Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Antvertę, arba tą visos prekės vertės dalį, kurioje yra įkūnytas darbininko antdarbis — arba neapmokėtas darbas, — aš vadinu pelnu. Nevisas šis pelnas atitenka kapitalistui įmonininkui. Žemės monopolis įgalina žemės savininką pasisavinti dalį šios antvertės žemės rentos pavidalu, vis tiek, ar žemė naudojama žemės ūkio reikalams, pastatams, geležinkeliams ar kuriam nors kitam gamybos tikslui. Iš kitos pusės, darbo priemonių turėjimas įgalina kapitalistą įmonininką gaminti antvertę arba, kas yra tas pat, pasisavinti tam tikrą neapmokėto darbo kiekį; tas pats faktas įgalina darbo priemonių savininką, kuris jas visas arba jų dalį skolina kapitalistui įmonininkui, žodžiu, įgalina kapitalistą, skolinantį pinigus, reikalauti sau kitos antvertės dalies palūkanų pavidalu. Tuo būdu pačiam kapitalistui įmonininkui lieka tik vadinamasis pramoninis, arba komercinis, pelnas.
Klausimas, kuriais dėsniais visa antvertės suma pasiskirsto tarp šių trijų kategorijų žmonių, visai neliečia mūsų temos. Bet iš to, kas pasakyta, aišku, kad:
Renta, palūkanos ir pramoninis pelnas — tai tik įvairūs prekės antvertės arba joje įkūnyto neapmokėto darbo įvairių dalių vardai, ir visi šie dalykai vienodu būdu imami iš šito šaltinio, ir tik iš šito šaltinio. Jie nekyla betarpiškai iš pačios žemės arba iš paties kapitalo, bet žemė ir kapitalas įgalina jų savininkus gauti atitinkamas dalis antvertės, kurią kapitalistas įmonininkas išspaudžia iš darbininko. Pačiam darbininkui teturi antraeilės reikšmės, ar visą šią antverte — jo antdarbio arba neapmokėto darbo rezultatą — įsideda į kišenę vien tik kapitalistas įmonininkas, ar pastarasis yra priverstas išmokėti tam tikrą jos dalį kitiems žemės rentos ir palūkanų pavidalu. Tarkime, kad kapitalistas įmonininkas naudoja tik savo nuosavą kapitalą ir pats yra žemės savininkas. Šiuo atveju visa antvertė patektų į jo kišenę.
Kaip tik kapitalistas įmonininkas betarpiškai išspaudžia iš darbininko šią antvertę, nepriklausomai nuo to, kurią jos dalį jis galų gale galės sau pasilikti. Tuo būdu šis santykis tarp kapitalisto įmonininko ir samdomojo darbininko yra visos samdomojo darbo sistemos, visos šiuolaikinės gamybos sistemos pagrindas. Todėl kai kurie piliečiai, dalyvavę mūsų diskusijoje, buvo neteisūs, mėgindami sušvelninti dalyką ir šį pagrindinį santykį tarp darbininko ir kapitalisto įmonininko laikyti antraeiliu klausimu; nors, iš kitos pusės, jie buvo teisūs, tvirtindami, kad kalbamomis aplinkybėmis kainų pakilimas gali labai nevienodai paliesti kapitalistą įmonininką, žemės savininką, piniginį kapitalistą, ir, jei norite, mokesčių rinkėją.
Iš to, kas pasakyta, išplaukia dar viena išvada.
Ta prekės vertės dalis, kuri sudaro tik žaliavų, mašinų vertę, vienu žodžiu, sunaudotų gamybos priemonių vertę, neduoda jokių pajamų, — ji tik padengia kapitalą. Tačiau net neliečiant šio klausimo, būtų neteisinga tvirtinti, kad kita prekės vertės dalis, kuri sudaro pajamas, arba gali būti išleidžiama darbo užmokesčio, pelno, rentos, palūkanų pavidalu, susideda iš darbo užmokesčio vertės, rentos vertės, pelno vertės ir t. t. Tuo tarpu neliesime darbo užmokesčio ir nagrinėsime tik pramoninį pelną, palūkanas ir rentą. Mes ką tik matėme, kad prekėje esanti antvertė arba toji jos vertės dalis, kurioje yra įkūnytas neapmokėtas darbas, pati susiskaido į įvairias dalis, vadinamas trimis skirtingais vardais. Bet būtų visiškai neteisinga tvirtinti, kad šios prekės dalies vertė susideda, arba susidaro, sudedant į krūvą savarankiškas šių trijų sudėtinių dalių vertes.
Jei darbo valanda įsikūnija 6 pensų vertėje, jei darbininko darbo diena yra lygi 12 valandų ir jei pusė šio laiko yra neapmokėtas darbas, tai šis antdarbis prideda prekei 3 šilingų antverte, t. y. tokią vertę, už kurią nebuvo sumokėta jokio ekvivalento. Ši 3 šilingų antvertė sudaro visą fondą, kurį kapitalistas įmonininkas gali pasidalyti, vis tiek kuria proporcija, su žemės savininku ir pinigų skolintoju. Ši 3 šilingų vertė sudaro ribą tos vertės, kurią jiems tenka tarp savęs dalytis. Bet iš tikrųjų nėra taip, kad pats kapitalistas įmonininkas savavališkai prideda prie prekių vertės vertę savo pelnui, toliau prie šios pridedama tolesnė vertė žemės savininkui ir t.t., ir šių laisvai nustatytų verčių suma sudaro bendrą vertę. Tuo būdu jūs matote visą klaidingumą tos paplitusios nuomonės, kuri painioja kalbamosios vertės susiskaidymą į tris dalis su šios vertės susidarymu, sudedant tris savarankiškas vertes, ir tuo būdu jungtinę vertę, iš kurios kyla renta, pelnas ir palūkanos, paverčia savavališku dydžiu.
Jei visas kapitalisto gaunamas pelnas yra lygus 100 svarų sterlingų, mes, žiūrėdami į šią sumą kaip į absoliutų dydį, vadiname ją pelno mase. Bet jei mes apskaičiuojame šių 100 svarų santykį su avansuotu kapitalu, tai šį reliatyvų dydį mes vadiname pelno norma. Aišku, kad ši pelno norma gali būti išreikšta dviem būdais.
Tarkime, kad avansuotas darbo užmokesčiui apmokėti kapitalas sudaro 100 svarų sterlingų. Jei sukurta antvertė irgi yra lygi 100 svarų sterlingų, tas mums rodo, jog pusė darbininko darbo dienos susideda iš neapmokėto darbo, ir — jei šį pelną matuotume darbo užmokesčiui avansuoto kapitalo verte — mes pasakytume, kad pelno norma sudaro 100%, nes avansuotoji vertė, lygi 100, o realizuotoji vertė — 200.
Jei, iš kitos pusės, atsižvelgtume ne tik į darbo užmokesčiui avansuota kapitalą, bet į visą avansuotą kapitalą, sakysime, 500 svarų sterlingų, iš kurių 400 svarų sudaro žaliavų, mašinų ir t.t. vertę, tai pasakytume, kad pelno norma sudaro tik 20%, nes 100 svarų sterlingų pelnas tėra tik penktoji viso avansuoto kapitalo dalis.
Pirmasis pelno normos išreiškimo būdas yra vienintelis, kuris parodo tikrąjį apmokėto ir neapmokėto darbo santykį, tikrąjį darbo eksploatacijos (leiskite man pasinaudoti šiuo prancūziškų žodžiu) laipsnį. Paprastai yra vartojamas antrasis išreiškimo būdas, ir iš tikrųjų jis tinka tam tikriems tikslams. Šiaip ar taip, jis yra labai patogus paslėpti tam laipsniui, kuriuo kapitalistas išspaudžia iš darbininko neapmokėtą darbą.
Pastabose, kurias man dar teks padaryti, aš vartosiu žodį pelnas visai kapitalisto išspaudžiamai antvertės masei išreikšti, visiškai neatsižvelgdamas į šios antvertės pasiskirstymą tarp įvairių kategorijų asmenų, o vartodamas žodžius pelno norma, visuomet matuosiu pelną jo santykiu su darbo užmokesčiui avansuoto kapitalo verte.