Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Socialinė respublika pasirodė kaip frazė, kaip pranašystė ant vasario revoliucijos slenksčio. 1848 metų birželio dienomis ji buvo nuslopinta Paryžiaus proletariato kraujuose, bet kaip šmėkla ji vaidenasi paskesniuose dramos veiksmuose. Pasirodo demokratinė respublika. Ji dingsta 1849 m. birželio 13 d. kartu su savo išbėgiojusiais smulkiaisiais buržua, bet pabėgdama barsto paskui save itin rėksmingas reklamas. Parlamentinė respublika su buržuazija užvaldo visą sceną, ima gyventi pilnakrauju gyvenimu, bet 1851 metų gruodžio 2 diena palaidoja ją, siaubo apimtiems susivienijusiems rojalistams šaukiant: „Tegyvuoja respublika!“.
Prancūzijos buržuazija stojo piestu prieš dirbančiojo proletariato viešpatavimą — ji valdžią atidavė liumpenproletariatui su Gruodžio 10 dienos draugijos šefu priešakyje. Buržuazija neleido Prancūzijai atsipeikėti iš baimės dėl būsiančių ateityje raudonosios anarchijos baisumų — Bonapartas diskontavo jai šią ateiti, įsakydamas degtinės įkvėptai tvarkos armijai gruodžio 4 d. šaudyti įžymius buržua pro jų langus Monmartro ir Italijos bulvaruose. Ji dievino kardą — kardas valdo ją. Ji sunaikino revoliucinę spaudą — dabar jos pačios spauda sunaikinta. Ji atidavė policijos priežiūrai liaudies susirinkimus — jos salionai yra policijos priežiūroje. Ji paleido demokratinę Nacionalinę gvardiją — jos pačios Nacionalinė gvardija paleista. Ji įvedė apgulos stovį — apgulos stovis įvestas jai pačiai. Ji pakeitė prisiekusiųjų teismą karinėmis komisijomis — jos prisiekusiųjų teismas pakeistas karinėmis komisijomis. Ji atidavė liaudies švietimą kunigams — kunigai valdo jos pačios švietimą. Ji trėmė be teismo — ją tremia be teismo. Ji slopino bet kurį visuomenės judėjimą valstybine jėga — valstybinė jėga slopina kiekvieną jos visuomenės judėjimą. Iš meilės savo piniginei ji kėlė maištą prieš savo pačios politikus ir rašytojus — jos politikai ir rašytojai pašalinti, bet jos piniginė apiplėšiama, pirma užkimšus jai burną ir sulaužius jos plunksną. Buržuazija nenuilstamai šaukė revoliucijai, kaip šventasis Arsenijus krikščionims: „Fuge, tace, quiesce! — bėk, tylėk, nurimk!“ — Bonapartas šaukia buržuazijai: „Fuge, tace, quiesce! — bėk, tylėk, nurimk!“.
Prancūzijos buržuazija seniai išsprendė Napoleono dilemą: „Po penkiasdešimt metų Europa bus respublikinė arba kazokinė“. Ji išsprendė ją „kazokinės respublikos“ prasme. Ne kokia nors Circėja piktais burtais pavertė buržuazinės respublikos šedevrą biauria pabaisa. Toji respublika nieko, be išorinio respektabilumo, nenustojo. Dabartinė Prancūzija išbaigtu pavidalu jau buvo parlamentinėje respublikoje. Pakako tik bakstelėti durtuvu, kad burbulas sprogtų ir pasirodytų pabaisa.
Kodėl Paryžiaus proletariatas nesukilo po gruodžio 2 dienos?
Buržuazijos nuvertimas buvo tik dekretuotas, pats dekretas dar nebuvo įvykdytas. Kiekvienas rimtesnis proletariato sukilimas būtų tuojau vėl atgaivinęs buržuaziją, sutaikęs ją su armija ir užtikrinęs darbininkams antrąjį birželio pralaimėjimą.
Gruodžio 4 dieną buržua ir krautuvininkai kurstė proletariatą į kovą. Tos dienos vakarą keletas Nacionalinės gvardijos legionų prižadėjo ginkluoti ir uniformuoti atvykti į kovos lauką. Mat, buržua ir krautuvininkai sužinojo, kad Bonapartas vienu savo gruodžio 2 dienos dekretu panaikino slaptą balsavimą ir įsakė jiems oficialiuose rinkėjų sąrašuose greta savo pavardžių rašyti savo „taip“ arba „ne“. Gruodžio 4 dienos pasipriešinimas įbaugino Bonapartą. Naktį, jam įsakius, visuose Paryžiaus gatvių kampuose buvo išlipinti plakatai, kurie skelbė slapto balsavimo grąžinimą. Buržua ir krautuvininkai manė, kad jie pasiekė savo tikslą. Kitą rytą neatėjo kaip tik krautuvininkai ir buržua.
Naktį iš gruodžio 1 į 2 dieną Bonapartas staigiu puolimu išplėšė iš Paryžiaus proletariato jo vadus, barikadų vadovus. Būdamas armija be karininkų, dėl 1848 bei 1849 metų birželio dienų ir 1850 metų gegužės dienų įvykių nelinkdamas kovoti po Kalno vėliava, proletariatas paliko savo avangardui, slaptosioms draugijoms, gelbėti sukilėlišką Paryžiaus garbę, kurią buržuazija taip be pasipriešinimo pametė karinės klikos savivalei, kad Bonapartas vėliau galėjo nuginkluoti Nacionalinę gvardiją pašiepiančių motyvu: jis bijąs, kad anarchistai nepanaudotų piktam jos ginklų prieš ją pačią!
„Tai visiškas ir galutinis socializmo triumfas!“
— taip Gizo apibūdino gruodžio 2 dienos perversmą. Bet jei parlamentinės respublikos nuvertime glūdi užuomazgoje proletarinės revoliucijos triumfas, tai jo artimiausia apčiuopiama išdava buvo Bonaparto laimėjimas prieš parlamentą, vykdomosios valdžios — prieš: įstatymų leidžiamąją valdžią, jėgos be frazių — prieš frazės jėgą. Parlamente nacija paversdavo įstatymu savo visuotinę valią, t. y. viešpataujančios klasės įstatymą paversdavo savo visuotine valia. Vykdomosios valdžios naudai ji atsisako nuo bet kurios savo valios ir pasiduoda svetimos valios liepimui, autoritetui. Vykdomoji valdžia, priešingai įstatymų leidžiamajai valdžiai, išreiškia nacijos heteronomiją, priešingai jos autonomijai. Tuo būdu Prancūzija išsprūdo iš vienos klasės despotizmo tarytum tik tam, kad pasiduotų vieno individo despotizmui, ir, be to, autoritetui individo, neturinčio jokio autoriteto. Kova tarytum baigėsi tuo, kad visos klasės lygiai bejėgiškai ir lygiai be žado suklupo prieš šautuvo buožę.
Bet revoliucija yra nuodugni. Ji dar tebekeliauja per skaistyklą. Ji dirba savo darbą metodiškai. Iki 1851 m. gruodžio 2 dienos ji baigė pusę savo parengiamojo darbo, dabar ji baigia antrąją pusę. Pirma ji ištobulino parlamentinę valdžią, kad galėtų ją nuversti. Dabar, kai ji tai pasiekė, ji ištobulina vykdomąją valdžią, suveda ją iki gryniausios jos išraiškos, izoliuoja ją, pastato ją prieš save, kaip vienintelį objektą, kad sukoncentruotų prieš ją visas savo griaunamąsias jėgas. Ir kai revoliucija baigs šią antrąją savo parengiamojo darbo pusę, tuomet Europa pašoks iš savo vietos ir džiūgaudama sušuks: tu puikiai rausi, senasis kurmi!
Ši vykdomoji valdžia su savo milžiniška biurokratine ir karine organizacija, su savo sudėtinga ir dirbtine valstybės mašina, su pusės milijono valdininkų armija šalia dar pusės milijono kariuomenės, — šis baisus parazitinis organizmas, kaip tinklas apraizgąs Prancūzijos visuomenės kūną ir užkemšąs visus jo porus, — atsirado absoliutinės monarchijos laikais, žlungant feodalizmui, kurio žlugimą jis padėjo pagreitinti. Senjorinės žemės savininkų ir miestų privilegijos pavirto į tiek pat gausius valstybės valdžios atributus, feodaliniai didikai — į apmokamus valdininkus, o margas, kaip prekių pavyzdžių rinkinys, prieštaringų viduramžinių suvereninių teisių žemėlapis pavirto į taisyklingą valstybės valdžios planą, kur darbas yra taip padalytas ir centralizuotas, kaip fabrike. Pirmoji Prancūzijos revoliucija, užsibrėžusi uždavinį panaikinti visas vietines, teritorines, miestų ir provincijų separatines valdžias, kad sudarytų pilietinę nacijos vienybę, turėjo toliau vystyti tai, ką buvo pradėjusi absoliutinė monarchija: centralizaciją, o kartu su tuo ir vyriausybinės valdžios apimtį, atributus ir jos pagalbininkų skaičių. Napoleonas išbaigė šią valstybės mašiną. Legitiminė ir liepos monarchijos nebepridėjo jai nieko naujo, išskyrus didesnį darbo pasidalijimą, didėjantį tuo pačiu mastu, kuriuo darbo pasidalijimas buržuazinės visuomenės viduje kuria naujas interesų grupes, vadinasi, naujus valstybinio valdymo objektus. Kiekvienas bendras (gemeinsame) interesas tuojau būdavo atsiejamas nuo visuomenės, pastatomas priešais ją kaip aukštesnis, visuotinis (allgemeines) interesas, išimamas iš visuomenės narių saviveiklos srities ir padaromas vyriausybinės veiklos objektu, — pradedant nuo tilto, mokyklos trobesio bei kaimo bendruomenės komunalinio turto ir baigiant Prancūzijos geležinkeliais, nacionaliniu turtu ir valstybiniais universitetais. Pagaliau parlamentinė respublika buvo priversta savo kovoje prieš revoliuciją, kartu su represinėmis priemonėmis, stiprinti vyriausybinės valdžios priemones bei centralizaciją. Visi perversmai, užuot šią mašiną sulaužę, ją patobulindavo. Partijos, kurios pakaitomis grūmėsi dėl viešpatavimo, šio milžiniško valstybės pastato užgrobimą laikė svarbiausiu nugalėtojo grobiu.
Bet absoliutinėje monarchijoje, pirmosios revoliucijos metu, Napoleono laikais, biurokratija buvo tik priemonė buržuazijos klasiniam viešpatavimui parengti. Restauracijos metu, Luji Filypo laikais, parlamentinės respublikos laikais, biurokratija buvo viešpataujančios klasės įrankis, kad ir kažin kaip ji siekė savarankiškos valdžios.
Tik antrojo Bonaparto laikais valstybė tarytum tapo visiškai savarankiška. Valstybės mašina civilinės visuomenės atžvilgiu taip sustiprėjo, kad ji gali turėti savo priešakyje Gruodžio 10 dienos draugijos šefą, iš svetur atsibasčiusį perėjūną, pakeltą ant skydo girtos karinės klikos, kurią jis nupirko degtine ir dešra ir kuriai jis vis iš naujo turi mėtyti dešrą. Iš čia kyla bailus nusivylimas, begalinio nužeminimo, paniekinimo jausmas, kuris slėgia Prancūzijos krūtinę ir neleidžia jai laisvai atsikvėpti. Ji jaučiasi lyg išniekinta.
Ir vis dėlto valstybės valdžia nekabo ore. Bonapartas atstovauja klasei ir, be to, gausingiausiai prancūzų visuomenės klasei — smulkiesiems valstiečiams.
Kaip Burbonai buvo stambiosios žemės nuosavybės dinastija, o Orleanai — pinigų dinastija, taip Bonapartai yra valstiečių, t. y. Prancūzijos liaudies masės dinastija. Valstiečių rinktinis yra ne tas Bonapartas, kuris pasiduodavo buržuaziniam parlamentui, bet tas, kuris išvaikė buržuazinį parlamentą. Miestams pavyko trejus metus falsifikuoti gruodžio 10 dienos rinkimų prasmę ir apgaudinėti valstiečių viltį atstatyti imperiją. 1848 metų gruodžio 10 dienos rinkimus įgyvendino tik 1851 m. gruodžio 2 dienos perversmas.
Smulkieji valstiečiai (Parzellenbauern) sudaro milžinišką masę, kurios nariai gyvena vienodose sąlygose, tačiau nesueidami į įvairius tarpusavio santykius. Jų gamybos būdas, užuot juos su siejęs tarpusavio santykiais, izoliuoja juos vieną nuo kito. Šią izoliaciją dar labiau didina blogas Prancūzijos susisiekimas ir valstiečių neturtingumas. Jų dirbamame žemės sklype, parcelėje, negalimas joks darbo pasidalijimas, joks mokslo pritaikymas, taigi, ir joks išsivystymo įvairumas, joks talentų įvairumas, joks visuomeninių santykių gausumas. Kiekviena atskira valstiečių šeima beveik visiškai aptarnauja pati save, tiesiogiai pati pasigamina daugumą savo vartojamų dalykų ir tuo būdu apsirūpina gyvenimo priemonėmis daugiau mainais su gamta, negu santykiaudama su visuomene. Parcelė, valstietis ir šeima; greta kita parcelė, kitas valstietis ir kita šeima. Grupė tokių vienetų sudaro kaimą, o grupė kaimų — departamentą. Vadinasi, milžinišką prancūzų nacijos masę sudaro paprasta bendravardžių dydžių suma, kaip maišą bulvių sudaro atskiros supiltos į maišą bulvės. Jei milijonai šeimų gyvena tokiose ekonominėse gyvenimo sąlygose, kurios jų gyvenimo būdą, interesus ir švietimą daro skirtingus nuo kitų klasių gyvenimo būdo, interesų bei švietimo ir priešingus pastariesiems, jos sudaro klasę. Jei tarp smulkiųjų valstiečių tėra vietinis ryšys, jeigu jų interesų tapatumas nesudaro tarp jų jokio bendrumo, jokios nacionalinės sąsajos ir jokios politinės organizacijos, jie nesudaro klasės. Todėl jie nepajėgia savo vardu apginti savo klasinių interesų nei per parlamentą, nei per Konventą. Jie negali sau atstovauti, jie turi būti kitų atstovaujami. Jų atstovas kartu turi būti ir jų ponas, turi būti jiems autoritetas, kaip neaprėžta vyriausybinė valdžia, kuri gina juos nuo kitų klasių ir iš aukštybių siunčia jiems lietų ir saulės šviesą. Taigi, politinė smulkiųjų valstiečių įtaka galų gale pasireiškia tuo, kad vykdomoji valdžia pajungia sau visuomenę.
Istorinė tradicija pagimdė mistinį Prancūzijos valstiečių tikėjimą tuo, kad Napoleonu vadinamas žmogus grąžins jiems visas prarastas gėrybes. Ir štai atsirado individas, kuris, turėdamas Napoleono vardą, dedasi šiuo žmogumi, remdamasis Napoleono Kodeksu, sakančiu: „Draudžiama tyrinėti, kas yra kūdikio tėvas“. Po dvidešimt valkatavimo metų ir ištisos juokingų avantiūrų eilės išsipildo pranašavimas, ir šis žmogus tampa Prancūzijos imperatoriumi. Sūnėno įkyrioji idėja įsikūnijo, nes ji sutapo su gausiausios Prancūzijos klasės įkyriąja idėja.
Bet čia man gali prikišti: o valstiečių maištai pusėje Prancūzijos, o armijos rengiamos valstiečių medžioklės, o masiniai valstiečių suėmimai ir ištrėmimai?
Nuo Liudviko XIV laikų Prancūzija nepergyveno panašių valstiečių persekiojimų „už demagogines intrigas“.
Bet prašau mane suprasti. Bonaparto dinastija atstovauja ne revoliuciniam, bet konservatyviam valstiečiui, ne tam valstiečių, kuris stengiasi išsprūsti iš savo socialinių egzistencijos sąlygų, kurias nustato parcelė, bet tam, kuris nori sustiprinti šias sąlygas ir šią parcele; ne tiems kaimo gyventojams, kurie nori išvien su miestais savo pačių jėgomis nuversti senąją santvarką, bet, atvirkščiai, tiems, kurie, aklai užsidarę šioje senojoje santvarkoje, laukia išgelbėjimo ir privilegijų sau ir savo parcelei iš imperijos šmėklos. Bonaparto dinastija atstovauja ne valstiečio apšvietai, bet jo tamsumui, ne jo protui, bet jo prietarams, ne jo ateičiai, bet jo praeičiai, ne jo šiuolaikiniams Sevenams, bet jo šiuolaikinei Vandėjai[1].
Žiaurus trejus metus trukęs parlamentinės respublikos viešpatavimas dalį Prancūzijos valstiečių išvadavo iš napoleoninės iliuzijos ir — kad ir paviršutiniškai — revoliucionizavo juos; bet kiekvieną kartą, kai tik jie sujudėdavo, buržuazija jėga juos atmesdavo atgal. Parlamentinės respublikos laikais Prancūzijos valstiečio sąmonėje vyko kova tarp naujų idėjų ir tradicijos. Šis procesas reiškėsi nepaliaujamos kaimo mokytojų kovos su kunigais forma, — buržuazija tramdė mokytojus. Valstiečiai pirmą kartą stengėsi savarankiškai laikytis vyriausybinės veiklos atžvilgiu. Tai reiškėsi nuolatiniais merų konfliktais su prefektais, — buržuazija šalino merus. Pagaliau įvairiose Prancūzijos vietose parlamentinės respublikos metu valstiečiai sukildavo prieš savo pačių išperą, prieš armiją, — buržuazija bausdavo juos apgulos stoviu ir egzekucijomis. Ir dabar ši buržuazija rėkauja apie masių bukaprotiškumą, apie „niekingą minią“, kuri ją išdavusi Bonapartui. Ji pati prievartos būdu stiprino valstiečių klasės palankumą imperijai, palaikydama tą būklę, kuri sudaro dirvą šiai valstiečių religijai atsirasti. Tiesa, buržuazijai tenka vienodai bijotis masių kvailumo, kol jos būna konservatyvios, ir masių susipratimo, kai tik jos tampa revoliucinės.
Po valstybės perversmo Prancūzijos valstiečių dalis sukilimuose su ginklu rankose protestavo prieš 1848 metų gruodžio 10 dienos savo pačių balsavimą. Jų išeita nuo 1848 metų mokykla davė jiems proto. Bet jie buvo pardavę savo sielą požeminiams istorijos dievams, istorija vertė juos laikytis žodžio: dauguma jų buvo dar taip nesusipratę, kad kaip tik raudoniausiuose departamentuose valstiečiai atvirai balsavo už Bonapartą. Jų nuomone, Nacionalinis susirinkimas kliudė Bonapartui veikti. Bonapartas tik dabar sutraukęs pančius, miestų uždėtus kaimo valiai. Vietomis valstiečiai net kėlė juokingą idėją — greta Napoleono pastatyti ir Konventą.
Po to, kai pirmoji revoliucija pusiau baudžiauninkus valstiečius pavertė laisvais žemės savininkais, Napoleonas sustiprino ir sureguliavo tas sąlygas, kuriomis valstiečiai be kliūčių galėjo naudotis tik ką atitekusia jiems Prancūzijos žeme ir patenkinti savo jaunuolišką nuosavybės aistrą. Bet dabartinio Prancūzijos valstiečio nuskurdimo priežastis yra kaip tik pati jo parcelė, žemės valdymo susmulkinimas, nuosavybės forma, kurią Napoleonas konsolidavo Prancūzijoje. Tai ir yra kaip tik tos materialinės sąlygos, kurios feodalinį Prancūzijos valstietį padarė laisvu valstiečiu, parcelės savininku, o Napoleoną — imperatoriumi. Pakako dviejų kartų, kad pasireikštų neišvengiamos išdavos: progresyvinis žemdirbystės blogėjimas ir progresyvinis žemdirbio įsiskolinimo didėjimas. „Napoleoninė“ nuosavybės forma, kuri XIX šimtmečio pradžioje sudarė Prancūzijos kaimo gyventojų išsivadavimo ir praturtėjimo sąlygą, šio šimtmečio eigoje virto jų vergijos ir skurdo dėsniu. Ir kaip tik šis dėsnis ir yra pirmoji iš „Napoleoninių idėjų“, kurią tenka ginti antrajam Bonapartui. Jei jis kartu su valstiečiais dar gyvena iliuzija, kad valstiečių nusmukimo priežasties tenka ieškoti ne pačioje parcelinėje nuosavybėje, bet už jos, antraeilių aplinkybių įtakoje, tai jo eksperimentai, kaip muilo burbulai, suduš į gamybinius santykius.
Ekonominis parcelinės nuosavybės išsivystymas iš pagrindų pakeitė valstiečių santykius su kitomis visuomenės klasėmis. Napoleono laikais žemės nuosavybės susmulkėjimas kaime papildė laisvą konkurenciją ir atsirandančią stambią pramonę miestuose. Valstiečių klasė buvo visur esąs protestas prieš ką tik nuverstą žemvaldžių aristokratiją. Šaknys, kurias į Prancūzijos žemę įleido parcelinė žemės nuosavybė, atėmė iš feodalizmo visus maistingus syvus. Šios žemės nuosavybės ežiaženkliai sudarė natūralią buržuazijos tvirtovę prieš bet kurį senųjų jos valdovų kėsinimąsi. Bet XIX šimtmečio eigoje feodalo vietą užėmė miesto lupikautojas, feodalinių žemės prievolių vietą — ipoteka, aristokratinės žemės nuosavybės vietą — buržuazinis kapitalas. Valstiečio parcelė tėra pretekstas, leidžiantis kapitalistui čiulpti iš žemės pelną, palūkanas ir rentą, paliekant žemdirbiui pačiam pasirūpinti atlyginimu už savo darbą. Prancūzijos žemę slėgianti ipotekinė skola užkrauna Prancūzijos valstiečiams tokias palūkanas, kurios yra lygios visų Anglijos valstybės skolų metinių palūkanų sumai. Smulkioji žemės nuosavybė, būdama taip pavergta kapitalo, — o jos vystymasis neišvengiamai veda į šią vergiją, — pavertė prancūzų tautos masę trogloditais. Šešiolika milijonų valstiečių (įskaitant moteris ir vaikus) gyvena landynėse, kurių didesnioji dalis teturi vieną langelį, kita dalis — du, o geriausioji dalis — tris langelius. O langai namui yra tas pats, kas jutimo organai galvai. Buržuazinė santvarka, kuri šio šimtmečio pradžioje pastatė valstybę sargybiniu prie naujai atsiradusios parcelės ir patręšė ją laurais, tapo vampiru, išsiurbiančiu jai širdies kraują ir galvos smegenis ir sviedžiančiu ją į alcheminį kapitalo katilą. Napoleono kodeksas dabar bėra tik teismo sprendimų vykdymo, turto aprašymo ir pardavimo iš varžytynių kodeksas. Be keturių milijonų (įskaitant vaikus ir t. t.) oficialiai priskaitomų elgetų, valkatų, nusikaltėlių ir prostitučių, Prancūzijoje dar yra penki milijonai žmonių, kurie stovi ant pražūties krašto ir gyvena arba pačiame kaime arba nuolat bastosi su savo skarmalais ir vaikais iš kaimo į miestą ir iš miesto į kaimą. Taigi, valstiečių interesai nebesiderina su buržuazijos interesais, su kapitalu, kaip kad Napoleono laikais, bet yra jiems priešingi. Todėl valstiečiai randa sau natūralų sąjungininką ir vadą miesto proletariato asmenyje, kuris yra pašauktas nuversti buržuazinę santvarką. Bet tvirta ir neaprėžta vyriausybė — ir tai yra antroji „napoleoninė idėja“, kurią ėmėsi vykdyti antrasis Napoleonas, — yra pašaukta ginti jėga šią „materialinę“ tvarką. Ir iš tikrųjų ši „materialinė tvarka“ yra pagrindinė mintis visuose Bonaparto atsišaukimuose prieš maištaujančius valstiečius.
Greta ipotekinės skolos, kurią parcelei užkrauna kapitalas, ją slėgia ir mokesčiai. Mokesčiai yra biurokratijos, armijos, kunigų ir rūmų, trumpai tariant, viso vykdomosios valdžios aparato pragyvenimo šaltinis. Tvirta vyriausybė ir dideli mokesčiai yra tapačios sąvokos. Parcelinė žemės nuosavybė iš savo prigimties sudaro tinkamą dirvą visagalinčiai ir gausiai biurokratijai. Ji sukuria visoje šalyje vienodą santykių ir asmenų lygį. Taigi, ji daro galimą ir vienodą poveikį į visus šios vienodos masės taškus iš vieno aukščiausio centro. Ji panaikina aristokratines tarpines pakopas tarp liaudies masės ir valstybės valdžios. Taigi, ji sukelia visapusišką betarpišką šios valstybės valdžios ir jos tiesioginių organų kišimąsi. Pagaliau ji sukuria neturinčių darbo gyventojų perteklių, kuris neranda sau vietos nei kaime, nei mieste ir todėl griebiasi valstybinių tarnybų, kaip tam tikros rūšies garbingos išmaldos, ir verčia didinti valstybinių tarnybų skaičių. Napoleonas naujomis rinkomis, kurias jis atidarė durtuvu, ir kontinento apiplėšimu grąžino su palūkanomis jo užkraunamus privalomuosius mokesčius. Napoleono mokesčiai buvo akstinas valstiečių verslui skatinti, tuo tarpu kai dabar jie išplėšia iš valstiečių paskutinius jų verslo resursus, pribaigia jų pasipriešinimą skurdui. O gausi, galionuota ir nusipenėjusi biurokratija yra ta „napoleoninė idėja“, kuri labiausiai artima antrojo Bonaparto širdžiai. Bet ar galėjo kitaip ir būti, kai jis yra priverstas, greta tikrųjų visuomenės klasių, sudaryti dirbtinę kastą, kuriai jo režimo išlaikymas — kasdieninės duonos klausimas? Todėl viena iš pirmųjų jo finansinių operacijų buvo valdininkų algų pakėlimas iki senosios jų normos ir naujų sinekūrų sukūrimas.
Kita „napoleoninė idėja“ yra dvasininkų kaip vyriausybės įrankio viešpatavimas. Bet jei naujai atsiradusioji parcelė, harmonizuodama su visuomene, priklausydama nuo gamtos jėgų ir būdama nuolanki gynusiai ją valdžiai, žinoma, buvo religinga, tai skolų suėstoji, susipykusioji su visuomene ir valdžia, iš savo pačios aprėžtumo išstumiama parcelė, žinoma, tampa antireliginė. Dangus buvo gana gražus priedas prie ką tik gauto siauro žemės rėžio, juo labiau kad nuo dangaus priklauso oras; bet dangus tampa pasityčiojimu, kai jis yra brukamas kaip parcelės pakaitalas. Tuomet dvasininkas jau tampa tik dievo pateptuoju žemiškos policijos sekliu — kita „napoleoninė idėja“. Ekspedicija prieš Romą antrą kartą įvyks pačioje Prancūzijoje, tik atvirkščia prasme, negu mano ponas Montalamberas.
Pagaliau kulminacinis „napoleoninių idėjų“ taškas — vyraujanti armijos reikšmė. Armija buvo smulkiųjų valstiečių point d’honneur[2]: ji juos pačius darė didvyriais, ginančiais nuo išorinių priešų savo naująją nuosavybę, išaukštinančiais jų ką tik iškovotą nacionalinę vienybę, plėšiančiais ir revoliucionizuojančiais pasaulį. Uniforma buvo jų pačių išeiginis kostiumas, karas — jų poezija, vaizduotėje pratęsta ir padidinta parcelė — tėvynė, o patriotizmas — ideali nuosavybės jausmo forma. Bet priešai, nuo kurių Prancūzijos valstiečiui dabar tenka ginti savo nuosavybę, yra ne kazokai, o teismo antstoliai ir mokesčių rinkėjai. Parcelė yra jau nebe vadinamojoje tėvynėje, o ipotekos knygoje. Pati armija jau nebe valstiečių jaunimo žiedas, o valstietiško liumpenproletariato pelkių gėlė. Ji didele dalimi susideda iš netikrųjų rekrutų, pakaitalų, kaip ir pats antrasis Bonapartas tėra tik netikras asmuo, pakaitalas. Didvyriškus žygius ji dabar atlieka valstiečių medžioklių metu, eidama žandarų pareigas; ir jei vidiniai Gruodžio 10 dienos draugijos šefo sistemos prieštaravimai išguis jį už Prancūzijos ribų, tai armija po keleto banditinių išdaigų susilauks ne laurų, o lazdų.
Matome, kad visos „napoleoninės idėjos“ yra neišsivysčiusios, jaunuoliškai žvalios parcelės idėjos; jos yra nesąmonė persenusiai parcelei. Šios idėjos tėra tik parcelės merdėjimo haliucinacijos, žodžiai, virtę frazėmis, dvasios, virtusios šmėklomis. Bet imperijos parodija buvo reikalinga prancūzų nacijos masei išlaisvinti nuo tradicijų naštos ir priešingumui tarp valstybės valdžios ir visuomenės išryškinti. Kartu su didėjančiu smulkiosios žemės nuosavybės irimu irsta ir ja pagrįstas valstybės rūmas. Valstybinė centralizacija, reikalinga šiuolaikinei visuomenei, gali iškilti tik ant griuvėsių karinio-biurokratinio vyriausybės mechanizmo, nukalto kovoje su feodalizmu[3].
Prancūzų valstiečių būklė išsprendžia mums mįslę visuotinių gruodžio 20 ir 21 d. rinkimų, kurie antrąjį Bonapartą užkėlė ant Sinajaus kalno ne įstatymų gauti, bet jų leisti.
Buržuazija dabar, matyti, neturėjo kito pasirinkimo, kaip balsuoti už Bonapartą. Kai puritonai Konstancos susirinkime skundėsi nuodėmingu popiežių gyvenimu ir šaukte šaukė apie reikalingumą reformuoti papročius, kardinolas Pjeras d’Ajis griausmingai sušuko jiems:
„Tik pats velnias begali išgelbėti katalikų bažnyčią, o jūs reikalaujate angelų!“.
Taip ir Prancūzijos buržuazija šaukė po valstybės perversmo: tik Gruodžio 10 dienos draugijos šefas begali išgelbėti buržuazinę visuomenę! Tik vagystė begali išgelbėti nuosavybę, priesaikos laužymas — religiją, mergvaikystė — šeimą, netvarka — tvarką!
Bonapartas, būdamas vykdomoji valdžia, kuri tapo savarankiška jėga, jaučiasi esąs pašauktas užtikrinti „buržuazinę tvarką“. Bet šios buržuazinės tvarkos jėga — vidurinė klasė. Todėl jis laiko save vidurinės klasės atstovu ir leidžia atitinkamus dekretus. Tačiau jis šiuo tuo tapo tik todėl, kad sutriuškino ir kasdien tebetriuškina politinę šios vidurinės klasės galią. Todėl jis laiko save vidurinės klasės politinės ir literatūrinės jėgos priešu. Bet, saugodamas jos materialinę jėgą, jis tuo pačiu atgaivina jos politinę galią. Todėl reikia puoselėti priežastį ir nušluoti nuo žemės paviršiaus jos padarinį, kur tik jis bepasirodytų. Bet negalima apsieiti be tam tikro priežasties supainiojimo su padariniu, kadangi abu, vienas antrą veikdami, nustoja savo skirtingumo žymių. Eina nauji dekretai, kurie užtrina ribą tarp jų. Kartu Bonapartas laiko save valstiečių ir aplamai liaudies atstovu prieš buržuaziją, trokštančiu žemesnes tautos klases padaryti laimingas buržuazinės visuomenės ribose. Eina nauji dekretai, kurie, užbėgdami už akių „tikriesiems socialistams“, išvagia jų vyriausybinę išmintį. Bet Bonapartas visų pirma laiko save Gruodžio 10 dienos draugijos šefu, atstovu liumpenproletariato, kuriam priklauso jis pats, jo artimieji, jo vyriausybė ir jo armija ir kuriam rūpi svarbiausia smagiai pagyventi ir traukti iš valstybės iždo Kalifornijos laimikius. Ir jis pateisina savo Gruodžio 10 dienos draugijos šefo vardą dekretais, be dekretų ir nepaisydamas dekretų.
Tokia kupina prieštaravimų šito žmogaus misija paaiškina prieštaringus veiksmus jo vyriausybės, kuri, judėdama neryžtingai, apgraibomis, stengiasi čia patraukti, čia pažeminti tai vieną, tai kitą klasę ir kuri vienodai sukelia prieš save visas klases, — vyriausybės, kurios praktiškas netikrumas sudaro nepaprastai komišką kontrastą su įsakomu, kategorišku jos aktų stiliumi, vergiškai nukopijuotu nuo dėdės aktų.
Pramonė ir prekyba, t. y. vidurinės klasės verslai, valdant stipriai vyriausybei, turi suklestėti kaip augalai šiltadaržy. Išdalijama begalinė daugybė geležinkelių koncesijų. Bet bonapartistinis liumpenproletariatas turi pralobti. Asmenys, žiną iš anksto geležinkelių koncesijų paslaptis, pradeda spekuliuoti jomis biržoje. Tačiau kapitalų geležinkeliams neatsiranda. Bankas įpareigojamas skolinti pinigus, įkeičiant geležinkelių akcijas. Bet bankas tuo pačiu metu turi būti išnaudojamas paties Bonaparto, vadinasi, reikia bankui įsiteikti. Panaikinama banko prievolė skelbti savaitines apyskaitas. Bankas sudaro liūtišką sutartį su vyriausybe. Liaudis turi gauti darbo. Rengiamos valstybinės statybos. Bet valstybinės statybos padidina liaudžiai mokesčių naštą. Taigi, mokesčiai sumažinami rentininkų sąskaita, konvertuojant 5 procentų rentą į 4½ procentų rentą. Bet vidurinis luomas vėl turi gauti malonę. Taigi, padvigubinami vyno mokesčiai liaudžiai, perkančiai vyną mažmenomis, ir dvigubai sumažinami viduriniam luomui, geriančiam jį urmu. Esamos darbininkų asociacijos paleidžiamos, bet užtat pažadami asociacijos stebuklai ateityje. Reikia padėti valstiečiams. Steigiami ipotekiniai bankai, kurie pagreitina valstiečių prasiskolinimą ir nuosavybės koncentraciją. Bet šie bankai turi būti panaudoti pinigams iš konfiskuotų Orleanų šeimos dvarų išspausti. Tačiau nė vienas kapitalistas nesutinka su šia sąlyga, nenurodyta dekrete, ir ipotekinis bankas lieka tik dekretu, ir t. t., ir t. t.
Bonapartui norėtųsi vaidinti patriarchalinį visų klasių geradarį. Bet jis negali duoti nė vienai klasei, neatimdamas iš kitos. Kaip frondos laikais sakydavo apie hercogą Gizą, kad jis esąs obligacingiausias Prancūzijos žmogus, nes jis visus savo dvarus buvo pavertęs sau adresuotomis savo šalininkų obligacijomis, taip ir Bonapartas norėtų tapti obligacingiausiu Prancūzijos žmogumi ir visą Prancūzijos nuosavybę, visą jos triūsą paversti asmenine sau adresuota obligacija. Jis norėtų pavogti visą Prancūziją, kad galėtų ją padovanoti Prancūzijai, arba, teisingiau, kad galėtų paskui nupirkti Prancūziją prancūzų pinigais, nes, kaip Gruodžio 10 dienos draugijos šefui, jam tenka pirkti tai, kas jam turi priklausyti. Ir papirkimo įrankiu tampa visos valstybinės institucijos: senatas, Valstybės taryba, Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, garbės legiono ordinas, kareivio medalis, skalbyklos, valstybinės statybos, geležinkeliai, Nacionalinės gvardijos generalinis štabas be eilinių, konfiskuoti Orleanų šeimos dvarai. Papirkimo priemone tampa kiekviena vieta armijoje ir vyriausybės mašinoje. Bet svarbiausias dalykas tame procese, kurio esmę sudaro tai, kad Prancūzijai dovanojamas anksčiau iš jos pačios prisiplėštasis turtas, yra procentai, kuriuos transakcijos metu gauna Gruodžio 10 dienos draugijos šefas ir nariai. Grafienės L., pono de Mornio meilužės, sąmojis, kuriuo ji apibūdino Orleanų dvarų konfiskaciją: „Tai yra pirmas erelio skridimas“ („C’est le premier vol de l’Vaigle“)(4), tinka kiekvienam šio erelio, daugiau panašaus į varną, skridimui. Jis pats ir jo šalininkai kasdien prisimena žodžius, kuriuos pasakė vienas italas vienuolis-kartezietis šykštuoliui, su pasididžiavimu skaičiavusiam savo turtus, kurių jam pakaksią pragyventi dar daugelį metų: „Tu skaičiuoji savo turtus, bet pirma tu turėtum suskaičiuoti savo metus“. Kad neapsiriktų, skaičiuodami metus, jie skaičiuoja minutes. Į rūmus, į ministerijas, į administracijos ir armijos viršūnę skverbiasi gauja vyrukų, apie geriausią iš kurių tenka pasakyti, kad nežinia, iš kur jis atsirado — triukšminga, įtartina, grobuoniška bohema, kuri apsivelka galionuotais mundieriais su juokingu Suluko didikų išdidumu. Galima susidaryti aiškų šio aukštesniojo Gruodžio 10 dienos draugijos sluoksnio vaizdą, prisiminus, kad Veron-Krevelis(5) yra jo papročių saugotojas, o Granjė de Kasanjakas — jo mąstytojas. Kai Gizo savo vyriausybės laikais naudojo šį Granję viename laikraštpalaikyje kaip įrankį prieš dinastinę opoziciją, jis mėgdavo jį pagirti šiuo posakiu: „C’est le roi des drėles“, „Tai juokdarių karalius“. Būtų neteisinga Luji Bonaparto rūmus ir kliką lyginti su regentūros ar Liudviko XV laikais, nes „jau ne kartą Prancūzija pergyveno meilužių valdymą, bet dar niekada nepergyveno alfonsų valdymo“(6).
Prieštaringų savo padėties reikalavimų spiriamas, kartu būdamas priverstas, tarytum fokusininkas, vis naujomis staigmenomis prikaustyti prie savęs, kaip Napoleono pavaduotojo, publikos dėmesį, taigi, kiekvieną dieną daryti valstybės perversmą miniatiūroje, Bonapartas nugramzdina visą buržuazinį ūkį į chaosą, griebia viską, kas 1848 metų revoliucijai atrodė neliečiama, vienus įpratina abejingai žiūrėti į revoliuciją, kitus kursto revoliucijai, tvarkos vardu sukuria tikrą anarchiją ir tuo pačiu metu nuplėšia nuo visos valstybės mašinos šventumo aureolę, ją suprofanuoja, padaro ją kartu šlykščią ir juokingą. Tryro šventojo chitono kultą[7] jis pakartoja Paryžiuje napoleoninės imperatoriaus mantijos kultu. Bet jeigu imperatoriaus mantija pagaliau nukris ant Luji Bonaparto pečių, tai žalvarinė Napoleono statula nuvirs nuo Vandomo kolonos aukštybių.
[1] Sevenai — kalnuotas Prancūzijos rajonas, kur XVIII amžiaus pradžioje įvyko stambus valstiečių-protestantų (vadinamųjų kamizarų) sukilimas su lozungais „Šalin mokesčius“, „Sąžinės laisvė“. Sukilėliai užiminėjo feodalų pilis. Slapstydamiesi kalnuose, jie vedė partizanišką karą ir kovojo beveik trejus metus. Vandėja — Prancūzijos sritis, kontrrevoliucijos židinys XVIII amžiaus pabaigos buržuazinės Prancūzijos revoliucijos metu. Kontrrevoliucija kovoje prieš revoliucinę Prancūziją panaudojo atsilikusią Vandėjos valstietiją, kuri buvo didelėje katalikų dvasininkijos įtakoje.
[2] — garbės dalykas, ypatingo pasididžiavimo objektas.
[3] 1852 m. leidime ši pastraipa baigiasi šiomis eilutėmis, kurias Marksas 1869 m. leidime praleido: „Valstybės mašinos sulaužymas visiškai nėra pavojingas centralizacijai. Biurokratija tėra tik žemiausia ir grubi centralizacijos forma, kuri dar tebėra savo priešybės — feodalizmo — prislėgta. Nusivylęs napoleonine restauracija, Prancūzijos valstietis atsisakys ir nuo tikėjimo į savo parcelę; visas šia parcele pagrįstas valstybės rūmas sugrius, ir proletarinė revoliucija gaus tą chorą, be kurio jos solo visose valstietiškose šalyse pavirs gulbės giesme“.
(4) Žodis „vol“ reiškia skridimą ir vagystę.
(5) Balzakas savo romane „Cousine Bette“ atvaizduoja Krevelį, kurį jis nupiešia pagal laikraščio „Constitutionnel“ savininko dr. Verono asmenį, kaip visiškai ištvirkusį Paryžiaus filisterį.
(6) Ponios Žirarden žodžiai.
[7] Viena iš „šventųjų“ relikvijų („viešpaties chitonas“), 1844 m. reakcinės katalikų dvasininkijos išstatyta Tryro katedroje.