Karl Marx
Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji
Mano per anksti miręs bičiulis Jozefas Veidemejeris(1) ketino nuo 1852 m. sausio 1 d. leisti Niujorke politinį savaitraštį. Jis paprašė mane parašyti tam savaitraščiui valstybės perversmo istoriją. Todėl rašinėjau jam kas savaitė iki vasario vidurio straipsnius antrašte „Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji“. Tuo tarpu pirmutinis Veidemejerio planas sužlugo. Užtat 1852 m. pavasarį jis pradėjo leisti mėnesinį žurnalą „Die Revoliution“, kuerio pirmąjį sąsiuvinį ir sudaro mano „Briumero aštuonioliktoji“ Keletas šimtų šio rašinio egzempliorių tada pateko į Vokietiją, Tačiau nepasirodė tikroje knygų rinkoje. Vienas kraštutiniu radikalu dėjęsis vokietis knygų prekybininkas, kuriam aš pasiūliau pardavinėti mano rašinį, atmetė šį pasiūlymą, tiesiog morališkai pasibaisėjęs tokiu „nesavalaikiu pasiūlymu“.
Iš šių duomenų matyti, kad šis rašinys atsirado, įvykių sukeltam įspūdžiui tiesiogiai veikiant, ir kad jo istorinė medžiaga siekia ne toliau 1852 m. vasario mėnesio. Dabartinio jo antrojo leidimo ėmiaus iš dalies dėl jo paklausos knygų rinkoje, iš dalies skatinamas savo bičiulių Vokietijoje.
Iš tą pačią temą svarstančių rašinių, pasirodžiusių maždaug tuo pačiu laiku kaip ir manasis, pažymėtini tik du: Viktoro Hugo „Napoleonas Mažasis“ ir Prudono „Valstybės perversmas“.
Viktoras Hugo apsiriboja karčiais ir sąmojingais puolimais prieš atsakingąjį valstybės perversmo leidėją. Patį įvykį jis vaizduoja kaip perkūną iš giedro dangaus. Jis mato jame tik vieno žmogaus smurtą. Jis nepastebi, kad jis šį žmogų ne pažemina, bet išaukština, priskirdamas jam tokią asmeninę iniciatyvos galią, kokios pavyzdžio nežino pasaulio istorija. Prudonas savo ruožtu stengiasi pavaizduoti valstybės perversmą, kaip prieš tai vykusio istorinio vystymosi išdavą. Tačiau jo pateikiama istorinė valstybės perversmo konstrukcija, jam pačiam nepastebint, virsta istorine šio perversmo didvyrio apologija. Tuo būdu jis daro mūsų vadinamųjų objektyviųjų istorikų klaidą. Aš, priešingai, parodau, kuriuo būdu klasių kova Prancūzijoje sudarė tokias sąlygas ir aplinkybes, kurios vidutinį ir juokingą personažą įgalino suvaidinti didvyrio vaidmenį.
Perdirbamas šis rašinys prarastų savo specifinį atspalvį. Todėl aš apsiribojau tik korektūros klaidų atitaisymu ir dabar jau nebesuprantamų užuominų išbraukimu.
Baigiamasis mano rašinio sakinys: „Bet jeigu imperatoriaus mantija pagaliau nukris ant Luji Bonaparto pečių, tai žalvarinė Napoleono statula nuvirs nuo Vandomo kolonos aukštybių“ — jau išsipildė.
Puolimą prieš Napoleono kultą pradėjo pulkininkas Šarasas savo veikale apie 1815 metų karo žygį. Nuo to laiko, o ypač pastaraisiais metais, prancūzų literatūra istorijos tyrinėjimo, kritikos, satyros ir sąmojo ginklais Napoleono legendą galutinai pribaigė. Už Prancūzijos sienų šis griežtas santykių nutraukimas su tradiciniu liaudies tikėjimu, ši milžiniška dvasinė revoliucija mažai tebuvo pastebėta ir dar mažiau suprasta.
Pagaliau aš tikiuosi, kad mano rašinys padės pašalinti dabar ypač Vokietijoje paplitusią mokyklinę frazę apie vadinamąjį cezarizmą. Darant šią paviršutinišką istorinę analogiją, pamirštamas svarbiausias dalykas, būtent, kad senovės Romoje klasių kova vyko tik privilegijuotosios mažumos viduje, tarp laisvų turtuolių ir laisvų beturčių, kai didžiulė gaminančioji gyventojų masė, vergai, sudarė tik pasyvų pjedestalą tiems kovotojams. Pamirštamas reikšmingas Sismondžio posakis: Romos proletariatas gyveno visuomenės lėšomis, tuo tarpu šių laikų visuomenė gyvena proletariato lėšomis. Kai taip iš pagrindų skiriasi materialinės, ekonominės antikinės ir šių laikų klasių kovos sąlygos, ir jos pagimdytos politinės figūros negali turėti viena su antra daugiau bendra, kaip Kenterberio arkivyskupas su vyriausiuoju dvasininkų Samueliu.
Londonas, 1869 m. birželio 23 d.
Karlas Marksas
(1) Amerikos pilietinio karo metu buvo Sen Luji apygardos karo viršininkas.