Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Dabar rimtai panagrinėkime svarbiausius kovos dėl darbo užmokesčio pakėlimo arba prieš jo sumažinimą atvejus.
1) Mes matėme, kad darbo jėgos vertė, arba, populiariau kalbant, darbo vertė, nustatoma būtinų pragyvenimo priemonių vertės arba joms pagaminti reikalingo darbo kiekio. Taigi, jei kurioje nors šalyje darbininko per dieną vidutiniškai suvartojamų būtinų pragyvenimo priemonių vertė sudaro 6 darbo valandas ir išreiškiama 3 šilingais, tai darbininkas turėtų dirbti kasdien 6 valandas, kad pagamintų savo kasdieninio pragyvenimo ekvivalentą. Jei visa darbo diena yra lygi 12 valandų, tai kapitalistas, mokėdamas darbininkui 3 šilingus, apmokėtų jam jo darbo vertę. Pusę darbo dienos sudaro neapmokėtas darbas, ir pelno norma yra lygi 100%. Bet tarkime dabar, kad dėl našumo sumažėjimo yra reikalingas didesnis darbo kiekis, sakysime, tam pačiam žemės ūkio produktų kiekiui pagaminti, ir tuo būdu darbininko vidutinio kasdien suvartojamų pragyvenimo priemonių kiekio kaina pakyla nuo 3 iki 4 šilingų. Šiuo atveju darbo vertė pakiltų trečdaliu, arba 33⅓. Darbininko kasdieninio pragyvenimo ekvivalentui pagal ankstyvesnį jo gyvenimo lygį pagaminti tada reikėtų 8 darbo valandų. Vadinasi, antdarbis sutrumpėtų nuo 6 iki 4 valandų, o pelno norma sumažėtų nuo 100% iki 50%. Bet darbininkas, reikalaudamas pakelti darbo užmokestį, reikalauja apmokėti tik pakilusią savo darbo vertę, kaip ir kiekvienas kitas prekės pardavėjas, kuris stengiasi, kai tik pakyla jo prekės išlaidos, kad ši pakilusi jo prekės vertė būtų apmokėta. Jei darbo užmokestis, nepakyla arba pakyla nepakankamai, kad atlygintų pakilusią būtinų pragyvenimo priemonių vertę, tai darbo kaina krinta žemiau darbo vertės ir darbininko pragyvenimo lygis smunka.
Bet permaina gali įvykti ir priešinga kryptimi. Dėl pakilusio darbo našumo to paties vidutinio kasdien būtinų pragyvenimo priemonių kiekio kaina gali sumažėti nuo 3 iki 2 šilingų, kitaip sakant, vietoj 6 darbo dienos valandų reikės tik 4 valandų šių darbininko kasdien suvartojamų daiktų vertės ekvivalentui pagaminti. Dabar darbininkas galėtų už 2 šilingus nupirkti tiek pat pragyvenimo priemonių, kiek jis anksčiau galėjo nupirkti už 3 šilingus. Faktiškai darbo vertė sumažėtų, bet šiai darbo vertei sumažėjus, darbininkas disponuotų tuo pačiu prekių kiekiu, kaip ir anksčiau. Pelnas šiuo atveju pakiltų nuo 3 iki 4 šilingų, o pelno norma — nuo 100% iki 200%. Nors absoliutus darbininko pragyvenimo lygis ir pasiliktų toks pat, vis dėlto jo reliatyvus darbo užmokestis, o kartu su tuo ir jo reliatyvi visuomeninė padėtis, palyginus su kapitalisto padėtimi, pablogėtų. Darbininkas, priešindamasis šiam reliatyvaus darbo užmokesčio sumažinimui, reikalautų tik tam tikros dalies iš to, ką duoda jo paties darbo pakilusios gamybinės jėgos, ir stengtųsi tik išlaikyti savo ankstyvesnę reliatyvią padėtį visuomeninėse kopėčiose. Antai, Anglijos fabrikų viešpačiai, panaikinus grūdų įstatymą, sumažino darbo užmokestį, bendrai paėmus, 10%, tuo pačiu niekšiškai sulaužydami iškilmingus savo pažadus, kuriuos jie buvo davę propagandos prieš grūdų įstatymą metu. Iš pradžių darbininkų pasipriešinimas buvo nuslopintas, bet vėliau, dėl aplinkybių, kurių negaliu dabar smulkiau nagrinėti, prarastieji 10% vėl buvo atkovoti.
2) Pragyvenimo priemonių vertė, vadinasi, ir darbo vertė, gali pasilikti ta pati, bet dėl pirmesniojo pinigų vertės pakitimo gali pakitėti jų piniginė kaina.
Dėl turtingesnių kasyklų atradimo ir panašių priežasčių gali atsitikti, jog, pavyzdžiui, dviejų aukso uncijų gamyba pareikalaus ne daugiau darbo kaip anksčiau kad reikalaudavo vienos aukso uncijos pagaminimas. Šiuo atveju aukso vertė sumažės perpus, arba 50%. Darbo vertė, kaip ir visų kitų prekių vertės, dabar bus išreiškiama dvigubai didesnėmis piniginėmis kainomis, negu anksčiau. Dvylika darbo valandų, anksčiau išreikštų 6 šilingais, dabar bus išreiškiamos 12 šilingų. Jei darbininko darbo užmokestis pasiliktų ir toliau lygus 3 šilingams, užuot pakilęs iki 6 šilingų, tai piniginė jo darbo kaina dabar būtų lygi tik pusei jo darbo vertės, ir darbininko pragyvenimo lygis baisiai pablogėtų. Tai įvyks taip pat didesniu ar mažesniu mastu ir tuomet, jei jo darbo užmokestis pakils, bet neproporcingai aukso vertės kritimui. Tokiu atveju niekas nepakitėtų nei gamybinėse darbo jėgose, nei pasiūloje bei paklausoje, nei prekių vertėse. Niekas nepakitėtų, išskyrus piniginius šių verčių pavadinimus. Sakyti, kad tokiu atveju darbininkas neturi reikalauti atitinkamo darbo užmokesčio pakėlimo, reiškia sakyti, kad darbininkas turi pasitenkinti apmokamas pavadinimais, o ne daiktais. Visa praėjusi istorija rodo, kad visuomet, kai įvyksta toks pinigų nuvertinimas, kapitalistai skuba išnaudoti šią progą, kad apgautų darbininkus. Viena labai gausi ekonomistų mokykla tvirtina, kad dėl naujų aukso klodų atradimo, dėl geresnio sidabro kasyklų eksploatavimo ir dėl pigesnio gyvsidabrio tiekimo, tauriųjų metalų vertė vėl sumažėjo. Tai galėtų paaiškinti visuotinį ir vienu laiku kontinente keliamą reikalavimą pakelti darbo užmokestį.
3) Lig šiol tarėme darbo dieną turint tam tikras ribas. Tačiau pati darbo diena neturi jokių pastovių ribų. Nuolatinė kapitalo tendencija yra ištęsti darbo dieną iki kraštutinio, fiziškai įmanomo jos ilgumo, nes tuo pačiu mastu padidės antdarbis ir, vadinasi, iš jo kyląs pelnas. Kuo daugiau kapitalui pasiseka prailginti darbo dieną, tuo didesnis yra tas svetimo darbo kiekis, kurį jie pasisavina. XVII šimtmetyje ir net pirmuose dviejuose XVIII šimtmečio trečdaliuose dešimties valandų darbo diena buvo normali darbo diena visoje Anglijoje. Antijakobininio karo metu, kuris iš tikrųjų buvo Britanijos baronų kova prieš Britanijos darbo žmonių mases, kapitalas kėlė orgijas ir prailgino darbo dieną nuo 10 iki 12, 14, 18 valandų. Maltusas, kurio jokiu būdu negalima įtarti verkšlenančiu sentimentalumu, apie 1815 metus išspausdintame pamflete paskelbė, jog jei ateityje reikalai nepasikeis, tautos gyvenimo pagrindai atsidurs pavojuje. Keletą metų prieš plačiai įvedant naujai išrastas mašinas, apie 1765 metus, Anglijoje pasirodė pamfletas antrašte: „Traktatas apie pramonė“. Anoniminis autorius, aiškus darbininkų klasės priešas plačiai rašo apie reikalingumą išplėsti darbo dienos ribas. Tarp kitų priemonių, jis siūlo šiam tikslui įsteigti darbo namus, kurie, kaip jis išsireiškia, turi būti „siaubo namais“. Ir kokio gi ilgumo darbo dieną jis siūlo šiems „siaubo namams“? Dvylika valandų — lygiai tą patį laiką, kurį 1832 metais kapitalistai, ekonomistai ir ministrai paskelbė ne tik faktiškai esantį, bet ir būtiną darbo laiką vaikams, jaunesniems kaip 12 metų.
Parduodamas savo darbo jėgą, — o esant dabartinei sistemai jis yra priverstas tai daryti, — darbininkas perduoda kapitalistui šios jėgos naudojimą, bet tam tikrose įmanomose ribose. Jis parduoda savo darbo jėgą tam, kad ją išsaugotų, — mes čia nekalbame apie natūralų jos susidėvėjimą, — o ne sugriautų. Kai darbo jėga parduodama jos dienos arba savaitės verte, turima galvoje, kad ši darbo jėga negali būti išeikvota, sudėvėta per vieną dieną arba per vieną savaitę tiek, kiek per 2 dienas arba per 2 savaites. Paimkime 1 000 svarų sterlingų vertės mašiną. Jei ji dirba 10 metų, tai ji kasmet prideda vertei tų prekių, kurioms pagaminti ji vartojama, 100 svarų sterlingų. Jei ji dirba 5 metus, ji prideda šių prekių vertei kasmet po 200 svarų sterlingų. Kitaip sakant, kasmetinio jos susidėvėjimo vertė yra atvirkščiai proporcinga laikui, per kurį ji susidėvi. Bet kaip tik šiuo atžvilgiu darbininkas skiriasi nuo mašinos. Mašina susivartoja ne visiškai tokiu pat santykiu, kokiu ji yra naudojama. O žmogus, atvirkščiai, suirsta daug didesniu laipsniu, negu tai galima spręsti vien iš skaitmeninių duomenų apie jo darbo ilginimą.
Kai darbininkai kovoja dėl darbo dienos sutrumpinimo iki ankstyvesnio jos įmanomo ilgumo, arba, — nepajėgdami iškovoti normalios darbo dienos nustatymo įstatymo keliu, — stengiasi užkirsti kelią besaikiam darbui, reikalaudami pakelti darbo užmokestį ir pakelti taip, kad jis būtų ne tik proporcingas išspaustam iš jų papildomam laikui, bet ir viršytų jį, — darbininkai tik atlieka pareigą savo pačių ir savo padermės atžvilgiu. Jie tiktai nustato tam tikras ribas tironiškoms kapitalo uzurpacijoms. Laikas yra erdvė žmogui vystytis. Žmogus, kuris neturi nė valandėlės laisvo laiko, žmogus, kurio visą gyvenimą, be grynai fizinių poreikių sukeliamų pertraukų miegui, valgiui ir t. t., paglemžia darbas kapitalistui, — toks žmogus yra žemesnis už darbinį gyvulį. Išsekinto kūno ir sugyvulėjusios dvasios jis tėra tik mašina svetimam turtui gaminti. Tuo tarpu visa šiuolaikinės pramonės istorija rodo, kad kapitalas, jei jis nebus pažabotas, negailestingai ir į nieką neatsižvelgdamas sieks to, kad visą darbininkų klasę nuvestų į šį žemiausios degradacijos laipsnį.
Ilgindamas darbo dieną, kapitalistas gali mokėti aukštesnį darbo užmokestį ir vis dėlto mažinti darbo vertę. Tai atsitinka tuomet, kai darbo užmokesčio pakilimas neatitinka išspausto iš darbininko darbo kiekio padidėjimo ir dėl to įvykstančio greitesnio darbo jėgos išsekimo. Kapitalistas gali tai pasiekti ir kitu būdu. Pavyzdžiui, buržuaziniai Anglijos statistikai jums pasakys, kad vidutinis Lankaširo fabrikuose dirbančių šeimų darbo užmokestis pakilo. Jie užmiršta, kad dabar po kapitalo Džagernauto[1] ratais metamas jau ne tik suaugęs vyras, šeimos galva, bet ir jo žmona ir trys ar keturi vaikai ir kad jų bendro darbo užmokesčio pakilimas neatitinka iš darbininko šeimos išspausto viso antdarbio kiekio.
Net ir esant nustatytoms darbo dienos riboms, kaip dabar yra visose fabrikų įstatymų tvarkomose pramonės šakose, gali atsirasti reikalas pakelti darbo užmokestį nors tik tam, kad darbo vertė būtų išlaikyta ankstyvesniame lygyje. Pakeliant darbo intensyvumą, darbininkas gali būti priverstas per vieną darbo valandą išeikvoti tiek gyvybinės jėgos, kiek anksčiau išeikvodavo per 2 valandas. Tai tam tikru laipsniu įgyvendinta fabrikų įstatymų tvarkomose pramonės šakose, pagreitinant mašinų veikimą ir padidinant darbo mašinų skaičių, kurį dabar turi prižiūrėti vienas žmogus. Jei darbo intensyvumo, arba per vieną valandą išeikvoto darbo kiekio, pakėlimas vyksta lygia greta su darbo dienos sutrumpinimu, tai darbininkas vis dėlto laimi iš to. Bet jei ši riba yra peržengiama, jis vienur praranda tai, ką jis laimi kitur, ir tada 10 valandų darbas veiks jį lygiai taip pat naikinamai, kaip ankščiau 12 valandų. Pažabodamas šią kapitalo tendenciją kova dėl tokio darbo užmokesčio pakėlimo, kuris atitiktų kylanti darbo intensyvumą, darbininkas tik kovoja prieš darbo nuvertinimą ir savo padermės išsigimimą.
4) Jums visiems yra žinoma, kad dėl priežasčių, kurių čia nėra reikalo aiškinti, kapitalistinė gamyba vyksta tam tikrais periodiniais ciklais. Ji pereina ramybės, augančio pagyvėjimo, klestėjimo, perprodukcijos, krizės ir sustingimo stadijas. Prekių rinkos kainos ir pelno rinkos normos seka paskui šias fazes, jos tai nukrinta žemiau už savo vidutinį lygi, tai vėl pakyla aukščiau už jį. Jei jūs panagrinėsite visą šį ciklą, jūs pastebėsite, kad vienas rinkos kainos nukrypimas yra išlyginamas kito ir kad, paėmus vidurkį, prekių rinkos kainos viso ciklo ribose reguliuojamos tų prekių verčių. Ir štai krintančių rinkos kainų fazėje ir krizės bei sustingimo fazėse darbininkas gali būti tikras, kad jei jis nebus visai išmestas iš darbo, tai jam tikrai sumažins darbo užmokestį. Kad nebūtų apgautas, jis turi, net ir rinkos kainoms krintant, kovoti su kapitalistu dėl to, kuriuo, būtent, mastu tapo būtinas darbo užmokesčio sumažinimas. Jei darbininkas nekovotų dėl darbo užmokesčio pakėlimo klestėjimo fazių metu, kai kapitalistai gauna antpelnius, tai vidutiniškai už visą pramonės ciklą jis negautų net ir vidutinio savo darbo užmokesčio, arba savo darbo vertės. Būtų visiška beprotybė reikalauti, kad darbininkas, kurio darbo užmokestis yra neišvengiamai mažinamas nepalankių ciklo fazių metu, atsisakytų nuo atitinkamo savo nuostolių išlyginimo palankiųjų fazių metu. Aplamai, visų prekių vertės realizuojasi tik dėl nuolat kintančių rinkos kainų išsilyginimo, kuris įvyksta dėl nuolatinių pasiūlos ir paklausos santykio svyravimų. Šiuolaikinės santvarkos sistemoje darbas yra tik prekė, kaip ir bet kuri kita prekė. Vadinasi, ir darbas turi būti veikiamas tų pačių svyravimų, kad tuo būdu gautume vidutinę kainą, atitinkančią jo vertę. Būtų absurdas, iš vienos pusės, žiūrėti į darbą kaip į prekę, o, iš antros pusės, daryti jį nepriklausomą nuo tų dėsnių, kurie reguliuoja prekių kainas. Vergas gauna nuolatinį ir nustatytą pragyvenimo priemonių kiekį, o samdomasis darbininkas to negauna. Jis turi kovoti vienu atveju dėl darbo užmokesčio pakėlimo, kad ir tik tam, kad išlygintų darbo užmokesčio kritimą kitu atveju. Jei darbininkas nužemintai sutiktų priimti kapitalisto valią, kapitalisto įsakymą, kaip aukščiausią ekonominį dėsnį, jis turėtų pakelti visus vergo vargus, neturėdamas to užtikrinto pragyvenimo, kuriuo naudojasi vergas.
5) Visais atvejais, kuriuos aš išnagrinėjau, — o jie sudaro 99 iš 100, — jūs matėte, kad kova dėl darbo užmokesčio pakėlimo vyksta tik kaip ankstesnių pakitimų pasekmė, ir kad ji yra neišvengiamas rezultatas ankstesnių pakitimų, kurie įvyksta gamybos apimtyje, darbo gamybinėse jėgose, darbo vertėje, pinigų vertėje, išspaudžiamo darbo ilgume arba intensyvume, rinkos kainų svyravimuose, kurie priklauso nuo pasiūlos ir paklausos svyravimų ir atitinka įvairias pramoninio ciklo fazes; žodžiu, ši kova yra darbo reakcija prieš ankstesnius kapitalo veiksmus. Nagrinėdami kovą dėl darbo užmokesčio pakėlimo nepriklausomai nuo visų šitų aplinkybių, atsižvelgdami tik į darbo užmokesčio pakitimus ir nepaisydami kitų juos sąlygojančių pakitimų, jūs remiatės klaidinga prielaida tam, kad prieitumėte klaidingas išvadas.
[1] Marksas primena čia vežimą, kuriuo iškilmingomis dienomis po Purio miesto gatves buvo vežiojamas indų dievo Višnu atvaizdas — Džagernautas; tikintieji puldavo po vežimo ratais ir žūdavo.