Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Jei auga kapitalas, auga ir samdomojo darbo masė, auga samdomųjų darbininkų skaičius, žodžiu: kapitalo viešpatavimas apima didesnę žmonių masę. Imkime patį palankiausią atveją: kai auga gamybinis kapitalas, auga ir darbo paklausa. Taigi, darbo kaina, darbo užmokestis kyla.
Kad ir kažin kaip mažas būtų kuris nors namas, bet kol aplinkiniai namai yra tokie pat maži, jis patenkina visus visuomeninius reikalavimus, pateikiamus butui. Bet šalia mažojo namo iškilus rūmams, mažasis namas susitrauks ligi lūšnos dydžio. Mažasis namas dabar liudija, kad jo savininkas visai nereiklus arba turi tik kukliausius reikalavimus; ir kad ir kaip tas namukas civilizacijos raidoje besistiebtų, bet jeigu kaimyniniai rūmai stiebsis tokiu pat arba net dar didesniu mastu, tai to palyginti mažo namo gyventojas jausis tarp savo keturių sienų vis nejaukiau, vis labiau nepatenkintas ir prislėgtas.
Bent kiek žymesnis darbo užmokesčio didėjimas numato greitą gamybinio kapitalo augimą. Greitas gamybinio kapitalo augimas sukelia tiek pat greitą turto, prabangos, visuomeninių reikmių bei visuomeninių malonumų augimą. Taigi, nors darbininkui prieinami malonumai yra pakilę, tačiau visuomeninis pasitenkinimas, kurį jie suteikia, yra kritęs, palyginus su padidėjusiais kapitalisto malonumais, kurie darbininkui yra neprieinami, ir su visuomenės išsivystymo lygiu aplamai. Mūsų reikmės ir ma- lonumai kyla iš visuomenės; todėl mes taikome jiems visuomeninį mastą, о nematuojame jų dalykais, kurie juos tenkina. Kadangi mūsų reikmės ir malonumai yra visuomeninio pobūdžio, tai jie yra reliatyvūs.
Aplamai darbo užmokestį nustato ne tiktai prekių kiekis, kurį as galiu gauti už jį mainais. Jame glūdi įvairūs santykiai.
Visų pirma darbininkas gauna už savo darbo jėgą tam tikrą pinigų sumą. Bet ar darbo užmokestį nustato tik ši piniginė kaina?
XVI amžiuje, atradus Amerikoje turtingesnes ir lengviau prieinamas kasyklas, Europoje padaugėjo apyvartoje esančio aukso ir sidabro kiekis. Dėl to aukso ir sidabro vertė, palyginus su kitomis prekėmis, krito. Tačiau darbininkai už savo darbo jėgą gaudavo tą patį kiekį sidabro monetomis, kaip ir anksčiau. Piniginė jų darbo kaina liko ta pati, bet vis dėlto jų darbo užmokestis buvo kritęs, nes mainais už tą patį sidabro kiekį jie gaudavo mažesnį kitų prekių kiekį. Tai buvo viena iš aplinkybių, padėjusių XVI amžiuje augti kapitalui, iškilti buržuazijai.
Paimkime kitą atsitikimą. 1847 m. žiemą dėl nederliaus buvo žymiai pakilusios būtiniausių maisto produktų: duonos, mėsos, sviesto, sūrio ir kt. kainos. Tarkime, kad darbininkai už savo darbo įėgą gaudavo ta pačią pinigų sumą, kaip ir anksčiau. Ar jų darbo užmokestis nekrito? Žinoma, krito. Už tuos pačius pinigus jie gaudavo mainais mažiau duonos, mėsos ir t. t. Jų darbo užmokestis krito ne dėl to, kad sumažėjo sidabro vertė, bet kad pakilo maisto produktų vertė.
Pagaliau tarkime, kad piniginė darbo kaina lieka ta pati, о tuo tarpu, panaudojant naujas mašinas, esant palankesniam metų laikui ir t. t., visų žemės ūkio ir pramonės prekių kainos krito. Už tuos pačius pinigus darbininkai dabar gali visokių prekių pirkti daugiau. Vadinasi, jų darbo užmokestis pakilo kaip tik dėl to, kad piniginė jo vertė nepasikeitė.
Taigi, piniginė darbo kaina, nominalus darbo užmokestis, nesutampa su realiu darbo užmokesčiu, t. y. su tuo prekių kiekiu, kuris iš tikro duodamas mainais už darbo užmokestį. Todėl, kalbėdami apie darbo užmokesčio kilimą arba kritimą, mes turime turėti galvoje ne tik piniginę darbo kainą, ne tik nominalų darbo užmokestį.
Tačiau nei nominalus darbo užmokestis, t. y. ta pinigų suma, už kurią darbininkas parduoda save kapitalistui, nei realus darbo užmokestis, t. y. tas prekių kiekis, kurį jis už tuos pinigus gali nusipirkti, neišsemia visų darbo užmokestyje glūdinčių santykių.
Darbo užmokestį, visų pirma, dar nustato jo santykis su kapitalisto pasipelnymu, su pelnu; tai — palyginamasis, reliatyvus darbo užmokestis.
Realus darbo užmokestis išreiškia darbo kainą santykyje su kitu prekių kainomis, о tuo tarpu reliatyvus darbo užmokestis išreiškia tą naujai darbo pagamintos vertės dalį, kuri tenka tiesioginiam darbui, santykyje su ta vertės dalimi, kuri tenka sukauptajam darbui, kapitalui.
Anksčiau, 14 psl., mes sakėme: „Darbo užmokestis nėra darbininko dalis jo pagamintoje prekėje. Darbo užmokestis yra jau esančios prekės dalis, už kurią kapitalistas perkasi tam tikrą gamybinės darbo jėgos kiekį“. Bet šį darbo užmokestį kapitalistas turi vėl padengti iš pinigų, kuriuos jis gauna, parduodamas darbininko pagamintą produktą; jis turi jį padengti taip, kad jam, kaip taisyklė, pasiliktų dar jo padarytų gamybos išlaidų perteklius, pelnas. Parduodamoji darbininko pagamintos prekės kaina kapitalistui suskyla į tris dalis: pirma, jo avansuotų žaliavų kainos padengimas, o kartu jo avansuotų įrankių, mašinų ir kitų darbo priemonių susidėvėjimo padengimas; antra, jo avansuoto darbo užmokesčio padengimas ir, trečia, perteklius, kapitalisto pelnas. Tuo tarpu kai pirmoji dalis tik padengia anksčiau buvusias vertes, aišku, kad ir darbo užmokesčio padengimas ir perteklius, sudarantis kapitalisto pelną, aplamai ir ištisai imami iš darbininko darbu sukurtos ir prie žaliavų pridėtos naujos vertės. Ir šia prasme galime tiek darbo užmokestį, tiek pelną, norėdami juos tarpusavyje palyginti, laikyti darbininko produkto dalimis.
Realus darbo užmokestis gali likti tas pats, jis gali net kilti, o reliatyvus darbo užmokestis, nepaisant to, gali kristi. Tarkime, kad, pvz., visų pragyvenimo priemonių kainos krito dviem trečdaliais, о tuo tarpu dienos darbo užmokestis — tik vienu trečdaliu, pvz., nuo trijų markių iki dviejų markių. Nors darbininkas už šias dvi markes gali įsigyti didesnį prekių kiekį, negu anksčiau už tris markes, tačiau vis tiek, lyginant su kapitalisto pelnu, jo darbo užmokestis sumažėjo. Kapitalisto (pvz., fabrikanto) pelnas padidėjo viena marke, t. y. už mažesnę mainomųjų verčių sumą, kurią jis moka darbininkui, darbininkas turi pagaminti didesnę mainomųjų verčių sumą, negu anksčiau. Kapitalo dalis, palyginus ją su darbo dalimi, padidėjo. Visuomeninio turto paskirstymas tarp kapitalo ir darbo tapo dar nelygesnis. Kapitalistas tuo pačiu kapitalu rikiuoja didesnį darbo kiekį. Kapitalistų klasės valdžia ant darbininkų klasės išaugo, visuomeninė darbininko padėtis pablogėjo, ji nustumta dar viena pakopa žemiau, palyginus su kapitalisto padėtimi.
Koks gi yra tas bendras dėsnis, kuris nustato darbo užmokesčio ir pelno jų tarpusavio santykyje kritimą ir kilimą?
Darbo užmokesčio ir pelno tarpusavio santykis yra atvirkštinis. Kapitalo dalis, pelnas, kyla tuo pačiu santykiu, kuriuo darbo dalis, dienos darbo užmokestis, krinta, ir atvirkščiai. Pelnas kyla tiek, kiek darbo užmokestis krinta, ir krinta tiek, kiek darbo užmokestis kyla.
Gal būt, į tai pasakys, kad kapitalistas galįs pelnytis, naudingai mainydamas savo gaminius su kitais kapitalistais, dėl jo prekės paklausos kilimo, ar tai dėl naujų rinkų atsiradimo, ar dėl tuo momentu pakilusio trumpalaikio pareikalavimo senosiose rinkose ir t. t; vadinasi, kad vieno kapitalisto pelnas galįs kilti kitų kapitalistų sąskaita, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio, darbo jėgos mainomosios vertės, kilimo ir kritimo; arba kapitalisto pelnas galįs kilti gerinant darbo įrankius, naujai panaudojant gamtos jėgas ir t. t.
Pirmiausia reikės sutikti, kad rezultatas lieka tas pats, nors jis ir yra pasiektas atvirkščiu keliu. Tiesa, pelnas pakilo ne dėl to, kad darbo užmokestis krito, bet darbo užmokestis krito dėl to, kad pelnas pakilo. Kapitalistas tuo pačiu svetimo darbo kiekiu nupirko didesnį mainomųjų verčių kiekį, nemokėdamas vis dėlto už darbą brangiau; tai reiškia, kad darbas apmokamas pigiau, palyginus su grynomis pajamomis, kurias jis teikia kapitalistui.
Be to, primename, kad, nors prekių kainos ir svyruoja, kiekvienos prekės vidutinė kaina, santykis, kuriuo ji mainoma į kitas prekes, nustatomas jos gamybos išlaidų. Todėl kapitalistų klasėje pasipelnymai vieni kitų sąskaita būtinai išsilygina. Mašinų patobulinimas, nauji gamtos jėgų pritaikymo gamyboje būdai įgalina per tam tikrą darbo laiką tuo pačiu darbo ir kapitalo kiekiu sukurti didesnę produktų masę, bet jokiu būdu ne didesnę mainomųjų verčių masę. Jei aš, panaudodamas verpiamąją mašiną, galiu per vieną valandą pagaminti dukart daugiau verpalų, negu pagamindavo iki tos mašinos išradimo, pvz., šimtą svarų vietoje penkiasdešimt, tai už tą šimtą svarų per ilgesnį laiką mainais gausiu prekių ne daugiau, kaip anksčiau už penkiasdešimt svarų, nes gamybos išlaidos sumažėjo perpus, arba dėl to, kad aš tomis pačiomis išlaidomis galiu pagaminti dvigubai daugiau produktų.
Pagaliau, kuriuo santykiu kapitalistų klasė, buržuazija, — ar tai vienos šalies, ar tai visos pasaulinės rinkos — tarpusavyje besidalytų grynas gamybos pajamas, bendra šių grynųjų pajamų suma šiaip ar taip yra tik ta suma, kuria tiesioginis darbas padi- dina sukauptąjį darbą, ištisai paimtą. Taigi, ši bendra suma auga tokiu pat santykiu, kuriuo darbas didina kapitalą, t. y. tokiu san- tykiu, kuriuo kyla pelnas, palyginus su darbo užmokesčiu.
Taigi, matome, jog net tada, jei apsiribosime kapitalo ir samdomojo darbo santykiais, kapitalo interesai ir samdomojo darbo interesai yra diametraliai priešingi.
Greitas kapitalo augimas yra tolygus greitam pelno augimui. О pelnas greit gali augti tik tuomet, kai darbo kaina, kai reliatyvus darbo užmokestis tokiu pat greitumu mažėja. Reliatyvus darbo užmokestis gali kristi net tuo atveju, kada kartu su nominaliu darbo užmokesčiu, su pinigine darbo verte kyla ir realus darbo užmokestis, jei tik šis pastarasis kyla ne tokiu mastu, kaip pelnas. Jei, pvz., palankiais verslui laikotarpiais darbo užmokestis pakyla 5 procentais, o pelnas — 30 procentų, tai palyginamasis, reliatyvus darbo užmokestis ne padidėja, bet sumažėja.
Taigi, jei sparčiai augant kapitalui darbininko pajamos ir didėja, tai kartu didėja ir visuomeninė praraja, kuri skiria darbininką nuo kapitalisto, kartu didėja ir kapitalo valdžia ant darbo, darbo priklausomumas nuo kapitalo.
Teigimas, kad darbininkas yra suinteresuotas sparčiu kapitalo augimu, iš tikrųjų reiškia tik štai ką: kuo sparčiau darbininkas didina svetimą turtą, tuo riebesni trupiniai jam atitenka, tuo daugiau darbininkų gali gauti darbo ir būti pašaukti gyventi, tuo labiau gali būti padidintas nuo kapitalo priklausančių vergų skaičius.
Taigi, mes matėme:
Net ir palankiausia darbininkų klasei situacija, kaip galima spartesnis kapitalo augimas, kad ir kaip ji gerintų darbininko materialinę padėtį nepanaikina priešingumo tarp jo interesų ir buržua interesų, kapitalistų interesų. Pelno ir darbo užmokesčio tarpusavio santykis yra, kaip ir anksčiau, atvirkštinis.
Jei kapitalas sparčiai auga, darbo užmokestis gali kilti; tačiau nepalyginamai sparčiau kyla kapitalisto pelnas. Darbininko materialinė padėtis pagerėjo, tačiau jo visuomeninės padėties saskaita. Visuomeninė praraja, skirianti jį nuo kapitalisto, issiplėtė.
Pagaliau:
Teigimas, kad palankiausia sąlyga samdomajam darbui yra kaip galima spartesnis gamybinio kapitalo augimas, reiškia tik štai ką: kuo sparčiau darbininkų klasė daugina ir didina jai priešišką jėgą, svetimą, ją valdantį turtą, tuo palankesnėmis sąlygomis jai leidžiama vėl dirbti buržuaziniam turtui dauginti, kapitalo valdžiai stiprinti, o darbininkų klasei telieka tik vienas pasitenkinimas, kad ji pati kala tas auksines grandines, kuriomis buržuazija ją paskui save velka.