Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Piliečio Uestono argumentacija faktiškai remiasi dviem prielaidomis:
Tačiau jo pirmasis teigimas yra aiškiai klaidingas. Jūs galite įsitikinti, kad produkcijos vertė ir kiekis kyla metai į metus, kad nacionalinio darbo gamybinės jėgos auga ir kad šiai augančios gamybos apyvartai reikalingas pinigų kiekis nuolat kinta. Kas teisinga vieneriems ištisiems metams ir įvairiems vieniems su kitais lyginamiems metams, teisinga ir kiekvienai vidutinei metų dienai. Nacionalinės produkcijos kiekis, arba dydis, nuolat kinta. Tai yra ne pastovus, bet kintamas dydis, ir net ir nepaisant gyventojų skaičiaus kitimo, jis toks turi būti, kapitalo kaupimui ir darbo gamybinėms jėgoms nuolat kintant. Visai teisinga, kad jei vieną gražią dieną pakiltų bendras darbo užmokesčio lygis, tai savaime tas pakilimas tiesiogiai produkcijos kiekio nepakeistų, nors ir kažin kokie būtų to pakilimo tolesni padariniai. Jis remtųsi pirmiausia esama dalykų padėtimi. Bet jei nacionaline produkcija ligi darbo užmokesčio pakilimo buvo kintamas, o ne pastovus dydis, tai ji ir po darbo užmokesčio pakilimo pasiliks kintama, o ne pastovi.
Tarkime tačiau, kad nacionalinės produkcijos kiekis yra pastovus, o ne kintamas dydis. Net ir šiuo atveju tai, ką mūsų bičiulis Uestonas laiko logiška išvada, pasiliktų tik nepagrįstas teigimas. Jei aš turiu tam tikrą skaičių, sakysime 8, tai absoliutinės to skaičiaus ribos nekliudo jo dalims keisti reliatyvių savo ribų. Jei pelnas būtų lygus 6, o darbo užmokestis būtų lygus 2, tai darbo užmokestis galėtų pakilti iki 6, o pelnas nukristi iki 2, ir vis dėlto bendra suma liktų 8. Tuo būdu tas faktas, kad produkcijos kiekis nekinta, jokiu būdu negali įrodyti darbo užmokesčio sumos nekintamumo. Tai kaip gi mūsų bičiulis Uestonas įrodo šį nekintamumą? Jis tai tiesiog teigia.
Bet jei mes net ir laikytume jo teigimą teisingu, jis turėtų galioti abiem kryptim, tuo tarpu pil. Uestonas taiko jį tik viena kryptimi. Jei darbo užmokesčio suma yra pastovus dydis, tai jis negali būti nei pakeltas, nei sumažintas. Vadinasi, jei darbininkai, kovodami dėl darbo užmokesčio laikino pakėlimo, elgiasi neprotingai, tai nemažiau neprotingai elgiasi ir kapitalistai, siekdami darbo užmokesčio laikino sumažinimo. Mūsų bičiulis Uestonas neneigia, kad tam tikromis aplinkybėmis darbininkai gali priversti kapitalistus pakelti darbo užmokestį, bet, kadangi darbo užmokesčio suma esanti nekintama kaip gamtos dėsnis, tai po to turinti įvykti reakcija. Antra vertus, jis taip pat žino, kad kapitalistai gali jėga sumažinti darbo užmokestį ir iš tikrųjų jie nuolat ir siekia tai padaryti. Pagal darbo užmokesčio nekintamumo dėsnį ir šiuo atveju reakcija turėtų pasireikšti ne mažiau kaip anuo. Todėl darbininkai teisingai daro, priešindamiesi mėginimams sumažinti darbo užmokestį arba jau įvykdytam darbo užmokesčio sumažinimui. Vadinasi, jie teisingai daro ir tada, kai kovoja dėl darbo užmokesčio pakėlimo, nes kiekviena reakcija prieš darbo užmokesčio sumažinimą yra akcija dėl darbo užmokesčio pakėlimo. Taigi, darbininkai, pagal paties piliečio Uestono darbo užmokesčio nekintamumo dėsnį, tam tikromis aplinkybėmis turėtų vienytis ir kovoti dėl darbo užmokesčio pakėlimo.
Jei pilietis Uestonas neigia šią išvadą, jis turi atsisakyti ir nuo prielaidos, iš kurios ji išplaukia. Jis turėtų sakyti ne tai, kad darbo užmokesčio suma esanti pastovus dydis, bet kad, nors ji negali ir neturi kilti, ji gali ir turi kristi kiekvieną kartą, kai tik kapitalas panorės ją sumažinti. Jei kapitalistas panorės jus maitinti bulvėmis vietoj mėsos ir avižomis vietoj kviečių, jūs turite priimti jo valią kaip politinės ekonomijos dėsnį ir jai pasiduoti. Jei vienoje šalyje, pvz., Jungtinėse Valstybėse, darbo užmokesčio lygis aukštesnis, negu kitoje šalyje, pvz., Anglijoje, tai šį darbo užmokesčio lygių įvairumą jūs turite aiškinti skirtingais Amerikos ir Anglijos kapitalistų norais, — metodas, kuris, žinoma, labai suprastintų ne tik ekonominių, bet ir visų kitų reiškinių studijavimą.
Bet net ir tuomet mes galėtume paklausti: kodėl Amerikos kapitalisto noras skiriasi nuo Anglijos kapitalisto noro? O norėdami atsakyti į šį klausimą, jūs turėtumėte išeiti už norų srities ribų. Kunigas gali man pasakyti, jog dievas Prancūzijoje, esą, nori vieno dalyko, o Anglijoje kito. Jei aš pareikalaučiau, kad jis paaiškintų man šį norų dvejopumą, tad jam galėtų užtekti begėdiškumo atsakyti man, kad dievas galįs turėti vieną norą Prancūzijoje, o kitą Anglijoje. Bet mūsų bičiulis Uestonas, suprantama, nesinaudos tokia argumentacija, visiškai neigiančia bet kokį protingą galvojimą.
Žinoma, kapitalistas nori imti kiek galima daugiau. Tačiau mūsų uždavinys yra ne samprotauti apie jo norus, bet ištirti jo jėgą, tos jėgos ribas ir tų ribų pobūdį.