Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
1849 m. spalio viduryje Nacionalinis susirinkimas vėl susirinko. Lapkričio 1 d. Bonapartas pritrenkė jį pranešimu apie Baro—Falu vyriausybės atstatydinimą ir naujos vyriausybės sudarymą. Liokajai nevejami taip be ceremonijų iš tarnybos, kaip Bonapartas išvijo savo ministrus. Nacionaliniam susirinkimui skirtus kojos paspyrimus tuo tarpu gavo Baro ir kompanija.
Baro vyriausybė buvo sudaryta, kaip matėme, iš legitimistų ir orleanistų. Tai buvo tvarkos partijos vyriausybė. Bonapartui reikėjo tokios vyriausybės, kad jis galėtų paleisti respublikoninį Steigiamąjį susirinkimą, surengti ekspediciją prieš Romą ir palaužti demokratinę partiją. Tada jis tarytum pasislėpė už šios vyriausybės, perleidęs vyriausybinę valdžią tvarkos partijai ir užsidėjęs kuklią kaukę, kokią Luji Filypo laikais Paryžiuje nešiodavo atsakingieji laikraščių redaktoriai, tipišką manekeno kaukę. Dabar jis nusiėmė kaukę, kuri buvo jau nebe lengvas šydas, po kuriuo jis galėjo paslėpti savo fizionomiją, bet geležinė kaukė, kliudžiusi jam parodyti savo tikrąjį veidą. Jis buvo sudaręs Baro vyriausybę, norėdamas tvarkos partijos vardu išvaikyti respublikoninį Nacionalinį susirinkimą; jis paleido šią vyriausybę, norėdamas savo paties vardą paskelbti nepriklausomą nuo šios tvarkos partijos Nacionalinio susirinkimo.
Tinkamų pretekstų šiam atstatymui netrūko. Baro vyriausybė nepaisė net mandagumo formų, privalomų santykiuose su respublikos prezidentu kaip su valdžia, egzistuojančia greta Nacionalinio susirinkimo. Nacionalinio susirinkimo atostogų metu Bonapartas paskelbė laišką Edgarui Nėjui, kuriame jis, atrodė, neigiamai atsiliepė apie neliberalų popiežiaus poelgį, panašiai kaip kad jis, priešingai Steigiamajam susirinkimui, buvo paskelbęs laišką, kuriame pagyrė Udino už Romos respublikos užpuolimą. Nacionaliniam susirinkimui svarstant Romos ekspedicijos biudžetą, Viktoras Hugo iš tariamo liberalizmo prabilo apie tą laišką. Tvarkos partija paniekinamais nepasitikėjimo šauksmais užslopino mintį, kad Bonaparto išsišokimai galį turėti bet kurią politinę reikšmę. Ir niekas iš ministrų nepakėlė Bonapartui mestos pirštinės. Kita proga Baro išdrįso su jam įprastu tuščiu patosu iš tribūnos su pasipiktinimu kalbėti apie „biaurias intrigas“, vykusias, pasak jo, artimiausiuose prezidentui sluoksniuose. Pagaliau vyriausybė, išrūpinusi Nacionaliniame susirinkime Orleano hercogienei našlės pensiją, griežtai atsisakė pasiūlyti Susirinkimui padidinti prezidento algą. O Bonaparto asmenyje pretendentas į imperatoriaus karūną taip glaudžiai suaugo su nusigyvenusiu avantiūristu, kad viena didžioji idėja, jog jis esąs pašauktas atkurti imperiją, visada buvo papildoma antrąja didžiąja idėja, būtent, kad prancūzų tauta esanti pašaukta mokėti jo skolas.
Baro—Falu vyriausybė buvo pirma ir paskutinė Bonaparto sudaryta parlamentinė vyriausybė. Todėl jos atstatydinimas yra lemiamas posūkis. Kartu su ja tvarkos partija nebegrįžtamai neteko šio būtino ramsčio parlamentiniam režimui išlaikyti — vadovavimo vykdomajai valdžiai. Savaime aišku, kad tokioje šalyje, kaip Prancūzija, kur vykdomoji valdžia turi savo žinioje daugiau kaip pusės milijono valdininkų armiją, taigi, kur nuo vykdomosios valdžios nuolat ir absoliutiškai priklauso milžiniška masė interesų ir žmonių gyvenimų, kur valstybė apraizgo, kontroliuoja, reguliuoja, prižiūri ir globoja civilinę visuomenę, pradedant nuo stambiausiųjų jos gyvenimo pasireiškimų ir baigiant menkiausiais krustelėjimais, pradedant nuo bendriausiųjų jos būvio formų ir baigiant atskirų individų privatiniu gyvenimu, kur šis parazitinis organizmas dėl nepaprastos centralizacijos yra tiek pat visur esąs, visa žinąs, padidintai judrus ir elastingas, kiek tikrasis visuomenės organizmas yra bejėgiškai nesavarankiškas, pakrikusiai beformiškas, — savaime aišku, kad tokioje šalyje Nacionalinis susirinkimas, netekdamas teisės disponuoti ministrų portfeliais, netenka ir bet kurios realios įtakos, jei jis tuo pačiu metu nesuprastina valstybės administracijos, nesumažina, kiek galima, valdininkų armijos, jeigu pagaliau jis neleidžia civilinei visuomenei ir viešajai nuomonei sudaryti savų, nuo vyriausybinės valdžios nepriklausomų organų. Bet materialinis Prancūzijos buržuazijos interesas kaip tik glaudžiausiai susipina su tos didžiulės ir plačiai išsišakojusios valstybinės mašinos išlaikymu. Čia buržuazija sutalpina savo gyventojų perteklių ir valstybinių algų pavidalu papildo tai, ko ji neįstengė gauti pelno, palūkanų, rentos ir honorarų pavidalu. Antra vertus, politiniai buržuazijos interesai vertė ją diena į dieną didinti represijas, t. y. valstybės valdžios priemones ir personalą, kai tuo pačiu metu ji turėjo nepaliaujamai kariauti su viešąja nuomone ir dėl nepasitikėjimo persekioti, žaloti, paralyžiuoti savarankiškus visuomeninio judėjimo organus, kur jai nepavykdavo jų visiškai amputuoti. Tuo būdu Prancūzijos buržuazija savo klasinės padėties buvo verčiama, iš vienos pusės, pakirsti šaknis bet kuriai, taigi ir savo pačios, parlamentinei valdžiai, iš antros pusės, padaryti neįveikiamą jai nedraugišką vykdomąją valdžią.
Naujoji vyriausybė vadinosi d’Opulio vyriausybe. Tai nereiškia, kad generolas d’Opulis gavo ministro pirmininko titulą. Bonapartas, atstatydamas Baro, kartu net panaikino šį postą, faktiškai pasmerkiantį respublikos prezidentą įteisintai menkam konstitucinio karaliaus vaidmeniui, konstitucinio karaliaus, bet be sosto ir karūnos, be skeptro ir kardo, be neliečiamumo privilegijos, be paveldimo aukščiausio valstybės titulo ir, — tai blogiausia, — be civilinio lakšto. D’Opulio vyriausybė turėjo tik vieną žmogų su parlamentiniu vardu, palūkininką Fuldą, vieną iš labiausiai susiteršusių finansinės aristokratijos narių. Jam atiteko finansų ministro portfelis. Pakanka žvilgterėti į Paryžiaus biržos kursų biuletenius, kad įsitikintume, jog nuo 1849 m. lapkričio 1 d. Prancūzijos fondai kyla ir krinta, kylant ir krintant bonapartinėms akcijoms. Surasdamas sau sąjungininką biržoje, Bonapartas kartu paėmė į savo rankas ir policiją, paskyręs Paryžiaus policijos prefektu Karlję.
Tačiau vyriausybės pakeitimo pasekmės galėjo išryškėti tik įvykiams besivystant. Kol kas Bonapartas padarė tik vieną žingsnį pirmyn, kad tuo akivaizdžiau būtų atstumtas atgal. Po jo šiurkštaus rašto sekė vergiškiausias paklusnumo pareiškimas Nacionaliniam susirinkimui. Kiekvieną kartą, kai ministrai išdrįsdavo bukščiai pamėginti jo asmeninėms užgaidoms suteikti įstatymų projektų formą, jie, atrodė, nenoromis, tik savo padėties verčiami, vykdė komiškus pavedimus, kurių nepasisekimu jie jau iš anksto būdavo įsitikinę. Kiekvieną kartą, kai Bonapartas už ministrų pečių išplepėdavo savo ketinimus ir imdavo žaisti savo „napoleoniškomis idėjomis“, jo paties ministrai išsižadėdavo jo iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos. Atrodė, kad jo uzurpaciniai troškimai būdavo išreiškiami tik tam, kad nenutiltų piktas jo priešininkų juokas. Jis pozavo nepripažintą genijų, kurį visas pasaulis laiko mulkiu. Niekada jis nebuvo visų klasių labiau niekinamas, kaip tuo metu. Buržuazija niekada neviešpatavo besąlygiškiau, niekada ji su didesniu pasipūtimu nedemonstravo savo viešpatavimo ženklų.
Man netenka čia rašyti istorijos jos veiklos leidžiant įstatymus. Tą veiklą šiuo laikotarpiu sudaro du įstatymai: vyno mokestį atstatąs įstatymas ir mokyklų įstatymas, pašalinąs netikėjimą. Jei prancūzams pasunkinama gerti vyną, tai užtat tuo gausiau jiems pilstomas teisaus gyvenimo vanduo. Jei buržuazija vyno mokesčio įstatymu buvo paskelbusi senąją, neapkenčiamąją Prancūzijos mokesčių sistemą neliečiamą, tai mokyklų įstatymu ji stengėsi išlaikyti senąją masių galvoseną, kuri pakenčia šią sistemą. Stebimasi, kad orleanistai, liberaliniai buržua — šie seni volterizmo ir eklektinės filosofijos apaštalai — patiki prancūzų dvasinį vadovavimą savo amžiniems priešams jėzuitams. Stebėtis nėra ko: orleanistai ir legitimistai galėjo nesutarti pretendento į karūną klausimu, bet jie suprato, kad jų bendram viešpatavimui reikėjo sujungti dviejų epochų priespaudos priemones, kad liepos monarchijos pavergimo priemones reikėjo papildyti ir sustiprinti restauracijos pavergimo priemonėmis.
Valstiečiai, nusivylę visu tuo, ko jie tikėjosi, prispausti labiau negu bet kada žemų grūdų kainų, iš vienos pusės, ir augančios mokesčių bei ipotekinių skolų naštos, iš antros pusės, pradėjo bruzdėti departamentuose. Jiems buvo atsakyta piudymu prieš mokytojus, kurie buvo atiduoti dvasininkų žinion, piudymu prieš merus, kurie buvo atiduoti prefektų žinion, ir, pagaliau, šnipinėjimo sistema, kurios žinion buvo atiduoti visi. Paryžiuje ir didmiesčiuose pati reakcija dėvi savo epochos kauke ir labiau provokuoja, negu slopina. Kaime ji yra banali, vulgari, smulkmeniška, varginanti, įkyri, žodžiu, — žandaras. Suprantama, kaip trejus metus trukęs žandaro režimas, kurį palaimino ilgaskvernio režimas, turėjo demoralizuoti nesubrendusias mases.
Nepaisant visų aistrų ir deklamacijų, tvarkos partijos švaistomų iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos prieš mažumą, jos kalba būdavo vienskiemenė, kaip krikščionies, kurio žodžiai turi būti: taip — taip, ne — ne! Vienskiemenė tiek iš tribūnos, tiek ir spaudoje. Lėkšta kaip mįslė, kurios atspėjimas iš anksto žinomas. Ar reikalas liesdavo peticijos teisę ar vyno mokestį, spaudos laisvę ar laisvąją prekybą, klubus ar municipalinį statutą, asmens laisvės apsaugą ar valstybės biudžeto sureguliavimą, — slaptažodis kartodavosi vis tas pats, tema likdavo vis ta pati, nuosprendis visada būdavo paruoštas ir nekintamai skambėdavo: „Socializmas!“ Socializmu buvo skelbiamas net buržuazinis liberalizmas, socializmu — buržuazinis švietimas, socializmu — buržuazinė finansų reforma. Socializmas — statyti geležinkelį ten, kur jau yra kanalas, socializmas — gintis lazda nuo užpuolimo kardu.
Tai nebuvo tik tuščia frazė, mada, partinės kovos priemonė. Buržuazija teisingai suprato, kad visi ginklai, kuriuos ji buvo nukalusi prieš feodalizmą, nukrypo prieš ją pačią, kad visos jos sukurtos švietimo priemonės kėlė maištą prieš jos pačios civilizaciją, kad visi jos sutverti dievai atsimetė nuo jos. Ji suprato, kad visos vadinamosios pilietinės laisvės ir visi pažangos organai užpuolė jos klasinį viešpatavimą ir grėsė kartu ir jo socialiniam pagrindui ir jo politinei viršūnei, taigi tapo „socialistiniai“. Šioje grėsmėje ir šiame užpuolime ji teisingai įžiūrėjo socializmo paslaptį, vertindama tuo būdu, jo prasmę ir tendenciją tikriau, negu įvertina pats save vadinamasis socializmas, kuris todėl vis negali suprasti, kodėl buržuazija atkakliai nusigręžia nuo jo, — vis tiek, ar jis sentimentališkai verkšlena apie žmonijos kančias, ar krikščioniškai skelbia tūkstantmetinę karalystę ir visuotinę brolišką meilę, ar humanistiškai pliauškia apie dvasią, švietimą, laisvę, ar doktrinieriškai išgalvoja visų klasių sutaikymo ir gerovės sistemą. Bet buržuazija nesuprato vieno dalyko, — kad, nuosekliai galvojant, jos pačios parlamentinis režimas, jos politinis viešpatavimas taip pat turi būti aplamai pasmerktas, kaip kažkas socialistiška. Kol buržuazijos viešpatavimas dar nebuvo visiškai susiorganizavęs, dar nebuvo įgavęs savo grynos politinės išraiškos, tol ir kitų klasių antagonizmas prieš buržuaziją taip pat negalėjo pasireikšti grynu pavidalu, o ten kur jis pasireikšdavo, negalėjo pasukti ta pavojinga linkme, kuri kiekvieną kovą prieš valstybės valdžią paverčia kova prieš kapitalą. Jei buržuazija kiekviename visuomenės gyvenimo krustelėjime įžiūrėdavo pavojų „ramybei“, — tai kaip gi ji galėjo norėti visuomenės priešakyje turėti neramumo režimą, savo pačios režimą, parlamentinį režimą, tokį režimą, kuris, pasak vieno jos oratoriaus, gyvena kovoje ir kova? Kaip gi gali parlamentinis režimas, kuris gyvena diskusijomis, uždrausti diskusijas? Čia kiekvienas interesas, kiekviena visuomeninė institucija reiškiasi bendromis idėjomis, yra traktuojami kaip idėjos, — kaip gi gali koks nors interesas, kokia nors institucija iškilti virš galvojimo ir imponuoti kaip tikėjimo simbolis? Oratorių kova tribūnoje sukelia laikraštinių rašeivų kovą, parlamento diskusinis klubas būtinai papildomas salonų ir smuklių diskusinių klubų; deputatai, nuolat apeliuodami į tautos nuomonę, tuo pačiu suteikia tautos nuomonei teisę peticijomis pasakyti tikrąją savo nuomonę. Parlamentinis režimas viską paveda spręsti daugumai, — kaip gi nepanorės didžioji dauguma už parlamento sienų taip pat spręsti? Jei jūs valstybės viršūnėje griežiate smuiku, tai ar galite stebėtis, kad apačioje esantieji šoka?
Tuo būdu buržuazija, smerkdama kaip „socializmą“ tai, ką ji seniau garbino kaip „liberalizmą“, prisipažįsta, kad jos pačios interesai reikalauja atsikratyti savivaldos pavojumi; kad, norint grąžinti šalyje ramybę, pirmiausia reikia nuraminti jos buržuazinį parlamentą; kad, norint išsaugoti jos visuomeninę galią, turi būti sulaužyta jos politinė galia; kad atskiri buržua gali ir toliau išnaudoti kitas klases ir nedrumsčiami džiaugtis nuosavybe, šeima, religija ir tvarka tik ta sąlyga, jei jų klasė bus pasmerkta tapti tokiu pat politiniu nuliu, kaip ir kitos klasės; kad jos piniginei išgelbėti turi būti nuplėšta nuo jos karūna, o ją saugojąs kardas kartu turi būti pakabintas virš jos pačios galvos kaip Damoklo kardas.
Bendrųjų pilietinių interesų srityje Nacionalinis susirinkimas pasirodė toks neveiklus, kad, pavyzdžiui, diskusijos apie Paryžiaus—Avinjono geležinkelio tiesimą, pradėtos 1850 metų žiemą, 1851 m. gruodžio 2 d. dar nebuvo baigtos. Ten, kur Susirinkimas neengdavo, reakcingai neveikdavo, — jis sirgo nepagydomu nevaisingumu.
Tuo metu, kai Bonaparto vyriausybė iš dalies buvo tvarkos partijos dvasią atitinkančių įstatymų iniciatorius, iš dalies dar padidindavo tų įstatymų vykdymo ir priemonių kietumą, — Bonapartas, iš savo pusės, vaikiškai kvailais pasiūlymais stengėsi įsigyti populiarumo, pabrėžti savo priešingumą Nacionaliniam susirinkimui ir daryti užuominų į kažin kokį paslaptingą lobyną, kuriam tik aplinkybės tuo tarpu kliudančios atidengti prancūzų tautai savo paslėptus lobius. Štai pasiūlymas pakelti puskarininkiams algą keturiais sū dienai. Štai „garbės paskolų banko“ darbininkams projektas. Piniginės dovanos ir piniginės paskolos — tokia buvo perspektyva, kuria jis tikėjosi suviliosiąs mases. Dovanoti ir skolintis — štai visas liumpenproletariato — kilmingojo ir nekilmingojo — finansinis menas. Tik šias spyruokles Bonapartas ir mokėjo paleisti į darbą. Dar niekada pretendentas taip kvailai nespekuliavo minios kvailumu.
Nacionalinis susirinkimas ne kartą kėlė triukšmą dėl šių neabejotinų Bonaparto mėginimų įsigyti populiarumo jo sąskaita, vis didėjant pavojui, kad šis avantiūristas, skatinamas savo kreditorių ir neturėdamas jokio užsitarnauto garbingo vardo, kuris jį sulaikytų, išdrįs griebtis kokios nors beviltiškos išdaigos. Nesutarimai tarp tvarkos partijos ir prezidento jau buvo įgiję grėsmingą pobūdį, kai netikėtas įvykis privertė jį atgailaujamai vėl pulti į jos glėbį. Turime galvoje 1850 metų kovo 10 dienos papildomuosius rinkimus. Šie rinkimai įvyko pakeisti tiems deputatams, kurie po birželio 13 dienos pakliuvo į kalėjimą arba buvo ištremti. Paryžius išrinko tik socialistinius-demokratinius kandidatus. O didžiausią balsų skaičių jis net atidavė 1848 metų birželio sukilėliui Deflotui. Taip keršijo susivienijusi su proletariatu Paryžiaus smulkioji buržuazija už 1849 metų birželio 13 dienos pralaimėjimą. Atrodė, kad ji pavojaus valandą išnyko iš kovos lauko tik tam, kad palankesnėmis aplinkybėmis vėl pasirodytų jame su gausesnėmis kovos jėgomis ir drąsesniu kovos šūkiu. Atrodė, kad viena aplinkybė didino šios rinkiminės pergalės pavojų: armija Paryžiuje balsavo už birželio sukilėlį prieš Bonaparto ministrą, Lahitą, o departamentuose — daugiausia už montanjarus, kurie ir čia, nors ir ne taip tvirtai kaip Paryžiuje, gavo persvarą prieš savo priešininkus.
Bonapartas staiga vėl pasijuto stovįs akis į akį su revoliucija. Kaip 1849 m. sausio 29 d., kaip 1849 m. birželio 13 d., taip ir 1850 m. kovo 10 d. jis pasislėpė už tvarkos partijos pečių. Jis lankstėsi, silpnabūdiškai atsiprašinėjo, siūlėsi sudaryti bet kokią vyriausybę, parlamento daugumai paliepus, — net maldavo orleanistinius ir legitimistinius vadus Tjerus, Berjes, Broljus, Moles, trumpai tariant, vadinamuosius burggrafus — pačius asmeniškai paimti valstybės vairą. Tvarkos partija nesugebėjo pasinaudoti šia nepasikartojančia akimirka. Užuot drąsiai paėmusi siūlomą valdžią, ji net neprivertė Bonaparto grąžinti lapkričio 1 d. pašalintą vyriausybę; ji pasitenkino pažemindama jį dovanojimu ir įvesdama į d’Opulio vyriausybę p. Barošą. Šis Barošas, būdamas aukščiausiojo teismo Burže prokuroru, šėlo prieš gegužės 15 dienos revoliucionierius ir prieš birželio 13 dienos demokratus, abu kartus kaltindamas juos pasikėsinus prieš Nacionalinį susirinkimą. Nė vienas iš Bonaparto ministrų paskiau tiek neprisidėjo prie Nacionalinio susirinkimo pažeminimo, kiek Barošas, o po 1851 m. gruodžio 2 d. jį sutinkame kaip galingą ir brangiai apmokamą senato vicepirmininką. Jis prispiovė revoliucionieriams sriubą, kad Bonapartas galėtų ją išvalgyti.
Socialistinė-demokratinė partija, iš savo pusės, tarytum tik ieškojo progų, kad vėl pastatytų ant kortos savo laimėjimą ir susilpnintų jo reikšmę. Vidalis, vienas iš naujai išrinktųjų Paryžiaus deputatų, kartu buvo išrinktas ir Strasburge. Partija prispyrė jį atsisakyti nuo Paryžiaus mandato ir priimti Strasburge mandatą. Taigi, užuot pabrėžusi galutinį savo rinkiminės pergalės pobūdį ir tuo privertusi tvarkos partiją parlamente tuojau stoti į kovą, užuot privertusi priešininką kovoti liaudies entuziazmo ir armijos palankios nuotaikos valandą, — demokratinė partija kovo ir balandžio mėnesius vargino Paryžių nauja rinkimų agitacija, leido įaudrintoms liaudies aistroms sunykti šiame naujame laikiname rinkimų žaidime, leido revoliucinei energijai pasisotinti konstituciniais laimėjimais, išsieikvoti smulkiose intrigose, tuščiose deklamacijose ir tariamame judėjime, leido buržuazijai atsipeikėti ir imtis savo priemonių, silpnindama pagaliau kovo rinkimų reikšmę sentimentaliu papildomųjų balandžio rinkimų komentaru — Eženo Siu išrinkimu. Trumpai tariant, kovo 10 dienai ji iškirto balandžio pirmosios pokštą.
Parlamento dauguma suprato savo priešininko silpnumą. Septyniolika tvarkos partijos burggrafų, — Bonapartas jai buvo pavedęs vadovauti atakai ir atsakyti už ją, — paruošė naują rinkimų įstatymą, kurį referuoti buvo patikėta ponui Fošei, išsiprašiusiam sau šią garbę. Gegužės 8 dieną Fošė pasiūlė įstatymą, kuris panaikino visuotinę rinkimų teise, nustatė rinkėjams sąlygą išgyventi trejus metus rinkimų vietoje, be to, darbininkams šio išgyvenimo įrodymą padarė priklausomą nuo jų darbdavių paliudijimo.
Kaip revoliucingai demokratai nerimavo ir šėlo konstitucinės rinkimų kovos metu, taip konstitucingai jie dabar, kai reikėjo su ginklu rankoje įrodyti tos rinkiminės pergalės svarbumą, skelbė tvarką, didingą ramybę (calme majestueux), teisėtą veikimo būdą, t. y. aklą pasidavimą kontrrevoliucijos valiai, kuri skelbėsi esanti įstatymas. Debatų metu Kalnas stengėsi tvarkos partiją sugėdinti, prieš jos revoliucinį aistringumą iškeldamas neišeinančio iš teisėtumo ribų filisterio šaltumą, ir parblokšdamas ją baisiu priekaištu, kad ji veikianti revoliuciniu būdu. Net naujai išrinktieji deputatai padoria ir rimta elgsena stengėsi įrodyti, koks apsirikimas buvo apšaukti juos anarchistais ir jų išrinkimą aiškinti kaip revoliucijos laimėjimą. Gegužės 31 dieną buvo priimtas naujas rinkimų įstatymas. Kalnas pasitenkino, įkišdamas prezidentui į kišenę protestą. Po rinkimų įstatymo buvo išleistas naujas spaudos įstatymas, galutinai pribaigęs revoliucinę laikraštinę spaudą. Ji buvo užsitarnavusi savo likimą. Po šio sutriuškinimo kraštutiniausiais revoliucijos forpostais liko du buržuaziniai organai: „National“ ir „La Presse“.
Mes matėme, kad demokratijos vadai kovo ir balandžio menesiais darė viską, kad įtrauktų Paryžiaus liaudį į tariamą kovą, kaip kad jie po gegužės 8 d. darė viską, kad sulaikytų ją nuo tikrosios kovos. Be to, nereikia pamiršti, kad 1850 metai buvo vieni iš puikiausių pramonės ir prekybos klestėjimo metų, taigi, Paryžiaus proletariatas turėjo pakankamai darbo. Bet 1850 metų gegužės 31 dienos rinkimų įstatymas pašalino proletariatą nuo bet kurio dalyvavimo politinėje valdžioje, atkirto jam net kelią į kovos lauką. Šis įstatymas grąžino darbininkus į parijų būklę, kurioje jie buvo prieš vasario revoliuciją. Šio įvykio akivaizdoje patikėdami savo likimą demokratų vadams ir dėl gerovės valandėlės pamiršdami revoliucinius savo klasės interesus, jie atsisakė nuo garbės būti užkariaujančia jėga, pasidavė savo likimui, įrodė, kad 1848 metų birželio pralaimėjimas ilgam atėmė jiems jėgas ir kad istorinis procesas artimiausiu laiku vėl turės vykti, jiems stovint nuošalyje. O dėl smulkiaburžuazinės demokratijos, birželio 13 dieną šaukusios: „Tegu tik drįsta paliesti visuotinę rinkimų teisę, tegu tik!“, tai ji dabar guodėsi tuo, kad kontrrevoliucionierių jai suduotas smūgis esąs ne smūgis, o gegužės 31 dienos įstatymas — ne įstatymas. 1852 m. gegužės mėnesio antrąjį sekmadienį kiekvienas prancūzas ateisiąs į rinkimų vietą su balsavimo biuleteniu vienoje rankoje ir su kardu antroje. Šiuo pranašavimu ji guodė pati save. Pagaliau armija savo viršininkų taip pat buvo nubausta už 1850 metu kovo bei balandžio rinkimus, kaip ir už 1849 metų gegužės 28 dienos rinkimus. Bet šį kartą ji griežtai pasakė sau: „Trečią kartą revoliucija mūsų nebeapgaus!“
1850 metų gegužės 31 dienos įstatymas buvo buržuazijos valstybės perversmas. Visi ligšioliniai jos laimėjimai prieš revoliuciją buvo tik laikino pobūdžio. Jie tapdavo abejotini, kai tik tuometinis Nacionalinis susirinkimas nueidavo nuo scenos. Jie priklausydavo nuo naujųjų visuotinių rinkimų atsitiktinumų, o rinkimų istorija nuo 1848 metų nenuginčijamai įrodė, kad moralinis buržuazijos viešpatavimas liaudies masėms silpnėjo tiek, kiek stiprėjo jos faktinis viešpatavimas. Visuotinė rinkimų teisė kovo 10 dieną griežtai pasisakė prieš buržuazijos viešpatavimą, — buržuazija į tai atsakė visuotinės rinkimų teisės panaikinimu. Taigi, gegužės 31 dienos įstatymas buvo viena iš klasinės kovos būtinybių. Antra vertus, kad respublikos prezidento išrinkimas būtų pripažintas galiojančiu, konstitucija reikalavo dviejų milijonų balsų minimumo. Niekam iš kandidatų į prezidentus negavus šio minimumo, Nacionalinis susirinkimas turėjo išrinkti prezidentą iš trijų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Tuo metu, kai Steigiamasis susirinkimas ruošė šį įstatymą, rinkėjų sąrašuose buvo 10 milijonų rinkėjų. Vadinasi, šio įstatymo prasme, prezidento išrinkimui pripažinti galiojančiu pakako penktadalio visų turinčiųjų rinkimų teisę. Gegužės 31 dienos įstatymas išbraukė iš rinkėjų sąrašų mažiausia 3 milijonus balsų, sumažino rinkėjų skaičių iki 7 milijonų ir vis dėlto paliko galioti įstatyminį 2 milijonų balsų minimumą prezidentui išrinkti. Taigi, jis padidino įstatyminį minimumą nuo penktadalio beveik iki trečdalio visų rinkėjų balsų, t. y. šis įstatymas padarė viską, kad prezidento rinkimus peršmugeliuotų iš liaudies rankų į Nacionalinio susirinkimo rankas. Tuo būdu tvarkos partija gegužės 31 dienos rinkimų įstatymu, tarytum, dvigubai sustiprino savo viešpatavimą, atiduodama Nacionalinį susirinkimą ir respublikos prezidentą rinkti konservatyviajai visuomenės daliai.