Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Dabar turime grįžti prie išsireiškimo „darbo vertė, arba kaina“.
Mes matėme, kad iš tikrųjų tai yra tik darbo jėgos vertė, matuojama jai išlaikyti reikalingų prekių verte. Bet kadangi darbininkas savo darbo užmokestį gauna tik darbą pabaigęs, ir kadangi jis žino, kad jis faktiškai duoda kapitalistui kaip tik savo darbą, tai jam neišvengiamai atrodo, kad jo darbo jėgos vertė, arba kaina, esanti paties jo darbo kaina, arba vertė. Jei jo darbo jėgos kaina yra 3 šilingai, kuriuose yra įkūnyta 6 darbo valandos, ir jeigu jis dirba 12 valandų, tai jis neišvengiamai laiko tuos 3 šilingus 12 darbo valandų verte, arba kaina, nors šios 12 darbo valandų įsikūnija 6 šilingų vertėje. Iš to išplaukia dvi išvados:
Pirma: darbo jėgos vertė, arba kaina, įgauna išorinį paties darbo kainos, arba vertės, pavidalą, nors, tiksliai kalbant, darbo vertė, arba kaina, yra beprasmiai terminai.
Antra: nors darbininko darbo dienos tėra apmokama tik dalis, o antra dalis lieka neapmokėta, nors kaip tik šis neapmokėtas darbas, arba antdarbis, ir sudaro tą fondą, iš kurio susidaro antvertė, arba pelnas, vis dėlto atrodo, lyg visas darbas esąs apmokamas darbas.
Ši apgaulinga matomybė skiria samdomąjį darbą nuo kitų istorinių darbo formų. Samdomojo darbo sistemoje net neapmokamas darbas atrodo apmokamu darbu. Priešingai, vergui net toji darbo dalis, kuri yra apmokama, atrodo neapmokama. Suprantama, kad galėtų dirbti, vergas turi gyventi, ir jo darbo dienos dalis eina jo paties išlaikymo vertei padengti. Bet, kadangi tarp jo ir jo pono jokių sutarčių nesudaroma ir tarp abiejų šalių jokie pardavimo ar pirkimo aktai neveikia, visas jo darbas atrodo dirbamas dykai.
Paimkime, iš kitos pusės, baudžiauninką, kuris, galima sakyti, dar vakar tebebuvo visoje Rytų Europoje. Šis valstietis dirbdavo, pavyzdžiui, 3 dienas sau, nuosavame ar jam išskirtame sklype, o kitas 3 dienas jis dirbdavo priverstinį ir neapmokamą darbą savo pono dvare. Tuo būdu čia apmokamos ir neapmokamos darbo dalys buvo aiškiai atskirtos, atskirtos laiko ir vietos atžvilgiu, ir mūsų liberalai buvo kupini moralinio pasipiktinimo, laikydami biauria net pačią mintį, kad žmogus verčiamas dirbti dykai.
O iš tikrųjų yra tas pat, ar žmogus dirba 3 dienas per savaitę sau nuosavame lauke ir 3 dienas be atlyginimo savo pono dvare, ar jis dirba fabrike ar dirbtuvėje 6 valandas sau pačiam ir 6 valandas savo samdytojui, nors pastaruoju atveju apmokamos ir neapmokamos darbo dalys yra neatskiriamai viena su kita susijusios, ir viso šio proceso prigimtis yra visiškai užmaskuota tuo, kad yra sutartis ir savaitės gale išmokamas atlyginimas. Vienu atveju neapmokamas darbas atrodo savanoriškas, o antruoju — priverstinis. Tai ir yra visas skirtumas.
Jeigu aš vartosiu žodžius „darbo vertė“, tai tik kaip įprastinį posakį, reiškiantį „darbo jėgos vertę“.