Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Naujo „Briumero aštuonioliktosios“ leidimo reikalingumas, praslinkus trisdešimt trejiems metams nuo pirmojo jos pasirodymo, įrodo, kad šis rašinys dar ir šiandien nė kiek nėra nustojęs savo vertės.
Ir iš tikrųjų tai buvo genialus veikalas. Tuojau po to įvykio, kuris visą politinį pasaulį pritrenkė, kaip perkūnas iš giedro dangaus, kurį vieni keikė garsiu moralinio pasipiktinimo šauksmu, kiti sutiko kaip išsigelbėjimą iš revoliucijos ir bausmę už jos paklydimus, tačiau kuriuo visi tik stebėjosi ir kurio niekas nesuprato, — tuojau po šio įvykio Marksas pasirodė su trumpu, epigramos stiliumi parašytu veikalu, kuriame išdėstė visą Prancūzijos istorijos eigą nuo vasario dienų pagal jos vidinį sąryšį ir išaiškino gruodžio 2 dienos stebuklą esant natūralią, būtiną šito sąryšio išdavą, ir tai neturėdamas jokio reikalo valstybės perversmo didvyrį traktuoti kitaip, kaip su visiškai pelnyta panieka. Ir paveikslas buvo Markso nupieštas taip meistriškai, kad kiekvienas naujas tolesnis demaskavimas pateikdavo tik naujų įrodymų, kaip teisingai tame paveiksle atsispindi tikrovė. Toks puikus gyvosios dienos istorijos supratimas, toks aiškus įvykių permatymas tuo momentu, kai jie vyksta, iš tikrųjų neturi sau pavyzdžio.
Bet tam reikėjo taip giliai žinoti Prancūzijos istoriją, kaip kad Marksas ją žinojo. Prancūzija yra tokia šalis, kur istorinė klasių kova labiau negu kur kitur kiekvieną kartą būdavo privedama iki lemiamosios pabaigos, kur ryškiausiais kontūrais buvo kalamos tos kintančios politinės formos, kuriose ta klasių kova vyko ir kuriomis reiškėsi jos rezultatai. Būdama feodalizmo centras viduramžiais, vieningos luominės monarchijos pavyzdys nuo Renesanso laikų, Prancūzija didžiosios revoliucijos metu sutriuškino feodalizmą ir įkūrė gryną buržuazijos viešpatavimą tokio klasikinio aiškumo, kaip jokia kita Europos šalis. Taip pat ir kylančio proletariato kova prieš viešpataujančiąją buržuaziją čia reiškiasi niekur kitur nepažįstama, aštria forma. Tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios Marksas su ypatingu pamėgimu studijavo ne tik praeitą Prancūzijos istoriją, bet kuo smulkiausiai sekė ir einamąją jos istoriją, rinko medžiagą panaudoti ateityje. Todėl įvykiai jo niekada neužklupdavo netikėtai.
Prie to prisidėjo dar viena aplinkybė. Kaip tik Marksas pirmutinis rado didįjį istorijos judėjimo dėsnį, kad visa istorinė kova — ar ji vyktų politinėje, religinėje, filosofinėje ar kurioje nors kitoje ideologinėje srityje — iš tikrųjų tėra daugiau ar mažiau aiški visuomenės klasių kovos išraiška ir kad šių klasių egzistavimas, o tuo pačiu ir jų susirėmimai savo ruožtu sąlygojami jų ekonominės būklės išsivystymo laipsnio, jų gamybos ir nuo jos priklausančių mainų būdo ir pobūdžio. Šis dėsnis, turįs istorijai tokią pat reikšmę, kaip energijos kitimo dėsnis gamtos mokslui, buvo ir čia Marksui raktas Prancūzijos antrosios respublikos istorijai suprasti. Šia istorija jis čia išbandė savo dėsnį, ir net po trisdešimt trejų metų vis dar tenka pripažinti, kad šis bandymas puikiai pavyko.
Fridrichas Engelsas