusbadžiu gyvenančio darbininko darbo užmokestis. Dėl to nesiduokite apakinami gražiai skambančiais darbo užmokesčio lygio pakilimo procentais. Jūs visados turite klausti, koks buvo pirminis jo dydis?
Toliau, nesunku suprasti, kad jei 10 darbininkų gauna po 2 šilingus per savaitę, 5 darbininkai — po 5 šilingus, o kiti penki darbininkai — po 11 šilingų, tai visi 20 žmonių drauge gauna per savaitę 100 šilingų, arba 5 svarus sterlingų. Jei po to bendra savaitinio jų darbo užmokesčio suma padidėtų, sakysim, 20%, tai nuo 5 svarų sterlingų ji pakiltų iki 6. Paėmę vidurkį, galėtume pasakyti, kad bendras darbo užmokesčio lygis pakilo 20%, nors iš tikrųjų dešimties darbininkų darbo užmokestis paliko tas pats, vienos 5 darbininkų grupės darbo užmokestis pakilo tik nuo 5 šilingų iki 6 šilingų kiekvienam iš jų, o kitos 5 darbininku grupės darbo užmokesčio suma pakilo nuo 55 šilingų iki 70 šilingų. Pusės darbininkų būklė iš viso nepagerėjo, ketvirtadalio — pagerėjo labai nežymiu laipsniu, ir tik likusio ketvirtadalio būklė iš tikrųjų pagerėjo. Tačiau, imant vidurkį, bendra šių 20 darbininkų darbo užmokesčio suma pakilo 20%, o kiek tai liečia visą kapitalą, kuriam jie dirba, ir kainas tų prekių, kurias jie gamina, tai čia viskas bus visiškai taip, kaip ir tuo atveju, jei vidutinis darbo užmokesčio pakilimas būtų vienodai palietęs visus darbininkus. Minėtu atsitikimu su žemės ūkio darbininkais, kurių darbo užmokesčio lygis įvairiose Anglijos ir Škotijos grafystėse yra labai įvairus, jo pakilimas reiškėsi labai nevienodai.
Pagaliau tuo metu, kai vyko šis darbo užmokesčio pakilimas, eilė veiksnių, kaip nauji mokesčiai dėl karo su Rusija, masinis žemės ūkio darbininkų namų griovimas ir t. t., veikė priešinga kryptimi.
Рo tokios ilgos įžangos einu toliau konstatuodamas, kad laikotarpiu nuo 1849 iki 1859 m. Didžiojoje Britanijoje žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio lygio vidurkis pakilo apytikriai 40%. Tam įrodyti galėčiau jums pateikti plačią ir smulkią medžiagą, bet manau, kad mano užsibrėžtam tikslui pakanka nurodyti jums sąžiningą ir kritišką pranešimą, kurį velionis p. Džonas Č. Mortonas 1869 metais skaitė Londono Meno draugijoje apie „Žemės ūkyje naudojamas jėgas“. Ponas Mortonas pateikia statistinių duomenų, kuriuos jis surinko iš gyvenančių 12 Škotijos ir 35 Anglijos grafystėse beveik šimto fermerių sąskaitų ir kitų autentiškų dokumentų.
Sutinkamai su mūsų bičiulio Uestono pažiūromis, ypač turint galvoje vienu metu vykusį fabrikų darbininkų darbo užmokesčio pakilimą, 1849—1859 m. būtų turėjusios milžiniškai pakilti žemės ūkio produktų kainos. Bet kaip buvo iš tikrųjų? Nors vyko karas su Rusija ir po to sekė 1854—1856 metų nederlius, kviečių, pagrindinio Anglijos žemės ūkio produkto, vidutinė kaina nuo 3 svarų sterlingų už kvarterį 1838—1848 metais nukrito apytikriai ligi 2 svarų 10 šilingų už kvarterį 1849—1859 m. Tai reiškia, kad kviečių kaina nukrito daugiau kaip 16% tuo pačiu metu, kai žemės ūkio darbininkų vidutinis darbo užmokestis pakilo 40%. Tuo pačiu laikotarpiu, lyginant jo pabaigą su jo pradžia, vadinasi, 1859 metus su 1849 metais, oficialiai užregistruotas pauperizmas sumažėjo nuo 934 419 žmonių iki 860 470, vadinasi, 73 949 žmonėmis. Sutinku, kad tai labai menkas sumažėjimas, kuris vėlesniais metais vėl išnyko, bet vis dėlto tai — sumažėjimas.
Kai kas galėtų pasakyti, kad, panaikinus grūdų įstatymus, grūdų importas iš užsienio nuo 1849 iki 1859 m., palyginus jį su 1838—1848 m. laikotarpiu, padidėjo daugiau negu dvigubai. Bet kas iš to? Piliečio Uestono požiūriu reikėjo tikėtis, kad ši staigi, milžiniška ir nuolat didėjanti paklausa užsienio rinkose būtų turėjusi pakelti žemės ūkio produktų kainas ligi pasibaisėtino aukščio, kadangi padidėjusios paklausos poveikis pasilieka tas pats, nepriklausomai nuo to, ar ši paklausa kyla iš išorės, ar iš vidaus. Bet kaip buvo iš tikrųjų? Išskyrus keletą nederlingų metų, per visą tą laiką Prancūzijoje buvo nuolat nusiskundžiama pražūtingu grūdų kainų kritimu; amerikiečiai ne kartą buvo priversti deginti savo produkcijos perteklių, o Rusija, jei patikėsime р. Urkartu, kurstė pilietinį karą Jungtinėse Valstybėse, nes jankių konkurencija paralyžiavo jos žemės ūkio produktų išvežimą į Europos rinkas.
Piliečio Uestono argumentaciją išreiškus jos abstrakčia forma, išeitų štai kas: kiekvienas paklausos padidėjimas visuomet vyksta esamo produkcijos kiekio pagrindu. Todėl tas padidėjimas niekados negali padidinti reikalaujamų prekių pasiūlos, o gali tik pakelti piniginę jų kainą. Tačiau net paprastas stebėjimas rodo, kad paklausos padidėjimas kai kuriais atvejais prekių rinkos kainų visiškai nepakeičia, o kitais atvejais sukelia tik laikiną rinkos kainų pakilimą, po kurio seka pasiūlos padidėjimas. Таi sukelia naują kainų kritimą ligi pirmykščio jų lygio, o kai kuriais atvejais ir žemiau už pirmykštį jų lygį. Ar paklausos padidėjimas atsiranda dėl darbo užmokesčio pakilimo ar dėl kurios kitos priežasties, tai nė kiek nepakeičia problemos sąlygų. Piliečio Uestono požiūriu šitą bendrąjį reiškinį būtų lygiai taip pat sunku išaiškinti, kaip ir tą reiškinį, kuris vyksta, susidėjus nepaprastoms aplinkybėms, pakilus darbo užmokesčiui. Todėl jo argumentacija tuo klausimu, kurį mes svarstome, visiškai nieko neįrodo. Ji parodo tik piliečio Uestono nesugebėjimą išsiaiškinti tuos dėsnius, kuriais padidėjusi paklausa sukelia didėjančią pasiūlą, o visai ne galutinį rinkos kainų pakilimą.
[1] Originale neišverčiamas žodžių žaismas: spoon — šaukštas ir mulkis, neišmanėlis, spoony — kvailas, nuvalkiotas.
[2] Maksimalinių kainų įstatymas buvo išleistas jakobinų Konvento 1793 m. Prancūzijos buržuazinės revoliucijos metu. Jis buvo nustatęs tvirtas aukščiausias kainas prekėms ir darbo užmokesčio maksimumą.
[3] Čia Markso apsirikta. Markso minimo ekonomisto pavardė yra ne Njumanas, bet Njumarčas.
[4] Tekste neišverčiamas žodžių žaismas: įkyrios idėjos — fixed ideas, pastovus — fixed.