Parašyta: 1848 m. gruodžio 11 d.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels, Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949) 1:39
Išspausdinta: laikraštyje „Neue Rheinische Zeitung“ 1848 m. gruodžio 15 d. Be parašo.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė
Kai praūžė kovo tvanas — miniatiūrinis tvanas, — Berlyno žemės paviršiuje po jo paliko ne kokie nors titanai, ne revoliuciniai milžinai, bet senojo tipo būtybės, kresnos buržuazinės figūros — Jungtinio landtago liberalai, sąmoningosios Prūsijos buržuazijos atstovai. Provincijos, turėjusios labiausiai išsivysčiusią buržuaziją, Reino provincija ir Silezija, pristatė pagrindinį naujujų vyriausybių kontingentą. Už jų — visa virtinė Reino teisininkų. Tuo pačiu mastu, kuriuo feodalai nustumdavo į šalį buržuaziją, Reino provincija ir Silezija užleisdavo vietą vyriausybėse senosioms Prūsijos provincijoms. Brandenburgo vyriausybę dar sieja su Reino provincija tiktai vienas toris iš Elberfeldo. Hanzemanas ir fon der Heidtas! Šios dvi pavardės Prūsijos buržuazijai įkūnija visą skirtumą tarp 1848 metų kovo ir gruodžio!
Prūsijos buržuazija buvo iškelta į valstybės valdžios viršūnes, bet ne taip, kaip ji norėjo, taikaus susitarimo su karūna keliu, bet revoliucijos dėka. Ne savo pačios interesus, bet liaudies interesus ji turėjo dabar ginti nuo karūnos, t. y. nuo savęs pačios, nes liaudies judėjimas buvo nuvalęs jai kelią. Karūna Prūsijos buržuazijos akyse tebuvo tiktai dieviška uždanga, už kurios turėjo slėptis žemiški jos pačios interesai. Jos pačios interesų ir juos atitinkančių politinių formų neliečiamybė turėjo reikšti, išvertus į konstitucinę kalbą, karūnos neliečiamybę. Iš čia yra kilusios Vokietijos ir ypač Prūsijos buržuazijos svajonės apie konstitucinę monarchiją. Todėl, nors vasario revoliucija drauge su savo atgarsiais Vokietijoje ir buvo naudinga Prūsijos buržuazijai, nes atidavė į jos rankas valstybės laivo vairą, ji kartu su tuo supainiojo jos apskaičiavimus, nes jos viešpatavimas dabar buvo susietas su tokiomis sąlygomis, kurių ji nenorėjo ir negalėjo išpildyti.
Buržuazija nė piršto nepajudino. Už save ji leido kovoti liaudžiai. Todėl buržuazijai perduota valdžia buvo ne nugalėjusio savo priešą karo vado valdžia, bet saugumo komiteto, kuriam pergalingoji liaudis patikėjo savo pačios interesų gynimą, valdžia.
Kamphauzenas dar juto visus tokios padėties nepatogumus, ir visas jo vyriausybės silpnumas kyla iš šio jausmo ir aplinkybių, kurios ją buvo pagimdžiusios. Todėl kažkas panašaus į gėdą nudažo pačius begėdiškiausius jo vyriausybės aktus. Atviras begėdiškumas ir įžūlumas buvo Hanzemano privilegija. Raudonas koloritas yra vienintelis skirtumas tarp šių dviejų tapytojų.
Nereikia kovo revoliucijos Prūsijoje maišyti nei su 1648 m. Anglijos revoliucija, nei su 1789 metų Prancūzijos revoliucija.
1648 m. buržuazija, sudariusi sąjungą su naująja bajorija, kovojo prieš monarchiją, prieš feodalinę bajoriją ir prieš viešpataujančiąją bažnyčią.
1789 m. buržuazija, sudariusi sąjungą su liaudimi, kovojo prieš monarchiją, bajoriją ir viešpataujančiąją bažnyčią.
1789 m. revoliucija savo pirmavaizdžiu (bent Europoje) teturėjo tiktai 1648 m. revoliuciją, o 1648 m. revoliucija — tiktai niderlandų sukilimą prieš Ispaniją. Kiekviena iš šių revoliucijų buvo pažengusi į priekį visu šimtmečiu, palyginus su savo pirmavaizdžiais, — ne tiktai laiko, bet ir savo turinio atžvilgiu.
Abiejose revoliucijose buržuazija buvo ta klasė, kuri iš tikrųjų stovėjo judėjimo priešakyje. Proletariatas ir buržuazijai nepriklausę miestų gyventojų sluoksniai arba dar neturėjo jokių atskirų nuo buržuazijos interesų, arba dar nesudarė savarankiškai išsivysčiusių klasių arba klasės dalių. Todėl ten, kur jie stojo prieš buržuaziją, pavyzdžiui, 1793 ir 1794 m. Prancūzijoje, jie kovojo tiktai dėl buržuazijos interesų įgyvendinimo, kad ir neburžuaziniu būdu. Visas prancūziškasis terorizmas buvo ne kas kita, kaip plebėjiškas būdas susidoroti su buržuazijos priešais, su absoliutizmu, feodalizmu ir miesčionija.
1648 m. ir 1789 m. revoliucijos nebuvo Anglijos ir Prancūzijos revoliucijos; tai buvo Europos masto revoliucijos. Tai nebuvo tam tikros visuomenės klasės pergalė prieš senąją politinę santvarką; šios revoliucijos skelbė politinę santvarką naujai Europos visuomenei. Jose nugalėjo buržuazija; bet buržuazijos pergalė tada reiškė naujos visuomeninės santvarkos pergalę, buržuazinės nuosavybės pergalę prieš feodalinę, nacijos prieš provincializmą, konkurencijos prieš cechinę santvarką, nuosavybės dalijimo prieš majoratą, žemės pajungimo savininkui pergalę prieš savininko pajungimą žemei, švietimo prieš prietarus, šeimos prieš giminės vardą, pramonės prieš herojinę tinginystę, buržuazinės teisės prieš viduramžiškas privilegijas. 1648 m. revoliucija buvo septynioliktojo amžiaus pergalė prieš šešioliktąjį, 1789 m. revoliucija — aštuonioliktojo amžiaus pergalė prieš septynioliktąjį. Šios revoliucijos daug didesniu mastu reiškė viso tuometinio pasaulio poreikius, negu tų pasaulio dalių, kur jos vyko, t. y. Anglijos ir Prancūzijos, poreikius.
Nieko panašaus nebuvo Prūsijos kovo revoliucijoje.
Vasario revoliucija panaikino konstitucinę monarchiją iš tikrųjų ir buržuazijos valdžią idėjos požiūriu. Kovo revoliucija Prūsijoje turėjo įvesti konstitucinę monarchiją idėjos požiūriu ir buržuazijos valdžią iš tikrųjų. Toli nuo to, kad taptų Europos masto revoliucija, ji tebuvo tiktai pasigailėtinas Europos revoliucijos atgarsis atsilikusioje šalyje. Užuot pralenkusi savo amžių, ji nuo jo atsiliko daugiau kaip per pusę šimtmečio. Ji iš pat pradžių buvo antrinis reiškinys, o juk yra žinoma, kad antriniai susirgimai sunkiau išgydomi ir kartu su tuo labiau sugriauna organizmą, negu pirminė liga. Reikėjo ne sukurti naują visuomenę, bet Berlyne prikelti tą visuomenę, kuri buvo mirusi Paryžiuje. Kovo revoliucija Prūsijoje nebuvo net nacionalinė, vokiška revoliucija, ji iš pat pradžių buvo provincinė-prūsiška. Vienos, Kaselio, Miuncheno ir visų rūšių kiti provinciniai sukilimai vyko greta jos ir varžėsi su ja dėl pirmenybės.
Tuo metu kai 1648 m. ir 1789 m. revoliucijos buvo kupinos beribio išdidumo todėl, kad jos buvo kūrybos vainikas, berlyniečių pasididžiavimą 1848 m. sudarė tai, kad jie yra anachronizmas. Jų šviesa buvo panaši į tolimų žvaigždžių šviesą, kuri pasiekia mus, žemės gyventojus, praslinkus 100.000 metų po to, kai užgeso ją skleidusi žvaigždė. Kovo revoliucija Prūsijoje buvo miniatiūroje, kaip kad ir aplamai ji viskuo buvo miniatiūra, tokia žvaigždė Europai. Jos šviesa buvo šviesa, kurią skleidė jau seniai sutrūnijusi visuomenė.
Vokiečių buržuazija vystėsi taip vangiai, bailiai ir lėtai, kad tuo momentu, kai ji užėmė priešišką poziciją feodalizmo ir absoliutizmo atžvilgiu, ji pasirodė priešiška proletariatui ir visiems miestų gyventojų sluoksniams, kurių interesai ir idėjos buvo giminiški proletariatui. Ji pamatė sau priešiškoje pozicijoje ne tiktai klasę užpakalyje savęs, bet ir visą Europą priešais save. Skirtingai nuo 1789 m. Prancūzijos buržuazijos Prūsijos buržuazija nebuvo ta klasė, kuri kalba visos šiuolaikinės visuomenės vardu prieš senosios visuomenės, monarchijos ir bajorijos atstovus. Ji krito iki lygio kažkokio luomo, atskirto ir nuo karūnos ir nuo liaudies, pretenduojančio į opoziciją jų abiejų atžvilgiu, neryžtingo kiekvieno savo priešininko, paimto atskirai, atžvilgiu, nes ji visados matė juos abu arba priešais save arba užpakalyje; ji iš pat pradžių buvo linkusi į liaudies išdavimą ir į kompromisą su karūnuotuoju senosios visuomenės atstovu, nes ji pati jau priklausė senajai visuomenei; ji atstovavo ne naujos visuomenės interesams prieš senąją, bet panaujintiems interesams pasenusioje visuomenėje; ji stovėjo prie revoliucijos vairo ne todėl, kad už jos stovėjo liaudis, o todėl, kad liaudis stūmė ją priešais save; ji buvo priešakyje ne todėl, kad atstovavo naujos visuomeninės epochos iniciatyvai, bet tiktai todėl, kad išreiškė senos visuomeninės epochos nepasitenkinimą; tai buvo senosios valstybės sluoksnis, kuris ne pats skynėsi sau kelią, bet buvo žemės drebėjimo išmestas į naujosios valstybės paviršių; be tikėjimo savimi, be tikėjimo liaudimi, burblenanti prieš viršūnes, būkštaujanti apačių, egoistiška vienų ir antrų atžvilgiu it suprantantį savo egoizmą, revoliucinga konservatorių atžvilgiu ir konservatyvi revoliucionierių atžvilgiu; nepasitikinti savo pačios lozungais, su frazėmis idėjų vietoje, bijanti pasaulinio uragano ir išnaudojanti jį savo naudai; netekusi bet kurios energijos, ištisai būdama plagiatas, ji yra vulgari, nes joje nėra nieko originalaus, ji yra originali savo vulgarumu, ji derasi pati su savimi, be iniciatyvos, be pasaulinio-istorinio pašaukimo; tarsi senis, kurį slėgia prakeikimas, pasmerkęs jį iškraipyti pirmuosius jaunus kupinos gyvybės liaudies polėkius ir pajungti juos savo senatviškiems interesams — be akių, be ausų, be dantų, visiškai suguręs, — tokia Prūsijos buržuazija po kovo revoliucijos atsidūrė prie Prūsijos valstybės vairo.