Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Hegelis kažkur pastebi, kad visi didieji pasauliniai-istoriniai įvykiai ir asmenys pasirodo, taip sakant, du kartus. Jis pamiršo pridurti: pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas. Kosidjeras vietoje Dantono, Luji Blanas vietoje Robespjero, 1848—1851 metų Kalnas vietoje 1793—1795 metų Kalno, sūnėnas vietoje dėdės. Ir tą pačią karikatūrą matome aplinkybėse, kuriomis pasirodo antrasis briumero aštuonioliktosios leidimas!
Žmonės patys kuria savo istoriją, bet jie kuria ją ne taip, kaip užsimano, ne pačių pasirinktomis, o betarpiškai esamomis, duotomis ir paveldėtomis aplinkybėmis. Visų mirusiųjų kartų tradicijos, kaip slogutis, slėgia gyvųjų protus. Ir kaip tik tada, kai žmonės tarytum tik ir tesirūpina pakeisti save ir aplinką, sukurti kažką ligi to laiko nebūtą, kaip tik tomis revoliucinių krizių epochomis jie baimingai šaukiasi į pagalbą praeities dvasias, skolinasi jų vardus, kovos lozungus, kostiumus, norėdami šiais senovės pašventintais apdarais apsirengę ir šiais skolintais žodžiais suvaidinti naują pasaulinės istorijos aktą. Antai, Liuteris persirengdavo apaštalu Povilu, 1789—1814 metų revoliucija pakaitomis puošdavosi tai kaip Romos respublika, tai kaip Romos imperija, o 1848 metų revoliucija nesugalvojo nieko geresnio, kaip parodijuoti tai 1789 metus, tai 1793—1795 metų revoliucines tradicijas. Taip kiekvienas pradedantysis, pramokęs naujos kalbos, visados mintimis ją išverčia į savo gimtąją kalbą, o naujosios kalbos dvasią jis teįsisavina ir šia kalba laisvai tegali išsireikšti tik tada, kai ją vartodamas jis apsieina be mintinio vertimo ir nebeprisimena gimtosios kalbos.
Įsižiūrėjus į tuos pasaulinius-istorinius mirusiųjų iššaukimus, tuojau pasirodo griežtas skirtumas tarp jų. Kamilis Demulenas, Dantonas, Robespjeras, Sen Žiustas, Napoleonas, — tiek senosios Prancūzijos revoliucijos didvyriai, tiek ir jos partijos bei liaudies masės, — romėnų kostiumais apsirengę ir su romėnų frazėmis lūpose vykdė savo laiko uždavinį: išlaisvinti iš pančių ir išugdyti šiuolaikinę buržuazinę visuomenę. Vieni sutrupino feodalizmo pamatus ir nukirto jo dirvoje išaugusias feodalines galvas; antras Prancūzijos viduje sukūrė tokias sąlygas, kuriomis tik ir galėjo būti išvystyta laisvoji konkurencija, išnaudota išparceliuotoji žemės nuosavybė, pritaikyta išlaisvintoji iš pančių nacijos pramoninė gamybinė jėga, o už Prancūzijos sienų jis visur nušlavė feodalines formas, kiek tai buvo reikalinga Prancūzijos buržuazinei visuomenei sudaryti tinkamą, laiko reikalavimus atitinkančią aplinką Europos kontinente. Bet vos tik spėjo susidaryti nauja visuomenės formacija, — išnyko prieštvaniniai milžinai, o kartu su jais ir prisikėlusioji iš mirusiųjų Romos senovė — Brutai, Grakchai, Publikolos, tribūnai, senatoriai ir pats Cezaris. Blaiviai praktiška buržuazinė visuomenė susirado sau tikruosius aiškintojus ir atstovus Sėjų, Kuzenų, Ruajė-Kolarų, Benžamenų Konstanų ir Gizo asmenyse; jos tikrieji karvedžiai sėdėjo komercinėse kontorose, o riebiagalvis Liudvikas XVIII buvo jos politinis vadovas. Visiškai paskendusi turtų krovime ir taikioje konkurencijos kovoje, buržuazinė visuomenė užmiršo, kad jos lopšį saugojo senovės Romos laikų šmėklos. Tačiau, kad ir kaip nedidvyriška yra buržuazinė visuomenė, vis dėlto jai pasaulyje atsirasti reikėjo didvyriškumo, pasiaukojimo, teroro, pilietinio karo ir tautų kautynių. Klasikiškai rūsčiuose Romos respublikos padavimuose buržuazinės visuomenės gladiatoriai surado idealus ir meno formas, iliuzijas, reikalingas jiems tam, kad pridengtų nuo pačių savęs buržuaziškai ribotą savo kovos turinį, kad išlaikytų savo dvasios pakilimą didžios istorinės tragedijos aukštumoje. Taip, vienu šimtmečiu anksčiau, kitoje išsivystymo pakopoje, Kromvelis ir anglų tauta savo buržuazinei revoliucijai skolinosi Senojo testamento kalbą, aistras ir iliuzijas. O kai tikrasis tikslas buvo pasiektas, kai Anglijos visuomenė buvo pertvarkyta buržuaziniais pagrindais, pranašą Abakuką išstūmė Lokas.
Tuo būdu, anose revoliucijose mirusiųjų prikėlimas buvo panaudojamas naujajai kovai išaukštinti, o ne senajai parodijuoti, duotojo uždavinio reikšmei vaizduotėje padidinti, o ne išsisukti nuo jo sprendimo tikrovėje, — revoliucijos dvasiai atgaivinti, o ne priversti jos šmėklą vėl klaidžioti.
1848—1851 metais klaidžiojo tik senosios revoliucijos šmėkla, pradedant nuo Marasto, šio respublikono baltomis pirštinaitėmis, persirengusio senojo Bajo kostiumu, ir baigiant avantiūristu, slepiančiu savo trivialų ir šlykštų veidą po geležine mirusiojo Napoleono kauke. Ištisa tauta, tikėjusi, kad ji revoliucija pagreitino savo istorinį vystymąsi, staiga pasijunta grąžinta atgal, į mirusią epochą; o kad dėl to nekiltų jokių abejonių, vėl prisikelia iš mirusiųjų senosios datos, senasis laiko skaičiavimas, senieji vardai, senieji ediktai, kurie, rodos, jau seniai buvo tapę antikvarinio mokslingumo dalyku, ir senieji žandarai, kurie, rodos, jau seniai buvo sudūlėję. Nacija jaučiasi, kaip tas pamišęs anglas Bedlame[1], kuris tariasi gyvenąs senųjų faraonų laikais ir kasdien graudžiai skundžiasi sunkiu darbu, kurį jis turi dirbti kaip auksakasys Etiopijos kasyklose, tame požeminiame kalėjime, silpnai šviečiant lempai, pritvirtintai prie jo paties galvos, už nugaros stovint vergų prižiūrėtojui su ilgu botagu, o prie išėjimų besibūriuojant barbarams kareiviams, kurie nesupranta nei kasyklų katorgininkų, nei vienas kito, nes jie kalba įvairiomis kalbomis. „Ir visa tai tenka pakelti man, laisvai gimusiam britui“, — dūsauja pamišęs anglas, — „kad kasčiau auksą senovės faraonams“. „Kad mokėčiau Bonaparto šeimos skolas“, — dūsauja prancūzų nacija. Anglas, kol jis tebebuvo sveiko proto, vis negalėjo atsikratyti aukso kasimo manija. Prancūzai, kol jie tebedarė revoliuciją, negalėjo atsikratyti atsiminimais apie Napoleoną, kaip tai įrodė 1848 metų gruodžio 10 dienos rinkimai. Nuo revoliucijos pavojų juos traukė atgal prie egiptiškų mėsos puodu, ir 1851 metų gruodžio 2 diena buvo atsakymas į tai. Jie gavo ne tik senojo Napoleono karikatūrą, — jie gavo patį senąjį Napoleoną taip sukarikatūrintą, kaip jis turi atrodyti XIX amžiaus viduryje.
XIX amžiaus socialinė revoliucija gali semtis savo poezijos ne iš praeities, bet tik iš ateities. Ji negali prasidėti, neatsikračiusi visokiu prietaringu senovės garbinimu. Ankstesnėms revoliucijoms, norėjusioms save apgauti savo pačių turinio atžvilgiu, reikėjo pasaulinių-istorinių praeities prisiminimų. XIX amžiaus revoliucija, norėdama išsiaiškinti savo pačios turinį, turi palikti mirusiems laidoti savo mirusiuosius. Ten frazė buvo aukštesnė už turinį, čia turinys yra aukštesnis už frazę.
Vasario revoliucija buvo netikėtumas, staigmena senajai visuomenei, ir liaudis šį drąsų smūgį paskelbė pasauliniu-istoriniu žygdarbiu, kuriuo prasidedanti nauja epocha. Gruodžio 2 dieną vasario revoliucija išnyksta miklaus sukčiaus rankose, ir pasirodė, kad ne monarchija yra nuversta, bet kad panaikintos liberalinės nuolaidos, kurios iš monarchijos buvo iškovotos šimtmečius trukusia kova. Ne visuomenė išsikovojo naują turinį, o tik valstybė grįžo į savo seniausią formą, į begėdiškai primityvų kalavijo ir sutanos viešpatavimą. Į 1848 metų vasario staigų smūgį (coup de main) atsako 1851 metų gruodžio neapgalvotas veiksmas (coup de tête). Kaip įgyta, taip ir prašvilpta. Tačiau tas laiko tarpas nepraėjo be naudos. 1848—1851 metais Prancūzijos visuomenė sutrumpintu būdu, nes tai buvo revoliucinis būdas, įgijo tas pamokas ir patirtį, kurios normalioje, taip sakant, metodingoje raidos eigoje būtų turėjusios eiti anksčiau už vasario revoliuciją, kad padarytų iš jos kažką rimtesnį už paprastą paviršiaus sukrėtimą. Visuomenė, atrodo, dabar atsidūrė už savo išeities taško; iš tikrųjų jai tenka dar tik susidaryti savo revoliucijos prielaidas, būseną, santykius, sąlygas, kuriomis šių laikų revoliucija tik ir gali įgyti rimtą pobūdį.
Buržuazinės revoliucijos, kaip, pavyzdžiui, XVIII amžiaus revoliucijos, sparčiai veržiasi nuo laimėjimo į laimėjimą, jų dramatiški efektai pralenkia vieni kitus, žmonės ir daiktai tarytum bengalinės ugnies nušviesti, kiekviena diena dvelkia ekstaze; bet jos yra trumpaamžės, greit pasiekia savo apogėjų, ir visuomenę apima ilgos pagirios pirmiau, negu ji suskumba blaiviai įsisavinti savo audros ir veržimosi laikotarpio rezultatus. Atvirkščiai, proletarinės revoliucijos, o tokios yra XIX amžiaus revoliucijos, nuolat kritikuoja pačios save, tolydžio sustoja, grįžta prie to, kas atrodo jau įvykdyta, kad vėl iš naujo pradėtų, Žiauriai iš pagrindų išjuokia savo pirmųjų mėginimų pusinumą, silpnybes ir netinkamumą, parbloškia savo priešą tarytum tik tam, kad jis prisisiurbtų iš žemės naujų jėgų ir vėl atsistotų prieš jas dar galingesnis, vis iš naujo traukiasi atgal nuo neapibrėžto savo tikslų milžiniškumo, kol susidaro tokia būklė, kuri bet kokį grįžimą atgal padaro nebegalimą, ir kol pačios aplinkybės sušunka:
Hic Rhodus, hic salta![2]
Čia rožė, čia eik šokti!
Beje, kiekvienas bent kiek pastabus žmogus, net ir nesekęs žingsnis po žingsnio įvykių vystymosi eigos Prancūzijoje, turėjo nujausti, kad šios revoliucijos laukia negirdėta gėda. Užteko tik pasiklausyti savim patenkinto pergalės lojimo, kuriuo ponai demokratai sveikino vienas kitą su laukiamomis palaimintomis 1852 metų gegužės antrojo sekmadienio[3] pasekmėmis. 1852 metų gegužės antrasis sekmadienis jų galvose tapo įkyria idėja, dogma, panašiai kaip chiliastų galvoje toji diena, kurią antrą kartą ateisiąs Kristus ir prasidėsianti tūkstantmetinė karalystė. Silpnybė, kaip visada, gelbėjosi tikėjimu stebuklais, laikydavo priešą nugalėtu, jei jai pavykdavo kuriais nors kerais įveikti jį savo vaizduotėje, ir dėl neveiksmingo kėlimo į padanges jos laukiančios ateities bei žygių, kuriuos ji ketina įvykdyti, bet apie kuriuos pranešti kol kas laiko esant per anksti, netekdavo bet kurio realybės supratimo. Šie didvyriai, kurie faktais įrodytą savo nesugebėjimą stengiasi nuneigti, reikšdami vieni kitiems užuojautą ir burdamiesi į vieną kupetą, jau susidėliojo savo mantą ir, avansu pasigrobę savo laurų vainikus, kaip tik rengėsi diskontuoti biržoje savąsias vaizduotėje tesančias respublikas, kurioms valdžios personalą patylomis, su sau įprastu nepretencioziškumu jau buvo iš anksto suorganizavę. Gruodžio 2-ji trenkė juos, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ir tautos, kurios nusiminimo epochose mielai klausosi didžiausių rėksnių, kad užslopintų savo vidinę baimę, šį kartą, gal būt, įsitikino, kad praėjo tie laikai, kai žąsų gagenimas galėjo išgelbėti Kapitolį.
Konstitucija, Nacionalinis susirinkimas, dinastinės partijos, mėlynieji ir raudonieji respublikonai, Afrikos didvyriai, tribūnos griausmas, spaudos žaibai, visa literatūra, politiniai vardai ir mokslo autoritetai, civilinis įstatymas ir baudžiamoji teisė, laisvė, lygybė, brolybė ir 1852 metų gegužės antrasis sekmadienis — visa tai dingo kaip miražas prieš magišką formulę žmogaus, kurio net jo priešai nelaiko burtininku. Visuotinė rinkimų teisė išsilaikė dar vieną akimirksnį tartum tik tam, kad viso pasaulio akyse savo pačios ranka parašytų savo testamentą ir pačios tautos vardu pareikštų: „Visa, kas atsiranda, yra verta, kad žūtų“[4].
Nepakanka pasakyti, kaip tat daro prancūzai, kad jų nacija buvusi netikėtai užklupta. Nacijai ir moteriai nedovanojama už neapdairumo valandėlę, kai pirmas pasitaikęs avantiūristas gali pavartoti prieš jas prievartą. Tokie posakiai neįspėja mįslės, o tik kitaip ją suformuluoja. Dar reikėtų išaiškinti, kaip gali trys perėjūnai netikėtai užklupti ir be pasipriešinimo paimti į nelaisvę 36 milijonų naciją.
Reziumuojame bendrais bruožais tas fazes, kurias Prancūzijos revoliucija perėjo nuo 1848 m. vasario 24 d. iki 1851 m. gruodžio mėnesio.
Trys neabejotinai svarbiausi laikotarpiai yra: vasario laikotarpis; nuo 1848 m. gegužės 4 d. iki 1849 m. gegužės 28 d. — respublikos steigimo arba Steigiamojo nacionalinio susirinkimo laikotarpis; nuo 1849 m. gegužės 28 d. iki 1851 m. gruodžio 2 d. — konstitucinės respublikos arba Įstatymų leidžiamojo nacionalinio susirinkimo laikotarpis.
Pirmąjį laikotarpį, nuo 1848 m. vasario 24 d., arba nuo Luji Filypo nuvertimo, iki 1848 m. gegužės 4 d., t. y. iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo, — tikrąja žodžio prasme vasario laikotarpį, — galima pavadinti revoliucijos prologu. Šio laikotarpio pobūdis oficialiai pasireiškė tuo, kad jo improvizuotoji vyriausybė pati pasiskelbė laikinąja. Kaip pati vyriausybė, taip ir visa, kas šiame laikotarpyje buvo pradėta, mėginta, pareikšta, skelbėsi tik laikinu dalyku. Niekas nedrįso pretenduoti į egzistavimo ir tikro veikimo teisę. Visi elementai, kurie parengė ar nulėmė revoliucija — dinastinė opozicija, respublikoninė buržuazija, demokratinė-respublikoninė smulkioji buržuazija, socialistinė-demokratinė darbininkija, — visi šie elementai laikinai užėmė savo vietą vasario vyriausybėje.
Kitaip ir negalėjo būti. Vasario dienos iš pradžių siekė rinkimų reformos, turėjusios praplėsti politiškai privilegijuotųjų sluoksnį pačių turtingųjų klasių viduje ir nuversti išimtinį finansinės aristokratijos viešpatavimą. Bet kai buvo prieita ligi tikro susirėmimo, kai liaudis puolė prie barikadų, kai Nacionalinė gvardija atsisakė veikti, armija neparodė jokio rimtesnio pasipriešinimo ir karalius pabėgo, tai respublikos steigimas atrodė savaime suprantamas dalykas. Kiekviena partija ją aiškino savaip. Proletariatas, iškovojęs respubliką su ginklu rankose, uždėjo jai savo antspaudą ir paskelbė ją socialine respublika. Taip buvo nužymėtas bendras šiuolaikinės revoliucijos turinys, kuris keisčiausiu būdu prieštaravo visam tam, ką galima buvo tuojau pat, betarpiškai įvykdyti su esama medžiaga, su masės pasiektu išsilavinimo laipsniu, esamomis aplinkybėmis ir santykiais. Antra vertus, visų kitų prie vasario revoliucijos pasisekimo prisidėjusių elementų pretenzijos buvo patenkintos, duodant jiems liūto dalį vyriausybėje. Štai dėl ko jokiu kitu laikotarpiu nerandame margesnio mišinio, sudaryto iš išpūstų frazių ir faktinio netikrumo bei bejėgiškumo, iš entuziastingų novatorinių ieškojimų ir tvirto senosios rutinos viešpatavimo, iš tariamos visos visuomenės harmonijos ir iš gilesnio jos elementų tarpusavio nutolimo. Tuo metu, kai Paryžiaus proletariatas dar tebesigėrėjo jam atsiskleidusiu didžiosios perspektyvos reginiu ir rimčiausiai diskutavo socialines problemas, senosios visuomenės jėgos susigrupavo, susibūrę, atsipeikėjo ir nelauktai rado paramos tautos masėje — valstiečiuose ir smulkiuosiuose buržua, kurie, liepos monarchijos užtvaroms sugriuvus, iš karto puolė į politinę sceną.
Antrasis laikotarpis — nuo 1848 m. gegužės 4 d. iki 1849 m. gegužės pabaigos — buržuazinės respublikos steigimo, jos kūrimo laikotarpis. Tuojau po vasario dienų ne tik dinastinė opozicija buvo netikėtai užklupta respublikonų, o respublikonai — socialistų, bet ir visa Prancūzija — Paryžiaus. 1848 m. gegužės 4 d. susirinkęs Nacionalinis susirinkimas, išrinktas visos nacijos, atstovavo nacijai. Jis buvo gyvas protestas prieš vasario dienų reikalavimus ir turėjo revoliucijos rezultatus įsprausti į buržuazinius rėmus. Veltui mėgino Paryžiaus proletariatas, iš karto supratęs šio Nacionalinio susirinkimo pobūdį, kelioms dienoms praslinkus po jo atidarymo, gegužės 15 d., jėga nutraukti jo egzistavimą, išvaikyti jį, vėl suskaidyti į atskiras sudėtines dalis tą organinį pavidalą, kuriuo jam grėsė reakcinė nacijos dvasia. Gegužės 15 dienos rezultatas, kaip žinome, tebuvo tik pašalinimas iš visuomenės arenos visam nagrinėjamojo ciklo laikui Blankio ir jo bendraminčių, t. y. tikrųjų proletarinės partijos vadų.
Po Luji Filypo buržuazinės monarchijos gali eiti tik buržuazinė respublika, t. y. jei karaliaus vardu viešpatavo nežymi buržuazijos dalis, tai dabar tautos vardu viešpataus visa buržuazija ištisai. Paryžiaus proletariato reikalavimai esą utopiški svaičiojimai, kuriems reikią padaryti galą. Į šį Steigiamojo nacionalinio susirinkimo pareiškimą Paryžiaus proletariatas atsakė birželio sukilimu, tuo didžiausiu įvykiu Europos pilietinių karų istorijoje. Buržuazinė respublika nugalėjo. Jos pusėje buvo finansinė aristokratija, pramoninė buržuazija, vidurinysis luomas, smulkieji buržua, armija, į mobilinę gvardiją suorganizuotas liumpenproletariatas, inteligentija, kunigai ir kaimo gyventojai. Paryžiaus proletariatas savo pusėje turėjo tik pats save. Po pergalės daugiau kaip trys tūkstančiai sukilėlių buvo nužudyti, penkiolika tūkstančių ištremti be teismo. Su šiuo pralaimėjimu proletariatas pasitraukia į revoliucinės scenos užpakalį. Jis kaskart mėgina vėl prasimušti į priekį, kai tik atrodo, kad judėjimas stiprėja, bet šie mėginimai darosi vis silpnesni ir vis nesėkmingesni. Kai tik kuriame nors aukštesniame už jį visuomenės sluoksnyje pasireiškia revoliucinis sąjūdis, proletariatas jungiasi su šiuo sluoksniu ir tuo būdu patiria visus pralaimėjimus, kurie ištinka įvairias partijas vieną po kitos. Bet šie vėlesnieji smūgiai vis labiau silpnėja, kuo labiau jie išsisklaido visame visuomenės paviršiuje. Žymesnieji proletariato vadai Susirinkime ir spaudoje vienas po kito tampa teismo aukomis, o į jų vietas atsistoja vis labiau įtartinos asmenybės. Proletariato dalis puola į doktrinieriškus eksperimentus, į mainų bankus ir darbininkų asociacijas, taigi, į tokias judėjimo formas, kuriose jis atsisako nuversti senąjį pasaulį, pasinaudojant galingomis to pasaulio priemonėmis, o mėgina įgyvendinti savo išvadavimą už visuomenės pečių, privatiniu būdu, savo aprėžtų egzistencijos sąlygų ribose, t. y. tokiu keliu, kuris neišvengiamai veda į žlugimą. Proletariatas, matyti, nebepajėgia nei pats savyje atgaivinti revoliucinės didybės, nei pasisemti naujos energijos iš naujai sudarytų sąjungų, kol pagaliau visos klasės, su kuriomis jis išvien kovojo birželio mėnesį, bus taip pat parblokštos, kaip ir jis pats. Tačiau proletariatas bent krinta su garbe, atitinkančia didžiąją pasaulinę-istorinę kovą; ne tik Prancūzija, bet ir visa Europa virpa nuo birželio žemės drebėjimo, tuo tarpu kai vėlesni aukštesniųjų klasių pralaimėjimai taip pigiai perkami, kad nugalinčiai partijai tenka imtis įžūlių perdėjimų, norint aplamai padaryti juos įvykiais; ir kuo labiau nugalėtoji partija yra nutolusi nuo proletarinės, tuo gėdingesni darosi šie pralaimėjimai.
Birželio sukilėlių pralaimėjimas, tiesą sakant, parengė, išlygino dirvą buržuazinei respublikai įkurti; bet kartu jis parodė, kad Europai svarbu kiti klausimai, o ne tai, kas geriau — „respublika ar monarchija“. Šis pralaimėjimas parodė, kad buržuazinė respublika čia reiškia vienos klasės neaprėžtą despotiją kitoms klasėms. Jis įrodė, kad senos civilizacijos šalyse su išsivysčiusia klasine santvarka, su šiuolaikinėmis gamybos sąlygomis ir su tokia dvasine sąmone, kurioje šimtmetinio darbo dėka sutirpo visos paveldėtos idėjos, kad tokiose šalyse respublika apskritai tėra tik politinė buržuazinės visuomenės perversmo forma, o ne ją išsauganti jos gyvenimo forma, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstybėse, kur nors jau ir yra klasės, bet jos dar nenusistojo, o nuolat judėdamos tolydžio keičia ir viena kitai perleidinėja savo sudėtines dalis, kur šiuolaikinės gamybos priemonės ne tik nesutampa su chronišku gyventojų pertekliumi, bet, atvirkščiai, atstoja reliatyvią galvų ir rankų stoką, ir kur pagaliau karštligiškai jaunatviškas materialinės gamybos judėjimas, kuris turi įsisavinti naująjį pasaulį, nedavė nei laiko, nei progos atsikratyti senuoju šmėklų pasauliu.
Visos klasės ir partijos birželio dienomis susibūrė į tvarkos partiją prieš darbininkų klasę, kaip anarchijos, socializmo, komunizmo partiją. Jos „išgelbėjo“ visuomenę nuo „visuomenės priešų“. Jos savo kariuomenei slaptažodžiu parinko senosios visuomenes devizą: „Nuosavybė, šeima, religija, tvarka“, o kontrrevoliuciniams kryžeiviams šaukė: „Šiuo ženklu nugalėsi!“ Nuo šio momento, kai tik kuri nors iš daugelio partijų, susibūrusių po šia vėliava prieš birželio sukilėlius, mėgina, savo klasės interesų vedama, išsilaikyti revoliuciniame kovos lauke, ji yra nugalima šūkiu: „Nuosavybė, šeima, religija, tvarka!“ Visuomenė gelbstima kiekvieną kartą, kai jos viešpačių ratas susiaurėja, kai siauresni interesai laimi prieš bendresnius. Kiekvienas reikalavimas paprasčiausios buržuazinės finansų reformos, šabloniškiausio liberalizmo, formališkiausio respublikonizmo, lėkščiausio demokratizmo kartu baudžiamas kaip „pasikėsinimas prieš visuomenę“ ir pavadinamas „socializmu“. Pagaliau ir patys „religijos ir tvarkos“ vyriausieji žyniai kojomis nuspardomi nuo savo pitiškųjų trikojų, vidurnaktyje išplėšiami iš savo guolių, grūdami į vežimus suimtiesiems, kišami į kalėjimus ar siunčiami į ištrėmimą, o jų šventykla sulyginama su žeme, jų burna užčiaupiama, jų plunksnos sulaužomos, jų įstatymas sudraskomas — religijos, nuosavybės, šeimos, tvarkos vardan. Girtos kareivių gaujos šaudo stovinčius savo balkonuose buržua — tvarkos fanatikus, biauroja jų šeimos šventyklą, pramogai bombarduoja jų namus — nuosavybės, šeimos, religijos ir tvarkos vardan. Pagaliau buržuazinės visuomenės padugnės sudaro šventąją tvarkos falangą, ir herojus Krapiulinskis[5] įžengia į Tiuilrio rūmus kaip „visuomenės isgelbetojas“.
[1] — bepročių namai Anglijoje.
[2] Šis posakis paimtas iš Ezopo pasakėčios apie pagyrūną, kuris nurodydamas liudininkus sakėsi kartą nušokęs nuostabų šuolį Rodose. Į tai jam buvo atsakyta: „Kam mums liudininkai, jei tai tiesa. Čia Rodosas, čia dalyk šuolį!“ Kitais žodžiais tariant: parodyk darbu, ką tu sugebi.
[3] Tą dieną baigėsi respublikos prezidento įgaliojimai, be to, pagal konstituciją negalima buvo perrinkti antrą kartą tą patį asmenį respublikos prezidentu.
[4] Mefistofelio žodžiai Gėtės „Fauste“.
[5] Heinės eilėraščio „Du riteriai“ herojus. Jo asmenyje Heinė išjuokia nusmukusį dvarininką, šlėktelę (Krapiulinskis iš prancūzų žodžio crapule — lėbautojas, ištvirkėlis). Čia Krapiulinskiu Marksas vadina Luji Bonapartą.