Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
Pasiūlymas naujai išleisti Internacionalo Generalinės Tarybos atsišaukimą apie „Pilietinį karą Prancūzijoje“ ir parašyti jam įvadą buvo man nelauktas. Todėl aš čia galiu tik trumpai paliesti svarbiausius punktus.
Prieš aukščiau minėtąjį ilgesnį veikalą aš įdedu abu trumpesniuosius Generalinės Tarybos atsišaukimus apie Prancūzijos-Prūsijos karą. Pirmiausia todėl, kad „Pilietiniame kare“ yra nurodymų į antrąjį atsišaukimą, kuris pats vienas, be pirmojo, ne visur suprantamas. O taip pat ir todėl, kad abu šie atsišaukimai, kurie taip pat yra Markso parašyti, yra ne mažiau kaip „Pilietinis karas“ įžymūs pavyzdžiai nuostabaus, pirmą sykį „Luji Bonaparto briumero aštuonioliktojoje“ pasireiškusio autoriaus talento teisingai suvokti stambių istorinių įvykių pobūdį, reikšmę ir būtinas pasekmes tuo metu, kai šie įvykiai dar tiktai vyksta prieš mūsų akis arba ką tik yra įvykę. Ir pagaliau todėl, kad mes Vokietijoje turime dar ir šiandien kentėti nuo Markso išpranašautų šių įvykių pasekmių.
Argi neatsitiko taip, kaip sakoma pirmajame atsišaukime, kad jeigu apsiginamasis Vokietijos karas prieš Luji Bonapartą išsigims į užkariaujamąjį karą prieš prancūzų tautą, tai Vokietijai teks vėl ir dar didesniu mastu išgyventi visas nelaimes, kurios ją ištiko po vadinamojo išsivadavimo karo? Argi neviešpatavo mums dar ištisus dvidešimt metų Bismarkas, argi vietoje demagogų persekiojimų, neturėjome mes ypatingojo įstatymo ir socialistų siundymo, su tokiu pat policijos savavaliavimu, su visiškai tokiu pat šiurpą keliančiu įstatymų aiškinimu?
Ir argi ne pažodžiui išsipildė pranašavimas, kad Elzaso-Lotaringijos aneksija įstums Prancūziją į Rusijos glėbį ir kad po šios aneksijos Vokietija turės arba atvirai tapti Rusijos liokajum arba po trumpo atsikvėpimo ruoštis naujam karui, būtent „rasiniam karui prieš susijungusias slavų ir romanų rases?“ Argi Prancūzijos provincijų aneksija neįstūmė Prancūzijos į Rusijos glėbį? Argi Bismarkas ištisus dvidešimt metų nemaldavo veltui caro malonės, nemaldavo, jam tarnaudamas ir puldamas po „šventosios Rusijos“ kojų dar vergiškiau, negu buvo įpratusi mažoji Prūsija, kol ji dar netapo „pirmąja didžiąja Europos valstybe“? Ir argi nekabo nuolat virš mūsų galvų karo Damoklo kardas, karo, kuris pirmąją dieną paleis dulkėmis visas popierines valdovų sąjungas, apie kurį nieko nežinoma, išskyrus tai, kad absoliučiai nežinoma, kuo jis baigsis, rasinio karo, kuris visą Europą atiduos niokoti penkiolikai ar dvidešimčiai milijonų ginkluotų kareivių ir kuris tik todėl dar nekilo, kad visiškas negalimumas numatyti jo galutinį rezultatą įvaro baimę net stipriausiai iš didžiųjų militarinių valstybių?
Tai tuo labiau mus įpareigoja padaryti vokiečių darbininkams vėl prieinamus šiuos pusiau užmirštus dokumentus, kurie puikiausiai liudija apie 1870 metų internacionalinės darbininkų politikos tolregiškumą.
Ką aš pasakiau apie šiuodu atsišaukimus, tinka ir „Pilietiniam karui Prancūzijoje“. Gegužės 28 d. Belvilio šlaituose žuvo paskutiniai Komunos kovotojai, kovoje su pranašesnėmis priešo jėgomis, o jau po dviejų dienų, gegužės 30 d., Marksas perskaitė Generalinei Tarybai savo veikalą, kur istorinė Paryžiaus Komunos reikšmė buvo pavaizduota trumpais, stipriais, bet tokiais taikliais ir — svarbiausia — tokiais teisingais bruožais, kaip niekados vėliau to nebuvo pasiekta visoje gausioje literatūroje šiuo klausimu.
Dėl ekonominio ir politinio Prancūzijos išsivystymo nuo 1789 m. Paryžiuje per pastaruosius 50 metų susidarė tokia padėtis, kad ten negalėjo kilti nė viena revoliucija, kuri nebūtų įgijusi proletarinės revoliucijos pobūdžio; tuo būdu proletariatas, nupirkęs pergalę savo krauju, pareikšdavo po jos savo reikalavimus. Šie reikalavimai būdavo daugiau ar mažiau neaiškūs ir net painūs, kiekvieną kartą priklausomai nuo Paryžiaus darbininkų išsivystymo laipsnio, bet visi jie galų gale pasireikšdavo reikalavimu panaikinti klasinį priešingumą tarp kapitalistų ir darbininkų. Kaip tai turi įvykti, to, tiesą sakant, nežinota. Bet jau pats reikalavimas, kad ir kaip jis buvo neapibrėžtas, slėpė savyje pavojų esamajai visuomenės santvarkai; darbininkai, kurie jį kėlė, tebebuvo dar apginkluoti; dėl to buržua, buvusiems prie valstybės vairo, pirmasis uždavinys buvo nuginkluoti darbininkus. Iš čia — po kiekvienos darbininkų iškovotos revoliucijos — nauja kova, kuri baigiasi darbininkų pralaimėjimu.
Pirmą kartą tai įvyko 1848 metais. Liberalieji parlamentinės opozicijos buržua rengė banketus, siekdami įvykdyti rinkimų reforma, kuri turėjo užtikrinti jų partijai viešpatavimą. Kova su vyriausybe vis daugiau ir daugiau vertė juos apeliuoti į tautą, ir jie palaipsniui turėjo pirmąją vietą užleisti radikaliesiems ir respublikoniniams buržuazijos ir smulkiosios buržuazijos sluoksniams. Bet už pastarųjų stovėjo revoliuciniai darbininkai, kurie nuo 1830 m. buvo įsigiję daug daugiau politinio savarankiškumo, negu buržua ir net respublikonai manė. Krizės tarp vyriausybės ir opozicijos momentu darbininkai pradėjo gatvių kovą; Luji Filypas išnyko, su juo kartu išnyko ir rinkimų reforma; jos vietoje atsirado respublika, ir būtent tokia, kurią nugalėjusieji darbininkai net buvo paskelbę „socialine“ respublika. Kaip šią socialinę respubliką reikia suprasti, niekam nebuvo aišku, net ir patiems darbininkams. Bet jie dabar buvo ginkluoti ir tapo jėga valstybėje. Todėl vos tiktai stovėję prie valdžios vairo buržuaziniai respublikonai pajuto po kojomis kiek tvirtesnį pagrindą, pirmas jų rūpestis buvo nuginkluoti darbininkus. Tai ir įvyko per 1848 m. birželio mėn. sukilimą, kurį darbininkus privertė padaryti, tiesiog sulaužant duotąjį jiems žodį, atvirai iš jų tyčiojantis ir mėginant ištremti bedarbius į tolimą provinciją. Vyriausybė buvo iš anksto pasirūpinusi nulemiančia jėgų persvara. Po penkių didvyriškos kovos dienų darbininkai buvo nugalėti. Ir dabar prasidėjo kruvinas atsiskaitymas su beginkliais belaisviais, skerdynės, kokių nematyta nuo pilietinių karų, atvedusių į Romos respublikos žlugimą. Buržuazija pirmą kartą parodė, kaip beprotiškai žiauriai ji keršija proletariatui, kai jis išdrįsta prieš ją stoti kaip atskira klasė su savo interesais ir reikalavimais. Ir vis dėlto 1848 m. buvo tik vaikų žaidimas, palyginus su buržuazijos siautėjimu 1871 m.
Jeigu proletariatas dar negalėjo, tai buržuazija jau negalėjo valdyti Prancūzijos. Negalėjo bent tuo metu: jos dauguma buvo dar monarchistiškai nusiteikusi ir ji pati buvo suskilusi į tris dinastines partijas ir ketvirtąją — respublikinę. Jos vidinės rietenos leido avantiūristui Luji Bonapartui užgrobti visus vadovaujamus postus — armiją, policiją, administracijos mašiną — ir 1851 m. gruodžio 2 d. išsprogdinti paskutinę buržuazijos tvirtovę, Nacionalinį susirinkimą. Prasidėjo Antroji imperija — Prancūziją ėmė išnaudoti politinių ir finansinių avantiūristų gauja, bet kartu prasidėjo ir toks pramonės išsivystymas, koks buvo visiškai negalimas, esant smulkmeniškai ir bailiai Luji Filypo sistemai, išimtinai viešpataujant tiktai nedidelei stambiosios buržuazijos daliai. Luji Bonapartas atėmė iš kapitalistų politinę valdžią, dėdamasis ginąs buržuaziją nuo darbininkų ir, antra vertus, darbininkus nuo buržuazijos; bet užtat jo viešpatavimas buvo palankus spekuliacijai ir pramonės veiklai, trumpiau tariant — iki šiol negirdėtam visos buržuazijos ekonominiam pakilimui ir pralobimui. Dar didesniu mastu išsivystė korupcija ir masinis vogimas, kurių centras pasidarė imperatoriaus rūmai, iš šio pralobimo gaudavę stambų procentą.
Bet Antroji imperija buvo kreipimasis į prancūziškąjį šovinizmą; tai buvo reikalavimas grąžinti atgal 1814 m. netektąsias pirmosios imperijos sienas, mažiausia — pirmosios respublikos sienas. Prancūzijos imperija senosios monarchijos sienose ir net dar labiau apkarpytose 1815 m. sienose — tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Iš čia būtinybė kartkartėmis kariauti ir plėsti sienas. Bet joks sienų išplėtimas taip nežavėjo prancūzų šovinistų vaizduotės, kaip jų išplėtimas vokiškojo kairiojo Reino kranto sąskaita. Viena kvadratinė mylia prie Reino reiškė jiems daugiau, negu dešimt mylių Alpėse ar kur kitur. Kol egzistavo Antroji imperija, reikalavimas grąžinti kairįjį Reino krantą — iš karto ar dalimis — buvo tik laiko klausimas. Šis laikas atėjo kartu su 1866 metų Prūsijos—Austrijos karu. Bismarko ir savo paties pernelyg suktos delsimo politikos apgautas, negavęs lauktojo „teritorinio atlyginimo“, Napoleonas neturėjo kitos išeities, išskyrus karą, kuris prasidėjo 1870 m. ir atvedė jj į Sedaną, о iš ten į nelaisvę Vilhelmshehėje.
Neišvengiama pasekmė buvo 1870 m. rugsėjo 4 d. revoliucija Paryžiuje. Imperija sugriuvo kaip kortų namelis; vėl buvo paskelbta respublika. Bet prie vartų stovėjo priešas: imperijos kariuomenė iš dalies buvo beviltiškai apgulta Mece, iš dalies buvo nelaisvėje Vokietijoje. Šiuo kritiniu metu liaudis leido buvusio Įstatymų leidžiamojo organo Paryžiaus deputatams sudaryti iš savo tarpo „nacionalinės gynybos vyriausybę“. Su tuo juo greičiau buvo sutikta, kad dabar visi paryžiečiai, galį nešioti ginklą, buvo gynimo tikslais įstoję į Nacionalinę gvardiją ir apginkluoti, ir darbininkai dabar sudarė joje didžiulę daugumą. Bet jau greit išsiveržė aikštėn antagonizmas tarp vyriausybės, sudarytos beveik tik iš vienų buržua; ir ginkluoto proletariato. Spalio 31 d. darbininkų batalijonai paėmė šturmu rotušę ir suėmė žymią vyriausybės narių dalį. Išdavimas, tiesioginis vyriausybės duotojo žodžio sulaužymas ir kelių smulkiaburžuazinių batalijonų įsikišimas vėl išvadavo suimtuosius; ir kad pilietinis karas neįsiliepsnotų priešo karo pajėgų apgultame mieste, senoji vyriausybė buvo palikta valdžioje.
Pagaliau 1871 m. sausio 28 d. bado iškankintas Paryžius kapituliavo, bet kapituliavo iki šiol karo istorijoje negirdėtai garbingomis sąlygomis. Fortai buvo atiduoti, nuo tvirtovės pylimo buvo nuimtos patrankos, reguliarioji kariuomenė ir mobiliai atidavė ginklus, jie patys buvo paskelbti karo belaisviais. Bet Nacionalinė gvardija pasiliko savo ginklus ir patrankas ir su nugalėtojais sudarė tik paliaubas. Ir patys nugalėtojai nedrįso triumfališkai įžengti į Paryžių. Jie išdrįso užimti tik nedidelį, be to, iš dalies iš viešųjų parkų susidedantį Paryžiaus kampelį, bet ir šį kampelį jie laikė užėmę tik kelias dienas! Ir per šį laiką nugalėtojai, kurie laikė apgulę Paryžių 131 dieną, patys buvo apgulti ginkluotų Paryžiaus darbininkų, kurie rūpestingai saugojo, kad nė vienas „prūsas“ neperžengtų siaurų svetimajam užkariautojui suteiktojo kampelio sienų. Tokią pagarbą sau Paryžiaus darbininkai įkvėpė kariuomenei, prieš kurią padėjo ginklus visos imperijos armijos. Prūsų junkeriai, kurie buvo čia atvykę atkeršyti revoliucijos židiniui, buvo priversti pagarbiai sustoti ir saliutuoti kaip tiktai šiai ginkluotai revoliucijai!
Karo metu Paryžiaus darbininkai apsiribodavo reikalavimu energingai tęsti kovą. Bet dabar, kai Paryžiui kapituliavus buvo sudaryta taika, naujosios vyriausybės galva Tjeras turėjo įsitikinti, kad, kol Paryžiaus darbininkai tebeturi rankoje ginklus, turtingųjų klasių — stambiųjų žemvaldžių ir kapitalistų — viešpatavimas yra nuolatiniame pavojuje. Pirmas jo darbas buvo mėginimas juos nuginkluoti. Kovo 18 d. jis nusiuntė reguliariąją kariuomenę su įsakymu užgrobti artileriją, kuri priklausė Nacionalinei gvardijai ir buvo Paryžiaus apgulimo metu pagaminta visuomenės lėšomis, surinktomis pasirašymo būdu. Šis mėginimas nepavyko; visas Paryžius kaip vienas žmogus griebėsi ginklo apsiginti, ir karas tarp Paryžiaus ir Versalyje posėdžiavusios Prancūzijos vyriausybės buvo paskelbtas. Kovo 26 d. buvo išrinkta Paryžiaus Komuna, o kovo 28 d. ji buvo paskelbta. Nacionalinės gvardijos Centro Komitetas, kuris iki šiol turėjo valdžią savo rankose ir spėjo jau išleisti dekretą apie skandalingosios Paryžiaus „doros policijos“ panaikinimą, perdavė savo įgaliojimus Komunai. Kovo 30 d. Komuna panaikino naujokų šaukimą ir nuolatinę kariuomenę ir vienintele ginkluota jėga paskelbė Nacionalinę gvardiją, sudarytą iš visų tinkamų kariuomenei piliečių. Komuna anuliavo visas butų nuomos sąskaitas nuo 1870 m. spalio mėn. iki 1871 m. balandžio mėn., jau įmokėtas sumas įskaitydama į būsimąją butų nuomą ir sustabdė miesto lombarde įkeistų daiktų pardavimą. Tą pačią dieną buvo patvirtinti į Komuną išrinktieji užsieniečiai, nes „Komunos vėliava yra pasaulinės respublikos vėliava“. — Balandžio 1 d. buvo nutarta, kad Komunos tarnautojų, vadinasi, ir jos narių, atlyginimas neturi viršyti 6 000 frankų (4800 markių). Sekančią dieną buvo išleistas dekretas: atskirti bažnyčią nuo valstybės ir panaikinti visas valstybės išlaidas religiniams tikslams, taip pat nacionalizuoti visus bažnytinius turtus; balandžio 8 d. sutinkamai su tuo buvo išleistas potvarkis, kuris palaipsniui buvo įgyvendinamas, — išmesti iš mokyklų visus religinius simbolius, šventųjų paveikslus, dogmas, maldas, žodžiu „visa tai, kas liečia kiekvieno atskiro žmogaus sąžinę“. — Balandžio 5 d., turint galvoje, kad versaliečių kariuomenė nesiliovė šaudžiusi paimtuosius nelaisvėn Komunos kovotojus, buvo išleistas dekretas suimti įkaitus, kuris niekados nebuvo ištisai įvykdytas. — Balandžio 6 d. Nacionalinės gvardijos 137 batalijonas ištraukė giljotiną ir visai liaudžiai garsiai džiūgaujant ją viešai sudegino. — Balandžio 12 d. Komuna nutarė nuversti Vandomo aikštėje Pergalės koloną, kurią Napoleonas buvo po 1809 m. karo nuliedinęs iš užgrobtų patrankų ir kuri buvo šovinizmo ir tautų kiršinimo simbolis. — Gegužės 16 d. šis nutarimas buvo įvykdytas. — Balandžio 16 d. Komuna įsakė padaryti fabrikantų sustabdytų fabrikų statistinį sąrašą ir paruošti planą šiems fabrikams paleisti į darbą pačių juose dirbančių darbininkų jėgomis, kurie turėjo susijungti į kooperatines draugijas, taip pat paruošti planą šioms draugijoms susijungti į vieną didelę sąjungą. — Balandžio 20 d. ji panaikino kepėjų nakties darbą ir darbo ieškojimo kontoras, kurios nuo Antrosios imperijos laikų buvo policijos skiriamų, žiauriai išnaudojančių darbininkus subjektų monopolis. Šios kontoros buvo perduotos dviejų dešimčių Paryžiaus rajonų merijų žinion. — Balandžio 30 d. ji įsakė: panaikinti skolinamąsias kasas, kurios buvo privatinio darbininkų išnaudojimo priemonė ir prieštaravo pastarųjų teisei į savo darbo įrankius ir į kreditą. — Gegužės 5 d. ji nutarė nugriauti koplyčią, pastatytą įvykdytai Liudvikui XVI mirties bausmei išpirkti.
Taip, pradedant nuo kovo 18 d., ėmė griežtai ir ryžtingai reikštis grynai klasinis Paryžiaus judėjimo pobūdis, kurį iki šiol buvo nustūmusi į užpakalį kova su priešų įsiveržimu. Kadangi Komunoje posėdžiavo beveik vien darbininkai arba pripažinti darbininkų atstovai, tai jos nutarimai pasižymėjo griežtai proletariniu pobūdžiu. Arba tie nutarimai dekretavo tokias reformas, nuo kurių respublikoninė buržuazija. atsisakė tik iš niekšiško bailumo ir kurios sudaro būtiną pagrindą laisvam darbininkų klasės veikimui. — Toksai yra įgyvendinimas principo, kad valstybės atžvilgiu religija yra grynai privatus reikalas. Arba Komuna leido nutarimus, kurie buvo stačiai naudingi darbininkų klasės interesams ir kurie iš dalies giliai pakirsdavo senąją visuomeninę santvarką. Bet apgultame mieste galėjo būti padaryti tik pirmieji žingsniai. O jau nuo gegužės pradžios visas jėgas reikėjo skirti kovai su vis gausėjančia Versalio vyriausybės kariuomene.
Balandžio 7 d. versaliečiai užėmė perėją per Seną ties Neji, Paryžiaus vakarų fronte; bet balandžio 11 d. jų puolimas pietų fronte buvo generolo Ėdo atmuštas su dideliais jiems nuostoliais.. Tie žmonės, kurie Paryžiaus bombardavimą iš prūsų pusės smerkė kaip šventvagystę, dabar patys be paliovos įį bombardavo. Tie patys[1] žmonės dabar maldavo Prūsijos vyriausybę greičiau grąžinti paimtuosius į nelaisvę ties Sedanu ir Mecu prancūzų kareivius, kurie turėjo jiems atkariauti Paryžių. Ši palaipsniui atvykstanti kariuomenė gegužės pradžioje suteikė versaliečiams lemiamą persvarą. Tai paaiškėjo jau balandžio 23 d., kai Tjeras nutraukė pradėtas, Komunai pasiūlius, derybas dėl Paryžiaus arkivyskupo ir visos eilės kitų Paryžiuje įkaitais sulaikytų kunigų iškeitimo į vieną Blankį, kuris du sykius buvo išrinktas į Komuną, bet kalėjo Klervo. Dar aiškiau tai pasirodė iš pasikeitusio Tjero kalbų tono; iki šiol santūrus ir veidmainingas, dabar staiga jis tapo įžūlus, grąsinąs, šiurkštus. Pietų fronte versaliečiai gegužės 3 d. paėmė Mulen Sakės redutą, 9 d. — Isio fortą, kuris bombardavimo buvo visiškai sugriautas, 14 d. — Vanvo fortą. Vakarų fronte, užimdami gausius kaimus ir pastatus, kurie siekė iki pat miesto sienų, jie palaipsniui priėjo prie pagrindinės sutvirtinimų linijos; gegužės 21 d., dėl išdavimo ir čia stovėjusios Nacionalinės gvardijos apsileidimo, jiems pavyko įsiveržti į miestą. Prūsai, kurie buvo užėmę šiaurinius ir rytinius fortus, leido versaliečiams pereiti per miesto šiaurėje esantį rajoną, kuris pagal paliaubų sąlygas buvo jiems uždarytas, ir tuo būdu padaryti puolimą plačiu frontu, kurį paryžiečiai pagal paliaubų sąlygas turėjo tarti esant saugų nuo puolimo ir todėl palyginti silpnai gynė. Štai kodėl vakarinėje Paryžiaus dalyje, turtinguosiuose miesto kvartaluose, pasipriešinimas buvo palyginti silpnas; jis darėsi tuo smarkesnis ir atkaklesnis, kuo labiau puolanti kariuomenė artėjo į rytinę sostinės dalį, į darbininkiškąjį miesto rajoną. Tik po aštuonių dienų kovos žuvo paskutiniai Komunos gynėjai Belvilio ir Menilmontano aukštumose, ir tuomet beginklių vyrų, moterų ir vaikų žudymas, kuris visą savaitę siautėjo vis didėjančiu žiaurumu, pasiekė savo viršūnę. Patobulintas šautuvas žudė nepakankamai greitai, ir nugalėtuosius ištisais šimtais šaudė iš mitraljezų. „Komunarų siena“ Per Lašezo kapinėse, kur įvyko paskutinės masinės žudynės, tebestovi ir šiandien, kaip nebylys, bet iškalbingas liudininkas to, kaip gali įsiusti viešpataujanti klasė, kai proletariatas išdrįsta stoti ginti savo teisių. Po to, kai pasirodė, kad visų išskersti negalima, prasidėjo masiniai suėmimai ir šaudymai aukų, kaip pakliuvo parinktų iš belaisvių tarpo; likusiuosius nugabeno į didelę stovyklą, kur jie turėjo laukti karo teismo. Prūsų kariuomenei, kuri buvo apgulusi Paryžiaus šiaurės rytų dalį, buvo įsakyta nepraleisti nė vieno bėglio, bet karininkai dažnai užmerkdavo akis, kai kareiviai labiau klausydavo žmoniškumo negu vyresnybės įsakymo. Ypač pagarsėjo savo humanišku elgesiu Saksonijos armijos korpusas, praleidęs daug neabejotinų Komunos kovotojų.
Jeigu mes dabar, praslinkus dviem dešimtims metų, pažvelgsime į 1871 m. Paryžiaus Komunos veiklą ir istorinę reikšmę, tai pamatysime, kad prie to, kas išdėstyta „Pilietiniame kare Prancūzijoje“, reikia dar šį tą pridėti.
Komunos nariai buvo suskilę į daugumą, susidariusią iš blankistų, kurie buvo viešpatavę ir Nacionalinės gvardijos Centro Komitete, ir mažumą, susidariusią iš Tarptautinės Darbininkų Asociacijos narių, daugiausia socialistinės Prudono mokyklos šalininkų. Blankistai savo pagrindine mase buvo tada socialistai tik iš revoliucinio proletarinio instinkto; tik nedaugelis jų vokiškąjį mokslinį socializmą pažinusio Vajano dėka buvo pakilę iki aiškesnio principinių teiginių supratimo. Todėl suprantama, kodėl ekonominėje srityje Komuna daug ko nepadarė, ką dabartiniu mūsų požiūriu ji turėjo padaryti. Žinoma, sunkiausiai suprantama šventa pagarba, su kuria Komuna pagarbiai sustojo ties Prancūzijos Banko durimis. Tai buvo taip pat ir stambi politinė klaida. Bankas Komunos rankose — tai būtų daugiau reiškę, negu dešimt tūkstančių įkaitų. Tai būtų privertę visą Prancūzijos buržuaziją paspausti Versalio vyriausybę, kad toji sudarytų taiką su Komuna. Bet dar įstabiau yra tai, kaip dažnai Komuna elgėsi teisingai, nors ir buvo sudaryta iš blankistų ir prudonistų. Savaime suprantama, už ekonominius Komunos dekretus — tiek už jų girtinąsias, tiek ir už peiktinąsias puses — pirmiausia yra atsakingi prudonistai, o už jos politinius veiksmus ir apsirikimus — blankistai. Ir abiem atvejais istorijos ironija panorėjo, kad ir vieni ir antri — kaip kad paprastai esti, kai valdžia patenka į doktrinierių rankas — veiktų priešingai tam, ką jiems liepė jų mokyklos doktrina.
Prudonas, šis smulkiųjų valstiečių ir amatininkų socialistas, tiesiog nekentė asociacijos. Jis sakė, kad joje esą daugiau blogo negu gero, kad ji iš prigimties esanti nevaisinga, net žalinga, kad tai viena iš grandinių, sukaustančių darbininko laisvę: ji esanti tuščia dogma, nenaudinga ir varginanti, prieštaraujanti ne tik darbininko laisvei, bet ir darbo ekonomijai; jos trūkumai augą sparčiau, kaip jos pranašumai; palyginus su ja, konkurencija, darbo pasidalijimas, privatinė nuosavybė esančios naudingos ekonominės jėgos. Darbininkų asociacija tinkanti tik išimtiniais atvejais, — o tokiais Prudonas paskelbia stambiąją pramonę ir stambiąsias įmones, pavyzdžiui geležinkelius (žr. „Bendroji revoliucijos idėja“, 3-čioji apybraiža).
Bet 1871 m. stambioji pramonė jau tiek liovėsi buvusi išimtis net Paryžiuje, šiame dailės amatų centre, kad svarbiausias Komunos dekretas liepė organizuoti stambiąją pramonę ir net manufaktūrą, remiantis darbininkų asociacijomis, kurios ne tiktai turėjo būti sukurtos kiekviename paskirame fabrike, bet ir sujungtos į vieną didelę sąjungą. Tokia organizacija, kaip visiškai teisingai pastebi Marksas „Pilietiniame kare“, galiausiai turėjo nuvesti į komunizmą, t. y. į tiesioginę Prudono mokslo priešybę. Štai kodėl Komuna buvo prudoninės socializmo mokyklos kapas. Ši mokykla šiandien yra išnykusi iš Prancūzijos darbininkų tarpo; čia dabar neginčijamai viešpatauja Markso teorija, „posibilistų“ tarpe ne mažiau kaip „marksistų“ tarpe. Tik „radikaliosios“ buržuazijos tarpe pasitaiko dar prudonistų.
Ne geriau sekėsi ir blankistams. Išauklėti sąmokslų mokykloje, suvienyti šią mokyklą atitinkančios griežtos drausmės, jie manė, kad palyginti nedidelis ryžtingų, gerai susiorganizavusių žmonių skaičius palankiu momentu galįs ne tiktai užgrobti valdžią, bet ir išlaikyti ją savo rankose, vartojant energingiausias ir ryžtingiausias priemones, tol, kol pavyks įtraukti liaudį į revoliuciją ir sugrupuoti ją aplink nedidelį vadovų būrelį. Tam visų pirma buvo reikalingas griežčiausias diktatoriškas visos valdžios sucentralizavimas naujos revoliucinės vyriausybės rankose. O ką padarė Komuna, kurios daugumą sudarė kaip tik šie blankistai? Visuose savo atsišaukimuose į Prancūzijos provincijos gyventojus ji kvietė juos visas Prancūzijos Komunas sujungti su Paryžiumi į vieną laisvą federaciją, į vieną nacionalinę organizaciją, kuri pirmą sykį turėjo būti iš tikrųjų pačios nacijos sukurta. Kaip tik ta engiančioji pirmesnės centralizuotos vyriausybės valdžia, armija, politinė policija, biurokratija, kurią Napoleonas sukūrė 1798 m. ir kurią nuo to laiko kiekviena nauja vyriausybė perimdavo kaip pageidaujamą įrankį ir ją naudodavo prieš savo priešininkus, kaip tik toji valdžia turėjo sugriūti visur Prancūzijoje, kaip ji kad sugriuvo Paryžiuje.
Komuna turėjo iš pat pradžių pripažinti, kad darbininkų klasė, pasiekusi viešpatavimą, negali toliau bešeimininkauti su senąja valstybės mašina; kad darbininkų klasė, nenorėdama iš naujo netekti savo ką tik iškovoto viešpatavimo, turi, iš vienos pusės, pašalinti visą senąją ligi šiol prieš ja vartotą engimo mašiną, o iš antros pusės, turi apsidrausti prieš savuosius deputatus ir valdininkus, skelbdama juos visus, be jokios išimties, esant atšaukiamus bet kuriuo laiku. Kas buvo būdinga ligšiolinės valstybės ypatybė? Visuomenė iš pat pradžių paprastu darbo pasidalijimu susikūrė ypatingus organus savo bendriesiems interesams ginti. Bet ilgainiui šie organai, ir svarbiausias iš jų — valstybės valdžia, tarnaudami atskiriems savo pačių interesams, iš visuomenės tarnų pavirto jos viešpačiais. Tai galima matyti, pavyzdžiui, ne tiktai paveldimojoje monarchijoje, bet lygiai taip pat ir demokratinėje respublikoje. Niekur „politikai“ nėra tokia atsiskyrusi ir įtakinga nacijos dalis, kaip būtent Šiaurės Amerikoje. Ten kiekviena iš dviejų didžiųjų partijų, kurios pakeičia viena antrą valdžioje, yra savo ruožtu valdomos žmonių, kurie politiką paverčia bizniu, spekuliavimu deputatų vietomis sąjungos ir atskirų valstijų įstatymų leidžiamuosiuose susirinkimuose arba gyvena iš agitacijos už savo partiją ir po jos pergalės esti atlyginami tarnybomis. Yra žinoma, kiek pastangų yra padėję amerikiečiai per paskutiniuosius 30 metų, mėgindami nusimesti šį nebepakeliamą jungą, ir kaip jie nepaisant viso to vis giliau klimpsta į šią korupcijos balą. Kaip tiktai Amerikoje geriausiai matyti, kaip vystosi šis valstybės valdžios atsiskyrimas nuo visuomenės, kuriai ji iš pradžių turėjo tarnauti tik įrankiu. Ten nėra nei dinastijos, nei bajorijos, nei nuolatinės kariuomenės, išskyrus saujelę kareivių indėnams sekti, nėra biurokratijos su nuolatiniais etatais ir teise gauti pensiją. Ir vis dėlto mes matome ten dvi dideles politinių spekuliantų gaujas, kurie pakaitomis užgrobia į savo rankas valstybės valdžią ir išnaudoja ja nešvariausiu būdu ir nešvariausiems tikslams, o nacija yra bejėgė prieš šias dvi dideles sąjungas politikų, kurie tariamai jai tarnauja, о iš tikrųjų ją valdo ir plėšia.
Prieš šį neišvengiamą visose lig šiol egzistavusiose valstybėse valstybės ir valstybės organų pavirtima iš visuomenės tarnų visuomenės viešpačiais Komuna panaudojo dvi neklaidingas priemones. Pirma, ji skirdavo į visas pareigas, administracijos, teismo, liaudies švietimo srityje, asmenis, išrinktus visuotine rinkimų teise, ir kartu įvedė teisę atšaukti tuos išrinktuosius bet kuriuo laiku jų rinkėjų sprendimų. O antra, ji mokėjo visiems pareigūnams, tiek aukštiesiems, tiek žemiesiems, tik tokį atlyginimą, kokį gaudavo kiti darbininkai. Didžiausia alga, kurią Komuna išviso mokėjo, buvo 6 000 frankų. Tuo būdu buvo sudaryta patikima kliūtis šiltoms vietelėms vaikytis ir karjerizmui, net nepriklausomai nuo imperatyvinių mandatų deputatams į atstovaujamąsias institucijas, dar be to Komunos įvestų.
Tasai senosios valstybinės valdžios susprogdinimas ir jos pakeitimas nauja, tikrai demokratine, smulkiai aprašyti trečiajame „Pilietinio karo“ skyriuje. Bet čia reikėjo dar sykį trumpai sustoti ties kai kuriais šio pakeitimo bruožais, nes kaip tik Vokietijoje prietaringas tikėjimas valstybe yra iš filosofijos perėjęs į bendrąją buržuazijos ir net daugelio darbininkų sąmonę. Pasak filosofų teorijos, valstybė yra „idėjos įgyvendinimas“, arba į filosofijos kalbą išversta dievo karalystė žemėje; valstybė yra tokia arena, kur įgyvendinama arba turi būti įgyvendinta amžina tiesa ir teisingumas. O iš čia išplaukia prietaringa pagarba valstybei ir visam tam, kas yra susiję su valstybe, prietaringa pagarba, kuri tuo labiau įsišaknija, kad žmonės iš mažens įpranta manyti, kad visai visuomenei bendri reikalai ir interesai negali būti kitaip vykdomi ir saugomi, kaip ligšioliniu būdu, t. y. su valstybės ir jos apdovanotų pelningomis vietelėmis valdininkų pagalba. Žmonės įsivaizduoja padarę nepaprastai drąsų žingsnį priekin, išsivaduodami iš tikėjimo paveldimąja monarchija ir tapdami demokratinės respublikos šalininkais. O iš tikrųjų valstybė yra ne kas kita, kaip mašina vienai klasei slopinti kitą, ir demokratinėje respublikoje nė kiek ne mažiau negu monarchijoje. Ir geriausiu atveju valstybė yra blogis, kurį paveldi proletariatas, nugalėjęs kovoje dėl klasinio viešpatavimo; nugalėjusis proletariatas, kaip ir Komuna, bus priverstas tučtuojau atkirsti blogiausias to blogio puses, kol karta, išaugusi naujose, laisvose visuomeninės sąlygose, įstengs išmesti laukan visą tą valstybingumo šlamštą.
Pastaruoju metu socialdemokratinis filisteris vėl pradeda jausti išganingąjį siaubą, ištarus žodžius: proletariato diktatūra. Ar norite žinoti, gerbiamieji ponai, kas tai yra ši diktatūra? Pažiūrėkite į Paryžiaus Komuną. Tai buvo proletariato diktatūra.
Londonas,
Paryžiaus Komunos
dvidešimties metų sukakties dieną,
1891 m. kovo 18 d.
[1] Originaliame lietuviškame leidime buvo padaryta klaida: vietoj „Tie patys“ čia buvo „Tiepatys“. MIA pastaba