Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Kas nustato prekės kainą?
Konkurencija tarp pirkėjų ir pardavėjų, paklausos santykis su pasiūla, pareikalavimo santykis su jo padengimu. Konkurencija, kuri nustato prekės kainą, yra trišalė.
Ta pati prekė siūloma įvairių pardavėjų. Kas tos pačios kokybės prekes parduoda pigiausiai, tas tikrai išmuš kitus pardavėjus iš kovos lauko ir užsitikrins didžiausią pardavimą. Tuo būdu pardavėjai tarpusavyje kovoja dėl prekių pardavimo, dėl rinkos. Kiekvienas iš jų nori parduoti, kaip galima daugiau parduoti ir, kiek galima, parduoti vienas, išstūmęs kitus pardavėjus. Dėl to vienas parduoda pigiau už kitą. Vadinasi, tarp pardavėjų vyksta konkurencija, kuri numuša jų siūlomų prekių kainą.
Tačiau ir tarp pirkėjų vyksta konkurencija, kuri, iš savo pusės, kelia siūlomų prekių kainą.
Pagaliau vyksta konkurencija tarp pirkėjų ir pardavėjų; vieni iš jų nori pirkti kaip galima pigiau, kiti nori parduoti kaip galima brangiau. Šios konkurencijos tarp pirkėjų ir pardavėjų rezultatas priklauso nuo to, kaip santykiauja abi anksčiau nurodytos konkuruojančios šalys, t. y. nuo to, ar konkurencija yra stipresnė pirkėjų stovykloje ar pardavėjų stovykloje. Pramonė išveda į kovos lauką vieną prieš antrą dvi armijas, kurių kiekvienos gretose savo ruožtu vyksta tarpusavio kova. Priešininką nugali toji armija, kurios eilėse įvyksta mažiausia peštynių.
Tarkime, kad rinkoje yra 100 pundų medvilnės ir tuo pat metu pirkėjų 1000-čiui pundų. Vadinasi, šiuo atveju paklausa yra dešimt kartų didesnė už pasiūlą. Konkurencija tarp pirkėjų bus, vadinasi, labai stipri; kiekvienas iš jų norės sugriebti bent vieną pundą, о jei galima, ir visą 100 pundų. Šis pavyzdys nėra taip sau išsigalvotas. Prekybos istorijoje esame išgyvenę medvilnės nederliaus periodų, kada keli tarpusavyje susijungę kapitalistai mėgino supirkti ne 100 pundų, bet viso pasaulio medvilnės atsargas. Nurodytuoju atveju pirkėjai stengsis vienas kitą iš kovos lauko išstumti, siūlydami už medvilnės pundą reliatyviai aukštesnę kainą. Medvilnės pardavėjai, matydami priešininko armijos gretose smarkiausią tarpusavio kovą ir būdami visiškai tikri parduosią visą 100 medvilnės pundų, vengs vienas kitam kibti į plaukus, kad nenumuštų medvilnės kainų tuo momentu, kai jų priešai, vienas su kitu besivaržydami, jas kelia. Taigi, į pardavėjų armija staiga ateina taika. Prieš pirkėjus jie stovi visi kaip vienas, filosofiškai susikryžiavę rankas, ir jų norams nebūtų ribų, jei net labiausiai pirkti norinčiųjų pirkėjų pasiūlymai, iš savo pusės, neturėtų labai apibrėžtų ribų.
Vadinasi, jeigu tam tikros prekės pasiūla yra silpnesnė, negu tos prekės paklausa, tai konkurencija pardavėjų tarpe būna silpna arba jos visai nesti. Kokiu santykiu silpnėja konkurencija pardavėjų tarpe, tokiu ji auga pirkėjų tarpe. Pasekmė: daugiau ar mažiau žymus prekių kainų kilimas.
Yra žinoma, kad priešingas atvejas su priešinga pasekme įvyksta dažniau. Pasiūla žymiai prašoka paklausą: vyksta žūtbūtinė konkurencija pardavėjų tarpe; trūksta pirkėjų: prekės parduodamos labai žemomis kainomis.
Bet ką gi reiškia kainų kilimas, kritimas, ką reiškia aukšta kaina, žema kaina? Smiltelė, žiūrima pro mikroskopą, atrodo aukšta, o bokštas, palyginus jį su kalnu, yra žemas. Ir jei kainą nustato paklausos ir pasiūlos santykis, tai kas nustato paklausos ir pasiūlos santykį?
Kreipkimės į pirmą pasitaikiusį buržua. Jis, nė akimirksnio negalvodamas, kaip antras Aleksandras Makedonietis, šį metafizinį mazgą perkirs daugybos lentele. Jeigu mano parduodamos prekės pagaminimas man atsiėjo 100 markių, sakys jis mums, ir ją parduodamas aš gaunu 110 markių, žinoma, po metų, — tai tat bus žmoniškas, padorus, saikingas pelnas. Bet jei aš mainais gausiu 120, 130 markių, tai tat bus didelis pelnas; pagaliau, jei aš gaučiau 200 markių, tai čia jau būtų nepaprastas, milžiniškas pelnas. Tad kas gi yra buržua pelno mastas? Jo prekės gamybos išlaidos. Jeigu jis mainais už savo prekę gauna tokį kiekį kitų prekių, kurių pagaminimas atsiėjo mažiau negu jo prekės pagaminimas, tai jis turi nuostolio. O jeigu jis mainais už savo prekę gauna tokį kiekį kitų prekių, kurių pagaminimas atsiėjo daugiau, tai jis turi pelno. Ir pelno kilimą ar kritimą jis matuoja laipsnių skaičium, kuris rodo, kiek jo prekės mainomoji vertė yra aukščiau ar žemiau nulio — gamybos išlaidų.
Taigi, matėme, kad paklausos ir pasiūlos santykio kitėjimas sukelia čia kainų kilimą, čia kritimą, čia aukštas, čia žemas kainas. Jei dėl nepakankamos pasiūlos arba dėl pernelyg padidejusios paklausos kurios nors prekės kaina žymiai pakyla, tai neišvengiamai atitinkamai krinta kurios nors kitos prekės kaina, nes prekės kaina tik išreiškia pinigais tą santykį, kuriuo kitos prekės duodamos mainais už ją. Jei, pvz., šilkinės medžiagos vienos uolekties kaina nuo 5 markių pakyla ligi 6 markių, tai sidabro kaina, lyginant su šilkine medžiaga, krinta ir lygiai taip pat krinta, lyginant su šilkine medžiaga, ir kaina visų kitų prekių, kurių kainos pasiliko senos. Norint gauti mainais tokį pat šilkinių prekių kiekį, kaip anksčiau, reikia duoti daugiau kitų prekių. Kokios gi bus vienos prekės kainos kilimo pasekmės? Daugybė kapitalų ims veržtis į žydinčią pramonės šaką, ir šis kapitalų įplaukimas į labiau pelningą pramonės šaką tęsis tol, kol ji ims duoti paprastą pelną, arba, tikriau, kol dėl perprodukcijos jos gaminių kaina nukris žemiau už gamybos išlaidas.
Atvirkščiai. Jei tam tikros prekės kaina nukris žemiau už jos gamybos išlaidas, tai kapitalai bus atitraukiami nuo šios prekės gamybos. Išskyrus tą atveją, kada pramonės šaka jau nebeatitinka laiko reikalavimų ir turi todėl žlugti, tokios prekės gamyba, t. y. jos pasiūla, dėl šio kapitalų bėgimo mažės tol, kol ji atitiks paklausą, taigi, kol jos kaina vėl pakils iki jos gamybos išlaidų lygio, arba, tikriau, kol pasiūla nukris žemiau už paklausą, t. y. kol jos kaina vėl pakils aukščiau už jos gamybos išlaidas, nes einamoji prekės kaina visada yra aukštesnė arba žemesnė už jos gamybos išlaidas.
Mes matome, kaip kapitalai nuolatos įplaukia ir išplaukia iš vienos pramonės šakos į kitą. Aukšta kaina sukelia per didelį kapitalų įplaukimą, o žema kaina — per didelį jų išplaukimą.
Nagrinėdami klausimą kitu požiūriu, mes galėtume parodyti, kad gamybos išlaidos nustato ne tik pasiūlą, bet ir paklausą. Tačiau tatai mus per toli atitrauktų nuo mūsų nagrinėjamo dalyko.
Mes ką tik matėme, kaip paklausos ir pasiūlos svyravimai prekės kainą vis grąžina prie gamybos išlaidų lygio. Tiesa, tikroji prekės kaina visada yra aukštesnė arba žemesnė už gamybos išlaidas, bet kilimas ir kritimas vienas antrą išlygina; tuo būdu, per tam tikrą laiko tarpą, susumavus pramonės pakilimus ir atoslūgius, prekės viena į kitą mainomos sutinkamai su jų gamybos išlaidomis, vadinasi, jų kainą nustato jų gamybos išlaidos.
Tai, kad kainą nustato gamybos išlaidos, nereikia suprasti taip, kaip tai supranta ekonomistai. Ekonomistai sako, kad prekių vidutinė kaina yra lygi gamybos išlaidoms; tai, jų nuomone, esąs dėsnis. Į anarchinį judėjimą, kuriame kilimas išlygina kritimą, о kritimas — kilimą, jie žiūri kaip į atsitiktinumą. Tokia pat teisę, — kaip tat ir daro kiti ekonomistai, — į kainų svyravimą galima būtų žiūrėti kaip į dėsnį, o į tai, kad kainas nustato gamybos išlaidos, kaip į atsitiktinumą. Bet iš tikrųjų tik šių svyravimų, kurie arčiau pasižiūrėjus, su savim neša baisiausius sunaikinimus ir, lyg žemės drebėjimai, iš pamatų sukrečia buržuazinę visuomenę, tik šių svyravimų eigoje kainą nustato gamybos išlaidos. Šios netvarkos judėjimo visuma yra jos tvarka. Šios pramoninės anarchijos eigoje, šioje cirkuliacijoje konkurencija, taip sakant, išlygina vieną kraštutinumą kitu.
Taigi, mes matome: prekės kainą nustato jos gamybos išlaidos tuo būdu, kad laikotarpiai, kurių metu tam tikros prekės kaina pakyla aukščiau už gamybos išlaidas, išlyginami tų laikotarpių, kurių metu ji krinta žemiau už gamybos išlaidas, ir atvirkščiai. Tai tinka, žinoma, ne vienam kuriam atskirai paimtam pramonės gaminiui, bet tiktai visai pramonės šakai. Taigi, tai tinka taip pat ne atskiram pramonininkui, bet tiktai visai pramonininkų klasei.
Tai, kad kainą nustato gamybos išlaidos, yra tolygu tam, kad kainą nustato darbo laikas, reikalingas prekei pagaminti, nes gamybos išlaidas sudaro: 1) žaliava ir darbo įrankių susidėvėjimas, t. y. pramoniniai gaminiai, kurių pagaminimas atsiėjo tam tikrą skaičių darbo dienų, sudarančių tuo būdu tam tikrą darbo laiko kiekį, ir 2) tiesioginis darbas, kurio mastas yra taip pat laikas.
Tie patys visuotiniai dėsniai, kurie tvarko prekių kainas aplamai, tvarko, žinoma, ir darbo užmokestį, darbo kainą.
Užmokestis už darbą čia kils, čia kris, priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykiavimo, nuo to, kaip formuosis konkurencija tarp darbo jėgos pirkėjų, kapitalistų, ir darbo įėgos pardavėjų, darbininkų. Darbo užmokesčio svyravimai, bendrai paėmus, atitinka prekių kainų svyravimus. Tačiau šių svyravimų ribose darbo kaina nustatoma gamybos išlaidų, darbo laiko, reikalingo šiai prekei, darbo jegai, sukurti.
Kokios tad yra darbo jegos gamybos išlaidos?
Tai yra išlaidos, kurios reikalingos, norint darbininką išlaikyti darbininku ir jį darbininku išmokyti.
Todėl kuo trumpesnis laikas reikalingas tam tikro darbo apmokyti, tuo mažesnės yra darbininko gamybos išlaidos, tuo žemesnė yra jo darbo kainą, jo darbo užmokestis. Tose pramonės šakose, kuriose beveik visai nereikia laiko apmokymui, o pakanka vien tik darbininko fizinio egzistavimo, reikalingos tam egzistavimui sukurti gamybos išlaidos apsiriboja beveik tik tomis prekėmis, kurios reikalingos jo gyvybei ir darbingumui išlaikyti. Dėl to jo darbo kaina nustatoma jam pragyventi būtinų priemonių kainos.
Tačiau čia reikia atsižvelgti dar į vieną dalyką. Fabrikantas, skaičiuodamas savo gamybos išlaidas, o pagal jas ir gaminių kainą, priskaito ir darbo įrankių susidėvėjimą. Jei, pvz., mašina jam atsieina 1 000 markių ir susidėvi per 10 metų, tai jis priskaito kasmet 100 markių prie prekių kainos, kad tuo būdu po 10 metų galėtų susidėvėjusią mašiną pakeisti nauja. Lygiai tokiu pat būdu į paprastos darbo jėgos gamybos išlaidas turi būti įskaitomos ir dauginimosi išlaidos, suteikiant tuo būdu darbininkų klasei galimybę daugintis ir darbingumo nustojusius darbininkus pakeisti naujais. Vadinasi, darbininko susidėvėjimas įskaitomas lygiai taip, kaip ir mašinos susidėvėjimas.
Taigi, paprastos darbo jėgos gamybos išlaidos suvedamos į darbininko egzistencijos ir dauginimosi išlaidas. Šių egzistencijos ir dauginimosi išlaidų kaina sudaro darbo užmokestį. Taip nustatytas darbo užmokestis vadinamas darbo užmokesčio minimumu. Šis darbo užmokesčio minimumas, kaip ir aplamai tai, kad prekių kainas nustato gamybos išlaidos, galioja ne atskiram individui, bet visai kategorijai. Atskiri darbininkai, milijonai darbininkų negauna tiek, kad galėtų egzistuoti ir daugintis; tačiau visos darbininkų klasės darbo užmokestis savo svyravimų ribose išsilygina pagal šį minimumą.
Dabar, kai jau išsiaiškinome bendriausius dėsnius, tvarkančius darbo užmokestį, kaip ir bet kurios kitos prekės kainą, galime mūsų dalyką išnagrinėti smulkiau.