Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Informacija: Parašė F. Engelsas atskiram (K. Markso veikalo „Samdomasis darbas ir kapitalas“ leidimui, išėjusiam Berlyne 1891 m. Spausdinama pagal 1891 m. leidimas tekstą. Versta iš vokiečių kalbos.
Pateikiamasis veikalas pirmą kartą buvo išspausdintas kaip eilė vedamųjų straipsnių laikraštyje „Neue Rheinische Zeitung“[1], pradedant nuo 1849 m. balandžio 4 d. Jo pagrindą sudaro paskaitos, kurias Marksas 1847 m. skaitė Briuselio vokiečių darbininkų sąjungoje. Spaudoje jis liko nepabaigtas; 269 nr. straipsnio gale esąs pažadas: „Bus daugiau“ liko neištesėtas dėl tuo metu galvotrūkčiais vykusių įvykių — rusų įžygiavimo į Vengriją, sukilimų Drezdene, Izerlone, Elberfelde, Pfalce ir Badene, — įvykių, privedusių prie paties laikraščio uždraudimo (1849 m. gegužės 19 d.). Šio veikalo tęsinio rankraščio Markso palikime nebuvo rasta.
„Samdomasis darbas ir kapitalas“ atskiru leidiniu, brošiūros forma, buvo išleistas keletą kartų, paskutinį kartą 1884 m. „Šveicarijos kooperatinės spaustuvės“ Hotingene-Ciuriche. Visi ligšioliniai leidimai pažodžiui atitiko originalą. Bet šio naujojo leidimo, kaip propagandinio leidinio, turi būti išplatinta ne mažiau kaip 10 000 egzempliorių, ir čia man iškilo klausimas, ar šiomis sąlygomis pats Marksas bebūtų pritaręs teksto perspausdinimui be jokių pakeitimų.
Marksas savo politinės ekonomijos kritikos keturiasdešimtaisiais metais dar nebuvo galutinai paruošęs. Tai įvyko tik penkiasdešimtiesiems metams baigiantis. Todėl jo veikalai, išleisti prieš pasirodant pirmajam „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ sąsiuviniui (1859 m.), atskirais punktais skiriasi nuo veikalų, parašytų po 1859 m.; juose yra posakių ir net ištisų sakinių, kurie vėlesniųjų veikalų požiūriu pasirodo esą nevykę ir net neteisingi. Savaime suprantama, kad paprastuose, visai skaitančiajai publikai skiriamuose leidimuose turi būti vietos ir šiam ankstyvesniam autoriaus požiūriui, kuris sudaro vieną iš jo dvasinio išsivystymo pakopų, kad tiek autorius, tiek ir publika turi neginčijamą teisę perspausdinti nepakeistu pavidalu šiuos ankstyvesniuosius raštus. Taip leidžiant man nė į galvą nebūtų atėjusi mintis šiuose kūriniuose pakeisti bent žodį.
Visai kitas reikalas, kai naujas leidimas skiriamas, galima sakyti, vien tik propagandai darbininkų tarpe. Tokiu atveju Marksas būtų senąjį 1849 m. išdėstymą būtinai suderinęs su savo nauju požiūriu. Ir aš esu įsitikinęs, jog padarydamas šiam leidimui tą nedaugelį pakeitimų ir papildymų, kurie reikalingi, norint visuose esminiuose punktuose pasiekti tokį suderinimą, aš pasielgiu taip, kaip būtų pasielgęs Marksas. Taigi, aš iš anksto įspėju skaitytoją, kad ši brošiūra nėra tokia, kokią Marksas parašė 1849 m., bet apytikriai tokia, kokią jis būtų parašęs 1891 m. Be to, tikrojo teksto yra išplatinta tiek daug egzempliorių, jog to pakaks, kol aš galėsiu jį nepakeistą veliau vėl išleisti pilname raštų rinkinyje.
Visi mano pakeitimai liečia vieną punktą. Pagal originalą darbininkas parduoda kapitalistui už darbo užmokestį savo darbą; pagal dabartinį tekstą — savo darbo jėgą. Ir dėl šio pakeitimo aš privalau pasiaiškinti. Paaiškinti darbininkams, kad jie pamatytų, jog čia nėra tuščias žodžių knibinėjimas, bet atvirkščiai, — vienas iš svarbiausių visos politinės ekonomijos punktų. Paaiškinti buržua, kad jie galėtų įsitikinti, kiek daug neišlavinti darbininkai, kuriems lengvai galima padaryti prieinamus sunkiausius ekonominio vystymosi klausimus, prašoka aukštai riečiančius nosis mūsų „šviesuolius“, kuriems tokie painūs klausimai palieka visą gyvenimą neišsprendžiami.
Klasikinė politinė ekonomija[2] perėmė iš pramoninės praktikos įprastinį fabrikanto galvojimą, kad jis perkąs ir apmokąs savo darbininkų darbą. Tokio supratimo visiškai pakako fabrikantui įmonės reikalams tvarkyti, buhalterijai ir kainų kalkuliacijai. Bet tas supratimas, naiviu būdu perkeltas į politinę ekonomiją, sukėlė joje nuostabiausių paklydimų ir painiavos.
Politinė ekonomija susiduria su faktu, kad visų prekių kainos, jų tarpe ir kaina tos prekės, kurią ji vadina „darbu“, nuolat kinta; jos kyla ir krinta dėl įvairiausių aplinkybių, kurios su pačios prekės gamyba dažnai neturi jokio sąryšio, ir tuo būdu atrodo, lyg kainas aplamai nustatąs grynas atsitiktinumas. Kai tik politinė ekonomija pasirodė kaip mokslas[3], vienas iš pirmųjų jos uždavinių buvo surasti dėsnį, kuris slypi už šio, tariamai prekių kainas valdančio atsitiktinumo, dėsnį, kuris iš tikrųjų pats valdo tą atsitiktinumą. Tarp nuolat čia aukštyn, čia žemyn svyruojančių ir kintančių prekių kainų ji ieškojo tvirto centrinio taško, apie kurį šitie svyravimai ir kitimai vyksta. Žodžiu, ji rėmėsi prekių kainomis, kad surastų, kaip jas reguliuojantį dėsnį, prekių vertę, kuria remiantis galėtų būti išaiškinti visi kainų svyravimai ir į kurią visi jie pagaliau turėtų būti suvesti.
Ir štai, klasikinė politinė ekonomija rado, kad prekės vertę nustato joje glūdįs jos gamybai būtinas darbas. Šiuo išaiškinimu ji pasitenkino. Taip pat ir mes ties tuo galime tuo tarpu sustoti. Tiktai nesusipratimams išvengti noriu priminti, kad šis išaiškinimas šiuo laiku pasidarė visiškai nebepakankamas. Marksas pirmutinis iš pagrindų ištyrė darbo ypatybę kurti vertę ir rado, kad ne kiekvienas darbas, tariamai arba ir tikrai reikalingas prekei pagaminti, visais atvejais šiai prekei prideda tokio dydžio vertę, kuri atitinka įdėtą darbo kiekį. Taigi, jeigu mes šiuo laikų kartu su tokiais ekonomistais, kaip Rikardo, stačiai sakome, kad prekės vertę nustato jai pagaminti reikalingas darbas, tai mes čia visuomet turime galvoje ir Markso padarytas išlygas. To čia pakanka; visa kita galima rasti Markso veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, 1859 m., ir pirmajame „Kapitalo“ tome.
Bet kai tik ekonomistai šį vertės nustatymą darbu pritaikė prekei „darbas“, jie susipainiojo eilėje prieštaravimų. Kas nustato „darbo“ vertę? Jame glūdintis būtinas darbas. Bet kiek gi darbo glūdi vieno darbininko vienos dienos, vienos savaitės, vieno mėnesio, vienerių metų darbe? Vienos dienos, vienos savaitės, vieno mėnesio, vienerių metų darbas. Jeigu darbas yra visų verčių matas, tai „darbo vertę“ tik darbu tegalime išreikšti. Bet mes absoliučiai nieko nežinome apie vienos darbo valandos vertę, težinodami ja esant lygią vienai darbo valandai. Tuo mes ne per plauką nesame arčiau prie tikslo; mes tebesisukame užburtame rate.
Tuomet klasikinė politinė ekonomija pamėgino tai išspręsti kitu būdu; ji sakė: prekės vertė yra lygi jos gamybos išlaidoms. Bet kas yra darbo gamybos išlaidos? Norėdami atsakyti į šį klausimą, ekonomistai turėjo pavartoti tam tikrą prievartą prieš logiką. Vietoje paties darbo gamybos išlaidų, kurių, deja, negalima nustatyti, jie tiria, kas yra darbininko gamybos išlaidos. O šias išlaidas galima nustatyti. Jos kinta priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, tačiau tam tikrai visuomenės būsenai, tam tikrai vietai, tam tikrai gamybos šakai jos gali būti atitinkamai nustatytos, bent gana siaurose ribose. Mes šiandien gyvename kapitalistinės gamybos viešpatavimo sąlygomis, kai didelė ir nuolat auganti gyventojų klasė gali egzistuoti tik tada, jei ji už darbo užmokestį dirba gamybos priemonių — įrankių, mašinų, žaliavų ir pragyvenimo priemonių — savininkams. Šio gamybos būdo pagrindu darbininko gamybos išlaidos yra jo pragyvenimo priemonių suma, — arba jų piniginė kaina, — kuri vidutiniškai reikalinga tam, kad būtų galima padaryti jį darbingą, išlaikyti jį darbingą, о išėjus jam iš rikiuotės dėl senatvės, ligos ar mirties, pakeisti jį nauju darbininku, vadinasi, yra ta pragyvenimo priemonių suma, kuri reikalinga, kad darbininkų klasė galėtų daugintis reikiamu mastu. Tarkime, kad šių pragyvenimo priemonių piniginė vertė yra vidutiniškai trys markės per dieną.
Taigi, mūsų darbininkas iš samdančio jį kapitalisto gauna darbo užmokesčio tris markes per dieną. Už tai kapitalistas verčia jį dirbti per dieną, sakysime, dvylika valandų. Ir šis kapitalistas kalkuliuoja maždaug taip:
Tarkime, kad mūsų darbininkas, šaltkalvis mechanikas, turi pagaminti tam tikrą mašinos detalę, kurią jis padirba per vieną dieną. Žaliava — geležis ir žalvaris, atitinkamai paruošti — tegu kaštuoja 20 markių. Garo mašinai suvartota anglis, tos pačios garo mašinos, tekinimo staklių ir kitų įrankių, kuriais mūsų darbininkas dirba, susidėvėjimas tegu sudaro, skaitant vienai dienai ir vienam darbininkui, 1 markės vertę. Mūsų tarimu, darbo užmokestis vienai dienai yra 3 markės. Taigi, mūsų mašinos detalei išleista iš viso 24 markės. Bet kapitalistas išskaičiuoja, kad jis 15 savo pirkėjų už ją vidutiniškai gaus kainą — 27 markes, t. y. 3 markes daugiau, negu jo padarytos išlaidos.
Iš kur gi atsiranda tos trys markės, kurias kapitalistas įsideda į kišenę? Klasikinės politinės ekonomijos teigimu, prekės parduodamos vidutiniškai savo verte, t. y. kainomis, kurios atitinka šiose prekėse glūdintį būtiną darbo kiekį. Vadinasi, vidutinė mūsų mašinos detalės kaina — 27 markės — turėtų būti lygi jos vertei, lygi joje glūdinčiam darbui. Bet iš tų 27 markių 21 markė yra vertė, kuri jau buvo dar prieš pradedant dirbti mūsų šaltkalviui mechanikui, būtent: 20 markių — žaliava, о 1 markė — anglis, kuri dirbant buvo sudeginta, arba darbui naudotų mašinų bei įrankių, kurių tinkamumas tolesniam naudojimui atitinkamai sumažėjo, susidėvėjimas. Lieka 6 markės, kurios buvo pridėtos prie žaliavos vertės. Bet tos 6 markės, pačių mūsų ekonomistų tarimu, gali atsirasti tik iš darbo, mūsų darbininko pridėto prie žaliavos. Vadinasi, jo dvylikos valandų darbas sukūrė naują šešių markių vertę. Taigi, jo dvylikos valandų darbo vertė turėtų būti lygi šešioms markėms. Ir tuo būdu mes pagaliau būtume atradę, kas yra „darbo vertė“.
„Palauk!“ — šaukia mūsų šaltkalvis mechanikas. — „Šešios markės? Bet aš juk gavau tik tris markes! Mano kapitalistas prisiekinėja visais šventaisiais, kad mano dvylikos valandų darbo vertė esanti tik trys markės, ir jei aš reikalausiu šešių, jis mane išjuoks. Kaip gi tat suderinti?“
Jeigu mes ir anksčiau su mūsų darbo verte patekome į užburtą ratą, tai dabar mes jau visiškai įstrigome į neišsprendžiamą prieštaravimą. Ieškojome darbo vertės, о atradome daugiau, negu mums reikalinga. Dvylikos valandų darbo vertė darbininkui yra trys markės, kapitalistui — šešios markės, iš kurių jis tris moka darbininkui kaip darbo užmokestį, о tris įsideda į kišenę. Tuo būdu darbas turėtų ne vieną, bet dvi vertes, ir, be to, visiškai skirtingas!
Prieštaravimas tampa dar didesne nesąmone, kai pinigais išreikštas vertes suvesime į darbo laiką. Dvylikos valandų darbu sukuriama nauja šešių markių vertė. Vadinasi, per šešias valandas — trys markės, suma, kurią darbininkas gauna už dvylikos valandų darbą. Už dvylikos valandų darbą darbininkas kaip ekvivalentą, gauna šešių darbo valandų produktą. Taigi, arba darbas turi dvi vertes, iš kurių viena dvigubai didesnė negu antroji, arba dvylika yra lygu šešiems! Abiem atvejais išeina gryna nesąmonė.
Kaip besisuktume, iš šio prieštaravimo neišsipainiosime tol, kol kalbėsime apie darbo pirkimą ir pardavimą ir apie darbo vertę. Taip buvo ir ekonomistams. Paskutinė klasikinės politinės ekonomijos atžala, Rikardo mokykla, svarbiausia žlugo todėl, kad negalėjo išspręsti šio prieštaravimo. Klasikinė politinė ekonomija atsidūrė neišbrendamoje padėtyje. Žmogus, radęs išeitį iš šios neišbrendamos padėties, buvo Karlas Marksas.
Tai, ką ekonomistai laikė „darbo“ gamybos išlaidomis, buvo ne darbo, bet paties gyvojo darbininko gamybos išlaidos. Ir tai, ką šis darbininkas parduoda kapitalistui, nėra to darbininko darbas. „Kai tik jo darbas tikrai prasideda“, sako Marksas, „jis jau nustoja priklausęs darbininkui, vadinasi, nebegali būti daugiau jo parduodamas“. Taigi, jis galėtų daugiausia parduoti savo būsimąjį darbą, t. y. įsipareigoti atlikti tam tikrą darbą per tam tikrą laiką. Bet tuo būdu jis parduoda ne darbą (kuris dar turi būti atliktas), o už tam tikrą užmokestį jis paveda kapitalisto dispozicijai savo darbo jėgą tam tikram laikui (pagal padienį darbo užmokestį) arba tam tikram darbui atlikti (pagal vienetinį darbo užmokestį): jis išnuomoja, arba parduoda, savo darbo jėgą. Tačiau ši darbo jėga yra suaugusi su darbininko asmeniu ir nuo jo neatskiriama. Dėl to darbo jėgos gamybos išlaidos sutampa su paties darbininko gamybos išlaidomis; tai, ką ekonomistai vadino darbo gamybos išlaidomis, kaip tik ir yra darbininko, o tuo pačiu ir darbo jėgos gamybos išlaidos. Ir tuo būdu mes galime grįžti nuo darbo jėgos gamybos išlaidų prie darbo jėgos vertės ir nustatyti visuomeniškai būtino darbo kiekį, kuris reikalingas pagaminti tam tikros kokybės darbo jėgai, — kaip tai yra padaręs Marksas skyriuje apie darbo jėgos pirkimą ir pardavimą („Kapitalas“, I t., IV sk., 3 d.).
Kas gi atsitinka tada, kai darbininkas esti pardavęs kapitalistui savo darbo jėgą, t. y. už iš anksto sutartą darbo užmokestį — padienį arba vienetinį — esti pavedęs ją kapitalisto dispozicijai? Kapitalistas vedasi darbininką į savo dirbtuvę arba fabriką, kur jau yra visi darbui reikalingi daiktai: žaliavos, pagalbinės medžiagos (anglis, dažai ir t. t.), įrankiai, mašinos. Čia darbininkas pradeda dirbti. Tebūnie jo dienos užmokestis, kaip anksčiau, 3 markės — čia visiškai nesvarbu, ar jis jas uždirbs padieniui ar pavienečiui. Lygiai taip mes vėl čia tariame, kad darbininkas per dvylika valandų prie sunaudotos žaliavos savo darbu prideda naują šešių markių vertę, kurią kapitalistas, parduodamas pagamintą prekę, realizuoja. Iš jų jis išmoka darbininkui jo 3 markes, o kitas 3 jis pasilieka sau. Bet jeigu darbininkas per dvylika valandų sukuria 6 markių vertę, tai per šešias valandas — 3 markių vertę. Taigi, atidirbęs kapitalistui šešias valandas, darbininkas jau grąžino kapitalistui trijų markių, glūdinčių darbo užmokestyje, ekvivalentą. Po šešių valandų darbo jie yra vienas su kitu atsiteisę, nei vienas iš jų nė skatiko antram neskolingas.
„Palauk!“ — šaukia dabar kapitalistas. — „Aš samdžiau darbininką visai dienai, dvylikai valandų. O šešios valandos tėra tik pusė dienos. Tad skubiai vėl prie darbo, iki pasibaigiant ir kitoms šešioms valandoms — tik tada mes būsime vienas su kitu atsiteisę!“ Ir darbininkui iš tikrųjų tenka laikytis „laisvu noru“ sudarytos sutarties, kuria jis buvo įsipareigojęs už darbo produktą, kaštuojantį šešias darbo valandas, dirbti ištisas dvylika valandų.
Lygiai tas pat yra ir dirbant pavienečiui. Tarkime, kad mūsų darbininkas per dvylika valandų pagamina dvylika vienetų prekių. Kiekvieno vieneto žaliava ir mašinų amortizacija atsieina 2 markes, o vienetas parduodamas už 2½ markės. Tuo būdu kapitalistas, esant šiaip toms pačioms sąlygoms, kaip ir anksčiau, darbininkui už vienetą mokės 25 fenigus; iš viso už dvylika vienetų jis mokės 3 markes, kurioms uždirbti darbininkui reikia dvylikos valandų laiko. Kapitalistas už dvylika vienetų gauna 30 markių. Atskaičius žaliavai ir amortizacijai 24 markes, palieka 6 markės, iš kurių 3 markes jis moka darbininkui darbo užmokesčio, о 3 markes įsideda į kišenę. Lygiai taip, kaip ir anksčiau. Ir čia darbininkas šešias valandas dirba sau, t. y. savo užmokesčiui padengti (po pusvalandį kiekvieną iš 12 valandų), ir šešias valandas kapitalistui.
Sunkumas, kuris suklupdydavo geriausius ekonomistus, kol jie tesirėmė „darbo“ verte, išnyksta, kai tik vietoje to pasiremiame „darbo jėgos“ verte. Mūsų šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje darbo jėga yra prekė, tokia pat prekė, kaip ir kiekviena kita, tačiau visiškai ypatinga prekė. Būtent, ji turi tą ypatingą savybę, kad ji yra jėga, sukurianti vertę, vertės šaltinis, būtent, — tinkamai ją vartojant, šaltinis didesnės vertės, kaip kad jos pačios vertė. Šių laikų gamybos būvyje žmogaus darbo jėga per vieną dieną sukuria ne tik didesnę vertę, negu ji pati turi ir atsieina; su kiekvienu nauju mokslo atradimu, su kiekvienu nauju technikos išradimu kiekvienas jos dienos gamybos perteklius vis daugiau viršija jos dienos išlaidas; vadinasi, trumpėja ta darbo dienos dalis, kurios metu darbininkas uždirba savo dienos užmokesčio ekvivalentą, taigi, antra vertus, ilgėja ta darbo dienos dalis, kurios metu darbininkas savo darbą turi dovanoti kapitalistui, negaudamas už tai užmokesčio.
Tokia tad yra visos dabartinės mūsų visuomenės ūkinė santvarka: tik viena darbininkų klasė gamina visas vertes. Nes vertė yra tik kitokia darbo išraiška, tokia išraiška, kuria mūsų šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje pažymimas visuomeniškai būtino darbo, glūdinčio tam tikroje prekėje, kiekis. Tačiau šios darbininkų pagamintos vertės nepriklauso darbininkams. Jos priklauso savininkams žaliavos, mašinų, įrankių ir avansuojamų lėšų, leidžiančių šiems savininkams pirktis darbininkų klasės darbo jėgą. Taigi, iš visos savo pagamintos produktų masės darbininkų klasė gauna sau atgal tik dalį. O kita dalis, kurią, kaip ką tik matėme, kapitalistų klasė pasilieka sau ir kuria dalijasi nebent tik su žemvaldžiais, didėja su kiekvienu nauju išradimu bei atradimu, tuo tarpu darbininkų klasei atitenkanti dalis (skaitant vienam žmogui) arba didėja labai pamažu ir nežymiai arba visai nedidėja, o tam tikrais atvejais gali net mažėti.
Tačiau šie, vis greičiau vienas kitą išstumią išradimai bei atradimai, šis iki šiol negirdėtu mastu diena į dieną kyląs žmogaus darbo našumas galų gale sukuria konfliktą, dėl kurio turi žlugti šių laikų kapitalistinis ūkis. Vienoje pusėje begaliniai turtai ir produktų perteklius, kurio vartotojai nepajėgia įsigyti. Antroje pusėje milžiniška visuomenės masė, suproletarinta, paversta samdomaisiais darbininkais ir kaip tik dėl to pasidariusi nepajėgi šiam produktų pertekliui įsigyti. Visuomenės susiskaldymas į mažą, pernelyg turtingą klasę ir į milžinišką, neturinčią nuosavybės samdomųjų darbininkų klasę veda į tai, kad ši visuomenė užtrokšta savo pačios pertekliuje, о tuo tarpu milžiniška jos narių dauguma yra vos apsaugota nuo kraštutinio skurdo arba visai neapsaugota nuo jo. Ši padėtis darosi kiekvieną dieną vis labiau absurdiška ir vis labiau nereikalinga. Ji turi būti pašalinta, ji gali būti pašalinta. Yra galima nauja visuomenės santvarka, kurioje bus išnykę šių laikų klasiniai skirtumai ir kurioje — gal po trumpo, susijusio su kai kuriais trūkumais, bet šiaip ar taip moraliniu atžvilgiu labai naudingo pereinamojo laikotarpio — planingai panaudojant ir toliau vystant esamas milžiniškas visų visuomenės narių gamybines jėgas, esant visiems lygiai darbo prievolei, vis augančiu mastu bus pateiktos visiems naudotis priemonės pragyvenimui, malonumams, priemonės visoms fizinėms ir dvasinėms jėgoms lavinti ir taikyti gyvenime. O kad darbininkai vis labiau ir labiau yra pasiryžę šią naują visuomenės santvarką išsikovoti, to liudininku bus abiejose vandenyno pusėse rytdienos gegužės pirmoji ir sekmadienis, gegužės trečioji[4].
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1891 m. balandžio 30 d.
[1] Laikraštis „Neue Rheinische Zeitung“ („Naujasis „Reino Laikraštis“) buvo leidžiamas Kelne nuo 1848 m. birželio 1 d. iki 1849 m. gegužės 19 d. Jo vyriausias redaktorius buvo Marksas.
[2] „Kartą visiems laikams pastebėsiu, kad klasikine politine ekonomija aš laikau visą politinę ekonomiją, pradedant nuo V. Pečio, kuri tyrinėja vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. Priešingai jai vulgarioji ekonomija tūpčioja tik išorinio tariamo sąryšio srityje, kaskart iš naujo gromuliuoja medžiagą, kuri mokslinės politinės ekonomijos jau seniai yra išgvildenta, siekdama duoti buržuazijai priimtiną, taip sakant, aiškinimą grubiausių ekonominio gyvenimo reiškinių ir juos pritaikyti naminiams buržua poreikiams. Šiaip ji apsiriboja tuo, kad pedantiškai sistematizuoja banalias ir pasitenkinimo savimi kupinas buržuazinių gamybos veikėjų pažiūras apie jų pačių pasaulį kaip apie geriausią iš pasaulių ir šias pažiūras skelbia kaip amžinas tiesas.“
Karl Marx, Kapitalas (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949) 1:78. Originaliame rinktinių raštų leidime pateikta citata nepilna, nurodant į rusų kalbos Kapitalo 1 t. leidimą. MIA pastaba.
[3] „Nors politinė ekonomija siauresne prasme ir gimė genialių žmonių galvose XVII amžiaus pabaigoje, tačiau savo pozityviu formulavimu, kurį jai suteikė fiziokratai ir Adomas Smitas, ji iš esmės yra XVIII amžiaus padaras ir stovi vienoje eilėje su tų pačių laikų didžiųjų prancūzų švietėjų pasiekimais, pasižymėdama visomis ano meto teigiamybėmis bei trūkumais. Tai, kas mūsų buvo pasakyta apie švietėjus, tinka ir tuometiniams ekonomistams. Naujasis mokslas jiems buvo ne jų epochos santykių ir poreikių išraiška, bet amžinojo proto išraiška; jo atrasti gamybos ir mainų dėsniai buvo ne istoriškai apibrėžtos ekonominės veiklos formos dėsniai, o amžinieji gamtos dėsniai: jie buvo išvedami iš žmogaus prigimties. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, pasirodo, kad tas žmogus buvo tiesiog vidutinis tų laikų biurgeris, kuris jau ėmė virsti buržua, o jo prigimtis buvo ta, kad jis vertėsi gamyba ir prekyba tuometinių, istoriškai apibrėžtų santykių pagrindu.“
Friedrich Engels, Anti-Diuringas (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958) 129. Originaliame leidime pateikiama citata iš rusų kalbos leidimo. Čia pateikiama visa pastraipa. MIA pastaba.
[4] Anglijos tredjunionai Tarptautinę proletariato dieną švęsdavo artimiausią gegužės pirmosios sekmadienį, kuris 1891 m. buvo gegužės 3 d.