Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Grįžkime prie nutraukto įvykių dėstymo.
Steigiamojo nacionalinio susirinkimo istorija nuo birželio dienų yra respublikoninės buržuazijos frakcijos viešpatavimo ir irimo istorija, tos frakcijos, kuri yra žinoma trispalvių respublikonų, grynųjų respublikonų, politinių respublikonų, formaliųjų respublikonų ir t. t. vardu.
Ši frakcija buržuazinėje Luji Filypo monarchijoje buvo oficiali respublikoninė opozicija ir todėl sudarė pripažintą tuometinio politinio pasaulio sudėtinę dalį. Ji turėjo savo atstovus rūmuose ir buvo įtakinga spaudoje. Jos paryžiškis organas „National“ tam tikra prasme buvo respektuojamas tiek pat, kaip ir „Journal des Débats“. Šią jos padėtį konstitucinėje monarchijoje atitiko ir jos pobūdis. Tai nebuvo kurių nors stambių bendrų interesų susieta ir specifinių gamybos sąlygų apribota buržuazijos frakcija. Tai buvo respublikoniškai nusiteikusių buržua, rašytojų, advokatų, karininkų ir valdininkų klika, kurios įtaka rėmėsi šalies antipatija Luji Filypo asmeniui, senosios respublikos atsiminimais, tam tikro svajotojų skaičiaus respublikonišku tikėjimu, o svarbiausia — prancūziškuoju nacionalizmu, kurio neapykantą Vienos sutartims ir sąjungai su Anglija ši klika nuolat žadino. Laikraštis „National“ didelę dalį savo šalininkų, kuriuos jis turėjo Luji Filypo laikais, įsigijo šiuo paslėptu bonapartizmu, kuris paskiau, respublikos laikais, Luji Bonaparto asmenyje stojo prieš patį „National“ kaip pergalingas konkurentas. „National“, kaip ir visa kita buržuazinė opozicija, kovojo prieš finansinę aristokratiją. Priešbiudžetinė polemika, kuri Prancūzijoje būdavo visiškai sutapusi su kova prieš finansinę aristokratiją, teikė perdaug pigaus populiarumo ir perdaug gausios medžiagos puritoniškiems vedamiesiems straipsniams, kad ji būtų neišnaudojama. Pramoninė buržuazija buvo dėkinga laikraščiui „National“ už tai, kad jis vergiškai gynė Prancūzijos protekcinių muitų sistemą, kurią jis, beje, palaikė daugiau nacionaliniais, negu politiniais-ekonominiais sumetimais; o visa buržuazija buvo jam dėkinga už jo piktus komunizmo ir socializmo šmeižtus. Šiaip jau „National“ partija buvo grynai respublikoninė, t. y. vietoje buržuazijos viešpatavimo monarchinės formos ji reikalavo respublikinės ir, visų pirma, sau liūto dalies šitame viešpatavime. Šios politinės permainos sąlygos jai buvo visiškai neaiškios. Užtat jai buvo aišku kaip diena, — ir Luji Filypo viešpatavimo pabaigoje banketuose reformų naudai tai buvo viešai pareiškiama, — kad ji nepopuliari smulkiųjų demokratinių buržua ir ypač revoliucinio proletariato tarpe. Šie grynieji respublikonai, kaip ir dera gryniesiems respublikonams, jau buvo visiškai pasirengę kol kas pasitenkinti Orleano hercogienės regentyste, kai kilo vasario revoliucija, suteikusi žymiausiems jų atstovams vietas laikinojoje vyriausybėje. Žinoma, jie iš pat pradžių turėjo buržuazijos pasitikėjimą ir Steigiamojo nacionalinio susirinkimo daugumą. Socialistiniai laikinosios vyriausybės elementai tuojau buvo pašalinti iš Vykdomosios komisijos, kurią Nacionalinis susirinkimas sudarė atidarymo metu, o birželio sukilimą „National“ partija panaudojo ir Vykdomajai komisijai atstatydinti ir tuo būdu nusikratyti savo artimiausiais varžovais — smulkiaburžuaziniais arba demokratiniais respublikonais (Ledriu-Rolenu ir kt.). Kavenjakas, buržuazinės respublikonų partijos generolas, vadovavęs birželio skerdynėms, užėmė Vykdomosios komisijos vietą tam tikros rūšies diktatoriaus teisėmis. Marastas, buvęs laikraščio „National“ vyriausias redaktorius, tapo nuolatiniu Steigiamojo nacionalinio susirinkimo pirmininku; ministrų portfeliai, kaip ir visos kitos svarbiausios vietos, teko gryniesiems respublikonams.
Tuo būdu tikrovė pralenkė buržuazinių respublikonų frakcijos idealą, tos frakcijos, kuri jau iš seno laikė save teisėta liepos monarchijos įpėdine. Bet ji pasiekė valdžią ne taip, kaip ji buvo svajojusi Luji Filypo viešpatavimo laikais, — ne liberaliniu buržuazijos maištu prieš sostą, o patrankomis nuslopinus proletariato sukilimą prieš kapitalą. Tai, ką ji vaizdavosi revoliucingiausiu įvykiu, tikrovėje pasirodė besąs kontrrevoliucingiausias įvykis. Vaisius nukrito jai į sterblę, bet jis nukrito nuo pažinimo medžio, o ne nuo gyvybės medžio.
Išimtinis buržuazinių respublikonų viešpatavimas truko tik nuo 1848 m. birželio 24 d. iki gruodžio 10 d. Jo rezultatas yra respublikoninės konstitucijos sudarymas ir apgulos stovio Paryžiuje paskelbimas.
Naujoji konstitucija iš esmės buvo tik surespublikintas 1830 metų konstitucinės chartijos leidimas. Aukštas liepos monarchijos rinkimų cenzas, kuris atstūmė nuo politinės valdžios net didelę pačios buržuazijos dalį, buvo nesuderinamas su buržuazinės respublikos gyvavimu. Vasario revoliucija vietoje šio cenzo tuojau paskelbė tiesioginę visuotinę rinkimų teisę. Buržuaziniai respublikonai šio įvykio išbraukti negalėjo. Jie turėjo pasitenkinti, pridėdami varžantį nuostatą, reikalaujantį išgyventi rinkimų vietoje šešis mėnesius. Senoji administracijos, municipalitetų, teismo, armijos ir t. t. organizacija liko nepaliesta; ten, kur konstitucija ją pakeitė, šis pakeitimas lietė antraštę, o ne turinį, pavadinimą, o ne dalyką.
Asmens, spaudos, žodžio, draugijų, susirinkimų, mokymo, sąžinės ir t. t. laisvė — neišvengiamas 1848 metų laisvių generalinis štabas — buvo apvilkta konstitucine uniforma, kuri šias laisves darė nepažeidžiamas. Kiekviena iš šių laisvių paskelbiama besąlygine Prancūzijos piliečio teise, bet būtinai su pastaba, kad ji yra neribota tiek, kiek jos neapriboja „tokios pat kitų teisės ir viešasis saugumas“ arba „įstatymai“, kurie kaip tik ir turi įgyvendinti šią harmoniją tarp individualinių laisvių ir tarp jų ir viešojo saugumo. Pavyzdžiui:
„Piliečiai turi teisę jungtis į sąjungas, taikiai ir be ginklų daryti susirinkimus, įteikti peticijas ir reikšti savo nuomonę per spaudą ar kaip nors kitaip. Naudojimasis šiomis teisėmis neturi jokio kito apribojimo, išskyrus tokias pat kitų teises ir viešąjį saugumą“. (Prancūzijos konstitucijos II skyrius, 8 str.) —
„Mokymas yra laisvas. Mokymo laisve turi būti naudojamasi įstatymo nustatytomis sąlygomis ir vyriausioje valstybės priežiūroje“. (Ten pat, 9 str.)
—„Kiekvieno piliečio butas yra neliečiamas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus“. (II skyrius, 3 str.)
Ir taip toliau. — Todėl konstitucija visur nurodo į būsimus organinius įstatymus, kurie turi plačiau išvystyti tas pastabas ir taip sureguliuoti naudojimąsi visomis šiomis neaprėžtomis laisvėmis, kad jos nesusidurtų nei viena su kita, nei su viešuoju saugumu. Vėliau tvarkos bičiuliai sukūrė šiuos organinius įstatymus ir visas tas laisves sureguliavo taip, kad buržuazija gali jomis naudotis, niekur nesusidurdama su tokiomis pat kitų klasių teisėmis. Ten, kur ji „kitiems“ visiškai uždraudė tas laisves arba leido jomis naudotis tokiomis sąlygomis, kurios yra tolygios policiniams spąstams, tai visada buvo daroma tik „viešojo saugumo“ interesais, t. y. buržuazijos saugumo interesais, kaip konstitucija ir nustato. Todėl vėliau visiškai teisėtai konstitucija rėmėsi abi šalys: tiek tvarkos bičiuliai, kurie visas tas laisves panaikino, tiek ir demokratai, kurie reikalavo jas visas grąžinti. Kiekvienas konstitucijos straipsnis pats savyje turi savo paties priešybę, savo paties aukštuosius ir žemuosius rūmus, būtent: bendrojoje frazėje — laisvę, pastaboje — laisvės panaikinimą. Taigi, kol laisvės vardas buvo gerbiamas ir tik buvo kliudoma, — žinoma, remiantis įstatymais, — realiai ją vykdyti, tol konstitucinis laisvės buvimas liko nepažeistas, nepaliestas, nors jos tikrasis egzistavimas galėjo būti ir visiškai niekais paverstas.
Ši konstitucija, taip gudriai padaryta nepažeidžiama, vis dėlto, kaip Achilas, turėjo vieną pažeidžiamą vietą, tik toji vieta buvo ne kulnis, o galva arba, geriau pasakius, dvi galvos, kurios ją vainikavo: Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, iš vienos pusės, prezidentas — iš antros. Pakanka tik permesti akimis konstituciją, kad pamatytume, jog tik tie paragrafai, kurie nustato prezidento santykius su Įstatymų leidžiamuoju susirinkimu, yra besąlyginiai, pozityvūs, be prieštaravimų ir negali būti iškraipomi. Mat, čia buržuaziniams respublikonams reikėjo patiems apsidrausti. Konstitucijos 45—70 straipsniai taip suredaguoti, kad Nacionalinis susirinkimas prezidentą gali pašalinti konstituciniu keliu, o prezidentas Nacionalinį susirinkimą — tik nekonstituciniu keliu, tik pašalindamas pačią konstituciją. Tuo būdu čia konstitucija reikalauja prievarta sunaikinti pačią save. Ji ne tik kanonizuoja, kaip 1830 metų chartija, valdžios organų padalijimą, bet išplečia šį padalijimą iki nepakenčiamo prieštaravimo. Konstitucinių jėgų žaidimas, kaip Gizo pavadino parlamentines rietenas tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, pagal 1848 metų konstituciją visada vyksta va banque. Iš vienos pusės — 750 tautos atstovų, išrinktų visuotiniu balsavimu ir turinčių teisę būti vėl išrinktais, sudaro nekontroliuojamą, nepaleidžiamą, nedalomą Nacionalinį susirinkimą, kuris turi neaprėžtą įstatymų leidžiamąją galią, galutinai sprendžia karo, taikos ir prekybos sutarčių klausimus, turi išimtinę amnestijos teisę ir, be pertraukos posėdžiaudamas, nuolat stovi politinės scenos priešakyje. Iš antros pusės — prezidentas su visais karališkosios valdžios atributais, su teise nepriklausomai nuo Nacionalinio susirinkimo skirti ir atleidinėti savo ministrus, turįs savo rankose visas vykdomosios valdžios priemones, skirstąs visas tarnybas ir tuo būdu Prancūzijoje sprendžiąs mažiausia pusantro milijono žmonių likimą, nes tiek žmonių yra susiję su 500 000 valdininkų ir įvairių laipsnių karininkų. Jo klauso visos ginkluotosios pajėgos. Jis turi privilegiją pasigailėti atskirų nusikaltėlių, išformuoti Nacionalinės gvardijos dalis ir, Valstybės tarybai sutikus, paleisti pačių piliečių išrinktas generalines, kantonines ir komunalines tarybas. Jam priklauso iniciatyva ir vadovaujamas vaidmuo, sudarant visas sutartis su užsienio valstybėmis. Tuo tarpu kai Susirinkimas visą laiką veikia viešai ir yra prieinamas kasdienei kritikai, prezidentas gyvena užsidaręs Eliziejaus laukuose, tačiau turėdamas prieš akis ir širdyje konstitucijos 45 straipsnį, kuris kasdien jam primena: „Broli, ruoškis mirti!“ Tavo valdžia baigiasi ketvirtaisiais tavo prezidentavimo metais gražiojo gegužės mėnesio antrąjį sekmadienį! Tuomet galas tavo didybei: ši pjesė dukart nebus vaidinama, ir jei turi skolų, tai pasistenk jas laiku sumokėti iš konstitucijos tau paskirtų 600 000 frankų algos, jeigu tik nenori antrąjį gražiojo gegužės mėnesio pirmadienį keliauti į Klišį[1]! — Taigi, jei konstitucija prezidentui suteikia faktinę valdžią, tai Nacionaliniam susirinkimui ji stengiasi užtikrinti moralinę jėgą. Nekalbant apie tai, kad įstatymų straipsniais negalima sukurti moralinės jėgos, konstitucija ir čia pati save paneigia, nustatydama, kad prezidentas turi būti renkamas tiesioginiu visų prancūzų balsavimu. Prancūzijos balsai, susiskaldą tarp 750 Nacionalinio susirinkimo narių, šiuo atveju susikoncentruoja į vieną asmenį. Tuo metu, kai kiekvienas atskiras deputatas atstovauja tik tai ar kitai partijai, tam ar kitam miestui, tai ar kitai vietovei arba net tik reikalui išrinkti bet kurį iš šių 750 deputatų, nekreipiant ypatingo dėmesio nei į pačius rinkimus, nei į asmenį, — prezidentas yra nacijos išrinktasis, ir jo rinkimai — didžioji korta, kuria suvereninė tauta eina tik vieną kartą per ketverius metus. Išrinktasis Nacionalinis susirinkimas yra susijęs su nacija metafiziškai, o išrinktasis prezidentas — asmeniškai. Tiesa, Nacionalinis susirinkimas savo pavieniais nariais išreiškia įvairias nacionalinės dvasios puses, tačiau prezidente nacionalinė dvasia įsikūnija. Palyginus su Nacionaliniu susirinkimu, prezidentas turi tarytum dieviškąją teisę: jis — valdovas iš tautos malonės.
Jūrų deivė Tetidė buvo išpranašavusi Achilui, kad jis mirs pačioje savo jaunystėje. Konstitucija, turinti, kaip ir Achilas, savo pažeidžiamą vietą, taip pat, kaip ir Achilas, nujautė savo ankstybą mirtį. Tetidei nereikėjo palikti jūros, kad išduotų šią paslaptį respublikos steigėjams, gryniesiems respublikonams: jiems pakako pažvelgti iš savo idealinės respublikos aukštybių į nuodėmingąją žemę, kad pamatytų, kaip rojalistų, bonapartistų, demokratų, komunistų drąsumas ir jų pačių nepopuliarumas diena į dieną augo, artėjant jiems prie savo didžiojo įstatymų leidžiamojo meno kūrinio užbaigimo. Jie stengėsi lemtį apgauti konstituciniu suktumu, konstitucijos 111 straipsniu, pagal kurį kiekvienas pasiūlymas pakeisti konstituciją turi būti tris kartus apsvarstytas taip, kad nuo vieno svarstymo iki kito praeitų ištisas mėnuo ir kad kiekvieną kartą pasiūlymas būtų priimtas ne mažiau kaip ¾ balsų, būtinai balsuojant ne mažiau kaip 500 Nacionalinio susirinkimo narių. Bet visa tai buvo tik bejėgiškas mėginimas užtikrinti sau jėgą tam jų pranašiškai jau numatomam atvejui, kai jie taps parlamentine mažuma, — užtikrinti jėgą, kuri jau tuo momentu, kai jie dar tebebuvo parlamentinė dauguma ir tebeturėjo savo žinioje visas vyriausybines valdžios priemones, kasdien vis labiau slydo iš jų silpnų rankų.
Pagaliau konstitucija vienu melodraminiu straipsniu paveda save „visos prancūzų tautos ir kiekvieno atskiro prancūzo budrumui ir patriotizmui“, jau prieš tai kitame straipsnyje „budriuosius“ ir „patriotiškuosius“ patikėjusi tuo tikslu jos išrasto aukščiausiojo teismo („haute cour“) švelniai baudžiamajai globai.
Tokia buvo 1848 metų konstitucija, kurią 1851 m. gruodžio 2 d. nuvertė ne žmogaus galva, o vien tik skrybėlės prisilietimas; tiesa, ši skrybėlė buvo Napoleono trikampė.
Tuo metu, kai buržuaziniai respublikonai Susirinkime kombinavo, svarstė ir balsavo šią konstituciją, Kavenjakas už Susirinkimo sienų laikė Paryžių apgulos stovyje. Paryžiaus apgulos stovis buvo Steigiamojo susirinkimo pribuvėja, jam gimdant respubliką. Jei vėliau konstitucija buvo durtuvų panaikinta, tai nereikia pamiršti, kad taip pat durtuvai, tiesa, nukreipti prieš liaudį, saugojo ją dar motinos įsčiose ir kad ji gimė durtuvų padedama. „Padoriųjų respublikonų“ pirmatakai su savo simboliu — trispalve vėliava — perėjo visą Europa. „Padorieji respublikonai“ savo ruožtu padarė išradimą, kuris pats prasiskynė sau kelią visame kontinente, bet kuris su vis atnaujinama meile grįždavo į Prancūzija, kol pagaliau įgijo pilietines teises pusėje Prancūzijos departamentų. Šis išradimas — apgulos stovis. Puikus išradimas, Prancūzijos revoliucijos metu periodiškai taikomas kiekvienoje paskesnėje krizėje! Bet kareivinėms ir stovykloms, kurių našta buvo periodiškai kraunama ant Prancūzijos visuomenės galvos, kad suspaustų jai smegenis ir ją nuramintų; kardui ir mušketui, kuriems buvo periodiškai pavedama teisti ir valdyti, globoti ir cenzūruoti, eiti policininko ir naktinio sargo pareigas; kariškiems ūsams ir mundurui, kurie buvo periodiškai skelbiami aukščiausia visuomenės išmintimi ir jos valdytojais, — kaip galėjo kareivinėms ir stovykloms, kardui ir mušketui, kariškiems ūsams ir mundurui neateiti pagaliau mintis, kad geriau kartą visiems laikams išgelbėti visuomenę, paskelbiant savo pačių režimą aukščiausiu ir visiškai atpalaiduojant civilinę visuomenę nuo rūpesčio pačiai valdytis? Kareivinėms ir stovykloms, kardui ir mušketui, kariškiems ūsams ir mundurui juo labiau turėjo ateiti tokia mintis, nes jie tuo atveju galėjo tikėtis ir geresnio užmokesčio grynais už rimtesnius savo nuopelnus, tuo tarpu kai esant periodiniam apgulos stoviui ir laikiniems visuomenės gelbėjimams, tai ar kitai buržuazijos frakcijai įsakius, jų daliai, išskyrus keletą sužeistų ir užmuštų ir keletą draugiškų buržua šypsnių, maža kas reikšmingo tekdavo. Kodėl gi kariuomenei nepamėginti pagaliau kartą savo pačios interesais ir savo pačios naudai suvaidinti apgulos stovį ir tuo pačiu metu apgulti ir piliečių pinigines? Be to, nereikia pamiršti, tarp kita ko, kad pulkininkas Bernaras, tas pats karo komisijų pirmininkas, kuris Kavenjako laikais be teismo ištrėmė 15 000 sukilėlių, šiuo momentu vėl yra Paryžiuje veikiančių karinių komisijų priešakyje.
Jei „padorieji“, grynieji respublikonai, įvesdami Paryžiuje apgulos stovį, tuo pačiu įsteigė daigyną, kuriame vėliau išaugo 1851 metų gruodžio 2 dienos pretorionai, tai negalima nepripažinti, kad jie, užuot kurstę nacionalinį jausmą, kaip Luji Filypo laikais, dabar, kai jų rankose atsidūrė visa nacijos jėga, keliaklupsčiauja prieš užsienį ir, užuot išlaisvinę Italiją, padeda austrams ir neapoliečiams vėl ją pavergti. Luji Bonaparto išrinkimas prezidentu 1848 m. gruodžio 10 d. padarė galą Kavenjako diktatūrai ir Steigiamajam susirinkimui.
Konstitucijos 44 straipsnis sako:
„Prancūzijos respublikos prezidentu negali būti tas, kas buvo kada nors nustojęs Prancūzijos piliečio vardo“.
Pirmasis Prancūzijos respublikos prezidentas, Luji Napoleonas Bonapartas, ne tik buvo nustojęs Prancūzijos piliečio vardo, ne tik yra buvęs specialus Anglijos policijos valdininkas, — jis buvo net natūralizavęsis šveicaras.
Gruodžio 10 dienos rinkimų reikšmę aš išdėsčiau kitoje vietoje. Čia nebenoriu grįžti prie to. Pakaks čia pastebėti, kad šie rinkimai buvo turėjusių apmokėti vasario revoliucijos išlaidas valstiečių reakcija prieš kitas nacijos klases, — kaimo reakcija prieš miestą. Juos labai palankiai sutiko armija, kuriai „National’io“ partijos respublikonai nesuteikė nei šlovės, nei algos priedų, stambioji buržuazija, kuri sveikino Bonapartą kaip tiltą į monarchiją, proletarai ir smulkieji buržua, kurie sveikino jį kaip bausmę už Kavenjaką. Vėliau aš turėsiu progą valstiečių pažiūrą į Prancūzijos revoliuciją smulkiau panagrinėti.
Laikotarpis nuo 1848 m. gruodžio 20 d. iki Steigiamojo susirinkimo paleidimo 1849 m. gegužės mėnesį apima buržuazinių respublikonų žlugimo istoriją. Įkūrę buržuazijai respubliką, išvaikę iš kovos lauko revoliucingąjį proletariatą ir laikinai užčiaupę burną demokratinei smulkiajai buržuazijai, jie patys buvo pašalinami buržuazijos masės, kuri teisėtai užvaldė šią respubliką kaip savo nuosavybę. Tačiau ši buržuazijos masė buvo rojalistinė. Viena jos dalis — stambieji žemvaldžiai — viešpatavo restauracijos metu ir todėl buvo legitimistinė. Antroji dalis — finansiniai šulai ir stambieji pramonininkai — viešpatavo liepos monarchijos metu ir todėl buvo orleanistinė. Armijos, universitetų, bažnyčios, advokatūros, akademijos ir spaudos aukštuomenė susiskaidė, nors ir nelygia proporcija, tarp abiejų dalių. Čia, buržuazinėje respublikoje, turėjusioje ne Burbonų, ne Orleanų, bet Kapitalo vardą, abi buržuazijos dalys surado tokią valstybės formą, kuriai esant jos galėjo bendrai viešpatauti. Jau birželio sukilimas sujungė jas į „tvarkos partiją“. Dabar atėjo laikas pašalinti buržuazinių respublikonų kliką, kuri dar tebeviešpatavo Nacionaliniame susirinkime. Kiek brutaliai šie grynieji respublikonai piktnaudžiavo fizine jėga liaudies atžvilgiu, tiek bailiai, tyliai, bukščiai, silpnadvasiškai, bejėgiškai atsisakė jie nuo kovos dabar, kai reikėjo apginti savo respublikoniškumą ir savo įstatymų leidimo teisę prieš vykdomąją valdžią ir rojalistus. Man čia nėra reikalo pasakoti gėdingą jų irimo istoriją. Tai buvo išnykimas, o ne žuvimas. Jų istorija pasibaigė visiems laikams. Vėlesniu laikotarpiu jie tiek Susirinkime, tiek ir už jo sienų dar reiškiasi tik kaip prisiminimai, kurie tarytum atgyja, kai tik reikalas vėl paliečia vien respublikos vardą ir kiekvieną kartą, kai revoliucinis konfliktas gresia nusmukti iki žemiausio lygio. Tarp kita ko pastebėsiu, kad laikraštis „National“, davęs šiai partijai vardą, vėlesniu laikotarpiu pereina į socializmo pusę.
Prieš baigdami kalbėti apie šį laikotarpį, turime dar mesti žvilgsnį atgal į abi tas jėgas, kurių viena 1851 m. gruodžio 2 d. sunaikino antrąją, nors jos nuo 1848 m. gruodžio 20 d. iki Steigiamojo susirinkimo galo gyveno santuokoje. Aš turiu galvoje Luji Bonapartą, iš vienos pusės, ir susivienijusių rojalistų partiją, tvarkos partiją, stambiosios buržuazijos partiją, iš antros pusės. Pradėdamas prezidentauti, Bonapartas tuojau sudarė tvarkos partijos vyriausybę, kurios priešakyje pastatė Odiloną Baro, — reikia pastebėti, seną parlamentinės buržuazijos liberališkiausiosios frakcijos vadą. Ponas Baro pagaliau susimedžiojo ministro portielj, kurio šmėkla persekiojo jį nuo 1830 metų, ir dar daugiau — ministro pirmininko portfelį. Tačiau jis tai pasiekė ne taip, kaip svajojo Luji Filypo laikais, — ne kaip pažangiausias parlamentinės opozicijos lyderis, bet kaip visų savo amžinų priešų, jėzuitų ir legitimistų, sąjungininkas, — ir tai turėdamas uždavinį sužlugdyti parlamentą. Pagaliau jis parsivedė nuotaką, bet tik po to, kai ši jau buvo išniekinta. Pats Bonapartas tarytum visiškai pranyko. Už jį veikė tvarkos partija.
Jau pirmajame ministrų tarybos posėdyje buvo nutarta nusiųsti ekspediciją į Romą, tai įvykdant už Nacionalinio susirinkimo nugaros, ir lėšų tam reikalui išplėšti iš Susirinkimo melagingu pretekstu. Taigi, buvo pradėta Nacionalinio susirinkimo apgaudinėjimu ir slaptu sąmokslu su absoliutistinėmis užsienio valstybėmis prieš revoliucinę Romos respubliką. Tokiu pat būdu ir, tuo pačiu metodu Bonapartas parengė savo gruodžio 2 dienos perversmą prieš rojalistinį Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą ir jo konstitucinę respubliką. Nepamirškime, kad ta pati partija, kuri 1848 m. gruodžio 20 d. sudarė bonapartinę vyriausybę, 1851 m. gruodžio 2 d. turėjo daugumą Įstatymų leidžiamajame nacionaliniame susirinkime.
Rugpiūčio mėnesį Steigiamasis susirinkimas nutarė išsiskirstyti tik tada, kai bus parengęs ir paskelbęs visą eilę organinių įstatymų, papildančių konstituciją. 1849 m. sausio 6 d. tvarkos partija deputato Rato lūpomis pasiūlė Susirinkimui palikti ramybėje organinius įstatymus ir geriau nutarti paleisti patį save. Ne tik vyriausybė su ponu Odilonu Baro priešakyje, bet ir visi rojalistiniai Nacionalinio susirinkimo nariai dabar liepiamai kalbėjo Susirinkimui, kad jo paleidimas esąs būtinas kreditui atstatyti, tvarkai sustiprinti, tam, kad būtų padarytas galas neaiškiai laikinajai padėčiai ir būtų nustatyta pastovi būklė; kad Susirinkimas kliudąs produktyviam naujosios vyriausybės darbui ir norįs gyvuoti tik dėl užsispyrimo, kad jis įkyrėjęs šaliai. Visus šiuos priekaištus įstatymų leidžiamajai valdžiai Bonapartas įsidėjo į galvą, išmoko juos atmintinai ir 1851 m. gruodžio 2 d. įrodė parlamento rojalistams, kad jis iš jų pasimokė. Jis pakartojo jų šūkius prieš juos pačius.
Baro vyriausybė ir tvarkos partija ėjo toliau. Jos visoje Prancūzijoje ragino siųsti peticijas Nacionaliniam susirinkimui, kuriose pastarasis buvo maloniausiai prašomas išnykti. Tuo būdu, jos išvedė į kovą prieš Nacionalinį susirinkimą, prieš konstituciniu būdu organizuotą tautos valios išraišką, neorganizuotas tautos mases. Jos išmokė Bonapartą apeliuoti prieš parlamentinius susirinkimus į tautą. Pagaliau atėjo 1849 metų sausio 29 diena, kurią Steigiamasis susirinkimas turėjo išspręsti savo paties paleidimo klausimą. Nacionalinis susirinkimas rado savo posėdžių rūmus užimtus kariuomenės; tvarkos partijos generolas Šangarnjė, vyriausias Nacionalinės gvardijos ir kartu reguliariosios kariuomenės vadas, darė didelę kariuomenės apžiūrą Paryžiuje, tarytum prieš mūšį, o susivieniję rojalistai grasino Steigiamajam susirinkimui, kad būsianti pavartota jėga, jei jis pasirodytų esąs nesukalbamas. Susirinkimas pasirodė esąs sukalbamas, tik išsiderėjo sau visai trumpą laiką dar pagyventi. Kas gi kita buvo sausio 29 diena, jei ne 1851 metų gruodžio 2 dienos valstybės perversmas, tik įvykdytas rojalistų išvien su Bonapartu prieš respublikoninį Nacionalinį susirinkimą? Rojalistai nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti, jog Bonapartas pasinaudojo 1849 metų sausio 29 diena tam, kad priverstų kariuomenės dalį pradefiliuoti pro save palei Tiuilrio rūmus, ir kad jis godžiai griebėsi kaip tik šio pirmojo viešo šaukimosi kariuomenės prieš parlamentą, norėdamas priminti Kaligulą. Jie, žinoma, tematė tik savo Šangarnję.
Motyvu, itin skatinusiu tvarkos partiją jėga sutrumpinti Steigiamojo susirinkimo gyvenimą, buvo konstituciją papildą organiniai įstatymai — mokyklų, kulto ir t. t. įstatymai. Susivienijusiems rojalistams buvo labai svarbu patiems sudaryti šiuos įstatymus ir neleisti to padaryti nepasitikinčiais tapusiems respublikonams. Tačiau šių organinių įstatymų tarpe buvo taip pat ir respublikos prezidento atsakomybės įstatymas. 1851 metais Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kaip tik ruošė tą įstatymą, kai Bonapartas šiam smūgiui užbėgo už akių gruodžio 2 dienos smūgiu. Nieko nebūtų pagailėję susivieniję rojalistai savo 1851 metų parlamentinės žiemos kampanijos metu už tai, kad turėtų priimtą prezidento atsakomybės įstatymą ir, be to, dar paruošią nepasitikinčio, nekenčiamo respublikoninio Susirinkimo!
Po to, kai Steigiamasis susirinkimas 1849 m. sausio 29 d. pats sulaužė paskutinį savo ginklą, Baro vyriausybė ir tvarkos bičiuliai ėmė negailestingai piudyti jį, jie darė visa, kad tik ji pažemintų, ir išspaudė iš savo jėgomis nusivylusio Susirinkimo tokius įstatymus, dėl kurių jis neteko visuomenėje paskutinių pagarbos likučių. Bonapartui, atsidavusiam savo napoleoninei įkyriai idėjai, pakako įžūlumo viešai pasinaudoti šiuo parlamento valdžios nužeminimu. Iš tikrųjų, kai Nacionalinis susirinkimas 1849 m. gegužės 8 d. išreiškė vyriausybei papeikimą už tai, kad generolas Udino užėmė Čivitą Vekiją, ir įsakė Romos ekspediciją grąžinti tariamam pirmykščiam jos tikslui, — Bonapartas tą patį vakarą paskelbė laikraštyje „Moniteur“ generolui Udino laišką, kuriame sveikino jį su jo didvyriškais žygiais ir, priešingai popierių gadinantiems parlamentarams, jau vaidino kilniaširdį armijos globėją. Rojalistai dėl to tik juokėsi: jie buvo įsitikinę jį apmulkinsią. Pagaliau, kai Marastas, Steigiamojo susirinkimo pirmininkas, valandėlei suabejojęs Nacionalinio susirinkimo saugumu, remdamasis konstitucija, iššaukė vieną pulkininką su jo pulku, tas pulkininkas atsisakė atvykti, teisindamasis drausme, ir pasiūlė Marastui kreiptis į Šangarnję, kuris Marastui atsakė neigiamai, pašiepiamai pastebėjęs, kad jis nemėgstąs baïonnetes intelligentes[2]. 1851 m. lapkričio mėnesį susivienijusieji rojalistai, rengdamiesi pradėti lemiamą kovą prieš Bonapartą, stengėsi savo pagarsėjusiame kvestorių istatyme pravesti principą, kad Nacionalinio susirinkimo pirmininkas gali tiesiogiai iššaukti kariuomenę. Vienas iš jų generolų, Leflo, pasirašė įstatymo projektą. Veltui Šangarnjė balsavo už projektą, veltui Tjeras kėlė į padangos apdairią buvusio Steigiamojo susirinkimo išmintį. Karo ministras Sent Arno atsakė jam taip, kaip Šangarnjė buvo atsakęs Marastui, ir jo atsakymą Kalnas sutiko plojimais!
Taip tvarkos partija, būdama dar tik vyriausybe, o ne Nacionaliniu susirinkimu, pati pasmerkė parlamentinį režimą. Ir ji kelia triukšmą, kai 1851 metų gruodžio 2 dienos perversmas išveja jį iš Prancūzijos!
Laimingos kelionės jam!
[1] — skolininkų kalėjimas Paryžiuje.
[2] — mąstančių durtuvų.