Karl Marx
Parašyta: 1856 m. balandžio 19 d., balandžio 14 d. pasakyta kaip kalba.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m. Versta iš anglų kalbos.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:299–301.
Išspausdinta: laikraštyje „The People's Paper“ 1856 m. balandžio 19 d.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Vadinamosios 1848 m. revoliucijos tebuvo tiktai smulkūs epizodai, menkučiai plyšiai bei įskilimai kietoje Europos visuomenės žievėje. Bet jos atidengė po ja bedugnę. Po, atrodė, tvirtu paviršiumi pasirodė neaprėpiamas vandenynas, kuriam užtenka sujudėti, kad sudaužytų į dalis ištisus kietų uolų kontinentus. Triukšmingai ir netvarkingai jos paskelbė proletariato išsivadavimą — šią XIX amžiaus ir jo revoliucijos paslaptį.
Tiesa, ši socialinė revoliucija nebuvo 1848 metų išrasta naujenybė. Garas, elektra ir automatinės staklės buvo nepalyginti pavojingesni revoliucionieriai, negu piliečiai Barbešas, Raspajis ir Blankis. Bet, nors atmosfera, kurioje mes gyvename, slegia kiekvieną iš mūsų 20 000 svarų svoriu, ar jūs ja jaučiate? Tiek pat mažai. kaip mažai jautė Europos visuomenė prieš 1848 metus revoliucinę atmosferą, kurios ji buvo apgaubta ir kuri ją slėgė iš visų pusių.
Tai yra didis, būdingas XIX amžiui faktas, kurio nedrįs paneigti nė viena partija. Iš vienos pusės, atėjo į gyvenimą tokios pramonės ir mokslo jėgos, apie kurias negalėjo net įtarti nė viena iš ankstesniųjų žmonijos istorijos epochų. O iš antros pusės; pasirodo smukimo žymių, smukimo, toli pralenkiančio visus įrašytus į metraščius paskutinių Romos imperijos laikų baisumus.
Mūsų laikais kiekviename daikte tartum slypi jo priešybė. Mes matome, kad mašina, turinti nuostabią jėgą sutrumpinti ir padaryti vaisingesnį žmogaus darbą, atveda į badą ir išsekimą. Naujai atrasti turtų šaltiniai dėl kažkokių nelemtų burtų virsta vargų šaltiniais. Meno laimėjimai, atrodo, pirkti moralės smukimo kaina. Žmonija vis labiau apvaldo gamtą, tuo metu kai atskiras žmogus virsta kitų žmonių arba savo paties niekšiškumo vergu. Atrodo, kad net skaidri mokslo šviesa negali šviesti kitaip, kaip tiktai tamsiame nemokšiškumo fone. Visi mūsų išradimai ir visas mūsų progresas, atrodo, atveda į tai, kad materialinėms jėgoms suteikiamas intelektualinis gyvenimas, o žmogaus gyvenimas nusmukdomas iki bukos materialinės jėgos lygio. Šis antagonizmas tarp šių laikų pramonės ir mokslo, iš vienos pusės, ir skurdo bei nusmukimo — iš antros, šis antagonizmas tarp gamybinių jėgų ir mūsų epochos visuomeninių santykių yra apčiuopiamas, slėgiąs ir neginčijamas faktas. Tegu vienos partijos tai apverkia, o antros trokšta atsikratyti šių laikų technikos laimėjimais, kad tiktai drauge su tuo išsivaduotų nuo šiuolaikinių konfliktų; trečios tegul įsivaizduoja, kad toks žymus pramonės progresas būtinai turi būti papildytas tiek pat žymaus regreso politikoje. Mes, iš savo pusės, neklystame dėl prigimties tos apgaulingos dvasios, kuri nuolat pasireiškia visuose šiuose prieštaravimuose. Mes žinome, jog naujosios visuomenės jėgos, kad tinkamai dirbtų, tėra reikalingos vieno: jas turi apvaldyti nauji žmonės, ir šie nauji žmonės yra darbininkai.
Darbininkai — toks pat dabarties išradimas, kaip ir pačios mašinos. Tuose reiškiniuose, kurie verčia sunerimti buržuaziją, aristokratiją ir vargšus regreso pranašus, mes atpažįstame mūsų gerojo bičiulio, mūsų Robino Gudfelou[1], senojo kurmio, kuris moka taip sparčiai raustis po žeme, šauniojo pionieriaus darbą — revoliuciją. Anglijos darbininkai — šiuolaikinės pramonės pirmagimiai. Ir jie, žinoma, ne paskutiniai ateis į pagalbą socialinei revoliucijai, kurią sukelia ši pramonė, — revoliucijai, kuri reiškia jų pačių klasės išsivadavimą visame pasaulyje ir kuri yra tiek pat tarptautinė, kaip kapitalo ir samdomosios vergijos viešpatavimas. Aš pažįstu didvyrišką kovą, kurią vedė Anglijos darbininkai nuo praėjusio amžiaus pusės, kovą, kuri nėra tiek garsi tik todėl, kad buržuaziniai istorikai palikdavo ją šešėlyje ir nutylėdavo. Atkeršyti už valdančiųjų klasių piktadarybes viduriniais amžiais Vokietijoje buvo slaptas teismas, vadinamasis „Femės teismas“. Jeigu ant kurio nors namo būdavo išbrėžtas raudonas kryžius, visi suprasdavo, kad jo savininkas yra „Femės“ pasmerktas. Dabar ant visų Europos namų yra išbrėžtas paslaptingas raudonas kryžius. Dabar pati istorija yra teisėjas, o nuosprendžio vykdytojas — proletariatas.
[1] Fantastinė būtybė, pasak XVI ir XVII amžiaus Anglijos liaudies padavimų, vaidinusi gerojo bičiulio vaidmenį žmonių darbuose; vienas iš svarbiausių Šekspyro komedijos „Vasaros nakties sapnas“ personažų.