Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją. Jis anaiptol nenori panaikinti religijos, jis nori ja patobulinti. Pati filosofija turi virsti religija.Friedrich Engels
Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga
Tikrasis Feuerbacho idealizmas iškyla aikštėn, kai tik prieiname jo etiką ir religijos filosofiją. Jis anaiptol nenori panaikinti religijos, jis nori ja patobulinti. Pati filosofija turi virsti religija.
„Žmonijos laikotarpiai skiriasi vienas nuo kito tik religijos pakitėjimais. Kuris nors istorinis judėjimas pasiekia savo gilų pagrindą tik tuomet, kai jis įsiskverbia į žmogaus širdį. Širdis nėra religijos forma, ir todėl negalima pasakyti, jog religija turinti būti taip pat ir širdyje; ji yra religijos esmė“ (cituota Štarkės knygoje, 168 psl.).
Pasak Feuerbacho, religija yra emocionalinis, širdies santykis vieno žmogaus su kitu, santykis, kuris savo tiesos ligi šiol ieškojo fantastiškame tikrovės atspindyje, — tarpininkaujant vienam ar daugeliui dievų, šių fantastiškų žmogaus ypatybių atspindžių, — o dabar ją randa tiesiogiai ir betarpiškai meilėje tarp „aš“ ir „tu“. Tuo būdu pagal Feuerbachą lytinė meilė pagaliau tampa viena aukščiausiųjų, jei ne pati aukščiausia jo naujos religijos išpažinimo forma.
Jausmu pagrįsti žmonių santykiai, ypač įvairių lyčių žmonių santykiai, egzistavo nuo to laiko, kai egzistuoja žmonija. O dėl pačios lytinės meilės, tai ji per pastaruosius aštuonis šimtmečius įgijo tokią reikšmę ir išsikovojo tokią vietą, kad tapo privaloma ašimi, apie kurią sukasi visa poezija. Esamosios pozityviosios religijos tenkinasi tuo, kad teikia aukščiausią pašventinimą valstybiniam lytinės meilės tvarkymui, t. y. santuokos įstatymams; jos kad ir rytoj gali visiškai išnykti, o meilės ir draugystės praktikoje neįvyks nė mažiausio pasikeitimo. Prancūzijoje 1793—1798 metų laikotarpiu krikščioniškoji religija iš tikrųjų buvo išnykusi ligi tokio laipsnio, kad pačiam Napoleonui ne be vargo ir pasipriešinimo pavyko ja vėl grąžinti. Tačiau tuo laikotarpiu niekas nejautė reikalo pakeisti jos kažkuo panašiu į Feuerbacho naująją religiją.
Feuerbacho idealizmas čia pasireiškia tuo, kad jis abipusiu palinkimu besiremiančius žmonių savitarpio santykius, lytinę meilę, draugystę, užuojautą, pasiaukojimą ir t. t., nelaiko vien tokiais, kokie jie yra patys savaime, neatsižvelgiant į atsiminimus, rišusius juos su kuria nors ypatinga religine sistema, kuri ir jo manymu priklauso praeičiai. Jis teigia, kad tie santykiai tik tuomet įgis visą savo reikšmę, kai jie bus pašventinti žodžiu „religija“. Esminis dalykas jam ne tai, kad tie grynai žmogiški santykiai egzistuoja, bet tai, kad į juos būtų žiūrima kaip į naująją, tikrąją religiją. Jis sutinka juos pripažinti visiškai pilnaverčiais tik tuomet, kai ant jų bus uždėtas religijos antspaudas. Žodis religija yra kilęs iš veiksmažodžio religare[1] ir jo pirminė reikšmė buvo ryšys. Vadinasi, kiekvienas dviejų žmonių savitarpio ryšys esąs religija. Šitokie etimologiniai fokusai sudaro paskutinę idealistinės filosofijos landą. Žodžiams teikiama ne ta reikšmė, kokią jie įgijo istoriškai besivystant jų tikrajai vartosenai, bet ta, kokią jie turėtų turėti pagal savo etimologinę kilmę. Tuo būdu lytinė meilė ir lyčių santykiai iškeliami į religijos rangą, kad tik nedingtų iš kalbos idealistiniams atsiminimams brangus „religijos“ žodelis. Keturiasdešimtaisiais metais lygiai taip pat kalbėjo Luji Blano krypties Paryžiaus reformistai, kuriems žmogus be religijos atrodė kažkokia baidyklė ir kurie mums sakė: Donc, l’athéisme c’est votre religion![2] Stengdamasis sukurti tikrąją religiją iš esmės materialistinio gamtos supratimo pagrindu, Feuerbachas darosi panašus į žmogų, kuriam šiuolaikinė chemija yra tikroji alchemija. Jei yra galima religija be dievo, tai galima ir alchemija be filosofinio akmens. Beje, tarp alchemijos ir religijos yra labai glaudus ryšys. Filosofinis akmuo turi daug į dieviškas panašių ypatybių, о mūsų laiko skaičiavimo pirmųjų dviejų amžių egiptiečių ir graikų alchemikai taip pat pridėjo savo rankas kuriant krikščioniškąją doktriną, kaip tai rodo Bertelo ir Kopo pateikiami duomenys.
Visiškai klaidingas yra Feuerbacho tvirtinimas, kad „žmonijos laikotarpiai skiriasi vienas nuo kito tik religijos pakitėjimais“. Tik kalbant apie tris ligi šiol išlikusias pasaulinės religijas: budizmą, krikščionybę, islamą, galima pasakyti, kad didieji istoriniai posūkiai buvo lydimi religijos pakitėjimų. Senosios gaivališkai kilusios gentinės ir nacionalinės religijos neturėjo propagandinio pobūdžio ir netekdavo visos savo atsparumo jėgos, kai tik būdavo palaužta tų genčių ir tautų nepriklausomybė. Germanams čia pakako net paprasto sąlyčio su irstančia pasauline Romos imperija ir su ką tik jos priimtąja, jos ekonominę, politinę ir dvasinę būseną atitinkančia pasauline krikščionių religija. Tik kalbėdami apie šias daugiau ar mažiau dirbtiniu būdu atsiradusias pasaulines religijas, ypač apie krikščionybę ir islamą, galime sakyti, kad bendrieji istoriniai sąjūdžiai įgauna religinį atspalvį. Tačiau net ir krikščionybės išplitimo sferoje iš tikrųjų universalinę reikšmę turinčios revoliucijos įgauna religinį atspalvį tik pirmosiose buržuazijos kovos dėl išsivadavimo stadijose, nuo XIII ligi XVII amžiaus imtinai. Ir tai paaiškinama ne žmogaus širdies ypatybėmis ir ne jo religijos poreikiu, kaip kad mano Feuerbachas, bet visa ankstyvesne viduramžių istorija, kuri nepažino jokios kitos ideologijos formos, kaip tik religiją ir teologiją. Bet kai buržuazija XVIII amžiuje pakankamai sustiprėjo, kad galėtų sukurti nuosavą, savo klasinę padėtį atitinkančią ideologiją, ji įvykdė savo didžiąją ir galutinę revoliuciją — Prancūzijos revoliuciją, apeliuodama vien tik į teisines ir politines idėjas, o religija tesirūpindama tik tiek, kiek pastaroji pastojo jai kelią. Bet jai nė į galvą nebuvo atėję, kad reikia senąją religiją pakeisti kažkokia nauja. Visiems žinomas Robespjero čia patirtas nepasisekimas![3]
Visuomenėje, kurioje mums tenka gyventi dabar ir kuri yra pagrįsta klasių priešingumu ir klasiniu viešpatavimu, galimumas pasireikšti grynai žmogiškiems jausmams santykiuose su kitais žmonėmis ir taip jau yra menkas; todėl mes neturime jokio pagrindo dar labiau jį sumenkinti, pakeldami tuos jausmus į religijos rangą. Taip pat ir įprastinė istoriografija yra pakankamai aptemdžiusi mums, ypač Vokietijoje, didžiųjų istorinių klasinių kovų supratimą, ir mums nėra jokio reikalo daryti jį visiškai neįmanomą, paverčiant šios kovos istoriją paprastu bažnyčios istorijos priedėliu. Jau tai rodo, kiek toli mes esame dabar nužengę nuo Feuerbacho. Jo „puikiosios“ vietos, kurios skirtos garbinti šiai naujajai meilės religijai, šiandien jau nebeįmanomos skaityti.
Vienintelė religija, kurią Feuerbachas rimtai tyrinėjo, yra krikščionybė, ši monoteizmu pagrįsta pasaulinė Vakarų religija. Jis parodė, kad krikščionių dievas tėra tik fantastinis žmogaus atspindys. Bet tas dievas pats yra ilgalaikio abstrahavimo proceso produktas, koncentruota daugybės ankstesnių gentinių ir nacionalinių dievų kvintesencija. Atitinkamai taip pat ir žmogus, kurio atspindys yra tas dievas, yra ne tikrasis žmogus, bet tokia pat daugybės tikrų žmonių kvintesencija; tai — abstraktus žmogus, t. у. vėlgi tik mintinis vaizdas. Ir tas pats Feuerbachas, kuris kiekviename puslapyje skelbia jutimingumą ir šaukia mus pasinerti į konkretų, tikrą pasaulį, pasidaro perdėm abstraktus, kai tik jam tenka kalbėti ne apie lytinius, bet apie kokius nors kitus žmonių santykius.
Visų žmonių santykių jis mato tik vieną pusę — moralę. Ir čia mus vėl stebina nepaprastas Feuerbacho skurdumas, lyginant su Hegeliu. Hegelio etika, arba doros mokslas, yra teisės filosofija ir apima: 1) abstrakčiąją teisę, 2) moralumą, 3) doros sritį, kuri savo ruožtu apima šeimą, civilinę visuomenę, valstybę. Kiek idealistinė čia yra forma, tiek realistinis yra turinys. Drauge su morale čia apimama visa teisės, ekonomikos ir politikos sritis. Feuerbachui — visai atvirkščiai. Formos atžvilgiu jis realistas, išeities tašku ima žmogų; bet apie pasaulį, kuriame gyvena šitas žmogus, jis visiškai nieko nekalba, ir todėl jo žmogus lieka tuo pačiu abstrakčiu žmogumi, kuris figūruoja religijos filosofijoje. Tas žmogus pasirodė ne iš motinos įsčių, bet, lyg peteliškė iš lėlytės, yra išskridęs iš monoteistinių religijų dievo. Todėl jis ir gyvena ne tikrajame, istoriškai išsivysčiusiame ir istoriškai apibrėžtame pasaulyje. Nors jis ir santykiauja su kitais žmonėmis, bet kiekvienas jų yra toks pat abstraktus, kaip ir jis pats. Religijos filosofijoje mes vis dėlto dar sutikdavome vyrą ir moterį. Tačiau etikoje dingsta ir tas paskutinis skirtumas. Tiesa, retkarčiais Feuerbachas vartoja ir tokius teiginius, kaip: „Rūmuose galvojama kitaip, negu lūšnose“. — „Jei tu dėl bado ir dėl skurdo neturi maisto savo kūne, tai ir tavo galvoje, tavo jausmuose ir tavo širdyje nėra maisto moralei“. — „Politika turi pasidaryti mūsų religija“ ir taip toliau. Bet Feuerbachas visiškai nemoka naudotis šiais teiginiais, jie lieka vien tik fraze, ir net Štarkė turi pripažinti, kad Feuerbachui politika buvo neprieinama sritis, о „visuomenės mokslas, sociologija, jam buvo terra incognita[4]“.
Toks pat lėkštas, lyginant su Hegeliu, jis yra ir tuomet, kai nagrinėja priešingumą tarp gėrio ir blogio. „Kai kurie mano, — pastebi Hegelis, — kad pasako nepaprastai gilią mintį, sakydami: žmogus is prigimties yra geras; tačiau jie užmiršta, kad daug gilesnė mintis yra pasakoma žodžiais: žmogus iš prigimties yra blogas“. Hegeliui blogis yra forma, kuria pasireiškia istorinio vystymosi varomoji jėga. Tai turi dvejopą prasmę. Iš vienos pusės, kiekvienas žingsnis į priekį būtinai yra kurios nors šventenybės pažeidimas, maištas prieš seną, mirštančią, bet įpročio pašventintą tvarką. Iš antros pusės, nuo to laiko, kai atsirado visuomenės klasių priešingumas, kaip tik blogosios žmonių aistros — gobšumas ir valdžios troškimas — darosi istorinio vystymosi svertais. Pavyzdžiui, feodalizmo ir buržuazijos istorija yra nuolatinis to įrodymas. Bet Feuerbachui nė į galvą neateina mintis tyrinėti istorinį moralinio blogio vaidmenį. Istorija jam yra aplamai nejauki ir bauginanti sritis. Net jo posakis: „Žmogus, kai jis kilo iš gamtos, tebuvo grynas gamtos padaras, о ne žmogus. Žmogus yra žmogaus, kultūros, istorijos produktas“, — net ir šitas posakis jam lieka visiškai bergždžias.
Iš to, kas pasakyta, suprantama, kad Feuerbachas apie moralę mums praneša kažką nepaprastai skysta. Laimės siekimas žmogui esąs įgimtas ir todėl jis turįs sudaryti moralės pagrindą. Tačiau laimės siekimas gauna dvejopą pataisą. Pirma, iš mūsų veiksmų natūralių padarinių pusės: po nusigėrimo eina pagirios, po įpročiu pasidariusio nesaikingumo — liga. Antra, iš jų visuomeninių padarinių pusės: jei mes negerbiame kitų tokio pat laimės siekimo, tai jie priešinasi ir trukdo mūsų laimės siekimui. Iš to išeina, kad, norėdami patenkinti savo laimės siekimą, turime mokėti teisingai įvertinti savo veiksmų padarinius ir, be to, kitiems pripažinti lygią teisę atitinkamam siekimui. Protingas apsiribojimas savo paties atžvilgiu ir meilė — visuomet meilė! — santykiuose su kitais, — tokios tad yra Feuerbacho moralės pagrindinės taisyklės, iš kurių išplaukia visos kitos. Ir nei sąmojingiausi Feuerbacho samprotavimai, nei didžiausi Štarkės pagyrimai negali pridengti šių dviejų-trijų teiginių skystumo ir lėkštumo.
Besirūpindamas savimi, žmogus tik labai retais atvejais ir toli gražu ne savo ir kitų žmonių naudai patenkina savo laimės siekimą. Jis turi santykiauti su išoriniu pasauliu, turi turėti priemonių savo reikmėms patenkinti, t. y. maisto, kitos lyties individą, knygų, pokalbių, ginčų, veiklą, vartojimo ir apdirbimo reikmenų. Viena iš dviejų: arba Feuerbacho moralė iš anksto taria, kad kiekvienas žmogus neabejotinai turi šitas priemones ir dalykus, arba ji duoda tik gerus, bet nepritaikomus patarimus, ir tuomet ji neverta nė sudilusio skatiko žmonėms, kurie jų priemonių neturi. Ir pats Feuerbachas tai stačiai sako: „Rūmuose galvojama kitaip, negu lūšnose. Jei tu dėl bado ir dėl skurdo neturi maisto savo kūne, tai ir tavo galvoje, tavo jausmuose ir tavo širdyje nėra maisto moralei“.
Ar geresnė yra padėtis su lygia visiems žmonėms teise siekti laimės? Tos teisės Feuerbachas reikalauja besąlygiškai, laiko ją privaloma visiems laikams ir bet kokiomis aplinkybėmis. Bet nuo kada ji yra visų pripažinta? Ar kuomet nors senovėje tarp vergų ir jų ponų, viduramžiais tarp baudžiauninkų ir jų baronų kildavo kalba apie lygią visiems žmonėms teisę siekti laimės? Ar engiamųjų klasių laimės siekimas nebuvo be atodairos ir „teisėtų pagrindu“ aukojamas tokiam pat viešpataujančiųjų klasių siekimui? Taip, buvo, bet tai buvo nemoralu, o dabar yra pripažintas lygiateisiškumas. Pripažintas žodžiais, nuo to laiko, kai buržuazija, kovodama su feodalizmu ir vystydama kapitalistinę gamybą, buvo priversta panaikinti visas luomines, t. y. asmenines, privilegijas ir įvesti juridinį asmens lygiateisiškumą pradžioje privačiosios, o laipsniškai ir valstybinės teisės srityje. Bet laimės siekimui idealinės teisės yra labai nepakankamas maistas. Jis minta daugiausia materialiniais ištekliais, o čia kapitalistinė gamyba rūpinasi, kad didžiajai lygiateisių asmenų daugumai tetektų tik tai, kas yra būtiniausia skurdžiai pragyventi. Tuo būdu kapitalizmas vargu ar daugiau rodo pagarbos lygiai daugumos teisei siekti laimės, negu kad rodė vergija ar baudžiava. Ar geresnė padėtis su dvasinėmis priemonėmis laimės siekimui patenkinti, su švietimosi priemonėmis? Argi pats „mokytojas, nugalėjęs prie Sadovos“[5], nėra tik mitinis asmuo?
Dar daugiau. Pagal Feuerbacho moralės teoriją išeina, kad birža yra aukščiausioji doros šventykla, jei tik ten protingai spekuliuojama. Jei mano laimės siekimas nuveda mane į biržą ir jei aš ten teisingai įvertinu savo veiksmų padarinius, ir todėl jie man teikia vien tik malonumą ir jokio nuostolio, t. y. jei aš nuolat išlošiu, tai Feuerbacho nurodymas yra įvykdytas. Be to, aš čia visai nepažeidžiu kito asmens tokio pat laimės siekimo, nes jis atvyko į biržą taip pat laisvu noru, kaip ir aš. Sudarydamas su manim spekuliacinį sandėrį, jis taip pat klausė savo laimės siekimo, kaip ir aš savojo. Ir jei jis netenka savo pinigų, tai tatai tik įrodo, kad jo veiksmas yra nedoras, nes buvo blogai apskaičiuotas. Įvykdęs jam pelnytą bausmę, aš galiu atsistoti išdidaus šių dienų Radamanto[6] pozoje. Biržoje viešpatauja ir meilė, kiek ji nėra vien sentimentali frazė, nes čia kiekvienas patenkina savąjį laimės siekimą su kito pagalba, o tai ir yra reikalinga meilei, tuo ji praktiškai ir pasireiškia. Taigi, jei aš gerai numatau savo operacijų padarinius, t. y. jei aš sėkmingai lošiu, tai aš griežčiausiai įvykdau visus Feuerbacho moralės reikalavimus ir, be to, dar ir turtėju. Kitais žodžiais tariant, Feuerbacho moralė yra sukirpta pagal šiandieninės kapitalistinės visuomenės matą, kad ir kokie bebūtų jo norai ir ketinimai.
Bet meilė! — Taip, meilė Feuerbachui visur it visuomet yra tas stebukladarys, kuris turi išgelbėti iš visų praktinio gyvenimo sunkumų, — ir tai visuomenėje, kuri yra suskilusi į klases su diametraliai priešingais interesais! Tuo būdu iš jo filosofijos išnyksta paskutiniai jos revoliucinio pobūdžio likučiai ir lieka tik sena dainelė: mylėkite vienas kitą, bučiuokitės visi be lyties ir luomo skirtumo, — visuotinis santaikos apsvaigimas!
Trumpai tariant, su Feuerbacho moralės teorija atsitiko taip, kaip su visomis jos pirmtakėmis. Ji yra sukirpta visiems laikams, visoms tautoms ir visoms padėtims ir kaip tik dėl to ji nepritaikoma niekur ir niekuomet. Tikrojo pasaulio atžvilgiu ji tokia pat bejėgė, kaip ir Kanto kategorinis imperatyvas. О iš tikrųjų kiekviena klasė, net kiekviena profesija turi savo moralę ir laužo ją kiekvieną kartą, kai tik tai yra galima nebaudžiamai padaryti. O meilė, kuri turėtų viską sujungti, pasireiškia karais, vaidais, bylomis, namų rietenomis, skyrybomis ir didžiausiu vienas kito išnaudojimu.
Bet kaip tai galėjo atsitikti, kad Feuerbacho padarytas galingas paskatinimas į priekį jam pačiam liko toks nevaisingas? Stačiai dėl to, kad Feuerbachas nesugebėjo rasti kelio iš jo paties mirtinai nekenčiamos abstrakcijų viešpatijos į gyvąjį, tikrąjį pasaulį. Visomis jėgomis jis įsitveria į gamtą ir į žmogų; bet ir gamta ir žmogus jam lieka tik žodžiai. Jis negali nieko tikra pasakyti nei apie tikrąją gamtą, nei apie tikrąjį žmogų. Norint nuo Feuerbacho abstraktaus žmogaus pereiti prie tikrų, gyvų žmonių, reikėjo tyrinėti tuos žmones, kai jie veikia istorijoje. Bet Feuerbachas spyrėsi prieš tai, ir todėl jo nesuprasti 1848 metai jam reiškė tik galutinį atitrūkimą nuo tikrojo pasaulio, pasitraukimą į vienatvę. Čia svarbiausia yra kalti tie patys Vokietijos visuomeniniai santykiai, dėl kurių jis susilaukė tokio skurdaus galo.
Bet žingsnis, kurio nežengė Feuerbachas, vis dėlto turėjo būti žengtas. Abstraktaus žmogaus kultas, kuris sudarė naujosios Feuerbacho religijos branduolį, turėjo būti pakeistas mokslu apie tikruosius žmones ir jų istorinę raidą. Šitą tolesnį Feuerbacho požiūrio vystymą, išeinantį už Feuerbacho filosofijos ribų, 1845 m. pradėjo Marksas knygoje „Šventoji šeima“.
[1] — rišti.
[2] — Taigi, ateizmas ir yra jūsų religija!
[3] Turimas galvoje Robespjero mėginimas įvesti „aukščiausiosios būtybės“ religiją.
[4] — nežinoma šalis.
[5] Posakis, paplitęs vokiečių buržuazinėje publicistikoje, prūsams nugalėjus prie Sadovos (Prūsijos—Austrijos kare 1866 m.), ir turėjęs tą mintį, kad tose kautynėse Prūsija laimėjo dėl pranašesnės savo liaudies švietimo sistemos.
[6] Radamantas, pagal graikų mitą, dėl savo teisingumo buvo paskirtas teisėju pragare.