Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Kova tarp Nacionalinio susirinkimo ir Bonaparto tuojau vėl suliepsnojo, kai tik praėjo revoliucinė krizė ir buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė.
Konstitucija buvo nustačiusi Bonapartui 600 000 frankų algą. Vos pusei metų tepraėjus nuo jo prezidentavimo pradžios, jam pavyko šią sumą padidinti dvigubai — Odilonas Baro išrūpino iš Nacionalinio steigiamojo susirinkimo 600 000 frankų metinio priedo vadinamosioms reprezentacijos išlaidoms. Po birželio 13 d. Bonapartas buvo pareiškęs panašias pretenzijas, į kurias tą kartą Baro neatsiliepė. Dabar, po gegužės 31 dienos, Bonapartas tučtuojau pasinaudojo patogiu momentu ir per savo ministrus pareikalavo iš Nacionalinio susirinkimo trijų milijonų frankų metinio atlyginimo. Ilgas avantiūristiškas valkatos gyvenimas buvo išugdęs jame nepaprastai jautrią uoslę suuosti tiems kritiškiems momentams, kada buvo galima iš savo buržua išlupti pinigų. Jis buvo tikras šantažistas. Nacionalinis susirinkimas, Bonaparto padedamas ir su jo žinia, buvo išniekinęs tautos suverenumą. Bonapartas grasino pranešiąs apie šį nusikaltimą tautai, jei Susirinkimas neištrauksiąs piniginės ir nenupirksiąs jo tylėjimo už 3 milijonus frankų kasmet. Nacionalinis susirinkimas atėmė 3 milijonams prancūzų teisę balsuoti. Bonapartas reikalavo už kiekvieną nuvertintą prancūzą po pilnavertį franką, lygiai trijų milijonų frankų. Jis, 6 milijonų išrinktasis, reikalauja nuostolių atlyginimo už balsus, atimtus iš jo paskiau. Nacionalinio susirinkimo komisija atmetė akiplėšos reikalavimą. Bonapartistinė spauda ėmė grasinti. Argi galėjo Nacionalinis susirinkimas, iš principo ir galutinai nutraukęs santykius su nacijos mase, nutraukti santykius ir su respublikos prezidentu? Nors jis atmetė kasmetinį atlyginimą, bet užtat sutiko duoti 2 160 000 frankų vienkartinio priedo. Susirinkimas, sutikdamas duoti pinigų ir kartu savo apmaudu parodydamas, kad jis tik nenoromis sutinka, parodė savo dvigubą silpnumą. Kam Bonapartui buvo reikalingi šie pinigai, mes pamatysime paskiau. Po šio apmaudingo epilogo, kuris ėjo tuojau po visuotinės rinkimų teisės panaikinimo ir kuriame Bonapartas savo nužeminta kovo ir balandžio krizės meto laikymąsi uzurpacinio parlamento atžvilgiu pakeitė provokuojančiu begėdiškumu, Nacionalinis susirinkimas savo posėdžius nutraukė trims mėnesiams, nuo rugpiūčio 11 iki lapkričio 11 d. Jis savo vietoje paliko 28 narių nuolatinę komisiją, kurioje buvo keletas nuosaikiųjų respublikonų, bet nebuvo nė vieno bonapartisto. 1849 metų nuolatinė komisija susidėjo tik iš tvarkos partijos žmonių ir bonapartistų. Bet tada tvarkos partija pasiskelbė nuolatine revoliucijos priešininke, o dabar parlamentinė respublika pasiskelbė nuolatine prezidento priešininke. Po gegužės 31 dienos įstatymo prieš tvarkos partiją bebuvo tik šis varžovas.
Kai Nacionalinis susirinkimas 1850 m. lapkričio mėn. vėl susirinko, tai atrodė, kad vietoje ligšiolinių smulkių susirėmimų su prezidentu pasidarė nebeišvengiama didelė, negailestinga kova, žūtbūtinė abiejų valdžių kova.
Tiek 1849 metų, tiek ir šių 1850 metų parlamento atostogų metu tvarkos partija suskilo į atskiras frakcijas, iš kurių kiekviena tesirūpino savomis restauracinėmis intrigomis, kurioms naujo maisto buvo davusi Luji Filypo mirtis. Legitimistų karalius Henrikas V buvo paskyręs net tikrą vyriausybę, kuri rezidavo Paryžiuje ir kurioje sėdėjo kai kurie nuolatinės komisijos nariai. Taigi, Bonapartas, iš savo pusės, turėjo teisę važinėti po Prancūzijos departamentus ir pagal jo apsilankymo nudžiuginto miesto nuotaiką tai slapčiau, tai atviriau išplepėti savo restauracinius planus ir verbuoti sau balsus. Šiose kelionėse, kurias didysis oficiozas „Moniteur“ ir mažieji privatūs Bonaparto „Moniteurai“, žinoma, išgarsino kaip triumfo žygius, Bonapartą visur žydėjo Gruodžio 10 dienos draugijos nariai. Ši draugija atsirado dar 1849 m. Labdarybės draugijos įsteigimo priedanga Paryžiaus liumpenproletariatas buvo suorganizuotas į slaptas sekcijas, vadovaujamas bonapartistinių agentų, o visos draugijos priešakyje stovėjo bonapartistinis generolas. Greta nusmukusių įtartinos kilmės ir su neaiškiais pragyvenimo šaltiniais lėbautojų, greta nusigyvenusių avantiūristų iš buržuazijos tarpo šioje draugijoje susitikdavo valkatos, paleisti kareiviai, paleisti kriminaliniai nusikaltėliai, pabėgę katorgininkai, sukčiai, klastotojai, dykaduoniai, kišenvagiai, fokusininkai, lošikai, sąvadautojai, paleistuvybės namų laikytojai, nešikai, rašeivos, rylininkai, skudurninkai, galąstojai, alavuotojai, elgetos, — žodžiu sakant, visa neaiški, įvairiaspalvė šen ir ten blaškoma masė, kurią prancūzai vadina bohema; iš šių sau giminingų elementų Bonapartas sudarė Gruodžio 10 dienos draugijos, „labdarybės draugijos“, branduolį — mat visi jos nariai, panašiai kaip Bonapartas, jautė reikalą šelpti save nacijos dirbančios dalies sąskaita. Šis Bonapartas, stojąs liumpenproletariato priešakyje, vien čia randąs savo asmeninių interesų masinį atsispindėjimą, šiose visų klasių atmatose, liekanose, nuotrupose matąs vienintelę klasę, kuria jis besąlygiškai gali remtis, yra tikrasis Bonapartas, Bonapartas sans phrase. Jis, senas, vėtytas ir mėtytas lėbautojas, žiūri į tautų istorinį gyvenimą ir į visas jų vaidinamas dramas kaip į komediją vulgariškiausia prasme, kaip į maskaradą, kuriame prašmatnūs kostiumai, žodžiai ir pozos yra tik kaukė smulkmeniškiausiam niekšiškumu užmaskuoti. Antai, jo žygyje prieš Strasburgą[1] dresiruotas Šveicarijos peslys vaizdavo Napoleono erelį. Įsibraudamas į Bulonę jis užtempė ant keleto Londono liokajų prancūzų uniformas: jie reprezentavo armiją. Jo Gruodžio 10 dienos draugijoje 10 000 dykūnų turėjo vaizduoti liaudį, kaip Šekspyro komedijoje audėjas vaizduoja liūtą[2]. Tokiu momentu, kai pati buržuazija kuo rimčiausiai, nepažeisdama nė vienos prancūzų dramos etiketo pedantinės taisyklės, vaidino gryniausią komediją, kai ji, pusiau apmulkinta, pusiau įsitikinusi, pati patikėjo savo vaidinimo iškilmingumu, tokiu momentu avantiūristas, žiūrėjęs į komediją paprastai kaip į komediją, turėjo laimėti. Tik po to, kai jis susidorojo su savo puošniu priešininku ir kai pats rimtai pažiūrėjo į savo vaidinamą imperatoriaus vaidmenį, įsivaizduodamas save po Napoleono kauke tikruoju Napoleonu, tik tada jis tapo savo paties pasaulėžiūros auka, virto rimtu juokdariu, kuris jau ne pasaulinę istoriją laiko komedija, o savo komediją laiko pasauline istorija. Kuo socialistams darbininkams buvo Nacionalinės dirbtuvės, o buržuaziniams respublikonams mobilinė gvardija, tuo Bonapartui buvo Gruodžio 10 dienos draugija, ši jam būdinga partinė kovos jėga. Jo kelionių metu paskirstyti po geležinkelio stotis šios draugijos nariai turėjo būti jam improvizuota publika, reikšti visuomenės entuziazmą, bliauti „Tegyvuoja imperatorius!“, įžeidinėti ir kumščiuoti respublikonus — ir visa tai, žinoma, proteguojant policijai. Grįžtant jam į Paryžių, jie turėjo sudaryti avangardą, įspėti arba išvaikyti priešiškas demonstracijas. Gruodžio 10 dienos draugija priklausė jam, buvo jo kūrinys, tikra jo paties idėja. Visa kita, ką jis priskiria sau, duoda jam aplinkybės; visuose kituose jo veiksmuose už jį veikia aplinkybės arba jis pasitenkina, kopijuodamas kitų veiksmus; bet viešai prieš buržua švaistytis oficialiomis frazėmis apie tvarką, religiją, šeimą, nuosavybę, o slaptai remtis Šufterlių ir Špygelbergų draugija[3], netvarkos, prostitucijos ir vagystės draugija, — čia Bonapartas yra originalus, o Gruodžio 10 dienos draugijos istorija — jo paties istorija.
Kartą atsitiktinai po draugijos narių lazdomis pakliuvo keletas tvarkos partijai priklausančių deputatų. Dar daugiau. Policijos komisaras Jonas, kurio žinioje buvo Nacionalinio susirinkimo apsauga, remdamasis kažkokio Alės parodymais, pranešė nuolatinei komisijai, kad viena iš draugijos sekcijų nutarė nužudyti generolą Šangarnję ir Nacionalinio susirinkimo pirmininką Diupeną ir jau paskyrė žudikus. Galima įsivaizduoti p. Diupeno išgąstį. Parlamentinis Gruodžio 10 dienos draugijos ištyrimas, t. y. Bonaparto paslapčių iškėlimas, atrodė esąs neišvengiamas. Ir štai, prieš pat sušaukiant Nacionalinį susirinkimą, Bonapartas apdairiai paleido savo draugiją, suprantama, tik popieriuje, nes dar 1851 metų gale policijos prefektas Karljė smulkiame raporte veltui stengėsi palenkti jį iš tikrųjų išvaikyti draugijos narius.
Gruodžio 10 dienos draugija turėjo likti privatine Bonaparto armija tol, kol jam pavyks valstybinę armiją paversti Gruodžio 10 dienos draugija. Pirmąjį mėginimą šia linkme Bonapartas padarė tuojau Nacionaliniam susirinkimui pertraukus posėdžius ir, be to, iš jo išplėštais pinigais. Būdamas fatalistas, jis yra įsitikinęs, kad esama kažkokių aukštesnių jėgų, kurioms žmogus, o ypač kareivis, negalįs atsispirti. Prie šių jėgų jis visų pirma priskiria cigarus ir šampaną, šaltą paukštieną ir česnakinę dešrą. Todėl jis pradėjo nuo to, kad Eliziejaus rūmuose pavaišino karininkus ir puskarininkius cigarais ir šampanu, šalta paukštiena ir česnakine dešra. Spalio 3 dieną jis pakartojo šį manevrą kareiviams per apžiūrą Sen More, o spalio 10 dieną tą patį manevrą pakartojo dar platesniu mastu Satorio visuotiniame parade. Dėdė prisimindavo Aleksandro karo žygius Azijoje, o sūnėnas — Bakcho užkariaujamuosius žygius toje pačioje šalyje. Tiesa, Aleksandras buvo pusdievis, bet juk Bakchas buvo tikras dievas. ir, be to, Gruodžio 10 dienos draugijos dievas-globėjas.
Po spalio 3 dienos apžiūros nuolatinė komisija pakvietė karo ministrą d’Opulį pasiaiškinti. Šis prižadėjo, kad panašūs drausmės laužymai daugiau nebepasikartos. Yra žinoma, kaip Bonapartas spalio 10 dieną išlaikė d’Opulio žodį. Abiem paradams vadovavo Šangarnjė kaip vyriausias Paryžiaus įgulos vadas. Šis Šangarnję, kartu nuolatinės komisijos narys, Nacionalinės gvardijos viršininkas, sausio 29 dienos ir birželio 13 dienos „gelbėtojas“, „visuomenės ramstis“, tvarkos partijos kandidatas į prezidentus, spėjamasis dviejų monarchijų Monkas, iki tol niekada nebuvo pripažinęs savęs pavaldžiu karo ministrui, visada viešai niekindavo respublikos konstituciją, persekiodavo Bonapartą savo dviprasmiškai išdidžia globa. O dabar jis ėmė karštai ginti drausmę prieš karo ministrą, konstituciją — prieš Bonapartą. Tuo metu, kai spalio 10 dieną kavalerijos dalis šaukė: „Tegyvuoja Napoleonas! Tegyvuoja dešra!“, Šangarnjė pasirūpino, kad bent jo draugo Neimejerio vadovybėje defiliavę pėstininkai tylėtų — kaip žemė. Bausmei karo ministras, Bonaparto skatinamas, atleido generolą Neimejerį iš jo posto Paryžiuje, prisidengdamas tuo, kad jis skiriamas 14-ios ir 15-ios divizijų vadu. Neimejeris nesutiko pakeisti vietos ir tuo būdu turėjo išeiti į atsargą. Šangarnjė savo ruožtu lapkričio 2 dieną paskelbė įsakymą, kuriuo jis uždraudė kariuomenei bet kuriuos politinius šūkius ir demonstracijas rikiuotėje. Eliziejiniai laikraščiai[4] puolė Šangarnję, tvarkos partijos laikraščiai — Bonapartą, nuolatinė komisija skyrė slaptus posėdžius vieną po kito, kuriuose pakartotinai buvo siūloma paskelbti tėvynę esant pavojuje; armija atrodė suskilusi į dvi priešiškas stovyklas su dviem priešiškais generaliniais štabais, iš kurių vienas buvo Eliziejuje, kur sėdėjo Bonapartas, o antras Tiuilryje, Šangarnjės būstinėje. Atrodė, bereikia tik susirinkti Nacionaliniam susirinkimui, kad suskambėtų signalas kovai. Prancūzijos publika apie šiuos Bonaparto ir Šangarnjės susidūrimus galvojo taip pat, kaip tas anglų žurnalistas, kuris padėtį apibūdino šiais žodžiais:
„Prancūzijos politinės kambarinės senomis šluotomis šluoja žėruojančią revoliucijos lavą ir šluodamos riejasi tarp savęs“.
Tuo tarpu Bonapartas paskubėjo atstatydinti karo ministrą d’Opulį, galvotrūkčiais išsiųsti jį į Alžirą ir jo vietoje karo ministru paskirti generolą Šramą. Lapkričio 12 dieną jis kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą amerikoniškai plačiu raštu, prigrūstu smulkmenų, prisisunkusiu tvarkos kvapsnio, trokštančiu susitaikinimo, dvelkiančiu nuolaidumu konstitucijai, svarstančiu viską, tik ne opiuosius momento klausimus. Tarytum tarp kitko jis prasitarė, kad pagal aiškius konstitucijos nuostatus armija disponuoja išimtinai prezidentas. Raštas baigėsi šiais didžiai iškilmingais žodžiais:
„Prancūzija visų pirma trokšta ramybės... Tačiau, būdamas surištas priesaikos, aš laikysiuosi siaurose jos man nubrėžtose ribose... O dėl manęs, tautos išrinkto ir už savo valdžią tik jai vienai dėkingo, tai aš visuomet klausysiu jos teisėtu būdu pareikštos valios. Jei jūs šioje sesijoje nuspręsite, kad reikia keisti konstituciją, tai šiam reikalui sušauktas steigiamasis susirinkimas sureguliuos vykdomosios valdžios padėtį. Jeigu ne, tai tauta 1852 metais iškilmingai pareikš savo sprendimą. Tačiau, kokius sprendimus beslėptų ateitis, mes turime pasiekti susitarimą, kad aistra, netikėtumas ar smurtas niekada nelemtų didžios nacijos likimo... Mano dėmesys visų pirma yra nukreiptas ne į tai, kas valdys Prancūziją 1852 metais, o į tai, kad savo žinioje turimą laiką taip sunaudočiau, jog tarpinis laikotarpis praeitų be bruzdėjimų ir neramumų. Aš atvirai atidengiau jums savo širdį. Jūs į mano atvirumą atsakysite savo pasitikėjimu, į mano dorus siekimus — savo parama, o dievas pasirūpins viskuo kitu“.
Mandagi, veidmainiškai nuosaiki, doroviškai banali buržuazijos kalba Gruodžio 10 dienos draugijos viešpaties ir Sen Moro bei Satorio piknikų didvyrio lūpomis atskleidžia savo giliausią prasmę.
Tvarkos partijos burggrafai nė minutę neabejojo dėl to, kokio pasitikėjimo vertas šis širdies atvėrimas. Priesaikos jiems jau seniai įgriso, — savo tarpe jie turėjo veteranų, priesaikų laužymo virtuozų, bet pastabų apie armiją jie nenuleido negirdomis. Su apmaudu jie pastebėjo, kad raštas, smulkiai išskaičiuodamas neseniai išleistus įstatymus, tyčia nutylėjo svarbiausią įstatymą, rinkimų įstatymą; ir dar daugiau: senosios konstitucijos palikimo atveju 1852 metų prezidento rinkimus jis pavedė tautai. Rinkimų įstatymas buvo tas švino pasvaras ant tvarkos partijos kojų, kuris kliudė jai judėti, juoba pulti! Be to, Bonapartas, oficialiai paleisdamas Gruodžio 10 dienos draugiją ir atstatydindamas karo ministrą d’Opulį, savomis rankomis paaukojo ant tėvynės aukuro atpirkimo ožius. Jis pašalino aštriausią laukiamo susirėmimo punktą. Pagaliau pati tvarkos partija bailiai stengėsi apeiti, sušvelninti, užtušuoti kiekvieną lemiamą konfliktą su vykdomąja valdžia. Iš baimės nustoti to, kas buvo laimėta kovoje su revoliucija, ji leido savo varžovui pasisavinti šių laimėjimų vaisius. „Prancūzija visų pirma trokšta ramybės“, — taip šaukė tvarkos partija revoliucijai nuo vasario mėnesio[5]; taip šaukė dabar Bonaparto raštas tvarkos partijai: „Prancūzija visų pirma trokšta ramybės“. Bonapartas veikė, siekdamas uzurpacijos, bet tvarkos partija buvo „neramumo“ kaltininkė, pakeldama triukšmą dėl tų veiksmų ir ipochondriškai juos aiškindama. Satorio dešros tylėjo kaip žuvys, jei tik niekas apie jas nekalbėjo. „Prancūzija visų pirma trokšta ramybės“; todėl Bonapartas troško, kad jam leistų ramiai daryti savo darbą, o parlamento partija buvo paralyžiuota dvigubos baimės — baimės vėl sukelti revoliucinius neramumus ir baimės savo klasės akyse, buržuazijos akyse, pasirodyti neramumų kaltininke. Kadangi Prancūzija visų pirma troško ramybės, tai tvarkos partija neišdrįso į Bonaparto rašto „taiką“ atsakyti „karu“. Publika, kuri, atidarant Nacionalinį susirinkimą, laukė stambių skandalų, buvo apvilta. Opozicijos deputatų reikalavimas, kad nuolatinė komisija pateiktų savo protokolus apie spalio įvykius, buvo daugumos atmestas. Susirinkimas iš principo vengė bet kurių debatų, kurie būtų galėję sukelti sambrūzdį. Nacionalinio susirinkimo darbai 1850 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo neįdomūs.
Tik prieš gruodžio pabaigą prasidėjo eilė smulkių susirėmimų dėl atskirų parlamento prerogatyvų. Nuo to laiko, kai buržuazija visuotinės rinkimų teisės panaikinimu kol kas atsikratė klasių kova, judėjimas virto menkais kivirčais dėl abiejų valdžių prerogatyvų.
Vienas deputatas, Mogenas, buvo teismo nuteistas už skolas. Į teismo pirmininko užklausimą teisingumo ministras Rueras pareiškė, kad, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, reikia duoti įsakymą skolininką suimti, ir Mogenas buvo uždarytas į skolininkų kalėjimą. Sužinojęs apie šį pasikėsinimą į deputatų neliečiamybę, Nacionalinis susirinkimas įpyko. Jis ne tik nutarė tuojau paleisti suimtąjį, bet dar tą patį vakarą jo antstolis jėga išvedė jį iš Klišio. Tačiau, norėdamas įrodyti savo tikėjimą privatinės nuosavybės šventumu, be to, vadovaudamasis slapta mintimi, prireikus turėti paruoštą prieglaudą įkyriems montanjarams, Susirinkimas paskelbė tautos atstovų suėmimą už skolas esant leistiną, prieš tai gavus jo sutikimą. Jis užmiršo dekretuoti, kad ir prezidentas už skolas gali būti uždarytas į kalėjimą. Susirinkimas galutinai sunaikino paskutinę užuominą į savo paties narių neliečiamybę.
Atsimename, kad policijos komisaras Jonas, remdamasis kažkokio Alės parodymais, buvo pranešęs apie vienos Gruodžio 10 d. draugijos sekcijos planuojamą Diupeno ir Šangarnjės nužudymą. Tuojau kvestoriai tuo remdamiesi per pirmąjį posėdį pasiūlė sudaryti savą parlamentinę policiją, išlaikomą iš Nacionalinio susirinkimo atskiro biudžeto ir visiškai nepriklausomą nuo policijos prefekto. Vidaus reikalų ministras Barošas protestavo prieš šį kišimąsi į jo vadybą. Tuomet buvo prieitas pasigailėtinas kompromisas, pagal kurį parlamento policijos komisaras, kad ir turėjo būti išlaikomas iš parlamento biudžeto, skiriamas ir šalinamas parlamento kvestorių, tačiau prieš tai susitarus su vidaus reikalų ministru. Tuo tarpu Alė buvo vyriausybės atiduotas teismui, o čia buvo lengva paskelbti jo parodymus mistifikacija ir prokuroro lūpomis pastatyti Diupeną, Šangarnję, Joną ir visą Nacionalinį susirinkimą į juokingą padėtį. Po to, gruodžio 29 dieną, ministras Barošas rašo Diupenui raštą, kuriame reikalauja atleisti Joną. Nacionalinio susirinkimo biuras nutaria palikti Joną savo vietoje, bet Nacionalinis susirinkimas, išsigandęs savo prievartos veiksmo Mogeno byloje ir įpratęs už kiekvieną smūgį, jo suduotą vykdomajai valdžiai, gauti iš jos du smūgius grąžos, nepatvirtina šio nutarimo. Atsilygindamas už uolią tarnybą, Susirinkimas atstato Joną ir tuo netenka parlamentinės prerogatyvos, būtinai reikalingos turint reikalą su žmogumi, kuris ne naktį nusprendžia, ką darys dieną, bet dieną nusprendžia, o naktį vykdo savo planus.
Matėme, kaip Nacionalinis susirinkimas lapkričio ir gruodžio mėnesiais vengė kovos su vykdomąja valdžia stambiais, lemiamais klausimais. Dabar matome, kad jis yra priverstas pradėti kovą menkiausiais pretekstais. Mogeno byloje jis iš principo leido suimti deputatus už skolas, rezervuodamas sau teisę taikyti šį principą tik neapkenčiamiems deputatams ir dėl šios gėdingos privilegijos pradėjo kivirčytis su teisingumo ministru. Užuot panaudojęs pranešimą apie tariamai ruošiamą Diupeno ir Šangarnjės nužudymo planą Gruodžio 10 dienos draugijos tardymui pradėti ir Bonapartui galutinai demaskuoti Prancūzijos ir Europos akyse, parodant jį tikroje šviesoje kaip Paryžiaus liumpenproletariato vadą, Susirinkimas konfliktą suvedė į ginčą su vidaus reikalų ministru dėl klausimo, kas turi teisę skirti ir atleisti policijos komisarą. Taigi matome, kad tvarkos partija per visą šį laikotarpį dėl savo dviprasmiškos būklės buvo priversta savo kovą su vykdomąja valdžia paversti smulkmeniškais vaidais dėl kompetencijos, priekabėmis, teisiniais gudragalviavimais, ginčais dėl ribų ir tuščios formalistikos klausimus padaryti visos savo veiklos turiniu. Ji nedrįsta pradėti kovos tokiu momentu, kai kova turi principinę reikšmę, kai vykdomoji valdžia yra tikrai susikompromitavusi ir Nacionalinio susirinkimo reikalas būtų nacionalinis reikalas: juk tuo tvarkos partija duotų nacijai ženklą reaguoti, o ji nieko taip nebijo, kaip nacijos judėjimo. Todėl tokiais atvejais ji atmeta Kalno pasiūlymus ir pereina prie eilinių reikalų. Tvarkos partijai atsisakius nuo stambaus masto kovos, vykdomoji valdžia ramiai laukia momento, kai ji vėl galės ją pradėti, menkai, nereikšmingai progai pasitaikius, kai klausimas sudarys, taip sakant, tik parlamentinį, vietinį interesą. Tuomet išsiveržia sulaikytas tvarkos partijos pyktis, tuomet ji nuplėšia kulisų uždangą, nuplėšia kaukę nuo prezidento, paskelbia respubliką esant pavojuje, bet tuomet jos patosas atrodo nuvalkiotas, kovos pretekstas — veidmainiška priedanga arba, aplamai, nevertas kovos. Parlamento audra virsta audra vandens stiklinėje, kova — intriga, konfliktas — skandalu. Tuomet, kai revoliucinės klasės su piktu džiaugsmu seka Nacionalinio susirinkimo pažeminimą, nes joms tiek terūpi jo parlamentinės prerogatyvos, kiek tam Susirinkimui — viešosios laisvės, buržuazija už parlamento ribų nesupranta, kuriems galams buržuazija parlamente gali gaišti laiką tokiems smulkiems kivirčams ir kompromituoti ramybę tokiomis niekingomis varžybomis su prezidentu. Ji sumišusi dėl tokios strategijos, kada taika sudaroma tuo metu, kai visi laukia karo, ir pradedamas puolimas, kai visi mano taiką esant sudarytą.
Gruodžio 20 dieną Paskalis Diupra interpeliavo vidaus reikalų ministrą dėl aukso lydinių loterijos. Ši loterija buvo „Eliziejaus laukų duktė“. Bonapartas su savo bendrais ją pagimdė, o policijos prefektas Karljė paėmė ja į savo oficialią globą, nors Prancūzijos įstatymai draudžia bet kurias loterijas, išskyrus loterijas labdarybės tikslams. Buvo išleista septyni milijonai bilietų po vieną franką, o pelnas buvo tariamai skiriamas Paryžiaus valkatoms išgabenti į Kaliforniją. Iš vienos pusės, auksinės svajonės turėjo išstumti Paryžiaus proletariato socialistines svajones, gundanti perspektyva išlošti pirmąjį laimėjimą turėjo išstumti doktrinierišką teisę į darbą. Aišku, Paryžiaus darbininkai Kalifornijos aukso lydinių blizgesyje neatpažino savo kuklių frankų, kuriuos išviliojo jiems iš kišenės. Bet, svarbiausia, ši loterija buvo paprasta apgavystė. Valkatos, kurie norėjo surasti aukso kasyklas Kalifornijoje, nepalikdami Paryžiaus, buvo pats Bonapartas ir jo prasiskolinusi palyda. Nacionalinio susirinkimo duotieji trys milijonai buvo jau praūžti, kasa turėjo būti šiokiu ar tokiu būdu vėl pripildyta. Veltui Bonapartas buvo paskelbęs vadinamosioms darbininkų kolonijoms statyti nacionalinę rinkliavą, kurios pradžioje jis pats pasirašė žymią sumą. Kietaširdžiai buržua nepasitikėdami laukė jo pasirašytosios sumos apmokėjimo, ir kadangi, žinoma, ji nebuvo apmokėta, tai spekuliavimas socialistinėmis oro pilimis sprogo kaip muilo burbulas. Aukso lydiniai turėjo daugiau pasisekimo. Bonapartas ir kompanija nepasitenkino tuo, kad įsikišo į savo kišenę grynojo loterijos pelno dalį: jie fabrikavo netikrus loterijos bilietus, išleisdami tam pačiam numeriui dešimtį, penkiolika ir iki dvidešimties bilietų — Gruodžio 10 dienos draugijos stiliaus finansinė operacija! Čia Nacionalinis susirinkimas turėjo prieš save ne fiktyvų respublikos prezidentą, o tikrąjį, gyvąjį Bonapartą. Čia jis galėjo sugauti jį nusikaltimo vietoje, nusikaltimo ne prieš konstituciją, bet prieš baudžiamąjį kodeksą. Jei Susirinkimas atsakė į Diupros interpeliaciją tuo, kad perėjo prie eilinio darbotvarkės klausimo, tai šitai atsitiko ne tik dėl to, kad Žirardeno pasiūlymas paskelbti save „patenkintu“ priminė tvarkos partijai jos pačios sistemingą kyšininkavimą. Buržua, o ypač pakeltas valstybės vyru buržua, savo praktišką niekšybę papildo teoriniu pasipūtimu. Kaip valstybės vyras, jis, lygiai kaip ir jam priešpriešiais stovinti valstybės valdžia, tampa aukštesne būtybe, su kuria galima kovoti tik aukštesniu, iškilmingų būdu.
Bonapartas, kuris, būdamas bohemos žmogus, karališkas liumpenproletaras, palyginus su niekšiškais buržua, turėjo tą pirmenybę, kad galėjo kovoti žemomis priemonėmis, pamatė dabar, -— kai pats Susirinkimas savo rankomis buvo pervedęs jį per slidų karinių banketų, paradų, Gruodžio 10 dienos draugijos ir pagaliau baudžiamojo kodekso kelią, — jog atėjo momentas, kada jis gali pereiti iš tariamo apsigynimo į puolimą. Jam maža tekliudė tuo laiku buvę smulkūs teisingumo, karo, jūrų, finansų ministrų pralaimėjimai, kai Nacionalinis susirinkimas išreiškė savo urzgiantį nepasitenkinimą. Jis ne tik sukliudė ministrams atsistatydinti ir tuo pačiu pripažinti vykdomosios valdžios subordinavimą parlamentui. Jis galėjo dabar įvykdyti tai, ką jis buvo pradėjęs Nacionalinio susirinkimo atostogų metu, — atskirti karinę valdžią nuo parlamento: jis atleido Šangarnję.
Vienas eliziejinis laikraštis paskelbė įsakymą pirmajai kariuomenės divizijai, tariamai išleistą gegužės mėnesį, — vadinasi, Šangarnjės išleistą įsakymą, — kuriame karininkams buvo pasiūlyta sukilimo atveju nesigailėti išdavikų savo eilėse, tuojau juos sušaudyti ir nesiųsti kariuomenės Nacionaliniam susirinkimui pareikalavus. 1851 m. sausio 3 d. ministrų kabinetui buvo įteikta dėl šio įsakymo interpeliacija. Ministrų kabinetas iš pradžių pareikalauja tam dalykui ištirti trijų mėnesių, paskui savaitės, pagaliau tik dvidešimt keturių valandų laiko. Susirinkimas primygtinai reikalauja tuojau pasiaiškinti. Šangarnjė pakyla ir pareiškia, kad tokio įsakymo niekada nebuvo. Jis priduria, kad visada pasirengęs vykdyti Nacionalinio susirinkimo reikalavimus ir kad Susirinkimas konflikto atveju galįs juo pasitikėti. Susirinkimas šį pareiškimą sutinka ilgai užtrukusiais plojimais ir dekretuoja Šangarnjei pasitikėjimo votumą. Parlamentas, atsiduodamas privatinei generolo globai, atsižada valdžios, dekretuoja savo paties bejėgiškumą ir armijos visagalybę; bet generolas klysta, pavesdamas parlamento dispozicijai prieš Bonapartą jėgą, kurią jis gavo iš to paties Bonaparto tik leno teisėmis, ir savo ruožtu laukdamas apsaugos iš šio parlamento, iš savo globotinio, reikalingo apsaugos. Tačiau Šangarnjė tiki ta mistine jėga, kurią buržuazija jam suteikė nuo 1849 m. sausio 29 d. Jis laiko save trečiąja valdžia greta kitų dviejų valstybės valdžių. Jo likimas yra toks pat, kaip ir kitų šios epochos didvyrių arba, teisingiau sakant, šventųjų, kurių didybę sudaro tendencingai aukšta nuomonė, sudaroma apie juos jų partijos, ir kurie virsta eilinėmis figūromis, kai tik aplinkybės pareikalauja iš jų stebuklų. Netikėjimas aplamai yra mirtinis šių tariamų didvyrių ir tikrų šventųjų priešas. Štai iš kur kyla jų tauriai morališkas pasipiktinimas neturinčiais entuziazmo aštrialiežuviais ir pašaipininkais.
Tą patį vakarą ministrai sukviečiami į Eliziejaus rūmus. Bonapartas primygtinai reikalauja atleisti Šangarnję. Penki ministrai atsisako tam duoti savo parašus. „Moniteur“ paskelbia apie vyriausybės krizę, o tvarkos partijos spauda grasina sudaryti Šangarnjės vadovaujamą parlamento armiją. Tvarkos partija turėjo konstitucinę teisę taip pasielgti. Jai tik reikėjo išrinkti Šangarnję Nacionalinio susirinkimo pirmininku ir iškviesti savo apsaugai bet kurį kariuomenės kiekį. Ji tatai galėjo padaryti tuo labiau, kad Šangarnjė dar tikrai tebebuvo armijos ir Paryžiaus Nacionalinės gvardijos priešakyje ir tik laukė, kad būtų pašauktas kartu su armija į pagalbą Nacionaliniam susirinkimui. Bonapartistinė spauda dar nedrįso net ginčyti Nacionalinio susirinkimo teisės tiesiogiai iššaukti kariuomenę — juridinis skrupulas, kuris esamomis sąlygomis nežadėjo nieko gera. Kad armija būtų paklausiusi Nacionalinio susirinkimo įsakymo, buvo labai galimas dalykas, atsimenant, jog Bonapartas ištisą savaitę turėjo ieškoti visame Paryžiuje, kol pagaliau surado du generolus — Baragė d’Ilję ir Sen Žan d’Anželį, — kurie sutiko pasirašyti įsakymą dėl Šangarnjės atleidimo. Bet kad tvarkos partija būtų galėjusi surasti savo pačios eilėse ir parlamente reikalingą tokiam nutarimui balsų skaičių, — yra daugiau negu abejotina, prisiminus, kad po savaitės nuo jos atsiskyrė 286 deputatai ir kad Kalnas panašų pasiūlymą atmetė dar 1851 m. gruodžio mėn., paskutinę lemiamą valandą. Tačiau dabar, gal būt, burggrafams dar būtų pasisekę sukelti savo partijos masę didvyriškam žygiui, t. y. pasislėpti už durtuvų miško ir pasinaudoti į jos stovyklą dezertyravusios armijos patarnavimais. Bet vietoje to ponai burggrafai sausio 6 dienos vakarą nuvyko į Eliziejaus rūmus, tikėdamiesi diplomatinėmis priemonėmis ir argumentais atkalbėti Bonapartą nuo sprendimo atleisti Šangarnję. Kas įkalbinėjamas, tas pripažįstamas padėties viešpačiu. Bonapartas, padrąsintas šio burggrafų žygio, sausio 12 d. paskiria naują vyriausybę, kurioje pasilieka senosios vyriausybės vadai — Fuldas ir Barošas. Sen Žan d’Anželis tampa karo ministru, „Moniteur“ skelbia Šangarnjės atleidimo dekretą, jo pareigos paskirstomos tarp Baragė d’Iljės, kuriam pavedama pirmoji armijos divizija, ir Pero, kuriam tenka Nacionalinė gvardija. Visuomenės ramstis pašalinamas, ir jei dėl to nė vienas akmuo nenukrinta nuo stogo, tai užtat biržoje pakyla kursai.
Tvarkos partija, atstumdama nuo savęs armiją, kuri Šangarnjės asmenyje buvo atsidavusi jos dispozicijai, ir tuo būdu negrąžinamai perleisdama ją prezidentui, tuo pačiu įrodė, kad buržuazija neteko sugebėjimo viešpatauti. Jau nebebuvo parlamentinės vyriausybės. O dabar, kai tvarkos partija dar neteko vadovavimo armijai ir Nacionalinei gvardijai, — kokia jėga beliko jai, kad kartu išsaugotų ir uzurpacinę parlamento valdžią ant liaudies ir konstitucinę parlamento valdžią nuo prezidento pasikėsinimų? Jokios. Jai liko tik šauktis tų bejėgių principų, kuriuos ji pati visada traktuodavo tik kaip bendras taisykles, nustatomas tretiesiems asmenims, kad pati juo laisviau galėtų veikti. Šangarnjės atstatydinimu, karinės valdžios perėjimu į Bonaparto rankas baigiasi mūsų nagrinėjamojo laikotarpio, kovos tarp tvarkos partijos ir vykdomosios valdžios laikotarpio, pirmoji dalis. Dabar karas tarp abiejų valdžių viešai paskelbtas, viešai kariaujamas, bet tik po to, kai tvarkos partija neteko ir ginklų ir kareivių. Be vyriausybės, be armijos, be liaudies, be viešosios nuomonės, nuo gegužės 31 dienos rinkimų įstatymo priėmimo nustojęs būti suvereninės nacijos reprezentantu, be akių, ausų, dantų, be nieko, Nacionalinis susirinkimas pamažėle virto senovišku Prancūzijos parlamentu, kuris veikti palieka vyriausybei, o pats tenkinasi urzgiančiais protestais post festum[6].
Tvarkos partija naują vyriausybę sutinka pasipiktinimo audra. Generolas Bedo primena nuolatinės komisijos švelnumą Susirinkimo atostogų metu ir per didelį jos delikatiškumą, atsisakant paskelbti savo protokolus. Čia vidaus reikalų ministras pats reikalauja paskelbti šiuos protokolus, kurie dabar, žinoma, yra nustoję bet kurio skonio, kaip per ilgai stovėjęs vanduo, neiškelia aikštėn nė vieno naujo fakto ir nedaro persisotinusiai publikai nė mažiausio įspūdžio. Remiuzos pasiūlymu Nacionalinis susirinkimas pasitraukia į savo kanceliarijas ir paskiria „nepaprastų priemonių komitetą“. Paryžius tuo labiau neišeina iš savo įprastinės tvarkos vėžių, kadangi tuo metu klesti prekyba, dirba pramonės įmonės, javų kainos žemos, maisto produktų yra pakankamai, į taupomąsias kasas kasdien plaukia nauji indėliai. „Nepaprastosios priemonės“, kurias taip triukšmingai buvo paskelbęs parlamentas, išsisemia sausio 18 dieną nubalsuotu nepasitikėjimu ministrais, generolo Šangarnjės netgi nepaminint. Tvarkos partija buvo priversta šį savo votumą suredaguoti taip, kad užtikrintų sau balsus respublikonų, kurie iš visų vyriausybės priemonių kaip tik pritarė vien Šangarnjės atleidimui, tuo tarpu kai tvarkos partija iš tikrųjų negalėjo peikti visų kitų vyriausybės veiksmų, kuriuos ji pati jai buvo padiktavusi.
Sausio 18 dienos nepasitikėjimo votumas buvo priimtas 415 balsų prieš 286, — vadinasi, tik kraštutiniųjų legitimistų ir orleanistų koalicijos su grynaisiais respublikonais ir Kalnų dėka. Taigi, tuo buvo įrodyta, kad tvarkos partija neteko ne tik vyriausybės, ne tik armijos, bet, besikivirčydama su Bonapartu, nustojo ir savo savarankiškos parlamentinės daugumos; kad deputatų dalis dėl fanatiško palinkimo į kompromisus, dėl kovos baimės, dėl nuovargio, dėl šeimyniško prisirišimo prie mielųjų valstybinių algų, dėl vilties gauti laisvąsias ministrų vietas (Odilonas Baro), dėl banalaus egoizmo, visada paskatinančio eilinį buržua paaukoti bendrąjį savo klasės interesą tam ar kitam asmeniniam motyvui, buvo dezertyravusi iš jos stovyklos. Bonapartistiniai deputatai jau iš pat pradžių ėjo išvien su tvarkos partija tik kovoje prieš revoliuciją. Katalikų partijos vadas Montalamberas jau tuomet metė savo įtaką į Bonaparto svarstyklių lėkštę, nes jis nebetikėjo parlamento partijos gajumu. Pagaliau šitos partijos vadai, orleanistas Tjeras ir legitimistas Berjė, buvo priversti atvirai pasiskelbti respublikonais, pripažinti, kad nors jų širdis esanti monarchistinė, bet galva — respublikoninė, kad jų parlamentinė respublika — vienintelė galima visos buržuazijos viešpatavimo forma. Taigi, jie buvo priversti pačios buržuazijos akyse pasmerkti restauracinius planus, kurių jie nenuilstamai tebesiekė už parlamento pečių, kaip intrigą, tiek pat pavojingą, kiek ir absurdišką.
Sausio 18 dienos nepasitikėjimo votumas buvo smūgis ministrams, bet ne prezidentui. Bet juk Šangarnję atleido ne vyriausybė, o prezidentas. Ar nereikėjo tvarkos partijai patraukti atsakomybėn patį Bonapartą už jo restauracinius potroškius? Bet pastarieji tik papildė jos pačios restauracinius potroškius. Už jo sąmokslus kariuomenės paraduose ir Gruodžio 10 dienos draugijoje? Bet ji seniai palaidojo šiuos klausimus po krūva eilinių dienos reikalų. Už atleidimą sausio 29 ir birželio 13 dienos didvyrio, žmogaus, kuris 1850 m. gegužės mėn. grasino, kilus maištui, padegsiąs Paryžių iš visų keturių pusių? Bet jos sąjungininkai iš Kalno ir Kavenjakas neleido jai net paremti kritusio, „visuomenės ramsčio“ oficialiu užuojautos pareiškimu. Ji pati negalėjo ginčyti konstitucijos suteiktos prezidentui teisės atleisti generolą. Ji šėlo tik dėl to, kad prezidentas savo konstitucinę teisę pavartojo prieš parlamentą. Bet ar ji nuolat nevartojo savo parlamentinių prerogatyvų prieš konstituciją, ypač panaikindama visuotinę rinkimų teisę? Vadinasi, jai nieko kito nebeliko, kaip tik griežtai laikytis parlamento ribų. Ir tik ta savotiška liga, siautusia nuo 1848 metų visame kontinente — parlamentiniu kretinizmu, kuris juo užsikrėtusiuosius laiko įsivaizduojamame pasaulyje ir atima jiems bet kurią nuovoką, bet kurią atmintį, bet kurį supratimą apie šiurkštųjį išorinį pasaulį, — tik šiuo parlamentiniu kretinizmu tenka aiškinti tai, kad tvarkos partija, savo pačios rankomis sunaikinusi ir savo kovoje su kitomis klasėmis turėjusi sunaikinti visas parlamento galios sąlygas, vis dar tebelaikė savo parlamentinius laimėjimus laimėjimais ir manė pataikanti į prezidentą, kirsdama smūgius jo ministrams. Tuo ji tik davė prezidentui progą iš naujo nacijos akyse pažeminti Nacionalinį susirinkimą. Sausio 20 dieną „Moniteur“ pranešė, kad visos vyriausybės atsistatydinimas priimtas. Tuo pretekstu, kad nė viena parlamento partija nebeturi daugumos, kaip tat įrodė sausio 18 dienos balsavimas, — šis Kalno koalicijos su rojalistais vaisius, — ir reikia palaukti naujos daugumos susidarymo, Bonapartas paskyrė vadinamąją pereinamąją vyriausybę, kurioje nebuvo nė vieno parlamento nario ir kuri ištisai buvo sudaryta iš nežinomų ir bereikšmių asmenybių, — vyriausybę iš įsakytinių ir raštininkų. Dabar tvarkos partija galėjo nusikamuoti, bežaisdama su šiomis marionetėmis, — vykdomoji valdžia nebeteikė jokios reikšmės tam, ar bus rimtai atstovaujama Nacionaliniame susirinkime. Bonapartas tuo aiškiau galėjo koncentruoti visą vykdomąją valdžią savo rankose, tuo laisviau išnaudoti ją savo tikslams, kuo labiau jo ministrai tapdavo paprastais statistais.
Tvarkos partija išvien su Kalnu atkeršijo, atmesdama 1 800 000 frankų dotaciją prezidentui, kurią pasiūlyti buvo privertęs savo ministrinius įsakytinius Gruodžio 10 dienos draugijos galva. Šį kartą klausimas buvo išspręstas tik 102 balsų dauguma, taigi, nuo sausio 18 dienos tvarkos partija vėl nustojo 27 balsų: jos irimas vyko toliau. Kad nekiltų jokių abejonių dėl jos koalicijos su Kalnu prasmės, tuo pačiu metu ji nepanorėjo net pradėti diskusijų dėl 189 Kalno atstovų pasirašyto visuotinės amnestijos politiniams nusikaltėliams pasiūlymo. Pakako vidaus reikalų ministrui, kažkokiam Vesei, pareikšti, kad ramybė esanti tik tariama, kad slaptai esanti varoma smarki agitacija, kad visur organizuojąsi slaptos draugijos, kad demokratiniai laikraščiai vėl ruošiąsi pasirodyti, kad iš departamentų gaunamos žinios esančios nераlankios, kad Ženevos emigrantai vadovaują sąmokslui, apimančiam per Lijoną visą pietinę Prancūziją, kad Prancūzija esanti pramonės ir prekybos krizės išvakarėse, kad Rubės miesto fabrikantai sutrumpinę darbo laiką, kad Bel Ilyje[7] kaliniai sukėlę maištą, — pakako tiktai kažin kokiam Vesei iššaukti raudonąją šmėklą, ir tvarkos partija be debatų atmetė pasiūlymą, kurio priėmimas būtų suteikęs Nacionaliniam susirinkimui milžinišką populiarumą ir privertęs Bonapartą vėl pulti į jo glėbį. Tvarkos partija, užuot leidusis vykdomosios valdžios įbauginama naujų neramumų perspektyva, verčiau turėjo duoti bent kiek erdvės klasių kovai ir tuo būdu išlaikyti vykdomąją valdžią savo priklausomybėje. Bet ji nesijautė priaugusi susidoroti su šiuo uždaviniu — žaisti su ugnimi.
Tuo tarpu vadinamoji pereinamoji vyriausybė tebevegetavo iki balandžio vidurio. Bonapartas vargino, mulkino Nacionalinį susirinkimą vis naujomis ministrinėmis kombinacijomis. Jis, atrodė, linko sudaryti tai respublikoninę vyriausybę su Lamartinu ir Bijo, tai parlamentinę su nepakeičiamuoju Odilonu Baro, kurio vardas niekados negali būti praleistas ten, kur reikia turėti žioplį, kurį lengva apgauti, tai legitimistinę su Vatimeniliu ir Benua d’Aziu, tai orleanistinę su Malviliu. Taip kiršindamas įvairias tvarkos partijos frakcijas vieną prieš kitą ir baugindamas visą tvarkos partiją respublikoninės vyriausybės ir su tuo neišvengiamai susijusio visuotinės rinkimų teisės grąžinimo perspektyva, Bonapartas tuo pačiu metu įtikinėja buržuaziją, kad jo nuoširdžios pastangos sudaryti parlamentinę vyriausybę sudūžta į rojalistinių frakcijų nesutaikomumą. O buržuazija tuo garsiau reikalavo „stiprios vyriausybės“, tuo labiau laikė nedovanotinu dalyku palikti Prancūziją „be administracijos“, kuo labiau artėjusi, kaip atrodė, visuotinė prekybos krizė verbavo socializmui šalininkus miestuose, o pragaištingai žemos javų kainos — šalininkus kaime. Prekyba diena į dieną menkėjo, bedarbių skaičius pastebimai augo, Paryžiuje buvo be duonos mažiausia 10 000 darbininkų, Ruane, Miulhauzene, Lijone, Rubėje, Turkuene, Sent Etjene, Elbefe ir t. t. stovėjo be darbo daugybė fabrikų. Tokiomis aplinkybėmis Bonapartas galėjo išdrįsti balandžio 11 d. restauruoti sausio 18 dienos vyriausybę, ponus Ruerą, Fuldą, Barošą ir t. t. sustiprindamas ponu Leonu Foše, kurį Steigiamasis susirinkimas viename iš paskutinių savo posėdžių visais balsais, išskyrus penkis ministrų balsus, buvo pasmerkęs nepasitikėjimo votumu už melagingų depešų skleidimą. Taigi, Nacionalinis susirinkimas sausio 18 dieną nugalėjo vyriausybę ir tris mėnesius kovojo su Bonapartu tik tam, kad balandžio 11 dieną Fuldas ir Barošas galėtų priimti į savo ministrinę sąjungą trečiuoju puritoną Fošę.
1849 m. lapkričio mėnesį Bonapartas pasitenkino neparlamentine vyriausybe, 1851 m. sausio mėnesį — užparlamentine, o balandžio 11 dieną jis jautėsi pakankamai stiprus, kad sudarytų antiparlamentinę vyriausybę, harmoningai sujungusią savyje abiejų Susirinkimų — Steigiamojo ir Įstatymų leidžiamojo, respublikoninio ir rojalistinio — nepasitikėjimo votumus. Ši vyriausybių gradacija buvo tas termometras, kuriuo parlamentas galėjo matuoti savo gyvybinės temperatūros kritimą. Pastaroji balandžio pabaigoje buvo taip žemai nukritusi, kad Persinjis viename asmeniškame pasikalbėjime galėjo pasiūlyti Šangarnjei pereiti į prezidento pusę. Jis įtikinėjo Šangarnję, kad Bonapartas laikąs Nacionalinio susirinkimo įtaką galutinai sunaikinta ir jau esanti parengta proklamacija, kuri būsianti paskelbta po tvirtai sumanyto, bet atsitiktinai vėl atidėto valstybės perversmo. Šangarnjė apie šį mirties nuosprendį pranešė tvarkos partijos vadams. Bet kas gi patikės, kad blakės įkandimas yra mirštamas? Ir parlamentas, galutinai sumuštas, visiškai pakrikęs, merdėjąs, vis dar negalėjo matyti savo dvikovoje su juokingu Gruodžio 10 dienos draugijos šefu ką nors kita, kaip dvikovą su blake. Bet Bonapartas atsakė tvarkos partijai, kaip Agesilajus karaliui Agisui:
„Aš tau atrodau skruzde, bet ateis laikas, kai aš būsiu liūtas“.
[1] Pirmas nepavykęs Luji Bonaparto mėginimas padaryti valstybės perversmą 1836 m. Strasburge. Išsilaipinimas Bulonėje 1840 m. — antras ne-- pavykęs Luji Bonaparto mėginimas pasiskelbti imperatoriumi.
[2] Šekspyro komedijoje „Vasaros nakties sapnas“.
[3] Šufterlė ir Špygelbergas — Šilerio dramos „Plėšikai“ personažai.
[4] Eliziejiniai laikraščiai — bonapartistinės linkmės laikraščiai.
[5] — 1848 m.
[6] — po šventės, t. y. pavėluotai.
[7] Bel Ilis — sala Prancūzijos vakarų pakrantėje, nuteistų po 1848 m. revoliucionierių kalinimo vieta.