Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Koalicija su Kalnu ir grynaisiais respublikonais, kurios teko griebtis tvarkos partijai, bergždžiai stengiantis išlaikyti savo rankose karinę valdžią ir vėl atgauti vadovavimą vykdomajai valdžiai, — ši koalicija neginčijamai įrodė, kad tvarkos partija buvo nustojusi savarankiškos parlamentinės daugumos. Paprasta kalendoriaus jėga, laikrodžio rodyklė gegužės 28 dieną davė ženklą jai galutinai suirti. Gegužės 28 dieną prasidėjo paskutiniai Nacionalinio susirinkimo gyvenimo metai. Dabar jam teko spręsti klausimą, ar palikti konstituciją nepakeistą ar pakeisti ją. Bet pakeisti konstituciją reiškė ne tik pasirinkti buržuazijos ar smulkiaburžuazinės demokratijos viešpatavimą, demokratiją ar proletarinę anarchiją, parlamentinę respubliką ar Bonapartą, tai kartu reiškė pasirinkti Orleaną ar Burboną! Taip įkrito į parlamentą nesantaikos obuolys, kuris turėjo uždegti atvirą konfliktą tarp tų interesų, kurie skirstė tvarkos partiją priešiškomis frakcijomis. Tvarkos partija buvo įvairiarūšių visuomenės elementų junginys. Konstitucijos keitimo klausimas sudarė tokią politinę temperatūrą, kurioje šis junginys vėl suskilo į savo pirmines sudėtines dalis.
Bonapartistų suinteresuotumas pakeisti konstituciją išaiškinamas paprastai. Pirmiausia jie norėjo panaikinti 45 straipsnį, draudusį perrinkti Bonapartą ir pratęsti jo valdžią. Ne mažiau paprasta atrodė ir respublikonų pozicija. Jie besąlygiškai atmetė bet kokį konstitucijos keitimą, matydami jame visuotinį sąmokslą prieš respubliką. Kadangi jie turėjo daugiau kaip ketvirti balsų Nacionaliniame susirinkime, o pagal konstituciją teisėtam nutarimui iš naujo svarstyti konstituciją ir sušaukti atitinkamam Susirinkimui buvo reikalingi trys ketvirčiai visų balsų, tai jiems reikėjo tik suskaityti savo balsus, kad būtų tikri laimėsią. Ir jie buvo tikri laimėsią.
Priešingai šioms aiškioms pozicijoms, tvarkos partijos pozicija buvo kupina neišsprendžiamų prieštaravimų. Jei ji atmestų konstitucijos keitimą, tai sudarytų pavojų esamajai tvarkai, bepalikdama Bonapartui tik vieną išeitį — smurto išeitį ir lemiamu momentu, 1852 m. gegužės antrąjį sekmadienį, atiduodama Prancūziją revoliucinei anarchijai, su prezidentu, nustojusiu savo valdžios, su parlamentu, jau seniai jos nebeturinčiu, ir su liaudimi, galvojančia ją vėl atgauti. Jei ji balsuotų už konstitucijos pakeitimą pagal konstituciją, tai ji žinojo, kad veltui balsuotų ir jos balsavimas sudužtų, sutinkamai su konstitucija, į respublikonų veto. Jei ji, peržengdama konstituciją, paskelbtų paprastą balsų dauguma esant pakankamą, tai galėtų tikėtis įveikti revoliucija, tik visiškai pasiduodama vykdomajai valdžiai; tuo pačiu ji atiduotų Bonaparto valdžion konstituciją, jos pakeitimą ir pačią save. Dalinis konstitucijos pakeitimas, kuris pratęstų prezidento valdžią, nutiestų kelią bonapartistinei uzurpacijai. Bendras pakeitimas, kuris sutrumpintų respublikos gyvavimą, neišvengiamai sukeltų dinastinių pretenzijų susidūrimą, nes ir burboninės ir orleaninės restauracijų sąlygos buvo ne tik skirtingos, bet ir viena antrą atmetančios.
Parlamentinė respublika buvo kažin kas daugiau, negu neutrali dirva, kurioje galėjo lygiomis teisėmis viena greta antros šeimininkauti abi Prancūzijos buržuazijos frakcijos, legitimistai ir orleanistai, stambioji žemės nuosavybė ir pramonė. Ji buvo būtina jų bendro viešpatavimo sąlyga, vienintelė valstybės forma, kurioje jų bendrieji klasiniai interesai kartu nustelbė atskirų buržuazijos frakcijų pretenzijas, kaip ir visas kitas visuomenės klases. Kaip rojalistai, jie vėl įklimpo į savo senąjį antagonizmą, į kovą dėl pirmenybės tarp žemės nuosavybės ir pinigų, o aukščiausia šio antagonizmo išraiška, jo įkūnijimas, buvo jų karaliai, jų dinastijos. Štai kodėl tvarkos partija priešinosi Burbonų grąžinimui.
Orleanistas ir tautos atstovas Kretonas 1849, 1850 ir 1851 metais periodiškai siūlydavo panaikinti dekretą apie karališkųjų šeimų ištrėmimą. Parlamentas taip pat periodiškai teikė vaizdą rojalistų susirinkimo, atkakliai uždarančio savo ištremtiesiems karaliams vartus, pro kuriuos jie galėtų sugrįžti į tėvynę. Ričardas III nužudė Henriką VI, pareiškęs jam, kad jis esąs perdaug geras šiam pasauliui ir jo vieta esanti danguje. Rojalistai apskelbė Prancūziją perdaug bloga, kad ji atgautų savo karalius. Aplinkybių verčiami, jie tapo respublikonais ir pakartotinai sankcionuodavo liaudies sprendimą, kuris buvo ištrėmęs jų karalius iš Prancūzijos.
Konstitucijos pakeitimas — o šį klausimą spręsti vertė aplinkybes — statė į pavojų kartu su respublika ir bendrą abiejų buržuazijos frakcijų viešpatavimą, o su monarchijos galimumu atgaivino antagonizmą interesų, kuriems monarchija pakaitomis daugiausia atstovaudavo, atgaivino kovą tarp abiejų buržuazijos frakcijų dėl pirmavimo. Tvarkos partijos diplomatai tikėjosi galėsią baigti kovą abiejų dinastijų sujungimu (Verschmelzung), vadinamuoju rojalistinių partijų ir jų karališkųjų dinastijų „susiliejimu“ (fusion). Tikrasis restauracijos ir liepos monarchijos susiliejimas buvo parlamentinė respublika, kurioje nubluko orleanistinės ir legitimistinės spalvos ir kurioje skirtingos buržua rūšys išnyko aplamajame buržua, buržua kaip padermėje. Bet dabar orleanistą norėta paversti legitimistu, legitimistą — orleanistu. Monarchija, įasmeninusi jų antagonizmą, turėjo tapti jų vienybės įsikūnijimu; jų antagonistinių frakcinių interesų išraiška turėjo tapti jų bendrų klasinių interesų išraiška; monarchija turėjo įvykdyti tai, ką galėjo įvykdyti ir įvykdė tik pašalinusi abi monarchijas respublika. Tai ir buvo tas išminties akmuo, dėl kurio pagaminimo tvarkos partijos alchemikai laužė sau galvas. Tarytum legitiminė monarchija galėtų kada nors tapti pramonės buržua monarchija arba buržuazinė monarchija — paveldimosios žemės aristokratijos monarchija. Tarytum žemės nuosavybė ir pramonė galėtų susibroliauti po viena karūna, tuo tarpu kai karūna tegali apvainikuoti tik vieną galvą — vyresniojo ar jaunesniojo brolio galvą. Tarytum pramonė apskritai galėtų susitaikyti su žemės nuosavybe, žemės nuosavybei nepasiryžus pačiai tapti pramonine. Jei rytoj mirtų Henrikas V, Paryžiaus grafas vis dėlto netaptų legitimistų karaliumi, nebent jis nustotų buvęs orleanistų karaliumi. Tačiau susiliejimo filosofai, kurie kėlė balsą tuo pat mastu, kaip aktualėjo konstitucijos pakeitimo klausimas, kurie laikraštį „Assemblée Nationale“ padarė oficialiu kasdieniniu savo organu, kurie net ir šiuo momentu (1852 m. vasario mėn.) vėl veikia, — visus sunkumus aiškino abiejų dinastijų užsispyrimu ir jų tarpusavio varžybomis. Mėginimai sutaikyti Orleanų šeimą su Henriku V, pradėti dar tuomet, kai mirė Luji Filypas, bet, kaip ir visos kitos dinastinės intrigos, daromi tik Nacionalinio susirinkimo atostogų metu, antraktuose, už kulisų, sudarę daugiau sentimentalinį koketavimą su senais prietarais negu rimtą darbą, — dabar virto iškilmingais vaidinimais, tvarkos partijos atliekamais ne mėgėjų teatre, kaip iki šiol, o viešojoje scenoje. Kurjeriai lakstė iš Paryžiaus į Veneciją, iš Venecijos į Klermontą, iš Klermonto į Paryžių. Grafas Šamboras išleidžia manifestą, kuriame jis, „visų savo šeimos narių remiamas“, paskelbia ne savo, bet „nacionalinę“ restauraciją. Orleanistas Salvandis puola Henrikui V po kojų. Legitimistų vadai Berjė, Benua d’Azis, Sen Pristas keliauja į Klermontą, norėdami perkalbėti Orleanus, bet tai jiems nepavyksta. Susiliejimo šalininkai per vėlai pamato, kad abiejų buržuazijos frakcijų interesai, aštrėdami šeimyninių interesų, dviejų karališkųjų dinastijų interesų pavidalu, nenustoja dėl to savo antagonizmo ir nepasidaro nuolaidesni. Jei Henrikas V pripažintų Paryžiaus grafą savo įpėdiniu, — o tai vienintelis pasisekimas, kurio geriausiu atveju galėjo tikėtis susiliejimo šalininkai, — tai Orleanų dinastija nelaimėtų nieko nauja be to, ką jai ir šiaip jau buvo užtikrinusi Henriko V bevaikystė, bet užtat ji nustotų visų teisių, kurias ji buvo įgijusi liepos revoliucijos dėka. Ji atsisakytų nuo savo senų pretenzijų, nuo visų teisių, jos atkovotų iš vyresniosios Burbonų linijos per beveik šimtmetinę kovą, atsisakytų nuo savo istorinės prerogatyvos, šiuolaikinės monarchijos prerogatyvos, dėl savo genealoginio medžio prerogatyvos. Vadinasi, susiliejimas būtų ne kas kita, kaip savanoriškas Orleanų dinastijos atsisakymas nuo sosto, jos pasidavimas legitimizmui, atgailaująs grįžimas iš politinio protestantizmo į politinę katalikybę, — grįžimas, kuris duotų Orleanams ne prarastąjį sostą, bet tik sosto pakopą, ant kurios jie buvo gimę. Senieji orleanistiniai ministrai Gizo, Diušatelis ir kt., kurie taip pat nuskubėjo į Klermontą susiliejimo reikalų ginti, iš tikrųjų atstovavo tik liepos revoliucijos pagirioms, nusivylimui buržuazine monarchija ir buržua monarchija, prietaringam tikėjimui legitimizmu kaip paskutiniu talismanu, apsaugančiu nuo anarchijos. Vaizduodamiesi esą tarpininkai tarp Orleanų ir Burbonų, jie iš tikrųjų tebuvo tik atskalūnai orleanistai, ir kaip tokius juos priėmė princas Žuanvilis. Užtat gajoji, karingoji orleanistų dalis: Tjeras, Bazas ir kt. juo lengviau įtikino Luji Filypo šeimą tuo, kad, — jei kiekviena tiesioginė monarchinė restauracija reikalauja abiejų dinastijų susiliejimo, o kiekvienas toks susiliejimas reikalauja, kad Orleanų dinastija atsisakytų nuo savo teisių, — tai jai reikia, visiškai sutinkamai su jos protėvių tradicijomis, laikinai pripažinti respubliką ir palaukti, kol įvykiai leis prezidento kėdę paversti sostu. Iš pradžių buvo paskleistas gandas apie Žuanvilio kandidatūrą į respublikos prezidentus ir sukeltas publikos smalsumas, o po kelių mėnesių, atmetus konstitucijos pakeitimą, rugsėjo mėnesį ši kandidatūra buvo paskelbta viešai.
Rojalistinio orleanistų ir legitimistų susiliejimo mėginimas ne tik kad nuėjo niekais, jis sugriovė jų parlamentinį susiliejimą, juos vienijusią respublikinę forma, ir vėl suskaldė tvarkos partiją į pirmines jos sudedamąsias dalis. Bet kuo labiau augo atšalimas tarp Klermonto ir Venecijos, kuo labiau iro jų santaika ir stiprėjo agitacija Žuanvilio naudai, tuo uolesnės, rimtesnės darėsi derybos tarp Fošės, Bonaparto ministro, ir legitimistų.
Tvarkos partijos irimas nesustojo ties jos pagrindiniais elementais. Kiekviena iš abiejų didžiųjų frakcijų savo ruožtu vėl iro. Atrodė, tarytum visi senieji atspalviai, kurie pirmiau kovojo ir varžėsi kiekvienos šių abiejų stovyklų — legitimistų ir orleanistų — viduje, vėl atgijo, kaip sudžiūvusios infuzorijos, paliestos vandens, jie tarytum vėl įgijo pakankamai gyvybinės energijos atskiroms grupėms su savarankiškais prieštaraujančiais interesais sudaryti. Legitimistai savo vaizduotėje grįžo prie ginčų tarp Tiuilrio rūmų ir Marsano paviljono, tarp Vilelio ir Polinjako. Orleanistai iš naujo pergyveno auksinius turnyrų tarp Gizo, Molės, Broljo, Tjero ir Odilono Baro laikus.
Tvarkos partijos dalis, linkusi keisti konstituciją, bet nevieninga dėl keitimo ribų, susidedanti iš legitimistų, vadovaujamų, iš vienos pusės, Berjės ir Falu, iš antros pusės — Larošžakleno, ir iš kovos nuvargintų orleanistų, vadovaujamų Molės, Broljo, Montalambero ir Odilono Baro, susitarė su bonapartistiniais atstovais dėl šio neapibrėžto ir labai plataus pasiūlymo:
„Žemiau pasirašė deputatai, siekdami grąžinti nacijai galimybę pilnutinai vykdyti savo suverenitetą, pateikia pasiūlymą pakeisti konstituciją“.
Bet tuo pačiu metu jie per savo pranešėją Tokvilį vienbalsiai pareiškė, kad Nacionalinis susirinkimas neturi teisės pasiūlyti panaikinti respubliką, kad ši teisė priklauso tik rūmams, sušauktiems konstitucijai pakeisti. Be to, konstitucija tegalinti būti pakeista tik „teisėtu“ būdu, t. y. tik tuo atveju, jei ją pakeisti bus nuspręsta konstitucijos numatytais trimis ketvirtadaliais visų balsų. Po šešias dienas trukusių audringų debatų liepos 19 dieną pakeitimas, kaip ir reikėjo laukti, buvo atmestas. Už pakeitimą balsavo 446, prieš — 278 deputatai. Kraštutiniai orleanistai, Tjeras, Šangarnje ir kt., balsavo kartu su respublikonais ir Kalnu.
Tuo būdu parlamento dauguma pasisakė prieš konstituciją, bet pati ši konstitucija pasisakė už mažumą ir jos sprendimo privalomumą. Tačiau argi tvarkos partija 1850 m. gegužės 31 dieną ir 1849 m. birželio 13 dieną nepastatė parlamento daugumos aukščiau už konstituciją? Argi visa jos ligšiolinė politika nesirėmė konstitucijos straipsnių subordinavimu parlamento daugumos sprendimams? Argi ji neperleido demokratams šventraštiško prietaringo tikėjimo įstatymo raide ir argi ji nebaudė demokratų už šiuos prietarus? Bet šiuo momentu konstitucijos pakeitimas reiškė ne ką kita, kaip prezidento valdžios pratęsimą, o konstitucijos pratęsimas reiškė ne ką kita, kaip Bonaparto nuvertimą. Parlamentas pasisakė už Bonapartą, bet konstitucija pasisakė prieš parlamentą. Taigi, Bonapartas veikė parlamento dvasia, suplėšydamas konstituciją, ir jis veikė konstitucijos dvasia, išvaikydamas parlamentą.
Parlamentas paskelbė konstituciją, o kartu su ja ir savo paties viešpatavimą „už daugumos ribų“; savo nutarimu jis panaikino konstituciją, pratęsė prezidento valdžią ir kartu pareiškė, kad nei konstitucija gali mirti, nei prezidento valdžia gali gyventi, kol jis pats tebeegzistuoja. Būsimieji jo duobkasiai stovėjo prie durų. Parlamentui debatuojant konstitucijos pakeitimo klausimą, Bonapartas pašalino generolą Baragė d’Ilję, kuris pasirodė neryžtingas, iš pirmosios divizijos vado pareigų ir paskyrė į jo vietą generolą Manjaną, Lijono nugalėtoją, gruodžio dienų didvyrį, vieną iš savo statytinių, kuris jau Luji Filypo laikais ryšium su Bulonės ekspedicija daugiau ar mažiau buvo susikompromitavęs savo bonapartizmu.
Savo nutarimu dėl konstitucijos pakeitimo tvarkos partija parodė, kad ji nepajėgia nei viešpatauti, nei tarnauti, nei gyventi, nei mirti, nei išsaugoti respublikos, nei nuversti jos, nei palikti konstitucijos, nei pašalinti jos, nei bendradarbiauti su prezidentu, nei nutraukti santykių su juo. Iš ko gi ji laukė visų prieštaravimų išsprendimo? Iš kalendoriaus, iš įvykių eigos. Ji liovėsi maniusi, kad įvykiai yra jos valdžioje. Taigi, ji atsidavė įvykių valdžiai, t. y. valdžiai tos jėgos, kuriai ji savo kovoje su liaudimi užleisdavo vieną valdžios atributą po kito, kol ji pati pasijuto bejėgė prieš ja. Kad vykdomosios valdžios galva galėtų ramiau apgalvoti kovos planą prieš ją, sustiprinti savo puolimo priemones, pasirinkti įrankius, sutvirtinti savo pozicijas, — tvarkos partija šiuo kritiškuoju momentu nutarė pasišalinti nuo scenos ir rūmų posėdžius pertraukti trims mėnesiams, nuo rugpiūčio 10 iki lapkričio 4 dienos.
Parlamentinė partija ne tik buvo suskilusi į dvi didžiąsias savo frakcijas, kiekviena iš šių frakcijų ne tik buvo suirusi savo pačios viduje, — tvarkos partija parlamente ėmė nesutarti su tvarkos partija už parlamento. Buržuazijos kalbėtojai ir rašytojai, jos tribūna ir spauda, — žodžiu, buržuazijos ideologai ir pati buržuazija, atstovai ir atstovaujamieji, tapo vieni antriems svetimi ir nebesuprato vieni antrų.
Provincijos legitimistai su savo ribotu akiračiu ir beribiu entuziazmu kaltino savo parlamentinius vadus, Berję ir Falu, dezertyravimu į bonapartistinę stovyklą ir Henriko V išdavimu. Jų protas, pripratęs lenktis Burbonų lelijoms, tikėjo nusidėjimu, bet ne diplomatija.
Kur kas lemtingesnis ir griežtesnis buvo nutrūkimas santykių tarp prekybinės buržuazijos ir jos politikų. Tuo tarpu kai legitimistai prikaišiojo savo politikams atsisakymą nuo principo, prekybinė buržuazija, atvirkščiai, prikaišiojo savo politikams prisirišimą prie nebenaudingais tapusių principų.
Aš jau pirmiau esu pažymėjęs, kad nuo Fuldo įėjimo į vyriausybę laikų ta prekybinės buržuazijos dalis, kuri Luji Filypo viešpatavimo metu turėjo valdžios liūto dalį, finansinė aristokratija, tapo bonapartistinė. Fuldas ne tik atstovavo Bonaparto interesams biržoje, bet kartu atstovavo ir biržos interesams prieš Bonapartą. Finansinės aristokratijos poziciją tiksliausiai apibūdina citata iš jos europinio organo, Londono žurnalo „Economist“. 1851 metų vasario 1 dienos numeryje šis žurnalas išspausdina tokią korespondenciją iš Paryžiaus:
„Dabar iš visų pusių konstatuojama, kad Prancūzija pirmiausia trokšta ramybės. Prezidentas tai pareiškia savo rašte Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, tai aidu atsiliepia iš nacionalinės kalbėtojų tribūnos, tai tvirtina laikraščiai, tai skelbiama iš sakyklos, tai įrodo valstybės popierių jautrumas, kai gresia net menkiausias pavojus ramybei, jų pastovumas kiekvieną kartą, kai laimi vykdomoji valdžia“.
1851 metų lapkričio m. 29 dienos numeryje „Economist“ savo paties vardu pareiškia:
„Visose Europos biržose prezidentas dabar pripažintas tvarkos sargybiniu“.
Vadinasi, finansinė aristokratija smerkė parlamentinę tvarkos partijos kovą su vykdomąja valdžia kaip tvarkos drumstimą ir sveikino kiekvieną prezidento laimėjimą prieš jos pačios tariamus atstovus kaip tvarkos laimėjimą. Finansine aristokratija čia vadinami ne tik stambūs finansistai, besiverčiantieji valstybės paskolomis, ir valstybės popierių spekuliantai, kurių interesai, kaip lengva suprasti, sutampa su valstybės valdžios interesais. Visas šiuolaikinis piniginis biznis, visas bankinis ūkis yra tampriausiai susijęs su valstybiniu kreditu. Bankinio kapitalo dalis būtinai dedama į lengvai realizuojamus procentinius valstybės popierius. Bankiniai indėliai, bankams patikėtas ir jų paskirstomas prekybininkams bei pramonininkams kapitalas iš dalies susidaro iš valstybės kreditorių dividendų. Jei visais laikais valstybės valdžios pastovumas visai piniginei rinkai ir jos žyniams buvo šventas dalykas, tai kaip gi kitaip galėjo būti dabar, kai kiekvienas naujas tvanas gresia nuplauti nuo žemės paviršiaus kartu su senosiomis valstybėmis ir senąsias valstybės skolas?
Pramoninė buržuazija, fanatiškai trokštanti tvarkos, taip pat piktinosi parlamentinės tvarkos partijos rietenomis su vykdomąja valdžia. Tjeras, Anglesas, Sent Bevas ir kt. po sausio 18 dienos balsavimo, ryšium su Šangarnjės atstatydinimu, gavo iš savo rinkėjų kaip tik pramoninėse apygardose viešą papeikimą, kuriame ypač buvo plakama jų koalicija su Kalnu kaip tvarkos reikalų išdavimas. Jei, kaip mes matėme, pagyrūniškos pašaipos, smulkmeniškos intrigos, kuriomis reiškėsi tvarkos partijos kova su prezidentu, ir neužsitarnavo geresnio priėmimo, tai, antra vertus, ši buržuazijos dalis, reikalaujanti iš savo atstovų be pasipriešinimo perduoti karinę jėgą iš savo pačios parlamento rankų į avantiūristinio pretendento rankas, nebuvo verta net ir tų intrigų, kurios buvo pinamos jos interesais. Ji įrodė, kad kova dėl jos visuomeninių interesų, dėl jos pačios klasinių interesų, dėl jos politinės valdžios, kliudydama privatiniams jos reikalėliams, tik vargina ir erzina ją.
Įtakingieji departamentinių miestų buržua, municipaliniai tarėjai, prekybinių teismų nariai ir t. t. beveik be išimties visur sutikdavo Bonapartą jo kelionių metu vergiškiausiu būdu, — net Dižone, kur jis be gailesčio puolė Nacionalinį susirinkimą ir ypač tvarkos partiją.
Kai prekyba ėjo gerai, — kaip tat dar buvo 1851 m. pradžioje, — prekybinė buržuazija šėlo dėl kiekvienos parlamentinės kovos, baimindamasi, kad dėl to nenukentėtų prekyba. Kai prekyba ėjo blogai, — kaip tat tapo nuolatiniu reiškiniu nuo 1851 m. vasario pabaigos, — prekybinė buržuazija kaltino parlamentinę kovą kaip stagnacijos priežastį, ir reikalavo baigti tą kovą, kad prekyba vėl atgytų. Konstitucijos keitimo klausimu debatai vyko kaip tik šiuo bloguoju laiku. Kadangi čia buvo kalbama apie esamosios valstybinės santvarkos gyvybę ar mirtį, tai buržuazija juoba jautėsi turinti teisę reikalauti iš savo atstovų baigti šią kankinamą pereinamąją padėtį ir kartu išlaikyti status quo. Čia nebuvo jokio prieštaravimo. Pereinamosios padėties baigimu ji vadino kaip tik jos pratęsimą, lemiamojo momento atidėjimą neribotam laikui. Status quo galėjo būti išlaikytas tik dviem keliais: pratęsiant Bonaparto valdžią arba jam konstituciniu būdu pasitraukiant ir išrenkant Kavenjaką. Buržuazijos dalis pageidavo pastarojo sprendimo ir nemokėjo patarti savo atstovams nieko geresnio kaip tylėti, neliesti opiausio klausimo. Ji vaizdavosi, kad jei jos atstovai nekalbės, tai Bonapartas neveiks. Ji norėjo turėti parlamentą, sudarytą iš stručių, kurie, norėdami likti nepastebėti, slepia savo galvą. Kita buržuazijos dalis norėjo Bonapartą palikti prezidento kėdėje, kurioje jis jau sėdėjo, kad viskas liktų senosiose vėžėse. Ji piktinosi tuo, kad jos parlamentas nenori atvirai laužyti konstitucijos ir be ceremonijų išsižadėti valdžios.
Departamentų generalinės tarybos, — ši stambiosios buržuazijos provincijos atstovybė, — posėdžiavusios Nacionalinio susirinkimo atostogų metu, nuo rugpiūčio 25 d., beveik visais balsais pasisakė už konstitucijos pakeitimą, t. y. prieš parlamentą ir už Bonapartą.
Dar aiškesnis, negu nesutarimas su savo parlamentiniais atstovais, buvo buržuazijos pasipiktinimas savo literatūriniais atstovais, savo pačios spauda. Ne tik Prancūziją, — visą Europą stebino nepakeliamos piniginės baudos ir begėdiškai ilgos kalėjimo bausmės, kuriomis buržuaziniai teismai bausdavo buržuazinius žurnalistus už kiekvieną Bonaparto uzurpacinių troškimų puolimą, už kiekvieną spaudos mėginimą ginti politines buržuazijos teises nuo vykdomosios valdžios.
Jei, kaip aš parodžiau, parlamentinė tvarkos partija savo šauksmais apie ramybės reikalingumą pati save pasmerkė neveikti, jei ji, kovoje su kitomis visuomenės klasėmis savomis rankomis naikindama visas savo pačios režimo, parlamentinio režimo, sąlygas, skelbė politinį buržuazijos viešpatavimą esant nesuderinamą su buržuazijos saugumu ir jos egzistencija, tai už parlamento ribų esanti buržuazijos masė, keliaklupsčiaudama prieš prezidentą, plūsdama parlamentą, brutaliai elgdamasi su savąja spauda, skatino Bonapartą slopinti ir naikinti jos kalbančiąją ir rašančiąją dalį, jos politikus ir literatus, jos kalbėtojų tribūną ir spaudą, — kad tik ji galėtų ramiai rūpintis savo privatiniais reikalais, stiprios ir neaprėžtos vyriausybės globojama. Ji nedviprasmiškai pareikšdavo trokštanti atsikratyti savo pačios politiniu viešpatavimu, kad atsikratytų viešpatavimo rūpesčiais ir pavojais.
Ir ši už parlamento ribų esanti buržuazija, kuri piktinosi net vien tik parlamentine ir literatūrine kova dėl savo pačios klasės viešpatavimo ir kuri išdavė šios kovos vadus, — ši buržuazija drįsta dabar po laiko kaltinti proletariatą, kad jis nestojo už ją į kruviną kovą, į žūtbūtinę kovą! Ši buržuazija, kuri kas minutę aukojo savo bendraklasinius, t. y. savo politinius, interesus siauriausiems, nešvariausiems asmeniniams interesams ir reikalavo tokios pat aukos iš savo atstovų, — ji dabar aimanuoja, kad proletariatas paaukojo jos idealinius politinius interesus savo materialiniams interesams. Ji dedasi tauria būtybe, kurios socialistų suklaidintas proletariatas nesuprato ir kurią lemiamą minutę jis paliko. Ir ji randa visuotinį pritarimą buržuaziniame pasaulyje. Žinoma, aš čia nekalbu apie vokiečių šunpolitikius ir protinius nesubrendėlius. Aš turiu galvoje, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „Economist“, kuris dar 1851 m. lapkričio 29 d., t. y. keturios dienos prieš valstybės perversmą, buvo paskelbęs Bonapartą „tvarkos sargybiniu“, o Tjerus ir Berjes — „anarchistais“, o jau 1851 m. gruodžio 27 d., po to, kai Bonapartas susidorojo su tais „anarchistais“, šaukia, kad „tamsios, neišauklėtos, kvailos proletariato masės išdavė vidurinių ir aukštesniųjų visuomenės sluoksnių gabumus, žinias, drausmę, dvasinę įtaką, protinius resursus ir moralinį autoritetą“. Kvaila, tamsi ir niekšinga masė buvo ne kas kita, kaip pati buržuazijos masė.
Tiesa, 1851 metais Prancūzija pergyveno tam tikros rūšies mažą prekybos krizę. Vasario pabaigoje pasireiškė eksporto sumažėjimas palyginus su 1850 metais, kovo mėnesį nusmuko prekyba ir pradėjo užsidarinėti fabrikai, balandžio mėnesį pramonės departamentai tarytum atsidūrė tokioje pat beviltiškoje būklėje, kaip po vasario dienų, gegužės mėnesį reikalai vis dar nesitaisė, dar birželio 28 dieną Prancūzijos bankas milžinišku indėlių augimu ir tokiu pat milžinišku diskonto operacijų kritimu rodė gamybos stagnaciją, ir tik spalio viduryje reikalai ėmė palaipsniui taisytis. Prancūzijos buržuazija šią prekybos stagnaciją aiškinosi grynai politinėmis priežastimis, kova tarp parlamento ir vykdomosios valdžios, valstybinės laikinos formos netikrumu, baisia 1852 metų gegužės antrojo sekmadienio perspektyva. Aš neneigsiu, kad visos šios aplinkybės nusmukdė kai kurias pramonės šakas Paryžiuje ir departamentuose. Bet šiaip ar taip ši politinių aplinkybių įtaka teturėjo tik vietinę ir nežymią reikšmę. Geriausias tam įrodymas yra tai, jog prekyba ėmė taisytis spalio viduryje, t. y. kaip tik tuo momentu, kai politinė būklė pablogėjo. kai politinis horizontas apsiniaukė ir kas minutę buvo laukiama perkūno iš Eliziejaus rūmų. Be to, Prancūzijos buržua, kurio „gabumai, žinios, įžvalgumas ir protiniai resursai“ nesiekia toliau jo nosies, galėjo per visą Londono pramonės parodos laiką akivaizdžiausiai įsitikinti, kur glūdi jo prekybinių vargų priežastis. Tuo metu, kai Prancūzijoje užsidarinėjo fabrikai, Anglijoje prasidėjo prekybiniai bankrotai. Jei Prancūzijoje balandžio ir gegužės mėnesiais pasiekė aukščiausią laipsnį pramonės panika, tai Anglijoje balandžio ir gegužės mėnesiais aukščiausią laipsnį pasiekė prekybos panika. Vilnų pramonė, šilko manufaktūra gyveno krizę tiek Prancūzijoje, tiek ir Anglijoje. Anglijos medvilnės fabrikai tebedirbo, bet jie gaudavo jau nebe tuos pelnus, kaip 1849 ir 1850 metais. Skirtumas buvo tik tas, kad Prancūzijoje buvo pramonės krizė, o Anglijoje — prekybos, kad Prancūzijoje užsidarinėjo fabrikai, o Anglijoje jie plėtė savo gamybą, bet nepalankesnėmis sąlygomis, negu ankstyvesniais metais, kad Prancūzijoje daugiausia nukentėjo eksportas, o Anglijoje — importas. Bendroji priežastis, kurios, žinoma, nereikia ieškoti Prancūzijos politinio horizonto ribose, buvo aiški. 1849 ir 1850 metai buvo metai aukščiausio materialinio suklestėjimo ir perprodukcijos, kurios išdavos pasireiškė tik 1851 metais. Tų metų pradžioje perprodukcija dar labiau sustiprėjo dėl numatytos pramonės parodos. Čia prisidėjo dar ir šios ypatingos aplinkybės: iš pradžių 1850 ir 1851 metų medvilnės nederlius, paskui įsitikinimas, kad medvilnės derlius bus didesnis, negu buvo laukta, iš pradžių pakilimas, paskui staigus kritimas, — žodžiu, medvilnės kainų svyravimai. Šilko žaliavos derlius, bent Prancūzijoje, buvo žemesnis už vidutinį. Pagaliau vilnų pramonė nuo 1848 metų taip išsiplėtė, kad vilnų gamyba nebespėjo jos sekti, ir vilnų žaliavos kainos pakilo neproporcingai aukštai, palyginus su vilnonių fabrikatų kainomis. Taigi, trijų pasaulinių pramonės šakų žaliavoje jau randame trigubą pagrindą prekybos stagnacijai. Neminint šių ypatingų aplinkybių, tariamoji 1851 metų krizė buvo ne kas kita, kaip sustojimas, kurį perprodukcija ir per didelė spekuliacija daro pramonės ciklo eigoje kiekvieną kartą, prieš įtempdamos visas savo jėgas, kad karštligiškai perbėgtų likusią ciklo dalį ir vėl pasiektų savo išeities tašką — visuotinę prekybos krizę. Tokiais prekybos istorijos intervalais Anglijoje vyksta prekybiniai bankrotai, tuo tarpu kai Prancūzijoje sustoja pati pramonė — iš dalies todėl, kad ją išstumia iš visų rinkų anglų konkurencija, kurios ji tada nebegali išlaikyti, iš dalies todėl, kad ją, kaip prabangos pramonę, kiekviena prekybos stagnacija labiausiai paliečia. Taigi, Prancūzija, be visuotinių krizių, pergyvena dar savąsias nacionalines prekybos krizes, kurias tačiau daug daugiau nulemia ir sąlygoja bendroji pasaulinės rinkos būklė, negu Prancūzijos vietinės aplinkybės. Įdomu palyginti Prancūzijos buržua prietarus su Anglijos buržua nuomone. Viena iš stambiausių Liverpulio firmų savo 1851 metų prekybos apyskaitoje rašo:
„Nedaugelis metų yra labiau apvylę jų pradžioje dėtas viltis, kaip pereitieji metai. Vietoje visų laukto didelio suklestėjimo šie metai pasirodė vieni iš sunkiausių depresijos metų per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Tai, žinoma, liečia tik prekybines, o ne pramonines klases. Ir vis dėlto šių metų pradžioje neabejotinai buvo duomenų laukti priešingo: prekių atsargų buvo maža, kapitalo apstu, maisto produktai pigūs, tikėtasi gausaus derliaus; nedrumsčiama taika kontinente ir jokių politinių ar finansinių sunkumų namie, — iš tikrųjų, prekybos sparnai niekada nebuvo laisvesni... Kam priskirti šias nepalankias išdavas? Mes manome — hipertrofinei prekybai tiek importo, tiek eksporto dalykais. Jei mūsų pirkliai patys nesusiaurins savo veiklos, tai niekas kitas negalės išlaikyti mūsų pusiausvyroje, kaip tik periodinės panikos kas treji metai“.
Dabar įsivaizduokime Prancūzijos buržua, kurio komercija tesergančias smegenis šioje prekybos panikoje nuolat kankina, jaudina, svaigina gandai apie valstybės perversmus ir visuotinės rinkimų teisės grąžinimą, kova tarp parlamento ir vykdomosios valdžios, orleanistų ir legitimistų intrigos, komunistiniai sąmokslai pietinėje Prancūzijoje, tariamieji valstiečių sukilimai Njevro ir Šero departamentuose, įvairių kandidatų į prezidentus reklamos, išpūsti laikraščių šūkiai, respublikonų grasinimai ginklu rankose ginti konstituciją ir visuotinę rinkimų teise, emigravusių svetur didvyrių laiškai, pranašavę pasaulio pabaigą 1852 m. gegužės antrąjį sekmadienį, — ir suprasime, kodėl buržuazija šioje neapsakomoje, triukšmingoje susiliejimo, konstitucijos pakeitimo, pratęsimo, konspiracijos, koalicijos, emigracijos, uzurpacijos ir revoliucijos painiavoje netekusi proto bliauna savo parlamentinei respublikai:
„Geriau baisus galas, negu baisumas be galo!“.
Bonapartas suprato šį riksmą. Jo sugebėjimas suprasti aštrėjo, didėjant nekantrumui kreditorių, kuriems kiekvienas saulės nusileidimas atrodė artinąs paskutinę prezidentavimo dieną, 1852 metų gegužės antrąjį sekmadienį, kuriems žvaigždžių judėjimas dangaus skliaute reiškė jų žemiškų vekselių suprotestavimą. Jie tapo tikrais astrologais. Nacionalinis susirinkimas atėmė Bonapartui viltį konstituciniu būdu pratęsti savo valdžią; princo Žuanvilio kandidatūra nebeleido toliau svyruoti.
Jei kada nors įvykis yra metęs savo šešėlį į priekį dar žymiai anksčiau prieš savo pasirodymą, tai tatai buvo kaip tik Bonaparto valstybinis perversmas. Jau 1849 m. sausio 29 d., vos po mėnesio jį išrinkus, Bonapartas padarė ta prasme pasiūlymą Šangarnjei. Jo paties ministras pirmininkas Odilonas Baro 1849 metų vasarą pridengta forma, o Tjeras 1850 metų žiemą atvirai prabilo apie valstybės perversmo politiką. 1851 metų gegužės mėn. Persinjis dar kartą mėgino prikalbėti Šangarnję paremti perversmą, O „Messager de l’Assemblée“[1] paskelbė jų pasikalbėjimą. Bonapartistiniai laikraščiai kiekvienos parlamentinės audros proga grasino valstybės perversmu; ir kuo labiau artėjo krizė, tuo drąsesnis darėsi jų tonas. Orgijose, kurias Bonapartas kasnakt rengdavo su abiejų lyčių aristokratiškais sukčiais, vidurnakčiui atėjus ir vynui atrišus liežuvius bei įkaitinus fantaziją, vis būdavo nutariama valstybės perversmą daryti ateinantį rytą. Kardai būdavo traukomi iš makščių, stiklinės skambėdavo, tautos atstovai būdavo mėtomi pro langus, imperatoriaus mantija krisdavo ant Bonaparto pečių, kol auštąs rytas išvaikydavo šmėklas ir nustebęs Paryžius sužinodavo iš nepratusių slėpti tiesą vestalių ir nekuklių paladinų apie pavojų, kurio jis dar kartą yra išvengęs. Rugsėjo ir spalio mėnesiais gandai apie valstybės perversmą nenutildavo nė minutei. Jo šešėlis jau nusidažė spalvomis kaip dagerotipas. Pakanka atskleisti rugsėjo ir spalio mėnesių Europos laikraščius, ir rasime juose tokio turinio pranešimus: „Gandų apie valstybės perversmą pilnas Paryžius. Sostinė naktį būsianti užimta kariuomenės, o ateinantį rytą pasirodysią dekretai, kuriais paleidžiamas Nacionalinis susirinkimas, Senos departamente paskelbiamas apgulos stovis, grąžinama visuotinė rinkimų teisė, apeliuojama į tautą. Bonapartas ieškąs ministrų, kurie įvykdytų šiuos neteisėtus dekretus“. Šias žinias pateikiančios korespondencijos visada baigiasi lemtingu „atidėta“. Valstybės perversmas visada buvo Bonaparto įkyri idėja. Su šia idėja jis grįžo į Prancūziją. Jis buvo jos taip apsėstas, kad nuolatos ją išduodavo ir išplepėdavo. Jis buvo toks silpnas, kad taip pat nuolatos atsisakinėdavo nuo jos. Paryžiečiai tiek susigyveno su būsimojo valstybės perversmo šešėliu, kad nebenorėjo juo tikėti, kai jis pagaliau tapo kūnu ir krauju. Vadinasi, valstybės perversmas pavyko visai ne dėl to, kad Gruodžio 10 dienos draugijos šefas laikėsi griežtos konspiracijos, ir ne dėl to, kad Nacionalinis susirinkimas buvo netikėtai užkluptas. Jei jis pavyko, tai pavyko nepaisant Bonaparto plepumo ir Nacionaliniam susirinkimui žinant, kaip būtina, neišvengiama ankstyvesnės įvykių raidos išdava.
Spalio 10 dieną Bonapartas pranešė ministrams savo pasiryžimą grąžinti visuotinę rinkimų teisę, spalio 16 d. ministrai atsistatydino, o spalio 26 d. Paryžius sužinojo apie Torinjo vyriausybės sudarymą. Tuo pačiu metu policijos prefektas Karljė buvo pakeistas Mopa, o pirmosios divizijos vadas Manjanas sutraukė į sostinę patikimiausius pulkus. Lapkričio 4 d. Nacionalinis susirinkimas vėl pradėjo savo posėdžius. Jam nieko kita nebeliko daryti, kaip tik pakartoti išeitą kursą pagal trumpą, suglaustą konspektą ir konstatuoti, kad jis buvo palaidotas tik po to, kai mirė.
Pirmoji pozicija, kurią Susirinkimas prarado kovoje su vykdomąja valdžia, buvo vyriausybė. Jam teko iškilmingai pasirašyti patyrus šį nuostolį, pilnai pripažįstant grynai fiktyvinę Torinjo vyriausybę. Nuolatinė komisija juokais sutiko poną Žiro, kai jis prisistatė jai naujojo kabineto vardu. Tokia silpna vyriausybė tokiam smarkiam žygiui, kaip visuotinės rinkimų teisės grąžinimas! Bet kaip tik ir buvo norima nieko nedaryti per parlamentą, o viską daryti prieš parlamentą.
Pačią pirmąją savo atidarymo dieną Nacionalinis susirinkimas gavo Bonaparto raštą, kuriame tas reikalavo grąžinti visuotinę rinkimų teisę ir panaikinti 1850 metų gegužės 31 dienos įstatymą. Tą pačią dieną jo ministrai pasiūlė šia prasme dekretą. Ministrų pasiūlymą dėl dekreto skubotumo Susirinkimas atmetė tuojau, o patį įstatymą lapkričio 13 d. atmetė 355 balsais prieš 348. Tuo būdu jis dar kartą sudraskė savo mandatą, dar kartą patvirtino, kad jis iš laisvai išrinktos tautos atstovybės virto uzurpaciniu vienos klasės parlamentu, jis dar kartą prisipažino pats perpioves tuos raumenis, kurie įjungė parlamentinę galvą su nacijos kūnu.
Jei vykdomoji valdžia savo pasiūlymu grąžinti visuotinę rinkimų teisę nuo Nacionalinio susirinkimo apeliavo į tautą, tai įstatymų leidžiamoji valdžia savo kvestorių įstatymo projektu apeliavo nuo tautos į armiją. Šiuo kvestorių įstatymu Nacionalinis susirinkimas norėjo tvirtai nustatyti savo teisę tiesiogiai iššaukti kariuomenę, sudaryti parlamento armiją. Skirdamas tuo būdu armiją arbitru tarp savęs ir tautos, tarp savęs ir Bonaparto, pripažindamas armiją lemiamąja jėga valstybėje, Nacionalinis susirinkimas, antra vertus, turėjo patvirtinti, kad jis jau seniai atsisakė nuo teisės jai viešpatauti. Debatuodamas savo teisę iššaukti kariuomenę, užuot tuojau ją iššaukęs, Nacionalinis susirinkimas parodė abejojąs savo paties jėga. Atmesdamas kvestorių įstatymo projektą, jis atvirai pripažino savo bejėgiškumą. Šis įstatymas nepraėjo, tesurinkęs 108 balsų mažumą: Kalnas nulėmė jo likimą. Kalnas buvo Buridano asilo padėtyje, tik su tuo skirtumu, kad jam teko rinktis ne tarp dviejų šieno kupetų, kuri iš jų patrauklesnė, bet tarp dviejų lazdos smūgių, kuris iš jų skaudesnis. Iš vienos pusės, baimė Šangarnjės, iš antros — baimė Bonaparto. Reikia pripažinti, kad padėtis anaiptol nebuvo didvyriška.
Lapkričio 18 dieną buvo pateikta tvarkos partijos pasiūlytam komunalinių rinkimų įstatymui pataisa, pagal kurią iš komunalinių rinkėjų buvo reikalaujama vietoj trejų metų išgyventi rinkimų vietoje vienerius metus. Ši pataisa buvo atmesta tik vieno balso dauguma, bet ir šis vienintelis balsas, kaip tuojau paaiškėjo, buvo klaidingai įskaitytas. Suskildama į priešiškas frakcijas, tvarkos partija jau seniai buvo nustojusi savo savarankiškos parlamentinės daugumos. Dabar pasirodė, kad parlamente apskritai nebebuvo jokios daugumos. Nacionalinis susirinkimas tapo nepajėgus priimti nutarimams. Jo sudėtinių atomų neberišo jokia sankabumo jėga, jis iškvėpė paskutinį atodūsį, virto lavonu.
Už parlamento ribų esanti buržuazijos masė keletą dienų prieš katastrofą turėjo pagaliau dar kartą iškilmingai patvirtinti nutraukusi savo ryšius su parlamento buržuazija. Tjeras, kuris, kaip parlamento didvyris, ypač smarkiai sirgo nepagydoma parlamentinio kretinizmo liga, po parlamento mirties sugalvojo kartu su Valstybės taryba naują parlamentinę intrigą — atsakomybės įstatymą, turėjusį išlaikyti prezidentą konstitucijos ribose. Kaip Bonapartas rugsėjo 15 dieną, dedant pamatus naujoms Paryžiaus rinkos halėms, sužavėjo rinkos damas, žuvų pardavėjas, tarytum antrasis Mazanielo, — tiesa, vienos žuvų pardavėjos reali jėga atsvėrė 17 burggrafų, — kaip jis, įnešus kvestorių įstatymo projektą, sukėlė entuziazmą Eliziejaus rūmuose vaišinamiems leitenantams, taip jis dabar, lapkričio 25 dieną, patraukė į savo pusę pramonės buržuaziją, susirinkusią į cirką priimti iš jo rankų medalių už Londono pramonės parodą. Pateikiu būdingą jo kalbos dalį iš „Journal des Débats“:
„Tokie netikėti laimėjimai duoda man teisę pakartoti, kokia didi būtų Prancūzijos respublika, jei jai būtų leista rūpintis savo realiais interesais ir reformuoti savo institucijas, užuot nuolat kentėjus nuo neramumų, kuriuos kelia... iš vienos pusės, demagogai, o iš antros — monarchinės haliucinacijos. (Garsūs, audringi ir ilgai trunką plojimai iš visų amfiteatro pusių.) Monarchinės haliucinacijos trukdo bet kurią pažangą ir visas rimtas pramonės šakas. Vietoj pažangos — tik kova. Mes matome žmones, kurie seniau buvo uoliausi karaliaus valdžios ir jo prerogatyvų gynėjai, einančius Konvento keliais vien tik dėl to, kad susilpnintų valdžią, kilusią iš visuotinės rinkimų teisės. (Triukšmingi ir ilgai trunką plojimai.) Mes matome žmones, kurie daugiausia nukentėjo nuo revoliucijos ir daugiausia skundėsi ja, provokuojančius naują revoliuciją ir tik todėl, kad sukaustytų nacijos valią... Aš jums prižadu ramybę ateityje... ir t. t, ir t. t. (Bravo, bravo, audringas bravo.)“
— Taip pramonės buržuazija vergiškai ploja gruodžio 2 dienos valstybiniam perversmui, parlamento panaikinimui, savo pačios viešpatavimo žlugimui, Bonaparto diktatūrai. Lapkričio 25 dienos plojimų griausmui atsakė gruodžio 4 dienos patrankų griausmas, o uoliausiai plojusio pono Salandruzo namas buvo suplotas didžiausio bombų kiekio.
Kromvelis, paleisdamas Ilgąjį parlamentą, vienas atvyko į posėdžių salę, išsitraukė laikrodį, norėdamas neduoti parlamentui pagyventi nė vienos minutės ilgiau už jo nustatytą laiką, ir išlydėjo kiekvieną parlamento narį linksmomis sąmojingomis pašaipomis. Napoleonas, nors ir menkesnis už savo prototipą, vis dėlto briumero 18 d. nuvyko į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą ir perskaitė jam, tiesa, prislopintu balsu, mirties nuosprendį. Antrasis Bonapartas, kuris, be to, turėjo savo žinioje visiškai kitoniško pobūdžio vykdomąją valdžią, negu Kromvelis ar Napoleonas, ieškojo sau prototipo ne pasaulinės istorijos metraščiuose, bet Gruodžio 10 dienos draugijos metraščiuose, baudžiamojo teismo metraščiuose. Jis pavagia iš Prancūzijos banko 25 milijonus frankų, paperka generolą Manjaną už vieną milijoną, kareivius — po 15 frankų su degtinės priedu už vienetą, slaptai, kaip vagis naktį, susitinka su savo bendrais, įsako įsibrauti į pavojingiausiųjų parlamento vadų butus ir Kavenjaką, Lamorisjerą, Leflo, Šangarnję, Šarasą, Tjerą, Bazą ir kt. išvilkti iš lovų ir nugabenti į kalėjimą, kariuomenei užimti svarbiausius Paryžiaus punktus ir parlamento rūmus, o anksti rytą ant visų sienų išlipinti rėkiančius plakatus, skelbiančius Nacionalinio susirinkimo ir Valstybės tarybos paleidimą, visuotinės rinkimų teisės grąžinimą ir apgulos stovio įvedimą Senos departamente. Netrukus po to jis išspausdina laikraštyje „Moniteur“ suklastotą dokumentą, pagal kurį įtakingi parlamento veikėjai esą susibūrę apie jį, sudarydami ypatingą Valstybės tarybą.
Parlamento likučiai, daugiausia legitimistai ir orleanistai, susirinkę dešimtosios apygardos merijos patalpose, šūkaudami „tegyvuoja respublika!“, nutaria atstatydinti Bonapartą, veltui šaukiasi į žiopsančią priešais namus minią, kol juos pagaliau, afrikiečių šaulių lydimus, pirma nutempia į d’Orsės kareivines, o paskiau susodina į vežimus suimtiesiems ir išveža į Mazaso, Hamo ir Venseno kalėjimus. Toks buvo tvarkos partijos, Įstatymų leidžiamojo susirinkimo ir vasario revoliucijos galas.
Prieš pereidami prie išvadų, duodame trumpą vasario revoliucijos istorijos schemą:
[1] „Messager de l’Assemblée“ („Susirinkimo Žinianešys“) — antibonapartistinės krypties dienraštis, ėjęs Paryžiuje 1851 m.