Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
1849 m. gegužės 28 d. susirinko Įstatymų leidžiamasis nacionalinis susirinkimas; 1851 m. gruodžio 2 d. jis buvo išvaikytas. Tai ir yra konstitucinės, arba parlamentinės, respublikos laikotarpis.
Per pirmąją Prancūzijos revoliuciją po konstitucionalistų viešpatavimo eina žirondistų viešpatavimas, o po žirondistų viešpatavimo — jakobinų viešpatavimas. Kiekviena iš šių partijų remiasi pažangesne už save partija. Kai tik ji revoliuciją nuveda tiek toli, kad jau nebepajėgia sekti paskui ją, o dar labiau jai vadovauti, stovįs už jos pečių drąsesnis sąjungininkas ją nustumia šalin ir pasiunčia į giljotiną. Tuo būdu revoliucija vyksta kylančia linija.
Atvirkščiai vyksta 1848 metų revoliucija. Proletarinė partija pasirodo kaip smulkiaburžuazinės demokratinės partijos priedas. Pastaroji išdavinėja ir skandina ją balandžio 16, gegužės 15 ir birželio dienomis. Demokratinė partija savo ruožtu remiasi buržuazinės-respublikoninės partijos pečiais. Buržuaziniai respublikonai, vos spėję pasijusti tvirtai ant kojų, nusipurto nuo savęs įkyrius draugus ir patys skuba pasiremti tvarkos partijos pečiais. Tvarkos partija gūžteli pečiais, nubloškia buržuazinius respublikonus ir pati metasi ant ginkluotosios jėgos pečių. Ji dar tebemano sėdinti ant pastarosios pečių, kai vieną gražų rytą pajunta, kad šie pečiai pavirto durtuvais. Kiekviena partija iš užpakalio spardo besibraunančią priekin partiją ir iš priešakio atsiremia į atgal besigrūdančią partiją. Nenuostabu, kad ji šioje juokingoje pozoje netenka pusiausvyros ir griūva, darydama neišvengiamas grimasas ir nuostabiai vartydamasi kūliais. Tuo būdu revoliucija eina krintančia linija. Ji taip atbula eina, dar prieš pašalinant paskutines vasario barikadas ir prieš sudarant pirmąją revoliucinę valdžią.
Mūsų nagrinėjamas laikotarpis apima nepaprastai margą rėžiančių prieštaravimų mišinį: čia konstitucionalistai, kurie atvirai organizuoja sąmokslus prieš konstituciją; revoliucionieriai, kurie nuoširdžiai palaiko konstituciją; Nacionalinis susirinkimas, kuris nori būti visagalis ir amžinai veikia kaip parlamentas; Kalnas, kuris savo paskirtį mato kantrybėje ir nuo dabarties pralaimėjimų ginasi ateities laimėjimų pranašavimu; rojalistai, respublikos patres conscripti[1] vaidmenyje, kurie yra savo padėties verčiami palaikyti užsienyje kovojančias tarpusavyje karališkas dinastijas, kurių šalininkai jie yra, o Prancūzijoje — respubliką, kurios jie neapkenčia; vykdomoji valdžia, kuri savo pačios silpnybę laiko savo jėga, o savo sukeliamą panieką — savo pagarbumu; respublika, kuri yra ne kas kita, kaip dviejų monarchijų, restauracijos ir liepos monarchijos, jungtinė gėda su imperijos etikete; sąjungos, kurių pagrindas — susiskaidymas; kova, kurios pagrindinis dėsnis — nekovoti ligi galo; ramybės vardu — nežabota, tuščia agitacija; revoliucijos vardu — iškilmingiausias ramybės skelbimas; aistros be tiesos; tiesos be aistros; didvyriai be žygdarbių; istorija be įvykių; raida, kurios vienintelė varomoji jėga, atrodo, yra kalendorius, varginąs amžinu tų pačių įtempimų ir atslūgimų kartojimu; priešingumai, kurie periodiškai pasiekia aukščiausią tašką tarytum tik tam, kad atbuktų ir išbluktų, nepajėgdami išsispręsti; pretencioziškai demonstruojamos pastangos ir miesčioniška artėjančios pasaulio pabaigos baimė tuo pačiu metu, kai pasaulio gelbėtojai verčiasi smulkmeniškiausiomis intrigomis ir rūmų komedijomis, kurios savo nerūpestingumu primena ne tiek paskutinio teismo dieną, kiek frondos laikus; oficialus visos Prancūzijos genijus, pasiduodąs vieno žmogaus klastingam kvailumui; bendroji nacijos valia, ieškanti kiekvieną kartą, kai ji pasireiškia visuotine rinkimų teise, atitinkamos savo išraiškos užkietėjusiuose masių interesų priešuose, kol pagaliau suranda ją vieno sukčiaus savivalėje. Jei kuris nors istorijos lapas yra nupieštas perdėm pilkomis spalvomis, tai kaip tik šis. Žmonės ir įvykiai atrodo, kaip išvirkšti Šlemiliai, kaip šešėliai, netekę kūnų. Revoliucija pati paralyžiuoja savo vykdytojus ir tik savo priešams suteikia aistringą smurto energiją. Jei kontrrevoliucionierių nuolat šaukiama ir užkeikiama „raudonoji šmėkla“ pagaliau pasirodo, tai ji pasirodo ne su anarchine frigine kepuraite ant galvos, bet tvarkos uniforma, raudonomis kelnemis.
Mes matėme, kad vyriausybė, kurią sudarė Bonapartas savo dangun žengimo dieną, 1848 m. gruodžio 20 d., buvo tvarkos partijos vyriausybė, legitimistų ir orleanistų koalicijos vyriausybe. Ši Baro—Falu vyriausybė, daugiau ar mažiau prievartos būdu sutrumpinusi respublikoninio Steigiamojo susirinkimo gyvenimą, pergyveno jį ir vis dar tebebuvo prie vairo. Šangarnjė, susivienijusių rojalistų generolas, vis dar tebejungė savo asmenyje armijos pirmosios divizijos ir Paryžiaus Nacionalinės gvardijos vyriausiojo vado postą. Pagaliau visuotiniai rinkimai užtikrino tvarkos partijai didelę daugumą Nacionaliniame susirinkime. Čia Luji Filypo deputatai ir perai susitiko su šventąja falanga legitimistų, kuriems gausūs rinkiminiai nacijos biuleteniai virto įėjimo bilietais į politinę sceną. Bonapartistinių deputatų buvo per maža, kad jie galėtų sudaryti savarankišką parlamentinę partiją. Jie sudarė tik tvarkos partijos mauvaise queue[2]. Tuo būdu tvarkos partija savo rankose turėjo vyriausybinę valdžią, kariuomenę ir įstatymų leidžiamąjį organą, — trumpai sakant, visą valstybės valdžią, kurią morališkai sustiprino visuotiniai rinkimai, davę progą jos viešpatavimą laikyti tautos valios išraiška, ir tuo pačiu laiku įvykusi kontrrevoliucijos pergalė visame Europos kontinente.
Dar niekuomet jokia partija nepradėjo kovos galingesnėmis priemonėmis ir palankesniems ateities ženklams esant.
Iš katastrofos ištiktų grynųjų respublikonų Nacionaliniame įstatymų leidžiamajame susirinkime išliko apie 50 žmonių klika su afrikiniais generolais Kavenjaku, Lamorisjeru ir Bedo priešakyje. Didelę opozicinę partiją sudarė Kalnas — šiuo parlamentiniu vardu pasikrikštijo socialinė-demokratinė partija. Iš 750 Nacionalinio susirinkimo balsų ji turėjo per du šimtu ir todėl buvo mažiausiai tokia pat galinga, kaip bet kuri iš trijų tvarkos partijos frakcijų, atskirai paimta. Jos reliatyvią mažumą, palyginus su visa rojalistine koalicija, tarytum atsvėrė ypatingos aplinkybės. Ne tik departamentiniai rinkimai rodė, kad ji įgijo žymią įtaką kaimo gyventojų tarpe: beveik visi Paryžiaus deputatai buvo jos eilėse; armija, išrinkdama tris puskarininkius, pareiškė savo demokratinius įsitikinimus, o Kalno vadas Ledriu-Rolenas, skirtingai nuo visų tvarkos partijos atstovų, išrinkimo penkiuose vieningai už jį balsavusiuose departamentuose buvo pakeltas į parlamentinę aristokratiją. Taigi, esant neišvengiamiems susidūrimams tarp pačių rojalistų ir tarp visos tvarkos partijos ir Bonaparto, 1849 m. gegužės 28 d. Kalnas atrodė turįs savo pusėje visus pasisekimo elementus. Po dviejų savaičių jis nustojo visko, neišskiriant nė garbės.
Prieš dėstydami toliau parlamento istoriją, turime padaryti keletą pastabų, kad, vertindami bendrą mūsų nagrinėjamosios epochos pobūdį, išvengtume įprastų klaidų. Demokratų požiūriu, Įstatymų leidžiamojo nacionalinio susirinkimo laikotarpiu vyksta tas pats, kas vyko ir Steigiamojo susirinkimo laikotarpiu: paprasta kova tarp respublikonų ir rojalistų. O patį judėjimą jie reziumuoja vienu žodžiu: „reakcija“, naktis, kada visos katės pilkos ir kada jiems leista pliaukšti savąsias naktinio sargo vertas banalybes. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio tvarkos partija atrodo kamuolys įvairių rojalistinių frakcijų, kurios ne tik intriguoja viena prieš kitą, kiekviena norėdama pasodinti į sostą savąjį pretendentą ir pašalinti priešingos pusės pretendentą, bet kurias visas dar sujungia bendra neapykanta „respublikai“ ir bendra kova prieš ją. Kalnas savo ruožtu, priešingai šiems rojalistiniams sąmokslininkams, pasirodo lyg ir „respublikos“ gynėju. Tvarkos partija, atrodo, nuolat užimta „reakcija“, kuri, lygiai taip pat kaip ir Prūsijoje, yra nukreipta prieš spaudą, draugijas ir pan. ir vykdoma, taip pat kaip ir Prūsijoje, brutaliu policiniu biurokratijos, žandarmerijos ir teismo įsikišimu. Kalnas savo ruožtu taip pat visą laiką užimtas šių puolimų atrėmimu ir „amžinų žmogaus teisių“ gynimu, kaip tat daugiau ar mažiau darydavo kiekviena vadinamoji liaudies partija per paskutiniuosius pusantro šimto metų. Tačiau atidžiau analizuojant situaciją ir partijas, išnyksta šis apgaulingas šydas, slepiąs šio laikotarpio klasių kovą ir būdingą jo fizionomiją.
Legitimistai ir orleanistai sudarė, kaip sakyta, dvi stambias tvarkos partijos frakcijas. Kas gi siejo šias frakcijas su jų pretendentais ir skyrė jas vieną nuo antros? Argi tik lelija ir trispalvė, Burbonų ir Orleanų dinastijos, skirtingi rojalizmo atspalviai ir, apskritai, jų rojalistinio tikėjimo išpažinimas? Burbonų laikais valdė stambieji žemės savininkai su savo kunigais ir liokajais, Orleanų laikais — finansinė aristokratija, stambioji pramonė ir stambioji prekyba, t. y. kapitalas su savo advokatų, profesorių ir gražbylių palyda. Legitiminė monarchija buvo tik politinė žemės savininkų paveldimos valdžios išraiška, o liepos monarchija — tik politinė buržuazinių išsišokėlių uzurpacinės valdžios išraiška. Taigi, šias frakcijas skyrė ne vadinamieji principai, bet materialinės jų egzistencijos sąlygos, dvi skirtingos nuosavybės rūšys: senasis priešingumas tarp miesto ir kaimo, varžybos tarp kapitalo ir žemės nuosavybės. Kas gali neigti tai, kad tuo pačiu metu jas su viena ar antra dinastija siejo senieji prisiminimai, asmeninės nesantaikos, baimė ir lūkesčiai, prietarai ir iliuzijos, simpatijos ir antipatijos, įsitikinimai, tikėjimo simboliai ir principai? Ant įvairių nuosavybės formų, ant socialinių egzistencijos sąlygų iškyla ištisas įvairių ir savotiškų jausmų, iliuzijų, sąvokų ir pasaulėžiūrų antstatas. Visa klasė kuria ir formuoja visa tai, remdamasi savo materialinėmis sąlygomis ir atitinkamais visuomeniniais santykiais. Atskiras individas, kuris savo jausmus ir pažiūras įgyja tradicijų ir auklėjimo keliu, gali įsivaizduoti, kad tai ir sudaro tikruosius jo veiklos motyvus ir jos pagrindą. Jei orleanistai, legitimistai, kiekviena frakcija stengėsi save ir kitus įtikinti, kad juos skiria prisirišimas prie dviejų skirtingų karališkųjų dinastijų, tai vėliau faktai įrodė, kad veikiau jų interesų priešingumas neleido toms dviem karališkoms dinastijoms susivienyti. Ir kaip kasdieniniame gyvenime daromas skirtumas tarp to, ką žmogus apie save mano ir kalba, ir to, kas jis iš tikrųjų yra ir ką daro, taip dar labiau reikia daryti skirtumą istorinėse kovose tarp partijų frazių bei iliuzijų ir jų tikrosios organizacijos bei jų tikrųjų interesų, tarp jų manymo apie save ir to, kokios jos iš tikrųjų yra. Orleanistai ir legitimistai atsidūrė respublikoje greta vieni antrų su vienodomis pretenzijomis. Jei kiekviena pusė, priešingai antrajai, siekė restauruoti savąją dinastiją, tai tas tik reiškė, kad kiekvienas iš dviejų stambiųjų interesų, skaldančių buržuaziją, — žemės nuosavybė ir kapitalas, — siekė restauruoti savo viešpatavimą ir antrojo pajungimą. Mes kalbame apie du buržuazijos interesus, nes stambioji žemės nuosavybė, nepaisant savo koketavimo feodalizmu ir didžiavimosi savo aukšta kilme, buvo šiuolaikinės visuomenės vystymosi įtakoje visiškai suburžuazėjusi. Antai, Anglijos toriai ilgą laiką įsivaizdavo esą įsimylėję karaliaus valdžią, bažnyčią ir senosios Anglijos konstitucijos grožybes, kol pavojaus valanda ištraukė iš jų prisipažinimą, kad jie yra įsimylėję tik žemės rentą.
Susivieniję rojalistai intrigavo vieni prieš kitus spaudoje, Emse, Klermonte, už parlamento ribų. Už kulisų jie vėl užsivilkdavo savo senovines orleanistines ir legitimistines livrėjas ir atnaujindavo savo senovinius turnyrus. Bet viešojoje scenoje, vaidinimuose, skirtuose gerbiamajai publikai, stambios parlamentinės partijos vaidmenyje, jie pasitenkindavo vien reveransais gerbiamosioms dinastijoms, o monarchijos restauravimą atidėdavo in infinitum[3]. Realiuosius savo reikalus jie vykdė kaip tvarkos partija, t. y. su socialine, o ne politine vėliava, kaip buržuazinės santvarkos atstovai, o ne kaip keliaujančių princesių riteriai, kaip buržuazinė klasė, priešingai kitoms klasėms, o ne kaip rojalistai, priešingai respublikonams. Ir, kaip tvarkos partija, jie vykdė labiau neaprėžtą ir kietesnę valdžią kitų visuomenės klasių atžvilgiu, kaip kada nors anksčiau, restauracijos arba liepos monarchijos laikais; tokia valdžia iš viso tebuvo galima tik parlamentinėje respublikoje, nes tik šiai valstybės formai esant galėjo susijungti abi Prancūzijos buržuazijos stambiosios frakcijos ir tuo pačiu įtraukti į darbotvarkę savo klasės viešpatavimą vietoj vienos privilegijuotos šios klasės frakcijos viešpatavimo. Jei jie vis dėlto ir kaip tvarkos partija šmeižia respubliką ir neslepia savo pasibiaurėjimo ja, tai tą daro ne vien tik dėl rojalistinių atsiminimų. Instinktas juos mokė, kad respublika, apvainikavusi jų politinį viešpatavimą, kartu griauna jo visuomeninį pagrindą, nes dabar jie turi akis į akį, nesislėpdami už sosto, negalėdami nukreipti nacijos dėmesio antraeilėmis tarpusavio kovomis ir kovomis su monarchija, stoti prieš pavergtąsias klases ir grumtis su jomis. Silpnumo jausmas versdavo juos baimingai trauktis nuo grynųjų savo pačių klasinio viešpatavimo sąlygų ir geisti grįžti prie mažiau tobulų, mažiau išsivysčiusių ir kaip tik todėl mažiau pavojingų klasinio viešpatavimo formų. Atvirkščiai, kiekvieną kartą, kai susivieniję rojalistai susiduria su sau priešingu pretendentu, su Bonapartu, kiekvieną kartą, kai jie mano, kad vykdomoji valdžia sudaranti grėsmę jų parlamentinei galybei, taigi, kiekvieną kartą, kai jiems tenka pabrėžti politinį savo viešpatavimo pagrindą, — jie pasirodo kaip respublikonai, o ne kaip rojalistai, — pradedant nuo orleanisto Tjero, įspėjančio Nacionalinį susirinkimą, kad respublikos klausimu jų nuomonės mažiausiai tesiskiriančios, ir baigiant legitimistu Berje, kuris 1851 m. gruodžio 2 d., apsijuosęs trispalvę juosta, tribūno vaidmenyje respublikos vardu kreipiasi į prie dešimtosios apygardos merijos rūmų susirinkusią liaudį. Tiesa, jam atsako pašaipus aidas: Henrikas V! Henrikas V!
Prieš buržuazijos koaliciją susidarė smulkiųjų buržua ir darbininkų koalicija, vadinamoji socialinė-demokratinė partija. Po 1848 m. birželio dienų smulkioji buržuazija pasijuto apgauta: jos materialiniai interesai atsidūrė pavojuje, ir demokratinėms garantijoms, turėjusioms užtikrinti jai galimybę ginti šiuos interesus, buvo grasoma iš kontrrevoliucijos pusės. Todėl ji suartėjo su darbininkais. Antra vertus, jos parlamentinė atstovybė, Kalnas, buržuazinių respublikonų diktatūros laikais nustumta į šalį, antrojoje Steigiamojo susirinkimo gyvavimo pusėje kovos su Вonapartu ir rojalistiniais ministrais dėka vėl atgavo savo prarastąjį populiarumą. Kalnas sudarė sąjungą su socialistų vadais. 1849 m. vasario mėnesį buvo ruošiami susitaikinimo banketai. Buvo nustatyta bendra programa, įkurti bendri rinkimų komitetai ir išstatyti bendri kandidatai. Socialiniams proletariato reikalavimams buvo nulaužtas jų revoliucinis smailagalys ir duota demokratinė kryptis, o demokratiniams smulkiosios buržuazijos reikalavimams buvo atimta jų ankstyvesnioji grynai politinė forma ir suteiktas socialistinis atspalvis. Taip atsirado socialinė demokratija. Naujasis Kalnas, šios kombinacijos išdava, apėmė, neskaitant keleto statistų iš darbininkų klasės ir keleto socialistinių sektantų, tuos pačius elementus, kaip ir senasis Kalnas, tik gausesnius skaičiumi. Bet ilgainiui jis pasikeitė kartu su savo atstovaujama klase. Savotiškas socialinės demokratijos pobūdis reiškiasi tuo, kad ji reikalauja demokratinių-respublikinių institucijų ne tam, kad panaikintų abu kraštutinumus — kapitalą ir samdomąjį darbą, o tam, kad esantį tarp jų antagonizmą susilpnintų ir paverstų harmonija. Kad ir kokios įvairios priemonės bebūtų siūlomos šiam tikslui pasiekti, kad ir kažin kaip pats tikslas bebūtų puošiamas daugiau ar mažiau revoliucingai, — turinys lieka tas pats. Šis turinys yra visuomenės pertvarkymas demokratiniu keliu, bet pertvarkymas smulkiosios buržuazijos ribose. Tik nereikia lėkštai vaizduotis, kad smulkioji buržuazija esą iš principo siekia įgyvendinti savo egoistinius klasinius interesus. Atvirkščiai, ji tiki, kad specialiosios jos išvadavimo sąlygos kartu yra tos bendrosios salygos, kurioms esant tik ir tegali būti išgelbėta šiuolaikinė visuomenė ir pašalinta klasių kova. Taip pat nereikia manyti, kad visi demokratijos atstovai yra krautuvininkai arba krautuvininkų garbintojai. Savo išsilavinimu ir individualine padėtimi jie gali būti taip toli nuo jų, kaip dangus nuo žemės. Smulkiojo buržua atstovais juos daro ta aplinkybė, kad jų mintis negali peržengti tų ribų, kurių neperžengia smulkiųjų buržua gyvenimas, ir todėl jie teoriškai prieina tuos pačius uždavinius ir sprendimus, į kuriuos smulkusis buržua prieina praktiškai, savo materialinių interesų ir savo visuomeninės padėties dėka. Toks yra, aplamai imant, santykis tarp bet kurios klasės politinių ir literatūrinių atstovų ir tos klasės, kuriai jie atstovauja.
Po šio paaiškinimo darosi savaime suprantama, kad nors Kalnas nuolat kovoja su tvarkos partija dėl respublikos ir vadinamųjų žmogaus teisių, tačiau nei respublika, nei žmogaus teisės nėra jo galutinis tikslas, panašiai kaip ir armija, kurią norima nuginkluoti, priešinasi ir išeina į kovos lauką ne tik tam, kad išsaugotų savo ginklus.
Tvarkos partija ėmė provokuoti Kalną, kai tik susirinko Nacionalinis susirinkimas. Buržuazija dabar pajuto reikalą baigti su demokratine smulkiąja buržuazija lygiai taip pat, kaip prieš metus ji buvo supratusi reikalą baigti su revoliuciniu proletariatu. Tik priešininko padėtis šį kartą buvo kitokia. Proletarinės partijos jėga buvo gatvėje, smulkiosios buržuazijos jėga — pačiame Nacionaliniame susirinkime. Vadinasi, reikėjo išvilioti ja iš Nacionalinio susirinkimo į gatvę ir priversti ją pačią sulaužyti savo parlamentinę jėgą, kol laikas ir aplinkybės dar jos nesustiprino. Kalnas galvotrūkčiais puolė į šiuos spąstus.
Prancūzijos kariuomenės bombardavimas Romos buvo tas jaukas, kuris buvo numestas Kalnui. Šiuo bombardavimu buvo peržengtas konstitucijos V straipsnis, kuris draudžia Prancūzijos respublikai naudoti savo karines pajėgas prieš kitos tautos laisvę. Be to, ir 54-tas straipsnis draudė vykdomajai valdžiai paskelbti karą be Nacionalinio susirinkimo sutikimo, o Steigiamasis susirinkimas savo gegužės 8 dienos sprendimu pasisakė prieš Romos ekspediciją. Tuo remdamasis, Ledriu-Rolenas 1849 m. birželio 11 d. pateikė kaltinamąjį aktą prieš Bonapartą ir jo ministrus. Suerzintas Tjero įgėlimu, jis net pagrasino ginsiąs konstituciją visomis priemonėmis, net ginklu rankose. Visas Kalnas pakilo, kaip vienas žmogus, ir pakartojo tą šaukimą prie ginklo. Birželio 12 d. Nacionalinis susirinkimas atmetė kaltinamąjį aktą, ir Kalnas išėjo iš parlamento. Birželio 13 dienos įvykiai yra žinomi: Kalno dalies proklamacija, paskelbusi Bonapartą ir jo ministrus „už konstitucijos ribų“; gatvės procesija demokratinių nacionalinių gvardiečių, atvykusių be ginklo ir išbėgiojusių, susitikus su Šangarnjės kariuomene, ir taip toliau. Kalno dalis pabėgo į užsienį, kita dalis buvo atiduota aukščiausiajam teismui Burže, o jo likučiai parlamento reglamentu buvo lyg mokiniai pavesti Nacionalinio susirinkimo pirmininko priežiūrai. Paryžiuje vėl buvo paskelbtas apgulos stovis, o demokratinė jo Nacionalinės gvardijos dalis buvo išformuota. Taip buvo palaužta Kalno įtaka parlamente ir smulkiosios buržuazijos jėga Paryžiuje.
Lijone, kur birželio 13 dienos įvykiai davė ženklą kruvinam darbininkų sukilimui, kartu su penkiais aplinkiniais departamentais taip pat buvo paskelbtas apgulos stovis, kuris tebesitęsia iki šio momento.
Didžiulė Kalno dauguma išdavė savo avangardą, atsisakydama pasirašyti proklamaciją. Dezertyravo ir spauda; tik du laikraščiai išdrįso paskelbti šį pronunciamento. Smulkieji buržua apgavo savo atstovus: nacionaliniai gvardiečiai nesirodė, arba, jei ir pasirodydavo, tai kliudydavo statyti barikadas. Atstovai apgavo smulkiuosius buržua: tariamųjų sąjungininkų iš armijos tarpo niekur nebuvo matyti. Pagaliau demokratinė partija, užuot pasisėmusi naujų jėgų iš proletariato, užkrėtė jį savo pačios silpnumu ir, kaip tat paprastai esti demokratų žygdarbiuose, vadai galėjo savo pasitenkinimui kaltinti savo „liaudį“ išdavimu, o liaudis savo pasitenkinimui galėjo kaltinti savo vadus apgaule.
Vargu, ar kuris nors kitas veiksmas buvo paskelbtas su didesniu triukšmu, kaip ruošiamasis Kalno žygis; vargu, ar apie kurį nors kitą įvykį buvo trimituota su didesniu įsitikinimu ir taip prieš laiką, kaip apie neišvengiamą demokratijos pergalę. Ве abejonės, demokratai tiki trimitų garsais, nuo kurių sugriuvo Jerichono sienos. Ir kiekvieną kartą, kai jie atsiduria prieš despotizmo pylimus, jie stengiasi pakartoti šį stebuklą. Jei Kalnas norėjo nugalėti parlamente, jis neturėjo šaukti prie ginklų. Jei jis parlamente šaukė prie ginklų, jis neturėjo gatvėse elgtis parlamentiškai. Jei jis rimtai galvojo apie taikią demonstraciją, tai kvaila buvo nenumatyti, kad ji bus sutikta kariškai. Jei jis galvojo apie tikrą kovą, tai keista buvo padėti ginklus, reikalingus tai kovai. Bet revoliuciniai smulkiųjų buržua ir jų demokratinių atstovų grasinimai tėra tik pastangos priešininkui nugąsdinti. Ir jei jie patenka į aklagatvį, jei jie taip toli nueina, kad yra priversti vykdyti savo grasinimus, tai jie tat daro dviprasmiškai, labiausiai vengdami vedančių į tikslą priemonių, ir ieško pretekstų būti nugalėti. Triukšminga uvertiūra, paskelbusi kovą, virsta bailiu urzgimu, kai tik kova turi prasidėti; aktoriai nustoja rimtai laikytis, ir veiksmas supliūkšta, kaip adata pradurta oro pripūsta puslė.
Jokia kita partija labiau neperdeda savo priemonių, lengvapėdiškiau neapsigauna esamąja situacija, kaip demokratų partija. Jei armijos dalis balsavo už Kalną, tai jis buvo įsitikinęs, kad armija ir maištą kels jo naudai. Bet kuria proga? Ta proga, kuri armijos požiūriu teturėjo vieną prasmę, — būtent, kad revoliucionieriai stojo į Romos kareivių pusę prieš Prancūzijos kareivius. Antra vertus, 1848 metų birželio atsiminimai buvo dar perdaug gyvi, kad proletariatas nebūtų jautęs gilaus pasibiaurėjimo Nacionaline gvardija ir kad slaptųjų draugijų vadai nebūtų apimti stipraus nepasitikėjimo demokratijos vadais. Šiems priešingumams išlyginti reikėjo didelių bendrų interesų, kuriems grėstų pavojus. Abstraktaus konstitucijos straipsnio pažeidimas negalėjo sudaryti tokio intereso. Argi konstitucija nebuvo, pačių demokratų teigimu, jau ne kartą pažeista? Argi populiariausieji laikraščiai nepasmerkė jos, kaip kontrrevoliucionierių rankų darbo? Bet demokratas, atstovaudamas smulkiajai buržuazijai, t. y. pereinamajai klasei, kurioje dviejų klasių interesai tarpusavyje atbunka, vaizduojasi stovįs virš klasinio antagonizmo apskritai. Demokratai pripažįsta, kad prieš juos stovi privilegijuotoji klasė, bet jie kartu su visa kita nacijos dalimi sudarą liaudį. Tai, ką jie gina, esančios liaudies teisės; tai, kas juos domina, esą liaudies interesai. Todėl jiems nesą reikalo kovos išvakarėse tyrinėti įvairių klasių interesus ir padėtį. Jiems nesą reikalo perdaug griežtai svarstyti savo pačių priemones. Jiems pakanka tik duoti ženklą, ir liaudis visomis savo neišsemiamomis priemonėmis pulsianti engėjus. O jei tikrovėje pasirodo, kad jų interesais niekas nesidomi, kad jų jėga yra bejėgiškumas, tai čia arba esą kalti nedorėliai sofistai, kurie suskaldo vieningą liaudį į įvairias priešiškas stovyklas, arba armija buvusi per daug sužvėrėjusi ir per daug apakinta, kad grynuosius demokratijos tikslus palaikytų savo pačios gerove, arba kokia nors vykdymo detalė viską niekais pavertusi, arba pagaliau nenumatytas atsitiktinumas šį kartą buvo nesėkmės priežastis. Šiaip ar taip, demokratas išeina iš gėdingiausio pralaimėjimo toks pat švarus, koks nekaltas jis ten pakliuvo, išeina su sutvirtėjusiu įsitikinimu, kad jis turi laimėti, kad ne jis pats ir jo partija turi atsisakyti nuo senojo požiūrio, o, atvirkščiai, aplinkybės turi priaugti iki jo.
Todėl nereikia vaizduotis praretėjusį, palaužtą ir naujo parlamento reglamento pažemintą Kalną esant perdaug nelaimingą. Jei birželio 13 diena pašalino jo vadus, tai ta pati diena, antra vertus, praskynė kelią antraeiliams „talentams“, kuriuos ši naujoji būklė viliojo. Jei nebegalima buvo abejoti jų bejėgiškumu parlamente, tai dabar jie turėjo teisę aprėžti savo veiklą moralinio pasipiktinimo papliūpomis ir tarškia deklamacija. Jei tvarkos partija vaizdavo juos kaip paskutinius oficialius revoliucijos atstovus, visų anarchijos baisenybių įsikūnijimu, tai tikrovėje jie galėjo būti tuo banalesni ir kuklesni. O dėl birželio 13 dienos pralaimėjimo jie guodėsi gilios prasmės posakiu: „Tegu tik drįsta paliesti visuotinę rinkimų teisę, tegu tik! Tuomet mes parodysime, kas mes esame!“ Pamatysime!
O dėl pabėgusių į užsienį montanjarų pakanka čia pastebėti, kad Ledriu-Rolenas, sugebėjęs per kokias dvi savaites beviltiškai sužlugdyti galingą partiją, kurios priešakyje jis stovėjo, dabar laikė save pašauktu sudaryti Prancūzijos vyriausybę in partibus; kad jo figūra tarytum padidėjo tolumoje, nuošaliai nuo kovos lauko, atslūgstant revoliucijos lygiui ir menkėjant oficialioms oficialiosios Prancūzijos garsenybėms; kad 1852 metais numatytuose rinkimuose jis galėjo pasirodyti kaip respublikoninis pretendentas; kad jis periodiškai siuntinėjo valachams ir kitoms tautoms aplinkraščius, kuriuose grasino kontinento despotams savo ir savo sąjungininkų žygiais. Argi Prudonas buvo visiškai neteisus, sušukdamas šiems ponams: „Jūs esate plepiai — ir daugiau nieko!“
Birželio 13 dieną tvarkos partija ne tik palaužė Kalną, — ji taip pat pajungė konstituciją Nacionalinio susirinkimo daugumos sprendimams. Respubliką ji taip suprato: buržuazija čia viešpatauja parlamentinėmis formomis, nebūdama aprėžta, kaip esti monarchijoje, nei vykdomosios valdžios veto teise, nei pastarosios teise paleisti parlamentą. Tokia, Tjero apibrėžimu, yra parlamentinė respublika. Bet jei birželio 13 dieną buržuazija užtikrino sau visagalybę parlamento sienose, tai ar ji, pašalindama iš parlamento populiariausius deputatus, nesudavė pačiam parlamentui triuškinamo smūgio, nusilpnindama jį vykdomosios valdžios ir liaudies atžvilgiu? Be jokių ceremonijų išduodama teismui daugelį deputatų, ji panaikino savo pačios parlamentinę neliečiamybę. Pažeminąs reglamentas, kuriam ji pajungė Kalno deputatus, tiek iškelia respublikos prezidentą, kiek pažemina kiekvieną atskirą liaudies atstovą. Pasmerkusi sukilimą veikiančiajai konstitucijai ginti kaip anarchinį žygį, siekiantį visuomenės perversmo, ji pati sau atkirto kelią apeliuoti į sukilimą tuo atveju, jei vykdomoji valdžia pažeistų konstituciją jos atžvilgiu. Ir istorijos ironija nori, kad tas generolas, kuris Bonaparto pavedimu bombardavo Romą ir tuo būdu sudarė tiesioginę progą birželio 13 dienos konstituciniam maištui, generolas Udino, 1851 m. gruodžio 2 dieną būtų tvarkos partijos maldaujamai, bet veltui siūlomas tautai kaip konstitucijos gynimo generolas prieš Bonapartą. Antras birželio 13 dienos didvyris, Vijeira, skynęs sau laurus iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos už žiaurumus, kuriuos jis įvykdė demokratinių laikraščių patalpose, vadovaudamas nacionalinių gvardiečių iš finansinės aristokratijos gaujai, — tas pats Vijeira buvo Bonaparto sąmokslo dalyvis ir žymia dalimi prisidėjo prie to, kad atkirstų Nacionalinį susirinkimą paskutinėmis jo gyvavimo dienomis nuo Nacionalinės gvardijos bet kurios pagalbos.
Birželio 13 diena turėjo dar ir kitą prasmę. Kalnas siekė, kad Bonapartas būtų atiduotas teismui. Taigi Kalno pralaimėjimas buvo tiesioginė Bonaparto pergalė, jo asmeninis triumfas prieš demokratinius savo priešus. Tvarkos partija iškovojo šią pergale — Bonapartui beliko tik įrašyti ją į savo sąskaitą. Jis tai ir padarė. Birželio 14 dieną pasirodė ant Paryžiaus sienų proklamacija, kurioje prezidentas, tarytum nenoromis, vien įvykių spiriamas, išeina iš savo vienuolyniškos vienumos, nepripažintos dorybės tonu skundžiasi savo priešininkų šmeižtais ir, tariamai sutapatindamas savo asmenį su tvarkos reikalu, iš tikrųjų sutapatina tvarkos reikalą su savo asmeniu. Be to, juk Romos ekspedicijos iniciatorius buvo Bonapartas, nors paskui Nacionalinis susirinkimas ir sankcionavo ją. Grąžinęs vyriausiojo dvasininko Samuelio valdžią Vatikane, Bonapartas galėjo tikėtis patekti karalium Dovydu į Tiuilrį. Jis patraukė į savo pusę kunigus.
Birželio 13 dienos maištas apsiribojo, kaip matėme, taikia gatvės procesija. Vadinasi, apie karinių laurų laimėjimą kovoje prieš jį negalėjo būti nė kalbos. Vis dėlto tais neturtingais didvyrių ir įvykių laikais tvarkos partija pavertė šį be kraujo praliejimo praėjusį mūšį antruoju Austerlicu. Tribūna ir spauda garbino armiją kaip tvarkos jėgą, priešingai liaudies masėms, atstovaujančioms anarchijos bejėgiškumui, o Šangarnję garbino kaip „visuomenės ramstį“ — mistifikacija, kuria pagaliau ir jis pats patikėjo. Tuo tarpu kariuomenės dalys, kurios atrodė įtartinos, slapta buvo išvestos iš Paryžiaus; pulkai, kurie per rinkimus stipriausiai pareiškė demokratines simpatijas, buvo išsiųsti iš Prancūzijos į Alžyrą; neramūs gaivalai kareivių tarpe buvo atiduoti į drausmės batalijonus; pagaliau spauda buvo sistemingai atitveriama nuo kareivinių, o kareivinės — nuo civilinės visuomenės.
Čia mes priėjome lemiamą posūkį Prancūzijos Nacionalinės gvardijos istorijoje. 1830 m. Nacionalinė gvardija nulėmė restauracijos žlugimą. Luji Filypo laikais nepavykdavo nė vienas maištas, kai Nacionalinė gvardija veikdavo išvien su kariuomene. Kai ji 1848 metų vasario dienomis laikėsi pasyviai sukilimo atžvilgiu ir dviprasmiškai — Luji Filypo atžvilgiu, pastarasis laikė save žuvusiu ir iš tikrųjų žuvo. Taip įsivyravo įsitikinimas, kad revoliucija negali laimėti be Nacionalinės gvardijos, o armija negali laimėti, turėdama Nacionalinę gvardiją prieš save. Toks buvo prietaringas armijos įsitikinimas dėl civilinių gyventojų visagalybės (bürgerliche Allmacht). 1848 metų birželio dienos, kai visa Nacionalinė gvardija su reguliaria kariuomene nuslopino sukilimą, sustiprino šį prietarą. Bonapartui ėmus prezidentauti, Nacionalinės gvardijos reikšmė šiek tiek sumažėjo dėl jos viršininko ir kariuomenės pirmosios divizijos viršininko pareigų prieškonstitucinio sujungimo Šangarnjės rankose.
Kaip vadovavimas Nacionalinei gvardijai šiuo atveju virto tarytum vyriausio karo vado atributu, taip ir pati Nacionalinė gvardija tapo tik priedu prie reguliarios kariuomenės. Pagaliau birželio 13 dieną Nacionalinė gvardija buvo visiškai palaužta — ne tik todėl, kad nuo šio laiko imta periodiškai paleidinėti ją dalimis visuose Prancūzijos kampuose, kol iš jos beliko vien nuotrupos. Birželio 13 dienos demonstracija visų pirma buvo demokratinės Nacionalinės gvardijos dalies demonstracija. Tiesa, ji nukreipė prieš armiją ne savo ginklus, o tik savo uniformą, bet kaip tik ši uniforma ir buvo talismanas. Armija įsitikino, kad ši uniforma yra toks pat vilnonis skuduras, kaip ir bet kuri kita uniforma. Burtai išnyko. 1848 metų birželio dienomis buržuazija ir smulkioji buržuazija Nacionalinės gvardijos asmenyje buvo susijungusi su armija prieš proletariatą. 1849 m. birželio 13 d. buržuazija, armijos padedama, išvaikė smulkiaburžuazinę Nacionalinė gvardiją, 1851 m. gruodžio 2 dieną buržuazinė Nacionalinė gvardija jau nebeegzistavo, ir Bonapartas, vėliau pasirašydamas jos paleidimo dekretą, tik konstatavo šį faktą. Taip pati buržuazija sulaužė paskutinį savo ginklą prieš armiją, ir ji turėjo jį sulaužyti nuo to momento, kai smulkioji buržuazija iš paklusnaus jos vasalo virto maištininku. Ir, aplamai, buržuazija turėjo savomis rankomis sunaikinti visas savo gynimosi prieš autokratiją priemones, kai tik ji pati tapo autokratinė.
Tuo tarpu tvarkos partija, įžeidinėdama respubliką ir konstituciją, prakeikdama visas būsimas, esamas ir buvusias revoliucijas, jų tarpe ir tą, kurią buvo įvykdę jos pačios vadai, ir leisdama įstatymus, sukaustančius spaudą, panaikinančius draugijų laisvę ir padarančius apgulos stovį normalia institucija, šventė atkariavimą valdžios, kurią ji 1848 metais buvo praradusi tarytum tik tam, kad 1849 m. vėl atgautų ją laisvą nuo bet kurių varžtų. Paskui Nacionalinis susirinkimas, paskyręs savo atostogų metui nuolatinę komisiją, išsiskirstė atostogų nuo rugpiūčio vidurio iki spalio vidurio. Šių atostogų metu legitimistai intrigavo su Emsu, orleanistai — su Klermontu, Bonapartas — darydamas karališkai prašmatnias keliones, o departamentų tarybos — pasitarimuose dėl konstitucijos keitimo, — tai faktai, kurie reguliariai kartojasi periodiškų Nacionalinio susirinkimo atostogų metu. Smulkiau apie juos kalbėsiu tik tada, kai jie įgaus įvykių pobūdį. Čia tereikia tik pažymėti, kad Nacionalinis susirinkimas elgėsi nepolitiškai, išnykdamas ilgesniam laikui iš scenos ir palikdamas respublikos priešakyje visų akivaizdoje tik vieną, nors ir pasigailėjimo vertą Luji Bonaparto figūrą, tuo tarpu kai tvarkos partija publikos apmaudui suskilo į savo rojalistines sudėtines dalis, puoselėjusias savo vienas kitam priešingus restauracinius troškimus. Kiekvieną kartą, kai tų atostogų metu nutildavo kurtinąs parlamento triukšmas ir jo kūnas ištirpdavo nacijoje, būdavo visiškai aišku, jog tam, kad ši respublika pasirodytų tikruoju savo pavidalu, jai tetrūksta vieno dalyko — parlamento atostogas padaryti nuolatines ir savo devizą: Laisvė, Lygybė, Brolybė pakeisti nedviprasmiškais žodžiais: Infanterija, Kavalerija, Artilerija!
[1] — senatorių.
[2] — pasturlakus.
[3] — neribotam laikui.